Politines reakcijos metuose
LAISVINIMAS
VASARIO 16 lietuviam yra virtusi tautinės apyskaitos diena. Rengiant Vasario 16 minėjimus peržvelgiama, kas buvo padaryta ne per kalendorinius metus, bet nuo Vasario iki Vasario laisvinimo srityje. Įteikiant literatūrines premijas patikrinama kultūrinio gyvenimo metų eiga... Tokia tradicija prasminga. Ją paremdami, čia pateikiame taip pat nuo Vasario iki Vasario faktų ir idėjų apžvalgą laisvinimo srityje.
*
1. Politinės reakcijos metai
Laisvės reikalui 1957 nebuvo palankūs. Tai paryškina jų paralelė su 1956. Pastarieji buvo laisvės revoliucijos metai; jų viršūnė — Vengrijos sukilimas, virpinęs visus pavergtuosius. “Time” žurnalas teisingai išrinko tų metų žmogum “Vengrijos laisvės kovotoją”. Revoliucijai nepavykus, ateina politinės reakcijos, sutemų laikas. Reakcijos stiprėjimo, apatijos, nusivylimo, desperacijos ženklais buvo pažymėti 1957, kurių žmogum tas pats “Time” išrinko Chruščiovą.
Chruščiovas yra tos reakcijos atstovas. Nors Alsop lygino Chruščiovą su Churchilliu ir rado daug psichinių bruožų bendrų, tačiau Chruščiovas labiau atrodo įkūnytas simbolinis Chamas, apie kurio atėjimą ir įsigalėjimą buvo įspėjęs rusų rašytojas D. S. Merežkovskis, tardamas: cham grediot.
1957 chamas atėjo į viršūnes. Atėjo su kitu galvojimu, kitų vertybių pripažinimu, kita taktika. Viskas jame priešinga krikščioniškajai kultūrai ir jos tradicijoms. Pastarųjų ryškiausias atstovas politikoje buvo ir yra John Foster Dulles.
Dulles 1957 mažiau kalbėjo išlaisvinimo temom kaip 1956. Tačiau pavergtiesiems buvo ne tiek svarbios tos jo kalbos, kiek principai, kuriais jis grindė tarptautinę politiką — teisingumo ir laisvės principai. Taikos grindimas šiais principais pavergtiesiems reiškia ne ką kitą kaip reikalavimą atstatyti jų teises. Tuos principus Dulles gynė karštai ir atkakliai. Dėl to niekad anksčiau jis nebuvo taip kritikuojamas europiečių ir amerikiečių, kurie stoja už oportunistinę politiką. Dulles buvo per metus labiausiai niekinamas asmuo; bet jis buvo kaip tik didžiausia politinė atrama pavergtų tautų viltims.
Tarp Chamo ir Riterio rasime kitus metų politikus ir laikraštininkus, susijusius su laisvinimo tema. Europoje artimiausias riterio tipui pasireiškė Prancūzijos senato vicepirmininkas Ernest Pezet. Amerikos kontinente Kanados dabartinis ministers pirmininkas Diefenbakeris, Paryžiuje Nato konferencijoje tvirtai pasisakęs prieš pavergtųjų išdavimą. Iš laikraštininkų labiausiai gynėjo vardą nusipelnė D. Lawrence (NYHT), o pavergtiesiems nepalankiausią politiką piršo C. L. Sulzbergeris (NYT), jau 1958 jo politiką pavergtųjų atžvilgiu perėmė W. Lippmann (NYHT).
Tokioje padėtyje laisvinimo akcijos pajėga, gausumas, svoris rodė aiškios tendencijos mažėti, ne didėti. Tai atsiliepė Amerikos Balso programai ir tonui; atsiliepė L. Laisvės Komiteto veiklos siaurinimui ir kt.
2. Nusipelnę lietuviški veiksniai
Buvo jaučiamas faktas, kad vieno bendro laisvinimo veiksnio nebėra; yra keli veiksniai. Jų bendras indėlis nėra didelis. Vieną kitą raštą parašė Vlikas ir min. Lozoraitis. Altas lankėsi Washingtone; buvo pasiskelbęs metų pradžioje rengsiąs masinę peticiją, bet paskiau nuo to atsisakė. Krikščionių demokratų sąjungos vardu dr. A. Trimakas lankėsi pietų Amerikos valstybėse. Paskiausiai blykstelėjo akademinio jaunimo iniciatyva įtaigoti Jungt. Tautų delegacijas. Daugiausia, tur būti, kalbų prisakė ir raštų prirašė Lietuvos delegacija Pavergtos Europos Tautose — praktiškai tai LL Komiteto nariai, kurie specialiai gali tam reikalui atsidėti. Kokia jų raštų ir žodžių, kuriais apvertė Jungtinių Tautų narius, reali reikšmė, — sunku dabar pasakyti. Tačiau ir ūkininkas nežino, ar visos jo beriamos sėklos išdigs erškėčiuotoje dirvoje.
Realios reikšmės turėjo vienas veiksnys — tai privatus siuntinių siuntėjas. Be didelio garso, tevykdydamas artimo meilę, jis padarė didelį darbą, įprasmindamas tremtinio buvimą, sumegzdamas ryšį su žmonėmis Lietuvoje ir Sibire. Jei būtų renkamas metų žmogus, daugiausia nusipelnęs Lietuvai, jis turėtų būti nežinomasis siuntinių siuntėjas.
Ta linkme pasinešė dabar ir organizuota jėga — Balfas ir kt.
3. Laisvinimo idėjų fermentacija
Tuziną metų truko politinis tikėjimas, kad Lietuvos išlaisvinimas ateis su konfliktu tarp Rytų ir Vakarų ir kad lietuviams reikia būti pasiruošusiems tinkamai ir tinkamu laiku į tą momentą įsijungti. To momento nesulaukiant, pereitais metais pora jaunesnės kartos žurnalistų atėjo su reformų projektais — jie lansavo reikalą megzti santykius “su tauta”. Ką jie vadino tauta, tiksliai neišryškino. Tai nurodė jų kai kurie žygiai: vienas parašė laišką Chruščiovui, Lietuvos komunistų partijai, siūlydamas “kultūrinį bendradarbiavimą”. Tokis bendradarbiavimas buvo jų įsivaizduojamas kaip lietuvių ekskursijos iš Lietuvos į Ameriką, į pasaulio lietuvių bendruomenės seimą su ansambliu, opera, sportininkais. Bet Vilniaus radijas išvadino šią iniciatyvą provokacija, kada savo sumanymus jie paskelbė išeivijos spaudoje.
Iš sumanymo nieko neišėjo. Tik išeivijos spaudoje kilo polemika tuo klausimu. Didesnio ar mažesnio autoriteto veiksniai tuo klausimu tylėjo. Tyla reiškė tradicinės nusistojusios politinės linijos laikymąsi — palaikyti ryšius su individualiais lietuviais, nepalaikyti jų su okupanto režimo atstovais. Santykiai su pastaraisiais reikštų tos okupacinės valdžios pripažinimą de facto. Tai reikštų, kad patys lietuviai nesilaiko to, ko prašo savo rezoliucijose Amerikos ir kitas vyriausybes — nepripažinti sovietinės aneksijos ir jos padarinių.
Santykių su okupaciniu režimu šalininkų tokia argumentacija neįtikino. Tai argumentai politinių veikėjų, kurie savo praeityje buvo sutapę su buvusiais Lietuvos režimais, — jie kontraargumentavo...
Jie radosi panašioje pozicijoje kaip amerikiečiai ir europiečiai, kurie veržėsi daryti ką nors nauja ir tas nauja — tai santykiai su komunistiniais kraštais; jie veržėsi į komunistinę Kiniją, prieš aiškų departamento norą; jie jieškojo “kultūrinio bendradarbiavimo”, tikėdami, kad tiesioginis santykiavimas su komunistiniu režimu paveiks komunistus ir juos perauklės. Jiems tai atrodo politinis dinamizmas, kitiems tai atrodo politinis naivumas. Bet abejiem susiprasti nelengva.
Iš vyresnės kartos politinių veikėjų išėjo viešumon kita anksčiau negirdėta idėja — dėl santykių su amerikiečiais ir jų paramos laisvinimo darbui. Vliko viršūnių kai kurie pareiškė džiaugsmą, atsipalaidavę nuo amerikietinės paramos ir toliau galėsią remtis tik lietuviškos visuomenės parama, taigi būsią “nepriklausomi”. Kitas tokis pat atsakingas veikėjas, pabrėždamas tos veiklos nepriklausomumą, spaudoje paskelbė prielaidas, kad Vlikui su laisvinimo akcija gal teksią ir Amerikoje nueiti į pogrindį.
Gal tai buvo tik retorinė egzaltacija, pasakymas daugiau, nei turima mintyje, sau pačiam sustiprinti. Bet šūkiai buvo paleisti į spaudą ir vargiai jie galėjo turėti teigiamos reikšmės, jieškant kuo daugiau visokios paramos kovai.
Šūkių beprasmiškumą patvirtino ir tuojau jiems priešingas faktas — Vlikui teko išsirinkti į pirmininkus asmenį, kuris kaip tik ir gyvena amerikiečių visuomeniniais pinigais.
5. Rytai-Vakarai lietuviškoje miniatiūroje
Tradicinis šūkis, kuriuo užbaigiami atsišaukimai — “...vienybė težydi” pereitą pavasarį žadėjo daugiau vilčių. Vienybės siekiant buvo įvykusi ir lietuviškų “viršūnių konferencija”. Joje paaiškėjo skirtingos psichologinės nuotaikos. Vilkinės pusės tezė: ateikit pas mus be jokių sąlygų; mes jus priimsim... Antroji pusė (LF-LDP, LNT) laikėsi kitos tezės: pašalinkim pagrindus, kurie mus išskyrė; susitarkim, ką dirbsim ir kaip, ir tebus susitarimas, ne pritarimas... Viršūnių konferencija sustojo fazėje, iš kurios antroji pusė buvo siūliusi tokią išeitį: jei jau negalima turėti bendros organizacijos, tai turėkime bendrus darbus; susitarkime, kad atskirais klausimais susirinktume ir nustatytume, kaip tuos klausimus reikia išspręsti ir kokiu būdu juos vykdyti. Vadinas, vietoj organizacijos vienybės tebus darbų vienybė... Siūlymas liko be atgarsio, be antros “viršūnių konferencijos”...
Tuo pačiu metu “vienybė” skilo daug giliau ir plačiau. Ne tik politinėje srityje — vienybė tarp Alto ir Bendruomenės, tarp rašytojų; tarp dailininkų jau Vokietijoje buvo suskilusi; tarp generacijų toje pačioje organizacijoje ir t.t.
Tarp lietuviškų veiksnių ir visuomenių santykiai daros analogiško pobūdžio kaip tarp Rytų ir Vakarų. Analogiški šūkiai, nors ir kitais vardais, analogiškas santykiavimo sprendimas, net tais pačiais vardais; analoginis metodas susitikti ir kalbėtis... Būtų demagogiška tuojau spręsti, kurią pusę prilyginti Vakarams, kurią Rytams. Tačiau kas atidžiau paseks mūsų visuomeninius santykius, matys, kaip tarptautinės nuotaikos ir frazeologija yra mumyse įsėdę. Tarp mūsų galima rasti Rytus, galima rasti Vakarus ir gal daugiausia “neutraliųjų”. Jei Vakarai savo tarpe taip pat neranda vienybės ir yra nuolatinio skilimo-klijavimo procese; jei Vakarų nariai vieni prieš kitus intriguoja ir vieni kitų darbus sabotuoja, būtų nemalonus eksperimentas patikrinti konkrečiai, kaip lietuviškos visuomenės tose pačiose organizacijose varoma kampanija prieš savus kolegas, prieš jų organizuojamus darbus.
Rezultatai irgi analogiški — daug kalbų, daug raštų, daug sukaliojimosi, bet pažangos tempas vargiai didėja... Gal daugiausia yra bėgimo į “neutralumą” arba kaip vokiečiai ginklavimosi reikalu kalbėjo: “apsieis be manęs”.
Rytų - Vakrų tragika reiškiasi mumyse kaip mažoje miniatiūroje. Iš tolo ji atrodys tragikomiška, iš arti dabar ji yra labai skausminga ir tragiška. 1957 metai ją itin akivaizdžiai išryškino ir perdavė 1958 metam.
