GYVOJI LIETUVYBĖ LIETUVOS IR IŠEIVIJOS ATSINAUJINIMO ŽENKLE

BENDRUOMENINIO DARBO GAIRĖS

INGRIDA BUBLIENĖ

ŠALIA nuovargio ženklų išeivijoje pastaruoju laiku akivaizdžiai jaučiamas ir tam tikras atsitiesimas. Pvz., 1988 m. vėl ėmė didėti mokinių skaičius lituanistinėse mokyklose, išeivijoje užaugusiems sąmoningiems tėvams vis daugiau į jas atvedant savo priaugantį mažametį atžalyną. Susiformavo naujos, veiklios PLJS, Kanados LJS ir JAV LJS valdybos. Bendradarbiaudamas su vyresniaisiais ir paskatintas naujų įvykių Lietuvoje, keliančių ir mums naujus aktyvumo reikalavimus, jaunimas sukruto energingai rengti vieną po kitos laisvės demonstracijas ir pralįsti su jomis net į didžiąją spaudą. Šių faktų šviesoje mes matome augant ,,Gyvąją lietuvybę Lietuvos ir išeivijos atsinaujinimo ženkle!"

Lietuvoje į viešumą su vis drąsėjančiais reikalavimais išeinant naujiems sąjūdžiams, Lietuvos nepriklausomybės siekimas įgavo naujo impulso. Jų pačių atstovų pareiškimu, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir Lietuvos Laisvės Lyga vienas kitam neprieštarauja o tik skirtingais, bet lygiagrečiais keliais eidami siekia to paties tikslo. Vieni daugiau laikosi „legalumo", kiti, prof. Č. Kudabos žodžiu, pasiryžę ,,šokti kad ir į laužą". Tuo būdu vienas antią dengia, apsaugo, papildo ir sustiprina. Laisvės pilnatis nebus išsikovota vienu šuoliu, o palaipsniui krauju, prakaitu ir rezistenciniu gudrumu žingsnis po žingsnio stumiantis ligi galutinio tikslo, kurį net ir Persitvarkymo sąjūdžio atstovas A. Juozaitis aiškiai suformulavo kaip valstybinio suverenumo atstatymas Vasario 16-to-sios Lietuvos pavyzdžiu. (O čia viešėdamas kitas sąjūdžio atstovas Sigitas Geda taip pat pareiškė, kad juridinis suverenumo terminas jam reiškia tą patį kaip nepriklausomybė.) Šia prasme ne mūsų reikalas nurodinėti kovojančiai tautai kovos strategijos bei taktikos niuansus, tačiau mūsų pareiga — moraline bei informacine pagalba remti visus, kurie žengia po nepriklausomos Lietuvos vėliava. Tuo pačiu mūsų pareiga — tai, kas Lietuvoje atsargumo sumetimais šiandien dar keliama kompromiso būdu, čia Vakaruose kelti be kompromisų. Šias pareigas vykdant turėtume naudotis, tarp kitų, ir šiomis priemonėmis:

a. Pastarojo laiko Lietuvos įvykiai tokie gaivalingi, kad jie pradėjo savaime atkreipti didžiųjų žinių agentūrų dėmesį, dažnai net ir be specialių pastangų iš mūsų pusės. Tai naujomis ,viešumo' sąlygomis didelis Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžių laimėjimas. Tačiau šį Lietuvos prasikalimą į pasaulio sąmone, šį poveikį į viešąją opiniją reikia visais galimais būdais stiprinti, plėsti ir gilinti. Todėl reikia pagaliau sudaryti tinklą JAV žinių tarnyboje dirbančių ir ten jau pasireiškusių savų žmonių, pasiruošusių mūsų užsakymu rašyti ir didžiojoje spaudoje reguliariai pravesti straipsnius Lietuvą liečiančiais klausimais. Tuo tikslu jau dabar užmegztinas asmeniškas ryšys su profesiniais žurnalistais Ina Navazelskyte (Lietuvių Fondo stipendininke), Tomu Brazaičiu, Ojarsu Kalninšu, Jūrate Kazickaite, Algiu Valiūnu bei kitais.

b.    Dėl ilgamečio totalistinės bolševikų ideologijos dominavimo, nepraleidžiant į viešumą jokių Vakarų politinės bei ekonominės kultūros įdėjų, Lietuvoje labai trūksta politinės demokratijos teorijos bei praktikos, laisvojo ūkio principų bei jų pritaikymo, gamtos apsaugos ir kitais klausimais mokslinės literatūros, kurios kaip tik dabar prašo Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžių žmonės, idant galėtų į realią vakariečių patirtį atremtais argumentais pagrįsti bei apginti valdžiai keliamus reikalavimus. Tuo tikslu LB krašto valdyba, bendradarbiaudama su mūsų mokslinėmis ir profesinėmis organizacijomis, turėtų imtis žygių sudaryti JAV universitetuose bei tyrimų institutuose dirbančių lietuvių specialistų konsultacines grupes, kurios įsipareigotų paruošti lietuvių kalba teorines ir praktines studijas, atsiliepiančias į degančiai aktualius Lietuvos poreikius, tautai siekiant išbristi iš „socialistinio" totalitarizmo liūno.

c.    Būtina įgyvendinti jau seniai pageidaujamą „greitosios akcijos" būrelių sistemą ir sustiprinti Visuomeninių reikalų tarybą, kurios pastovi užduotis būtų išlaikyti nuolatinį kontaktą su Lietuvių Informacijos Centru ir kitomis mūsų informacinėmis tarnybomis, gaunančiomis žinias tiesiai iš Lietuvos, ir tas žinias pagal reikalą telefonu, telegrama ar bendralaiškiu skubiai perduoti apygardų ir apylinkių valdyboms, Jaunimo s-gos skyriams ar jų tam tikslui paskirtiems asmenims, su atitinkamais nurodymais ar pageidavimais dėl reikiamos akcijos.

d. Tęsdama, bet ir sustiprindama ligšiolinę JAV LB veiklos kryptį, Visuomeninių reikalų taryba visais mums rūpimais klausimais turėtų vystyti spaudimą į JAV administraciją, kongresą, Jungtines Tautas ir kitus politinius forumus, gaivinti senus ir megzti naujus ryšius su JAV Baltų Laisvės Lyga bei kitomis savo efektyvumu jau užsirekomendavusiomis lietuvių, latvių, estų ir amerikiečių organizacijomis. Kreipiantis į tarptautinius forumus, žygiai turi būti derinami su PLB.

OSI klausimu yra būtina dar kartą bandyti sukoordinuoti visų šiuo klausimu besisielojančių grupių (Lietuvių teisėms ginti fondo, ADP ir CCJS) pastangas bendro darbo linkme, gera valia aiškinantis iškilusių nesklandumų priežastis ir stengiantis jas, jei įmanoma, pašalinti. O JAV vyriausybei ir viešojoje opinijoje kietai kelti reikalavimą, kad, sovietams pasižadėjus atverti jų žinioje esančius Antro pasaulinio karo archyvus, šie archyvai būtų laisvai ir be jokių apribojimų prieinami ne tik OSI prokurorams, bet ir apkaltintųjų gynėjams, ir kad jų pagrindu būtų aiškinami bei atsakomybėn traukiami ne tik nacistiniai, bet ir sovietiniai nusikaltėliai.

Švietimo srityje, greta tolimesnio pastovaus lituanistinių mokyklų rėmimo, būtina intensyviau plėtoti ir neakivaizdinio mokymo būdus, kurie pasiektų prie lituanistinių mokyklų neprieinančias šeimas. Naujai iš pasiturinčių mecenatų suorganizuotomis stipendijomis studijuojantis jaunimas ir jauni tėvai, mokytojai galėtų gausiau pasinaudoti Lituanistikos katedros, Pedagoginio lituanistikos instituto, vasarinio Lituanistikos seminaro, Mokytojų studijų savaitės bei kitomis lituanistinio tobulinimosi galimybėmis.

Kultūros srityje kūrėjai ir kūrybiniai sambūriai turėtų kurti visų pirma tai, ko Lietuvai ir išeivijai reikia, bet trūksta. Šalia jau parengto didžiulio informacinio leidinio „Lithuania: East of Prussia, West of Russia” ir 1990 m. pasirodyti užplanuoto liuksusinio albumo „Lithuania", pasitarus su Lietuvių rašytojų draugija galėtų būti leidžiami rinktinės grožinės literatūros vertimai į anglų kalbą. Rašytojus taip pat skatinti kurti lektūrą, tinkančią išeivijoje augančiam jaunimui. Greta tautinių šokių švenčių rengimo, teikti daugiau dėmesio ir chorams, lietuviškos muzikos kūrinių propagavimui tarp amerikiečių ansamblių bei rekordavimo firmų, lietuviškam teatrui, pastangoms suorganizuoti Lietuvių dailės muziejų. Be abejo, reikia tęsti ir kultūrinių premijų tradiciją, kurios dėka bus su laiku pripažinti ir pagerbti kone visi aktyvesnieji mūsų tiek jaunimo, tiek vyresniųjų kultūriniai sambūriai, šiaip kartais jokio išskirtinio pripažinimo iš mūsų visuomenės nesusilaukiantys.

Pasiremiant jau labai gerai suorganizuotu ir sėkmingai veikiančiu Čikagos Vyresniųjų Lietuvių Centro modeliu, socialinę veiklą reikia aktyviau plėsti ir kitose kolonijose, atsižvelgiant į kiekvienos specifinius poreikius bei sąlygas. Kaip ir ligšiol, lankant ar aptarnaujant susirgusius, vienišus, iš namų neišeinančius ar prieglaudose esančius lietuvius, į žmogišką sąlytį su vyresniaisiais būtinai reikia įtraukti ir jaunimą.

Dvasinėje srityje,greta nepaliaujamo reikalavimo baigti Lietuvos tikinčiųjų persekiojimą, paleisti visus sąžinės kalinius, grąžinti atimtas bažnyčias, ypatingu įsakmumu turime reikalauti visiems žmonėms (taigi ir tikintiesiems) žodžio ir spaudos laisvės užtikrinimo. Šios elementarios sąlygos neįgyvendinus, apie jokį dorą „persitvarkymą" negali būti nė kalbos! Tuo tarpu kaip tik šitos laisvės užgniaužimo dėka mūsų tauta jau beveik pusšimtį metų gyvena atkirsta nuo Vakarų krikščioniškosios kultūros vaisių. Atsiliepdama į šį Lietuvos inteligentijos stripriai jaučiamą tų vaisių alkį, JAV LB valdyba, bendradarbiaudama su mūsų religinėmis organizacijomis, turėtų bandyti išeivijos teologams, filosofams ir kitiems humanitarams sudaryti sąlygas, kad jie galėtų pergabenimui į tėvynę lietuvių kalba parengti pagrindinius Vakarų dvasinės kultūros, klasikinės ir modernios, tekstus, o taip pat sukurti ir originaliai naujus.

Jaunimo reikalai tam tikra prasme yra patys svarbiausi, nes tai, ką darysime jaunimui ir ką jis pats darys, nulems visą mūsų ateitį. Nuostabu, kaip Lietuvos jaunimas šiandien tūkstančiais užpildo demonstracijų gretas, kupinas drąsos ir tarytumei nepažįstantis baimės skonio. Tai pavyzdys, uždegęs ir išeivijos jaunimą, susibūrusį į Jaunimo sąjungą, o užaugintą kaip tik ideologinių organizacijų — daugiausia skautų ir ateitininkų — prieglobstyje. Visa tai aiškiai rodo, ką Lietuvių Bendruomenė turi palaikyti ir į ką atkreipti dėmesį. Jos darbo gairė — jaunimui nei „pataikauti", nei „diktuoti", bet tik derinti jo veiklą su visos LB veikla, stengtis palaikyti jaunimo entuziazmą.

LB apylinkėsyra pats LB visuotinumo bei gyvastingumo pagrindas, bet joms ligi šiol vis dar teikiama nepakankamai dėmesio. Kad būtų pagaliau deramai pripažinta apylinkių reikšmė, Krašto valdyba turėtų suteikti apylinkių pirmininkams teisę JAV LB Taryboje kalbėti visais klausimais be sąlygos, kad kuris nors Tarybos narys užleistų apylinkės pirmininkui savo balsą. Valdyba taip pat turėtų pagrindinai išstudijuoti klausimą, ar iš viso nevertėtų apylinkių pirmininkus įvesti pilnateisiais Tarybos nariais (su balsvimo teise). Tiriant šį klausimą, formaliai atsiklausti ir pačių apylinkių nuomonės.

Stovint prieš plačius užmojus, neišvengiamai susiduriama ir su finansų klausimu. Socialinių reikalų tarybos Čikagos skyriaus, anksčiau ir Švietimo tarybos, o taip pat ir kai kurių meninių mūsų sambūrių pavyzdys rodo, kad šiek tiek lėšų lietuviškam reikalui sutelkti galima ir iš amerikiečių fondų. Tik tam reikia atkakliai ir sistematingai atsidėti. Čia reikia atkreipti dėmesį į pas amerikiečius dirbančius lietuvius, ypač visuomeninių santykių bei reklamų srityje, ir išnaudoti jų patyrimą, kaip padėti pelno nesiekiančioms organizacijoms pravesti sėkmingus vajus.

Vis dėlto didžiausiu savo darbų finansavimo šaltiniu būsime mes patys. Patirtis rodo, kad kai visuomenei pristatomas aiškaus reikalingumo ir padoriai suformuluotas projektas, jam, padėjus pastangas, atsiranda ir lėšų. Tikimės, kad ir mūsų užmojai bus tokie, visuomenė supras jų reikalingumą ir atvers savo dosnią širdį. Dideliems darbams ir pas mus yra išteklių, tik reikia gebėti juos sumobilizuoti. Čia ir vėl gali pagelbėti amerikiečių naudojami metodai. Pvz., gal reikėtų visą bendruomeninį lėšų telkimą palengva perorganizuoti United Jewish Appeal vajų modeliu, mūsuose dar nebandytu.

Tuo pačiu aišku, jog nei LB darbų, nei jų finansavimo naštos nebegalima toliau krauti vien tik ant vis tų pačių mūsų vyresniosios kartos žmonių pečių. Didesnę nei lig šiol jos dalį turės prisiimti vidurinioji ir jaunesnioji kartos, kurių nariams atėjo metas savo pareigą lietuvybei atlikti tiek darbu, tiek materialine auka. Lietuvių Bendruomenė tik turi rasti paveikius būdus, kaip prie šios jaunesnės kartos žmonių prieiti, kaip apeliuoti į jų savigarbą. Juk šioje (ypač viduriniojoje) kartoje yra daug lietuvybės reikalams neišnaudotų resursų. Atkreipus į tai visą galimą dėmesį, ši karta neperilgiausiu laiku taptų pagrindine lietuviškų darbų rėmėja.

Bendrai, reikia sudaryti sąlygas į Lietuvių Bendruomenės veiklą ir vadovaujančius postus įsileisti daugiau jaunesniosios kartos asmenų. Ne todėl, kad atstumti vyresniuosius, bet todėl, kad jau yra atėjęs laikas jaunesniesiems grąžinti skolą — skolą už lietuvišką išauklėjimą, už lietuvišką širdį, už įdiegtą meilę Lietuvai ir Lietuvių Bendruomenei. Kai prieš beveik 40 metų Lietuvių Bendruomenė kūrėsi, jos kūrėjų daugelis buvo to paties amžiaus kaip tie, kurie dabar sėkmingai galėtų jai vadovauti. Šie po svetimu dangumi išaugę Lietuvos vaikai ateina lemtingu Tautai ir Bendruomenei laikotarpiu ir žvelgia į ateitį pasiryžę ją subrandinti.

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIU STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĖ 1989 METAIS ĮVYKS RUGPJŪČIO 13-20 DIENOMIS, DAINAVOJE

Jau galima registruotis ir užsisakyti kambarius, kreipiantis pas CV iždininką Joną Vasarį, 979 Proehl Drive, Barberton, OH 44203, tel. 216-644-7411. Registracijos mokestis 15 dol. šeimai. Norintieji gauti geresnius kambarius nevėluokite.