ATBULINIS BĖGIS BE TAUTINĖS SAVIGARBOS
VEDAMIEJI
Lietuvos nepriklausomybės 70 metų sukakties minėjimai pasibaigė, palydėti patriotinių nusiteikimų, prasmingų, jautrių, kartais gal ir šabloniškų kalbų, sukėlę nemaža vėjo net ir pačioje okupuotoje Lietuvoje. Jeigu jau komunistams prisireikė demonstruoti Vilniuje ir Maskvoje prieš Reaganą, amerikiečius ir vadinamus „buržuazinius nacionalistus”, tai rodo, kad persitvarkymo ir viešumos metu Lietuvos komunistų partijoje jaučiama ne tik baimė, bet ir pasimetimas. Netgi prisireikė Lietuvos TSR aukščiausios tarybos deputatų pareiškimo prieš JAV Kongresą ir prezidentą. Matomai atvirumo ir persitvarkymo politika Lietuvoje vis dar stumiasi pirmuoju bėgiu, kartais — atbuliniu, kartais tempiama ant ,,buksyro”.
Stabdymo mechanizmas, anot Gorbačiovo, veikia visame krašte, bet gal dar labiau jis ryškus pavergtoje Lietuvoje. Mūsiškė komunistų partija persistengia daugiau negu mūsų kaimynų: nebuvo girdėti, kad latviai ar estai važiuotų prie amerikiečių ambasados Maskvoje dėl Kongreso ar prezidento,,kišimosi” į jų vidaus reikalus, ar telktų viešas, priverstines demonstracijas Rygoje ar Taline. Tiesa, šiemet gal kiek mažiau ir ne taip įkyriai brukama 1940 metų ,,savanoriškas” liaudies prisijungimas prie didžiosios tėvynės, tačiau Molotovo-Ribentropo sutartis primenama tik puse lūpų: esą, rusai neturėję kito pasirinkimo artėjančio karo akivaizdoje. Apie Lenkijos ir Pabaltijo kraštų grobuonišką pasidalinimą neužsimenama. To vietoje bandoma ieškoti naujų istorinių faktų apie 1918 metais laisva valia pasirinktą ,,socialistinį raidos kelią”. Iškeldami tą 1918 gruodžio mėnesio ,,nepriklausomybę” — prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, lietuviški komunistai prasilenkia su tiesa. Vasario 16 nepriklausomybės paskelbimo akto negalima anuliuoti taip lengvapėdiškai, kaip komunistai norėtų: jį priėmė visa tauta, jį pripažino ta pati Sovietų Sąjunga, kuri vėliau savo pripažinimą sulaužė Raudonosios armijos pagalba.
Paskutiniu laiku parodęs daugiau tolerancijos atodrėkio ir persitvarkymo rėmuose,,,Gimtasis kraštas” 1988 m. 8 nr. prabilo sena kalba. Jeigu jis turi persispausdinti savo vyriausybės pareiškimus,— tai suprantama, bet angliškai leidžiamo ,,Moscow News" korespondento Viliaus Kavaliausko išvedžiojimų dėl, anot jo, amerikiečių spaudoje užtinkamų ,,iškraipytų faktų” apie ,,tikrąją” padėtį Lietuvoje, galėjo išeivijai ir nespausdinti. Įžeidinėjimais ir falsifikuotais ,,istoriniais” faktais „Gimtasis kraštas” išeivijos nelaimės, bet nuteiks priešingai, kaip ir tais senesniais laikais, kai jis buvo metamas į šiukšlių dėžę.
Suprantama, be propagandos diktatūrinis kraštas negali gyventi kaip ir be duonos. Bet ir propagandoje reikėtų laikytis, jei ne tiesos (propaganda jos vengia), tai bent geresnio skonio, nuosaikumo. Sovietiniai propagandistai užmiršta tą faktą, kad išeivija, nors ir einanti kai kur į kompromisus, niekad nepritars melui, suktumui ir niekada okupacijos nevadins laisve, nei nepriklausomybe.
Partija gal ir turi taip kalbėti, kad išsilaikytų valdžioje, kad neprarastų Kremliaus malonės, tačiau ir kalba kalbai nelygi. O ar partija negalėtų parodyti kiek daugiau savarankiškumo ir mažiau paklusnumo vyresniam broliui, ar negalėtų šiek tiek pasimokyti ir iš kaimynų latvių, estų, iš tolimųjų armėnų, ar net ir iš pačių rusų? Argi, pūstelėjus naujam vėjui, neatsiranda galimybių parodyti ir išlaikyti bent dalelę tautinės savigarbos, ne prisitaikymo, — gal net surizikuoti? Žinia, ir partiečių kelias nėra rožėmis klotas, bet nereiktų užmiršti, kad tauta, erškėčiais vainikuota, žengė kryžiaus keliu ir juo dar tebežengia.
