VIENYBĖ, ILIUZIJA, UTOPIJA

JUOZAS BRAZAITIS, New Yorkas

VIENYBES reikalu lietuvių kalbama dabar tiek pat gausiai, kaip Rytų-Vakarų politikų apie pasaulio taiką ir nusiginklavimą. Ir kalbų rezultatai panašūs: juo daugiau minima taika, juo labiau rūpinamasi saugumą sustiprinti ginklu; juo garsesnė yra vienybė lūpose, juo ji yra tylesnė darbuose.

Tokis vienybės likimas skatina daryti prielaidą, kad vienybės siekimo pagrinduose ir pastangose gali būti klaida, kurios vykdymas negali privesti prie vienybės. Klaida veda į priešingą rezultatą. Tik rezultatuose ji duodasi praregima akivaizdžiai, kada atveda į akligatvį, iš kurio kelias atgal jau sunkus. Klaida, įvilkta į blizgančias žavias iliuzijas, gali būti ar vienybės supratime, ar jos vykdymo priemonėse.

Prileidžiant klaidos galimybę, tektų vienybės klausimą patikrinti, kad ji nevestų dar giliau iki katastrofos, kurioje nukrinta jau visokios iliuzijos ir žmogus išsiblaivo. Vienybės iliuzijos gali vesti tiek pat į nesusipratimus kaip anos žvakelės apsvaigusį nuveda į pelkes, kemsynus, ten nelaboji dvasia apdovanoja jį auksiniais, kurie, iliuzijoms dingus, pasirodo, tesą supuvę rudeniniai lapai ar dar menkesnės vertės turtai.

1. Vienybė vienybės jieškotojų tarpe

Tiriantį žvilgsnį pirmiausia kreipiam į tuos, kurie vienybės jieško, jos trokšta, apie ją kalba. Netenka abejoti, kad kiekvienas tardamas apie vienybę, jos nori nuoširdžiais ir patriotiniais sumetimais. Teisingas yra jų galvojimas: vienybė šiandien pademonstruoja mūsų jėgą; vienybė stiprina mus pačius; vienybė daro įspūdį mūsų rėmėjams, vienybė krikdo mūsų siekimų priešus.

Vienybės visi nori. Tik jos pasigenda vieni daugiau, kiti mažiau. Ir kalba apie ją nevienodais sumetimais... Žmoguje yra sąmoningų veiksmų, kuriuos jis nori ir mėgsta manifestuoti. Yra ir pasąmoninių, kurių jis nenori net pats matyti. Dvejopa žmogaus prigimtis pasireiškia ir kalbose apie vienybę. Dėmesio vertas faktas, kad apie ją mėgsta kalbėti ir jos nebuvimą apgailestauti, jos tariamo nebuvimo kaltininkus smerkti ypačiai tie, kurie patys visuomeniniu veikimu nesireiškia. Vieni jų garsiai kalba apie vienybės nebuvimą dėl to, kad nori pridengti ir prieš save pačius savo abejingumą visuomeninei pareigai (anot vieno iš tokių, parašiusio Baliui: kol Vilkas nesusitars su Lozoraičiu, aukų Balfui neduosiu!). Kiti labai nuoširdžiai nori matyti vienybę, nes nori gyventi iliuzijoje, jog yra žmonės, kurie sutartinai rūpinasi Lietuvos likimu; jog viskas yra saulėta ir Lietuvos laisvinimas eina į happy end. Belieka tik aplankyti Vasario 16 minėjimą, primesti porą dolerių aukų, kad jaustumeisi savo sąžinėje atpalaiduotas nuo visokių kitokių visuomeninių pareigų ir rūpesčių. O jei to jausmo nėra, tai žmogus neturi vidaus ramybės. Ir dėl tos ramybės jis nenori girdėti, kas yra iš tikrųjų ta vienybė, kodėl jos pritrūksta, kaip ji siektina. Svarbiausia jam, kad dingtų šaltinis, kuris nevienybes kelia ir rūpesčius gamina.

Toki vienybės siekėjai lietuviškoje plotmėje yra panašūs į tuos gausius vakariečius, kurie ausis užsiims, kad tik nereiktų klausytis apie pavergtų tautų likimą; jiems geriau užmiršti visas skriaudas, padarytas (kitiems — ne sau) prieš 15 metų ir tebetęsiamas, ir jieškoti taip pat vienybės, platesnio masto vienybės — tarp Rytų ir Vakarų. Jei bus tokia vienybė, tai nebus drumsčiama jų ramybė.

Šveicarų “Die Tat” korespondentas iš Paryžiaus šių metų sausyje rašė apie prancūzų nuotaikas, prasiveržusias spaudoje. Jas taip apibūdino: “Prancūzijos sunykimo didžiausiais kaltininkais čia laikomi tie, kurie pranašavo artėjančias katastrofas ir tokiu būdu buvo jas prišaukę”. O Nobelio premijos laureatas Francois Mauriac, vienas iš tokių “juodųjų pranašų”, kurie savo tautą įspėdinėjo apie galimas nelaimes, su rezignacija pareiškė: “Šioje šalyje katastrofų kaltininkai išteisinami sąskaiton tų, kurie katastrofas pramatė, ir pirmiesiems pasiseka net triukas — tautos akyse padaryti pastaruosius įtartinus”... Prancūzų gen. Navarre šiemet pasirodžiusioje knygoje apie Indokinijos karą tarp kito rašė: “Nuo pradžios iki galo mūsų valdantieji nežinojo, ko jie norėjo, o jeigu jie žinojo, tai jie nesakė. Ir jie nedrįso kraštui pasakyti, kad mes Indokinijoje esam karo padėtyje ... Jie niekad neturėjo drąsos pasirinkti arba kolonialinį režimą, kurį jie skelbė atgyvenus, bet kurio materialinę naudą jie norėjo pasilaikyti kitu vardu, arba laisvų tautų sąjungą, kurią jie žodžiais skelbė, bet kurios vykdomų praktikoje jie nuolatos delsė”. . .

Navarre skelbiamos tiesos prancūzai bijojo parodyti ir dabar savo visuomenei — knygos platinimas buvo sulaikytas.

Prancūzų pavyzdys ragina susimąstyti ir pripažinti, kad ir tarp lietuvių tremtyje, kurie skelbiasi esą kovojančios dvasios, tos dvasios gelmėje yra noro pridengti tikrąją dalykų padėtį nuo kitų ir nuo savęs. Tarp “valdančiųjų”, kurie skelbia vienybės reikalą, yra panašių į tuos, kurie indokinijoje kalbėjo apie garbingą laisvų tautų sąjungą, o praktiškai stengėsi išlaikyti kolonialinę naudą. Tarp “valdomųjų”, kalbančių apie vienybę, yra panašių į tuos, kuriuos Mauriac randa prancūzų tautoje. Ir vieni ir kiti mėgsta gyventi iliuzijomis, kad tik nereiktų atsistoti ant kieto realybės pagrindo. Jų lūpose vienybės kalbos nereiškia bendros kovos už Lietuvą, o tik bendros tylos siekimą, plaukiantį iš pasitenkinimo ir dvasinio sotumo. To pasitenkinimo ir sotumo, kurį taip mikliai mokėjo papiršti Antikristas, pasisiūlydamas žmogui atimti rūpesčius (tai meistriškai yra demaskuota prof. A. Maceinos knygose ‘ Didysis Inkvizitorius ir “Das Geheimnis der Bosheit”).

Tenka atvirai ir tiesiai pasisakyti, kad tokia vienybė tai tik žalinga iliuzija, nes ji reiškia kelią į kapų ramybę.

JIEŠKANTIEJI PASITENKINIMO:

... Atsisakę laisvės, žmonės pasijuto ir laisvi ir laimingi, nes jiems nebereikėjo toliau apsispręsti ir už šitą apsisprendimą kovoti. Juos apsprendė kiti ir kiti rūpinosi šį apsprendimą įvykdyti. Kiti jiems nurodė, kas gera ir kas bloga; kiti jiems liepė tikėti ir netikėti; kiti jiems pasakė į ką tikėti; kiti juos sujungė į bendruomenę; kiti juos maitino, linksmino ir leido — net nusidėti, nes prie laimės... priklauso ne tik sąžinės ramybė, bet ir turtas, ir moterys, ir vaikai ir garbė, ir pasilinksminimai (A. Maceina, Didysis Inkvizitorius, 108p.).

2. Vienybė vertybių eilėje

Analizuojanti mintis perkyla nuo vienybės jieškotojo į pačią vienybę ir žiūri jos vietos kitų vertybių eilėje .. .

“Vardan tos Lietuvos vienybė težydi” — baigiami iškilmingi atsišaukimai. Tame pasakyme svoris dedamas į galą — vienybė težydi. Betgi Kudirka pradžioje prašneko “Vardan tos Lietuvos”. Netiesiogiai tai sako, jog vienybė nėra dėl vienybės, o tik dėl Lietuvos. Lietuva yra tas objektas, kurio gerovei yra nukreiptos pastangos, o vienybė yra tik priemonė tai Lietuvos gerovei. Vienybė pati nei gera nei bloga. Ji priklauso nuo to, kam ji tarnauja. Gangsterių ir raketierių vienybė yra visuomenės pabaisa. Tėvynės mylėtojų vienybė yra pozityvus reiškinys. Yra pati didžiausia klaida ir iliuzija, kad vienybė palaikoma tikslu.

Tos pačios rūšies yra kita iliuzija, kada galvojama: visas jėgas skirsim vienybei suorganizuoti, o tada kad laisvinsim, tai laisvinsim. Tikrasis kelias būtų eiti abiem barais: dirbti Lietuvai ir jieškoti vienybės. Jei tai negalima sykiu, pagrindinės pajėgos turi tekti tikslui, ne priemonei. Ne laukti, iki bus vienybė įvykdyta, bet dirbti pačiam tai, kas galima ir kas Lietuvai būtų naudinga . . . Kas būtų buvę, jeigu Petrapilio seime, kurį dabar minime sujaukus 40 metų, priemonė būtų pastatyta augščiau už tikslą. Jei norėdami vienybę išlaikyti, būtų seimo nariai atsisakę nuo nepriklausomybės Lietuvai reikalavimo.

Yra vertybių, kurios tenka labiau branginti už vienybę — netgi vienybės kaina. Tarp jų yra ir laisvė, ir teisė, ir teisingumas, ir moralė, ir žmoniškumas ir t.t.

3. Vienybė totalistiniu ir demokratiniu keliu

Vienybės vertė priklauso nuo to, kaip ją kas supranta. O vienybė kaip ir demokratija, laisve, taika, skirtingai suprantama. Du jos supratimo ašigaliai yra totalistinis ir demokratinis. Totalistinis vienybės supratimas reikalauja, kad visi elgtųsi ir galvotų taip, kaip įsakoma iš viršaus. Demokratinis vienybės supratimas vieningą sprendimą prieina susipratimo ir susitarimo keliu. Totalistinė vienybė siekiama smurtu: kas kitaip galvoja, nutildomas cenzūros, grasinimo, materialiniais, tarnybiniais nuostoliais; svetimą nuomonę priimti gundomas ir materialinių gėrybių perspektyvomis. Demokratinė vienybė pasiekiama argumentacijos, įtikinėjimo keliu, iki bus pasiektas kompromisas kaip laisvų žmonių laisvas susitarimas.

Tai du kraštutinumai. Gyvenime žmonės tarp jų svyruoja. Tačiau žmonės, kurie save laiko demokratais, ne visada pataiko elgtis demokratiškai, kaip katalikas ne visada elgias katalikiškai. Oficialiai manifestuodamas savo priklausymą demokratijai, žmogus savo veiksmuose vienybės jieškodamas gali reikštis su stipriu totalistiniu pamušalu. Fizinės prievartos vartoti jis negali, kad primestų kitam savo nuomonę, bet vartoja moralinę prievartą. Pagrindinė iš tokių moralinės prievartos priemonių yra demagogija viešojoj opinijoj. Ja norima paveikti savo politinį partnerį, įbauginti, kad jis savo nuomonės atsisakytų ir nutiltų, kad visuomenėje jis ir jo idėjos būtų sudiskredituotos. Kita vienybei primesti moralinio smurto priemonė — tai brovimasis į svetimos organizacijos vidų ir jos sprogdinimas, pastangos įkalbėti kitos organizacijos narius, kad jie priverstų savo organizacijos vadovus ar atstovus pakeisti savo nuomones, o jei nuomonių nepakeičia, tai, kad jie patys būtų pakeisti kitais.

Tokios priemonės vienybei siekti savo esme yra totalistinės. Totalistų pati mėgstamiausia ir labiausiai išbandyta priemonė yra sufabrikuoti krašte “liaudies vyriausybes” ir sudaryti “paleckinį” ar “kvislingi-nį” ar “kadarinį” atstovavimą.

Totalistinės priemonės, vartojamos demokratinio žmogaus, parodo jo dvasinį suskilimą, kurį jo sąžinė pakenčia, suskilimą tarp žodžių ir darbų, suskilimą tarp demokratijos ir totalizmo. Savo priemonėmis jie gali pasiekti tam tikro trumpalaikio laimėjimo. Tačiau didesnėje distancijoje pasirodo tokių priemonių vartojimo žala; įsiveisia visuomeninė votis, kuri, jei nebus radikaliai ir nuoširdžiai gydoma, ims pūliuoti vis skaudžiau ir vis labiau tolins nuo vienybės. Pats gyvenimas demaskuoja vienybei siekti metodo klaidingumą arba neteisingą vienybės supratimą.

Tremtis turi dar savo specialias sąlygas, kurios pagreitina demaskuoti demagogiją ir kitas nedemokratines priemones vienybei siekti. Demagogijai palankesnės sąlygos yra masėje, kuri lengviau apgaunama. O tremties žmogus yra augštesnio intelektualinio lygio, nei demagogijos vartotojai mano. Antra, jei ir būtų čia tokios masės kaip nepriklausomoje valstybėje, tai ji neturėtų čia tos įtakos, kuri pareiškiama rinkimų, balsavimo keliu. Tremtyje kiekviena grupė turi savo tikrus ištikimus šalininkus, kurie demagogijai nepasiduoda. Demagogija tik priešingai juos veikia, nuteikia prieš vienybę su tais, kurie atstovauja demagogijai ir tos rūšies kitoms priemonėms. Trečia, gyvename tokį tremties laikotarpį, kad nedaug kas nori “valdžios”. Reikia su žiburiu jieškoti žmonių, kurie sutiktų eiti į valdybas ir kitokias visuomenines pareigas, o ypačiai toms pareigoms tinkamų žmonių. Demagogija prieš asmenį bei grupę paskatina tik pamoti ranka ir tarti: žinokitės sau vieni; ką galėsiu, padarysiu taip pat vienas... Ir tokiu būdu vienybės jieškotojų pastangos, gal būt ir labai nuoširdžios, bet vykdomos totalistiniais metodais, pasiekia kitokią vienybę — veikimą vienas sau ir kas sau.

4. Išvados politinei vienybei tremties sąlygomis

Politinei vienybei tremtyje išlaikyti ar laimėti reikalingas pirmiausia moralinis nusiteikimas — demokratinis vienybės supratimas ir demokratinis jos vykdymas, t. y. aiškinimosi, susipratimo ir pagaliau kompromiso dvasia. Tokia dvasia reikalauja vienas kito nusistatymą suprasti ir respektuoti (moralinio nusiteikimo trūkumas buvo pademonstruotas iš naujo Naujienų ir Draugo pradėjus pasikalbėjimus apie politinės vienybės atstatymą).

Antra politinei vienybei pasiekti sąlyga — tai intelektualinis suvokimas tikslo, kuriam ta vienybė turi tarnauti; tikslo, kuriam turi būti sutelktos jėgos, darbai ir mintys. Laikom, kad mūsų politinės vienybės tikslas yra Lietuvos laisvė, uždavinys — daryti visa, kas garsintų Lietuvos vardą ir bylą, demaskuotų ir diskredituotų Lietuvos okupantą, didintų Lietuvos draugų ir rėmėjų skaičių, gelbėtų Lietuvos žmones.

Tikslo akivaizda įgalina atsiriboti nuo daugelio pašalinių “tikslų”, kurie prisiplaka kaip vijokliai prie medelio ir čiulpia energiją, graužia pačią vienybę. Tikslo akivaizda įgalina atsiriboti, sakysim, nuo beprasmės iliuzijos, kad reikia kovoti dėl valdžios laisvinimo organizacijoje, dėl partinės aritmetikom, dėl dominavimo, dėl įgaliojimų ir subordinacijos. Lietuvai vistiek, kurios partijos žmogus kur stovės, kas kokius įgaliojimus turės, kas bus augštesnis ir kas žemesnis. Bet ne vistiek, ar tas žmogus tenkinasi reprezentavimu, ar jis norės ir sugebės dirbti Lietuvos laisvei reikalingą darbą.

Tikslo akivaizdoje daros beprasmės pertvaros, kuriomis dirbtiniu būdu provokuodami skirtumai, sakysim, skelbiant save tikrais demokratais, o ties politiniu partneriu statant jį įžeidžiantį klaustuką; monopolizuojant sau tautos atstovavimą, o kitiems tai paneigiant. Tėra tik iliuzijos, kad tie pašaliniai tikslai ir tiksleliai yra reikalingi Lietuvos laisvei. O vardan jų daugiausia ir laužomos jėtys. Juos vadinti laisvinimu yra to žodžio piktnaudojimas ir paties laisvinimo trukdymas.

Tikslo, kuriam tarnauja vienybė, prisiminimas demaskuoja iliuzijas kaip saulė miglas ir leidžia pamatyti iš vienos pusės saulę, iš kitos pajusti žemę po kojomis. Pajusti žemę po kojomis dabartiniu metu reiškia žinoti, kad esam nutolinti nuo gimtosios žemės daugelio mylių ir daugelio metų, o daugelis nutrūkęs ir pilietybės ryšį su savo valstybe. Esam nebe tie, kurie iš Lietuvos išėjom. Paregėti saulę tai reiškia įžiūrėti, kad yra tam tikri principai, kurių laikymas ir kurių vykdymas artina į laisvinimo tikslą. Tokie principai yra — išlaikyti savyje kovos dvasią; palaikyti savyje gyvą pajautimą teisės bei teisingumo, kuriuos grąžinti tautai ir asmeniui yra visas mūsų laisvinimo kovos tikslas; kiek begalint palaikyti vienybę su Lietuvos valstybinėmis apraiškomis, kurių liekanos tebėra valstybinės įstaigos ir pilietybė; eiti taip pat su tautoje tvirtai gyva vieningos Lietuvos valstybine linkme.

Tikslo ir principų respektavimas apsaugoja nuo pasidavimo dienos oportunistiniams interesams. Klausimo sprendimas, atsižvelgiant tik į dienos interesą tuo momentu gali atrodyti tikslingas ir patogus, tačiau tolimesnėje laiko eigoje jis gali atvesti į akligatvį ir visas laisvinimo pastangas bei jo organizaciją užmesti ant uolos. Tik atsižvelgiant į principus įmanomi kompromisai su realaus gyvenimo naujomis galimybėmis.

Dienos reikalus jungti su principų reikalavimais yra realus pagrindas ir politinei vienybei. Ne mechaniškai vienybei, bet organiškai, išplaukiančiai iš bendro intereso supratimo ir pergyvenimo.

5. Politinės vienybės utopija

Skeptikai turi pagrindo manydami, kad tokiai vienybei laikas dar neatėjęs, esą dirva per kieta ir erškėčiuota. Tačiau Thomas Moorus, turėdamas prieš akis kitas generacijas, kūrė valstybės viziją, kurią jis pavadino “Utopija”. Utopija galim vadinti ir savą viziją dėl politinės vienybės. Tokią viziją rastume išreikštą, jei vieną dieną kuklioj laikraščių vietoj ir paprastais žodžiais, be atsišaukimo ar dekliaracijos patoso, išvystume “pranešimą visuomenei”. Pranešimą, kuriame tarp kitų gerų naujienų būtų kalbama:

★

... Tokią ir tokią dieną lietuvių politinės grupės ir rezistencinės kovos organizacijos, esančios tremtyje, svarstė užtrukusios okupacijos ir tėvynės vadavimo reikalus.

Su didele pagarba žvelgė į savo tautą, kuri persekiojama ir naikinama, tebereiškia tautinę gyvybę jai prieinamomis formomis ir tebepalaiko savy laisvės viltį. Žvelgė į laisvajame pasaulyje pasireiškusias ir tebesireiškiančias organizuotas ir individualines jėgas, kurios dirba Lietuvos laisvei. Apgailestavo, kad nevisada tos jėgos suderintos ir kad dėl to atskiros kovos sritys yra užleistos.

Jos apgailestavo ir atitaisė negeroves laisvinimo organizacijoje, kurios buvo suskaldžiusios jėgas ir susilpninusios bendrą kovą.

Jos pakartojo įsipareigojimus kovoti už Lietuvą suderintomis jėgomis. Jos susitarė sudaryti egzilinę politinę vadovybę ir sutelkti joje jėgas, turinčias visuomenėje atramos, veiklumo ir siekiančias to paties kovos už laisvę tikslo.

Jos sutarė, kad egzilinė politinė vadovybė prisiima pareigą organizuoti ir derinti planingą kovą už laisvę, paremti kitų veiksnių ir asmenų darbą, jau dirbamą kuriame tos planingos kovos bare; paskatinti kitus, galinčius tame plane dirbti; organizuoti savomis lėšomis ir savomis pastangomis darbą tuose baruose, kurie nėra susilaukę darbininkų ir kovotojų.

Egzilinė politinė vadovybėsu dėkingumu sutinka kitų talką — politinę, moralinę, materialinę pagalbą tų vyriausybių ir visuomenių, kurios su simpatija žiūri į tautų išsilaisvinimo pastangas.

Egzilinė politinė vadovybė nekalba apie savo įgaliojimus, tačiau kol lietuvių tauta negali pareikšti savo valios, egzilinė politinė vadovybė kalbės už kalbėti negalinčią lietuvių tautą.

Egzilinė politinė vadovybė nekalba apie kitų veiksnių subordinaciją. Ji tesiekia sutelkti galimai pajėgesnius protus, kurie laiku ir tiksliai surastų tinkamiausią sprendimą Lietuvą liečiantiems klausimams. Ji tesiekia savo veikime respektuoti Lietuvos valstybinį kontinuitetą, derintis prie tautos valstybinio vieningumo evoliucijos, saugoti teisės ir teisingumo principus. Egzilinė politinė vadovybė tiki, kad darbo kompetencija, gyvas ryšys su tauta ir moralinis bendradarbiavimo lygis susilauks visuomenės palankumo, pripažinimo ir paramos...

*

“Pranešimas visuomenei” baigiamas prašymu, kad ir ji ir jos spauda vengtų diskriminacinės tendencijos asmenims ir grupėms; kad tas, kuris naudojasi žodžio laisve, yra įpareigotas kontroliuoti save, idant jo žodžio laisvė nevirstų kitam žmogui skriauda, o visuomenei klaidinimu ir kiršinimu...

Tai utopiniai norai. Utopija gali virsti realybe tada, kai ji ima įsigyventi atskirų žmonių protuose, pergyvenimuose ir pagaliau, kai ji virsta visuotiniu pasiilgimu...

Kol tai dvasiose pribręs, galimi ir kiti “vienybės” pavidalai. Jei ir neįmanoma susirinkti po “vienu stogu”, tai liekantis kiekvienam po savo stogu įmanomas funkcionalinis bendradarbiavimas — kada reikia nustatyti ir viešai pareikšti bendrus nusistatymus Lietuvą liečiančiais klausimais, galimas būtų dabar besitariančių grupių bendras pareiškimas ir bendras žygis. Jis tada apimtų žymiai platesnius sluoksnius ir juos angažuotų įsipareigojimams.

Tačiau ir tokia funkcionalinė “vienybės” forma tegalima tada, jei yra pribrendusi dvasia susiprasti, ne dominuoti.

JIEŠKANTIEJI SĄŽINĖS RAMUMO:

...Inkvizitorius ...pripažįsta, kad sąžinės nerimą žmogus skaudžiau pergyvena negu gyvybinį alkį. Žmogus sutinka išsižadėti net duonos, kad tik galėtų būti savyje ramus. Inkvizitorius teisingai pastebi, kad žmogus “paliks Tave ir eis paskui tą, kuris apgauna sąžinę”. Apgauna sąžinę — posakis nepaprastai prasmingas, nes iš tikro sąžinę tegalima tik apgauti, ne sunaikinti ar pašalinti; apgauti ta prasme, kad priešais žmogų esti pastatomi neva dieviški dalykai, kuriems jis nusilenkia, kurie tačiau savo esmėje yra melagingi žmogaus padarai (Ib. 169p.).