KAUNE: ATSIMINIMAI IŠ 1955-57
Politinė kalinė, nuteista 25 metams, išbuvo Sibire pusšeštų metų ir amnestijos dėka buvo paleista. Ji parvyko į Kauną, kur buvo praleidus jaunystę. Gavo padavėjos tarnybą buv. Rozmarino užkandinėje. Sovietinis pareigūnas Saša įkalbėjo jai, kad gresia pavojus būti grąžintai atgal į Sibirą. Nuolatinių vaišių ir kyšių dėka pasisekė nulenkti pareigūną, kad jis pavojų pašalintų. Jis, tariamai tai padaręs, norėjo atlyginimo. Tai buvo pasakota Į Laisvę Nr. 14. Toliau pasakoja:
SAŠA turėjo man nepaprastą pasiūlymą — kad man daugiau pavojus negrėstų, aš turinti tapti jo žmona. Jis tada apsaugos mane nuo visokių pavojų. Deja, atsakiau, mano širdis užimta. Nors aš jam labai dėkinga, bet jis ir pats nenorės tokios žmonos — be meilės.
Bet jei taip, — kalbėjo jis, — tai tas, kuriam priklauso mano širdis, žinodamas, kas tave išgelbėjo, tikriausiai pasielgtų taip, kaip anos žmonos vyras...
Mes persiskyrėm, nieko nesutarę. Vėliau, gal ir per vėlai, pastebėjau, kad jis sekė mane ir žiūrėjo, kas gali būti tas, kuriam, jo nuomone, priklauso mano širdis. Jis negalėjo nepastebėti mano bičiulio, kuris buvo taip pat grįžęs iš Sibiro. Pradėjau baimintis, kad jis nepatektų į Sašos nemalonę. Pastebėjo ir mano bičiulis, kad jis yra sekamas Sašos akių. “Kas per vienas tas individas?” sykį jis paklausė apie Sašą. “Kaip jo pavardė? Kur jis dirba?” Įgrasinta neprasitarti, neatsakinėjau į tuos klausimus.
Taip įtampoje baigėsi žiema, ir nieko ypatingo neatsitiko...
Saša naktinėje tarnyboje
Vieną dieną, kaip paprastai mano bičiulis, kuriam pasisekė laikinai gauti šiokio tokio darbo, užėjęs nugėrė alaus ir ėmė pasakoti dienos naujienas — vakarykštį įvykį su viena dramos artiste... Spektakliui pasibaigus, jau po dvyliktos, teko jai vienai eiti namo. Vyras negalėjo atvykti jos pasitikti. Lukšio gatvėje ją užpuolė kažkoks tipas — su tamsiai mėlynu apsiaustu vidutinio ūgio. Man net šilta pasidarė: staiga stojo akyse Saša. Bet savo minties garsiai neištariau, toliau klausydama pasakojimo... Moteris buvo įvilkta į tamsų kiemą, į sandėliuką, ant šieno. Vyras išsitraukė peilį. Jei šauksianti, jis juokų nekrės. Be to, gatvėje laukia jo draugai. Užtenka jam tik sušvilpti, ir ji pereisianti per visų rankas... Moteris verkė, maldavo. Sakėsi esanti nėščia. Tegul jis pasigailįs bent jos kūdikio. Moteris buvo apypilnės figūros, ir galima buvo jos pasakymu patikėti. Pagaliau ji išsitraukė iš rankinuko 200 rublių ir įkišo jam į kišenę. Tai labiausiai jį įtikino. Vyras ją paleidęs ir pažadėjęs palydėti, kad kiti jo sėbrai jos neužpultų. Tegul tik gatvėje nešaukianti. Taip ir buvo.
Nuėjo ir tas nuotykis į praeitį. Jau gerokai pavasarį atėjo mano bičiulis ir nekantriai, su pykčio gaidele tarė: “Tada nesakei, dabar aš tau galiu pasakyti, kas yra tas tavo geradaris; galiu pasakyti jo vardą ir pavardę ir pridėti, kad jis gyvena Maironio gatvėje tokiame ir tokiame numeryje”. Dar labiau buvau nustebinta, kai jis toliau tęsė savo pasakojimą... Pasirodo, minėtoji artistė po kurio laiko vėl išėjo iš teatro su savo vyru. Staiga pastebėjo tą patį tipą apie teatrą slankiojant. “Žiūrėk, tai jis, tas pats”... Jie pradėjo sekti, kur tas tipas eis. Atsekė į Maironio gatvę. Pasibeldė į tas pačias duris, kuriose jis dingo. Duris atidarė šeimininkė. Kai jie pasakojo, kokis čia žmogus įėjęs, šeimininkė atsakė: “Tai negali būti; pas mane gyvena tik labai padorus ir visų gerbiamas milicijos kapitonas. Nukentėjusioji nenurimo. Pakėlė triukšmą. Telegramą pasiuntė net Paleckiui, kuris jai asmeniškai buvo gerai pažįstamas. Pranešė milicijai. Bet milicija atsisakė jį areštuoti ir iš viso maišytis į tą istoriją. Vis dėlto nukentėjusioji iškėlė bylą. Einąs tardymas. Tardytojas ir Sašos viršininkas prisipažinę, kad prieš Sašą jau ne vienas panašus skundas esąs paduotas. Išaiškėjo ir Sašos žvejojimo metodas. Jis užeina pas fotografą ir įsižiūrėjęs į išstatytas nuotraukas, teiraujasi iš fotografo jam patikusios moters adreso. Paskui jau pradeda ją persekioti ir terorizuoti... Buvo pastebėta, kad Saša visada gerai apsirengęs, bet savo algą visą deda į taupomąją kasą. Jis turėjo gyventi iš pajamų, gaunamų šalia algos, iš savo aukų.
Saša tikriausiai nežinojo, kad man pažįstama jo odisėja. Jis ir dabar užeidinėdavo į barą, tik būdavo vis be nuotaikos... Bet Saša nebūtų buvęs teisingumo tardytojas ir milicijos mokytojas, jei nebūtų mokėjęs iš bėdos išsisukti. Pavasarį jis vedė. Vedė lietuvaitę iš Kėdainių. Apie ją man buvo pasakojęs, kad tai esanti tų pačių “organų” tarnautoja. Sykį atvedė net parodyti ir labai dar prašė, kad prieš išvykdama iš Kauno būtinai ateičiau atsisveikinti. Nuo tada ir reteko daugiau matyti nei atsisveikinti Sašos, to mano “geradario”.
Kai mūsų darbai buvo sustabdyti
Visu lietuvišku grožiu sužydo 1956 metų pavasaris. “Metropolis” jau keli mėnesiai uždarytas. Eina didžiausias remontas. Žada padaryti iš jo pirmos klasės restoraną — kaip Maskvoj. Kelneriai, virėjai ir kiti mėnesiais slampinėja be darbo ir be algų. Kiekvieną dieną laukiame, kad ir mūsų bufetą uždarys. Žada remontą, po kurio bus vėl karšta virtuvė ir, svarbiausia, leis pardavinėti degtinę. Vadinsis vėl Šišlikine.
Aš jau pusė metų gyvenu Stalino prospekte 62, buv. Laisvės alėjoj, priešais miesto sodą. Turiu būti nepaprastai likimui dėkinga, kad gavau nors tokį mažą tamsų kambarėlį. Po tiek metų lagerio ir dabartinio triukšmo bare galiu pabūti ramiai viena. O naktį man vienas patogumas — esu pora žingsnių nuo darbovietės.
Birželio pradžioj gavau 200 rublių, užmokėjau 150 už kambarį ir likau bedarbė, iki bus atidaryta Šišlikinė. Nusprendžiau išvykti į Žemaičius, kur buvo dar gyvi atsiminimai iš vaikystės dienų ir kur man bus pigiau laukti darbo. Mamos palaiminta, sėdau į autobusą ir išdundėjau kreivais, duobėtais Tarybų Lietuvos keleliais. Tačiau iki gavau bilietą į autobusą, pusę dienos išstovėjau eilėje. Buvom sugrūsti autobuse kaip degtukų dėžutėje.
Miela Lietuvos žemele, kokia tu nuvargus, ir užguita, kaip našlaitė pas pamotę... Lūšnelės tokios menkos. Bet vis tiek priešais jas darželis. Kai kur stovi kržyius ir prie jo nuvytusių gėlių puokštė. “Smutkelių” mažai jau beliko, bet vis tik dar yra. Laukuose galvijų maža bematyti.
Vakare pasiekiau Raseinius. Autobusas toliau nėjo. Reikia laukti rytojaus, kad galėčiau toliau iki Šiluvos važiuoti. Apgriuvusiame name randu “viešbutį” ir, gavus lovą, apsinakvoju. Iš ryto laimingai patekau į mašiną Šiluvos link. Keliai blogi. Krato, mėto, rodos, vidurius ištampys. Benzino tvaikas ir kažkoki dūmai graužia akis, ir mes visi verkiam “kruvinom ašarom”...
Iš tolo subaltavo aukštas stebuklingos Šiluvos koplyčios bokštas... Šiluva nepaprastai jaudina mane, nes prie stebuklingosios Marijos kojų čia sudėta tiek vaiksytės troškimų ir prašymų. Čia aš vėl praleidau dalį savo vaikystės. Kiek kartų eidavau keliais apie koplyčią, jei koks troškimas būdavo itin didelis ir jo įvykdymas labai svarbus... O tie puikūs Šiluvos atlaidai, kai suplaukdavo žmonės iš visų kraštų. Kiek čia maldos, kiek triukšmo ir pramogos, kiek džiaugsmo jaunimui ir suaugusiems...
Išlipu iš autobuso. Galva apsvaigus. Net bloga. Įkvepiu pilna krūtine Šiluvos orą... Miestelis toks tylus. Net žmonių nematyti. Nepadidėjo; atrodo net sumažėjęs, ar tik įspūdis toks po daugel metų. Kur kitados buvo klebonija, dabar tuščias, apleistas namas. O čia ir namas, kuris man buvo reikalingas. Kai įžengiu į vidų, tamsu ir skurdu. Asla be grindų, visur labai aprūkę. Tikėjausi rasianti savo pusbrolį, bet radau tik jo žmoną. Jaudinantis pasimatymas ir pasisveikinimas. Vakare sugrįžta ir pusbrolis. Betrūksta čia dar pusbrolio dukters, kuri mokosi Vilniuje. Ji dar negrįžus. Sunku tėvams, bet jie iš paskutiniųjų stengiasi, kad vaikas į mokslus išeitų.
Rytojaus dieną pusbrolis palydi mane su dviračiu pas tetą ir seserėčias. Einame per tą gražų Šiluvos pušyną. Daros gaila, kad nebematau senos Šiluvos pušies, kuri iš tolo pypkę primindavo. Audra ją išgriovusi. Iš miško išsineriame į pievas. Kiek čia žiedų ir bičių dūzgimo. Tik po ilgo nematymo čia gali pajusti, kokia puiki yra ta Lietuva. Čia gali kūnas ir siela pasilsėti.
Pavakariais pasiekėm dėdės namus. Teradom jį vieną, senuką. Kiti nebuvo parėję iš atlaidų. Juk buvo tai sekmadienis.... Kai sugrįžo teta su seserėčia, vėl buvo toks pat graudus pasisveikinimas. O paskui vaišės. Sviestas, sūris, juoda lietuviška duona. Pienas. Ir daug daug širdies. Nors gyvenimas ir jų, matyt, vargingas. Asla molinė, visi gyvena viename kambaryje, langeliai maži ir į žemę palinkę.
Vakare paklojo man lovą su lietuviškom drobėm. Tiesą pasakius, labai blogai miegojau ir kitą vakarą jau išsikrausčiau į daržinę ant šieno. Daržinė, deja, turėjo tik trečdalį stogo. Kai naktį pradėjo lyti, vėl turėjau keltis ir bėgti į pirkią.
Jie irgi priklauso didžiuliam kolchozui. Iš vakaro ateina brigadininkas ir paskirsto rytojui darbą. Dažniausiai daržus ravėti, vėliau šieną pjauti, grėbti, rugius valyti ir t.t. Jie turi ir savo nedidelį daržą, turi karvę ir telyčią. Daugiau turėti negalima. Arklius paėmė kolchozas. Kai reikia arklio, tai prašo kolchozą. Tik ne visada gauna. Bulvių turi truputį atskirai pasisodinę. Visa kita priklauso kolchozui. Dirbti tenka visą pavasarį, rudenį, žiemą. Javų, kuriuos gauna už darbadienius, užtenka porai mėnesių. Važiuoja tada į Kauną, Raseinius ar Šiaulius, stovi eilėse, kad gautų keletą kepalų duonos ar miltų. Tas pats su cukrum — jo dar sunkiau gauti. Merginos siuvinėja po truputį namuose ir tokiu būdu uždirbinėja, kad galėtų prisidurti.
Iš ryto gaunu šilto pieno. Lepina mane, kaip tik jie gali. Paėmus paklodę, einu į parugę. Išsitiesus šalia upelio ant žieduotos pievos, galėjau džiaugtis, kad esu čia. Taip praleidžiu dešimt dienų. Ilgiau negaliu išlaikyti. Mintys traukia į Kauną: gal jau darbovietė atsidarė; kad tik nepražiopsočiau darbo.
Išvažiuodama dar užsuku vieną dieną į Šiluvą. Mane palydi pusbrolio duktė Stasė, studentė, kaip tik dabar parvykusi atostogų. Seka ji man, kaip jos Vilniuj bendrabuty gyvena, visos labai draugiškai... Aplankom su Stase Šiluvos koplyčią. Deja, uždaryta. Prašau Stasę, kad ji paliktų mane vieną porai minučių. Atsiklaupus prie stiklinių durų, matau iš vaikystės pažįstamą Marijos tą gerąjį, šventąjį veidą, ir krūtinėje susitvenkia gili padėka už išgelbėjimą iš Sibiro nelaisvės... Aplankom dar kapines. Jos dabar labai padidėjusios — beveik dvigubai tiek vietos užima. Bet kaip ir anksčiau, ramu, tylu ir svaiginantis gėlių kvapas...
Kaune, bet be darbo ir be kapeikos
Grįžus į Kauną, savo kambary stalčiuje neradau paskutinių pinigų ir karčiai apsiverkiau. Šeimininkės sūnus, turėdamas antrą raktą, išsiėmė paskutinius rublius ir linksmai praleido Jonines...
“Šišlikinės” remontas ir neprasidėjo. “Metropolis” jau pusė metų uždarytas. Niekas nesirūpina personalu — bedarbiais. Vieni vaikšto, rankas į kišenes susikišę, vakarais Laisvės alėja; kiti išsiskirstė, kur kas nujautė kitą darbą; kai kurie laikinai išvyko į Palangą ir ten dirba, nes sezonas ten prasidėjo. Aš jieškau pavaduoti išeinančių į atostogas, bet niekur nieko nerandu. O reikia už kambarį mokėti. Kitaip aš jo neteksiu.
Sužinojau: Kauno transfuzijos stoty už atiduotą pusę litro kraujo moka 200 rublių. Nerasdama kitos išeities, nedrąsiai nueinu ten. Kraują ištiria ir randa, kad dar labai geras. Kraujo grupė A. Perėjus labai sudėtingas ceremonijas, patenku į kraujo tiekimo kambarį. Jausmas — kaip skerdykloje. Kraujo bonkos, kruvini skudurai, visur matyti kraujo... Į mano ranką įsmigo kažkoks, rodos, bukas ir storas instrumentas. Gana smarkiai, ir skauda.
Taip ir priėjau prie paskutinės stadijos — ėmiau pardavinėti savo kraują. Aš ir taip silpna dar po pergyvenimų lagery. Po transfuzijos pirmą dieną guliu visai nusilpusi. Bet pajėgiu save raminti: geriau parduoti kraują negu garbę... Už kambarį užmoku.
Priešais mano kambario langą užpakalinės “Gastronomo” durys kieme. Iš savo kambario stebiu, koks čia amžinas “jomar-kas” — eilės iki Laisvės alėjos, kada duoda miltus, cukrų, sviestą arba kiaušinius. Tai labai reta prekė, ir žmonės stovi dienomis eilėse, iki gauna po vieną kg. ar bent po pusę. Vargas tam, kas dirba — tas negali eilėje pastovėti, tai ir to negauna... Moterys visą dieną grūdasi, keikiasi, koliojasi — vis dėl tos nelaimingos eilės. Bet pamėgink be eilės prieiti, liksi be sijono ir be plaukų... Iš ryto stovi eilės dažniausiai dėl duonos. Negalima įsivaizduoti Sovietų Sąjungos be eilių. Žmonės nusikamuoja, nuvargsta, apkarsta, daros pikti kaip žvėrys.
O gamtoje — slenka gražūs saulėti vasaros mėnesiai.
Po remonto
Mūsų buvusi darbovietė panaši į Sodomą ir Gomorą. Sienos išgriautos, o toliau viskas taip ir stovi, nes pritrūko medžiagos. “Metropolis” jau seniai turėjo būti atremontuotas. Turėjo būti ir atidarytas. Trestas ir ministeris kelia triukšmą, kodėl darbai nebaigti. Direktorė bėgioja, susiėmusi už galvos. Pusę milijono gavo “Metropolio” remontui. Pinigai jau išnyko, medžiagos daugiau nėra, darbas nebaigtas...
Pagaliau baigta, ir “Metropolis” atidaromas. Visi randa, kad atrodo žymiai blogiau, nei buvo. Atrodo, labiau “suproletarintas”. Didžiulėje salėje prie visų sienų molinės figūros — ta nudėvėta emblema: darbininkas su darbininke stovi iškėlę kūjį ir pjautuvą... Bet portjė turi livrėją, ir kelneriai visi uniformuoti. Muzika groja, ir galima ūžti iki nugriuvimo po stalu; paskui portjė su livrėja išmeta į gatvę...
Atsidaro ir mūsų vadinama “Šišlikinė”. Darbininkai palieka joje visą gruzą — išardytų sienų plytgalius, smėlį, molį, cementą, langus, aptaškytus dažais. Mums duotas terminas per porą dienų pačioms išsivalyti. Negali nepaklausyti; dešimtys kitų prašosi į mūsų vietą. O kad sulaukčiau toje vietoje sau darbo, buvo tekę dar ir antrą kartą kraują parduoti.
Per dienas ir naktis tempėm žemes, plovėm langus, grindis, baldus. Už tai mums niekas ir nieko nemoka. Bet mes džiaugiamės, kad atgausim paskui savo darbą, kurio mums daugelis pavydi. Kokia laimė dirbti valgykloje, kur yra karšta virtuvė ir degtinė. Tai aukso kasykla.
Atidarymas! Kiekvienoje salėje dabar dirba po vieną padavėją, kuriai tenka 10—11 stalų. Bet čia dabar naujovė! Kelneriai, padavėjos — dabar panaikinti. Dabar turi būti “saviaptar-navimas” — “samoobsluga”, kad nebūtų apgaudinėjamas ir skriaudžiamas darbo žmogus. Kiekvienas svečias stoja į eilę, išmuša taloną valgiams, pasiima padėklą, paskui stoja į eilę sriubai. Sriubą gavęs, pasideda ant stalo. Paskui stoja į eilę kito patiekalo. Per tą laiką sriuba vėsta, ar pasitaiko, kad ir ubagas ją išvalgo... Žmonės keikiasi tokia “obsluga”, ir valgykla tuštėja. Direktorė, bufetininkės, virėjos — visi nori, kad svečių būtų daugiau, kad dirbtų padavėjos. Suranda kompromisą: nors veikia tresto įvesta “samoobsluga”, nors mes dabar degraduotos tik į “valytojas — indų rinkėjas” ir dėl to mūsų alga mažesnė (o už indus vis tiek mes atsakome!), bet mes slaptai dirbame kaip padavėjos — svečiams atnešame užsakytus valgius ir paskui nurenkame indus. Tik vargas, jei užeis netikėtai tresto valdytoja Sibirauskienė. Tai dažyta blondinė, vulgari, kas antras žodis nusikeikia, bet labai populiari ir labai turtinga...
Bufetas dirba išsijuosęs. Jis turi trejopus “šnapsus” — paprastą “valstybinę” — 22 rubliai puslitris, “Moskovska” — 25 rubliai ir “Stalična” — 28 rubliai.
Bufetas dirba taip, kad paprastą degtinę perpila į Stoličnos” bonkas ir dar vandens pripila. Žmonės daug ir nestebi, nes apyvarta eina greitai, ir tik balsai skamba: “duokit greičiau”... Mes už viską, ką gauname iš bufeto, už gėrimus — mokame tuojau pat. Iš ryto tam reikalui gauname avanso 50 rublių. Ką gauname virtuvėje, rašo į talonus, kuriuos vakare suskaičiuoja, ir mes apmokame... Kas liko, tai jau Miko. Mes irgi “dirbame”: amžinai “suklystame” beskaičiuodamos, žinoma, ne svečio naudai. Kur galime, porą kapeikų užmetame. Degtinę stengiamės nešioti grafinais ir vietoje užsakyto puslitrio atnešame 450 gramų. Ir kitiems užsakymams iš bufeto, kur tik galima, sušlubuoja svoris. Kitaip negalima. Reikia ne tik pragyventi, bet ir dingusius ar sudaužytus indus, peilius, šakutes, pelenines apmokėti.
Kartais, rodos, nuo kojų nukrisi, nes reikia dvi dienas iš eilės dirbti po 16 valandų, paskui viena diena pertraukos.
Viena dienos istorijų
Neseniai mano salėje, kur aš tą dieną dirbau, kampiniame stale sėdėjo grupė artistų iš Jaunimo teatro ir Kauno “Tiesos” korespondentas. Jie girkšnojo, šnekučiavosi ir mažai kreipė dėmesio į aplinkinius svečius. Čia pat salėje buvo ir viena rusė. Jau kelintu kartu ji čia. Anksčiau ateidavo viena ar su kokiu vyru. Moteris nebjauri, kokių 35 metelių, tik nustebina mus, kad ji gali daug išgerti. Visuomet ji duoda rublį arbatpinigių, ir mes nieko prieš ją neturime. Šiandien ji čia viena. Aš atnešu jos užsakymą — 200 gramų degtinės, kurią ji vienu mauku išgeria ir dar papildomai bonką alaus. Paskui ji užsako 100 gr. duonos ir dešros ir dar saldainių. Kai juos atnešu, ji ir mane saldainiais pavaišina. Paskui vėl 100 gr. degtinės ir sausainių. Ji gyvai pasakojasi, kad šiandien ji atvykusi iš kolchozo, bet įstaigos dabar uždarytos pietų pertraukos, o lauke ant suoliuko šalta, tai ji čia palauksianti, šilčiau, patogiau... Pas mus viena moteris rečiau pasitaiko. Prie gretimo stalo sėdėję darbininkai pakviečia ją prisėsti pas juos. Paprasta, nuoširdi, rusiškos dūšios moteris neatsisako. Ir jai užsako degtinės, kurią ji vienu mauku išgeria. Paskui matau, kad mūsų viešnia sėdi jau prie trečio stalo. Kai atnešiau naujus užsakymus, radau ją jau prie artistų besėdint. Vienas iš artistų, dažnas mūsų svečias, kurį mes vadindavom Stasiu, pakilo, pavaikščiojo, paskui mūsų bufetininkė išgirdo jį sakant: “Važiuok namo tu rusiška... pas mus savų tokių užtenka. Išnyk, kol aš dar nepykstu. Kai supyksiu, tai pakarsiu jus po vieną ant kiekvienos liepos šakos Stalino prospekte”... Rusė, baisiai supykusi, pagrasino jam ir išėjo. Po kurio laiko vėl pasirodė, priėjo prie manęs ir paklausė, ar čia nebuvo jos vyras atėjęs. Nustebus paklausiau, kaip jis turi atrodyti. Toks su ilgais ūsais... Deja, tokio nemačiau. Išėjo, bet tučtuojau sugrįžo su vienu vyru ir jam pirštu parodė į Stasį artistų būrely. Kai tas pasikvietė Stasį prie durų, ten čiupo jį du iš lauko pasirodę milicininkai, ir Stasys buvo įgrūstas į motociklo lopšį. Kol draugai pašoko nuo stalo, jo jau nebuvo. Liko tik jo kepurė... Vakare nustebom — Stasys vėl buvo pas mus. Patyrėm — jį ten mušė ir jis mušė, paskui ėmė jo kraują, tikrino alkoholio kiekį ir pagaliau laikinai paleido. Rytojaus dieną pas mus atėjo iš MGB, pasiteiravo, kas vakar dieną toje salėje dirbo, ir gavau kvietimą ateiti į tuos baisius namus kampe Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos, į saugumą. Kiekvieną kartą lyg apmirdavau, kai tų rūmų slenkstį peržengdavau.
Klausinėjo jaunas milicijos leitenantas, specialiai atvykęs iš Vilniaus. Papasakojau, kaip toji rusė gėrė, kaip ji sėdinėjo prie įvairių staliukų, papasakojau apie tą artistų grupę, kuri pas mus dažnai pasirodo ir labai padoriai elgiasi... Po visų apklausinėjimų, po tardymo, kurio metu Stasys vėl turėjo pasėdėti suimtas, viskas tuo tarpu baigėsi laimingai. Tik netrukus mūsų bare vėl pasirodė rusė. Žinojau, kad ji irgi buvo kurį laiką suimta. Bet kai dabar ji atėjo, išsigandau. Ji nebuvo ta pati gera rusė, kaip anksčiau. Pikta buvo kaip laukinė katė, ir jos dantys girgždėjo, kai priėjusi prie manęs man ėmė grasinti atkeršysianti už bjaurų liudijimą jos nenaudai. Ką žinai, kur gali nuvesti jos pyktis. Ir baimės kirminėlis įsimetė į širdį. Tik jį nusmelkė didesnė baimė...
Šmėkla viršum galvos tų, kurie grįžo
Pasklido gandas, kad į miliciją kviečia visus, kurie grįžo iš lagerių, į juos pakliuvę pagal 58 paragrafą. Indų plovykloje dirbo jauna apie 30 metų moteris, kurią mes vadindavom Onute. Ji neseniai buvo grįžus. Atbuvo Sibire 10 metų. Tada išvežama buvo palikusi mažytį sūnelį Dievo valiai. Ir vaikas nežuvo. Kaime gaudavo pavalgyti pas vieną, pas kitą. Užaugo, nors motinos širdis plyšte plyšo neturint apie jį jokios žinios. Dabar jiem gerai. Jie drauge. Jie gavo Šančiuose pašiūrėlę ir įsikūrė. Berniukas gražus, jau 13 metų. Uždarbiauja ir parneša motinai porą rublių. O ji parsineša iš tarnybos maisto likučių... Bet vieną dieną ji graudžiai ašarodama prisipažino, kad buvusi iškviesta į miliciją. Ten viską surašė, įspėjo, kad būtų pasiruošusi išvykti. Dar šauks ir tada jau galutinai praneš...
Pasklido taip pat gandas, kad kai kuriems liepė per 24 valandas palikti darbą, atsiskaityti ir išvykti iš Kauno. Siunčia nežinia kur. Sako, Kaunas “režiminis” miestas. “Tokiems” negalima nei Kaune, nei kituose didesniuose apskrities miestuose gyventi. Mano mokslo draugas, kuris kitados studijavo mediciną, bet kuris grįžęs iš Sibiro, dirba dabar Kaune kaip mūrininkas prie statybų, tuos gandus taip pat girdėjo... Visi mes sujudom, ir lyg nematomas gedulas aptraukė mūsų veidus. Tuo tarpu atėjo ir Vasario 16.
Vasario šešioliktoji
Diena neatrodė taip kaip visos kitos. Tą dieną buvo didelis milicijos, daugiausia civiliškai apsirengusios, judėjimas. Ir mūsų bare jos buvo nemaža. Direktorė atėjusi pranešė: šiandien galit apie 10 val. jau uždaryti; pakabinkit prie durų užrašą: “revizija”. Mano kolegės labai nustebo, kodėl šiandien tokia laimė. Man jau buvo aišku... Degtinės tą dieną irgi negavome. Žmonių lankėsi ypatingai mažai.
Priežastis buvo ir dar kita... Mano “mūrininkas” man buvo pasakęs: “Nesirūpink, jei šiom dienom neateisiu; visiems politiniams skirtas namų areštas — trys dienos: prieš šešioliktą, šešioliktą ir po šešioliktos; gal bus ir namų kratos. Buvo diskretiškai pranešta, kad leidžiama išeiti tik į darbą ir iš darbo turi grįžti tuojau namo, jei nenori būti suimtas gatvėje.
Vienas partietis pasakojo, kad vykdomasis komitetas ir visi organai esą viskam pasiruošę. Nei partija, nei milicija šią naktį nemiega.
Dešimtą valandą uždarėm ir nuėjom namo. Aš gyvenu, kaip jau rašiau, šalia vykdomojo komiteto. Viršuj manęs moksleivių-studentų bendrabutis. Šiandien ten triukšmas neapsakomas, ir aš negaliu užmerkti akių. Tik skamba ir skamba senos lietuviškos dainos. Staiga pažadina mane didelis triukšmas. Dvylikta valanda. Laisvės alėjoj skamba Lietuvos himnas. Užsimetus apsiaustą ir pamiršus pavojų, atsiduriu gatvėje. Nakties tamsoje matau judančią masę. Dieve, tai jaunimas. Jo negalėjo uždaryti namų arešte. Giedodami Lietuvos himną, jie traukia į vykdomąjį komitetą. Mane jaudino tie garsiai ištarti “Lietuva tėvyne mūsų...” Tik keistose aplinkybėse himnas giedamas. Masės užpakalyje su šautuvais žygiuoja milicija ir kareiviai...
Jau rytojaus dieną kalbėjo, kad buvo uždrausta šauti, o minia nesiskirstė, neklausė, tad beliko ją lydėti... Tą naktį senamiesty ant katedros bokšto ir prie rotušės išaugo trijų spalvų vėliavos... Pasakojo taip pat, kad buvo daug suimta naktį ir rytojaus dieną.
Mano “mūrininkas” jau kelis kartus buvo iškviestas į miliciją, užpildė visokias anketas. Dar nežino, ką su juo žada daryti. Tas pats ir su Onute. Vieną dieną gavau ir aš kvietimą atvykti į miliciją.
Taip, iš Kauno išvyksiu
Išėjusi iš lagerio, aš buvau atsisakiusi imti sovietinį pasą. Tvirtinau, kad esu Austrijos pilietė. Iš Austrijos nenuilstamai kovojo už mano išleidimą. Buvau jau gavusi Austrijos pasą. Pažįstami su nuostaba čiupinėjo tą “buržuazinį” pasą. Laukiau vizos išvykti iš Sovietų Sąjungos. Jau keletą kartų užpildžiau dešimtis anketų, atsakinėjau į šimtus klausimų, atidaviau nuotraukas. Pareikalavo trijų liudininkų, kurie pažinojo mane nuo vaikystės, kad paliudytų, jog aš niekad neturėjau sovietinės pilietybės; papasakotų, kur visą gyvenimą praleidau, kas tėvai ir t.t. Rusai vis rasdavo priežasčių aiškinti Austrijos valdžios organams, kad esu gimusi Kaukaze, tad turiu būti ir Sovietų pilietė. Bet Austrijos atstovybė nenusileido ir tvirtino, kad esu Austrijos pilietė ir turiu gauti vizą išvykti. Tai buvo Mykolo ir Slibino kova.
Kai mane iškvietė į miliciją tokiam pat reikalui kaip Onutės ar “mūrininko”, buvo atvykęs iš Vilniaus jaunas pareigūnas. Aš jam parodžiau Austrijos pasą, pasakiau, kad kiekvieną dieną laukiu vizos išvykti ir kad neatsakinėsiu daugiau į jokius klausimus. Mano atsakymai jau seniai yra surašyti užsienio vizų skyriuje. Pareigūnas pirmu sykiu, matyt, susidūrė su tokiu paukščiu, pasikvietė vyresnį už save ir pasitarę paėmė tik mano darbo vietos adresą, ir aš išvykau. Išvykau drebėdama širdy ir negalėdama užmiršti vieno iš jų pasakytų žodžių: “Man atrodo, kad jūs neišvykstie į Vieną”.
Su nekantrumu žmogaus, kuris yra tarp žemės ir dangaus, laukiu vizos. O jos kaip nėra, taip nėra. MGV pareigūnai kas vakaras lankosi pas mane darbe. Aš kaip niekur nieko aptarnauju juos ir kitus svečius. Bet žinau, jie stebi mano darbą, ir jiems būtų patogu rasti kitą priežastį man iš darbo pašalinti. Aš tai žinau ir stengiuosi tos kitos priežasties neduoti.
Pagaliau! Viza atėjo, ir per 14 dienų aš turiu gauti atleidimą iš darbo, atsiskaityti už indus ir nepriteklius, pasiųsti vizą su pasu į Maskvą ir ten sutvarkyti paskutinius reikalus, nusiųsti kelionei pinigų ir t.t. Dėl darbo ir pinigų stokos pati negalėjau į Maskvą važiuoti. Nusiunčiau viską paštu. Atėjo sykiu su tuo rūpestis: o gal pražus pakeliui dokumentai? Bet, ačiū Dievui, viskas ėjo jau laimingai ir tokiu greitu tempu, kad nespėjau net su gerais pažįstamais atsisveikinti.
1957 kovo 3 12 val. nakties išvykstu traukiniu į Maskvą ir atsisveikinu Kauną su tais, kurie man brangiausi. Vėl neša traukinys per Lietuvą gal paskutinį sykį. Austrijos konsulatas man visur padeda ir išleidžia iš Maskvos. Breste prie pirmos sienos, kada visi pasai buvo surinkti ir tikrinami, mano širdis vėl buvo nerami, nes mano pasą ilgiau sulaikė. Paklausta, kaip patekau į Sovietų Sąjungą, garsiai atsakiau per visų žmonių galvas prie tikrinimo langelio, kad esu jėga iš Vienos pagrobta ir išvežta į Sibirą, o dabar grįžtu namo. Daugiau manęs nieko neklausė.
Mano širdis nurimo tik persiritus per Austrijos sieną. Ir jeigu tada ašaros ritosi, tai tik iš džiaugsmo.
Galų gale Viena. Ir čia prasideda mano naujas realus, bet nuogas gyvenimas. Jį turiu pradėti nuo adatos. Mano namų ir įrengimo — nieko, o nieko nebeliko. Viskas rusų išplėšta ar sunaikinta. Giminių čia irgi nėra jokių, kurie man galėtų padėti. Vyras? Taip, bet jau seniai jis turi kitą žmoną. Ir aš stoviu vienų viena. Bet mačiusi baisesnių dalykų, nenusigąstu ir pradedu kovoti su gyvenimu. Žinau, sveikata suirus, ir nervai vargiai kada atsitaisys. Bet baimės, tos amžinos baimės, gresiančio pavojaus jau nebėra...
Kun. dr. Fraz Harangozo, vengras, grįžo iš Sibiro 1955, o po sukilirno
1956 pasitraukė į laisvąji pasaulį. 1958 laiške į Romą jis rašė susitikęs Sibire su lietuviais:
“Su lietuviais pasauliečiais nuolat buvau visuose lageriuose, nes iš pabaltiečių jie buvo čia gausiausi...
“Lietuviai buvo apskritai ramūs ir švelnesni nei kiti šiauriečiai. Matei juose katalikybės bruožą. Jie visi meldėsi; lankė slaptas pamaldas, jei galėjo. Visi buvo geri Marijos garbintojai.
“Man atminime tebestovi dar daugel šitų pailgų, išblyškusių vyriškų veidų, maloniom mėlsvom akim.”
