NEPALENKIAMI PEČIAI

Maceinos ir Damušio deimantinės sukakties proga

JUOZAS KOJELIS

Generacijos gauna ar pačios prisiima apibendrinančius pavadinimus, pav., karo generacija, pokario generacija, karo bijančiųjų — “lost generation” ir t.t. Kalbant apie lietuvius, prof. Juozas Eretas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje “krikščioniškos kultūros tarnyboje” randa tris generacijas. 1983 metais deimantinės sukakties sulaukusius prof. dr. Antaną Maceiną ir prof, dr. Adolfą Damušį priskiria į trečiąją generaciją, kurios “veikimas buvo pertrauktas pačiame viduryje ir paskui tęsiamas išeivijoje”. Nesigilindamas į didžiuosius šių didžiųjų Lietuvių Fronto bičiulių darbus, bandysiu priminti kai kurias jau už Lietuvos ribų publicistiniuose straipsniuose jų siūlytas idėjas ir keltas mintis, kurios padėjo arba bent turėjo padėti mūsų visuomenei susiorientuoti painiuose tremties keliuose.

1981 metais minint Lietuvių Tautos sukilimo 40 metų sukaktį Clevelande: iš kairės Vladas Čyvas, disidentas Vladas Šakalys, dr. Adolfas Damušis ir Juozas Žilionis. Nuotr. VI. Bacevičiaus

Maceina ir Damušis viena prasme gan skirtingos asmenybės. Maceina savo esme grynas mąstytojas, pirmoje vietoje atsiliepiąs į laiko problemas, ieškąs joms atsakymų, bet visada atsirėmęs į pastovią Amžinybės bazę. Net savo poezijoje, anot Brazaičio, Maceina “siekia surasti ryšių tarp savo egzistencijos ir amžinybės, tarp savęs ir Dievo”. Iš antros pusės, Damušis savo esme praktikas — planų kūrėjas ir vykdytojas, organizatorius, akcijos žmogus. Toks buvo jaunystėje, toks ir deimantiniame amžiuje. Jų skirtumui pavaizduoti galėtume paimti tokį įvaizdį: pav., turbūt nė vienas negalėtume įsivaizduoti Maceinos, kad ir jauno, stovinčio su automatu ar net pistoletu kokioje sargyboje ar ginančio kokį nors postą. Jei, pav., 1941 sukilimo metu Maceina būtų buvęs Kaune, jis būtų buvęs sukilimo dalyvis, tik ne su ginklu rankoje. Turbūt jis ir kariuomenėje nėra tarnavęs.

Damušis, vienas šauniausių studentų studijų metais Kaune, Lietuvos kariuomenėje užsitarnavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį, nes, anuometinės tautininkų valdžios nuomone, buvęs pavojingas tautai ir valstybei, ir į karo mokyklą karinės prievolės aspirantu atlikti nebuvo priimtas. Bet tas “tautai ir valstybei pavojingas žmogus”, kai tautai ir valstybei atėjo tikri pavojai, drąsiai ėjo tų pavojų sutikti ir pasinėrė į pavojingiausią rezistenciją.

Maceina ir Damušis, nors ir skirtingos asmenybės, abu yra rezistencijos žmonės, bet kaip asmenybės nestovi vienas šalia antros. Jos viena antrą pratęsia. Net daugiau negu pratęsia: dar nepasibaigus Maceinai, jau prasideda Damušis. Čia gerai tinka angliškas “overlaping” terminas. Maceina — filosofas, mąstytojas su pagrindiniais akcentais laiko problemoms, technologas Damušis — irgi gilios minties vyras, laiko problemų konkretintojas ir sprendėjas.

Vakaruose atsidūrusių tremtinių misijos prasmę ryškinti ir jų veiklos uždavinius formuluoti Maceina pradėjo gan anksti, vos tremtinių masėms išjudėjus iš Europos. 1953 metų Europos LF bičiulių konferencijoje Maceina metė mintį, kad “yra atėjęs laikas stoti kovon prieš žlugdančią tremties dvasią”, nes užjūriuose (žiūrint iš Europos) besikurią tremtiniai susitaiko su savo likimu. Maceina tada perkėlė žvilgsnį į Vakarų pasaulį, į kurį tremtiniai pradėjo integruotis. Maceina matė, kad vakariečiai sovietų atžvilgiu save užliūliuoja kai kuriose pavojingose iliuzijose. Įspėdamas Vakarus, jis paruošė paskaitą vokiečių kalba, o lietuviškai ją paskelbė “Į Laisvę” 1957 m. Jau praėjo virš ketvirčio šimtmečio nuo šios studijinės paskaitos paskelbimo, o ji ir šiandien yra aktuali. Tada jis matė tris pagrindines Vakarų iliuzijas:

1.    Istoriografinę — kad komunizmas žus iš vidaus. Palyginę sovietų pajėgumą prieš 30 metų ir dabar, matome, kad Maceina buvo teisus;

2.    Sociologinę iliuziją — kad komunizmas sudemokratės ir jį pakeis technokratai ir naujoji buržuazija. Įdomu, kad 1983 m. Europos lietuviškųjų studijų programoje Augsburge tokią prielaidą, kaip Andropovo galimą politikos linkmę, darė ir dr. Aleksandras Štromas;

3.    Teologinę iliuziją — kad komunizmas suartės su krikščionybe. Ta iliuzija pastaruoju metu dar labiau įsikeroja, nešdama liūdnas pasėkas Pietų ir Centrinėje Amerikose.

1983 liepos 29 įtakingas Vakarų Vokietijos dienraštis “Die Welt” pagrindiniame komentare rašė, kad “patirtys su komunistine vokiečių tikrove kalba prieš iliuzijas”. Prieš tas iliuzijas, kurias jau prieš trisdešimt metų matė Maceina.

Tuo metu Maceina skyrė tremtiniams misiją sklaidyti tas iliuzijas. Ar mes nepakankamai įsigilinome į tos misijos prasmę, ar buvome nepajėgūs jos atlikti, tačiau faktas lieka faktu, kad pasaulis ir šiandien tose iliuzijose tebeklaidžioja, gal net labiau negu prieš 30 metų.

Diskutuojant mūsų gyvenimo problemas, labai dažnai operuojama miglotais terminais ir nedefinuotomis sąvokomis. Ne kartą mąstymas sustoja kažkur pu-siaukelyje, ir nebandoma ar bijoma eiti iki galo ir atsistoti prieš realybę. “Esu tik lietuvis, nepriklausau jokiai politinei partijai”, galima išgirsti išdidžiai tariamus žodžius. Bet bandant išsiaiškinti, kaip jis tą lietuvybę supranta, kam ji įpareigoja, kokiai asmeniškai aukai angažuoja, prasmingo atsakymo dažniausiai nėra. Vadinamos “liberalistinės krypties” žmonės yra prirašę straipsnių straipsnius, tikindami, kad užsienyje nei kovoti už laisvę, nei rezistuoti negalima. Tai esą tik iliuzija. Šaipomasi iš tremtinio termino, taikomo mums, politiniams pabėgėliams, naudojimo. Ir kai taip kalba koks nors tituluotas akademikas, sumaišo menkai orientuotą visuomenę, lyg vaikas skrendančių gervių rikiuotę, sukdamas virš galvos švarkelį.

Prof. dr. Antanas Maceina — Antanas Jasmantas

Maceina savo publicistiniuose svarstymuose eina iki galo, operuoja aiškiai aptartomis sąvokomis, nebijo atsistoti prieš bet kokią realybę. Sakysime, kad ir dėl tremtinio sąvokos naudojimo. Pirmiausiai jis aptaria tėvynės sąvoką: “Tėvynė yra istorija (laikas) ir erdvė. Iš erdvės galima pasitraukti, iš istorijos ne”. Toliau jau Maceina aiškina, kad “tremtinio vardas pabėgėliui tinka visiškai gerai, nes jis iš tikro paliko savo kraštą ne savo valia, bet buvo ištremtas”, nes “tremties esmę sudaro išeivio santykis su savo tėvynės laisve”. Todėl “kiekvienas svetur gyvenąs išeivis, užgrobus priešui jo šalį, virsta tremtiniu”. Ir tai tinka senai išvykusiam, prieš karą išvykusiam ar čia gimusiam lietuviui, jei jis save lietuviu laiko.

Žurnalistas Vincas Rastenis kartą yra rašęs, kad pabėgėliai negali vertinti komunizmo, nes jie yra asmeniškai paliesti, todėl negali būti objektyvūs. Maceina tuo pačiu klausimu pagrįstai pasisako, kad “prie komunizmo yra galimas tik patirtimi pagrįstas, o ne grynai intelektualinis priėjimas. Komunizmas nėra teoretinė problema. Jis yra gyvenimas visoje savo visumoje bei pilnatvėje”. Kad komunizmas yra “gyvenimas visoje savo visumoje ir pilnatvėje” tiesioginiai patyrėme mes, vyresnieji, 1940-41 Lietuvoje, o kad nepasikeitęs ir šiandien, yra perdaug patikrintų faktų, kuriuos ir aklas gali matyti.

Maceina savo publicistikoje pasipriešino įsivyravusiai nuomonei, kad būk tik rusų imperializmas atnešęs visas nelaimes mūsų kraštui. Jo garsusis straipsnis “Į Laisvę” žurnale 1971 “Nuo ko mes bėgome” buvo atakuojamas net porą metų iš kairės ir dešinės — nuo “Naujienų” per “Laisvąją Lietuvą”, “Nepriklausomą Lietuvą” iki “Akiračių”. Tačiau šiandien visų pripažįstama Maceinos tezė, kad Lietuvą yra palietę du negandai — komunizmas ir rusiškas imperializmas.

Adolfas Damušis savo publicistiniuose pasisakymuose irgi atsikreipia į dabartines problemas, tik, palyginus su Maceina, yra konkretesnis. Pav., 1969 “Į Laisvę” žurnale jis paskelbė straipsnį “Laisvojo pasaulio miskoncepcijos apie Sovietų Sąjungą”. Jis čia ryškina tris miskoncepcijas, kuriomis tiki Vakarų pasaulis: būk visose sovietinėse respublikose švietimas vykdomas savo tautine kalba, siekiama socialinės lygybės ir plečiama okupuotų kraštų industrializacija. Šis jo straipsnis primena prieš 11 metų paskelbtą Maceinos straipsnį “Trys pavojingos Vakarų iliuzijos”. Tačiau savo straipsnyje Damušis yra damušiškas. Jis kalba irgi apie tris Vakarų iliuzijas, bet jis nusileidžia nuo filosofinio gvildenimo plotmės ir sielojasi mūsų pavergtos tautos skaudžiomis konkretybėmis.

Atidavęs didžiąją savo gyvenimo duoklę rezistencijai, Damušis publicistiniuose straipsniuose ir dabar kelia rezistencinius rūpesčius. Jis nesivelia į atskiras mūsų negerovių detales, bet ieško tų negerovių ištakų ir siūlo konkrečius sprendimus. Štai 1976 paskelbtame straipsnyje Laisvę” “Vertikaliniu žvilgsniu” jis kalba: “Kai sustingstame bėgamuosiuose dienos reikaluose, kyla pavojus paskęsti smulkmenose, prarasti veržlumą plataus akiračio polėkiam, atšipinti įžvalgą gyvenimo nuolatinei kaitai ir pasidaryti pažangos srovę tvenkiančia uola”.

Iškėlęs keletą principinių tezių, Damušis grįžta į lietuvišką konkretybę. Pažvelgęs į laisvės kovotojus Lietuvoje, jis taria: Jie atstovauja tai gyvajai žmonijos sąmonei, kurios šaknys yra gyvoj žmogiškojoj sąžinėj. Šios sąmonės esminė savybė, esminis bruožas yra smurto akivaizdoje baimės instinkto nugalėjimas”. “Smurto akivaizdoje baimės nugalėjimas” yra rezistencinių Damušio pasisakymų tarsi leitmotyvas. Jis toliau nurodo tremtinių misiją: kai marksizmas yra tapęs atrama komunistų partijos diktatūrai, valstybiniam kapitalizmui, rusų imperializmui, tautų ir žmogaus prievartavimui, žodžiu — sovietinei - marksistinei sistemai, Damušis tremtinių misiją formuluoja taip: nelik tik pasyvių stebėtojų vaidmenyje, bet aktyviai angažuokis laisvės, teisingumo, demokratijos pozicijom. “Mūsų uždavinys visur ir visada stiprinti laisvės, teisingumo ir demokratijos idėjų penetracijos srautą”.

Dr. Adolfas Damušis, ALRKF Jaunimo Dainavos stovyklos prie Manchesterio, Mich. kūrimosi — 1955 metais, kada buvo pasirašyta stovyklos pirkimo sutartis su Michigano universiteto atstovais. Sukaktuvininkas Stovyklos tarybos pirmininku buvo 1957 - 1972 metais ir administratorium nuo 1957 iki 1962 m.

Minėtame straipsnyje Damušis sustoja prie mūsų pareigų komunistinės grėsmės akivaizdoje, bet jis taip pat nepraeina nė pro mūsų pačių sukeltą grėsmę mums patiems. “Į Laisvę” 1967 paskelbtame “Kartų ir grupių dialogo keliu” pasisakyme jis ieško tų blogybių priežasčių ir siūlo sprendimus. Mūsų visuomenės išsiskyrimo priežastis jis nurodo tokias:

“Tremtiniai laisvajame pasaulyje esame veikiami dviejų ryškių gyvenimo linkmių. Viena jų yra efektyviai įtaigojanti ir besikeičianti su laiku; joje reiškiasi naujos idėjos, atidengiami nauji horizontai ir vartojami dar neišbandyti metodai. Antra pastovesnė, remiasi turtinga tradicija ir kaupia savyje istorijos bėgyje įgytas ir gyvenime įpilietintas vertybes. Viena jų įdomi, kita turininga, bet kiekviena atskirai paimta yra nepilna.

Tas, kuris gyvena vien laike besikeičiančiu gyvenimu, turi blankų tikrovės vaizdą; tiktai kai kurios naujos idėjos išlaikys istorijos egzaminą, ir tiktai kai kurie nauji horizontai pasirodys nauji esą. Didesnė dalis jų nuvils nekritiškus sekėjus. Bet tas, kuris gyvena tik pastovia kad ir turininga tradicija, atsiriboja nuo pažangos veiksnio, nuo naujų formų ir praranda minties jaunatvę”.

Dainava. Žvilgsnis nuo Kryžių kalno. Stovyklos pagrindinis pastatas, pagerbiant Dainavos jaunimo stovyklos iniciatorių ir kūrėją, pavadintas dr. Adolfo Damušio vardo namais.

Nuotr. Jono Urbono

Šią savo gilią ir labai gražia forma pateiktą analizę Damušis baigia konkrečia išvada: tas dvi sroves suartinti gali dialogas, nes mūsų pagrindiniam uždaviniui būtų palenkti visi veiksniai ir besikeičiančios ir tradicinės gyvenimo linkmės”. Deja, kai kas prie prasmingo dialogo eiti nenorėjo ir pasirinko monologinius sprendimus. O juk Damušis darė labai konkrečias ir gyvenimiškas sugestijas tom srovėm prasmingai suartėti. Tarp jų buvo:

1.    Suorganizuoti visų veiksnių bendrą įstaigą studijuoti okupuotos Lietuvos gyvenimo visas sritis, dokumentuoti ir gautais duomenimis formuoti viešąją pasaulio opiniją;

2.    Pradėti išeivijos lietuvių naują rezistencinį sąjūdį, apimantį visą idealistinės dvasios ir rezistencinio ryžto išeivijos jaunimą.

Damušis konkretus ir pramatantis. Praėjus keliasdešimt metų nuo jo padarytų sugestijų, kad ir labai pavėluotai, kai kurios jų bandoma įgyvendinti.

Pradėjus vad. “karo nusikaltėlių” medžioklę, Damušis buvo vienas iš pirmųjų, išėjęs nekaltų žmonių ginti. Kai labai išreklamuota trijų veiksnių “vienybė” veik per metus laiko atnešė tik vieną vargingai suredaguotą atsišaukimą, Damušis vienas pats atliko didelį darbą šioje srityje savo liudijimais teismuose, surinkta gynybai medžiaga ir pasiūlytomis idėjomis, kaip gintis prieš komunistų ir žydų konspiracinę akciją prieš lietuvių tautą. Damušis savo dvasia, savo energija, savo disciplinuota mintimi ir šiandien tebėra tas pats Damušis, kaip ir prieš pusšimtį metų.

Jau vien ši analizė rodo, kad Damušis tebelaiko savyje “istorijos bėgyje įgytas ir gyvenime įpilietintas vertybes”, bet nėra praradęs ir “minties jaunatvės”.

Būtų iliuzija (Maceina) ar mis-koncepcija (Damušis) teigti, kad laikas nėra ant jų uždėję metų naštos. Metų naštą laikas krauna ant kiekvieno pečių. Tačiau vieni pečiai po metų našta greitai palinksta, kiti metų krūvį ilgai pakelia, o pagaliau yra ir tokių, kurie tiesių pečių niekada nėra turėję. Mūsų Mielųjų Bičiulių pečių nepalenkė nė deimantinių metų krūvis. Jiedu tebėra energingi ir kūrybingi, kovoju už laisvę mūsų tėvynei ir už Šviesesnį gyvenimą visai žmonijai.

Jei prof. K. Pakštas Lietuvoje kalbėjo apie lietuvių atsilikimą ir ragino imtis didesnių užsimojimų, kurie pagreitintų lietuvių tautos pažangą, tai Adolfas Damušis yra simbolis tų nepriklausomoje Lietuvoje kilusių jėgų, kurios pajėgė nugalėti tradicinę baimę imtis didesnių ir drąsesnių planų, reikalaujančių daug rizikos.

Du žygiai galima būtų laikyti tos drąsios rizikos viršūnėmis. Pirmas — tai sukilimo organizavimas 1941 prieš sovietinį okupantą. Tai rezistencinis didelio užsimojimo žygis, kurio priekyje buvo A. Damušis su L. Prapuoleniu, inž. J. Vėbra ir eilė jo draugų. Antras — tai jaunimo stovyklos organizavimas Amerikoje. Tai jau drąsus didelis užsimojimas kultūriniame veikime. Daugeliui veikėjų jis atrodė neįvykdomas, fantastinis, pasmerktas iš anksto susilaukti nepasisekimo. Bet Damušis, tuo metu būdamas LRK Federacijos pirmininkas, rizikavo, ir draugų, talkininkų tame rizikingame žygyje, kaip ir sukilimą organizuojant, jam nepritrūko. Tai iš tiesų buvo sukilimas prieš lietuvių pasitenkinimą smulkiais darbais savo parapijos ribose.

Juozas Brazaitis

(Juozas Brazaitis, Raštai, IV tomas)