PILIETINĖS DEMOKRATIJOS VALSTYBĖ
Atsikuriantis savarankiškos Lietuvos gyvenimas yra didelis lemties išbandymas, tenkantis mūsų visuomenei.
Per pastaruosius pusę šimto metų mes nežengėme koja kojon su pasaulio pažanga; priešingai — mes ėjome į šalį ar net atgal, nors darėme tai ir be savo valios. Tačiau istorinis laikas negailestingas: prarasti metai taip pat yra mūsų gyvenimo rezultatas, suformavęs šios dienos visuomenę. Ta visuomenė — tai mes.
Kaip ir prieš pusę šimto metų Lietuva vėl stovi prieš galimybę pasirinkti demokratinio vystymosi kelią. Tuokart, bundanti iš autoritarizmo snaudulio, inteligentija pradėjo formuoti pirmuosius demokratinio atsinaujinimo principus, suprasdama juos kaip „organiškos valstybės" pamatą. Bet tuokart nepakako laiko — mes praradome pačią valstybę. Šiandien yra pagrindo galvoti, kad tas praradimas sietinas ne tik su didžiųjų kaimynų okupaciniais veiksmais, bet ir su Lietuvos vidiniu gyvenimu, kuris nebuvo pasiekęs pažangios civilinės visuomenės lygmens.
Lietuviškoji demokratija buvo trumpalaikė ir nepatvari. Ji spėjo įžengti tik į pirmąjį politinės brandos etapą, kai skiriamasis partijų pagrindas buvo metafiziniai, pasaulėžiūriniai principai. Tai kėlė nesutaikomą antagonizmą tarppartiniame gyvenime, kuris atvedė prie 1926 metų karinio perversmo.
1940 metais, Lietuvą ištikus okupacijai, susikūrė Lietuvių Aktyvistų Frontas, vėliau evoliucionavęs į Lietuvių Fontą, kurio nariai emigracijoje sudarė Lietuvių Fronto Bičiulių organizaciją. LF bičiuliai, giliai apmąstę tautos ir valstybės netektis, emigracijoje 1954-1955 metais paskelbė programinę studiją „į pilnutinę demokratiją". Autorių įsitikinimu ši studija turėjo tapti (galėjo tapti) intelektualiniu išeivijos įnašu į būsimos Lietuvos valstybinę santvarką. Studijoje skelbiami principai sudarė demokratijos idealų tradiciją, pradėtą 1936 metų inteligentijos deklaracijoje „Į organiškosios valstybės kūrybą". Šis idėjinis perimamumas — ypatinga vertybė mums, šiandienos visuomenei, atgaivinančiai Lietuvos valstybės tęstinumą.
Valstybinės istorijos tęstinumas reiškiasi įvairiausiomis formomis, kurių ne visos yra pozityvios ir nešančios pažangą. Paradoksaliu būdu šiandieninė Lietuvos politika siejasi ir su prieškarine politine tikrove, jos dominuojančiomis tendencijomis. Juozas Brazaitis, vienas LFB ideologų ir vadovų, 1941 metų Laikinosios vyriausybės pirmininkas, pastebėjo: „Išaugusiems vadistinėje dvasioje nelengva ja atsikratyti". Tai buvo pasakyta apie valdžią uzurpavusius tautinininkus, kurie neabejotinai laikė save demokratais. Tai galima pasakyti ir apie dažną dabartinės mūsų visuomenės politini veiksnį, išaugusį ne tik 50-ies metų svetimojo vadizmo dvasioje, bet ir nekritiškai vertinantį nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį.
„...Demokratija reikalauja kilnių pažiūrų į žmogaus būtybę, gilios jai pagarbos, nuoširdaus jos vertinimo.
Demokratija reikalauja aukštos dvasinės kultūros.
Nei barbariškas žmogus, nei barbariška tauta nėra demokratai.
Demokratija nėra prigimties dovana. Ji yra kovos laimėjimas. Ilgos kovos su barbariškais atskiro asmens ir visuomenės instinktais. Todėl auklėjimas demokratijai yra vienas iš pagrindinių visuomeninių uždavinių..."
,,Į pilnutinę demokratiją"
Vardan visuomenės ir valstybės pažangos vadizmas turi pasitraukti iš mūsų politinio gyvenimo ir mūsų politinių įgūdžių.
Šiandien tai galima padaryti kuriant PILIETINES DEMOKRATIJOS valstybe.
* * *
Pilietinė demokratija — tai Organiškos valstybės ir Pilnutinės demokratijos idėjų visumos tęsinys.
Pilietinė demokratija — tai atnaujintas bandymas suteikti Lietuvos politikai humanizmo ir krikščioniškosios moralės argumentus.
Pilietinė demokratija — tai mūsų politikos ryšys su šiuolaikinio civilizuoto pasaulio demokratija ir jos institucijomis.
Pilietinė demokratija — tai mūsų bandymas bendrais pasaulėžiūros principais pagrįsti visų politinių veiksnių santarvę, tuo atimant iš jų galimybę politinį gyvenimą grįsti pasaulėžiūriniu antagonizmu.
Pilietinė demokratija — tai teisės ir rinkos dėsnių sintezės galią pripažįstanti visuomenė, matanti šioje sintezėje techninės ir ekonominės pažangos šaltinį.
Pilietinė demokratija — neišvengiamos liberalios visuomenės orientavimas į juridinių ir moralinių principų primatą.
Visi šie bendrieji teiginiai reikalaus platesnių paaiškinimų.
Arvydas Juozaitis
