PASTARŲJŲ METŲ ANTIRELIGINĖS PASTANGOS

VT. VT.

Vedamosios gairės

Vilniaus “Komunistas” (1964 Nr. 3) persispausdino iš Maskvos “Ko-munist” Chruščiovo arehiideolcgo L. Iljičiovo straipsnį “Mokslinės pasaulėžiūros formavimas ir ateistinis auklėjimas”. Iljičiovas dėsto šio meto Kremliaus politikos religijos ir bažnyčios atžvilgiu vedamąsias gaires. Jis pripažįsta, kad karo metais Stalino padarytos religijai ir bažnyčioms “nuolaidos” iki 1964 “iš bažnytininkų buvo atimtos” ir kad atitinkamai sumažėjo religinių bendruomenių ir kulto tarnų, taip pat bažnyčių, mečečių, maldyklų, vienuolynų skaičius”. Dabartinė sovietinė politika religijos ir bažnyčių atžvilgiu pasak Ilijičiovo bazuotina šitokiomis tezėmis:

(a)    “Atliekamų religinių apeigų skaičius (krikšto, sutvirtinimo, jungtuvių, laidotuvių, išpažinties. Aut.) tebėra palyginti didelis”.

(b)    Apie 70 proc. tikinčiųjų yra per 40 metų amžiaus ir apie 75 proc. jų yra moteriškos.

(c)    Tikinčiųjų religingumas yra skirtingas: dalis jų yra tikrai religingi; dalis tik teoriškai tebetiki, bet savo gyvenimo praktikoje religijos mažai paiso; dalis jų faktiškai Dievo nebetiki, tik iš tradicijos tebepraktikuoja kai kurias religines apeigas; pagaliau, dalis jų faktiškai yra tikri bedieviai ir jiems religija yra tik spekuliacijos dalykas.

(d)    Religija visada glaudžiai siejosi su nacionalizmu, ir “religingų tėvų vaikai paprastai ne tik nuo ateizmo laikosi nuošaliai, bet ir nenoriai dalyvauja internacionaliniame klube”.

Todėl dabartinė politika religijos ir bažnyčių atžvilgiu turi būti atkreipta:

(a)    Krikšto, sutvirtinimo, jungtuvių, laidotuvių religinėms apeigoms pakeisti ateistinio pobūdžio apeigomis.

(b)    šeimai išlaisvinti iš "atgyvenusių papročių, įpročių ir prietarų prieglobsčio” ir jai paversti ‘‘komunistinio auklėjimo ląstele” antireliginės pastangos ypatingai turi būt sutelktos į šeimą, pirmiausia, į moteris per “Namų šeimininkių vakarus” ir pn.

(c)    Metodo atžvilgiu turi būt laikomasi vidurio kelio, vengiant “nuolaidžiavimo bažnytininkams” ir lygiai vengiant “šiurkštaus administravimo”.

šios Kremliaus vedamosios gairės juo labiau buvo vedamosios okupuotoje Lietuvoje, išskiriant paskutinę.

Pagrindinis uždavinys — kovingas ateistas

Pagal “Komunistą” (1964 Nr. 4 p. 58) "partijos keliamus uždavinius antireliginio auklėjimo . .. galima išspręsti tik toliau plečiant kovingųjų ateistų ruošimą”. Pirmiausia tam reikalui "panaudojami ateizmo būreliai bei mokyklos, liaudies universitetų ateizmo fakultetai, rajoniniai, miestų, zoniniai ir respublikiniai seminarai, kursai”. “Tiesa” informuoja (1964.1.31), kad vien Kaune yra 67 ateizmo būreliai su 1500 dalyvių ir 50 ateizmo tarybų.

“Komunistas” pripažįsta, kad karingus ateistus gerai ruošia jaunųjų ateistų būreliai mokyklose ir “mokslinio ateizmo pagrindų kursas aukštosiose mokyklose”. Žurnalas įtaigoja dar daugiau susisteminti kovingų ateistų ruošimą. Masiniam ateizmo darbui ir “individualiam darbui su tikinčiaisiais” kovingus ateistus iš vietos gyventojų ruošti ateizmo būreliuose ir liaudies universitetuose, o “aukštesnės kvalifikacijos ateistus, ateizmo specialistus, iš žmonių su aukštuoju mokslu ruošti specialiuose kursuose ir seminaruose”.

Ateizmo skleidimo klausimai dažnai svarstomi įvairių pakopų partijos ir švietimo įstaigų darbuotojų susirinkimuose. Pvz. 1934 kovo 26-27 Šiauliuose 400 pradžios mokyklos mokytojų svarstė ateistinį auklėjimą 1-IV klasėse, t. y. pradžios mokyklose. Kovo 26-28 Vilniuje 200 visuomenės mokslo ir istorijos mokytojų diskutavo mokyklos “ideologinį darbą”. Balandžio 6 "ideologinių organizacijų vadovų pasitarimas” svarstė "ideologinio darbo planavimo ir koordinavimo klausimus”. Balandžio 14 ateistinės propagandos taryba svarstė ateizmo pagrindų dėstymą Kauno aukštosiose mokyklose (“Komjaunimo Tiesa”, 1964.4.15; “Tarybinis Mokytojas”, 1965.3.29 ir 4.5).

Ateizmo skleidimo praktika metai iš metų vis papildoma naujomis programomis ir priemonėmis.

1961    mokytojams ateistinti buvo “Mokytojų ateistiniai vakarai”, “Ateizmo mokyklos”; mokiniams — "jaunųjų ateistų būreliai”, “ateistiniai forumai”, “ateizmo stendai”.

1962    prisidėjo “Ateizmo diena”, “Ateistiniai skaitiniai po pamokų”, "Ateistiniai sekmadienio rytmečiai”, “Sekmadienio ateistiniai tėvų ir mokinių susirinkimai”. 1962 visose aukštojo mokslo mokyklose įvestas ateizmo pagrindų kursas.

1963    vidurinėje mokykloje įvestas “visuomenės mokslas” vietoj konstitucijos. "Visuomenės mokslo” uždavinį “Tarybinė Mokykla” (1964 Nr. 2, 26 p.) taip paaiškina: (a) formuoti mokinių materialistines pažiūras į gamtą, į visuomenę, į žmogų, į mokslo priešingumą religijai; (b) atskleisti religijos socialines šaknis; (c) išaiškinti religinės moralės nesutaikomumą su komunistine morale; (d) išaiškinti komunistų partijos politiką bažnyčios atžvilgiu; (e) auklėti mokinius kovingus ateistus. Faktiškai tad “visuomenės mokslo” pamokos yra ateizmo pamokos. 1963 suintensyvinta propaganda už religinių švenčių ir krikšto, sutvirtinimo, jungtuvių, laidotuvių apeigų pakeitimą a-teistinėmis apeigomis. Sustiprintas taip pat spaudimas tėvams, vienus jų siekiant “perauklėti”, kitus įbauginti ir atgrasyti savo religingumą perteikti savo vaikams ir tuo trukdyti mokyklos ateistinį darbą. Tam įsteigtos tam tikros tėvų komisijos ir mokytojai įpareigoti sekti mokinių tėvų religinę praktiką.

1964 ateizmo skleidimo praktiką vėl papildė: (a) mokinių tėvų konferencijos tema “Kaip religija trukdo auklėti vaikus”: (b )liaudies universitetų ateizmo fakultetai, kurie aiškina mokinių tėvams "materialistinę pasaulėžiūrą”, "socialistinį internacionalizmą”, “sovietinį patriotizmą” ir pirmiausia — "kokius reikalavimus (tėvams) kelia partija”; (c) mokytojų “teoriniai seminarai”, “politinio švietimo rateliai”, “tematiniai ciklai paskaitų”; (d) “ateizmo savaitė”, kurios metu mokyklose, įmonėse, kolchozuose supažindinama su ateistine literatūra, organizuojamos ateistinės spaudos parodos, ateistinių eilėraščių konkursai, ateistinių knygų platinimas, “stebuklų” demonstravimas, ateistinių pjesių vaidinimai, ateistiniai vakarai, ateistinių mįslių spėjimai; (e) mokinių tėvų įjungimas į pionierių ir komsomolo susirinkimus, iškylas, ekskursijas; (f) pionierių “ateistinės popietės”, “ateistinės saviveiklos konkursai”; (g) mokyklų “literatūriniai teismai” tema “Mokslas ir religija”, patiems mokiniams apkaltinant religiją darbininkų išnaudojimu, mokslo trukdymu ir t.t.; (h) “ateizmo mokyklos” mokinių, pirmiausia pionierių, vasaros stovyklose, kuriose organizuojami “ateistiniai kampeliai”, “ateistiniai sienlaikraščiai”, "ateistiniai filmai”, “ateistinės pasakos”; (i) "ateistiniai savaitgaliai”, kurių metu kolchozai, sovchozai, mokyklos organizuoja ateistinius vakarus tema “Tikinčiai motinai”, demonstruoja ateistinius filmus, skaito ateistinių knygų ištraukas, organizuoja ateistinių paveikslų parodas. Pvz. “neseniai ateizmo namus praturtino Kretingos vidurinės mokyklos V, VI ir VII klasių mokinių ateistinių piešinių parodėlė . . . Vienoje rankoje kunigas kryžių laiko, kalba apie artimo meilę, o kita ranka laimina žudikus. . .. Čia mes matome niekuomet nesenstančius inkvizicijos laikų siužetus. Eilė piešinių vaizduoja dvasininkijos talkininkavimą vokiškiesiems okupantams” (“Tarybinė Mokykla”, 1964 Nr. 6, 6 p. Nr. 7, 1 ir 12 pp.; “Tarybinis Mokytojas”, 1934. 2.16 ir 23;    3.1. ir 15;    6.18;    7.5; “Meno Saviveikla” 1964 Nr. 3, 11 p.; "Valstiečių Laikraštis”, 1964.2.28; 10. 18; 12.16).

Savo keliu “Meno saviveikla” (1964 Nr. 1, p.p. 1, 3 ir 13) informuoja, kad “didelio ateistinio poveiko turi daugelyje kultūros namų ruošiami sekmadienio koncertai, teminiai vakarai, tradiciniai festivaliai, tautų draugystės šventės”, taip pat ateistinių meno brigadų programos kovingumui pakelti skelbiami konkursai, skiriant premijas. O “Tiesa” (1964. 7.16) pabrėžia, kad “labai svarbus dalykas, kovojant su religiniais prietarais — tai ateistinis darbas kasdieniniame gyvenime”, ir kad “to ypač neturi užmiršti gydytojas, kuris plačiai bendrauja su žmonėmis”. “Ateistinė propaganda ligoninėje turi būti vykdoma kasdien”, ir todėl “norėtųsi, kad visi respublikos gydytojai aktyviai įsijungtų į ateistinę propagandą”.

Ypač gausi ateizmo propaganda spausdintu žodžiu. Be straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose, išleistos brošiūros: S. Nekrošius ir A. Steponavičius — “Tikrasis ir tariamasis nemirtingumas”, D. Pranckūnienė — “Šis tas iš biblijos”, K. Pečiūra — "Ką žinome apie Kristų”, A. Jablonskis ir E. Juškys — “Dangaus ir žemės niekas nesutvėrė”, D. Besčastnas — “Vatikanas, kokį mačiau”, S. Kregždė — “Iliuzijos, haliucinacijos, sapnai”, L. Tarvydas — “Gyvybės paslaptys”, I. Zverevas — ‘‘Mokslinis auklėjimas dėstant biologiją", S. Elmanovičius — “Mokslinis ateistinis auklėjimas mokant fizikos”, Mokslinio mokyklų tyrimo institutas — "Kai kurie ateistinio auklėjimo metodikos klausimai”, J. Aničas “Užklasinis ateistinis darbas mokykloje”, “K. Bichiajevas — “Religijos žala vaikams”, L. zakiriovas — “Dievas ir Lionka”, V. Komarova — "Ar bus pasaulio pabaiga”, J. Kairiūkštis — "Laisvosios minties ABC”, V. Radaitis — “Kol bent vienas prie altoriaus”, pasakos "Kelionė į dangų”. Pasak Komunisto (1964 Nr. 11, 7 p.), per praėjusius 10 metų okup. Lietuvoj išėjo 229 ateistiniai leidiniai 2 393,000 tiražo. “Komunistas” taip pat primena, kad ateistinės temos plačiai svarstomos radio ir televizijos laidose, pirmiausia tokiose kaip “Mokslo pasaulyje”, “Kosmos, atomas, gyvybė”, “Kultūra ir buitis”, “Pionierių trimitas”, “Jaunimo radijo klubas”, “Ateistų radijo klubas”. Pasak “Tarybinio Mokytojo” (1964.3. 22), ateistinio auklėjimo praktika prasideda vaikų darželyje, kurio svarbiausia pareiga — “auklėti vaiką nuo mažens mokslinės pasaulėžiūros dvasia”.

Kitos antireliginių pastangų priemonės

Sovietinis šeimos kodeksas, kuris taikomas ir okup. Lietuvoje, įpareigoja tėvus rūpintis savo vaikų auklėjimu, sveikata ir paruošimu jų "visuomenei naudingam darbui”. Pagal kodeksą (38 str.) vaikų auklėjimo klausimus sutaria abu tėvai. Tačiau pasak “Valstiečių Laikraščio” (1964. 7.8) “gyvenime dažnai būna taip: vienas iš tėvų yra tikintis, o kitas ne. Tikintis nori, kad vaikas būtų pakrikštytas, o netikintis tam prieštarauja”. Šeimos kodeksas tokiu atveju nustato, kad “tėvams nesutariant, ginčijamąjį klausimą išsprendžia globos ir rūpos organai”. Žinoma, jų sprendimo palankumu ateizmui netenka abejoti.

Labiausiai tvirtai tebesilaiko krikšto apeigos. Joms pakeisti labiausiai reklamuojamos “ateistinės vardynos”. Kai kuriuose rajonuose kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį vyksta naujagimiams vardo suteikimo ateistinės iškilmės. Apylinkės sekretorius išrašo gimimo pažymėjimą, apylinkės deputatas perskaito iš Lenino ar iš kokio poeto naujagimį angažuojančius linkėjimus, kurie paskum su antspauduotu voku ar menišku aplanku įteikiami naujagimio patikėtiniam, atseit, krikšto tėvų ateistiniam pakaitalui, saugoti, kol naujagimis sukaks 10 metų amžiaus ir tada linkėjimus jam įteikti, kad pats pasiskaitytų. “Vardynų” proga paprastai naujagimiui ir jo tėvams apylinkės komitetas įteikia dovanų, tuo būdu gundydamas tikinčiuosius (“Valstiečių Laikraštis” 1964.1.19; 4. 12).

“Tarybinio Mokytojo” nuomone (1964.7.23), ateizmo skleidimui "kolektyvinės nuomonės vaidmuo itin ryškus V-VIII klasėse. Daugelis buvusių religingų mokinių pabrėžia, kad viešoji klasės nuomonė paskatino juos pasipriešinti religingų tėvų įtakai ... Ir atvirkščiai, jei klasėje yra pažiūra, jog religinių apeigų atlikinėjimas — normalus dalykas, net ateistų tėvų vaikai pradeda slapčiomis lankyti bažnyčią ir pan.” Tačiau kartais “kolektyvinė nuomonė” atsisuka kitu galu prieš pačius ateistus. Antai, "Tiesa” (1964.12.20) informuoja, kad vienoje mokykloje “jaunieji ateistai pastebėjo, kad viena moksleivė kartu su savo motina vaikšto į bažnyčią. Ir ką jie darė ? Nagi nupiešė mergaitės karikatūrą ir įdėjo ją į mokyklos sienlaikraštį. Kaip žinoma, vaikai greitai pasiduoda nuotaikai. Pamatę savo draugės karikatūrą sienlaikraštyje, jie ėmė iš jos dar labiau šaipytis, tiesiog pirštais badyti. Vienintelis mergaitės užtarėjas ir guodėjas buvo religinga motina. Ji aiškino dukrai, jog kentėti dėl religijos, dėl dievo yra kilnu, kad ji verta pasididžiavimo”. O 1964 spalio 11 “Tiesa” kitą“ kolektyvinės nuomonės” atvejį taip aprašo: “Neseniai, būdama kaime, sutikau vieną savo seną pažįstamą kolūkietę. Ji susijaudinusi pasakojo apie skriaudas, kurias jai tenka patirti nuo savo kaimynių ... štai šią vasarą atvažiavo paviešėti anūkas. Tuoj prisistatė religingos kaimynės.

—    Pakrikštykime vaiką. Kam tu jį augini nekrikštytą.

—    Moteris atsisakė. Tada vakare prisistatė pats kunigas. Bet ir jam nepavyko įtikinti moters ... Tada klebono aktyvistės ėmė ją persekioti. Išeina kartu dirbti į kolūkio lauką, tai jos ir pradeda tyčiotis, užgaulioti motiniškus jausmus”.

Parapijiečių kurstymas prieš klebonus

Pagal katalikų bažnyčios kanonus maldos namus ir kitą parapijos inventorių vyskupo pavestas administruoja klebonas, padedamas parapijos komiteto. Maldos namų ir parapijos inventoriaus valdymo pretekstu sovietinės įstaigos ir mėgina sukurstyti parapijiečius prieš klebonus. Šia prasme būdingas yra okup. Lietuvos Religinių Kultų Įgaliotinio Rugieniaus paaiškinimas tariamo “tikinčiųjų” paklausimo, "ar gali dvasininkai vienašališkai tvarkyti religinės bendruomenės inventorių ir lėšas” ? Religinių Kultų Įgaliotinis į tą tariamą paklausimą atsako, kad “maldos pastatus ir kitą turtą, būtiną kulto atlikimui, valstybiniai organai perduoda tikintiesiems, sudarantiems religinę bendruomenę”, kad "visas turtas, įgytas religinių bendruomenių organų, turi būti valstybinių organų apyskaitoje ir nesiskaito bažnyčios nuosavybe”, kad "religinė bendruomenė gali valdyti bažnytinį turtą ir juo naudotis nuomos teisėmis”, kad “religinė bendruomenė privalo leisti bet kuriuo metu (išskyrus laiką, kai atliekamos religinės apeigos) rajono ar miesto Darbo žmonių Deputatų Tarybų vykdomųjų komitetų įgaliotiniams padaryti periodinį inventoriaus patikritinimą” ir kad “dvasininkija ir religiniai centrai neturi teisės tvarkyti religinių bendruomenių žinioje esančio turto ir piniginių lėšų” (“Valstiečių Laikraštis” 1964.4.24).

Netrukus po šio Religinių Kultų Įgaliotinio paaiškinimo “Valstiečių Laikraštis” (1964.5.15) papildomai paaiškino apie aukų rinkimą bažnyčiose. Esą “religinių bendruomenių reikalams gali būti renkamos tik laisvanoriškos aukos”. Esą “jas rinkti maldos namuose gali patys tikintieji, o ne kunigai”. Esą “surinktas lėšas privalo tvarkyti religinės bendruomenės vykdomasis organas”. Esą “sovietiniai įstatymai draudžia religinėms bendruomenėms vykdyti bet kokias priverstines rinkliavas ir tikinčiuosius apdėti mokesčiais religinių bendruomenių, vyskupijos kurijų, dvasinių seminarijų ir kitiems reikalams”. Esą kunigai, “pažeisdami sovietinius įstatymus, prievarta renka pinigus bažnyčių susivienijimų reikalams”. Esą “bažnytininkai tokiais atvejais paprastai kiekvienai šeimai nustato konkrečią mokėjimo sumą”, nors “ši kunigų savivalė kelia teisėtą tikinčiųjų nepasitenkinimą”. Išvada: “Mes negalime leisti bažnytininkams prievartauti piliečių”. Pagal sovietinę dialektiką šiokios antireliginės administracinės prievartos priemonės dar nereiškia “šiurkštaus administravimo”, nuo kurio Kremlius oficialiai pataria susiturėti.

Trejopas nusistatymas

Šalia vadinamų antireliginės akcijos "aktyvistų” pačioje visuomenėje reiškiasi trejopas nusistatymas antireliginės akcijos atžvilgiu.

(a) Režimo pataikūnai. Tai įvairūs įstaigų bei įmonių vadovai, kurie, bepataikaudami partijai ir savo aukštesniesiems bosams, kartais net persistengia. Net “Tiesa" (1964.12.20) piktinasi, “kai iš kolektyvų, kovojančių už komunistinio darbo kolektyvų vardų, religingi žmonės buvo perkeliami į kitus darbo barus", arba dar blogiau, kai “buvo ir taip, kad kolektyve, iškovojusiame komunistinio darbo vardų, religingiems darbininkams neįteikiami atitinkami dokumentai”. Pasak "Tiesos", “toks žmonių skirstymas daro didžiulę žalų (ateistiniam) auklėjamajam darbui", nes “toksai ‘nekaltas’ kaikurių darbuotojų apsidraudimas, o kartais ir tiesioginis administravimas gimdo kitokius, neigiamus reiškinius. Žmonės skatinami veidmainiauti, sudaromos sąlygos karjerizmui, nenuoširdumui”.

(b)    Indiferentai. Jų šūkis, pasak “Tiesos" (1964 3.1): “Dievas man nekliudo, ir aš nesirūpinu juo". “Komjaunimo Tiesa” (1964.4.15) pripažįsta, kad ir “kai kurie ateistai yra pasyvūs antagonistinės pasaulėžiūros atžvilgiu”.

(c)    Kritikai ir antireliginės akcijos priešininkai. “Valstiečių Laikraštis” (1964.5.29) informuoja, kad “redakcija gauna laiškų, kurių autoriai klausia, kodėl pas mus vedama antireliginė propaganda. Jiems atrodo, jog tai nesiderina su Tarybine konstitucija, kuri pripažįsta visiems piliečiams sąžinės bei tikėjimo laisvę. Ar ne geriau būtų, sako autoriai, palikti tikinčiuosius ramybėje”. Laikraštis į tai paaiškina, kad “į antireliginę propagandą reikia žiūrėti kaip į sudedamąją liaudies švietimo dalį”. Nieko sau švietimas! Tačiau

Komjaunimo Tiesa” (1964.8.28) didžiai piktinasi aštuntos klasės mokinės J. Gutautaitės tėvu, kuris nepasidavė nei klasės vadovės įkalbamas, nei mokyklos komjaunimo komiteto spaudžiamas ir griežtai reikalavo:

“Išbraukit ją iš komjaunimo”. Pasak laikraščio Gutautas nori pats dukrą religiškai auklėti ir todėl “visuomenė negali likti abejinga įvykiams Gutautų šeimoje”. Ir nelieka. “Tiesa” (1964.5.30) informuoja, kad Šiaulių kaimiškojo gamybinio komiteto komsomolo biuras pašalino iš komsomolo Šiaulių rajono Kalinino kolchozo konsomolcą Volodę Rybakovą “už religinių apeigų atlikinėjimą ir už nesąžiningumą”. Nagi tas komsomolcas Valodė įsimylėjo Valę Balčiūnaitę, kuri pasakė: “Jei nepersikrikštysi — nedraugausim”. Ir Valodė ne tik “pamynė po kojom komjaunimą”, bet “Kužiuose jis persikrikštijo ir šliūbą bažnyčioj paėmė”. Kai Valodę dėl "padarytos išdavystės” komsomolo pareigūnai užsipuolė, jis, “traukydamas pečius”, jiems paaiškino, kad "gyventi juk reikia. Kas čia baisaus”. O Valė visai drąsiai atsikirto: “Ko jūs čia visi kišatės? Važinėjat. Į laikraščius rašote ... Čia mūsų reikalas. Ką mes blogo padarėme ? Mano pusbroliai komjaunuoliai irgi tuokėsi bažnyčioje. Ir už tai iš jų niekas bilieto neatėmė ... Gyventi reikia. Mamytė pasakė: nei šliūbo imat, nei krikšto, tegul tie jūsų komjaunuoliai jums padeda ... O nepadės tėvai — kasgi padės? Tai ir nusileidom. Ir čia nėra ko iš mūsų norėti. O su vaikais — kaip norėsim, taip darysim. Dabar mes abu ne komjaunuoliai, ir krikštyti bus galima”.

Panašus atsitikimas su Algiu Vadokliu. Eūdamas sovietų kariuomenėje, Algis “komsomolo apeigomis” vedė rusaitę. Nujausdamas, kad tėvai tokioms vedyboms bus priešingi, po kariuomenės Algis į Lietuvą grįžo vienas, net adreso antrajai pusei nepalikęs. Vis dėlto ji Algio adresą susirado ir pas jį atvyko. Čia tačiau nei Algio tėvai, nei pats Algis jos nesutiko priimti kaip marčios ir žmonos. “Tu ne mūsų tautos, ne mūsų tikėjimo. Nereikia mums tokios” — cituoja “Tiesa” (1964.2.6).

O “Literatūra ir Menas” (1964.5. 30) cituoja Kazlų Rūdos miškų ūkio darbuotojų laišką, kad “Višakio Rūdos ruože kažkas naktimis prie pakelės medžių prikala medinius kryžius”. Laiškas įtarinėja kun. Žemaitį. Ir "Literatūros ir Meno” korespondentas kun. Žemaičiui negaili “komplimentų”, kam ateistinę akciją visiškai sužlugdė. Esą, “kai kitos apylinkės garsėjo įspūdingomis dainų, pavasario, žiemos, derliaus šventėmis, festivaliais, sportinėmis varžybomis, olimpijadomis, o Višakio Rūda — dideliais parapijiniais atlaidais” ... Bet dėl kryžių miške turbūt kun. Žemaitis nieku dėtas. Turint galvoje, kad Kazlų Rūdos miškuose 1944-52 metais yra žuvę nemaža partizanų, kurių kapai nežinomi, yra suprantama žmonių pagarba laisvės kovotojų atminimui bent mediniais kryžiais.

Antireliginių pastangų poveikis

Nėra statistikos, kuri liudytų tikinčiųjų ir ateistų skaičių Lietuvoje. Yra tik sovietines spaudos paskiri pasisakymai. Pvz. “Tiesa” (1984. 8.1) piktinasi, kad yra ir tarp šviesuomenės, tarp inteligentijos žmonių tikinčių. Net labai “ateistinėje" profesijoje pasitaiko tikinčių. Ir jų tikėjimas nėra primityvus. “Ne toks, kaip kolchozo senos moterėlės”. “Komunistas” (1964 Nr. 12, 41 p.) aprašo Radviliškio rajono Černiakovskio kolchozo “sociologinį tyrinėjimą”, kurio tikslas buvo "išsiaiškinti partinės organizacijos ideologinio darbo veiksmingumą”. Kolchozas turi 3545 ha žemės. Tai yra vienas iš didžiųjų ir pirmaujančių Lietuvos kolchozų. “Už darbadienį išduodama po vieną kilogramą grūdų ir vieną rublį”. Tuo tarpu vidurkis yra — 1 kg. grūdų ir 25 kapeikos. Kolchoze yra 20 komunistų, 15 mokytojų, 180 mokinių, 1 aštuonmetė, 3 pradinės mokyklos ir 3 klasės vakarinės mokyklos. Yra biblioteka, kinas ir "gausus meno saviveiklos kolektyvas”. Tyrinėjimas lietė 94 šeimas, kuriose yra 328 žmonės, “Šios šeimos turi 99 dviračius, 19 motociklų, 6 lengvuosius automobilius”, 82 radijo imtuvus, 11 televizorių. 32 šeimų “narius galima laikyti netikinčiais”, “19 šeimų tėvai tikintys, o vaikai yra ateistai. 43 šeimų nariai tiki arba abejoja”. 36 butuose tebelaikomi šventųjų paveikslai. Kartais “vaikų ir tėvų pažiūros susiduria. Kartais pasitaiko ir konfliktų. Tačiau daugiausia išlaikomas taktas ir abipusė pagarba”.

“Tarybinis Mokytojas” (1964.7.23) rašo, kad "respublikos” mokyklos yra pasiekusios “puikių laimėjimų ateistinio auklėjimo srity”. Esą šie laimėjimai ryškūs mokinių pažiūrose. Ne tik tikintis, bet ir abejojantis yra retas reiškinys. Jau V-VII klasių dauguma mokinių "atsikrato religijos įtaka ir susiformuoja tvirtas ateistines pažiūras”. Antra vertus tas pats "Tarybinis Mokytojas” cituoja mokinį, kuris savo anketoje rašo: “Aš buvau nustojęs tikėti, bet mama barėsi, ir aš vėl pradėjau tikėti”. Vėl vienas pionierius savo anketoj aiškina: “Į pionierius aš įstojau net to nežinodamas. Pasižadėjimą parašė mokytoja ir, nepasakiusi, kas tai, liepė pasirašyti”. O 1964 gegužės 17 “Tarybinis Mokytojas” aprašo tokį vienos mokyklos susirinkimą:

—    Mokiniai susirinko į ataskaitinį jaunųjų ateistų susirinkimą.

—    Tai papasakok, Danai, ką jūs nuveikėte per praėjusius metus.

Danas nerangiai pakilo iš vietos. Išsitraukė iš kišenės suglamžytą lapelį. Kalbėjo be jokio noro, užsikirsdamas. Kampe kažkas sukikeno. Danas sutriko.

—    Aš daugiau nekalbėsiu...

—    Na, kodėl? .. ragino mokytoja.

Danas lėtai atsistojo ir, nuleidęs galvą, burbtelėjo:

—    Aš, draugai, tikiu-...

Žinoma, būva ir taip, kad aštuntoke “gera deklamatorė, bet atsisakė dalyvauti programoje, kai jai buvo pasiūlyta deklamuoti antireliginio turinio eilėraštį”, nes “bijo prieštarauti religingų tėvų pažiūroms”. Tačiau po ilgesnio tavų “apdirbinėjimo” “mamytė nebedraudžia”, ir ta pati mokinė “noriai dalyvauja visuose ateistinio pobūdžio renginiuose” (“Tarybinis Mokytojas”, 1964.4.2).

Pagaliau ir tarp mokytojų yra tikinčių, yra ateizmui nepalankių. Juos ateizmo muziejaus direktorius rūšiuoja į keturias dalis (plg. Iljičiovo rūšiavimą). Viena dalis — tikrai tikintieji mokytojai. Jie vykdo religinę praktiką. Paprastai yra geri savo dalyko dėstytojai. Mokykloje atlieka visus formalumus. Ateistinės veiklos netrukdo, tik patys jos vengia. Antra dalis — tradicijų šalininkai. Faktiškai jie religijai abejingi, bet iš tradicijos krikštija vaikus, tuokiasi bažnyčioje, švenčia religines šventes. Trečia dalis — mokytojai liberalai. Jie “iš principo” priešingi ideologinei prievartai. Religinių švenčių atvejais jie mokiniams paaiškina: “Jūs ir aš žinome, kad rytoj šventės. Bet mes visi ateisime į mokyklą. Taip bus geriau”. Paskutinė dalis — “religiniai spekuliantai”. Šitokie mokytojai netiki nei Dievą, nei velnią, bet yra priešiški “esamai santvarkai” ir todėl palaiko religiją ir bažnyčią. Kuri yra tų ketveriopų ateizmui nepalankių mokytojų tarpusavio proporcija ir proporcija su ateizmo aktyvistais — duomenų nėra.

 

KAIP VISOS pavergtosios tautos, taip ir mes trokštame ne vergijos liberalizavimo, o tikros laisvės. Reikia Lietuvai laisvės, kad savame krašte lietuvis galėtų laisvai gyventi ir kurti— būti laisvas žmogus.

Juozas Girnius