Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŠKOS VEIKLOS ATEITIES PERSPEKTYVOS

ANTANAS SAULAITIS, SJ

Įvadas

Sąmoningą veiklą lydi nuolatinis dialogas. Pokalbis ar straipsnis tėra svarstybų valandėlė, skirta mūsų lietuviško gyvenimo reikalams aptarti, įvertinti, gairėms nusagstyti. Tautinė bendruomenė visų pirma yra bendruomenė, ir mūsų atveju labai analogiška tikinčiųjų bendruomenei — Bažnyčiai. Todėl čia pritaikytos kai kurios mintys ir pateikta palyginimų su krikščionių šeima.

Kai kurie išeivijos stovį lygina su tautinio atsinaujinimo laikotarpiu, kurį vaizduoja Vincas Mykolaitis — Putinas savo romane “Sukilėliai”. Tuometinių vadovų pagrindinis uždavinys nebuvo nuversti svetimą valdžią, bet saviesiems tautiečiams įkalbėti, kad jie gali ir turi būti atsakingi už savo ateitį ir kad jie gali būti laisvi. Tai yra, pagrindinis knygos veikėjų siekis buvo lietuvių sąmonė. Sąmonė ir sąmoningumas nėra kiekybės ar apimties reikalas, bet kokybės, intensyvumo. Sąmonė beveik priešinga sentimentalizmui, kuris mums lengviau prieinamas ir dažniau veiksmingas, negu apgalvotas, apsvarstytas protavimas. Sąmonė ir jos įgyvendinimas rišasi su vertybėmis, kurios yra tam tikrų tikėjimų (plačia prasme) sistema, žmonių ar bendruomenių siekiai ir elgsena.

Sąmonė ir sąmoningumas

Lietuviškosios bendruomenės dėsniai ar lietuvybės ideologija nėra sąmoningų svarstybų išdava, o išoriniu autoritetu pagrįsta principų (ar gyvenimo būdo) sistema. Jeigu tokia ideologija kam nors nėra priimtina, jis negali būti mūsų bendruomenės narys (arba labai negerai toje grupėje jaučiasi), kaip ir Bažnyčioje, kurios ideologija dar prieš asmeniui įstojant nustatyta. Patriarchalinėje ar paternalistinėje sistemoje turi būti “toks kaip mes” arba nepriklausyti, jei neatitinki normai. Pavyzdžiui, jeigu kitatautė marti savo vaikus moko lietuvių kalbos nuo mažens, lietuviai seneliai tuo nepatenkinti, nes jų pačių pareiga vaikaičius kalbos mokyti. Marčios elgesys nesiderina su praktišku dėsniu, kad lietuvių kultūra ir dvasia perduodama tik per lietuvišką kraują.

Tuo tarpu ideologija galėtų būti pagrįsta ne iš anksto ir iš viršaus nusakytais dėsniais, o asmenų vertybėmis, kurios yra galvosenos ir elgesio šaltinis. Pavyzdžiui, iš vyresnio asmens (tėvo, motinos, senelių) vaikas gali perimti lietuviškas vertybes ir jų grindų skintis savo (lietuviško) gyvenimo kelią, vietoj kad nepergalvojęs darytų taip, kaip autoritetai daro. Praktiškas pavyzdys būtų mūsų lietuviški renginiai, kurie tik kartoja, kas keliasdešimt metų buvo daroma — taip yra ir baliuose, ir Vasario 16 minėjimuose. Jeigu rengėjai sąmoningai pasisavinę tokio renginio vertybes — renginys turi būti smagus, naudingas ir lietuviškas — jie galėtų sukurti visai kitokį renginį, įdomų, patrauklų, atmintiną. (Žinoma, gal dalyvauti lietuviškame įvykyje ne iš idealizmo, o iš įdomumo ar draugystės būtų priešinga mūsų nusistatymams).

Etninė grupė iš savo aplinkos pasisavina labai daug vertybių. Jeigu daugialypis kraštas tautines bendruomenes vadina “mažumomis”, tai ir mes į save žiūrime kaip į mažumą, o ne kaip į interesais pagrįstą intensyvinę grupę, surištą ryšiais (įskaitant kelionėmis, spauda, telefonu). Save suprasdami ne kaip to paties kaimo ar geografinės vietovės gyventojus, bet kaip lietuvių kilmės asmenų tinklą įvairių tautybių ir pažiūrų krašte (ar pasaulyje), turime daugiau sąlygų savo lietuvišką veiklą ateityje vystyti, kurti naujus bendravimo bei kūrybos būdus. Aplinkos pažiūros mus veikia taip, kad save nuvertiname. Jeigu suaugę vaiką vadina “nemokša, tinginiu”, jis toks ne tik pasidaro, bet ir save taip supranta. Tokio jaunuolio savisąmonė suvaržyta, kaip ir mūsų.

Vertybėmis pagrįstą tautinę sąmonę varžo ir mūsiškė kaimiška dinamika. Sociologai šį reiškinį yra gerai išstudijavę. Kaime žemės plotas ribotas. Jeigu vienas kaimietis staiga praturtėja, įgyja daugiau žemės, jis yra kaimo nusistovėjusiai tvarkai pavojus. Tuojau įtariama, kad jis nesąžiningas ar kitokiu nepriimtinu būdų savo nuosavybę įgijęs. Kaip mes žiūrime į savo iškiliuosius žmones? Kaimo dinamika, surišta su sklypu, nepadeda mums persiorientuoti į sumiestintą padėtį. Kaip sunku perkelti lietuviškas įstaigas, kai dauguma išsikrausto į priemiesčius! Važiuojame dešimtis kilometrų į pamaldas ar susirinkimus, nuotolyje prarandame daug šeimų, nes veikla labai surišta su vieta, su “kaimu”. Žemės ūkio lėtumo dinamika ryški mūsų posėdžiuose, susirinkimuose ir jų metodikoje. Kiek mūsų profesionalų dalyvauja savo bendrovių pasitarimuose ir juos praveda, o mūsų posėdžiuose savo profesinį pasirengimą užmiršta. Dar kita nesąmoningos veiklos apraiška yra kaltės ieškojimas. Bet kokiose diskusijose tuoj pat iškyla klausimas “kas kaltas?” Mokytojai kaltina tėvus, tėvai — mokytojus, rašytojai — spaudą ir kt. Ir tuo būdu retai kada prieinama prie esamos padėties galimybių. Mūsų religinis, dvasinis atsinaujinimas lėtas, nes savo galvosenoje nesame urbanizuoti. Iš kitos pusės, mūsų lėtumas duoda mūsų vadovams dešimt ar daugiau metų pasiruošti ką nors daryti, keisti, tobulinti, kol mes prie kaitos pribręstame.

Sąmonei kliūtis yra sentimentalizmas. Dar iki šiandien girdime, kad Amerikoje nėra baravykų ir gegučių. Iš sentimento vežame vaikus į lituanistinę mokyklą, kad mūsų sąžinė būtų rami. Nepagalvojame, kad yra toks dalykas kaip kalba be sąmoningos dvasios. Vaikams sakome “kalbėkite lietuviškai”, o grįžę iš darbo nevisada randame progos iš viso su vaikais pasikalbėti. Sukūrę savo lietuvišką pasaulį su visokeriopa veikla, dar greičiau nutaustame, nes sentimento atrama yra “status quo”, o ne kūrybingas santykiavimas su ateities galimybėmis (tai sąmonės vaidmuo). Žmogaus asmenybė vystosi visą gyvenimą, ir todėl galime pažvelgti, kaip mes patys veikiame, koks mūsų vaidmuo lietuviškos veiklos vertybių skatinime.

Skirtumą tarp sąmonės ir sentimento, tarp dabartinės padėties ir ateities galimybių galime suvokti iš pavyzdžių. Lietuvybės “ideologijos” ir veiklos dėsniai visuotinai pripažįstami, priimami. Tuo tarpu pats gyvenimas ir veikimas kartais perša kitą dėsnį, kuris nesiderina su pirmuoju. Tautinis sąmoningumas reikalautų, kad principas sutaptų su tuo, kas daroma. Iš religinės bendruomenės paimtas pavyzdys būtų dėsnis “Dievas yra meilė”, “Dievas yra meilingas”. Tai Bažnyčia skelbia nuo pat pradžių iki dabar. Bet praktiškai mūsų susidarytas įspūdis (arba katalikų gyvenimu pagrįstas “dėsnis”) kitoks: “Dievas yra teisėjas, griežtas ir kiek rūstus, kuris mus savo įsakymais varžo”. Iš kur plaukia išvada? Iš mūsų elgesio, veikimo būdo, pažiūrų į kitus lietuvius, kitų kraštų lietuvius, į save. Prie kiekvienos išvados galima prirašyti ir pavyzdį.

Lietuviškojo gyvenimo bei veiklos dėsniai ir gyvenimu pagrįstos išvados

Reikėtų paminėti pavyzdžius, kad galėtume pastebėti praktiškos išvados šaltinį. Nr. 1 — lietuviškoji dvasia lituanistinės mokyklos mokinių tarpe, 2 — lūžis tarp senųjų imigratų ir “dy-pukų”, 3 ir 8 — mūsų pažiūros į Lietuvą, 4 — pažiūros į kitų kraštų lietuvius, 5 — stoka talkos šeimoms, 6 — lėtai ir nenoromis jaunesniesiems perduodamos visuomeninės pareigos, 7 — pasitikėjimas jaunimu, 9    — nesutarimas mūsų tarpe, 10    — svarbesnių renginių (Vasario 16, birželio įvykių, kariuomenės šventės, šv. Kazimiero) rengimas tik sau, 11 — stoka bendravimo su kitom pavergtom tautom, 12 — nuobodūs renginiai, 13 — mokymo turinys ir senoviška metodika, 14 — “prisitaikykite prie mūsų arba dinkite”, 15 — kalba jaunimo stovyklose, 16 — posėdžių, seimų ir svarstybų pasisakymai.

Vertybės

Vertybės yra tai, ką iš praeities semiame, o ne tai, ką nesąmoningai kartojame. Vertybės — tikėjimų sistema su savo elgesiu ir siekiais. Vertybėmis pagrįstas gyvenimas, asmenų ryšiais susijusi bendruomenė yra daug lankstesnė moderniame pasaulyje ir jo sūkuriuose, negu iš “tradicijos” kartojami dalykai, asmeniniai, jautrūs tarpusavio ryšiai padeda iš veiklos ir pergyvenimų išsijoti tuos dėsnius, kurie mūsų veiklą ateityje gali sklandžiau ir veiksmingiau lydėti ar net vesti. Jeigu palyginsime kiek ribotą dėsnį ar principą su naujai išreikštu dėsniu lankstesne forma, matysime, kad atsidaro durys į geresnes galimybes. Lieka tas pats principas, bet lankstesnis, nes remiasi dar gilesne, svarbesne ir sąmoningai pasisavinta vertybe.

Lietuviškojo gyvenimo bei veiklos dėsniai ir jų forma

Ar lankstesnis dėsnis atveria geresnes veiklos galimybes, ar didesnį nuosmukį? Nr. 1 — didesnė tolerancija ir kantrybė, pasitikėjimas esmine vienybe, 2 — teigiamesnis nusiteikimas dėl ateities, 3 — ne tiek konservatyvios pažiūros į galimybes, 4 — veiklos apimtis platesnė, kai veikla ir ryšiai sujungiami visų kartų lietuvių kilmės asmenys (JAV lietuviškai kalbantys sudaro apie 5 ar 10% visų lietuvių kilmės žmonių), 5 ir 6 — tobulesnė kūryba, 7 — žvilgsnis ateitin gali būti geresnis pagrindas tautinei dvasiai negu prisiminimas to, ko ne visi pergyveno, 8 — kaip ir nr. 4, 9 — mišrių šeimų narių priėmimas ir dalyvavimas (Lietuvos Vyčiai tai jau pergyveno ir išsprendė), 10 — kaip nr. 4, 11 — tobulesnė veiklos dinamika ir vaizduotė mūsų veikloje, 12 — kūrybingi santykiai, naudojimasis prieinamais šaltiniais, 13 — jaunimo įjungimas (iš to kilo ir Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga), 14 — didesnis dėmesys lietuviškų reikalų atstovavimui, vertimai į kitas kalbas.

Kokiu būdu asmuo, žmonių maža bendruomenė (šeima), tauta ir visuomenė prieina prie naujų ar kitų vertybių — nebūtinai geresnių? Dažnai naujos vertybės kyla iš pergyvenimų, išgyvenimų. Sunkią automobilio nelaimę pergyvenęs gali gyvybę ir gyvenimą daugiau vertinti, džiaugtis kiekviena valandėle, užsiimti artimo tarnyba,    nepaskęsdamas

smulkmenose. Sudėtingos operacijos talka “iš naujo atgimęs” ieško esminių vertybių. Lietuviška prasme, pergyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, tremtį, alkį, baimę ir nežinią gali pasisavinti vertybę, kad šeimai būti kartu yra labai svarbu; taip pat gali įvykį suprasti neigiamai ir sugriūti. Kai duktė išteka už kitataučio ir jų anūkas labai mielas, močiutė turi persvarstyti ir širdyje išvystyti naują vertybę, kuri padėtų esamą padėtį suprasti ir į lietuviškų siekių pynę įtraukti.

Kiekvienas lietuvis galėtų sau nusibrėžti lentelę, kurioje būtų keturi stulpeliai: (pridėti pavyzdžiai)

Asmeniniai lietuviški pergyvenimai, jų reikšmė, prasmė ir pasisavintos vertybės

Kokie yra pagrindiniai asmens pergyvenimai, lėmę dalyvavimą (ar nedalyvavimą) lietuviškoje veikloje? Kalbos puoselėjimą? Draugavimą su lietuviais? Šeimos kūrimą? Profesijos pasirinkimą ir t.t.? Ką mes išmokome iš karo?

Mūsų vertybes veikia aplinka. Kiek esame pasisavinę iš “con-sumer society” vertybių? Ar pokarinė “politinė” emigracija JAV-se jau pavirto į ekonominę, priešingai senesniajai emigracijai, kuri iš ekonominės buvo pavirtusi politiniai sąmoninga, kai iškilo Lietuvos reikalai 1918 ir 1940 metais? Ar šeima ir šeimos jaunimas jaučia kokią nors šeimos misiją? Kokios vertybės nulemia mūsų jaunimo stovyklų programą ir pobūdį — ar tik užimti vaikus, kad nelakstytų gatvėje (kaip dabar dažnai atrodo), ar ugdyti asmenybes, kurios būtų vertos savo protėvių (kaip Lietuvių charta sako)? Kapitalistinė sistema spaudžia vertinti kiekybę ir pelną. Kaip nejučiomis pasikeičia mūsų kokybės ir tarnybos artimui siekiai?

Asmeninės vertybės ir veikla

Tautinis sąmoningumas reikalautų, kad gyvendamas ir veikdamas tautoje asmuo savo lietuviškus siekius ir savo asmenines vertybes suderintų, kad jo pastangos kiltų iš gilių įsitikinimų, gyvenimo galutinų ir pagalbinių vertybių. Kitas tautinės sąmonės pratimas būtų peržiūrėti standartinį vertybių sąrašą ir paaiškinti, kaip pasirinktos svarbiausios vertybės rišasi su lietuvišku gyvenimu ir veikla. Visų pirma tenka pažymėti, kuris gyvenimo tikslas ar siekis yra svarbiausias; tada — kokia priemonė ar pagalbinė vertybė svarbiausia; trečia — kurios šių vertybių rišasi su lietuvybe ir kaip su ja rišasi.

Asmeninės vertybės ir jų veiksmingumas lietuviškame gyvenime

Asmeniškos vertybės (siekiai - tikslai)

Lygybė
laisvė
laimė
subrendimas
pagarba kitiems 
išganymas 
saugumas 
savigarba 
pasitenkinimas 
tikra draugystė 
pasaulyje taika

Asmeniškos vertybės (priemonės - būdai)

Gabiai
drąsiai
atlaidžiai
sumaniai
savistovai
meilingai
atvirai
atsakomingai
apsvarstytai 
padedant kitiems 
susivaldant

(Sąrašą dešinėje galima išreikšti ir daiktavardžiais — asmeniui svarbūs yra gabumai, drąsa, atlaidumas, sumanumas, savistovumas ir t.t.) Pastebėsime, kad daugumai suaugusių lietuvių šį pratimą užpildyti yra sunku: tai yra, šio rašinėlio teigimas apie sentimentalizmą vietoj tautinės sąmonės pasitvirtintų. Jaunesni žmonės lengviau sąrašą užpildo, gal jie dar turi “idealizmo” arba jų gyvenimas dar nėra toks sudėtingas, kaip kasdienybėje skęstančio suaugusio.

Ateities galimybės

Paskutinysis pratimas galėtų būti šis: Jums sudarytos sąlygos ištisus metus skirti grynai lietuviškiems reikalams, netruks lėšų, apmokamos visos išlaidos, nesikeičia santykiai su šeima, laisvalaikio užsiėmimai ir t.t. Ką per tuos 12 mėnesių darytumėte, jeigu viskas skirta lietuviškai veiklai?

LF Bičiulių stovykloje gauti šie atsakymai:

suburčiau antros ir trečios kartos ar atkritusius nuo lietuvybės lietuvius;

dirbčiau su senosios emigracijos lietuviais;

mėginčiau parašyti tinkamą lietuvių kalbos vadovėlį lietuviškai nekalbantiems;

nuvažiuočiau į Lietuvą kelis kartus (du tokie atsakymai);

įsteigčiau didelį centrą, kuriame būtų žmonės gerai pažįstą modemišką gyvenimą ir galį padėti surasti naujus būdus išlikti lietuviais ir praktiškai paruošti tam žmones;

rinkčiau medžiagą knygai ir filmui apie Romą Kalantą;

suorganizuočiau lietuvių informacijos tarnybą su profesiniu patarnavimu ir ryšiais su JAV politiniais vadais ir spauda;

bandyčiau daryti viską, kad žmonės aukotų Lietuvių Bendruomenei;

suorganizuočiau lietuviškų, etninių idėjų TV ir radijo stotis (keturi panašūs atsakymai);

visą laiką skirčiau lietuviškai meno kūrybai;

įsteigčiau savo mieste gerą lietuvišką knygyną ir lietuviškų suvenyrų krautuvėlę ir platinčiau po visą kraštą knygas, plokšteles ir kt. (du tokie atsakymai);

įkvėpčiau jaunoms mamytėms lietuvišką dvasią;

dirbčiau lituanistinėje mokykloje, parengčiau gerą vadovėlį;

išversčiau su samdytų talkininkų pagalba žaidimų knygas vaikams anglų kalbon ir išleisčiau paveiksluotų knygų vaikams;

važinėčiau po kraštą su paskaitomis apie Lietuvos padėtį kitataučiams (du atsakymai);

bandyčiau nugabenti kuo daugiau vertingų įdomių knygų į Lietuvą;

praleisčiau tuos metus su anūku, kad su juo bendraudama galėčiau padėti jam lietuvių kalbą išmokti natūraliu būdu;

surinkčiau medžiagą apie lietuvių kūrimąsi mano vietovėje ir išleisčiau knygą;

daugiau dėmesio kreipčiau į jaunimo paruošimą tęsti lietuvybę po mūsų;

atidaryčiau lietuviškas mokyklėlės, mažus židinėlius.

(Red. pastaba: šiose pratybose dalyvavo visi stovyklautojai, ne vien LF bičiuliai).

Maždaug 25-30 m. jaunesniems už šiuos LFB studijų savaitės dalyvius buvo paduotas lapelis su ta pačia galimybe — ištisus metus užsiimti lietuviškais reikalais. Jų atsakymų santrauka: važiuočiau į Lietuvą susipažinti su žmonėmis, pamatyti žemę, mokytis tikrai lietuviškų dalykų, o grįžusi perduoti žinias kitiems (keturi tokie atsakymai);

dvi tris dienas kas savaitę lankyčiau senelius ir ligonius lietuvius;

atidaryčiau jaunimui būklą su žaidimais, skaitykla;

rašyčiau istoriją apie vietinius lietuvius;

apkeliaučiau įvairių kraštų ir vietovių lietuvius, susidraugaučiau, padėčiau pagyvinti lietuviškumą (šeši atsakymai);

padėčiau savo miesto lietuviams vyrukams rasti gyvenimo kelią;

organizuočiau vaikų darželius, sporto varžybas, jaunimo chorų suvažiavimus, stovyklas, tautinių šokių grupes, lietuviškus knygynys, o kur tai jau būtų, talkinčiau (šeši panašūs atsakymai);

įtraukčiau jaunesnius ir sugebančius mokytojus į lituanistinę mokyklą ir daugiau jaunimo į veiklą;

suvežčiau jaunimo vadovus pasitarti, kad jie nesirūpintų savo garbe, o jaunimu;

suteikčiau finansinę pagalbą jaunimo stovykloms;

steigčiau naujas lituanistines mokyklas, kad kas tik nori galėtų mokytis;

kurčiau studijas baigusiems lietuviškas mokyklas, papildomus kursus;

ruoščiau mainų “exchange student” programas;

padėčiau jaunom porom lietuvių kalbą lavinti ir įprasti kalbėti lietuviškai.

Išvados

Ateities galimybės mūsų veikloje: lietuviškas įstaigas ir organizacijas statyti ant platesnio visuomeninio pagrindo ir atsakomybės; pereiti į urbanizuotų žmonių dinamiką veikloje; izoliuotas ir mažas šeimas apjungti platesnės šeimynos (“extended family”) būdu; suderinti siekius su asmeninio gyvenimo vertybėmis sąmoningomis svarstybomis; žodžiu išreikšti tokius veiklos dėsnius, kurie savo lankstumu teiktų lengvesnes sąlygas nežinomą ateitį aprėpti.

Įdomu, kad retas kuris iš pokalbio dalyvių surašytas planas metus lietuviškiems reikalams praleisti iš tikrųjų remiasi vien finansais. Tai yra, finansų stoka nėra kliūtis tiems sumanymams įvykdyti, kad ir kiek pakeista forma. Tad kliūtis gali būti kitomis vertybėmis pagrįstas laiko ar pajėgų paskirstymas, kitokia tvarka sudėti uždaviniai pagal pirmenybę.

Šitokie pratimai sėkmingai naudojami suaugusių tikinčių religinei sąmonei ir įsitikinimui skatinti, nes kaip tik atkreipia dėmesį į vertybių šaltinius, kurie ateities perspektyvas nupiešia daug šviesiau.