PETICIJOS, PETICIJOS
Pirmoje 1972 metų pusėje bent kelios lietuvių grupės rinko parašus po savo peticijomis. Amerikos Lietuvių Tarybos vykdomojo komiteto peticija buvo nukreipta į Baltuosius rūmus. Jaunimo kongreso rengėjai bandys su savo peticija siekti Jungtinių Tautų generalinį sekretorių dr. Kurt Waldheim. Romas Kezys ir jo talkininkai rinko parašus po savo peticija Simo Kudirkos išlaisvinimo reikalu. Apie savo peticiją rašė ir kalbėjo Gintaras Karosas, taip vadinamo Lietuvių jaunimo informacijos centro vadovas. Atrodo, kad ši peticija liko tik planuose. Spaudoje skelbtomis žiniomis, pirmosios trys grupės surinko po savo peticijomis po keliasdešimt tūkstančių parašų. Tai, žinoma, pareikalavo nemaža pastangų, darbo, laiko ir pinigo. Peticijų iniciatoriai ir vykdytojai siekė padėti komunistų vergijoje kenčiančiai Lietuvai ar lietuviams.
ALT-bos peticija
ALT-bos vykdomasis komitetas pajudėjo su parašų rinkimu 1971 metų pabaigoje. Peticijos tikslas buvo painformuoti prezidentą Richard Nixon, prieš jam išvykstant į Maskvą deryboms su Kremliaus diktatoriais, apie padėtį pavergtoje Lietuvoje ir kartu prašyti, kad jis nepadarytų jokių nuolaidų komunistams Lietuvos bylos klausimu. Štai tos peticijos tekstas, po kuria pavyko ALT-bos vadovybei surinkti apie 75,000 parašų:
“We protest the forcible Soviet occupation and the illegal annexation of Lithuania, the denial of religious freedom, self-determination and human rights to the nation as exemplified by the brutal imprisonment of Simas Kudirka”.
Tai viena iš ALT-bos peticijos teksto versijų. Jų tekstas nebuvo keičiamas, o tik kiekvienoje versijoje vis kita gramatikos ar rašybos klaida (!). Peticijos tekstas nepaprastai skurdus: pasitenkinama vien tik protestu (tur būt, sovietams?); jokių reikavimų JAV-bių vyriausybei.
ALT-bos vykdomojo komiteto pirm. dr. K. Bobelis ir tos grupės talkininkas dr. J. Genys įteikė tos peticijos lapus, susegtus į knygas, prezidento Nixon vienam iš antraeilių patarėjų — Harry Dent. Reikia manyti, kad Harry Dent painformavo prezidento Nixon pirmaeilius patarėjus apie tą ALT-bos peticiją. Ar ta informacija pasiekė prezidentą Nixon, sunku pasakyti. Gi pati peticija nukeliavo į prezidentūros archyvą.
Jaunimo peticija
Jaunieji galėjo paieškoti kitų būdų Lietuvos bylai pajudinti. Reikia manyti, kad Jaunimo kongreso organizatoriai tą klausimą svarstė. Jaunieji visad mėgina išeiti su naujais planais, bet čia pasekė senųjų pėdomis. Jaunimo peticijos tekstas yra šis (parašai po ja dar vis teberenkami):
“His Excellency Kurt Waldheim Secretary General United Nations, New York
Sir,
The Soviet Union, after a secret and illegal deal with Nazi Germany (the infamous Molotov-Ribbentrop pact), occupied Lithuania, Latvia and Estonia in June 1940.
The illegal occupation and subsequent annexation of the Baltic States still continues.
We request that
a) the United Nations investigate the colonial practices and massive violation of human rights in the Baltic States by the Soviet Union, and
b) the question of restoration of independence and the right to self-determination for Lithuania, Latvia and Estonia be brought before the United Nations General Assembly”. Jaunimo peticijos tekstas žymiai geresnis, negu kad ALT-bos peticijos tekstas. Ar tą peticiją dr. Kurt Waldheim priims iš jaunimo atstovų, dar nežinia. Pirmojo jaunimo kongreso vadovai buvo irgi suorganizavę panašią peticiją, bet tuometinis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius U Thant mūsų jaunimo atstovų nepriėmė. Ana peticija buvo vėliau įteikta eiliniam Jungtinių Tautų sekretoriato pareigūnui, ir tuo viskas ir baigėsi.
Išvados
Peticijos turi savo paskirtį ir vietą savivaldybiniame gyvenime. Peticijos, Lietuvos bylos kėlimui ar gynimui, yra labai neefektyvus būdas ar priemonė. Krašto prezidentas, kiti pareigūnai ir legislatorial neskiria beveik jokio dėmesio peticijoms. Anot jų, peticijos esančios suorganizuojamos kelių ar mažos grupelės asmenų. Asmenys, pasirašą peticijas esą tuo klausimu labai mažai suinteresuoti. Maždaug tūkstantis parašų po peticija prilygstąs vienam laiškui.
Ar ALT-bos darbuotojai, jaunimo atstovai ir kitų peticijų organizatoriai negalėjo paieškoti naujų kelių, būdų bei priemonių Lietuvos bylai kelti ir ją ginti?
JAV-bių lietuviams buvo būtina painformuoti krašto prezidentą ir jį paspausti Lietuvos bylos reikalu, prieš jam išvykstant deryboms į Maskvą. Kodėl ALT-bos vadovai nesuorganizavo lietuviuose laiškų ir telegramų bangos prezidentui Nixon? Sakoma, kad krašto prezidentai esą nepaprastai jautrūs telegramoms.
Tikrai nebūtų buvę sunku suorganizuoti iš visų krašto kampų po šimtą ar net daugiau telegramų kasdien, maždaug savaitę prieš prezidentui pajudant į Maskvą. Spaudimą į prezidentą buvo galima išvystyti per legislatorius Washingtone, steitų gubernatorius, miestų burmistrus ir visus kitus įtakingesnius asmenis. Į kiekvieną telegramą ir žymesnių ir įtakingesnių asmenų laiškus Baltieji rūmai visad reaguoja, duodami atsakymus.
Jaunieji (ir senieji) turėtų žinoti, kad Jungtinių Tautų generalinis sekretorius yra tos institucijos administracinis pareigūnas. Jis nei Lietuvos, nei kurio nors kito pavergto krašto bylos nekėlė ir nekels Jungtinėse Tautose. Tai gali atlikti Jungtinių Tautų nariai — valstybės. Jaunimo kongrese dalyvavo atstovų iš eilės laisvojo pasaulio kraštų, kurie yra Jungtinių Tautų nariai. Tų kraštų jaunimas galėjo paspausti savo vyriausybes, kad jos pajudintų Lietuvos bylą Jungtinėse Tautose. Jaunieji galėjo daryti tai patys, galėjo į tą darbą įtraukti kitus lietuvius. Laisvojo pasaulio lietuvių jaunimas turėtų turėti pažinčių ir ryšių su savo kraštų žymesniais ir įtakingesniais asmenimis (kolegijų ar universitetų prezidentais, profesoriais, valdžios pareigūnais). Kodėl jaunimas negalėtų įjungti visus tuos asmenis į Lietuvos laisvinimo darbą? Ypač, JAV-bių ir Kanados lietuvių jaunimas galėjo pajudėti šiame darbe.
Jei tik ką darome ar vykdome, norime sulaukti bent šiek tiek apčiuopiamų rezultatų. Peticijos — tai tik pastangų, darbo, laiko ir pinigo eikvojimas. Ir senieji ir jaunieji turėtų tikrai pasitempti. Metai iš metų — nieko naujesnio, nieko dinamiškesnio! Turime savo tarpe pajėgių ir šviesių protų. Ir senimo ir jaunimo organizacijos turėtų juos kviestis talkon.
Dr. R. S. Tautkus
