“GRAŽINKITE LIETUVAI NEPRIKLAUSOMYBĘ”
1971 m. gegužės mėn. 20 d. Vilniaus teisme pareiškė Simas Kudirka
Jaunas lietuvis jūrininkas, apie kurio bandymą iš rusų vergijos pabėgti, nušokant ant amerikiečių laivo “Vigilant”, buvo rašyta “Į Laisvę” nr. 50 (87), buvo teisiamas sovietų teismo Vilniuje 1971 m. gegužės 17 - 20 d. d. “Washing-ton Post” korespondentas Paryžiuje Anatole Shub slaptais kanalais gavo Simo Kudirkos teisme apsigynimo kalbą, kuri buvo paskelbta visuose didžiuosiuose Amerikos laikraščiuose, perduota radijo ir televizijos programose ir paskleista visame pasaulyje didžiųjų spaudos agentūrų.
Teismui pirmininkavo Misiūnas, kaltino prokuroras Petrauskas, o jo ginti buvo paskirtas advokatas Gavronskis. Kudirka gynėjo atsisakė:
“Jei Gavronskis yra garbingas žmogus ir gins mane pagal savo sąžinę, tai jis sau pakenks, o jei nebus garbingas ir vaidins antro prokuroro vaidmenį, kaip dažnai esti politinėse bylose Lietuvoje, tada man užtenka ir vieno prokuroro”.
(Teisėjas Misiūnas, apie 40 metų amžiaus, režimui ištikimas sovietų teisininkas, skiriamas ypatingoms byloms, kuriose sovietų saugumas sprendimus padaro iš anksto. Jis, pav., pirmininkavo “teismui”, kuriame už akių buvo teisiamas buv. Balfo reikalų vedėjas a. a. kun. Lionginas Jankus — L. M.).
Lietuvos neišdaviau
Į teismo pirmininko klausimą, ar prisipažįsta kaltu, Kudirka atsakė:
“Aš nesijaučiu esąs kaltas, nes savo tėvynės, Lietuvos, neišdaviau. Rusijos, kuri vadinama Sovietų Sąjunga, aš nelaikau savo tėvyne”.
Jis prisiminė 1941 metų trėmimus į Sibirą, kur buvo vežami patys garbingiausi krašto piliečiai, pirmoje eilėje mokytojai, kuriuos sovietų propaganda vadino buržujais. Vokiečiai 1941 m. atnešė naują okupaciją. 1944 m. sklido gandai, kad rusai pasikeitę į gerąją pusę. Kai jie grįžo, jis pastebėjo, kad jie pasikeitę, tik ne į tą pusę. Vėl jis matęs į Sibirą vežamus nekaltus žmones ir masines žudynes.
Daugelis jo draugų išėjo į miškus partizanais. Veik visi jie žuvo. Jam pritrūkę drąsos išeiti su draugais. Apsisprendęs tapti jūrininku:
“Aš maniau, kad jūroje galėsiu užmiršti savo tautos tragediją, pabėgti nuo nuolatinio baisaus vaizdo: nebuvo savaitės, kad kur nors miestelio aikštėj nebūtų pamesti išniekinti partizanų kūnai. Norėjau pabėgti nuo bado, kuris siautė kolchozuose, išbėgti nuo neteisybės ir baudžiavos, kokia, man pasakojo, buvusi prieš 100 metų.
Gėda pasakyti, kad tą pačią neteisybę bei diskriminaciją radau ir laivyne”.
Amerika išdavė ištisas tautas
Teisėjas Misiūnas paklausė: “Tvirtini, kad norėjai Amerikoje rasti laisvę, kurios nėra Sovietų Sąjungoje. Kaip išaiškini, kad jie tave grąžino atgal?”.
Kudirka atsakė:
“Eiliniai amerikiečiai mane priėmė labai gerai. Kai jie pamatė, kad aš šalu, davė šiltus drabužius, gi rusai mane sumušė, kad net sąmonės netekau ir kalėjime sutraiškė man kelį, kai ten gulėjau kelis mėnesius. Dėl to, kad amerikiečiai mane grąžino, nedarau didelės tragedijos. Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose vergijon buvo išduotos ištisos tautos. Amerikos karinės administracijos akimis aš, lietuvis, esu teisinėj nuosavybėj Brežnevo, Stalino įpėdinio, ir tokius reikia atgal grąžinti”.
Naujoji generacija eina tėvų pėdomis
Kudirka teisme pasakė, kad slaptosios policijos pareigūnai, atvykę iš Maskvos, vertę jį pasmerkti ‘“buržuazinį nacionalizmą” Lietuvoje ir užsienyje, kuris paskatinęs jį bėgti. Už tai žadėjo lengvesnę bausmę. Bet jis asmeninę laisvę pasiryžęs paaukoti Lietuvos labui, šeši mėnesiai vienutėje buvę pakankamas laikas apsimąstyti. Todėl jis sovietiniam teismui sako visą tiesą:
“Atsimenu, kad vokiečių okupacijos laikais Vilniuje tebuvo du kalėjimai, gi sovietų laikais jau yra septyni ir juose 20,000 kalinių. Iki 1955 metų tie kalėjimai buvo perpildyti ir iki 1950 masės lietuvių ir jų vaikų buvo vežamos į koncentracijos stovyklas. Stalino mirtis išgelbėjo mano tautiečius nuo visiško išnaikinimo. Tačiau buvusios politikos pagrindai paliko kaip buvę.
Dabar esame pasmerkti lėtai mirčiai — asimiliacijai. Mes tačiau nenorime mirti. Prieš tai mūsų broliai miškuose kovojo 10 metų, tikėdami, kad jų auka bus žinoma Vakaruose ir susilauks nors moralinės paramos. Tuo tikėjo ir tie, kurie mirė ir koncentracijos stovyklose, (čia Anatole Shub pastebi, kad pačių sovietų pranešimais laisvės kovose žuvę 50,000 lietuvių partizanų).
Patys drąsiausi ir narsiausi Lietuvos patriotai buvo fiziškai sunaikinti, bet ir išaugusi naujoji generacija ketina eiti savo tėvų pėdomis. Kai aš atsisakiau išpildyti saugumo organų reikalavimus, jie man pagrasino mirties bausme. Aš tikiu, kad tas pažadas ir bus įvykdytas”.
Turiu vieną prašymą
Gegužės 19 prokuroras Petrauskas pareikalavo Kudirkai 15 metų koncentracijos stovyklos ir konfiskuoti jo turtą. Kaltinamasis atsakė taip:
“Pagal tarptautinę teisę aš nesu joks nusikaltėlis. Mano ankstesnis apsisprendimas neprieštarauja Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracijai, lygiai kaip ir sovietų konstitucijai. Esu visai nekaltas, tačiau gerai žinau, kad mano bausmė saugumo organų jau numatyta.
“Aš esu tikintis katalikas. Jeigu aukščiausias teismas nuteis mane mirties bausme, norėčiau, kad būtų pakviestas kunigas ir jis man suteiktų Paskutinį patepimą”.
Gegužės 20, prieš paskelbiant teismo sprendimą, Kudirka pareiškė turįs vieną prašymą:
“Aš prašau, kad Sovietų Sąjunga mano kraštui, Lietuvai, grąžintų nepriklausomybę”.
Į teisėjo klausimą, kaip jis įsivaizduoja nepriklausomą Lietuvą, teisiamasis atsakė:
“Mano nuomone, nepriklausoma Lietuva turėtų turėti pilną suverenitetą, laisvą nuo svetimos kariuomenės okupacijos, tautinę administraciją, savą teisinę sistemą ir laisvus demokratiškus rinkimus. Svetimųjų šalių įstatymai tada nevaržytų mūsų valdymosi, kaip kad dabar varžo rusų. Laisvoj Lietuvoj rusų kalba nebūtų dominuojanti kalba. Nebūtų tada nei tokių teismų, kaip dabartinis, mano teismas”.
Jei aš išdavikas, parodykit mane viešumai
Teismo pirmininkas, replikuodamas į ankstyvesnį Kudirkos pareiškimą, paklausė, ar Kudirkos nuomone dabartinis teismas nesąs demokratiškas ir todėl nelegalus. Į tai Kudirka atsakė:
“Žinoma. Jeigu jis būtų demokratinis, nevyktų tarp geležimis apkaltų langų, užrakintų durų ir su rusų sargybiniais. Jeigu jis būtų demokratinis, kiekvienas galėtų būti teismo salėje. Jeigu aš išdaviau tėvynę, tai ko jūs bijot parodyti išdaviką viešumai? Tegul tada viešuma mane teisia ir pasmerkia. Nelaimei, teismo salė tuščia. Išskyrus mano žmoną ir kelis čekistus, nieko daugiau nematau. Dar yra keli sargybiniai, bet jie lietuviškai nemoka ir nežino, apie ką mes čia kalbame”.
Po trumpo pasitarimo teismas paskelbė sprendimą: uždaryti Kudirką dešimčiai metų sunkaus režimo koncentracijos stovykloje ir konfiskuoti turtą. Teisiamasis negalėjęs nuslėpti pasitenkinimo jam skirta bausme, nes laukęs mirties sprendimo.
Jie nepavargo
“Į Laisvę” 47-48 (84-85) numeryje buvo rašyta, kaip vienas Vilniaus universiteto studentas kavinėje užsienio lietuviui pasakęs, jog lietuviai Lietuvoje prieš rusų priespaudą išsilaikysią ir šimtą metų. “Ar išsilaikysite jūs?”, paklausęs studentas užsienietį, “Ar jūs jau nepradedate pamiršti, kodėl pasitraukėte iš Lietuvos?”.
Apsigynimo kalba teisme Kudirka patvirtino Vilniaus kavinėje pasakytų žodžių teisingumą. Lietuviai rusiško komunizmo vergijai priešintis nepavargo. Kas galėtų užtikrinti, kad nepavargome ir mes laisvajame pasaulyje?
L. M.
