Po gimtuoju dangum
Vladas Šlaitas
Miega jisai aukštielninkas. Popiečio vėjas
glosto jo mirusius plaukus. Vienišas beržas
saugo jo amžiną miegą, saugo ir supas.
Supas į vieną, supas į kitą
pusę, kad tau, brangusis,
būtų gera vienam miegoti.
Plieno žaizda smilkiny, kaip iširusi rožė,
taip ir nuvys, nė nespėjus pilnai pražysti,
taip ir nuvys, įsisegus į tavo plaukus,
kaip žvaigždė smilkiny, po gimtuoju dangum, brangusis.
Iš premijuoto rinkinio
„Ant saulėgrąžos vamzdžio”
