Mokame kalbėti. Ar mokame veikti?

TADAS DABŠYS

Tadas G. Dabšys

Vakar dalyvavau politinių studijų programoje, klausiausi diskusijų ir pranešimų apie OSI, apie tai, kas daroma arba, tiksliau pasakius, kad nedaroma, kodėl reikia veikti, ką veikti, kaip veikti. Man, naujai ateinančiam į visuomeninės veiklos lauką, per galvą ritosi daugybė minčių. Kas bus, kai mano karta perims atsakomybę už visą lietuvišką veiklą, kai mums reikės vadovau-ti įvairioms organizacijoms? Ar mes seksime vyresniosios kartos pavyzdžiu, ar bandysime daryti pakeitimų?

Mūsų kartai skirta išlaikyti lietuvybę. Bet ar iš tikro mes žinome, kas yra ta “lietuvybė*’? Ar užtenka tik ją išlaikyti, ar gal ją ugdyti ir jai skirti kokią nors misiją. Ar šiuo metu mes, kaip lietuviai, esame patenkinti savo veiklos rezultatais ir apskritai ar turime sąmoningai apspręstus lietuviškos veiklos tikslus?

Organizuojame konferencijas, seimus, studijas. Kalba geri paskaitininkai, publika sėdi ir klausosi. Paskui vyksta diskusijos. Paliekame auką ir atsisveikiname. Ir taip iki kito renginio, iki kitos aukos.

Yra aišku, kad mes mokame gerai kalbėti, bet reikia abejoti, kad mes mokame gerai veikti. Karštai diskutuojame, kol padarome nutarimus ir priimame rezoliucijas, bet nedaug rūpinamės, kad tie nutarimai ir rezoliucijos būtų įgyvendintos. Atskiros organizacijos varžosi dėl aukų, bet aukotojai nebesirūpina, kaip tos aukos sunaudojamos. Organizacijų valdybos ir tarybos neturėtų būti amžini, nepajudinami autoritetai, kurie savo valia viską nustastato. Jos turėtų būti tik valios vykdytojai žmonių, kurie jas išrinko ir kurie sudėjo aukas.

Noriu būti teisingai suprastas: nepasisakau prieš renginius su paskaitomis, diskusijomis ir nutarimais. Jie yra reikalingi, net būtini. Tik keliu reikalą veiklos tikslingumo, kad pasiektume nustatytų tikslų efektingiausiu būdu, neeikvodami laiko ir lėšų. Todėl ar nereiktų pagalvoti apie visos mūsų organizacinės sąrangos reformą. Mes turime organizacijų su specifiniais tikslais, lyg “speciality stores”, yra lyg ir “department stores” — kurios vykdo daugelį uždavinių. Reikalai susikomplikuoja, kai kelios organizacijos dirba tuos pačius darbus. Mano nuomone, geriau turėti organizacijų su specifiniais tikslais. Jei tos organizacijos uždavinys didelis, svarbus ir skubus, kitos organizacijos ateina į talką.

Ieškant išeičių, kartais bandoma kurti naujas tarybas. Tik iš to gal naudos neperdaugiausiai, nes į tarybas dažniausiai patenka tie patys žmonės.

Kaip pavyzdį noriu paimti vakar diskutuotą OSI klausimą. Kai kas apeliavo į vienybę, bet man sukėlė rūpestį, kad tas vieningumas pasibaigs naujos tarybos suorganizavimu. Iš pranešimų ir diskusijų aš asmeniškai įsitikinau, kad Americans for Due Process organizacija tikrai žino, kas daryti OSI reikalu, o ne tik skelbiasi, kad žino. Todė vieningumas turi pasirodyti mūsų bendrame darbe ir ADP organizacijos rėmimu.

Kalbant apie lietuvišką veiklą, mums rūpestį turi kelti senos ir garbingos organizacijos, kurios dabar liko tik simboliai. Jos lyg senos, tegu ir gerai parašytos knygos, sudėtos lentynose įi nenebenaudojamos. Jos tik dulkes renka. Ir man kartais atrodo, kad mūsų politinė veikla panaši į tas apdulkėjusias knygas.

Mūsų kartai skiepijamas uždavinys išlaikyti lietuvybę. Mes ją ir laikome, stengdamiesi pasisavinti ir išlaikyti lietuvišką kultūrą ir papročius. Reguliariai ruošiame tautinių šokių ir dainų šventes. Tiems reikalams surenkame nepaprastai daug pinigų. Kultūrą išlaikyti padeda finansiškai galingas Lietuvių Fondas. Bet man atrodo, kad ta “lietuvybė” toli nepajudės, jei lietuviai veiks tik lietuvių tarpe.

Ar nereikėtų kai ką perorganizuoti? Juk kad ir skiriame pagrindines jėgas ir finansus kultūrai ir lietuvybės išlaikymui, lietuvybė pastebimai silpnėja. Ar ne laikas jaunimui labiau prisidėti prie politinės veiklos? Ar politinė veikla neišvestų mus į platesnius horizontus ir geriau pristabdytų lietuvybės silpnėjimą? Kultūrą kuria individai, visuomenė gali ją išlaikyti, gi politika visus šaukia į akciją.

Visoje Amerikoje ir kituose kraštuose jaunimas ir vyresnieji turėtų kartu aptarti lietuviškos veiklos prioritetus ir apsispręsti, kurioje srityje veiklą stiprinti ir kur telkti lėšas. Atsakomybę nešame visi: vyresnieji patarti ir padėti, jaunesnieji — patys bręsti. Mes nesame silpni, tik bailūs.