Jaunimas jaunimui

RIMA NAVICKAITĖ

Rima Navickaitė

Vyresnieji mums dažnai kalba apie lietuvių jaunimo pareigas, tą klausimą svarstome ir mes patys. Ar todėl, kad esame gimę lietuviais, mums reikia lankyti lituanistinę mokyklą ir visus savaitgalius pašvęsti lietuviškai veiklai? “Jūsų pareigos Lietuvai” yra tokios ir tokios, kala į galvą tėvai, “O kodėl man tos pareigos priklauso?” — abejoja jaunuolis-ė. Šis klausimas nėra paprastai ir lengvai atsakomas.

Man atrodo, kad ieškant atsakymo, išsiskiria jaunų žmonių galvojimas. Vieniems atrodo, kad lietuvybė yra didelė našta. Jiems sunku suprasti, kodėl šeštadienį reikia sėdėti šeštadieninėje mokykloje, kai smagiau žaisti krepšinį su draugais. Nesunku pastebėti, kaip šitaip galvojantieji pamažu pranyksta iš lituanistinės mokyklos ir tautinių šokių repeticijų bei organizacijų. Ir taip jie vis daugiau ir daugiau nutola nuo lietuviško gyvenimo, kol visai pranyks. Gal tik kartas nuo karto pasirodys šokiuose ar jaunimo kavinėje.

Kitaip galvojantiems lietuvybė nėra našta: lietuvybė gyvenimą praturtina ir paįvairina. Aš iš savo patirties žinau, kaip mano draugės amerikietis kasdieninėje mokykloje stebisi mano žiniomis apie Lietuvą, jaunimo stovyklomis, susirašinėjimais su lietuviais visoje Amerikoje.

Atšalstantį jaunimą reikia kaip nors sudominti lietuvybe. Bet kaip? Mano nuomone, tą misiją geriau galėtų atlikti pats jaunimas, kuriam rūpi tautos reikalai ir lietuvybės išlikimas Amerikoje ir kitose šalyse. Veiklūs ir entuziastingi jaunuoliai ir jaunuolės turėtų kalbėti nutolstanti ems nuo lietuvybės apie savo pačių patirtį lietuviškoje viekloje, kuri iš tikro neša džiaugsmą.

Man pačiai Lietuva ir lietuvybė yra svarbūs dalykai, todėl aš stengiuosi dalyvauti lietuviškoje veikloje. Tai darau ne tiek iš kokios tai pareigos, bet lietuviška veikla man atneša pasitenkinimą.

Praėjusią žiemą dalyvavau moksleivių ateitininkų žiemos kursuose, kurie kasmet ruošiami Dainavoje. Man didelį įspūdį padarė tai, kad kursų dalyviai lietuviškai kalbėjo ir svarstė lietuvybės problemas. Kursų dalyviai rodė daug entuziazmo.

Grįžau namo, galvodama, kaip į lietuvišką veiklą pritraukti nuo lietuvybės nutolstantį Los Angeles jaunimą. Jaunimo sąjungos Los Angeles skyrius turėtų organizuoti ne tik šokius, bet ir — kitokią veiklą: mėnesines jaunimo mišias, senelių lankymą, susikaupimo vakarus, padėjėjų rolėse dalyvauti organizacijų renginiuose, padėti aptvarkyti skautų stovyklavietę ir t.t. Reiktų ieškoti būdų į veikimą įtraukti ne tik valdybos narius, bet ir jaunimo masę, net ir tuos, kurie nelinkę prie veikimo prisidėti ir neskuba lietuviškai kalbėti.

Pagrindinis organizuoto jaunimo rūpestis turėtų būti nukreiptas į nutaustantį jaunimą. Reikia juos įtikinėti, kad jie reikalingi mokyklose, organizacijose ir lietuviškoje veikloje. Sąmoningų jaunuolių pareiga jų galvojimą pakeisti greitai ir dabar. Kitaip mūsų išeivijos gyvybė ilgai neišsilaikys.