INFORMACIJOS PROBLEMA LIETUVOS LAISVINIME

K. PETKUS

Mūsų priemonės veikloj už Lietuvos laisvę yra gana ribotos. Nedaug galim pasiekti diplomatiniais keliais. Karinės ar ekonominės priemonės yra visai neprieinamos. Viena svarbesnių likusių priemonių yra informacija. Su ja glaudžiai susiję yra asmeniniai kontaktai, mūsų veiksnių memorandumai bei protestai, mūsų kultūriniai laimėjimai bei pasirodymai ir visokios demonstracijos bei eisenos. Žodžiu, visa mūsų Lietuvos laisvinimo veikla. Dėlto kai kas visą Lietuvos laisvinimo veiklą ir suveda į informaciją, ir Lietuvos laisvinimo veiksnius norėtų laikyti “tikraisiais ir didžiausiais informacijos centrais”: “Jei VLIK-as ir ALT-a būtų pakankamai judrūs ir pilnai savo darbą atliktų, nereikėtų jokių informacijos centrų”. (L. Valiukas, “Lietuvos by los kėlimas ir gynimas laisvųjų tarpe”, “Į Laisvę”, 1970 spalis, 4 p.).

Mūsų informacijos pagrindinis uždavinys, be abejo, yra skleisti žinias apie Lietuvos padėtį bei pastangas ją išlaisvinti, siekiant sukelti kitų susidomėjimą ir paramą. Šiam reikalui pasitaiko įvairiausių progų, tik reikia jas tinkamai išnaudoti. Vienos jų gali būti mūsų pačių sukurtos, o kitos gali kilti nepriklausomai nuo mūsų.

Sukakčių minėjimai

Viena tokių progų yra minėjimai įvairių sukakčių, kaip Vasario 16, birželio trėmimų ir pan. Tačiau reikia apgailestauti, kad šie minėjimai daugely vietų yra savitarpio veikla. Susirinkimas, veikėjo ar kongresmano kalba ir rezoliucijos sudaro tokio minėjimo esmę. Tiesa, didesnėse lietuvių vietovėse dar išsirūpinami gubernatorių ar burmistrų pareiškimai. Tačiau apskritai tiek parengimai, tiek ir šių pareiškimai nedaug plačiau išgarsinami už lietuvių spaudos ribų ir todėl jie pilnai neatsiekia savo tikslo. Parengimų rengėjai turėtų pasirūpinti, kad amerikiečių spaudoj, radijo bei televizijos programose būtų paskelbta ar bent paminėta ypač valstybės sekretoriaus laiškas Lietuvos atstovui Washingtone Vasario 16 proga, gubernatorių bei burmistrų deklaracijos ar tos srities kongreso narių kalbos. Jei nepavyksta paskelbti nemokamai, tai reikėtų dėti kaip apmokamus skelbimus. Išlaidos galėtų būti padengtos iš surinktų aukų. Toks pagarsinimas ne tik pagelbėtų Lietuvos bylai, bet sudarytų paskatinimą ir Amerikos politikams paremti Lietuvos reikalą, nes jie matytų, kad jų žodis pasiekia platesnes mases.

Tokio pat pagarsinimo trūksta ir Vasario 16 minėjimui kongrese. Nors ten ir šimtas kongreso narių pasako kalbas Lietuvos reikalu, tačiau Amerikos laikraščiuose, radijo bei televizijos programose nieko negalima apie jas pastebėti. Tiesa, kongreso narių kalbos atspausdinamos Congressional Record, tačiau šis leidinys platesnių masių nepasiekia. Čia reikia nusistebėti, kad šių kalbų daugumoj neskelbia ir mūsų lietuviški laikraščiai, ir todėl dauguma mūsų žmonių turbūt sunkiai nuvokia, ką ten kongrese senatoriai ir kongresmanai kalba apie Lietuvą. Čia kyla mintis: jei net lietuvių laikraščiai neranda reikalo skelbti šių kalbų, tai ar yra reikalo, kad jos būtų sakomos, nes juk kongreso nariai kalba ne vienas kitam; jie, tur būt, nori, kad bent lietuviai žinotų, ką jie sako.

Progą garsinti Lietuvos bylą gerai gali sudaryti koks nors konkretus mūsų siekis: pravesti rezoliuciją JAV kongrese iškelti Lietuvos bylą Jungtinėse Tautose ir pan. (Šį siekį vykdė “partizaninis sąjūdis” — Rezoliucijoms Remti Komitetas. Ar per pastaruosius 15 metų kuris nors iš pagrindinių veiksnių turėjo kokį ilgesnės distancijos siekį? — Red.).

Daug žmonių supranta Lietuvos nelaimę ir mielai pagelbėtų jai vaduoti, bet nežino, kaip konkrečiai prisidėti. Čia labai naudingas konkretus pasiūlymas: kviesti pritarti rezoliucijai ir prašyti prezidentą iškelti Lietuvos bylą Jungtinėse Tautose. Kartu su tuo susidaro galimybė plačiau Lietuvos padėtį nušviesti ir jos laisvės bylą atnaujinti. Tai gražiai buvo galima pastebėti, pravedant rezoliuciją kongrese arba dabar vedant kampaniją už Lietuvos klausimo iškėlimą Jungtinėse Tautose. Visa bėda yra, kad mūsų pagrindiniai veiksniai neužsiangažuoja didesniam žygiui Lietuvos laisvinime, bet pasitenkina, kaip įprasta, rūpinimusi išlaikyti Lietuvos laisvės bylą gyvą. Todėl nenuostabu, kad ir veiksnių informacija nerodo didesnės gyvybės.

Informacijai progą taip pat sudaro mūsų veiksnių memorandumai ar protestai įvairių kraštų vyriausybėms. Apie tai turėtų būti kuo plačiausiai skelbiama įvairių kraštų spaudoje. Kaip dabar atrodo, šie memorandumai bei protestai daugumoj nepasiekia toliau valdininkų stalčių. Tokiu būdu lieka neišnaudota gera informacijos proga ir nepadaroma reikiamo spaudimo į atitinkamą vyriausybę.

Įvykiai Lietuvoj

Ypač gerą progą Lietuvos padėčiai iškelti sudaro dramatiški įvykiai pačioje okupuotoje Lietuvoje. Pernai tam labai gerai galėjo būti panaudoti Kudirkos, Simokaičių ar Bražinskų bandymai pabėgti. Betgi reikia pažymėti, kad šios tragedijos nebuvo pakankamai išnaudotos Lietuvos laisvės reikalui aiškinti. Pavyzdžiui, daugumas mūsų laiškų bei protestų Kudirkos reikalu buvo adresuojami Amerikos vyriausybei, prašant nubausti kaltininkus. Tuo tarpu pats didžiausias kaltininkas tiek dėl Kudirkos, tiek dėl Simokaičių ar Bražinskų tragedijos — Sovietų Sąjunga — retai buvo kaltinama. Šį trūkumą nors ir pavėluotai, bent dalinai bandė atitaisyti V. Vardys savo straipsniu “Why Balts Rebel?’’ New York Times dienrašty (1971 m. vasario 13 d.). Tiesa, ir vienas kitas amerikiečių žurnalistas aiškino tikrąją Kudirkos bėgimo priežastį, bet apskritai Kudirkos, Simokaičių ir Bražinskų žygiai daugiau patarnavo Lietuvos vardo, o ne jos vargo išgarsinimui.

Dar mažiau Lietuvos laisvės reikalui buvo išnaudota prof. Kazlausko auka. Mums nepavyko jo nužudymo išgarsinti pasaulio spaudoje ir parodyti, kokią priespaudą okupantas vykdo Lietuvoje.

Jei šios bei kitos progos nėra išnaudojamos, kaip būtų galima pageidauti, tai negali sakyti, kad informacijos darbas būtų apleistas. Mūsų veiksniai, organizacijos ir net atskiri asmenys daro, ką sugeba. Ir atrodo, kad mes gal neblogiau stovim informacijos srity už kitas sovietų pavergtas tautas.

VLIK-o informacija

Didžiausią informacijos darbą, tur būt, atlieka VLIK-as. Tai rodo ir jo išlaidos šiems reikalams: $25.800 leidiniams, įskaitant ELTĄ, ir $7,400 radijo reikalams. (J. Valaičio ataskaitinis pranešimas VLIKo seimui, “Naujienos”, 1970.12.8).

VLIK-o leidinius iš tikrųjų sudaro beveik vieni ELTOS biuleteniai. Lietuvių kalba “ELTOS Informacijų” buvo išleista 26 biuleteniai, iš viso 364 pusi., anglų kalba — 168 pusl, vokiečių kalba — 192 pusl, italų kalba — 140 pusl, ispanų kalba — 40 pusl, prancūzų kalba — 58 pusl, ir arabų kalba — 20 pusl. (“Draugas”, 1971. 2.8).

Kaip matome, daugiausia ELTOS biuletenių išleista lietuvių kalba. Anot VLIKo pranešimo: “lietuviškoji ELTA, naujo redaktoriaus Vytauto Alseikos redaguojama, skleidė žinias išeivijos lietuviams . .. Didžioji šių žinių dalis liečia gyvenimą Lietuvoje . .. Deja, pačiai ELTAI kelio į Lietuvą nėra dėl geležinės uždangos”. (“Naujienos”, 1970.12.9).

Taigi, išeitų, kad VLIKas bent savo biuleteniais daugiau rūpinasi informuoti lietuvius negu svetimtaučius. Tai skamba kaip kažkoks nesusipratimas. Turime du dienraščius, kelis savaitraščius ir šiaip gausią spaudą, ir atrodo, kad jos pilnai pakanka lietuviams informuoti visais reikalais.

Sakysit, ELTA lietuvius informuoja per laikraščius, t. y. laikraščiai pasinaudoja jos informacija. Tiesa, ELTOS pranešimų galima pastebėti lietuvių laikraščiuose, ir jie daugiausia liečia gyvenimą okup. Lietuvoj. Bet, pavarčius “ELTOS Informacijas”, galima jose rasti nemaža žinių apie įvykius išeivijoj (minėjimus, sukaktis) ar pačių veiksnių veiklą, apie ką laikraščiai jau anksčiau yra pranešę be ELTOS pagalbos. Tokiu būdu ši ELTOS informacija laikraščiams nebenaudinga, ir jei tikrai ji rengiama lietuvių spaudai, tai grynas nesusipratimas.

Bet ir dėl ELTOS pranešimų apie gyvenimą okup. Lietuvoj reikia pagalvoti. Jie yra daugiausia parengiami iš okup. Lietuvos spaudos. Betgi ir mūsų laikraščiai gauna ar gali gauti šią spaudą. Tad kodėl jie patys negali pasidaryti žinių iš okup. Lietuvos gyvenimo? Būtų greičiau, įvairiau ir gal net pigiau (turint galvoj ELTOS leidimo išlaidas).

Čia taip pat pažymėtina, kad dabartinių ELTOS biuletenių negalima laikyti biuleteniais skubių pranešimų ar žinių telegramų prasme. Jau vienas jų išleidimas 26 kartus per metus, t. y. kas antrą savaitę, rodo, jog tai yra daugiau apžvalginio negu informacinio pobūdžio leidiniai.

Iš tikro, peržvelgus ELTOS lietuvių k. biuletenius (“ELTOS Informacijas”) ir stebint, kiek lietuvių spauda jais pasinaudoja, susidaro įspūdis, kad jų leidimas vargiai pateisina pastangas ir lėšas. Atrodo, kad lietuviškai ELTAI reikėtų pasitenkinti žinių ar pranešimų telegramomis, jei turima ką nors skubaus lietuvių spaudai ar radijams pranešti, ir jei nepraktiška tai padaryti telefonu. Tiesa, ELTA tokius biuletenius kartais išleidžia, pav. pernai spalio 22 d. buvo oro paštu išsiuntinėti vieno puslapio pranešimai apie Bražinskų pabėgimą, raginant lietuvius kreiptis į Turkijos vyriausybę dėl jiems politinės globos suteikimo.

Tai, atrodo, būtų geriausias sprendimas dėl ELTOS Informacijų leidimo lietuvių kalba.

Panaši reforma siūlytina ELTOS biuleteniams svetimomis kalbomis. Tiesa, VLIKo valdybos ataskaitiniame pranešime (“Naujienos”, 1970.12.9) teigiama, kad “jų reikšmė neabejotina”. Esą, “tai matyti, pav. iš fakto, kad itališkos ELTOS straipsnius nuolat persispausdina pagrindiniai italų laikraščiai su milijoniniu tiražu”. Tai statistika neparemtas bendras teigimas. Jo tikroji vertė paaiškėtų, jei būtų paskelbta konkrečių duomenų, kiek italų laikraščiai iš tikro pasinaudoja ELTOS biuleteniais ir kiek pastangų bei lėšų reikia jiems parengti.

Tačiau dėl ELTOS angliškai reikia pažymėti, jog dar neteko pastebėti, kad kuris įtakingesnis Amerikos laikraštis būtų jos informacija pasinaudojęs. Ir dėlto nėra ko stebėtis, nes angliška ELTA išleidžiama maždaug kartą per mėnesį, ir todėl visos jos žinios paprastai yra pasenusios Amerikos laikraščiams. Iš tikro, peržvelgus eilę ELTOS biuletenių angliškai ar vokiškai, susidaro įspūdis, kad jie gal bus daugiau naudingi istorikų studijoms ateity, negu dabar amerikiečių ar vokiečių spaudos informacijai apie Lietuvos reikalus.

Tiesa, ELTOS biuleteniai svetimomis kalbomis siunčiami ne tik laikraščiams, bet įstaigoms bei asmenims. Gal pastarieji ir labiau juos paskaito, bet įstaigose, kaip pasakojama, dažnai jie net neatidaryti įmetami į krepšį. Žinoma, tai statistiškai nustatyti labai sunku.

Kad skubi ir aktuali informacija gali patekti amerikiečių spaudon, rodo R. Kezio atitaisymas “New York Times” dienrašty (1971.2.13) pranešimo apie Kudirkos gyvenimą Klaipėdoj. Ir ELTA svetimomis kalbomis turėtų panašiai veikti. Tam tiktų vad. “press release” forma.

O jei VLIK-as iš tikro nori leisti biuletenius svetimomis kalbomis, tai jis čia turėtų pasekti Pavergtų Europos Tautų biuleteniu — “ACEN News”. Tai knygos formato, kultūringas, spaustuvėj spausdinamas dvimėnesinis leidinys, malonus paskaityti kiekvienam, kuris domisi šių kraštų laisvės problemomis. Neblogas būtų pavyzdys ir ukrainiečių “The Ukrainian Bulletin”, dvisavaitinis, spaustuvėj spausdinamas, žurnalo formato leidinys.

Tokių biuletenių leidimas, žinoma, turėtų būti suderintas su “Lituanus” žurnalu, kuris ir toliau galėtų likti skirtas daugiau mokslinio pobūdžio straipsniams.

Greta biuletenių VLIK-as išleidžia kitokio pobūdžio leidinių, ir yra užsimojęs parengti sovietinio bei nacinio genocido studiją, ir Ribbentroppo - Molotovo pakto bei su juo susietų dokumentų rinkinį. (“Draugas”, 1971.2.8). Taip pat jis aprūpina seniau parengta informacine medžiaga jos prašančius asmenis bei institucijas. Tokių siuntų, kaip pranešama, per nai buvę išsiųsta penkiasdešimt.

Be to VLIK-as atlieka didelį darbą, išlaikydamas programas lietuvių kalba per Romos, Vatikano, Madrido ir Manilos radijus. Pernai per šias stotis iš viso buvo transliuota 611 valandų. O informacijoj gelbėjo 21 apmokamas bendradarbis bei eilė talkininkų. (“Draugas”, 1971.2.8). (Plačiau apie lietuvių radijo problemas žiūr. “Į Laisvę” 1970 spalio numerį).

ALT-bos informacija

ALT-bos informacinė veikla susilpnėjo, kai New Yorke buvo uždarytas jos informacijos centras (LAIC) ir įsteigtas biuras Čikagoje, kuris iš tikro buvo ir tebėra ALT-bos raštinė su apmokamu reikalų vedėju. Šis susilpnėjimas faktiškai pasireiškė dėlto, kadangi New Yorke tuo metu ėmė veikti Lietuvos Laisvės komitetas, o vėliau atsikėlė VLIK-as su savo ELTA, kurie perėmė bent dalį ALT-bos informacinio darbo. Gi ALT-ba visą laiką su jais bendradarbiavo ir VLIK-ą, kaip žinome, rėmė ir remia finansiškai. Taigi, šį ALT-bos informacinės veiklos susilpnėjimą reikia laikyti darbo perleidimu kitiems, teikiant finansinę paramą.

Nežiūrint to, ALT-ba neišsijungė iš informacinės veiklos. Pav., pernai surengė Čikagoje genocido parodą, o neseniai suteikė finansinę paramą kronikinio filmo apie Simą Kudirką pagaminimui (“Draugas”, 1971. 3.18).

Tačiau gal svarbiausias ALT-bos darbas informacinėj srity dabar yra Vasario 16 šventės JAV Kongrse paminėjimas, kuris buvo jo pastangomis pradėtas ir iki šiol sėkmingai tęsiamas. Tiesa, ne vien ALT-bos vadovybė prašo kongreso narius priminti Lietuvos bylą kongrese Vasario 16 proga. Tačiau susitarimas dėl minėjimo laiko, pasirūpinimas jo pravedėju ir dvasiškio malda bei patsai prisistatymas kongreso nariams minėjimo proga yra svarbus darbas Lietuvos nepriklausomybės minėjimui kongrese išlaikyti.

Taip pat paminėtinas ALT-bos vadovybės rūpinimasis Amerikos Balso lietuviškomis transliacijomis, kurios buvo prieš dvidešimt metų jo pastangomis pradėtos. Kadangi Amerikos Balsas yra valdžios radijas, todėl lietuviškoms transliacijoms išlaikyti nereikia ALT-bos finansinės paramos, tačiau jo, kaip Amerikos piliečių organizacijos žodis yra svarbus, kai iškyla klausimas dėl lietuviškų transliacijų mažinimo ar kokių kitų reformų. Ir ALT-bos vadovybė yra ne kartą tokiais reikalais padariusi žygių Amerikos valdžios įstaigose.

Pasiuntinybės ir konsulatai

Ambasados ar pasiuntinybės paprastai turi savo pareigūnus informacijos bei kultūros reikalams. Tokiu būdu susidaro geras tinklas taškų skleisti žinioms ar palaikyti ryšiams su vietos krašto spauda bei kitais informacijos organais.

Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinybės bei konsulatai dar veikia eilėje kraštų, nors jų personalas ir veikla žymiai sumažėjo. Neteko pastebėti pranešimų, kiek jie atlieka informacijos srity, tačiau netenka abejoti, kad jie stengiasi pagelbėti, jei kas kreipiasi informacijų apie Lietuvą. Daugiausia, ypač pasiuntinybė Washingto-ne, pranešinėja apie lankymąsi visokiuose priėmimuose. Tai, žinoma, sudaro gerą progą pagarsinti Lietuvos bylą ir pasikalbėjimuose su kitų kraštų diplomatais nušviesti tikrąją Lietuvos padėtį.

Lietuvos bylos priminimui taip pat patarnauja mūsų diplomatų memorandumai bei protestai Jungtinėms Tautoms arba valstybių vadovams. Tik gaila, kad šie memorandumai neišgarsinami pasaulio spaudoje ir todėl jie mažiau atsiekia savo tikslą.

Lietuvos pasiuntinybė Washingtone, kol buvo gyvas min. Žadeikis, retkarčiais išleisdavo biuletenį anglų kalba, kuriame buvo pateikiami svarbesnių asmenų pareiškimai Lietuvos reikalu ar šiaip reikšmingesnės lietuviškos žinios. Latvijos pasiuntinybė Washingtone tokį biuletenį tebeleidžia. Reikėtų ir Lietuvos pasiuntinybėms šiuo atžvilgiu neapsileisti.

Toks biuletenis gerai patarnauja priminti tokios pasiuntinybės egzistavimą ir paskleisti žinioms apie Lietuvos padėtį. Pasiuntinybės autoritetas žinioms suteikia daugiau patikimumo ir todėl joms galėtų būti lengviau patekti ir į spaudą. Kaip galima pastebėti iš laikraščių, kitų kraštų ambasados atitaiso klaidingas žinias apie jų kraštus. Būtų gera, jei ir mūsų pasiuntinybės čia parodytų daugiau aktyvumo.

Gražų pavyzdį čia duoda Lietuvos generalinio konsulo dr. P. Daužvardžio ryšiai su Čikagos spauda. VI. Rmjs “Drauge” (1971 m. kovo 24) apie tai rašo: “Bet pats didžiausias autoritetas visų Čikagos dienraščių redaktoriams yra Lietuvos gen. konsulas dr. P. Daužvardis ir jo žmona. Kada tik iškyla kokios problemos, jų pirmasis informacijų ir pasitikrinimo šaltinis yra Lietuvos konsulas. Dar neteko sutikti tokių redakcijos žmonių, kurie nežinotų Daužvardžių pavardės”.

Lietuvių Bendruomenė

Pastaruoju metu LB pradėjus įsitraukti į Lietuvos laisvinimo veiklą, neišvengiamai teko jai imtis ir informacijos darbo. Tai buvo teisinama tuo, kad nei ALT-ba, nei VLIK-as “nieko konkretesnio šioj srity nepadarė”, ir todėl “tą vakuumą užpildyti ėmėsi JAV LB centro valdyba” (“Į Laisvę” Nr. 47 - 48, 1969-70, psl. 75).

Tai, žinoma, buvo perdėtas teigimas, ir netikslus ta prasme, kad tas svetimųjų informavimas, kuriam žadėjo “padaryti gerą pradžią”, faktiškai apsiribojo tik amerikiečiais, siekiant veikti dviem pagrindinėm kryptim: 1) išgarsinti Lietuvos bylą Amerikos spaudoj ir radijo bei televizijos programose ir 2) geriau pasinaudoti Lietuvos reikalui gubernatorių bei burmistrų proklamacijomis ir Lietuvos paminėjimu kongrese Vasario 16 bei birželio trėmimų sukakčių proga.

Reikia pasakyti, kad šios informacijos sritys iki šiol nebuvo visai pamirštos. Vasario 16 ir birželio įvykių minėjimų organizatoriai kasmet gaudavo proklamacijas ir buvo stengiamasi įeiti į amerikiečių spaudą, o kongrese šios sukaktys jau seniai buvo minimos. Taigi, LB informacijos komisija ėmėsi varyti ne naują vagą, bet gilinti ar stiprinti, kas iki šiol kitų buvo daroma.

Dėl tos priežasties sunku nustatyti LB informacijos komisijos darbo rezultatus. Spaudoj neteko pastebėti jokios statistikos apie jos veiklą. Pranešimuose pasitenkinta bendrais žodžiais: “išgauta eilė įžanginių (ved.) katalikų ir pasauliečių laikraščiuose”, “eilė laikraštininkų parašė specialių straipsnių” ir t. t. O kongrese pasakytos kalbos Vasario 16 ar birželio trėmimų proga pateikiamos taip, tarsi tai būtų vienos LB informacijos komisijos laimėjimas (“Į Laisvę”, Nr. 47-48, 1969-70, psl. 76).

Taip manyti, žinoma, būtų klaida. Tačiau neabejotina, LB informacijos komisijos pastangos čia davė rezultatų. Tai galima pastebėti iš kongreso narių kalbų, kuriose buvo kartojami LB informacijos komisijos pateikti faktai ar siūlymai.

Sunkiau pasakyti, kiek Amerikos radijas bei televizija pasinaudojo LB informacijos komisijos atsiųsta medžiaga. Tačiau reikia pažymėti, kad jos pėdsakų visai nebuvo galima pastebėti įtakingesniuose Amerikos rytų pakraščio dienraščiuose. Svarbią išimtį čia sudarė D. Lawrence straipsnis pernai eilėje laikraščių, o šiemet jo paties žurnale (“U. S. News and World Report”). Tai reikia laikyti dideliu laimėjimu Lietuvos bylos informacijoj.

Iš tikro, Amerikos komentatorių bei žurnalistų angažavimas Lietuvos laisvės bylai buvo ir tebėra labai apleistas. Tiesa, anksčiau Vasario 16 proga “New York Times” paskelbdavo vieną savo vedamųjų, ypač kai ten dirbo Otto D. Tolischus. Bet dabar ši sukaktis praeina paminėta skaitytojų laiškų skyriuje. Panašiai atrodo, yra ir su kitais įtakingesniais dienraščiais. Tačiau šis klausimas vargiai išsprendžiamas laiškais be asmeninio kontakto ir specialių pastangų. Tuo iš tikro turėtų pasirūpinti mūsų veiksniai.

Lietuvos Vyčiai Lietuvos laisvės bylos kėlimu amerikiečių tarpe seniai rūpinasi Lietuvos Vyčiai, kurie jau 24 metus turi tam reikalui specialią komisiją. Ji gauna iš savo narių Amerikos laikraščių iškarpas apie Lietuvą ir specialiais biuleteniais narius apie tai informuoja ir prašo tuose laikraščiuose atitinkamai reaguoti. Tokių biuletenių ši vyčių komisija pernai buvo parengusi devynis ir išsiuntinėjus 2225 asmenims, kurie parašė 10,180 laiškų bei atvirukų ir gavo 2492 atsakymus. Šios vyčių komisijos pirmininku yra kun. Jonas C. Jutt, kuris vienas pats pernai parašė 501 laišką bei atviruką ir padengė komisijos išlaidas ($167.89). Tokiu būdu kun. Jutt turbūt yra ne tik vienas daugiausia pasidarbavusių, bet ir savo lėšomis prisidėjusių Lietuvos bylai ginti amerikiečių tarpe.

Apie šios vyčių komisijos darbą pernai kun. Jutt taip pranešė: “Kaip kasmet darome, taip ir šiais metais kreipiamės pas valdžios ponus, kad neužmirštų Vasario 16 dienos kaip Lietuvos Nepriklausomybės šventės. Skatiname juos pasakyti kalbas Kongrese apie Lietuvos dabartinę bylą ir tas kalbas patalpinti Congressional Record”. Šio darbo, anot jo, “pagal mūsų gautas žinias rezultatai yra tokie”: 94 kongresmanai ir 24 senatoriai pasakė kalbas, 13 gubernatorių ir 22 burmistrai paskelbė proklamacijas, 12 radijo stočių paminėjo Vasario 16, 96 laikraščiai skelbė parengimus ir 8 miestų burmistrai leido iškelti Lietuvos vėliavą. O “Pavergtų tautų” savaitės minėjimo tokie rezultatai: prez. Ni-xonas paskelbė tokią savaitę, 45 laikraščiai pranešė apie jos minėjimus, 63 kongresmanai pasakė kalbas ir 12 gubernatorių bei 15 burmistrų paskelbė šią savaitę. (“Vytis”, 1970 spalis, Nr. 10).

Be abejo vyčiai nemano, kad visa tai buvo atsiekta jų vienų pastangomis. Tai visų Amerikos lietuvių darbo vaisiai, ir juos čia pacitavome kaip vaizdžiai pateiktus. Tačiau nėra abejonės, kad vyčių įnašas čia yra nemažas.

Kitos organizacijos ir asmenys

Lietuvos bylos garsinime daugiau ar mažiau reiškiasi beveik visos lietuvių organizacijos. Visą jų veiklą apžvelgti čia per ilgai užtruktų. Kaip gražus pavyzdys, ką gali padaryti maža, bet aktyvi grupė, paminėtina yra Detroito liet. studentų veikla Vasario 16 proga. Jos aprašymo neįmanoma keliais žodžiais atpasakoti, tačiau reikia pažymėti, jog tai buvo reto sumanumo bei aktyvumo veikla. (“Draugas”, 1971 kovo 6 d., “Studentai labai išgarsino Lietuvos padėtį”).

Atskirai paminėtinas Rezoliucijoms Remti Komitetas (Americans for Congressional Action), kuriam vadovauja L. Valiukas. Tiesa, tai nėra vienų lietuvių organizacija, tačiau jo sėkmingos pastangos pravesti kongrese rezoliuciją ir jo veikla dabar, siekiant Lietuvos bylą perkelti į Jungtines Tautas, plačiai patarnauja Lietuvos laisvės reikalo garsinimui.

Yra taip pat eilė liet. organizacijų, kurios garsina Lietuvos bylą, dalyvaudamos tokiose tarptautinėse organizacijose ar jų konferencijose, kaip Centro Europos krikščionių demokratų unija, Laisvųjų profesinių sąjungų tremty tarptautinis centras, Tarptautinė valstiečių unija, Centro - rytų Europos liberalų demokratų unija, Pasaulio katalikių moterų unija ar Generalinė moterų klubų federacija. Ką galima atsiekti tokių organizacijų konferencijose, gerą pavyzdį sudaro dviejų lietuvių delegačių dalyvavimas Generalinėje moterų klubų federacijos konferencijoj pernai liepos mėnesį San Antonio mieste, Texase. (Žiūr. “Į Laisvę”, 1970 gruodis, Nr. 50, 80 psl.).

Kai kurios šių tarptautinių organizacijų leidžia savo biuletenius, kuriuose paprastai informuojama ir Lietuvos laisvės reikalais. O Tarpt, valstiečių unijos biuletenį (International Peasant Union Bulletin) kelerius metus net redagavo lietuvis H. Blazas.

Turime taip pat asmenų, kuriuos būtų galima pavadinti “vieno asmens informacijos centrais”. Vienas iš pirmųjų tokių yra Stepas Zobarskas su savo Manyland knygų leidykla. Čia paminėtini ir abu mūsų vyskupai (V. Brizgys ir A. Deksnys), kuriems dėl jų specialios pozicijos yra prieinama garsinti Lietuvos bylą ten, kur kitiems gal nebūtų įmanoma. Štai kaip apie tai rašo vysk. Brizgys: “Ne tik Apaštalų sostui, bet visam pasauliui išsamūs pranešimai buvo pateikti 1941 m., paskui 1945 metais. Vatikano II susirinkimo metu visiems susirinkimo dalyviams buvo įteiktas išsamus pranešimas, apimąs 1940 - 1964 metų laiko tarpą. Panašus pranešimas buvo paskleistas visame pasauly 1968 metais. Visiems yra žinoma J. Savojo knyga “Kova prieš Dievą Lietuvoje”, išleista ir plačiai paskleista lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis” (“Draugas”, 1971 vasario 23).

Čia pat dera paminėti susibaudėlių grupės leidžiamą ir redaguojamą žurnalą “Litua-nus”, kuris gal ir nėra toks, kaip daugelis pageidautų, tačiau nėra abejonės, kad jis patarnauja lietuvių literatūrai bei kultūrai garsinti ir tuo pačiu Lietuvos laisvės bylai remti.

ACEN ir BATUN

Žymų informacinį darbą dėl Lietuvos laisvės atlieka keletas kitų tarptautinių organizacijų. Pirmiausia čia paminėtinas Pavergtų Europos Tautų Seimas (ACEN —Assembly of Captive European Nations), kuris leidžia savo dvimėnesinį biuletenį “ACEN News”. Tai 32 puslapių knygos formato spaustuvėj spausdinamas leidinys, kuriame niekada netrūksta informacijų Lietuvos reikalais.

Baltiečių Laisvės komitetas taip pat išleidžia tris kartus per metus tokio pat formato, bet dvigubai didesnį (64 psl.) žurnalą “The Baltic Review”.

Toliau, Batunas (Baltic Appeal to the United Nations) dažnai išleidžia biuletenį ne tik apie savo veiklą, bet ir apskritai apie baltiečių laisvės kovą.

Paminėtinas ir biuletenis “Newsletter from Behind the Iron Curtain”, kurį leidžia estai Švedijoj. Nors jame daugiau informuojama apie estų reikalus, tačiau nepamirštami ir lietuviai.

Pagaliau Vakarų Vokietijoj Baltų Sąjunga (Baltische Gesellschaft im Deutschland) keturis kartus per metus išleidžia vokiečių kalba biuletenį “Mitteilungen aus Baltischem Leben”. Jis skiriamas daugiau informacijai apie baltiečių kultūrinę veiklą išeivijoj, tačiau duodama žinių ir apie jų pavergtus kraštus.

Informacijos centras?

Taigi, informacijos darbas Lietuvos laisvės byloje nėra visai apleistas, kaip kai kas mėgsta tvirtinti. Betgi informacija yra tokia veikla, kurioje visada galima rasti spragų ar silpnesnių vietų ir sudramatizavus šaukti, kad svetimųjų informavimas apie Lietuvos bylą yra paliktas Dievo valiai. Tokie žmonės kaip tik daugiausia ir siūlo įsteigti informacijos centrą su kelių dešimčių tūkstančių dolerių biudžetu ir keliais profesionalais specialistais, kurie kaip kokie magikai supurtintų pasaulį dėl Lietuvos išlaisvinimo.

Tokio informacijos centro vietoj, tik be kapitalo, kaip atrodo, ir buvo įsteigta LB informacijos komisija (angliškai pasivadinusi National News Service), ir tokiu būdu “svetimųjų informavimo Lietuvos bylos reikalų darbas JAV-se buvo pradėtas sistemingai, profesionaliai, plačiai ir pilna sparta”. (L. Valiukas, “Lietuvos bylos kėlimas ir gynimas laisvųjų tarpe”, “Į Laisvę”, Nr. 49, 1970 spalis, 8 psl.).

Tačiau, kaip anksčiau buvo nurodyta, LB informacijos komisija stebuklų nepadarė. Panašiai gali atsitikti ir su “profesionaliniu” informacijos centru, kaip kai kas jį vadina (P. A. Mažeika, “Informacijos ir opinijos reikalas”, “Dirva”, 1971 kovo 12). Tokią nuojautą sustiprina ir pastarieji bandymai panašų informacijos centrą įsteigti.

Tačiau tuo nenorima pasakyti, kad mūsų informacinė veikla nebereikalinga stiprinti. Bet tai galima atsiekti nebūtinai steigiant kokį naują centrą, ar biurą, o tik truputį persitvarkant ir daugiau pasitempiant.

Mes dabar turim du apmokamus tarnautojus — vieną ELTOJ New Yorke, o kitą ALT-bos biure Čikagoj. Tam reikalui yra išlaikomos dvi įstaigos. ALT-ba, kaip seniau išsivertė be pilnai apmokamo tarnautojo, taip ir dabar galėtų be jo apsieiti. Sutaupytos lėšos galėtų būti paskirtos vienam informacijos specialistui apmokėti.

O antra, ELTOS biuletenių leidimas, kaip anksčiau buvo nurodyta, turėtų būti iš pagrindų pertvarkytas ir tuo būdu jų redaktorius galėtų atsidėti būtinesniems informacijos dąrbams. Taigi, informacijos įstaigą iš dviejų tarnautojų lengvai galima sudaryti be naujų lėšų rūpesčio. Ši įstaiga galėtų likti New Yorke, bet gal tiksliau ją būtų turėti Vašingtone, kur lengviau įmanomi asmeniniai kontaktai ne tik su žurnalistais, bet ir su valdžios bei kongreso žmonėmis.

Prie informacijos sustiprinimo galėtų daugiau prisidėti ir Lietuvos pasiuntinybių bei konsulatų personalas. Kitaip tariant, jie turėtu daugiau pasireikšti kaip informacijos bei  kultūros attache’s, o ne pasitenkinti, kaip dabar, diplomatiniu bei konsulariniu reprezentavimu.

Tačiau informacijos Lietuvos byloj stiprinimas esmėje priklauso ne nuo informacijų centrų ar biurų steigimo, bet mūsų bendros veiklos Lietuvos laisvinime. Kol mūsų veiksniai tenkinsis tik Lietuvos bylos palaikymu gyva, tol ir mūsų informacinė veikla vegetuos. Mums reikia naujo siekio, naujo plano Lietuvos laisvinime — tokio, kaip Lietuvos bylos iškėlimas Jungtinėse Tautose. Tada atsiras ir naujų iššūkių mūsų informacijos pastangoms. Informacija yra priemonė Lietuvos laisvinimo veikloj ir jos atspindys.

Redakcijos pastaba:straipsnis diskusinis.