KAIP SAVO PROFESIJOJE GALIU PRISIDĖTI PRIE LIETUVOS ATSTATYMO?
ROŽĖ ŠOMKAITĖ
Madison, Wisc.
Antraštės klausimas savo metu Lietuvių Studentų Sąjungos buvo duotas savo nariams konkursinio rašinio tema. Red.
Profesinio sąžiningumo vaidmuo
Į šį klausimą spontanus mano atsakymas būtų šiokis: ne tik aš savo profesijoje, bet ir kiekvienas laisvojo pasaulio lietuvis savoje, galime geriausiai prisidėti prie Lietuvos atstatymo tuo būdu, kad visokiomis aplinkybėmis stengsimės sąžiningai savo profesines pareigas vykdyti. Profesinis pareigingumas, tiksliau—sąžiningumas, išlaisvintos Lietuvos atstatymui bus didžiausios reikšmes. Be abejojimo, Lietuvos atstatymui bus svarbus kiekvienas profesinio išsilavinimo žmogus, lygiai kaip tam pačiam atstatymui bus svarbus kiekvienas lietuvis su kapitalo ištekliais. Tačiau svarbiausia bus Lietuvai, ypatingai atsistatymo laikotarpyje, turėti kristalinės profesinės sąžinės žmonių.
Iš čionykščių mūsų tautiečių, senosios išeivijos žmonių dar ir dabar kartais tenka išklausyti nusiskundimų bei priekaištų, kad jų 1919-1921 m. sudėtų Lietuvai atstatyti kapitalų žymi dalis patekusi į nesąžiningas rankas ir žlugusi be naudos davėjams ir pačiai Lietuvai. Mūsų karta jau per jauna tuos dalykus atsiminti. Tačiau vistiek, kiek tie JV senųjų lietuvių nusiskundimai bebūtų pagrįsti, ateityje jie sudarys nelengvai įveikiamas barikadas į šių lietuvių taupmenas, kai jos bus reikalingos Lietuvai atstatyti. Gal faktiškai tokių nesąžiningumų ir labai nedaug tėra pasitaikę, bet čia dera mūsų priežodis, kad ir viena nešvari karvė visą guotą teršia. Žinome gi, kad žmogus linkęs vieną mažą nuoskaudėlę dešimt kartų ilgiau minėti, kaip vienuoliką geradarybių.
Apskritai profesinis sąžiningumas nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo augštumoje. Atsimenu iš tėčio pasakojimų apie prekybininkų sukčiavimus, apie viešo turto pasisavinimus bei išeikvojimus, apie valstybinio miško vagystes, apie amatininkų nesąžiningai atliktus užsakymus ir kt.
Okupacijos sąlygų žala
Išlaisvintoje Lietuvoje profesinio sąžiningumo reikalas bus nepalyginti opesnis. Sovietinė okupacija žlugdyte žlugdo žmonių moralinį atsparumą apskritai, o tuo pačiu ir profesinį sąžiningumą. Sovietinėje sistemoje vienintelis moralumo mastas yra nauda sovietiškam režimui. Įskundęs savo tėvą NKVD komjaunuolis Morozovas yra sovietinės moralės didvyris, jaunimui pavyzdys. Jam statomi paminklai. Tokiais principais atremta moralė negali ugdyti nė profesinio sąžiningumo. Maža to, greta sovietinės moralės principų dar labiau žmogaus profesinį sąžiningumą žaloja sovietinės okupacijos praktika. Visuotinis skurdas krašte, stoka būtiniausių pragyvenimo reikmenų, maži atlyginimai už darbą, augštos prekių kainos, “juodoji rinka”, darbininkui sunkiai pakeliamos produkcijos normos, baimė patekti į NKVD nemalonę ir būti deportuotam, — visa tai verste verčia okupuotosios Lietuvos žmogų kas žingsnis veidmainiauti, meluoti, vogti, apgaudinėti, nuslėpti, klastoti. Pati augščiausioji okupuotos Lietuvos valdžia, drebėdama dėl savo likimo, apgaudinėja savo ponus Maskvoje, savo raportuose meluoja apie socializmo laimėjimus ir visokių planų vykdymo “perviršius”. Žemesnieji pareigūnai apgaudinėja savo augštesniuosius viršininkus, kolchozninkai — kolchozo “valdžią”, fabriko darbininkai—fabriko administraciją. Netgi tėvai nevisada gali būti nuoširdūs savo vaikams, broliai—broliams. Ir juo ilgiau Lietuvoje truks sovietinė okupacija, juo daugiau bus apgriautas lietuvio taurumas ir sąžiningumas. Šiuo atžvilgiu netenka turėti jokių iliuzijų. Turime skaitytis su rimta galimybe, kad sovietinė okupacija paliks stipriai sužalotą lietuvio profesinį sąžiningumą. Žiūrėkit, tik labai nedaug, palyginti, žinių iš Lietuvos gyvenimo pralaužia “geležinę uždangą”, bet ir iš jų galime susidaryti aiškų vaizdą, kad okupuotoje Lietuvoje labai dažni išeikvojimai, pasisavinimai, prasti gaminiai. Vadinamas “brokas” sudaro labai žymų gaminių procentą. Sutikime, kad iš dalies tas profesinis nesąžiningumas eina iš lietuvio rezistencijos okupantui. Bet taip pat sutikime, kad tai dviašmenis peilis. Lengva profesinį sąžiningumą sugriauti, bet sunku sugriautą atstatyti.
Profesinis sąžiningumas ir doleris
Kita vertus, ir laisvojo pasaulio lietuviui ugdyti profesinį sąžiningumą sąlygos nėra palankios. Buvusi DP padėtis mūsų sąžiningumą stipriai lamdė ne tik visokiomis “vaizbos” pagundomis, bet ir visokiais “screeningais”. Buvo laikas, kad negalėjai prisipažinti pabėgęs nuo bolševikinio pragaro grėsmės, nes tuo prisipažinimu galėjai prarasti pabėgėlio globą. Vėliau, kai Rytų-Vakarų politinę bičiulystę pakeitė politinis antagonizmas, mes, ypatingai vykdami į Jungtines Valstybes, turėjome savo pasitraukimo iš Lietuvos argumentus pasukti 180°, palyginti su tais, kuriuos dėstėme savo pirmosiose anketose UNRRA’i. Tačiau DP pereinamojo pobūdžio padėties mūsų sąžiningumui padarytos žaizdos ilgainiui užgytų, jei, atsidūrę emigracijoje, mes nesusidurtume su naujomis pagundomis, naujais pavojais.
Aš nepažįstu nei Kanados, nei Australijos sąlygų. Tačiau dėl Jungtinių Valstybių sąlygų profesiniam sąžiningumui ugdyti optimizmui pagrindo — nelabai daug. Nežinau, būt gera, kad klysčiau, bet man yra susidaręs įspūdis, kad Jungtinėse Valstybėse dažnu atveju pasisekusi apgavystė tapatinama su apsukrumu. Jei tik tau pasisekė kitą “apstatyti” — tu sumanus, apsukrus. Būdinga, kad, iš vienos pusės, šiame krašte labai pabrėžiamas privačios nuosavybės, privačios iniciatyvos neliečiamumas (tik atsiminkime, koks sujudimas buvo dėl prezidento Trumano potvarkio laikinai, kol darbininkai su darbdaviais susitars dėl darbo sąlygų, plieno pramonės įmones perimti vyriausybės žinion, arba kokią kontraakciją buvo sukėlę gydytojai dėl socialinės medicinos projekto), o iš antros pusės nesidomėjimas, kuriuo keliu nuosavybė įgyjama, kuriais pavidalais privati iniciatyva reiškiasi. Iš vienos pusės nuosavybės ir privačios iniciatyvos nuolatinis pabrėžimas, iš antros vėl pusės, palyginti, silpna kova su plėšikavimu, vagystėmis, jau neminint rastų daiktų pasisavinimo. Europoje privati nuosavybė paprastai yra suprantama palenkta bendrajai gerovei, privati iniciatyva — visuomenės tarnybai. Tačiau, antra vertus, svetimos nuosavybės gerbimas Europoje taip pat daug didesnis, kaip čia. Visiems žinomas pasakojimas, kaip amerikietis Helsinkyje (Suomijos sostinėje), norėdamas persitikrinti suomių sąžiningumu, bulvare ant suolo paliko 10 auksinių dolerių. Kitą dieną pinigas dar tebebuvęs savo vietoje. Po poros dienų viešbučio tarnas amerikietį pasiteiravo, be nebus jis pametęs auksinio pinigo. Esą bulvare ant suolo rasta 10 auksinių dolerių. Kadangi pametimas nebuvęs policijai praneštas, o svetimas pinigas rodąs, kad jį galėjo svetimšalis pamesti, tai policija ir jieškanti po viešbučius pinigo pametėjo. Savo bandymu amerikietis buvo patenkintas. Jei tai ir nėra tikras atsitikimas, tai Suomijos atžvilgiu labai gyvenimiškas. Panašus nuosavybės gerbimas esąs visoje Skandinavijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Belgijoje. Jungtinėse Valstybėse padėtis šiuo atžvilgiu visai kita. Ji galbūt kiek panaši į padėtį Rytų Europoje. Tėtis pasakojo, kad kartą Vilniuje, pajutęs svetimą ranką savo kišenėje, greit atsigręžęs ir akis akin susidūręs su pasikėsintoju, kuris, nepatenkintas savo nepasisekimu, ciniškai pastebėjęs: “Nevaikščiok atsilapojęs”. Amerikoje taip pat neatsargu vaikščioti “atsilapojus”, o kartais ir seifai nuosavybės neapsaugo. žodžiu, sąžiningumo dorybe Amerika nėra turtinga.
Kai per vieną chemijos paskaitą profesorius palietė profesinės etikos problemą ir nurodė keletą labai paplitusių profesinio nesąžiningumo pavyzdžių, įspėdamas, kad bent mes, išėję į gyvenimą, būtume sąžiningesni, tai veik visa klasė, su retomis išimtimis, ėmė šaukti, kad profesoriaus patarimas yra nesuderinamas su pasisekimu ir geru uždarbiu. Geras uždarbis yra šio krašto dažno profesionalo sąžiningumo augščiausias mastas. Suprantama, šitokiomis sąlygomis išsiugdyti profesinį sąžiningumą mums, kurie ruošiamės Lietuvos atstatymui, nėra lengva. Tačiau kaip tiktai šios nepalankios profesiniam sąžiningumui tarpti sąlygos mus, besiruošiančius vienam ar kitam profesiniam pašaukimui, turi akinti juo daugiau savo dėmesio ir pastangų skirti profesinio sąžiningumo ugdymui.
Per asmenybės integralumą į profesinį sąžiningumą
Netenka aiškinti, kad profesinis sąžiningumas, profesinis pareigingumas yra neatsiejamas nuo visos žmogaus asmenybės. Kas apskritai nesąžiningas ir nepareigingas, tas negalės pasižymėti nė profesiniu sąžiningumu bei pareigingumu. Profesinis pareigingumas tėra bendrame pareigingumo spektre viena sudedamoji spalva. Štai kodėl kiekvienas apsileidimas tautinių, visuomeninių, šeiminių ar tarnybinių pareigų atžvilgiu neišvengiamai reflektuoja ir mūsų profesiniame pareigingume. Ir kai viename rytinių valstybių studentų suvažiavime kolega Kavolis savo paskaitoje ypatingai pabrėžė studentų vaidmenį gyvenime, kai jis, Kazio Binkio žodžiais tariant, šaukte šaukė: “Gulbės kelią! Gervės kelią! Debesų keliu plačiuoju aš važiuoju”,—tai jis tik skatino besiruošiantį profesijai lietuvį daugiau susidomėti visapusinio savo pareigingumo ugdymu. Nes kai studentas, užuot dalyvavęs Birželio 14-sios sukakties minėjimo parengime, pasirenka savo kolegos vardinių šventę, kai Višinskio piketavimą pakeičia savo mergaitės aplankymu arba lojalumo paradą — iškila į užmiestį, tai nuo to nukenčia tokio kolegos pareigingumas apskritai, tuo pačiu ir profesinis pareigingumas. Man rodos, kad teisus senasis Epiktetas (toks Graikų mintytojas, gyvenęs p. Kr. 50-138 m.), tardamas, kad “gyvenime nevisada mes patys pasirenkame roles, kad tai ne visada nuo mūsų pastangų pareina; tačiau mūsų pareiga yra visada savo vaidmenį gerai suvaidinti”. Be abejojimo ir mums nevisiems bus lemta išlaisvintoj Lietuvoj pasirinkti vaidmuo pagal savo norą. Užtat visų mūsų bus pareiga savo vaidmenį be priekaišto suvaidinti. Kiek mes būsime savo profesijoje sąžiningi ir pareigingi, tiek mes reikšmingai prisidėsime prie Lietuvos atstatymo.
ATSPĖKITE
“Būdinga, kad kažkuriuose Jungtinių Tautų organuose mažųjų tautų teises daugiausia pasišauja ginti atstovai tų tautų, kurios pačios labiausiai mažųjų tautų teises ignoruoja. Šimtai milionų žmonių, gyvenančių tų tautų valdomose teritorijose, neturi net pačių elementariųjų žmogaus teisių ir gyvena sąlygose, kurios nesuderinamos su asmens vertingumu. Bet tatai nutylima. Tokia padėtis laikoma normalia, ir manoma, kad tie žmonės teturi teisę nužemintai sutikti su tomis sąlygomis”.
Kas šių žodžių autorius, rasite paskutiniame puslapyje.
