Kultūros kongrese pasižvalgius
Kultūrinės, dvasinės kovos baras daug ramesnis, laimėjimai ir pralaimėjimai pastovesni: jie bręsta lėčiau, bet šaknis leidžia, nepalyginti, giliau.
Mums ši tylioji kultūros kova blogiausiai sekėsi. Ginklu mūsų protėviai milžiniškus plotus nukariavo — kultūriškai jų laimėti nemokėjo.
Ne tiek nuo plieno žuvo mūsų tautiečių, kiek kultūriniai ginklai jų mums išplėšė — Rytuose ir Vakaruose dideli pralaimėti barai.
Lietuviškas kraujas, lietuviški veido bruožai, lietuviški iš dalies ir papročiai, tik lūpos nebetaria lietuviškų žodžių, ir širdis nebelietuviškos tėvynės laime plaka.
Dr. Ignas Skrupskelis
Kultūros kongreso medžiagą paskelbė Aidai. Nesustojame prie kongreso eigos ir paskaitų atpasakojimo. Keliomis pastabomis paliečiame tik kultūros ir politikos santykį praeityje ir dabartyje, pažvelgiame į lituanistinių sekcijų posėdžiuose vykusias diskusijas.
Redakcija
Kultūrininko, Židinio redaktoriaus, vėliau XX Amžiaus, dar vėliau Sibiro kankinio dr. Igno Skrupskelio dar nepriklausomoje Lietuvoje parašytais žodžiais žvelgiame į Kultūros Kongresą, įvykusį 1692 rudenį Čikagoje. Tikrovė nepasikeitusi, tik daug sunkesnė ir tragiškesnė, o problema ta pati. Lietuviškos kultūros laisvas pasireiškimas svetimųjų supančiotas pavergtame krašte. Lietuviškos kultūros daigus karpo svetimos aplinkos šalnos laisvėje.
Tolimoje praeityje Lietuvos didieji kunigaikščiai kultūrinio ginklo svarbos nesuprato ir neįvertino. Pasitikėta tik plieno kardu. Juo apginta laisvė, nukariauti dideli plotai, bet kultūriškai neatsilaikyta ir pralaimėta. Caro Rusijos okupacijų metais lietuviškoji kultūra buvo naikinama fizinėmis priemonėmis, kaip ji naikinama ir dabar. Kultūrinės apraiškos pavergtame krašte diriguojamos iš svetur. Tūkstančiai kultūros darbuotojų buvo ištremti į Sibirą. Vieni jų ten žuvo, o grąžintieji iš kultūrinės veiklos išjungti. Caristinės okupacijos metais lietuviškoji kultūra tirpo ir sutirpo Lietuvos žemėje esančiuose dvaruose.
Didžiųjų kunigaikščių atiduota pagarba ir pirmenybė karvedžiams ir ginklui iš dalies atsispindėjo ir nepriklausomos Lietuvos gyvenime, primena mums B. Babrauskas. Kauno universitetui suteikėm ne mokslininko ir kultūrininko, bet politiko ir karvedžio Vytauto Didžiojo vardą, nors jo vardu galėjom pavadinti Karo Mokyklą. Ginklų fondo vajaus propaganda buvo kurtinanti, jog nepatogu buvo neišgirsti, o informacinei knygai apie Lietuvą svetimomis kalbomis beveik negirdima. Buvo jautrių balsų, bet kas juos išgirdo- Nupirktais ginklais laisvės negynėm ir jos praradimo dienose, o kai atsidūrėm tremtyje, pasijutom esą be informacinės knygos apie Lietuvą. Eilę metų turėjom tenkintis buvusio Anglijos vicekonsulo Kaune E. J. Harrisono nedideliu leidinėliu apie Lietuvą anglų kalba. Klaidą pamatėm, bet vėlai pamatėm.
Kultūros Kongresas jau praeitis. Džiugus faktas, kad jį ryžomės rengti ir surengėm. Po aštuoniolikos tremties ir emigracijos metų Kultūros Kongresas sutraukė šimtus kultūrininkų, kuriuos Jaunimo Namai nelengvai galėjo sutalpinti. Tai ženklas, kad dar esame gyvi ir rūpinamės tautinės kultūros išlikimu ir skleidimu. Sveikintinas simfoninio koncerto surengimas.
Betgi neslėpkim ir šešėlių. Kongresui besiruošiant lietuviškoji spauda mirgėjo paskaitas skaityti atsisakiusiųjų pavardėmis, net skaitėme piktokus atsisakiusiųjų pareiškimus. Nesigiliname į atsisakymo priežastis, bet konstatuojame faktą, kuris nėra džiugus. Daug triukšmo sukelta dėl vieno paskaitininko pakvietimo. Paberta karčių žodžių. Gerai, kad kilusi polemika liko daugiau asmeninė: ji neperkelta į idealoginius ir srovinius laukus. Tai viltis ateičiai. Aprimusios pokongresinės nuotaikos rodo, kad ateityje galėsim vieningesni būti. Kultūros Kongrese pasigedom daugiau jaunų veidų. Ir gal dar ne dėl tos priežasties, kad “širdis nebelietuviškos tėvynės laime plaka”, bet gal daugiau dėl kitos — jaunosios kartos nematėme paskaitininkų eilėse, neradome simfoniniame koncerte. Vargu ar buvo tikslu į prezidiumą susodinti tik LB viršūnes, apeinant pačios kultūros kūrybines viršūnes: rašytojus, menininkus, profesūrą... Į garbės prezidiumą įdėjimas politinių viršūnių, taip pat apeinant kultūrines kūrybos viršūnes, taip krito akin, lyg būtume didžiųjų kunigaikščių tradicijos tęsėjai. Nesakome, jog tai didelė blogybė, bet tradicinės rutinos amžinas kartojimas nėra ir neišvengiama būtinybė.
Neatpasakodami dr. J. Griniaus ir dr. J. Puzino pagrindinių paskaitų, kurias randame Aiduose, pažymime, kad abiejų paskaitininkų paskaitos buvo gerai paruoštos. Jie skatino nepavargai ir kurti. Paskaitos susilaukė platesnio atgarsio ir įvertinimo.
Su tokiomis mintimis žvelgiame į Kultūros Kongreso lituanistines sekcijas ir jose vykusias diskusijas.
LITUANISTINIŲ MOKSLŲ SEKCIJA
Jai v a d o v a u t i rengimo komiteto buvo pakviestas prof. dr. Pr. Skardžius, kuris taip pat šios sekcijos posėdžius atidarė ir jiems pirmininkavo.
Darbas sekcijose ėjo dviem linkmėm.
Grynai mokslinio teorinio pobūdžio buvo paties vadovo dr. Skardžiaus paskaita apie Dievą ir Perkūną. Remdamasis kalbotyra bei tau-totyra, paskaitininkas daugiausia gilinosi į šių žodžių etimologinę reikšmę, prieidamas išvadą, kad Dievas yra indoeuropiečių kilmės ir susijęs su “dangumi”, o Perkūnas yra pačių lietuvių susidarytas žodis, iš pradžių turėjęs bendrinę, tik vėliau įgijęs dievybės prasmę.
Dr. J. Balys kalbėjo dainų tyrinėjimo klausimais. Mokslininko požiūriu žvelgdamas į dainų kilmę bei vystymąsi, spręsdamas dainų turinio bei melodijų problemas, paskaitininkas savo išvadas taip pat iliustravo plokštelių įdainavimais. Lietuvių dainų lobynas esąs labai gausus. Daina taip pat esanti gyva ir išeivijoj. Jis pats Amerikoj į plokšteles jau yra įrašęs kelis šimtus dainų, vertingi velionies Juozo Būgos rinkiniai bei įrašymai. Tyrinėjimo darbai, pradėti su L. Rėzos dainyno išleidimu 1825 metais, šiandien jau išaugo į įspūdingus skaičius: Lietuvoje saugoma 615 tūkstančių tautosakinių dalykų, tarp kurių 200 tūkstančių dainų tekstų ir 35 tūkstančiai melodijų. Gaila, sovietų okupacijos metu šis lobynas nedaug tepadidėjęs. Vieną lietuvių liaudies dainų plokštelę yra taip pat išleidę ir amerikiečiai jau dviem laidomis, mes patys mažiau paslankūs.
Trečioji paskaita buvo grynai praktinio pobūdžio — tai St. Barzduko pranešimas aktualiaisiais lietuvių kalbos klausimais. Autorius lietė tris dalykus: didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymą tikriniuose sudėtiniuose pavadinimuose, dalyvinių, pusdalyvinių bei padalyvinių sakinio dalių skyrybą ir būdvardžių su priesaga -inis kirčiavimą. Tikriniams sudėtiniams pavadinimams vartotini du dėsniai — didžiąja raide rašytini visi pavadinimo žodžiai, pvz Jungtinės Amerikos Valstybės, ir rūšinis pavadinimo žodis rašytinas mažąja, pvz. Vilniaus miestas (be šio rūšinio žodžio pavadinimas paprastai taip pat galimas, pvz. Vilnius). Dalyvines sakinio dalis, turinčias linksniuojamų žodžių, reikėtų nuosekliai kableliais skirti visas, pvz. pažvelgęs pro langą, Janulis pamatė būrį žmonių ir aušružei auštant, vainiką pyniau. (“Lietuvių kalbos vadovas” pirmuoju atveju skiria, antruoju neskiria). Būdvardžius su priesaga -inis reikėtų kirčiuoti pagal vadovo sistemą, priesagoje: medinis, auksinis, sieninis, mokslinis.
Sekcijos nutarimuose buvo pasisakyta:
a) sudaryti sąlygas A. Mažiuliui baigti rašyti tautotyrinį veikalą “ Lietuviškoji krikščionybė” (mecenatas atsirado paties kongreso metu — dr. J. Dauparas šiam tikslui paskyrė tūkstantį dolerių!);
b) rūpintis išleisti dr J. Balio “Lietuviškųjų dainų Amerikoje’” II-ąją dalį ir sutvarkyti J. Būgos tautosakos rinkinius;
c) sudaryti komisiją pasisakyti dėl St. Barzduko rašybinių siūlymų: St. Barzdukas, L. Dambriūnas, dr. P. Jonikas, dr. A. Salys ir dr. Pr. Skardžius;
d) “Gimtosios Kalbos” tobulinimu ir paskleidimu prašyti rūpintis šio laikraščio Redakcinę Komisiją;
e) vertinant Lituanistikos Instituto veiklą, kviesti lietuvių visuomenę šią instituciją konkrečiai remti.
Sekcijos posėdžiai vyko lapkričio 24, šeštadienį, 2-9:30 vai. po pietų. Jais domėjosi nemaža kongreso dalyvių.
LIETUVYBĖS IŠLAIKYMAS PARAPIJOSE
Nors prof. B. Vitkus, Lietuvybės išlaikymo parapijose sekcijos vadovas savo įvadiniam žody teisingai buvo priminęs, kad tautinės parapijos yra reikšmingas lietuvybei palaikyti veiksnys, kurio praktišku paveikumu betgi tenka rimtai susirūpinti ir kad todėl sekcijos uždavinys — pateikti Kongresui konkrečių galimybių tautinių parapijų lietuviškam charakteriui ir lietuviškai misijai sustiprinti, tačiau pati sekcija pasirodė tam uždaviniui nepasiruošusi. Atrodo, kad ir patys Kongreso rengėjai nebuvo šios sekcijos uždavinių perpratę. Antraip jie nebūtų sekcijos diskusijoms skyrę klausimo “Kaip žiūri į lietuvybės išlaikymą parapijoje jos narys pasaulietis?” Nes juk ne nuo to, kaip parapijietis žiūri į parapijos lietuviškumą, o pirmiausia nuo to, ką ir kaip jis daro savo parapijos lietuviškumo atžvilgiu, daugiau ar mažiau gali pareiti parapijos tautinio charakterio likimas. Tiesa, kun. P. Garšva, antrasis pranešėjas, atkreipė sekcijos dėmesį į tai, ką parapijietis turėtų daryti. Bet kadangi šis atkreipimas buvo pareikštas labiau priekaištų forma parapijiečiui, tai šioks klausimo nušvietimo būdas neprisidėjo diskusijoms suteikti dalykišką svarstymo pobūdį, o veikiau padėties nagrinėjimą pastūmėjo į savotišką dvikovą tarp klero iš vienos pusės ir parapijiečių su prel. Krupavičium priešaky iš antros. Prel. Balkūno pastanga diskusijas įstatyti į kelią blaivaus ieškojimo galimybių, kurios esa-i-momis aplinkybėmis praktiškai padėtų mūsų parapijų lietuviškumui, pasisekimo neturėjo. Diskutantai parapijiečiai labiausiai stengėsi pareikšti tai, kaip jie žiūri į parapijos lietuviškumą, nešykštėdami priekaištų klerui. Savo ruožtu klero atstovai, išskyrus parapijietį prel. Krupavičių, atsilygino priekaištais parapijiečiams, Suprantama, šioks lietuvybės išlaikymo parapijose svarstymo būdas vargiai galėjo pasitarnauti sekcijos vadovo nurodytiems uždaviniams, o veikiau priminė, anot B. Railos, savotišką negrų kovą patamsyje. Todėl turbūt ir sekcijos diskusijų išvados buvo formuluotos bendrybėmis ir pats Kongresas turėjo pasitenkinti tik paskatinimu tikintiesiems “būti lietuviškų parapijų nariais ir, dalyvaujant lietuviškose pamaldose bei organizaciniame (parapijų) gyvenime, kovoti dėl jų lietuviško pobūdžio išlaikymo.” Šitokiai Kongreso rezoliucijai visai nebuvo reikalinga Lietuvybės parapijose išlaikymo sekcija ir jos gero pusdienio diskusijų aitra.
Kaip matome iš kun. dr. J. Zeliausko, OSB, pasisakymo (žiūr. 1962 m. Aidų 9 ir 10 nr. nr.)), mūsų tautinės intencijos katalikų bažnyčios institucijas svečiose šalyse panaudoti savo tautinei gyvybei palaikyti pačios bažnyčios teisėje palankumo neturi. Neturi palankumo tos mūsų intencijos ir vietinių hierarchų, išskyrus retas išimtis. Maža to. Dėl ne Lietuvoj brendusių ir mokslus ėjusių, lietuvių parapijose besidarbuojančių ar joms vadovaujančių, dvasiškių — kunigų, vienuolių, seselių — skirtingo nuo mūsojo mentaliteto tos mūsų tautinės intencijos neranda nė pas juos nei supratimo, nei respekto, išskyrus taip pat tik retas išimtis. Todėl, objektyviai į dalykus žvelgdamas, kun. Zeliauskas dėl tautinių parapijų lietuviškumo likimo nėra optimistas, nes “ateitis maža ką gero žada lietuviškumui”. Atvirkščiai, lietuviškųjų parapijų lietuviškumas yra išstatytas labai galingų veiksnių nepalankumui.
Šiokiomis aplinkybėmis klausimai, kaip atgaivinti tautinis charakteris senųjų lietuvių parapijų ir kaip jis neblunkantis išlaikyti naujosiose, pirmiausia privalo ir klero ir parapijiečių bendro susirūpinimo, bendrų objektyvių klausimo studijų ir nuoširdžiu sutarimu paremtu solidarių pastangų. Dar daugiau. Parapijų lietuviškumas nėra tik vienų tikinčiųjų reikalas, kaip jį pateikia Kongreso rezoliucija. Kiekvienas tautinis reikalas yra visų lietuvių reikalas. Amerikoj savo metu tatai vaizdžiai savo pavyzdžiu rodė dr. J. Šliupas. Pirmosios sovietų okupacijos metais lietuviai pabėgėliai Berlyne panašių pavyzdžių taip pat turėjo nemaža.
Antra vertus, nors lietuvybės išlaikymo parapijose sekcija ir nebuvo savo uždaviniui pasirengusi ir nors jos diskusijos nebuvo konstruktyvios ir išvados vieningos ir konkrečios, vis dėlto pats sekcijos faktas buvo naudingas jau vien tuo, kad sujudino inerciją ir atkreipė visų dėmesį į labai svarbią tautinę problemą.
Kiek sekcijos diskusijose pasireiškė lietuvių protestantų balsas, iš jo buvo galima suprasti, kad lietuvių protestantų religinės bendruomenės tautiniu atžvilgiu problemų tuo tarpu neturi.
SVARSTYMAI LITERATŪROS SEKCIJOJ
Kultūros Kongrese literatūros sekcijoj dalyvavo daugiau šimtas literatūros bičiulių, kritikų, rašytojų. Buvo keturios paskaitos mūsų aktualiaisiais literatūros klausimais. Pirmininkavo rašyt. J. Kralikauskas ir rašyt. J. Jankus.
Dr. J. Grinius savo paskaitoje palietė mūsų rašytojų tematiką tiek senąją, tiek dabartinę.
Skaitytojui menas - menui principas nesvarbu, skaitytojui svarbu ir kitos, ne tik estetinės, vertybės, nes skaitytojas nenori tik formos. Skaitytojų nepatraukia asmeninės problemos. Pastebėjo, kad lietuviai vengia religinės tematikos, ypač prozoje, išeivijoje pasigedo grožinės literatūros kūrinių apie nepriklausomos Lietuvos šviesuomenės gyvenimą. Prelegentas pažymėjo, kad reikia ne daug, bet gerų veikalų, ypač būtų gana įdomi medžiaga, vaizduojant turtingąjį Amerikos lietuvį, pragmatistą, ir iš antros pusės — idealistą.
Rašyt. J. Jankus, kalbėdamas apie tariamą vertybių perkainojimą, teigė, kad ne vertybių perkainojimo, bet vertybių užplūdimo amžius. Šiuo metu tiek senoji, tiek jaunoji generacija yra susirūpinusios tais pačiais klausimais, ir šiandien jaunimas nebegali nustebinti vyresniųjų, kadangi šių dienų pasaulyje nebėra paslapčių ir viskas yra visiem prieinama. Lietuvių nenoras vertinti rašytojo kyla daugiau iš to, kad lietuvis pradėjo viską matuoti materializmo mastu.
Kun. Pranas Garšva, Draugo redaktorius, Lietuvių Knygos klubo pirmininkas, pranešė, koks yra tikrasis knygos leidėjų ir platintojų stovis. Prelegentas operavo skaičiais, konkrečiai paskelbdamas, kokios knygos ir kokie autoriai labiausiai perkami ir kiek galima knygos išplatinti. Knygos išleidimas kainuoja nuo pusantro ligi dviejų tūkstančių dolerių, gi išplatinama tik labai mažas skaičius ir investuotų lėšų negalima atsirinkti per ilgą laiką. Labiausiai perkama knyga yra virimo vadovėlis. Prelegentas pastebėjo, kad skaitytojas yra taip pat ir kritikas ir jis turi teisę reikalauti iš rašytojų aktualesnių temų. Knyga nesidomėjimo priežasčių yra įvairių, tačiau ne visos tos priežastys yra esminės.
Benio Babrausko pranešimo tema buvo Lietuvos rašytojas Amerikoje ir jo knyga. Prelegentas pateikė daug statistinių duomenų, išskaičiuodamas, kiek rašytojų 1944 m. pasitraukė į Vakarus, kiek jų anksčiau būta atvykusių į Ameriką, kartu pažymėdamas, kiek liko Lietuvoje, kiek grįžo iš Rusijos. Toliau nurodyta, kiek nuo to laiko mirė čia, Lietuvoje ir Sibire.
Pažymėjo, kad laisvame pasauly lietuvių rašytojų fizinį darbą dirba apie trečdalis, trečdalis dirba protinį darbą, gi kiti gyvena iš pensijos, iš kito šeimos nario uždarbio ir panašiai. Po paskaitų įvyko ilgokos diskusijos, kurių metu prekybininkas J. Karvelis konkrečiai pasakė išleisiąs visas lietuviškas knygas, jeigu tik žinotų, kad bus išparduodama nors 250 egz. Buvo priimtos rezoliucijos, išreiškiančios padėkas ir pageidavimus visuomenei ir rašytojams.
SPAUDOS SEKCIJA
Spaudos sekciją atidarė ir jai pirmininkavo sekcijos vadovas red. kun. dr. J. Prunskis. Pagrindinę paskaitą paruošė Nepriklausomos Lietuvos redaktorius Jonas Kardelis. Paskaitininkas į kongresą atvykti negalėjo ir jo paskaita buvo perskaityta. Nurodęs lietuvškosios spaudos tremtyje nueitą kelią, atliktus darbus, J. Kardelis pažymėjo, jog lietuviškoji spauda turi išlikti idealistinė, bet ne komercinė. J. Kardelio paskaitą papildė ir sveikų minčių pabėrė Dirvos redaktorius Jonas Čiuberkis. Trečią paskaitą skaitė Draugo redaktorius Leonardas Šimutis. Dar kalbėjo Chicago American redaktorius Pieža.
Trys lietuvių spaudos redaktoriai daugiau kalbėjo apie netolimą praeitį, spaudos uždavinius ir atliktus darbus. Kai ko ir pasigedom. Komunistinė ir Maskvos diriguojama pavergtosios Lietuvos spauda išvystė didžiausią akciją prieš laisvąją lietuvių spaudą Vakaruose. Komunistinė Lietuvos spauda niekina praeitį, pasiektus laimėjimus, klastoja istoriją. Trys redaktoriai galėjo atviresniu žodžiu pasakyti, kiek laisvoji lietuvių spauda yra pasiruošusi ir kaip reaguoti.
Diskusijos nepasiekė žurnalistinio lygio. Daug kalbų, daug nereikalingų žodžių, bendrybių, bet maža konkretumo.
Prie spaudos sekcijos priskirtina ir spaudos paroda, kurią suruošė Jonas Vaidelys. Spaudos parodą atidarydamas spaudos sekcijos vadovas red. kun. J. Prunskis priminė, jog lietuviškoji spauda yra didysis mūsų kultūros lobynas, laisvės kovų ginklas praeityje ir dabartyje. Šiemet sueina 70 metų nuo pirmos lietuvių Rašliaviškos draugijos įsteigimo, įkurtos kun. Burbos ir kun. Miliuko pastangomis. Priminė, kad spausdindami pirmąjį Darbininko numerį lietuviai mašinas apklojo tautine vėliava, giedojo himną ir skaitė su ašaromis.
ISTORIJOS SEKCIJA
M. Mažiuliui pirmininkaujant sekcijos posėdžiai pradėti Lietuvių Istorijos Draugijos pirmininko kun. dr. K. Matulaičio, MIC, paskaita apie Lietuvių Istorijos Draugijos atliktus darbus ir ateities planus. Vincas Liulevičius skaitė paskitą tema Amerikos lietuvių kultūriniai laimėjimai. Diskusijose kelta ir gvildenta mintis išleisti Amerikos lietuvių istoriją. Svarbu rašyti monografijas. Dr. J. Jakštas skaitė paskaitą apie Amerikos lietuvių istoriografiją ir jos ateities uždavinius, o Pr. Pauliukonis palietė Amerikos lietuvių istoriją kaip tautinio auklėjimo priemonę.
Rezoliucijose pasisakyta už Tautos Praeitis žurnalo išlaikymą. Skatinti ir remti autorius, rašančius monografijas apie organizacijas, vadovaujančius asmenis, paskiras kolonijas, parapijas ir t. t. Žadinti ir skiepyti lietuvių visuomenėje mintį, kad Amerikos Lietuvių Bendruomenė istoriniu požiūriu yra vienetas, bet kurios grupės ir organizacijos yra to vieneto esminės dalys ir jos vertintinos nešališkai. Švietimo Taryba paraginta imtis žygių parengti reikiamas istorijos programas ir išleisti tautos istorijos mokslo priemones. Prašyti visą lietuvių visuomenę, parapijas, Altą, Kultūros Fondą finansiškai paremti istorijos mokslo priemonių išleidimą. Prašyti parapijų klebonus ir seseles, kad daugiau kreiptų dėmesio į tautinio auklėjimo reikalą, įvedant mokyklose sistemingą ir pastovų lietuvių tautos bei jos išeivijos istorijos dėstymą.
ARCHITEKT. SEKCIJA
Ji susidėjo iš eilės paskaitų ir architektūros parodos. Architektai ir inžinieriai parodė damų organizuotumą, gausiai dalyvavo parodoje ir nevengė atviro žodžio. Parodoje siekta parodyti ir paryškinti mūsų architektūrines problemas. Diagrama vaizdavo, kaip per paskutinius 2-3 metus iš tautiečių surinkti pinigai pasiskirsto: per 12 milijonų statybom, kurių architektūroj žymus kitų tautų charakteris, tik apie 3 % lietuviškų bruožų. Mūsų milijoninėse statybose labai pasigendame ne tik lietuviškumo, bet ir gero skonio bei architektūrinės vertės.
Paskaitinėje dalyje dr. inž. J. Gimbutas skaitė paskaitą apie senąsias lietuvių kaimo statybas ir jų reikšmę. Senosios lietuvių kaimo statybos palikimo reikšmė svarbi. Jis paryškino, kaip reikia pažinti senąją Lietuvos architektūrą. Inž. J. Germanas apibūdino tautinius aspektus Amerikos, Europos ir kitų kraštų architektūrose. J. Mulokas analizavo mūsų senąją sodžiaus ir miesto architektūrą kaip bazę moderniajai lietuvių architektūrai. Gal jautriausi klausimą palietė arch. A. Kerelis: per trejetą paskutinių metų lietuviai yra išleidę nemažiau kaip 15 milijonų dolerių įvairiom statybom. Tik 5% jų atlikta lietuvių inžinierių ir architektų. 95% nuėjo svetimiesiems. Tik lietuvių darbuose randame lietuviškų bruožų. Savo tarpe turime inžinierių, architektų, statybininkų, kurie pajėgūs reprezentuoti mūsų tautą tarp kitų Amerikos bendruomenių, kurios irgi daro panašiai. Jei statybų darbus atliktų savieji, būtų sudarytos sąlygos iškilti saviesiems profesionalams. Dabar mūsų pinigais naudojasi kitataučiai, savaime piršdami svetimus stilius ir neigdami bet kokį bendradarbiavimą su lietuviais. Pasiūlyta, kad inž., arch. ir kontraktoriai bendrai sutiktų duoti 1% Kultūros Fondui. Valerijonas Šimkus pirmasis pasiūlė savo 1% Kultūros Foondui.
Priimtose rezoliucijose išreikštas noras supažindinti jaunąją kartą su Lietuvos istorine ir kaimo architektūra. Religinio, visuomeninio, komercinio ir rezidencinio pobūdžio pastatuose turi atsispindėti lietuviškos architektūros pradmenys. Pastatų organizatoriai kviečiami naudotis lietuvių architektų, inžinierių, statybininkų profesiniais patarnavimais, o svarbesniais atvejais skelbti architektūrinius konkursus.
BAIGIAMOSIOS PASTABOS
Gražiai pasisekęs Kultūros Kongresas baigtas premijų išdalinimu. Kongreso dalyviai karštais plojimais pasveikino dr. J. Dauparą, paskyrusį 1000 dol. A. Mažiulio lituanistinei studijai baigti. Kongreso dalyviai prieš išsiskirstydami prisiminė Lietuvos atstovo Vašingtone Kongresui pasakytus žodžius, kad mūsų menininkai ir kultūrininkai tęstų kūrybą, pamilę grožį, kuris žmonių širdis, ir protus kreipia įkūnyti savo kūriniuose Tautos garbes ir sielvartus, pagerbiant pasišventėlius ir jų moralines bei dvasines vertybes. Pravesdamas paralelę su Enėjumi, kuris palikęs tėvynę vyko kurti naująją Troją, linkėjo, kad mūsų kūrėjai pasinaudotų tremtyje esančia laisve.
Kultūros Kongresas baigtas P. Gaučio žodžiu — iki pasimatymo III Kultūros Kongrese — ir Lietuvos himnu.
