Praėjusieji metai laisvinimo baruose
Politinėje - diplomatinėje srityje, be abejojimo, praėjusiųjų metų svarbiausias įvykis buvo JV KONGRESINĖS KOMISIJOS TARDYMAI dėl sovietinės agresijos Baltijos kraštuose. Lig šiol tardymo duomenys sutraukti į 4 pranešimus, kurių 1 ir 3 liečia išimtinai Baltijos valstybes. Pirmajame pranešime dėmesio vertas J. F. Dulles teigimas, kad JV “nepasiruošusios siekti apgaulingo saugumo, mainikaudamos su pavergtųjų viešpačiais ir tuo patvirtindamos pavergimą” ir kad JV “nežiūri į konferencijos stalą, kaip į vietą, kur savo principų atsižadama, bet žiūri, kaip į vietą, kur principai turi nulemti”.
Šioks JV politikos principingumo pabrėžimas yra įsidėmėtinas, turint prieš akis išplitusį koegzistencijos šūkį.
Pirmajame pranešime yra sutelkta nemaža vertingos Lietuvos laisvinimo kovai teisinės — politinės medžiagos. Ji būtų buvusi dar geresnė, jei mes patys būtume buvę daugiau pasirengę. Lietuvos atstovybė pateikė pirmajame parodyme tik pagrindines sutartis. Lyg ne atstovybės uždavinys ir pareiga tokioje byloje pateikti ir sovietinę agresiją bei jos padarinius įrodančią medžiagą? Ir kuo paremtas mūsų diplomatų kaikurių duomenų frizavimas? Kai ta pati atstovybė Jungtinėms Tautoms yra teigusi, kad iš Lietuvos deportuota 550,000, tai Kersteno Komisijai jau deportuotųjų kiekį sumažina iki 300,000. Kuo pagrindu? Arba vėl buv. Krašto apsaugos ministerio parodymas? Užuot pateikęs to meto lemtingų įvykių aiškų vaizdą, jis liudija tik atsakingųjų menkystę. Savotiškai taip pat atrodo buv. “liaudies vyriausybės” atsakingo pareigūno liudijimas, kad partijos liepusios savo žmonėms bendradarbiauti tai “vyriausybei”.
Trečiasis pranešimas yra studijinė medžiaga apie Baltijos valstybių praeitį, konstitucinę raidą, jų padėtį II-ojo Pasaulinio karo pradžioje ir tt. Ypač platus lietuviškų dokumentų skyrius. Gaila, kaikurie jų paskelbti su klaidomis, kurios nesąmoningai kartojamos pačios komisijos baigiamajame žodyje. Antrojo ir ketvirtojo pranešimo medžiaga daugiau liečia Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos, Bulgarijos valstybes. Pačios komisijos išvados, kaip teisminė procedūra autoritetingo organo prieitos, turi svarbios teisinės — politinės reikšmės. Kai JV Kongreso komisija skelbia oficialiai, kad “yra neginčijamai teigiamai įrodyta, jog Estiją, Latviją, ir Lietuvą Sovietų Sąjunga jėga okupavo ir neteisėtai aneksavo: kad Sovietų Sąjungos rėmimasis 1940 m. liepos mėn. tariamai laisvais ir savanoriškais rinkimais ir jų išdavoje susidariusių parlamentų priimtomis rezoliucijomis, prašančiomis Lietuvą, Latviją, Estiją pripažinti sovietinėmis respublikomis, — yra melagingas ir neatitinkąs faktų”, — tai šitie JV Kongreso komisijos konstatavimai, nors patiems lietuviams seniai žinomų dalykų, tarptautinėje politikoje turi didelės vertės. Lygiai reikšminga ir komisijos išvada, kad sovietinė okupacija Lietuvoje yra viena iš tarptautinės įtampos priežasčių ir sudaro grėsmę pasaulio taikai. Svarbios ir rekomendacijos Valstybės Sekretoriui imtis reikiamų žingsnių Jungtinių Tautų dėmesiui į sovietinę taikos grėsmę atkreipti ir JV delegacijai Jungtinėse Tautose pavesti iškelti klausimą, kad Jungtinės Tautos pasisakytų už greitą ir pilną sovietų karinių, policinių ir administracinių jėgų evakuavimą iš Baltijos valstybių, žinoma, kongresinės komisijos patarimai vyriausybės neįpareigoja. Bet turi reikšmės viešajai opinijai.
O tatai taip pat svarbu.
Ar ALTo pateikti į bylą rašytiniai liudytojų pareiškimai bus įtraukti įrodomąja medžiaga, lig šiol neaišku. Oficialiai visus laurus dėl kongresinės komisijos priskiriame ALTui. Faktiškai didelį įnašą yra padaręs ir LLK. Apskritai, bendradarbiaujant Kersteno komisijai tarp ALTo, pasiuntinybės ir LLK stigo nuoširdaus tarpusavinio bendradarbiavimo, ir tas reikalui nebuvo naudinga.
SOVIETŲ PAVERGTŲJŲ TAUTŲ APSIJUNGIMASyra antras reikšmingas praėjusių metų laisvinimo pastangų reiškinys. Sovietų pavergtųjų valstybių jungtinė atstovybė turi keleriopos reikšmės. Pirmiausia jos reikšmė eina jau iš to, kad Jungtinių Tautų pačioje pašonėje susidarė garsiakalbis, kuris nuolat šaukia apie Sovietų Sąjungos agresiją ir kitus tarptautinius nusikaltimus laisvei, taikai, teisei bei žmoniškumui. Galima apsimesti jo negirdint, bet faktiškai jis veikia. Jis aidu ataidi kiekvieną Sovietų Sąjungos siūlymą, kiekvieną tarptautinės ar vidaus politikos žingsnį.
PJT Seimas šiais metais turėjo 12 posėdžių. Jis įteikė Jungtinėms Tautoms protestą dėl Čekoslovakijos ir Lenkijos dabartinių delegacijų Jungtinėse Tautose neteisėtumo; protestą dėl Baltijos valstybių užgrobimo; deklaraciją, kad pasaulio taika galima tik respektuojant asmens teises ir tautų apsisprendimą; rezoliuciją dėl tarptautinių nusikaltimų kodekso; rezoliuciją, kad Jungtinės Tautos pasmerktų sovietų agresijos veiksmus ir sudarytų sąlygas sovietų pavergtų valstybių nepriklausomybei atstatyti; raportą apie Sovietų Sąjungos karinius pasirengimus okupuotuose kraštuose; rezoliuciją dėl neteisėtų Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos režimų; rezoliuciją dėl sovietinio sumanymo agresijos aptarimo reikalu; rezoliuciją dėl prievartinių darbų; rezoliuciją dėl deportacijų; rezoliuciją dėl religijos persekiojimo; rezoliuciją apie moterų padėti sovietų pavergtuose kraštuose; rezoliuciją dėl sovietų siekimo per mainų santykius griauti tarptautini ūkį ir stiprinti sovietų karo mašiną; rezoliuciją dėl profesinių darbininkų organizacijų padėties; rezoliuciją sovietinio genocido reikalu; rezoliuciją dėl Kersteno Komisijos išvadų panaudojimo. Be to, pasisakė dėl Europos apsijungimo, dėl Indokinijos paliaubų sutarties nuostato, kuriuo karo belaisviai, kovoję po Prancūzijos vėliava, verčiami grįžti į savo kilimo kraštus, kur jie traktuojami kaip nusikaltėliai. PJ Seimas priėmė atsišaukimą į pasaulio laisvąsias tautas. Taigi PJT aprūpina medžiaga Jungtinių Tautų laisvųjų valstybių delegacijas.
Lietuvai šis jungtinis pavergtųjų valstybių organizmas dar ir tuo reikšmingas, kad mūsų bylą sulygina su kitų sovietų pavergtųjų valstybių byla.
Jei tautinių atstovybių vidaus santykiai arba bendra tarptautinė padėtis nesudarys kliūčių šiam pavergtųjų junginiui tapti pastoviu pavergtųjų forumu, tai su laiku PJT gali tapti vienu iš pagrindinių antisovietinės rezistencijos politinių veiksnių. Lietuvos įnašą šiame junginyje energingai atiduoda LLK.
BERLYNO, ŽENEVOS, CARACASO KONFERENCIJOStaip pat davė progos laisvinimo pastangoms pasireikšti.
Pan-Amerikos konferencija Caracase sovietų pavergtųjų kraštų tiesiogiai nelietė. Bet netiesiogiai galėjo turėti nemažos reikšmės. Tą ypač JV siekiant Amerikos kontinentą konsoliduoti prieš sovietinį pogrindį, Centro ir Rytų Europos patirtis santykiuose su sovietais Europos pavergtųjų valstybių padėtį ir pavaizdavo sovietų pavergtųjų kraštų atstovų telegrama iš New Yoųko J. F. Dullesui į Caracasą.
Berlyno ir Ženevos konferencijose prie derybų stalo atsisėdus ir Sovietų Sąjungai, Centro ir Rytų Europos klausimai galėjo būti prisiminti. Todėl suprantamas ir lietuviškųjų veiksnių aktyvumas. Vilkas per Augštuosius Komisarus Bonnoje įteikė raštą Dullesui, Edenui ir Bidault, prašydamas ta proga priverst Sovietų Sąjungą atitraukti iš Lietuvos savo kariuomenę ir policiją ir atstatyti Lietuvos suverenumo vykdymą. Lietuvos atstovai Londone, Paryžiuje ir Wa-shingtone savo keliu įteikė notas, ribodamies prašymu nepripažinti Lietuvos aneksijos. LLK bendrai su kitais Centro ir Rytų Europos Jungtinėse Valstybėse esančiais tremtiniais priminė Bidault, Dullesui ir Edenui tautų apsisprendimo principus ir Bermudų konferencijoje sutartus pagrindus. Dr. Karvelis Vokietijoje veikiančios Baltų Tarybos vardu buvo ir Berlynan nuvykęs. Nežinia kurio veiksnio paveiktas Dulles savo argumentuose Berlyne prisiminė Molotovo savo laiku taikingiausius žodžius Baltijos valstybėms ir Sovietų Sąjungos agresijos veiksmus jų atžvilgiu.
Ženevos konferencija, nors buvo skirta tik Tolimųjų Rytų problemoms, įgalino Dulles pavaduotoją
Bedell Smith Sovietų Sąjungos atžvilgiu pakartoti Dulleso berlyniškį pareiškimą apie Baltijos valstybių patirtį santykiuose su Maskva. Buvo paleistas gandas, kad vistik Ženevoje Mendes-France su Molotovu ir Baltijos kraštų padėtį lietę. Vėlesnės žinios iš Europos ta gandą paneigė, teigdamos, kad “nieko nėra įvykę, kas galėtų Lietuvos laisvinimo veiklą trukdyti. Padėtis nėra pasikeitusi”.
PRIVERČIAMIEJI DARBAI, GENOCIDASir kiti asmens teises liečią dalykai laisvinimo pastangose sudaro taip pat reikšmingą gabalą.
1953 m. Jungtinės Tautos priverčiamųjų darbų klausimą savo darbotvarkėje, atrodo, sąmoningai buvo palikusios 1954 metams, kad, problemai esant nebaigtai, JT forume galėtų atskleisti sovietinę tikrovę ir veikti sovietinę praktiką. Mūsų veikla pažymėtina dviem atžvilgiais — pastangomis deportacijas įtraukti į priverčiamųjų darbų tiriamąjį procesą ir pastangomis išryškinti okupuotosios Lietuvos darbo sistemą ir darbininkų padėtį. Pastaruoju klausimu šalia pastangų per PJT pažymėtinos ir gegužės 1-sios proga pasireiškusios sovietų pavergtųjų kraštų darbininkų atstovų bendru manifestu ir bendromis rezoliucijomis, taip pat prie Vidurio ir Rytų Europos Krikščionių Demokratų Sąjungos veikiančios Centro Europos Krikšč. Profesinių Sąjungų Federacijos veikla. Kova su priverčiamuoju darbu susilaukė talkininko iš sovietinės Kinijos saugumo ministerio ta prasme, kad tas ministeris Jungtinėms Tautoms suteikė apsčiai duomenų apie priverčiamuosius darbus sovietinėje Kinijoje, pripažindamas jų sovietinę kilmę ir pavyzdį. Priverčiamųjų darbų klausimu ir Vlikas yra Jungtinėms Tautoms įteikęs raštą.
Gegužės 3 d. Sovietų Sąjunga lyg ant patyčių genocido konvencijos didiesiems apologetams ją ratifikavo. Aišku, sovietai neratifikuotų konvencijos, kuri būtų paveikus ginklas prieš juos pačius.
VOKIETIJOS ATVEJIS būtų atskira pastraipa laisvinimo pastangose. Bet šis atvejis, — prasidėjęs ELTOS gegužės 7 d. pranešimu, kad “formaliai sutvarkytas Auswaertiges Amte Vliko delegato pristatymas Lietuvos respublikai atstovauti” ir tos pačios ELTOS lapkričio 1 d. pranešimu tuo tarpu išsirutuliojęs tik iki Lozoraičio prašymo Bonnai leisti įsteigti “Dienststelle des Chefs der litauischen Diplomaten”, — yra taip gerai visiems žinomas, kad čia neverta jo aiškinti. Bonnos atvejis vadistines užmačias ypatingai išryškino. Vadistinio principo atstovai pasirodė ir patį Lietuvos reikalą subordinuoją vedizmui, pagal taisyklę — jeigu ne aš, tai nereik ir Lietuvos.
VLIKo, VT, MLT pirmininkų atsilankymas Amerikoje ir vadinamoji politinė lietuvių konferencija, buvo tikėta, duos geresnių rezultatų, VLIKo ir VT pirmininkų politinė misija kaip ji buvo suplanuota, nebuvo sėkminga. ALTas pervertino savo pajėgumą bei įtaką, tiksliau— pajėgumą bei įtaką TV Kongreso atstovų ar senatorių Valstybės Departamento nusistatymui. Ta įtaka pasirodė reliatyvi. Politiniu atžvilgiu jau sėkmingesnis buvo Valstybės Departmente apsilankymas MLT pirmininko Simonaičio, kuriam Mažosios Lietuvos problema pavyko sudominti Valstybės Departamento sluogsnius. Deja, tų sluogsnių prašymas tebelaukia patenkinamas. Tik kadangi tam patenkinimui reikia atsidėjus padirbėti, tai nei “šefas”, nei Vlikas dėl šios “kompetencijos” nerodo iniciatyvos varžytis. Ir gali taip atsitikti, kad Valstybės Departamento susidomėjimą Maž. Lietuvos problema ne mūsieji, bet vokiškieji veiksniai pirmieji patenkins, nors MLT veikia nuo 1946 m. gegužės 24 d. o to galima laukti, nes Bonna jau padarius del to atsilankymo savo pareiškimą VLIKo ir Lozoraičio delegatams.
VLIKo ir VT pirmininkams atvykus į JV, LLK projektavo sukviesti bendrą VLIKo, diplomatų, ALTo, LLK žmonių bei atitinkamų ekspertų Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo studijinę konferenciją. Tam betgi nei vlikininkai, nei altininkai nepritarė. Gegužės 18—19 įvyko improvizuota informacinė konferencija. Jos reikšmė — jokia.
Europoje pastaraisiais metais pastebėtinai sumenkėjo padėtis oficialių ar pusiau oficialių institucijų pavergtųjų Centro ir Rytų Europos kraštų reikalams. Savo laiku stipriai reiškusis Europinio Sąjūdžio Centro ir Rytų Europos Komisija, britams atsisakius jai savo paramą, vos bekruta. Patariamojo Europos Seimo analoginė komisija taip pat menkai tesireiškia. Gal dėl to pagyvėjo privačios pastangos per “Association Franre-Baltique”, “L’Union pour la Defence des peuples oprime”, per Rytų Europos Sąjūdį Europai Apjungti, per “France-Europe de l'Est”, per bendrus komitetus su ukrainiečiais, armėnais, kaukaziečiais, neskaitant pažymėtinos veiklos vadinamų partinių internacionalų. Iš jų ypač aktyviai reiškiasi J. V-se tremtinių krikščionių demokratų ir valstiečių. Juose ir lietuvių atitinkamos grupės reiškiasi.
INFORMACIJOS SRITYJEtenka atžymėti vienkartinius ir periodinius įvykius. Liepos 3 d. “Laisvos Dienos” manifestacija New Yorke prie laisvės statulos, Sp.o Paulo 400 metų sukaktį minint tarptautinės parodos lietuviškas skyrius, Vasario 16 ar Birželio 14—15 minėjimai,
Lietuvos - Latvijos Estijos žemėlapio išleidimas (nelietuvių iniciatyva ir pastangomis), senatoriaus Douglas rezoliucijos priėmimas JV Senate, bolševikų revoliucijos dienai (lapkr. 7) priešpriešiais pastatymas Nežinomojo Kalinio Dienos, spaudos atgavimo sukakties minėjimas, tiesa, menkai teišneštas į tarptautinę plotmę, arba lig šiol savam reikalui nepanaudota Lietuvos Statuto sukaktis. Iš praėjusių metų leidinių informacijos srity pirmiausia minėtina Kolumbijoj išėjusi Čibiro “El traperio del Genocido”. Brazilijoj išėjo “Lituania”. Vlikas išleido “Les Martyrs de Lithuanie” ir “Le sort des Etats Baltes”. New Yorke išėjo brošiūra “Assembly of Captive European Nations”. Mūsų tautinėje informacijoje žymi vieta tenka arkivysk. Matulaičio beatifikacijos bylos eigai, taip pat įvairioms meno parodoms svetimiesiems, kaip Galdiko. Viesulo ir kt.
Iš periodinių informacijos dalyku pažymėtini ELTOS mėnesiniai biuleteniai vokiečių ir italų kalbomis, New Yorke pasirodęs “Baltic Review”, Londone — “East and West”. Svarbus vaidmuo informacijos srityje tenka skirti ir Romos bei Madrido radijų lietuviškoms valandėlėms.
Apskritai mūsų eilinė informacija neblogai apsitvarkius. Tiesa, pasigendame angliškos ir ispaniškos ELTOS ir ypač pasigendame rimto išsamaus informacinio leidinio apie Lietuvą svetimomis kalbomis, jau nekalbant apie mūsų atskirų problemų studijinę informaciją. Ne be pagrindo prof. Z. Ivinskis jau ir viešai guodėsi, kad tokie pvz. Karaliaučiaus archyvai šiandien lengvai prieinami, tik veiksniai į tą galimybę neatkreipia reikiamo dėmesio. Ar ne juokinga. Prūsų Lietuvos studijos tariamai vykdomos New Yorke, ne Goettingene, Kiely-je ar Romos archyvuose. Prof. Z. Ivinskis jau kelinti metai triūsia Romos archyvuose. Bet ar kuriam veiksniui atėjo galvon jį ten panaudoti Lietuvos reikalams? O juk tai reta galimybė.
LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO SRITIStenka paliesti dėl to, kad pačios laisvinimo pastangos glaudžiai siejasi su lietuvybės likimu. Lietuvybė yra šių pastangų pagrindinė versmė. Neskaitant JV, laisvajame pasaulyje skaičiuojame apie 150.000 lietuvių: Argentinoje 40.000, Australijoje 7.900, Austrijoje 183, Belgijoje 200, Brazilijoje 43.000 (vien Sao Paulyje 12.000, neskaitant Brazilijoje gimusiųjų), Britanijoje 9.000 (6.000 senųjų ir 3.000 naujųjų), Danijoje 182, Italijoje 185, Kanadoje 20.000, Kolumbijoje 500, Prancūzijoje 1500, Švedijoje 260, Šveicarijoje 50, Urugvajuje 10.000, Venecueloje 2.000, Vokietijoje 7.500 (Lietuvos piliečių 3.400), Zelandijoje 200.
Vien tremtinių laisvajame pasaulyje ne mažiau kaip 1.200 studijuoja augštąjį mokslą. Lietuvių studentų sąjungai priklauso 576 tremties studentai. Australijoje yra 49 lietuviai studentai, Kanadoje 118, Argentinoje per 100 senosios ateivijos studentų.
Nors prof. Stanka. savo laiku yra kėlęs tarptautinio universiteto mintį, tačiau betkurio pavidalo tautinė augštoji mokykla išeivijoje mums perdaug graži svajonė, kad taptų realybe. Realesnis dalykas tautinė vidurinė mokykla. Bet ir šios rūšies mokyklą net ir JV lietuviai lig šiol nestengia suorganizuoti. Išimties sąlygomis veikia Vasario 16-sios gimnazija ir TT seleziečių gimnazia Castel Nuovo don Bosco. Suprantama, po šeimos eina pradžios mokykla su savo vaidmeniu lietuvybei. Bet, jei tiesą pasakė VT pirmininkas Vlikui, o jis pasakė, kad “tenka labai apgailestauti, kad iki šiol pasaulyje nėra nė vienos savos normalios pradžios mokyklos”, — tai tikrai lietuvybės išlaikymo mokyklinė atrama lig šiol labai apleista. Lig šiol tesančios 45 vargo mokyklos, žinoma, pradžios mokyklai pagrindas yra pati lietuvių bendruomenę. Deja, visuos senosios išeivijos kraštuos (Argentinoje, Brazilijoje, Jungtinėse Valstybėse, Urugvajuje) bendruomenės organizacijos sudarymas labai sunkiai teprigyja, ir vaisių dar neveikiai galės nešti. Būdingas faktas, kad senosios išeivijos atramos neturį latviai bei estai, bazuodami savo bendruomenės organizaciją tik tremtiniais, yra nepalyginti geresnėje padėtyje kaip lietuviai.
Jungtinių Valstybių lietuviai tik ateinantį pavasarį rinks savos bendruomenės pirmąją tarybą. Jai pagal įstatus atitenka vyriausias vaidmuo lietuvybės išlaikymo rūpesčiuose. Be abejojimo, taryba savaime dar nebus kokia panacėja, kuri išeivijos lietuvybės menkėjimo visas ligas kaip ranka nuimtų. Ji bus tik viena iš priemonių lietuvybei ugdyti ir palaikyti, žinoma, yra svarbu, kad šioji pagrindinė priemonė būtų gera ir savo uždaviniams tinkama. Todėl tarybos sudarymu susidomėti dera kiekvienam lietuviui, juo labiau tremties dvasiai rezistuojančiam lietuviui, kurį jau pats dalyvavimas rezistenciniame sąjūdyje įpareigoja lietuvybės išlaikymo reikalus visada statyti savo visuomeninių pareigų bei gyvybinių uždavinių pirmojoje eilėje.
LAISVINIMO PASTANGŲ FINANSINĖ SRITIS,be abejojimo, taip pat labai reikalinga. Praėjusiųjų metų ALTo, LLK ir VLIKo bendra apyvarta bus buvus apie $.200.000. Pvz. ryšium su Kersteno Komisijos vestais tardymais vien ALTas turėjo apie $.38.000 išlaidų, neskaitant LLK ir VLIKo tam reikalui išleistų sumų. Nemažos pozicijos išeina ir vadinamoms administracijos išlaidoms. Jos neišvengiamos, bet ir daugiausia neaiškumų sukeliančios.
Išskirtinėje padėtyje lėšų atžvilgiu yra Lietuvos Banko depozitų likučiais pasinaudoją diplomatai. Tai Lietuvos mokesčių mokėtojų sudėtos lėšos. Pagal demokratinius principus valstybės lėšų naudojimas yra tautos atstovybės kontrolėje. Biudžeto nustatymo teisė yra pagrindinė demokratinio seimo teisė. Be to, valstybės lėšų atsiskaitymą prižiūri Valstybės kontrolė, šiandien mūsų diplomatų naudojamam biudžetui nustatyti ir atsiskaitymui tikrinti kompetentingų normalių demokratinių institucijų neturime. Bet kad sąmoningai vengiama ir betkurio jų pakaitalo, tai nėra nei demokratiška, nei, pagaliau, pateisinama.
P. Juodvalkis
