RAUDONOJI KINIJA NAUJAME VAIDMENYJE

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Napoleonas kartą paklaustas, ką galvojąs apie Kiniją, atsakęs, kad Kinija mieganti ir Europai tai labai naudinga, nes, kai ji atsibusianti, Europai ir pasauliui būsią didelių rūpesčių.

Savo plotu ir gyventojų kiekiu Kinija rikiuojasi į pačius pasaulio didžiūnus. Kinijos plotas 3.7 mil. kvad. mylių (9.6 mil. kvad. km.) ir apie 800 mil. gyventojų. Palyginimui: Jungtinių Valstybių plotas 3.6 mil. kv. mylių (9.3 mil. kv. km.) ir 220 mil. gyventojų; Sovietų Sąjungos drauge su okupuotais kraštais plotas 8.7 mil. kv. mylių (22.4 mil. kv. km.), 241 mil. gyventojų; Japonijos plotas tik 142.8 tūkst. kv. mylių (365.5 tūkst. kv. km.) ir per 102 mil gyventojų; Indijos plotas 1.2 mil. kv. mylių (2.2 mil. kv. km.) ir apie 540 mil. gventojų.

Per praėjusius tris šimtmečius Kinijos santykius su kitomis valstybėmis daugiausia lėmė kaimynų ir kitų didžiūnų imperialistinė ekspansija, visiškai nesiskaičiusi su Kinijos žemių integralumu ar sutartų sienų neliečiamumu, ar apskritai su Kinijos teisingais interesais. Šimtmečiais trukęs Kinijos prievartavimas, pažeminimas, išnaudojimas neabejotinai bus įspaudęs tam tikras žymes kinų charakteryje ir pačiai Kinijos politikai bus suteikęs įtarumo, prisitaikėliškumo, slapukiškumo, intrigantiškumo bruožų.

Šiandieną Kinija jau atsibudusi. Pasaulio dėmesys Kinijai akivaizdus. O kadangi pasaulio didžiūnų “klube” yra raudonoji Kinija, jos vaidmens poveikis tarptautinei raidai juo labiau kelia susidomėjimą. Ko tad galima tikėtis iš raudonosios Kinijos naujame vaidmenyje?

Ateitis yra dabarties dukra ir praeities dukraitė. Tad ir raudonosios Kinijos tarptautinio vaidmens ir santykių su kitomis didžiosiomis pasaulio valstybėmis ateitis negalės išvengti praeities palikimo. Kokį tad palikimą raudonoji Kinija savo didžiųjų kaimynų atžvilgiu yra paveldėjusi?

II

Daugiausia palikimo yra Kinijos - Rusijos santykiuose. Pirmieji juodviejų susikirtimai vyko jau XVII amžiaus vidury. Rusai prie Amūro pasistatė Albazino tvirtovę. Kinai ją sugriovė. Rusai vėl atstatė. Po ilgų derybų 1689.IX.6 Nerčinske (Ni-Pu-chu) buvo pasirašyta pirmoji Rusijos - Kinijos sienų sutartis. Ji Amūro sritį, rytinę Mongoliją ir Turkestaną pripažino Kinijai, bet apie 93, 000 kv. mylių (240,000 kv. km.) buvusių Kinijos žemių pripažino Rusijai. Vėliau sekusi 1727.IX.1 Kijačtos sutartis Rusijai papildomai pripažino per

38,000 kv. mylių (100,000 kv. km.) Kinijos žemių. Po to dar naujos Rusijos - Kinijos sutartys _ 1768, 1772, 1786, 1797 — vėl keitė Rusijos - Kinijos sieną Rusijos naudai. Ypač radikaliai Rusijos - Kinijos santykių padėtis pasikeitė, kai nuo XIX šimtmečio vidurio Europos didžiųjų valstybių kišimasis į Kinijos vidaus reikalus, opiumo karas (1839 - 42), Taipingo sukilimas (1850 - 54) Kiniją labai susilpnino. Tuo pasinaudodama Rusija 1858.V.28 padiktavo Kinijai Aiguno sutartį, pagal kurią Rusijai atiteko apie 174,000 kv. mylių (450,000 kv. km.) Kinijos žemių, o apie 166,0000 kv. mylių (300,000 kv. km.) į rytus nuo Usuri upės buvo pripažinta Rusijos - Kinijos bendrame valdyme, iš kurio tačiau Kinija netrukus, 1860.XI.14 Pekingo sutartimi, buvo išstumta ir ta sritis taip pat atiteko Rusijai. Pagal 1864.X.7 Čugučako protokolą Rusijai papildomai atiteko didelė dalis, apie 309,000 kv. mylių (800,000 kv. km.) Kinijos Turkestano. Ir vėl 1879.IX.15 Levadijos sutartimi ir 1881.11.24 Peterburgo sutartimi Kinija papildomai turėjo perleisti Rusijai savo žemių ir suteikti prekybos, transporto ir kitose ūkio šakose rusams išimtinių teisių.

Padėtis nepasikeitė nė po to, kai 1911 Kinijos imperatorių pakeitė Sun-Jat-seno respublika su kuomintango partija, nes Kinijos vidaus negalios tęsėsi toliau. 1911 rusai užėmė Tanu-Tuva sritį 63,600 kv. mylių (170,000 kv. km.). 1912.XI.3 Rusija savo protektoratan perėmė išorinę Mongoliją, nuo 1689 buvusią Kinijos suverenume.

III

Rusijoj įsitvirtinus bolševikų valdžiai, Kinijai blykstelėjo carinės politikos ir Kinijai užkartų sutarčių revizijos viltis. Tatai stiprino pati Maskva. Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisaro pavaduotojas Karachanas 1919.VII.25 ir pakartotinai 1920.IX.27 pareiškė, kad visas sutartis “sudarytas Rusiios buvusios vyriausybės su Kinija laiko niekines”, taip pat atšaukia “Kinijos žemių visas aneksijas”. Pats Leninas keliais atvejais pasisakė prieš carinės Rusijos - Kinijos “neteisingas sutartis”. Tačiau tų sovietiniu pareiškimų nesekė atitinkami veiksmai. Atvirkščiai, sovietinė Rusija 1921.VIII.13 Tanu-Tuva sritį paskelbė “piemenų respublika”, kurią 1944.X.13 įjungė į Sovietų Sąjungą kaip autonominę sovietų respubliką. 1921.IX.5 Sovietų Rusija okupavo išorinę Mongoliją, kurią Kinija 1917 buvo susigrąžinusi, ir paskelbė liaudies respublika Maskvos globoje.

Tik Sun-Jat-senui 1923 susitarus su kominternu, Maskva pradėjo teikti Kinijai ūkinę paramą. Tačiau nuo 1921 veikianti Kinijos kompartija ir toliau tebeveikė prieš Kinijos vyriausybę. 1924.V.31 Kinijos-Sovietų Rusijos sutartis panaikino tik Rusijos privilegijas Kinijoj, o apie “neteisingas sutartis” neužsiminė. Teisybė, ta sutartis pripažino Kinijos suverenumą išorinei Mongolijai, bet ir tai tik nominaliai, nes faktiškai ir toliau išorinę Mongoliją dominavo Sovietų Rusija. Tą dominavimą dar labiau sutvirtino Sov. Rusijos-Mongolijos 1936. III. 4 karinė sutartis.

Po II pasaulinio karo Sovietų Sąjunga, paremta Jungtinių Valstybių, 1945.VIII.14 sutartimi su Čiang Kai-šeko Kinija išgavo iš Kinijos sovietų karinėm bazėm Port Arthurą ir Daireną, taip pat teises į Mandžiūrijos - Rytų Kinijos geležinkelį bei Sachaliną, ir pripažinimą Mongolijos liaudies respublikos nepriklausomybės, atseit, Sovietų Sąjungos dominavimo Mongolijai. Savo ruožtu, Sovietų Sąjunga, nors 1945 sutartimi buvo įsipareigojusi Čiang Kai-šeko Kinijai draugingumą ir susilaikymą nuo bet kurios paramos Kinijos priešams, faktiškai stipriai parėmė Mao-Tse-tungą. Dėl to Kinija buvo iškėlusi Sovietų Sąjungai bylą Jungtinėse Tautose. Bet dar prieš bylos svarstymą Kinija pateko Mao valdžion ir Kinijos - Sovietų Sąjungos santykiuose prasidėjo naujas tarpsnis.

IV

Kremliui, kaip kad ir Wa-shingtonui, Mao-Tse-tungo laimėjimas buvo staigmena. Tatai rodo ir faktas, kad, Mao spaudžiamai Čiang Kai-šeko vyriausybei iš Pekingo persikėlus į Kantoną, vienintelė užsienio atstovybė, paskubėjusi kartu persikelti į Kantoną, buvo Sovietų Sąjungos ambasada. Stalino politika buvo, kad Kinijos civilinis karas kuo ilgiau užtruktų be aiškios katros šalies pergalės.

Nors Mao paskelbus 1949.X.l Kiniją liaudies respublika, Sovietų Sąjunga jau ant rytojaus, 1949.X.2, jai suteikė diplomatinį pripažinimą, pats Mao-Tse-tungas Maskvoje nebuvo populiarus. Stalinas negalėjo pamiršti, kad tuo metu, kai Sovietų Sąjungoj jis 1927 - 29 labai atkakliai vykdė prievartinį žemės ūkio kolchozinimą ir “buožių” masinį naikinimą, Kinijos kompartija, atvirkščiai, sau atramos ieškojo kaip tiktai Čiang Kai-šeko politika nusivylusios Kinijos ūkininkuose. Stalinas taip pat nebuvo pamiršęs, kad, Sovietų Sąjungai 1936 integravus išorinę Mongoliją, Mao buvo pasisakęs prieš tą Sovietų Sąjungos - Mongolijos sutartį, už Kinijos suverenumą Mongolijai.

Nepaisydamas tokio praeities palikimo, Mao, tik spėjęs apšilti Kinijos valdžioje, 1949 gruodyje jau buvo Kremliuje. Jo viešnagė užtruko aštuonias savaites. Rezultatas: 1950.11.14 Sovietų Sąjungos - Kinijos draugingumo sutartis iki 1980 metų, Sovietų Sąjungos ūkinė, karinė ir kultūrinė parama Kinijai, pripažinimas Kinijos suverenumo Sinkiangui. Bet Mao turėjo nusileisti Stalinui ir pripažinti Mongolijos liaudies respublikos nepriklausomybę, atseit, jos priklausomybę Sovietų Sąjungos įtakai, taip pat palikti sovietų karines bazes Port Arthure ir Dairene.

1950 Maskvos sutartis daug padėjo Mao Kinijai konsoliduotis, bet taip pat varžė ir jos veikimo laisvę, Kiniją statė į Sovietų Sąjungos satelito padėtį, su kuria Mao-Tse-tungas jokiu būdu nenorėjo susitaikyti. Kinijos nepriklausomybei nuo Maskvos pabrėžti 1952.II.15 Mao pakartotinai ir oficialiai paprašė Sovietų Sąjungą, kad iš Port Arthuro ir Daireno atsiimtų savo kariuomenę. Stalinas į tai nereagavo. Bet po Stalino Kremliuje vykusias grumtynes dėl valdžios Mao-Tse-tungas apsukriai išnaudojo Kinijos - Sovietų Sąjungos santykiam pastatyti partnerių lygybės plotmėje.

1954.X.1 Kinijai švenčiant liaudies respublikos įsteigimo penkerių metų sukaktį, Pekingo iškilmėse dalyvavo ir Chruščiovas su Bulganinu. Mao-Tse-tungas tą progą panaudojo ne tik sovietinių bazių Port Arthure ir Dairene likvidavimo klausimui, bet ir Rusijos - Kinijos “neteisingų sutarčių” revizijos klausimui iškelti. Pirmuoju klausimu Mao-Tse-tungui pasisekė: 1955.V.26 sovietų karinės bazės Port Arthure ir Dairene buvo panaikintos. “Neteisingų sutarčių” revizijos klausimą Chruščiovas su Bulganinu atsisakę svarstyti.

Nepaisant to, Sovietų Sąjungos - Kinijos santykiai ir toliau vystėsi draugingai. 1956 balandžio mėnesį pasirašyta nauja Sovietų Sąjungos - Kinijos ūkinio bendradarbiavimo sutartis. Kinija neparodė jokio nepasitenkinimo dėl sovietų kompartijos XX suvažiavime padarytų Stalinui priekaištų ir jo nuvertinimo. Kinija pritarė ir Sovietų Sąjungos agresiniam veiksmam prieš Lenkiją ir Vengriją ryšium su tenykščiais sukilimais prieš sovietų viešpatavimą. Savo solidarumą Sovietų Sąjungai demonstruodama, Kinija 1957 vasario mėnesį į Maskvą pasiuntė premjerą Čou-En-lai, kuris iš Maskvos tiesiai apsilankė Varšuvoj ir Budapešte. Tik tada viešumos nepasiekė Čuo-En-lai ta proga darytos pastangos įtikinti Chruščiovą su Bulganinu, kad Sovietų Sąjungai yra būtina peržiūrėti ne tik Rusijos - Kinijos “neteisingas sutartis”, bet taip pat ir Rusijos - Japonijos, Rusijos - Suomijos ir kai kurias kitas sienų sutartis. Tik šios Čuo-En-lai pastangos, kaip sakoma, Kremliuje pataikė į kurčiąją ausį. Bet ir po to Sovietų Sąjungos - Kinijos santykiai vystėsi draugingai. 1957 Sovietų Sąjungai švenčiant revoliucijos 40 metų sukaktį, Kremliaus iškilmėse dalyvavo pats Mao-Tse-tungas. Ta proga jis drauge su kitų kompartijų vadais pasirašė ir vadinamą “Maskvos deklaraciją”, nusakančią tarptautinio komunistų sąjūdžio artimiausius uždavinius ir jiems vykdyti taktiką. Be to, 1957.X.15 buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos - Kinijos sutartis “dėl naujos technologijos Kinijos gynybai”, t. y. dėl atominių paslapčių atskleidimo Kinijai. Kiek vėliau, kai 1958 kovo m. Chruščiovas išstūmė iš valdžios Bulganiną ir pats perėmė Sovietų Sąjungos premjero postą, 1958 rug-piūčio m. aplankė Mao-Tse-tun-gą ir susitarė dėl Jugoslavijos revizionizmo. Tik kai Chruščiovas paskelbė socializmo ir kapitalizmo valstybių vadinamo taikaus sugyvenimo politiką, Sovietų Sąjungos - Kinijos santykių padangėje ėmė viešai rodytis pirmieji debesys.

V

Chruščiovo taikaus sugyvenimo politiką praktiškai Mao-Tse-tungas be nebus pirmą kartą pajutęs, kai 1958 Kinija pradėjo atakuoti Čiang valdomą Quemoi salą. Sovietų Sąjunga tam Mao žygiui jokio entuziazmo neparodė. O 1958.XII.1 Chruščiovas pirmą kartą neigiamai atsiliepė ir apie Mao-Tse-tungo įvestas komunas. Netrukus po to, 1959 vasario m. vykusiam Sovietų Sąjungos kompartijos XXI suvažiavime Chruščiovas pirmą kartą užsiminė, kad Sovietų Sąjungos -Kinijos santykiuose esama nesutarimų. 1959.XII.1 Chruščiovas jau įsakmiai apkaltino Mao-Tse-tungą “marksizmo - leninizmo iškraipymais”. Netrukus po to, 1960, Maskva ne tik sulaikė Kinijai teikiamą paramą, bet atšaukė visus Sovietų Sąjungos patarėjus, kurie, išvykdami iš Kinijos, kartu išsigabeno ir atitinkamus planus. Tuo būdu Chruščiovas siekė paklupdyti Mao-Tse-tungą.

Savo ruožtu Kinijoj pirmą kartą prieš Kremliaus “revi-zionizmą” viešai buvo pasisakyta 1960.IV.21 “Hungchi” (Raudonoji Vėliava) žurnale ryšium su Lenino gimtadieniu. Galėtai buvo tik atsitiktinis sutapimas, bet faktas, kad tas pasisakymas pasirodė netrukus po to, kai 1959 rudenį Chruščiovas lankėsi Jungtinėse Valstybėse, tarėsi su prezidentu Eisenhoveriu ir iš tų pasitarimų gimė vadinama “Camp David” dvasia. Nors Chruščiovas po to savo vizito Jungtinėse Valstybėse tučtuojau užsuko į Pekingą, bet, atrodo, Mao įtarimo, kad ta “Camp David” dvasia yra ne kas kita, kaip Maskvos -Washingtono sąmokslas prieš Kiniją, nepavyko išsklaidyti. Savo priešiškumą Chruščiovo taikaus sugyvenimo politikai ir jos konkrečiai apraiškai — “Camp David” dvasiai Kinija pademonstravo 1961 Sovietų Sąjungos kompartijos XXII suvažiavimo metu, kai Kinijos kompartijos delegacija tame suvažiavime padėjo vainiką ant Stalino kapo, nors, kaip žinome, Stalinas anaiptol nebuvo Kinijos interesams palankus.

Kinijos įtarimą dėl Kremliaus sąmokslavimo su kapitalistais prieš socialistinę Kiniją dar daugiau bus sutvirtinusi Sovietų Sąjungos pozicija 1961 Kinijos - Indijos konflikto atveju. Ryšium su Kinijos 1962. X.20 invazija į Indijos Ladacho sritį Sovietų Sąjunga ne tik nestojo Kinijos remti, bet, atvirkščiai, prisidėjo prie Jungtinių Valstybių ir Britanijos žygių už Indiją prieš Kiniją. Įdomu, kad Kinijos to meto kaltinimai Sovietų Sąjungai rėmėsi ne Kremliaus parama Indijai, o Kremliaus kapituliacija prieš Jungtines Valstybes Kubos raketų byloje. 1962 Kinijos polemikoj su Sovietų Sąjunga pirmą kartą viešai buvo iškeltas ir “neteisingų sutarčių” (1858, 1860, 1881) revizijos klausimas. Kinijos - Sovietų Sąjungos ideologinė polemika pasiekė tokio laipsnio, kad 1963 Rytų Vokietijos vienybės (komunistų) partijos suvažiavime Kinijos kompartijos atstovas buvo nušvilptas ir jo kalba nutraukta.

1963.II.11 Kremlius oficialiai pakvietė Pekingą pasitarimų visų kompartijų viršūnių pasaulinei konferencijai organizuoti ir taip pat išspręsti Kremliaus - Pekingo ideologinius nesutarimus. Pekingas 1963.III.9 Kremliaus kvietimą priėmė ir 1963.VI.14 pateikė Kremliui 25 tezes “tarptautinio komunistų sąjūdžio generalinei linijai nustatyti”. Nors Pekingo tezės buvo Chruščiovą kompromituojančio turinio ir siekiančios kitas kompartijas palenkti į Pekingo pusę, vis dėlto Kremlius pasitarimų su Pekingu neatsisakė, ir jie prasidėjo Makvoj 1963.VII.6. Pasitarimam einant, Maskvos “Pravda” 1963.

VII. 14 paskelbė lig tol neviešas Pekingo 25 tezes ir Kremliaus viešą atsakymą į jas — viešą deklaraciją. Pasitarimai 1963.VII.20 nutrūko. Ir vėl įdomus sutapimas. Lygiagrečiai Kremliaus - Pekingo pasitarimam Maskvoje vyko ir Sovietų Sąjungos - Jungtinių Valstybių derybos dėl atominių bandymų draudimo sutarties, kuri buvo pasirašyta 1963.VII.25.

VI

Pasitarimam nutrūkus, užvirė dar aitresnė nei prieš tai polemika. Šalia ideologinių priekaištų atsirado ir kitokio pobūdžio priekaištų. Pvz. abi šalys viena antrai priekaištavo dėl 1962 įvykusių apie 5000 pasienio incidentų. Ne be pagrindo, matyt, 1964 vasario mėnesį Pekinge buvo pradėti Kinijos - Sovietų Sąjungos pasitarimai sienos klausimais, bet 1964 rugsėjo mėnesį nutraukti. Po to, 1964 spalio mėnesį Kremlius paskelbė ilgą paaiškinimą Sovietų Sąjungos - Kinijos sienų klausimais, gindamas tų sienų teisėtumą. Lygiagrečiai sovietinė spauda kaltino Mao-Tse-tungą vykdymu nacių erdvės politikos ir apšaukė jį Hitleriu nr. 2. Savo ruožtu Mao-Tse-tungas apkaltino Sovietų Sąjungą “teritorinėm ambicijom” Azijoj ir Europoj, tvirtindamas, kad Kinija pasirengusi 25 metų karui su Sov. Sąjungos komunistų partija.

1964.X.14 Chruščiovui iš Kremliaus sosto išvirtus ir į jo vietą atsisėdus Brežnevui su Kosyginu, kuriam laikui Kinijos - Sovietų Sąjungos santykių įtampa atlyžo. 1964 revoliucijos metinių šventėje Kremliuje dalyvavo Čou-Enlai. Bet netrukus po to, 1964. XI.21 Pekingas prabilo apie chruščiovizmą be Chruščiovo, atseit, Brežnevas - Kosyginas tęsia Chruščiovo politiką. Čia pravartu priminti naują veiksnį Kinijos - Sovietų Sąjungos santykiuose: 1964.X.16 Kinija susprogdino savo pirmąjį atominį užtaisą.

1965 rudenį Kinijoj prasidėjo vadinama “kultūrinė revoliucija”. Prasidėjo masinės priešsovietinės demonstracijos ir ekscesai. Kai kur vyko Kinijos “raudonosios gvardijos” susidūrimai su Sovietų Sąjungos pasienio daliniais. 1966 birželio mėnesį Kinijos ambasadorius iš Maskvos ir Sovietų Sąjungos ambasadorius iš Pekingo buvo atšaukti namo. Kinijos kompartija atsisakė priimti Sovietų Sąjungos kompartijos kvietimą į XXIII suvažiavimą. Sovietų Sąjunga paskubomis ėmė rengti raketines bazes Mongolijoj.

1967    į Sovietų Sąjungos - Kinijos santykius įsijungė dar vienas veiksnys:    1967.VI.17 Kinija susprogdino savo pirmąjį vandenilio užtaisą

1968    abi šalys ypač kaltino viena antrą pasienio stiprinimais ir kariniais pasirengimais. O Sovietų Sąjungos invazija į Čekoslovakiją suteikė Kinijos propagandai naujų argumentų prieš sovietinį kolonializmą.

Bet kad ir kaip didelė buvo Sovietų Sąjungos - Kinijos santykių įtampa, tačiau 1969.III. 3 karinis susikirtimas Usuri srity vis tiek buvo staigmena. Teritorinis ginčo pobūdis nuo dabar pasidarė visai oficialus, o Sovietų Sąjungos - Kinijos karo galimybė labai grėsmingai priartėjo. Vėlesnieji 1969 kovo, gegužės, birželio, liepos ir rugpiūčio kariniai suskirtimai kitose pasienio srityse tą visuotinio konflikto artėjimą, atrodė, tik greitina. Nors sovietų - kinų mišrios komisijos pasienio laivybai pasitarimai, nutrūkę nuo 1964, 1969.VI.18 buvo atnaujinti ir rugpiūčio pradžioje pasirašytas pasienio laivybos susitarimas, rugpiūčio 13 naujas karinis susidūrimas rodė, kad abiejų šalių parakas nė kiek neatidrėkęs.

VII

1969 rugpiūčio mėnesį Maskvoje vyko kompartijų viršūnių pasaulinė konferencija, žinoma, be Kinijos kompartijos. Netrukus po tos konferencijos, 1969. IX.11 Kinijos - Sovietų Sąjungos santykiuose įvyko staigmena: Sovietų Sąjungos premjeras Kosyginas apsilankė Pekinge, o jau 1969.X.20 Pekinge prasidėjo Sovietų Sąjungos - Kinijos slapti pasitarimai. Jie tebeeina be regimų rezultatų. Tačiau šalia tų slaptų pasitarimų 1970 birželio mėnesį atnaujino pasitarimus sovietų -kinų mišrioji komisija pasienio laivybai, pasirašytos geležinkelių transporto ir prekybos sutartys, o 1970 gale ir ambasadoriai abiejose sostinėse vėl užėmė savo postus. Tad bent iš paviršiaus atrodo, kad Kinijos-Sovietų Sąjungos santykių įtampa yra atslūgusi.

Ideologinė polemika tebeeina. Bet ideologiniai skirtumai neliečia marksizmo - leninizmo branduolio: materializmo, determinizmo, dialektikos. Neliečia nė komunizmo tikslų. Ir Sovietų Sąjungos ir Kinijos kompartijos yra vieningos dėl pasaulio sukomunistinimo. Ginčai eina tik dėl pragmatinių dalykų: dėl socialistinių valstybių taikaus sugyvenimo su kapitalistinėm valstybėm, dėl “perėjimo iš kapitalizmo į socializmą”, dėl vadovavimo tarptautiniam komunistų sąjūdžiui ir pn. Šioje polemikoje savo tezėm paremti abi šalys gali rasti užtenkamai citatų Markso ir Lenino raštuose. Tiesa, ši Sovietų Sąjungos - Kinijos ideologinė polemika pusėtinai apardė tarptautinį komunistų sąjūdį. Iš 96 kompartijų net 47 kompartijos turi po dvi frakcijas — prosovietinę ir prokinišką, 28 yra grynai prosovietinės kompartijos, 8 — prokiniškos ir 13 — neutralių. Antra vertus, ideoliginė polemika ir atskiros prosovietinės ir prokiniškos kompartijos ar jų frakcijos neabejotinai yra komunistinį sąjūdį pagyvinusios ir jo agresyvumą pakėlusios.

Būdinga, kad ideologinės polemikos temperatūra visada pakyla ryšium su kuriuo konkrečiu tarptautiniu įvykiu, daugiau ar mažiau veikiančiu vienos ar antros šalies tarptautines pozicijas. Pvz. Jungtinių Valstybių derybos su Sovietų Sąjunga dėl strateginio ginklavimosi apribojimo (SALT) kelia Kinijos poleminį karštį. Jungtinių Valstybių - Kinijos pasitarimai kaitina Kremliaus antagonizmą. Sovietų Sąjungos

-    Vakarų Vokietijos nepuolimo sutartis užaštrina Kinijos ideologinį budrumą. Visa tai tik liudija, kad ideologinė polemika tėra atšvaitas Kinijos - So vietų Sąjungos santykių valstybinėje plotmėje. Ogi Kinijos

-    Sovietų Sąjungos ligšioliniai valstybiniai santykiai rodo, kad juose yra užtenkamai galimybių tiek Kinijai, tiek Sovietų Sąjungai bet kuriuo sau palankiu metu sukelti visuotinį karinį tarpusavio konfliktą.

VIII

Nors Kinijos - Japonijos santykiai jau žinomi nuo V šimtmečio, bet iki XIX šimtmečio pabaigos jie nebuvo apsunkinti jokia tarpusavio hipoteka. Tik kai XIX šimtmečio antroj pusėj, pasinaudodamos Kinijos suglebimu, Rusija, Britanija, Prancūzija, Vokietija ėmė dalytis Kiniją įtakų sritimis, grobti Kinijos žemes ir pačioje Kinijoje šeimininkauti, į Kinijos parceliuotojų eilę įsijungė ir Japonija, 1894-95 karu priversdama Kiniją Japonijai perleisti Formozą, Pescadores ir dalį pietinės Mandžiūrijos. Kadangi dėl Korėjos perleidimo Japonijai pasipriešino Prancūzija, Rusija ir Vokietija, tai Kinija turėjo suteikti Korėjai “nepriklausomybę” Japonijos globoje, kuri 1910 virto Korėjos aneksija. Po Rusijos - Japonijos karo (1904 - 05) Japonijai atiteko Rusijos užgrobtas Kinijos Port Arthuras. Japonija taip pat įsitvirtino Mandžiūrijoje. Nors I pasauliniame kare Kinija buvo sąjungininkų, taigi karo laimėtojų pusėje, bet nieko nelaimėjo. Formoza ir toliau liko Japonijai. Be to, Japonija gavo Vokietijos buvusį užgrobtą Kinijos Tsingtau uostą.

Bet ypač sugadino Kinijos -Japonijos santykius 1931 Japonijos invazija į Mandžiūriją ir 1932 — vadinamos Mandžukuo valstybės sukūrimas. Ryšium su tuo prasidėję Kinijos - Japonijos kariniai susikirtimai baigėsi 1937 Japonijos invazija į Kiniją. Tas karas truko iki Japonijos kapituliacijos II pasauliniame kare 1945.

Su Japonijos pralaimėjimu II pasauliniame kare Formoza ir kitos Japonijos įtakoje buvusios Kinijos žemės grįžo Kinijai. Tiesa, tuoj po Japonijos kapituliacijos prasidėjo Kinijos vidaus karas. Jau kai kurių Japonijos įgulų okupuotoje Kinijoje kapituliacijai priimti Čiang-Kai-šeko dalinius turėjo nuskraidinti Jungtinių Valstybių lėktuvai, nes tas japonų bazes jau buvo apsupę Mao-Tse-tungo daliniai. Nors Kinijos vidaus karas, Mao-Tse-tungo laimėjimas, liaudies respublikos paskelbimas, tarptautinio diplomatinio pripažinimo neturėjimas lig šiol yra sukliudę Japonijos - Kinijos pokarinius santykius apiforminti taikos sutartimi, tačiau Kinijos - Japonijos santykių ateities perspektyvos netemdo praeities palikimo problemos. Maža to. Kiniją su Japonija sieja bendras interesas Sovietų Sąjungos atžvilgiu, nes Japonija, kaip kad ir Kinija, turi Sovietų Sąjungai teritorinių sąskaitų, pirmiausia dėl atimto iš Japonijos po II pasaulinio karo Kurilų salyno.

Nors Japonijos karinis pajėgumas lig šiol yra buvęs, palyginti, nereikšmingas, bet užtat Japonijos ūkinė galia yra labai didelė. Tuo atžvilgiu Japonija stovi pačių pirmųjų pasaulio galybių eilėje. Japonijos - Kinijos solidarumas neabejotinai sudarytų galingiausią politinį bei ūkinį bloką. Japonijos pasisakymas už Kinijos dvilypį atstovavimą Jungtinėse Tautose Pekinge praleistas negirdomis.

IX

Neaiškūs yra Kinijos - Indijos santykiai. Iki Mao-Tse-tungo atėjimo į valdžią ir liaudies respublikos paskelbimo jie, nors ir nebuvo glaudžiai draugiški, nebuvo ir besikertančių interesų apnuodyti. Ir Kinijai tapus liaudies respublika, pradžioje tradiciniai santykiai su Indija nebuvo sudrumsti. Indija jau 1950.1.5 suteikė Kinijos liaudies respublikai diplomatinį pripažinimą.

Padėtis radikaliai pasikeitė, kai Mao-Tse-tungas pradėjo stiprinti Kinijos strategines pozicijas. Po savo astuonių savaičių viešnagės Kremliuje 1950 pradžioje Mao įsitikino, kad Sovietų Sąjunga užgrobtų Kinijos žemių geruoju neatiduos ir kad anksčiau ar vėliau Sovietų Sąjungos - Kinijos teritorinę bylą turės lemti tarpusavio jėgų santykis ir strateginių pozicijų patogumas. Tatai, atrodo, bus padiktavę Mao-Tse-tungo Kinijai 1950 spalio mėn. invaziją į Tibetą ir 1951 gegužės mėn. Tibetui užkartą sutartį. Pagal ją Tibetas tapo Kinijos autonomine sritimi, kurios kolonizavimas kinais ir “socialistinimas” pagal Kinijos socializmo šabloną neišvengiamai sukėlė tibetiečių rezistenciją, įsiliepsnojusią 1956-59 m. visuotiniu sukilimu. Sukilimą Kinija beatodairiškai sutriuškino ir Tibeto Dalai Lama bei pagrindiniai sukilimo vadai turėjo ieškoti politinės prieglaudos Indijoje.

Nepaisant 1954.IV.29 pasirašytos Kinijos - Indijos ūkinio ir kultūrinio bendradarbiavimo sutarties, Tibeto įvykiai negalėjo nesukelti susirūpinimo Indijoje. Savo ruožtu, įsitvirtinęs Tibete, Mao-Tse-tun-gas atskleidė, kad kaimynystėje dar aukščiau iškilusieji Kašmiro kalnynai eventualiam Kinijos priešui galėtų sudaryti dar geresnę strateginę padėtį. Todėl jau 1957 Kinijos - Indijos pasieny prasidėjo smulkūs nesusipratimai, 1962.X.20 staiga virtę Kinijos liaudies respublikos invazija į indijos Le-dacho sritį Kašmire. Nors po mėnesio, 1962.XI.20, kovos nutrūko, bet Kinijos - Indijos tradicinių santykių tarpsnis buvo baigtas.

Sunku pasakyti, ar Indijos -Sovietų Sąjungos santykių raida be tos Mao-Tse-tungo “pagalbos” būtų dabartiniu pavidalu susiklosčiusi, bet, atrodo, visai patikima prielaida, kad tai privertė Indiją peržiūrėti savo neutralumo pozicijas Sovietų Sąjungos naudai. Jei anksčiau Kinijos - Sovietų Sąjungos karinio konflikto atveju Indijos neutralumas, atrodo, buvo garantuotas, tai šiandieną tokios garantijos jau nebėra.

X

Kinijos - Jungtinių Valstybių santykių istorija iki 1945 Jaltos konferencijos yra be dėmių. Jungtinės Valstybės nedalyvavo XIX šimtmety suglebusios Kiinjos parceliavime, parėmė Kiniją I pasaulinio karo eigoje, nepripažino Japonijos sukurtos dirbtinės Mandžukuo valstybės, 1943 Kairo konferencijoj drauge su Britanija pripažino, kad po II pasaulinio karo Formoza ir kitos Japonijos užgrobtos Kinijos žemės turi grįžti Kinijai. Tik Jaltos konferencijoj 1945 Jungtinės Valstybės Kinijos sąskaita nuolaidžiavo Sovietų Sąjungai ir po tos konferencijos spaudė Čiang Kaišeką tas nuolaidas patvirtinti Sovietų Sąjungos - Kinijos 1945.VIII.14. sutartimi.

Savotiškas lūžis Kinijos -Jungtinių Valstybių santykiuose įvyko ryšium su Kinijos demokratinio režimo pralaimėjimu 1949, kai Kinijos valdžią užgrobė Mao-Tse-tungas ir į-steigė liaudies respubliką. Čiang Kai-geko demokratinei vyriausybei pavyko atsilaikyti tik Formozos ir dar keletoje salų, kurios sudaro tik mažą Kinijos teritorijos ir gyventojų dalį: 13.9 tūkst. kv. mylių prieš 3691.5 tūkst. kv. mylių ir apie 14 mil. gyventojų prieš 800 mil. gyventojų. Vis dėlto Jungtinės Valstybės, priešingai negu Britanija, Indija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga, atsisakė suteikti raudonajai Kinijos liaudies respublikai diplomatinį pripažinimą ir tvirtai pripažino Formozoje įsitvirtinusią Kinijos demokratinę vyriausybę vienintele visos Kinijos reprezentante.

Tokia Jungtinių Valstybių politika betgi būtų galėjusi būti sėkminga tik tokiu atveju, jei Kinijos demokratinės vyriausybės “tremtis” nebūtų užtrukusi dešimtmečius ir jei Mao-Tse-tungo raudonoji Kinijos vyriausybė savo padėties nebūtų stabilizavusi. Bet Dulles skelbta “roll-back” politika nebuvo vykdoma.

Jei faktinė padėtis veikia net privatinius turtinius santykius: faktinis daikto valdymas po kurio laiko valdytojui perkelia ir daikto nuosavybės teisę, tai tarptautinė teisė faktinę padėtį taip pat respektuoja. Ir jei Čiang Kai-šeko vyriausybės atstovai Jungtinėse Tautose per pirmus kelerius metus po Mao-Tse-tungo įsigalėjimo Kinijoje buvo priimtini veik visiem Jungtinių Tautų nariam, su retom išimtim, kaip visos Kinijos vieninteliai atstovai, tai metai po metų vis labiau aiškėjo tokio Kinijos atstovavimo dirbtinumas. Tatai gana ryškiai vaizduoja Jungtinių Tautų balsavimai. Už raudonosios Kinijos priėmimą į Jungtines Tautas 1950 pasisakė 15 proc. Jungtinių Tautų narių, 1955 — 22 proc., 1960 — jau 44 proc., 1965 — 50 proc., 1970 — 51 proc., o 1971 — jau net 68 Jungtinių Tautų narių. Ir jeigu dar prieš kokius 10 metų, gal net prieš kokius penkerius metus Jungtinėm Valstybėm, atrodo, dviejų Kini jų pravedimas Jungtinėse Tautose nebūtų sudaręs didesnių sunkumų, tai 1971 tatai pasirodė jau neįmanoma. (Tarp kitko, pasisakymai, kad iš Jungtinių Tautų buvo išmestas Taivanas ar buvo išmestas Jungtinių Tautų narys, yra nesusipratimas ta prasme, kad Jungtinėse Tautose Taivano niekada nėra buvę ir kad joks Jungtinių Tautų narys raudonosios Kinijos atstovavimu Jungtinėse Tautose nebuvo išmestas. Jungtinėse Tautose buvo ir pasiliko Kinija. Jungtinėse Tautose Čiang Kaišeko vyriausybei 1971.X.25 tas mandatas buvo atšauktas ir pripažintas Mao-Tse-tungo vyriausybei). Net Jungtinių Valstybių sąjungininkai bei globojamieji pamatė, kad Mao-Tse-tungo raudonąją Kiniją izoliuoti ir ignoruoti jau yra netikslinga ir rizikinga. Ir nors dabartinis posūkis Jungtinių Valstybių - Kinijos santykiuose yra smūgis tarptautiniam antikomunizmo sąjūdžiui, bet, antra vertus, Jungtinių Valstybių-Kinijos ligšiolinių santykių revizija jau buvo neišvengiama, gal būt net pavėluota Čiang Kai-šeko Kinijos atžvilgiu.

Laisvuosius lietuvius daugiausia domina klausimas, kokio poveikio Mao-Tse-tungo Kinijos mandatas Jungtinėse Tautose ir Mao-Tse-tungo Kinijos santykių raidos perspektyva su Japonija, Jungtinėm Valstybėm ir, svarbiausia, su Sovietų Sąjunga gali turėti Sovietų Sąjungos politikai apskritai ir ypatingai Sovietų Sąjungos politikai pavergtų tautų ir okupuotų Baltijos valstybių atžvilgiu. Tam klausimui atsakyti apsčiai prielaidų teikia carinės ir sovietinės Rusijos santykių su Kinija apžvalgos duomenys. Ne Kinijos, net ir sukomunistintos, interesas Sovietų Sąjungą stiprinti. Atvirkščiai, Kinijos, koks jos režimas bebūtų, interesas yra visais būdais ir kiekviena proga Sovietų Sąjungą silpninti ir sprogdinti. Toks pat interesas yra ir sovietų pavergtų tautų bei okupuotų ar susatelitintų valstybių. Tačiau yra ir nesutapimų. Sovietų pavergtos tautos yra ne tik prieš sovietinį kolonializmą, bet ir prieš komunistinę santvarką vidaus gyvenime. Todėl raudonajai Kinijai lengva dėl bendros akcijos susiprasti su komunistine Albanija, su komunistine Rumunija ir pn. atvejais. Bet jau kitoj plotmėj bendros akcijos reikalas atsidurs su kapitalistinės santvarkos veiksniais.

Nors pagal visuotinę taisyklę mano priešo priešas yra mano draugas, bet nevisada ir nevisi ir draugų interesai sutampa, nevisada ir nevisi draugų veiksmai remiami. Todėl pvz. ir Lietuvos laisvinimo byla gali tikėtis raudonosios Kinijos daugiau tik netiesioginės paramos arba tokios, kuri būtų palanki Lietuvos atsipalaidavimui nuo priklausomybės Sovietų Sąjungai, bet tik tautinio komunizmo rėmuose, panašiai kaip Albanijos liaudies respublika.

Kiekvienu atveju raudonosios Kinijos aktyvus įstojimas į pasaulio didžiūnų “klubą” pirmiausia atsilieps to “klubo” svarstymų procedūrai. Trim visada sunkiau susiprasti net ir trečiųjų sąskaita, negu dviem galybėm, juo labiau kai kiekvienas iš trijų nepasitiki kitais dviem ir tuodu savo tarpe taip pat. Antra, Kinija, nors ir raudona, labiau nei Jungtinės Valstybės suinteresuota eksponuoti Rusijos imperializmą ir jo aukas, nes pati yra rusų imperializmo auka. Todėl, nepaisydami savo antikomunistinio nusistatymo, sovietų pavergtų tautų ir okupuotų Baltijos valstybių demokratiniai sluoksniai Kiniją, nors ir raudoną, naujame vaidmenyje turėtų palankiai vertinti.