Okupuotos Lietuvos ūkio sėkmės ir nesėkmes
K. DIGRYS
Ką, rodos, galėtų turėti bendra Kremliaus ūkinė politika okupuotoje Lietuvoje su A. Maceinos “Didžiojo Inkvizitoriaus” teologine studija. O tačiau, susipažinus su “Didžiojo Inkvizitoriaus” duonos ir sotumo su teisybės ir laisvės alkiu sąsajos analize, sovietinės ūkio politikos “inkvizitoriškieji” pagrindai daug suprantamesni. Ne šio rašinio uždavinys analizuoti “Didžiojo Inkvizitoriaus” idėjų apraiškas sovietų ūkio politikos praktikoje okupuotos Lietuvos atžvilgiu. Tai būt įdomi tema teologui ar filosofui. Kas betgi ir sovietinės ūkio politikos stebėtojui sminga į akis — tai Kremliaus pastangos sugundyti pavergtą tautą sovietinio ūkio patogumų vilione, kad savo tautinės laisvės ir valstybinės nepriklausomybės teisę išmainytų į Sovietų Sąjungos ūkio dideles rinkas, nors tuo tarpu jos ir labai dar skurdžios ir okupuotos Lietuvos kai kurių ūkio sričių išaugusi gamyba jose nugarma be žymės. Didelių rinkų vilionė nėra naujas Kremliaus išradimas. Ir po I pasaulinio karo, Lietuvai dėl nepriklausomybės kovojant, jos nedraugai aiškino, kad Lietuva bus permaža savarankiškam ūkiui, žinoma, nutylėdami Danijos, Šveicarijos ir dar mažesnių tautų pavyzdžius.
Pramonės keturmetis
Pagal sovietinius duomenis 1961 -64 Lietuvos ūkio atskirų šakų gamyba taip vystėsi:
(a) Energetikos ir kuro pramonė pagamino: (1) elektros energijos 1961 — 1,296,000 kwh, 1962 — 1,396-000 kwh, 1963 — 1,757,000 kwh, 1964 — 2,670,000 kwh. 1964 rugsėjo m. paleista trečioji Vievio šiluminės elektrinės turbina 150,000 kwh pajėgumo; (2) durpių 1961 — 2,082.000 tonų, 1962 —1,118,000 to-1, 1963 — 1,839,000 tonų, 1964 — 1.758.000 tonų.
(b) Chemijos pramonė pagamino: (1) sieros rūgšties 1963 — 105,000 tonų, 1964 — 209,400 tonų; (2) karbamidinių dervų 1963 — 2,938 tonas, 1964 — 3,495 tonas; (3) polietileno plėvelės 1963 — 222 tonas, 1964 — 391 toną; (4) polietileno vamzdžių 1963 — 785 tonas, 1964 1950 to nų; (5) polistirolo plokštelių 1963 — 112,600 kv. metrų, 1964 — 209,400 kv. metrų; (6) linoleumo 1963 — 239.000 kv. metrų, 1964 — 256,600 kv. metrų; sausų cinko baltalų 1963 -— 1,706 tonas, 1964 — 1,578 tonas.
(c) Mašinų gamyba išleido: (1) metalo piovimo staklių 1961 — 9, 639, 1962 — 10,400, 1963 — 12,000, 1964 — 12,200; (2) elektrinio suvirinimo agregatų 1961 — 14,800, 1962 — 17,300, 1963 — 20,500, 1964 — 23,600; (3) elektrinio suvirinimo transformatorių 1961 — 17,500, 1962 — 17,800, 1963 — 21,900, 1964 — 24,900; (4) elektrinio suvirinimo keitiklių 1963 — 8,800, 1964 — 9,600;
(5) prietaisų, automatizavimo priemonių ir jų atsarginių dalių 1961 — už 39,2 mil. rublių, 1962 — už 42 mil. rublių, 1963 — už 44,2 mil. rublių ir 1964 — už 41,7 mil. rublių;
(6) elektros skaitiklių 1961 — 3,201, 000, 1962 — 3,508,200, 1963 — 3,711, 300, 1964 — 3,400,000; (7) mažo pajėgumo elektros variklių 1961 — 1, 158,000, 1962 — 1,449,100, 1963 — 1,642,200, 1964 — 1,861,800; (8) elektros variklių iki 100 kw pajėgumo 1961 — 48,400, 1963 — 80,000, 1964 —- 96,000, (1962 duomenų nepaskelbta) ; (9) kilnojamųjų kompresorių 1961 — 18,300, 1962 — 19,600, 1963 — 21,500, 1964 — 23,300; (10) šildymo katilų 1961 — 54,500 kv. metrai, 1962 — 57,300 kv. metrų, 1963 — 57,500 kv. metrų, 1964 — 48,200 kv. metrų; (11) emaliuotų ketaus vonių 1961 — 195,700, 1962 — 210, 900,, 1963 — 216,600, 1964 — 221, 000; (12) automatinių girdyklų galvijams 1962 — 124,000, 1963 — 122, 000, 1964 — 197,000; (13) agregatų vitamininiams žolių miltams gaminti 1962 — 118, 1963 — 202, 1964 — 353; (14) virbalinių akėčių 1962 — 16,400, 1963 — 12,200, 1964 — 29,000; (15) trąšų barstytuvų ant priekabų 1961 — 2,401, 1962 — 4, 294, 1963 — 3,604, 1964 — 6,056; (16) mašinų skystomis trąšomis tręšti 1964 — 6,209. (17) centrinio šildymo radijatorių 1961 — 101,600 kv. metrų, 1962 — 92,900 kv. metrų, 1963 — 21,400, 1964 — nepaskelbta; (18) runkeliams rauti mašinų 1962 — 4,233, 1963 — 5,000, 1964 — nieko.
(d) Medžio, medžio apdirbimo ir popierio pramonė pagamino: (1) padarinės miško medžiagos 1961 — 510.000 kub. metrų, 1962 — 560,000 kub. metrų, 1963 — 650,000 kub. metrų, 1964 — 635,000 kub. metrų; (12) faneros 1961 — 28,000 kub. metrų,1962 — 29,600 kub. metrų, 1963 — 29.600 kub. metrų, 1964 — 30,400 kub. metrų; (3) celiuliozės 1961 — 31.600 tonų, 1962 — 32,000 tonų, 1963 — 32,500 tonų, 1964 — 32,600 tonų; (4) popieriaus 1961—49,900 tonų, 1962—51,800 tonų, 1963—55,400, 1964—60,200 tonų; (5) kartono 1961 — 36,400 tonų, 1962—36,800, 1963— 400 tonų, 1962 — 36,800, 1963 -39,100, 1964 — 41,100 tonų; (6) medienos pluošto plokščių 1964 — 1, 083.000 kv. metrų, (7) medienos drožlių plokščių 1964 — 24,200 kub. metrų; (8) baldų 1961 — už 20 mil. rublių, 1962 — už 23,5 mil. rublių, 1963 — už 27,8 mil. rublių, 1964 — už 31,4 mil. rublių.
(e) Statybinių medžiagų pramonė pagamino: (1) cemento 1961 — 544, 000 tonų, 1962 — 728,000, 1963 — 746.000, 1964 — 771,000 tonų; (2) šiferio 1961 — 39,3 mil. plokštelių, 1962 — 41,4 mil., 1963 — 58,2 mil. ir 1964 — 79,8 mil. plokštelių; (3) minkštos stogų dangos 1961 —- 9,9 mil. kv. metrų, 1962 — 10,3 mil., 1963 — 10,3 mil. ir 1964 — 10,3 mil. kv. metrų; (4) Surenkamųjų gelžbetonio konstrukcijų ir detalių 1961 — 441,800 kub. metrų, 1962 — 618,800, 1963 — 657,000 ir 1964 — 739,000 kub. metrų; (5) plytų 1961 — 589,800,000, 1962 — 579,200 000, 1963 ir 1964 duomenys nepaskelbti, matyt, gamyba sumažėjo; (6) drenažo vamzdžių 1961 — 92,300,000, 1962 — 140,200,000, 1963 ir 1964 duomenys nepaskelbti, nors paskelbta, kad 5 mil. eksportuota į Suomiją ir 1 mil. į Švediją; (7) kalkių 1961 — 204,900 tonų, 1962 — 181,700 tonų, 1963 ir 1964 duomenys nepaskelbti.
(f) Lengvoji pramonė išleido: (1) dviračių 1961 — 243,900, 1962 — 275,300, 1963 — 284,000, 1964 — 301,900; (2) radijo imtuvų 1961 — 40,500, 1962 — 44,100, 1963 — 60, 100, 1964 — 70,600; (3) magnetofonų 1961 — 40,200, 1962 — 47,800, 1963 — 67,200, 1964 — 87,100; (4) televizorių 1964 — 18,000; (5) dulkių siurblių 1961 — 77,500, 1962 — 109, 000, 1963 — 122,900, 1964 — 91,300; (6) lininių audinių 1961 11 mil. kv. metrų, 1962 — 12,5 mil. 1963 — 13, 6 mil. ir 1964 — 15,5 mil. kv. metrų; (7) medvilninių audinių 1961 — 16 mil. kv. metrų, 1962 — 17,1 mil., 1963 — 17,6 mil. kv. metrų, 1964 — 19,6 mil. kv. metrų; (8) vilnonių audinių 1961 — 10,1 mil. kv. metrų, 1962 — 10,6 mil., 1963 — 11,1 mil., 1964 — 11,3 mil. kv. metrų; (9) šilkinių audinių 1961 — 16,4 mil. kv. metrų, 1962 — 16,7 mil., 1963 — 17,2 mil., 1964 — 17,6 mil. kv. metrų; (10) linų pluošto 1961 — 11,900 tonų, 1962 — 11,600, 1963 — 11,700, 1964 — 12,100 tonų; (11) trikotažo 1961 — 22,500,000, 1962 — 23, 900.000, 1963 — 24,900,000, 1964 — 27.600.000 gabalų; (12) kojinių ir puskojinių 1961 — 35,900,000, 1962 — 37,100,000, 1963 — 41,300,000, 1964 — 49,900,000 porų; (13) odinių batų 1961 — 7,800,000 porų, 1962 — 8.300.000, 1963 — 8,400,000, 1964 - 8.100.000 porų; (14) guminių batų 1961 — 3,500,000 porų, 1962 — 3, 800.000, 1963 — 4,100,000, 1964 — 4.500.000 porų; (15) veltinių 1961 — 572.000 porų, 1962 — 499,000, 1963 — 521,000, 1964 — 483,000 porų; (16) siuvinių 1961 — už 113 mil. rublių, 1962 — už 118,3 mil., 1963 — už 135,5 mil., 1964 — už 131,5 mil. rublių.
(g) Maisto pagaminta: mėsos 1961 — 144,400 tonų, 1962 — 148,900 tonų, 1963 — 139,600 tonų, 1964 162,200 tonų; (2) žuvies 1961 — 106, 900 tonų, 1962 — 147,200, 1963 — 177.000, 1964 — 208,800; (3) sviesto 1961 — 23,900 tonų, 1962 — 25,200, 1963 — 24,100, 1964 — 27,100 tonų; (4) pieno gaminių 1961 — 123,000 tonų; (4) pieno gaminių 1961 — 123.000 tonų, 1962 — 132,900, 1963 — 147,200, 1964 — 170,800 tonų; (5) cukraus 1961 — 151,600 tonų, 1962 — 142,600, 1963 — 144,900, 1964 — 155,100 tonų; (6) konditerijos gaminių 1961 — 26,800 tonų, 1962 — 28, 500, 1963 — 29,900, 1964 — 31,700 tonų; (7) augalinio aliejaus 1961 — 6,500 tonų, 1962 — 6,700, 1963 — 6,500, 1964 — 6,800 tonų; (8) konservų 1961 — 83,7 mil. dėžučių, 1961 — 87,7 mil., 1963 — 108,2 mil., 1964 — 124,6 mil. dėžučių; (9) alaus 1961 — 60 mil. litrų, 1962 — 65 mil., 1963 — 67 mil., 1964 — 62 mil. litrų; (10) nealkoholinių gėrimų 1961 — 21 mil. litrų, 1962 — 24 mil. litrų, 1963 — 23 mil., 1964 — 23 mil. litrų; (11) cigarečių 1961 — 8,938 mil., 1962 — 8,583 mil., 1963 — 8,936 mil., 1964 — 9,200 mil.; (12) muilo 1961 — 14,900 tonų, 1962 — 16,700 tonų, 1963 — 18,500 tonų, 1964 — 23,800 tonų; (13) sausų baltyminių pašarų 1963 — 3,431 tonų, 1964 — 4006 tonas; (14) pašarinių mielių 1963 — 2,160 tonų, 1964 — 2,439 tonas; (15) pašarinio biomicino 1963 — 1,6 tonos, 1964 — 5,6 tonos.
Pramonės bendroji produkcija 1962, palygint su 1961, padidėjusi 9,3 proc.; 1963, palyginti su 1962 — pagal Tiesą (1964.1.25) padidėjusi 12 proc., pagal "Liaudies Ūkį” (1964. Nr. 1) — tik 8,9 proc.; 1964, palyginti su 1963, padidėjusi 14 proc. ("Komunistas 1964 Nr. 9, p. 3, “Jaunimo Gretos”, 1965 Nr. 1. p. 21, "Tiesa” 1962. 1.22, 1964.1.25, 1965.1.26; “Komjaunimo Tiesa, 1961.1.25, 1962.1.30).
Svarbiausias ūkio įvykis 1961 — Dašavos netūralinės dujos atvestos iki Vilniaus; 1962 — paleista pirmoji Vievio elektrinės turbina 150,000 kwh; 1963 — paleistas Kėdainių chemijos kombinatas ir antroji Vievio elektrinės turbina 150,000 kwh, 1964 — paleista Jonavos azotinio vandens gamykla, Vievio elektrinės 3-oji turbina 150,000 kwh, Panevėžio stiklo fabrikas, medienos pluošto cechas Grigiškio popierio fabrike.
"Liaudies Ūkis” (1964 Nr. 8, p. 228) pažymi, kad nuo 1950 Lietuvos pramonės įmonės yra sustambėjusios. 1950 įmonėse iki 50 darbininkų dirbo 60 proc. visų pramonės darbininkų. 1963 tokio dydžio įmonėse jau tedirba 11 proc. visų darbininkų. Įmonėse turinčiose tarp 200 ir 300 darbininkų 1950 dirbo 7 proc. visų darbininkų, 1963 — 14,9 proc. Įmonėse turinčiose tarp 500 ir 750 darbininkų 1950 tedirbo 2 proc. visų darbininkų, 1963 — 63 proc, 1963 įmonėse su daugiau kaip 1000 darbininkų dirbo 7,5 proc. visų darbininkų. 1963 Lietuvos pramonėje dirbo 227,200 darbininkų, ir visose ūkio šakose, be kolchozų, — 65,800 tarnautojų, tarp jų 19,400 buhalterijoje. Žurnalas nusiskundžia, kad pasitaiko įmonių su 30 darbininkų ir 14 administracijos personalo.
Pramonės perspektyvos
Šiuo atžvilgiu gana atvirai yra pasakęs Sovietų Sąjungos Plano Komisijos atstovas Gerbovas Estijos, Latvijos ir Lietuvos ūkio atstovų pasitarime “gamybinių jėgų išvystymo ir išdėstymo klausimais”. Tas Gerbovas Baltijos “respublikų” ūkio atstovams aiškiai pasakė: Baltijos kraštų “gamybinių jėgų išvystymas”, pramonės struktūra ir išdėstymas pirmiausia turi atitikti Sovietų Sąjungos reikalavimus ir tik jų ribose atsižiūrėti Baltijos regijono ir atskirų “respublikų” interesų. (“Liaudies ūkis”, 1963, Nr. 12, p. 367).
Iš pasisakymų dėl naujojo Sovietų Sąjungos penkmečio (1966 - 1970) plano ir jame numatyto Lietuvos ūkiui vaidmens ir vystymo perspektyvų aiškėja, kad šalia žemės ūkio gamybos ir cheminės pramonės plėtimo Lietuvai skiriama plėsti prietaisų pramonė, pirmiausia, elektronikos ir radioelektronikos prietaisų, ir verpimo - audimo pramonė. Šalia Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio artimiausiais metais susilauks naujų pramonės įmonių Alytus ir Plungė. Lietuvos medvilnės audinių gamyba planuojama padidinti bent penkis kartus. (“Liaudies Ūkis”, 1964 nr. 2, p. 36, Nr. 7, p. 196, Nr. 8, p. 232, Nr. 10, p. 297).
Skaudžiausia pramonės rykštė — brokas. Blogi batai, drabužiai, baldai, mašinos — skundėsi sovietinė Lietuvos spauda 1981. Tie patys skundai kartojosi 1962. Vien per 1962 pirmą pusmetį inspekcija 37 proc. kai kurių įmonių gamybos pripažino broku. “Liaudies Ūkis” (1963 Nr. 11, p. 343) pripažino, kad 1963 broko vidutiniškai susidarė iki 30 proc. visų gaminių, o atskirose įmonėse — iki 75 proc. Kodėl tiek daug broko? Lietuvos sovietinė spauda nurodo tokias priežastis: (1) per aukštos darbo normos ir dėl skubėjimo darbininkai negali kreipt dėmesio kokybei, (2) planų kaitaliojimas priverčia įmonę pirmos rūšies žaliavas vartoti trečios rūšies gaminiams, o vėliau gautas trečios rūšies žaliavas naudoti pirmos rūšies gaminiams, nes gamybos planą pakeitus žaliavų tiekimo planas nebuvo pakeistas ir pritaikytas; (3) daugelyje įmonių mašinos susinešioję (4) didelis atsilikimas kai kurių gamybos procesų. Anot “Tiesos” (1964.1.9) ir 2.12) Kauno ir Šiaulių avalynės fabrikuose nėra laboratorijos odos dažams paruošti. Darbininkas iš akies į skardinę pila rudų dažų, prideda kiek juodų ar raudonų, pamaišo ir tepa. “Komunistas” (1964 Nr. 7, p. 19) pripažįsta žemės ūkio mašinų blogą kokybę. Esą jos blogai suvirintos, blogai surinktos, blogai sureguliuotos. Pagal laikraštį tatai atsitinka dėl to, kad mašinų modelių dalis gamina apie 10 atskirų įmonių ir nė viena jų "negali nuolat stebcti bandomuosius pavyzdžius darbe”.
Kita pramonės bėda — stoka specializavimo. Pvz. sraigtus gamina 29 įmonės. Pagal “Komunistą” (1963 Nr. 8, p. 1, Nr. 9, p. 51) jų gamybą sukoncentravus ir specializavus, 1 tonos savikaina nuo 2,500 rublių nukristų iki 340 rublių. Metalo pjovimo peiliai gaminami 57 įmonių. Jų gamybą sukoncentravus, savikaina sumažėtų tris kartus. Radio ir televizijos aparatai anot “Švyturio” (1963 Nr. 22, p. 5) gaminami pasenusių konstrukcijų. Tą pat tvirtina ir “Tiesa” (1964.2.21). Jei anksčiau priekaištai planavimui buvo tik netiesioginiai, daugiau tarp eilučių, tai 1964 pagausėjo atviri balsai dėl ūkinio planavimo trūkumų. “Liaudies Ūkis” (1964 Nr. 6, p. 174, Nr. 11, p. 323, Nr. 12, p. 353) nurodo, kad pramonė “dažnai gamina ne tai, ko vartotojai reikalauja”, kad “pagrindiniu savo uždaviniu pramonė laiko įvykdyti bendrosios produkcijos gamybos planą, savikainos ir pelno užduotis, o tolesniu prekių likimu mažai domisi”, kad “neretai gamybos planai sudaromi, neatsižvelgiant į prekybos organizacijų reikalavimus, gyventojų paklausą”, kad “įmonės stengiasi gaminti tik joms pačioms ‘naudingus’ gaminius”, kad “į planus patenka atsitiktinės, o kartais nepagrįstos naujovės”, “iš lubų” paimti duomenys.
Pirmą kartą okupuotos Lietuvos atsakingas pareigūnas — Finansų Ministras — Lietuvos Aukščiausiam Sovietui tvirtino, kad “pribrendo reikalas pramonės šakas ir atskirų įmonių darbą vertinti ne pagal tai, kiek pagamina produkcijos, o pagal tai, kaip ši produkcija realizuojama, kiek ji atitinka liaudies ūkio ir gyventojų poreikius", atseit, pagal kapitalistinio ūkio pasiūlos - paklausos dėsnį. (“Tiesa”, 1964.12.25). Jau 1964 birželio numeryje (p. 175) “Liaudies ūkis” dėstė, apie reikalą “sudaryti glaudesnį vartotojų ryšį su prekių gamintojais”. Ir “Komjaunimo Tiesa” (1964.9.25) pasisakė prieš nereikalingus tarpininkus gamyboje, už tiesioginius ryšius “fabrikas — parduotuvė”. “Liaudies ūkio" (1965 Nr. 2, p. 52) teigimu, 1965 keletas Lietuvos audyklų, drabužių siuvyklų, odos apdirbimo ir avalynės fabrikų savo gamybą planuoja ir realizuoja jau ne pagal “aukštesnės organizacijos patvirtintą planą”, o pagal savo tiesioginius ryšius su prekybos įstaigomis.
Biudžetas ir statybos
1961 Kremlius okup. Lietuvai skyrė 547,560,000 rublių, tarp jų 329,000, 000, t. y. 78,8 proc. Kremlius grąžino apyvartos mokesčio ir 112 mil. rublių buvo iš nacionalizuotų įmonių pelno atskaitymų. 1962 biudžete 582,814,000 rublių, tarp jų 329 mil., t. y. 76,1 proc. Kremlius grąžino apyvartos mokesčio ir 181 mil. iš nacionalizuotų įmonių pelno atskaitymų. 1963 — 640,247,000 rublių, tarp jų Kremliaus grąžinto apyvartos mokesčio 336 mil., t. y. 71,9 proc. ir 178 mil. iš nacionalizuotų įmonių pelno atskaitymų. 1964 — 715,281,000 rublių, tarp jų Kremliaus grąžinto apyvartos mokesčio 391 mil., t. y. 79,9 proc. ir 192,7 mil. iš nacionalizuotų įmonių pelno. 1965 —789,459,000 rublių, tarp jų Kremliaus grąžinto apyvartos mokesčio 429,6 mil., t. y. 79,9 proc. ir 227,1 mil. iš nacionalizuotų įmonių pelno atskaitymų, (čia įeina tik “respublikai” pavaldžios nacionalizuotos įmonės. “Visasąjunginių” įmonių pelno atskaitymai eina Sovietų Sąjungos biudžetan). Be to okup. Lietuvos biudžetan patenka vadinamų "kooperatinių” įmonių ir organizacijų pajamų mokestis, kolchozų pajamų mokestis, asmens pajamų mokesčio 50 proc., miškų ūkio pajamos, žemės ūkio mokesčiai (kolchozininkų), įvairūs kiti vietiniai mokesčiai.
Kapitaliniams įdėjimams 1961 m. biudžete buvo skirta 212,9 mil. rublių, 1962 — 239,8 mil., 1963 — 271 mil., 1964 — 233 mil., 1965 numatyta 251 mil. rublių.
Okupuotoj Lietuvoj 90 proc. visų kapitalinių statybos darbų vykdo Statybos Ministerija. Tam reikalui ji turi 11 statybos valdybų ir 9 trestus. Partija ir spauda daro daug ir didelių priekaištų statybos organizavimui ir vykdymui. Partijos centro komiteto sekretorius pramonės reikalams, J. Maniušis, prikiša statybininkams, kad “kai kuriuose objektuose statybininkai, santechnikai ir elektrikai tuos pačius darbus perdirba po keletą kartų”, kad dėl to statybos organizacijos turi šimtus tūkstančių rublių nuostolių, kad ekskavatoriai ir buldozeriai stovi be darbo arba dirba tik vieną pamainą, o žemės darbai dirbami rankomis (“Komunistas”, 1964 Nr. 5, p. 20). Savo ruožtu sovchozų direktoriai ir kolchozų pirmininkai skundžiasi, kad statybininkų paruošti projektai kartais visai nerealūs, nepritaikyti vietai, neapskaičiuoti. Pagal vadinamą “tipinį” projektą pastačius karvidę ar kiaulidę, su traktorium negalima įvažiuoti. Pastačius vištidę, “kai padėtas kiaušinis pasiekia transporterį, vištos, iškišusios galvas, lengvai jį pasiekia ir sulesa” (Ib. p. 51). Anot “Komjaunimo Tiesos” (1964.2.19) statybos valdybos kai kuriuos objektus pradeda ir palieka metų metams nebaigtus. Pvz. betono maišymo bokštas
Mažeikiuose pastatytas jau 1959, bet ir 1964 nebaigtas. Betono skiedinys maišomas rankomis. Cementą, lyja pašiūrėse. Ir tai nėra kokia išimtis. Jau 1963 okup. Lietuvos aukščiausiam sovietui svarstant 1963 Lietuvos ūkio planą buvo priekaištų, kad “Statybos ministerija ir jos trestai bei valdybos per mažai stengiasi, kad baigiamų objektų statybai būtų sukoncentruota darbo jėga, medžiagos ir technika“ (“Tiesa”, 1963.1.11). Jau 1962 “Komunistas” (Nr. 5, p. 17) skundėsi, kad “kapitalinių idėjimų efektyvumas kenčia”, nes “lėšos išsklaidomos, nebaigiami objektai, o pradedami nauji”, kad “mokyklų statybos lėšos naudojamos plaukiojimo baseinui”, arba “gyvenamų namų statybai skirtos lėšos — muzikos salei”. Visą laiką skundžiamasi bloga gyvenamųjų blokų statyba. Anot "Komjaunimo Tiesos” (1964.4.4.), kai kuriuose naujuose butuose grindys ne obliuotos ir nedažytos, vandentiekis, dujos, elektra neprijungti, durys ir langai neužsidaro, kanalizacija užkimšta .., Per 18 mėnesių vis žadama trūkumus pašalinti. Anot laikraščio “aktuose viskas tvarkoje”, o faktiškai “ko nors nėra, kas nors pamiršta, sulaužyta, neužbaigta”. Esą statybininkų posėdžiuose nuolat vis svarstoma, kas paliko neužsuktą vandenį, kodėl stogas leidžia vandenį, kodėl supainioti vamzdžiai ir pn. Laikraštis karčiai pastebi, kad iš aktų dėl statybos trūkumų galima būtų namus statyti. Pagal “Valstiečių Laikraštį” (1964.12.13 (dalis atsakomybės dėl statybos trūkumų krinta “demokratiniam centralizmui”. Nuo 1962 Sovietų Sąjungos statybos komitetui buvo pavesti “visi statybos tyrimo institutai ir organizacijos, projektuojančios pramonės objektus”, atseit, “respublikos” projektavimo organams darbus nustato Sovietų Sąjungos statybos komitetas. Anot "Valstiečių Laikraščio”, tatai nepadeda užtikrinti, kad technikiniai dokumentai būtų sudaromi laiku”.
1964.9.10 partijos centro komiteto pasitarime žemės ūkio statybos klausimais Lietuvos statybos komiteto pirm. A. Aksamitas aiškino, kad žemės ūkio statyboje ne tik planas neįvykdomas, bet ir statybos kokybė labai bloga. Esą dažnai žemės ūkio statyboje “neprisilaikoma nė minimumo technikinių reikalavimų”, todėl nereti atsitikimai, kai tenka iš naujo “perdirbti pamatai ir sienos” (Valstiečių Laikraštis, 1964.9. 13).
Iš Lietuvos sovietinės spaudos ir partijos pasisakymų kapitalinės statybos reikalais, peršasi neperdėta išvada, kad okup. Lietuvos statyboj, kaip ir pramonės gamyboj, vidutiniškai 30 proc. yra brokas.
Regioninės įstaigos nepasiteisino
Chruščiovas pagal savo sukirptos Sovietų Sąjungos komunistų partijos naujosios programos dvasią ir raidę buvo užsimojęs kuo veikiau panaikinti “respublikų” visokias sienas. Tam reikalui buvo pradėti organizuoti tarprespublikiniai ūkio regionai. Baltijos ūkinis regionas apjungė Estiją, Latviją, Lietuvą ir vadinamą Kaliningrado sritį, o kai kurioms ūkio šakoms — dar ir Leningrado sritį. Todėl 1962 atsirado Vakarų Baseino žuvies Apdirbimo Pramonės Valdyba, kurios kompetencija apėmė Baltijos valstybes, Kaliningrado sritį ir taip pat Leningrado sritį, ir eilė kitų tarprespublikinių institucijų. Tuo būdu "respublikų” partiniai ir valdiniai organai nuo vadovavimo atitinkamoms ūkio sritims buvo nustumti. Chruščiovui kritus, 1964.12. 10 Sovietų Sąjungos aukščiausio sovieto posėdyje okup. Lietuvos premjeras M. Šumauskas padarė kritiškų pastabų dėl Vakarų Baseino Žuvies Apdirbimo Pramonės Valdybos darbo, pareikšdamas, kad tos įstaigos įsteigimas nedavė lauktų rezultatų ir ji pasirodė nereikalinga, kad žuvies apdirbimo pramonei vadovauti visiškai užtenka sąjunginio organo, t. y. Sovietų Sąjungos žuvų Ūkio Komiteto ir atitinkamų "respublikinių” įstaigų. Šumauskas taip pat pasisakė prieš tarprespublikinių planavimo į-staigų sudarymą, nes jų darbas nepateisina joms išlaikyti skiriamų lėšų. Esą planavimo uždaviniams vykdyti visiškai pakanka Sovietų Sąjungos Plano Komiteto ir "respublikinių” plano komitetų. Šumauskas siūlė praplėsti kompetenciją ir padidinti vaidmenį vietinių sovietų. (“Val. Laikraštis”, 1964.12.13).
