LIETUVOS OKUPACINĖS “SAVIVALDOS” ADMINISTRACIJA, JOS ŽINYBŲ SU MASKVA IR TARPUSAVIO SĄVEIKA
DR. KAZYS ERINGIS
(Tęsinys iš Nr. 92 (129)
Atskirai reikia glaustai paliesti priespaudos, elgesio ir ūkinės veiklos standartų žinybas. Tai Valstybės saugumo komitetas (KGB), Gamtos apsaugos komitetas (GAK) ir Statybos reikalų komitetas (SRK arba Gasstroj). Tai slaptoji ir profesinė policija! Čia Viešosios tvarkos ministerijos kriminalinės ir viešosios policijos (ji vadinasi milicija) funkcijų neliesime.
Pažymėtina, kad KGB priespaudos aparato perdėtas jautrumas neturi saiko ir ribų. Ši žinyba stengiasi apimti visas gyvenimo sritis. Kad aiškiau būtų, pažymėsime, kaip pvz. KGB agentas atėjūnas mokina lietuvį statybininką blokinių namų projekto autorių. Sako, “Tu, žioply, kai būsi Švedijoje, žiūrėk, kad ten blokus geriau suneria”(!); lyg be agento “pagalbos” profesionalas būtų aklas ar iš medžio iškritęs! Panašaus pobūdžio įvairiausi pažeminimai paliečia ir pavergtos tautos santykius su išeivija. Jeigu išeiviai nekovotų su Maskvos priespauda, tai KGB ne tik atvarytų Amerikon svečius — vergus Lietuvos valstybingumo siekiams niekinti, bet ir masiškai užkinkytų išeiviją Amerikai griauti.
Arba pvz. pažvelkime į KGB Vyriausiąją valdybą literatūrai ir valstybės paslaptims saugoti (Glavlitas). Tai nuožmios cenzūros įstaiga, kuri cenzūruoja leidyklose jau išcenzūruotus darbus. Du egzemplioriai paruoštos spaudai knygos mašinraščio įrišami, užpliombuojami, autoriaus įstaigos direktorius užrašo “Spaudai”, pasirašo ir uždeda herbinį antspaudą tik po to, kai gauna Ekspertizės aktą su Ekspertizės komisijos pirmininko, eksperto, patentų vedėjo ir aukščiau stovinčio žinybos (ministerijos ar kt) Slaptojo skyriaus inspektoriaus parašais. Jeigu Glavlitas prisikabina, tai autorius privalo knygą be jokių išlygų pataisyti pagal duotus nurodymus. Glavlitas jautrias knygos vietas derina LKP CK. Atspausdintos knygos signalinis egzempliorius vėl eina per Glavlito cenzūrą. Dabar leidinys tikrinamas pagal Glavlito saugomą originalą. Tada autoriaus įstaigos direktorius užrašo “Platinti”, pasirašo ir uždėjęs antspaudą, siunčia knygą į spaustuvę. Atspausdintą knygą siunčiant asmeniškai į užsienį, ji dar patekdavo į Slaptą komisiją, kuri nuspręsdavo, ar autorius tinka ryšiams su užsieniu, ar knyga reprezentatyvi užsienyje, ar knyga nekenksminga sovietų santvarkai užsienyje (tai nelietė knygų siuntimo tvarkos per autorių įstaigas, kur šie klausimai viešai sprendžiami: direktorius pasakys “Ne”, ir bus ne(!) arba atvirkščiai). Dabar asmeniškai siunčiant knygą dar reikia gauti leidimą kultūros ministerijoje.
Štai dėl ko sovietams stinga duonos, nes jie įniršę dirba beprasmį darbą!
Priešingybė KGB yra GAK žinyba, kurios veiklos sferoje gamtos apsaugos įstatymų valdžia visai nepaiso. Taip tęsiasi nuo 1959 metų, kai buvo paskelbtas pagrindinis įstatymas ir po to dar daugybė naujų. Tauta giliai suvokia gamtosaugos svarbą, projektavimo institutų intelektualinės pajėgos yra pasiruošę spręsti sudėtingas aplinkosaugos problemas. Bet Maskvos direktyvos dažniausia atsistoja šioms pastangoms skersai kelio. Tačiau GAK profesinė policinė veikla nėra beprasmė. Tai plati tema, kurios čia neliesime.
Svarbų ir kūrybingą vaidmenį atlieka jau aukščiau minėta SRK žinyba. Sparti technogenezė Lietuvoje yra okupanto pasididžiavimo “centrinis stulpas”, Lietuvos Suvereniteto ir Laisvės pakaitalas. SRK veikla labai šakota. Ji išsišakojusi Ministrų taryboje, ministerijose ir komitetuose, visuose projektavimo institutuose ir visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Ten Vykd. komitetų Statybos skyrius ir Architekto įstaiga, kaip ir Gamtos apsaugos inspekcija, sprendžia konkrečius profesinius policinius ir teisinius klausimus, bando užprotestuoti neteisėtą ūkinę veiklą. Atliekant šias pareigas, tarnautojams kartais gresia gyvybei pavojus. Tai ypač liečia didžiųjų statybų poligonus (pvz. Ignalinos branduolinės jėgainės ir kt.) ir brakonieriavimo vietas. Yra žuvusių.
Anksčiau SRK vadinosi Statybos ir architektūros reikalų komitetu. Kai jam vadovavo prof. S. Vabalavičius (1956.V.4 — 1960.X. 10), ši stambi žinyba Chruščiovo atlydžio metais bandė įtakoti ir apsaugoti Ministrų tarybą nuo savivalės, įgyvendinant statybų programas. Šis komitetas ugdė architektūrinių vertybių globos, rajoninio planavimo, landšafto formavimo darbo grupes, laiku skatino nutekamųjų vandenų valymo įrenginių statybą ir pan. Deja, S. Vabalevičius iš pareigų buvo pašalintas, o jo vadovaujama žinyba buvo pertvarkyta pagal Maskvos pavyzdį į Statybos reikalų komitetą. Bet vargai tuo neužsibaigė. Viena iš prislopintų grupių ilgainiui save apgynė ir buvo įkurtas Landšafto architektūros skyrius. Šio skyriaus koncepcija — Gamtos ir landšafto vertybės — yra ne priedas, o lygiareikšmis architektūrinio ansamblio komponentas. Maskva šį skyrių nedelsdama uždarė, ir Lietuvoje niekas nepajėgė jo apginti. Tačiau netrukus Maskva tokį skyrių įsteigė sąjunginiame Statybos reikalų komitete, taip pat ir visur imperijoje, taigi ir Lietuvoje. Bet iniciatyva jau priklausė Maskvai(!). Tai tik vienas iš daugelio pavergtos tautos kūrybinio genijaus niekinimo pavyzdžių.
Virš visų ministerijų ir įprastinių įstaigų tarnautojų, ypač viršininkų, yra išsišovęs aukštyn styguojamas iš Maskvos Vilniškis LKP CK. Šis keldamas save aukštyn, ypač aukština maskviškį SSKP CK ir jo politinį biurą. Minėtos kompartijų didžiulės įstaigos, jų pareigūnai save vadina “direktyviniais organais”. Tuo tarpu paprasti žmoneliai tuos “organus” vadina niekiu. Pagal juos — “Ką gali briedis padaryti skruzdėlei? Ogi nieko! Gali, žinoma, prispausti prie medžio, gali sumindyti. Tad reikia nesimaišyti po kojų! O skruzdėlė tai gali briedžiui ant “keimerio” užlašinti taip, kad išdidžiai lekiant nuolatos reikės stapčioti ir smarkiai kasytis!”
LKP CK vadovauja pirmasis sekretorius ir sekretoriai. Tai pirmininkas ir jo pavaduotojai. Generalinis sekretorius šios SSKP yra Maskvoje. Jis kartu yra ir valstybės vadovas, “prezidentas”. Tačiau Vilniuje dėl tų pareigybių pasisavinimo nesiginčijama. Čia “Prezidentas” (AT prez. pirmininkas) ramiai sau kabinėja ant melžėjų ir kt. krūtinių medalius, o LKP CK sekretoriai komanduoja pavergtuosius pagal Maskvoje sustyguotas programas. Vienas iš minėtų sekretorių visados yra kompartijos statytinis iš Maskvos. Antrosios sovietų okupacijos metais jų jau buvo bent devyni: M. Sušlovas (1944 - 1946),
A. Trofimovas (1946 - 1952), D. Šupikovas (1947 - 1950), A. Moskvinovas (1950 - 52), M. Afoninas (1953-1956), B. Šarkovas (1956 - 1961),
B. Popovas (1961 - 1967), V. Charazovas (1967 - 1978), N. Dybenka (1978 ir dabar). Visi jie buvo ir yra Lietuvos valstybingumo duobkasiai ir jos savistovumo slopintojai. Su visais vietinė administracija turėjo pavojingų konfliktų, bet jie baigėsi palankiau negu pvz. Latvijoje ar Estijoje. Beje, viršūnėse tik J. Paleckis buvo pažemintas, jį “paaukštinant” ir išsiunčiant darbui Maskvon į Tautybių Tarybą pirmininku.
Okupantas melagingai tvirtina, kad LKP yra SSKP-jos respublikos organizacija. Pažiūrėkime, ką sako bendri visai imperijai SSKP nuostatai. Juose sakoma, kad “SSKP yra monolitinis vienminčių komunistų būrys. Nuostatuose išskirtinai pabrėžiama, kad “SSKP jokiu būdu nėra federatyvinė partija. Taigi, yra tik gėdinga skraistė, pridengta atėjūno apgaule, tvirtinant, kad esanti LKP respublikinė organizacija. Tai tik partiečių teritorinės apyskaitos ir veiklos apraiška.
Kitas dalykas — kad tautos kalba, istorija, kultūra, religija, tradicijos ir gamtinės sąlygos formuoja įgimtą teisę kurti gyvenimą savitu keliu. Todėl SSKP, kaip užsienio agentūra, talkinusi naikinant Lietuvos valstybę ir dabar engdama pavergtą lietuvių tautą ir joje veikdama — tapo federatyvine Maskvos atžvilgiu neformaliai, t.y. ne pagal statutą, o faktinai. Ir visai nereikšminga — ar tai patinka okupantui, ar ne, ar tam pritaria okupantas, ar ne. Taigi, kalbos apie SSKP monolytiškumą ir vienmintiškumą yra tuščios kalbos, adresuotos žiopliams. Rugys auga Pietų Rusijos stepėse, kvietys ten Dievo vardu reikalauja kitokio žemės dirbimo, tai ką ir kalbėti apie Maskvos engiamas tautas ir tų tautų SSKP partiečių grupes.
Apgaulingai vadinamoje LKP 1940 - 1948 m. nedalomai viešpatavo svetimtaučiai Lietuvos valstybės duobkasiai. Tačiau Stalino mirties išvakarėse, ty. 1952 m. spalio 14 d. LKP jau buvo 36,693 nariai, jų tarpe jau daug lietuvių, įsirašiusių dėl nevilties, karjeros ar ketinimų padėti engiamai tautai. 1960.I.1 jau Lietuvoje buvo 54,324 partiečiai, 1970. I.1 — 116,603, o 1960.I.1. — 165,775. Partiečiai sudarė tik 4.88% Lietuvos gyventojų, bet jų tarpe jau buvo 69.6% lietuvių. Likusią dalį pagrindinai sudarė rusai bei surusėję įvairūs kitataučiai.3
Mirus 1953.III.5 diktatoriui Stalinui ir kiek atslūgus terorui, slėgiama išdavystės LKP vadovybė išdrįso imtis gyvybiškai svarbaus partinių ir vykdomosios valdžios kadrų sulietuvinimo. Pavergta lietuvių tauta į šias pastangas žiūrėjo nepatikliai. Bet užsitęsusios 40 metų okupacijos atvejui tai buvo teisinga. Apie 1956 -1957 m. darbovietėse su partiniais ir “vyriausybiniais” kadrais jau buvo galima susikalbėti lietuviškai, nors ignorantų netrūko. Nepriklausomai nuo tautybės, iš pareigų buvo pašalinta daugybė vagių, girtuoklių, tinginių ir įvairiausių KGB statybinių nemokšų. 1952.IX.22 — 1954.II. 16 laikotarpyje iš Lietuvos išsidangeno 2418 partiečių - parazitų (tiek sumažėjo narių). Daugiausia čia pakliuvo valkataujančios grupės atėjūnų rusų. Šis kadrų lietuvinimo darbas užsibaigė apie 1971 metus, nors per tą laiką nemažai atvyko ir naujų profesionalių atėjūnų ir šiaip kolonistų.
Pabaigai, apibendrinant pasakytina, kad praėjęs dešimtmetis ypač pasižymėjo stalinizmo šmėklos apraiškomis aukštesnėje pakopoje. Dabar nemokyti galvažudžiai pakeisti diplomuotais pagrindinių žmogaus laisvių slopintojais pagal tikslius išskaičiavimus ir kompiuterių parodymus. Prosenelių charakteristikų poreikis, sekimas, registracija kontaktuose su užsieniečiais, cenzūruotų knygų cenzūra, jų tarptautinių mainų užtūros, laisvės liaupsinimas nelaisvėje, religijos persekiojimas, teigiant jos laisvą išpažinimą ir daug kitų valdžios piktadarybių buvo būdingi praėjusiam dešimtmečiui. Ypač gėdingos ir atžagareiviškos yra pavergtų mažų tautų viešos ir slepiamos rusinimo užmačios, skleidžiant tautų “suartėjimo” ir kitokius kosmopolitinius kerus.
Kasdieniniame profesionaliosios inteligentijos gyvenime verčiama užsiiminėti politiniu skaitymu, atviro laiško dienų, agitatorių, ideologinių komisijų seminaruose. Verčiami žmonės sėdėti patriotinio, internacionalinio, idėjinio, dorovinio “grūdinimosi” paskaitose. Neutralių ir tolimų specialybių mokslininkai kinkomi į politinį darbą. Žmonės nuolat barami, kad nevertina laukinės atgyvenos — “socialistinio” lenktyniavimo, nestiprina internacionalinių kolektyvų, kuriuose rusų tautos padugnės groja pirmuoju smuiku.
Todėl netenka stebėtis, kad kadaise Cezaris pats parašė trumpiausią savo laikotarpio istoriją: “Atėjau, pamačiau, nugalėjau!” Juo labiau nestebėtina, kad vilniškis vyriausybės narys tiksliai ir trumpai apibudino savo vadovaujamą žinybą: “Kai po SSKP CK plenumų jų dalyviai, išlėkę pro duris, “vaikšto karnizais, kol garo slėgimas nukrinta”, tuomet mano vadovaujama vyriausybinė žinyba dažniau būna panaši į beprotnamį negu į normalią įstaigą!”.
Literatūra
1. K. Žalys, Lietuvos istorija — faktai ar nuomonės? Tėviškės Žiburiai, 1984, Nr. 4.
2. A. Trapans, The Latvian Communist Party and the Purge of 1927. Journal of Baltic Studies, 1980, vol. 11, No. 1.
3. Lietuvos TSR, VE R — Mokslas, Vilnius, 1980.
4. Lietuviškoji Taryb. Enciklopedija. Vilnius, 1980, t. 6; 1981 t. 7.
5. Lietuvių Enciklopedija. LEL, Boston, 1968, 15 t., Lietuva.
