UŽAUGINIMAS IR PARUOŠIMAS KOVINGAI NUSITEIKUSIO JAUNIMO

ELENA BRADŪNAITĖ

Šio simpoziumo tema buvo suskaldyta į kelis pagrindinius punktus, ir man buvo paskirtas šis: Jaunimo pasiekimas ir suįdominimas Lietuvos laisvinimo darbu — (a) būdai ir priemonės tai atsiekti; (b) PLB vadovybės pastangos šiame darbe ir rekomendacijos ateičiai.

Pirmiausia, reikia stabtelti ir gerai pažvelgti į tą mūsų jaunimą Kas jis per paukštis? Norint jaunimą paveikti, būtina suprasti jo vertybes, norus, nusiteikimus bei bendrą pasaulėžiūrą. Aišku, sunku suvesti viską į kategorijas, nes išimčių visuomet ir visur buvo ir bus. Tačiau, manau, kad perdaug nesuklysiu, jei savo išvadas pagrįsiu tuo, ką esu pa-stebėjusi savo draugių bei draugų tarpe, jaunimo stovyklose, organizacijose ir šeštadieninėse mokyklose.

Būtina įsidėmėti, kad šių dienų mūsų jaunimas puikiai pritampa prie amerikiečių visuomenės. Lietuvis jaunuolis gali rasti amerikiečių tarpe viską, kas jam reikalinga jo asmeniškam pasitenkinimui ir lavinimuisi socialinėje, mokslinėje ir kultūrinėje srityje. Gimnazistas ar studentas gali įsijungti į įvairiausias organizacijas, dramos bei literatūros mėgėjų būrelius savo mokykloje, kolegijoje ar universitete. Vyresnieji turėjo ir turi tuo tenkintis tik savųjų tarpe. Taigi, nesistebėtina, kad lietuvių jaunimas, paragavęs amerikiečių ar bendrai tarptautinės kultūros, nenoriai lankosi lietuvių parengimuose, nevengdamas jiems kritikos: atsilikę, senoviški, neįdomūs ir pan. 

Čia iškyla kita įdomi tema — kaip mums išlaikyti savo kultūros aukštą lygį, kad visi, drauge ir jaunimas, galėtų ja didžiuotis. Ši tema turėtų būti nagrinėjama atskirai, — šį kartą nėra laiko į tai išsamiau pažvelgti. Pakaks tik pastebėti, kad jaunimo ir vyresniųjų skonis dažnai skiriasi. Skiriantis skoniui, įvyksta ir jaunimo atitrūkimas nuo lietuvių kultūrinės veiklos, kas dažnai eina ranka rankon su nesidomėjimu bet kokiu lietuvišku klausiniu.

Vyresniojoje kartoje tėvynės meilės ir tautiškumo jausmas labai stiprus, o JAV-se (ir kituose laisvojo pasaulio kraštuose) jaunime tautiškumo sąvoka labai silpna. Mokyklose (ir kitur) giedama apie lygybę, apie bendrą žmogiškumą, apie pasaulio susivienijimą, net ir suvienodinimą. Bet koks fanatiškas politinis tautiškumas peikiamas ir rodomas, kaip nieko gero neduodąs pasaulio taikai.

Yra tačiau kitas įdomus reiškinys, kuris tautiškumą sugretina su savo kultūros veido pažinimu ir kartu jos vertinimu. Angliškai kalbantieji kraštai vadina tai “ethnic consciousness”, gi išvertus į mūsų kalbą šis terminas skambėtų — tautiškumo sąvokos supratimas ir įsisąmoninimas. Šis sąjūdis yra nepaprastai gyvas juodukų, meksikiečių ir indėnų tarpe. Pamažu pradeda ir kitos grupės šia linkme judėti. Visa tai gali būti tik mados reikalas ir baigtis geru vėjo pūstelėjimu. Bet kaip ten bebūtų, vis dėlto lietuviams reiktų šį reiškinį pilnai išnaudoti. Turėtumėm įsidėmėti, kad šis sąjūdis pagrindinai pabrėžia bet kokios kultūros palikimo pasigrožėjimą. Kiek tai (tautiniai šokiai, tautiniai drabužiai, gintaras, margučiai ir kit.) padėtų iššaukti jaunimo susidomėjimą laisvinimo darbu, neaišku. Man atrodo, kad rezultatai būtų menki. Priešingai, tai Lietuvos laisvinimo darbui galėtų net pakenkti. Mat, jaunuolis, išstatęs savo liaudies meno parodėlę šalia kitų kraštų (italų, graikų, norvegų ir kit.) eksponatų, gali manyti, kad tai jau padaręs viską. Tas mūsų jaunuolis (ar jaunuoliai) gali pamiršti, kad jo kitataučių draugų ainiai savanoriškai ir jau seniai yra atvykę į šį kraštą, visi tie kraštai yra laisvi. Tiems studentams nėra jokio reikalo nei galvoti, nei kalbėti apie savo kraštų laisvinimą. Žodžiu, neapsigaukime ir nemanykime, kad JAV-se šis tautybių mozaikos pasigrožėjimas gali mums daug padėti. Pagrindiniam mūsų reikalui — tautos išsilaisvinimui — gali padėti labai mažai.

Kokiu būdu galėtumėm įdiegti jaunime pasiryžimą įsijungimui į Lietuvos laisvinimo darbą? Čia vėl verta pažvelgti į amerikiečius, kurių tarpe egzistuoja įvairiausių “laisvinimo” ir “išsilaisvinimo” vienetų bei judėjimų. Tiesa, amerikiečiuose yra daug pasyvumo, bet, taip pat, daug ir užsidegimo “laisvinimo” kova (“liberation movements”) — ir moterys, ir juodukai, ir vienlyčiai ir kiti pasiryžę “išsilaisvinti”. Tarp mūsų laisvinimo darbo ir anų amerikiečių išsilaisvinimo yra didelis skirtumas: tie amerikiečiai laisvina tik save (tikriau, jausdami ar bent įsivaizduodami, jog jie suvaržyti); gi mūsų jaunimas yra prašomas rūpintis laisvinimu ne savęs, bet tų, kurie yra likę kažkur už jūrių marių mėlynųjų. Vyresniajai ir vidurinei kartoms tai labai aišku, bet tik ne jaunimui. Jei jaunimas pilniau ir geriau suprastų dabartinę Lietuvos padėtį (išsamiai ir konkrečiai — visose dabartinio ten gyvenimo plotmėse), reikia manyti, jiems paaiškėtų, kodėl reikalinga kalbėti apie pavergto tėvų krašto išlaisvinimą. Pirma, jaunimas beveik nieko nežino apie dabartinę padėtį Lietuvoje ir ten egzistuojančią politinę struktūrą (ir vyresniųjų žinios čia yra gana ribotos). Mūsų jaunimas neturi beveik jokio vaizdo apie pavergtoje Lietuvoje veikiančias komunistines jaunimo organizacijas, mokyklų struktūrą bei mokslą jose ir kit.; dar mažiau jaunimas pažįsta bei seka pavergto krašto literatūrą, meną bei muziką. Kodėl mūsų šeimose ir mokyklose nebūtų galima paanalizuoti, kas pavergtame krašte daroma, rašoma ir kalbama ir kodėl? Nėra abejonės, kad ta priespauda, apie kurią taip dažnai kalbame, bet nepakankamai įrodome, taptų žymiai realesnė ir jaunuoliui daug geriau suprantama. Mūsų jaunime nestokoja įžvalgumo, ir jis galėtų matyti, kas parašyta ir tarp eilučių, ir kas kartais visiškai nutylėta ir kodėl.

Nebūtinai reikia ieškoti subtilumų, nes šiuo metu pasiekia mus eilė nuogų faktų iš pavergto krašto, pvz., Bažnytinė kronika, peticijos su tūkstančiais parašų, atsišaukimai, laiškai ir kit. Skandalinga, kad jaunimas apie tai beveik nieko nežino. Dirbu šv. Kazimiero parapijos (Los Angeles mieste) šeštadieninėje mokykloje ir pedagoginiuose kursuose. Savo klasėse (vyresniosiose!) turiu apie 30 mokinių. Iš jų tik vienas yra susipažinęs su “Drauge” jau keletą kartų duotomis ištraukomis iš minėtos kronikos. Mokytojai manėme, kad tėvai atkreips vaikų dėmesį į tai. Nei tėvai, nei organizacijų vadovai tai nepadarė. Be abejo, mes, mokytojai, turime dabar tai atlikti. Turėtumėm skirti daugiau dėmesio ir tiems įvykiams, kurie sukrečia šalia mūsų esantį pasaulį, pvz., Solženycino protestai ir jo ištrėmimas bei rusų mokslininkų atsišaukimai. Net ir JAV-bių ružavieji liberalai, atrodo, pradeda nusivilti komunizmu, pamatę ir supratę Sovietų Sąjungoje vykdomą intelektualų priespaudą. O kodėl lietuvis jaunuolis apie tai nežino? Jei kiek ir žino, tai tik amerikiečių pastangomis. O kiek galėtų tėvai ir mokytojai laimėti, bandydami šią ir panašias temas panagrinėti su vaikais ar mokiniais, sugretindami su lietuvių pavyzdžiais pavergtame krašte! Mūsų jaunimas susirūpins Lietuvos padėtimi tik tuo atveju, kai jis geriau pažins ir supras, jog ir dabar skriauda yra daroma ir pavieniam asmeniui, įr kartu visai tautai.

Jaunime visad yra gyvas idealizmo jausmas — noras kitiems padėti, pagerinti nuskriaustųjų padėtį. JAV-se nemažas skaičius ir baltųjų demonstravo bei žygiavo už juodukų teises, nemažas skaičius jaunimo kartu su žydais rašė protesto laiškus JAV-bių vyriausybei prieš bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga. Kolegijų bei universitetų studentai gana noriai jungiasi į “pasaulio gerinimo” sąjūdžius ir tai daro altruistiniais sumetimais. Gal svetimtaučių užuojautą mums būtų kiek sunkiau iššaukti, bet savuosius minėtu būdu būtų galima išjudinti.

Kokiais konkrečiais būdais bei priemonėmis sudominti, uždegti ir paruošti mūsų jaunimą Lietuvos laisvinimo darbui? Išvardinsiu čia tik keletą būdų ir priemonių.

Būtų ir tikslu, ir naudinga suruošti specialius kursus ar seminarus šeštadieninėse mokyklose, stovyklose ar didesnėse lietuvių bendruomenėse tik jaunimui. Tuose kursuose ar seminaruose jaunimas turėtų būti supažindinamas su padėtimi dabartinėje Lietuvoje. Čia turėtų būti paliečiamos visos sritys, o ne vien tik politinė padėtis. Reikia manyti, kad po tokių kursų, seminarų ar simpoziumų jaunimas vėliau pats sugebėtų sekti visą pavergtos Lietuvos gyvenimą. Tokius kursus ar seminarus galėtų pravesti vyresnieji studentai, talkinami vidurinės ar net vyresniosios kartos mūsų darbuotojų.

Kitas konkretus siūlymas — tai suruošimas vienos ar poros savaičių specialių vasaros stovyklų, kuriose būtų akcentuojamas mokslinis, o ne pramoginis elementas. Dabartinės jaunimo stovyklos yra viena į kitą panašios: jaunimas suvažiuoja į jas, kur padūksta ir pasilinksmina, bet nieko konkretesnio iš jų nepasisemia. Jei bent viena iš mūsų jaunimo stovyklų skirtų dėmesio moksliniam išsilavinimui, jai būtų gal ir galima gauti piniginės paramos iš amerikiečių organizacijų — 'National Endowment for Humanities, Social Science, Foreign Culture Studies ir kit. Į tokias stovyklas ar kursus reiktų sutraukti mūsų jaunimo elitą. Suprantama, kad tokioms stovykloms ar kursams būtini geri vadovai ir kartu moksliniai šaltiniai. Gal būtų tikslu tokius kursus suorganizuoti Jaunimo centre Chicagoje, kur prieinami archyvai ir knygos, o ne kur nors gamtos užkampyje. Tokiems kursams būtų reikalingi geriausi mūsų pačių ir amerikiečių protai.

Jaunimas jungsis į Lietuvos laisvinimo darbą, kai jis supras už ką kovojama ir kodėl. Jei tik jaunimas tuo darbu bus suįdomintas ir tam tinkamai paruoštas, rezultatų tikrai bus. JAV-se, Kanadoje ir kituose laisvojo pasaulio kraštuose užaugęs jaunimas yra žymiai veržlesnis už senesniuosius. Mūsų jaunimas, tinkamai paruoštas, tikrai išeitų į plačiuosius Lietuvos laisvinimo vieškelius.