NEPRIKLAUSOMOS SPAUDOS NAIKINIMAS IR SOVIETINĖS INFORMACIJOS PRIEMONIŲ KŪRIMAS 1940-1941 M.
Straipsniai
Juozas Matusevičius
LIETUVIŠKOS SPAUDOS BOLŠEVIKINIMAS
Kurti socializmą, naudojant senąją kultūrinių, ideologinių, mokslinių, informacinių institucijų visumą, buvo neįmanoma. Sovietinė totalitarinė sistema nepripažino nuomonių įvairovės, todėl iš pat pradžių siekė monopolizuoti dvasinį žmonių gyvenimą ir diegti marksistinę-lenininę-stalininę ideologiją. Kompartija teikė išskirtinę reikšmę visuomenės informacijos priemonėms. Viename pirmųjų sovietinės valdžios Rusijoje dekretų - "Dekrete apie spaudą" - pastaroji buvo prilyginta bomboms ir kulkosvaidžiams1. Todėl ir bolševikinė Lietuvos vadovybė pirmiausia susirūpino informacijos priemonėmis. Okupavus Lietuvą, vienoje pirmųjų direktyvų LKP(b) CK pirmasis sekretorius A.Sniečkus partijos miestų ir apskričių komitetams rašė: "Bolševikų partijos pagrindinis uždavinys- perauklėti visus miesto ir kaimo dirbančiuosius sovietinio patrioto, sąmoningo ir aktyvaus beklasinės socialistinės visuomenės kūrėjo dvasia. Uždavinys sunkus, bet neatidėliotinas, ir šis žmonių perauklėjimas priklausys nuo teisingo partinių organų propagandos ir agitacijos skyrių darbo. Šitame reikale didelį vaidmenį turi suvaidinti mūsų spauda, kuri, deja, šiuo metu mažai skiria dėmesio propagandos ir agitacijos klausimams"2.
Vienas svarbiausių sovietinės informacijos priemonių uždavinių- parengti vadinamąją "viešąją nuomonę" arba "liaudies balsą". "Viešoji nuomonė" buvo pateikiama "iš viršaus" partijos nurodymu per informacijos priemones ir visą ideologinių organų sistemą. Ji turėjo įtvirtinti mitą apie komunistų partijos ir stalininio režimo neklystamumą.
Nepriklausomos Lietuvos laikraščiai turėjo būti uždrausti arba subolševikinti - tuo pirmiausiai ir susirūpino legalizuota Lietuvos komunistų partija. Jau 1940 m. birželio 27 d. buvo pradėti uždarinėti laikraščiai, ėję lietuvių, lenkų bei žydų kalbomis. Pradžioje dar buvo palikti populiarūsleidiniai "Lietuvos aidas", "XX amžius", "Lietuvos žinios"3, tačiau iš jų liko tik pavadinimai, nes laikraščių turinys buvo subolševikintas. Laikraščių uždarymo ir perorganizavimo vajus, prasidėjęs paskutinėmis 1940 m. birželio dienomis, tęsėsi iki 1941 m. birželio vidurio, t.y. iki vokiečių okupacijos.
1940 m. liepos 6 d. ELTOS Ekonominio skyriaus vedėjas Povilas Palšaitis pranešė ELTOS direktoriui, kad nuo liepos 1 d. LSSR Vidaus reikalų ministro M.Gedvilo nutarimu uždaromi trys laikraščiai, ėję Kaune ('TO centų", "Dos Vort" ir "Laikas") bei du laikraščiai, leidžiami Vilniuje ("Kurjer Wileński" ir "Nowe slowo")4. Rugpjūčio 1 d. nutraukta Kauno laikraščių "Lietuvos žinios", "XX amžius", "Lenkų diena" ir "Žydų balsas" leidyba5. 1940 m. rugsėjo 2 d. pranešama, kad nuo liepos 1 d. uždaromas "Vilner kurjer", o nuo rugpjūčio 30 d. - "Gazeta Codzienna" (lenkų laikraštis), "Vilner Togblat" (žydų laikraštis) ir lenkų "Gazeta Ludowa"6.
Periodinės spaudos būkle Lietuvoje domėjosi Maskvos komunistinės ideologijos propaguotojai. Tas matyti iš komunistinės ELTOS vadovo Kosto Korsako ataskaitų TASS'ui. į 1940 m. rugsėjo 9 d. TASS'o direktoriaus klausimą K.Korsakas atsakė, kad Lietuvoje išeina 11 laikraščių: Kaune -vyriausybės organas "Darbo Lietuva", "Tiesa", oficiozas rusų kalba "Truženik", komjaunimo organas "Komjaunimo tiesa", Lietuvos žydų leidinys "Folksblat", profsąjungos organas "Darbininkų žodis", Žemės ūkio liaudies komisariato leidinys "Valstiečių laikraštis"; Vilniuje buvo leidžiami tik keturi periodiniai leidiniai - "Vilniaus balsas", lenkų "Pravda Wilenska", žydų "Vilner Emes ("Vilniaus Tiesa") ir rusų kalba "Novaja Žyzn"7. K.Korsakas informavo Maskvos viršininką, kad savaitraščiai yra organizacinėje stadijoje, o senieji palaipsniui uždaromi.
Vėlesniame dokumente (datuotame ne anksčiau kaip 1940 m. rugsėjo mėn.), adresuotame VKP (b) CK, nurodoma 15 Lietuvoje leidžiamų laikraščių. Tai LKP (b) CK "Tiesa", leidžiamas lietuvių kalba Kaune (redaktorius Genrikas Zimanas), LKP (b) CK organas "Valstiečių laikraštis", leidžiamas lietuvių kalba Kaune (redaktorė Michalina Meškauskienė), LKP (b) CK "Truženik", leidžiamas rusų kalba Kaune (redaktorius V.Dilmanas), LKP (b) CK organas "Der Emes" ("Tiesa"), leidžiamas žydų kalba Kaune (redaktorius Joselis Šochatas), LLKJS CK organas "Komjaunimo tiesa", leidžiamas lietuvių kalba Kaune (redaktorius Eduardas Mieželaitis), Profesinių sąjungų Centro biuro organas "Darbininkų žodis", leidžiamas lietuvių kalba Kaune (redaktorius J.Kvietkauskas), LSSR Aukščiausiosios Tarybos organas - "Tarybų Lietuva", leidžiamas lietuvių kalba Kaune (redaktorius J.Šimkus), "Vilniaus balsas" (nenuspręsta kieno), leidžiamas lietuvių kalba Vilniuje (redaktorius Albinas Žukauskas), LKP (b) Vilniaus MK ir Vilniaus AK organas "Prawda Wileńska" ("Vilniaus tiesa"), leidžiamas lenkų kalba Vilniuje (redaktorius V.Sokolovskij), "Vilner Emes" ("Vilniaus Tiesa") (nenuspręsta kieno), leidžiamas žydų kalba Vilniuje (redaktorius Davidas Umru), LKP (b) MK ir AK organas "Krasnoje Znamia" ("Raudonoji vėliava"), leidžiamas rusų kalba Vilniuje (redaktorius A.Kozlov), LLKJS MK ir AK organas "Prawda Komsomolskaja" ("Komjaunimo tiesa"), leidžiamas lenkų kalba Vilniuje (redaktorius Algirdas Prokapovičius), Lietuviškojo teritorinio šaulių korpuso organas "Raudonarmietis", leidžiamas lietuvių (vėliau ir rusų) kalba Vilniuje (redaktorius Juozas Pajaujis), LKP (b) Švenčionių MK ir AK organas "Novaja žyzn" ("Naujas gyvenimas"), leidžiamas rusų kalba Švenčionyse (redaktorius P.Dubkov) ir LSSR Fizinės kultūros ir sporto komiteto prie LSSR LKT organas "Raudonasis Sportas", leidžiamas lietuvių kalba Kaune (redaktorius V.Petronis)8.
Pastarasis periodinių leidinių sąrašas rodo ne tik didėjantį leidžiamų laikraščių skaičių, bet ir santykinai sparčiau augantį nelietuviškų leidinių skaičių. Jeigu pirmajame sąraše iš vienuolikos laikraščių 6 buvo lietuvių kalba, 2 rusų kalba, 2 žydų kalba ir 1 lenkų kalba, tai dabar iš 15 periodinių leidinių lietuvių kalba buvo 8, rusų kalba - 3, žydų kalba - 2 ir lenkų kalba -2.
Bolševikams nepatikę laikraščiai dažnai buvo uždaromi tiesiog vidaus reikalų ministro įsakymu, o kartais prieš juos būdavo organizuojamos pjudymo akcijos. Pavyzdžiui, 1941 m. kovo 28 d. G.Zimano redaguojamos "Tiesos" numeryje buvo rašoma, kad "Vilniaus balsas" nepasižymi originalumu, skelbia daug ELTOS medžiagos, tačiau svarbiausia: "Blogai yra tai, kad "Vilniaus balse" dar pastebimos kartais gan ryškiai buržuazinės įtakos, kurios iš šio laikraščio neišgyvendintos... Laikraštis silpnai reaguoja į partijos ir vyriausybės nutarimus, silpnai juos nušviečia. "Vilniaus Balse" nebuvo nė vieno straipsnio, kuris būtų skiriamas XVIII VKP (b) konferencijos nutarimams vykdyti ar jų vykdymui kontroliuoti. Laikraštis davė, tiesa, visą medžiagą apie konferenciją, bet dabar pats nieko nedaro tiems nutarimams išpopuliarinti ir darbo žmonėms mobilizuoti į jų vykdymą.
Pagaliau "Vilniaus Balsas" bus bene vienintelis laikraštis Tarybų Lietuvoje, kuris nepakeitė savo vardo ir kuris bevelija nešti su savim į tarybinį gyvenimą savo buržuazinių laikų vardą".
Kitas dar didesnis "Vilniaus balso" nusikaltimas yra tai, kad jis per daug mėgaujasi sovietinio gyvenimo blogybėmis. "Vilniaus balso" Nr.38 straipsnyje "Tai dar ne bolševikinis tempas" rašoma: "Daug kalbama apie bolševikų tempą, apie spartą, apie stachanovišką darbo greitį, kalbama... o kodėl pati praktika, pats gyvenimas nepatvirtina?! Kodėl darbininkai, tarnautojai, valstiečiai, darbo inteligentai tos spartos nerodo?'"'. Toks sovietinio gyvenimo nušvietimas tikrai buvo nezimaniškas, nebolševikinis.
"Tiesa" nuolat kritikavo buvusią nepriklausomos Lietuvos spaudą, jos darbuotojus, tačiau Lietuvos visuomenė nenorėjo priimti bolševikinio melo. Viename iš vedamųjų nežinomas autorius rašė: "Buržuazinėje Lietuvoje spauda buvo plutokratų pasipelnijimo įrankis, liaudies masių kvailinimo ir šmeižto skleidėja". Kartu autorius nepatenkintas tuo, kad bolševikinės spaudos nenori priimti ne tik visuomenė, bet labai menkai joje bendradarbiauja ir patys komunistiniai vadovai. Vedamajame autorius priverstas pripažinti, kad"... mūsų spauda iki šiol dar nesusilaukė reikiamos pagarbos iš daugelio mūsų darbuotojų, kurie per paskutinius mėnesius sudarė naująjį valdžios aparatą, ir dažnai net iš partinių ir profesinių veikėjų vietose.
Dar iki šios dienos rasite gana daug aukštų darbininkų, kurie net didžiuojasi tuo, kad jie ("dėl laiko stokos") neskaito laikraščių". Skundžiamasi, kad valdžios, profsąjungos veikėjai nerašo į spaudą111.
Analogiškos mintys išsakomos ir kitame anoniminiame vedamajame: "Iš laikraščių visiškai ir negrąžinamai išnyko ne tik atvirai reakcinė, bet taip pat darbo žmogaus sąmonę nuodijanti, jo kovingumą migdanti "įdomi" medžiaga. Jos vietą užėmė medžiagos apie darbo žmonių gyvenimą, apie jų darbą įmonėse, laukuose, mokyklose, teatruose, artelėse.
Nėra jokios abejonės, kad tarybinė spauda jau davė naują laikraščio tipą Lietuvoje, ligi šiol nežinomą, bolševikinio laikraščio tipą...
Spauda taip pat išsiaugino savo kadrus. Kai, pavyzdžiui, "Tiesa" pradėjo savo darbą, joje buvo tik vienas kitas žmogus, o dabar joje dirba apie trisdešimt, kurie beveik visi yra niekuomet nedirbę spaudoje ir pradėję laikraštinį darbą jau tik tarybinėje santvarkoje, "Tiesoje". Toliau straipsnio autorius vėl kartoja nusiskundimus: "Mūsų spaudos dar per silpni ryšiai su masėmis. Štai, pavyzdžiui, "Tiesoje" beveik per visą jos egzistavimo laiką (iš pradžių nebuvo registracijos) buvo gauta apie 10000 korespondencijų, kurias parašė maždaug dvylika šimtų žmonių. Tačiau iš to didelio skaičiaus žmonių tik nedidelė dalis - būtent apie pusantro šimto žmonių daugiau ar mažiau sistemingai rašo "Tiesai"11.
1941 m. pradžioje pradedami leisti ir komunistiniai provincijos laikraščiai. Balandžio 12 d. išleidžiamas LKP (b) Panevėžio apskrities komiteto ir apskrities vykdomojo komiteto laikraščio "Panevėžio tiesa" pirmasis numeris. Balandžio mėnesyje pasirodė ir Marijampolės "Naujasis kelias", Šiaulių "Raudonoji vėliava" bei Telšių "Tarybų Žemaitija". Taigi apskrityse pradėti leisti 4 nauji laikraščiai. "Tiesa" skuba pasidžiaugti: "Nėra buržuazinės cenzūros, laisvas yra darbininko, valstiečių ir darbo inteligento balsas, -jiems yra visos galimybės pareikšti savo žodį spaudoje"12.
1940-1941 metų laikotarpiu išleisti ir kiti leidiniai: respublikiniai, miestų, rajoniniai bei žinybiniai laikraščiai, laikinieji ir vienkartiniai leidiniai. Iš tokių paminėtinas respublikinio "Valstiečių laikraščio", leidžiamo Kaune, priedas "Jaunasis valstietis". Pirmasis jo numeris pasirodė 1940 m. gruodžio 5 d. Jo redaktoriais buvo Albertas Juozėnas-Baltušis ir M.Meškauskienė. Kaip miesto laikraštis 1941 m. vasario 20 d.-1941 m. birželio 12 d. Vilniuje buvo leidžiamas "Prawda Wileńska" ("Vilniaus tiesa") priedas "Czytanki" ("Pasiskaitymai"), LLKJS Vilniaus MK ir pavieto organas 1940 m. lapkričio 7 d.-1941 m. birželio 1 d. 2-4 kartus per mėnesį ėjo "Prawda Pionierska" ("Pionierių tiesa"), kurią redagavo "Prawda Komsomolska" ("Komjaunimo tiesa") redaktorius A.Prokapovičius. 1940 m. Jonas Karosas redagavo LKP srities komiteto laikraštį "Prawda Wileńska" ("Vilniaus tiesa"). 10-asis jo numeris buvo išleistas 1940 m. liepos 21 d. Nuo 1940 m. rupgjūčio 21 d. pradėtas leisti laikraščio tokiu pat pavadinimu, kaip LKP (b) MK ir pavieto organas, išeidavo triskart per savaitę. Prasidėjus karui, jo leidimas nutrauktas. 1940-1941 m. laikraštį redagavo Władysław Sokołowski. Trumpai - nuo 1940 m. birželio 16 d. iki 1940 m. liepos 5 d.-Vilniuje buvo leidžiamas dienraštis rusų kalba "Naša žizn" ("Mūsų gyvenimas"), kurį redagavo Leonid Korčinskij.
Iš rajoninių laikraščių paminėtinas: LKP (b) Alytaus AK "Dzūkų tiesa". Vienintelis jo numeris išėjo 1940 m. rugsėjo 28 d. Redakcinę komisiją sudarė Vladas Tuinyla, Petras Rusinąs, Martynas Jakelevičius (du pastaruosius sušaudė vokiečiai). Kaip "Tarybų Žemaitijos" pirmtakas, LKP Telšių RK ir DŽDT nuo 1941 m. balandžio 19 d. tris kartus per savaitę leidžiamas laikraštis "Komjaunimo aušra". Išėjo 9 numeriai (redaktorė Birutė Boreišienė). Iš žinybinių laikraščių paminėtini: dauginimo prietaisu spausdintas Marijampolės įgulos savaitinis karių laikraštis "Draugas", kurio išėjo 3 numeriai (redaktoriai A.Baltūsis ir Cininas).
Iki 1940 m. gruodžio 1 d. (nuo 1935 m.) Kaune buvo leidžiamas LSSR geležinkelininkų profsąjungos savaitinis laikraštis "Geležinkelininkas" (redaktoriai Juozas Treinys ir Jonas Bogušas). Dauginimo prietaisais buvo spausdinami laikraštėliai "Karys socialistas" Šiauliuose ir "Kauno komunistas" Kaune.
Tęsiamas arba pradėtas 26 žurnalų leidimas. Kai kurie pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo uždaryti. Kauno universiteto biblioteka 1940-1941 m. leido "Bibliografijos žinias", kurias redagavo Vaclovas Biržiška. Iki 1941 m. kovo mėn. (pradėtas leisti 1933 m.) ėjo leidinys "Gimtoji kalba", skirtas bendrinei kalbai (redaktorius Petras Jonikas, redakcinės kolegijos nariai - Antanas Salys ir Pranas Skardžius). Žemės ūkio liaudies komisariatas iki 1941 m. sausio mėn. leido mėnesinį žemės ūkio politikos ir mokslo žurnalą "Žemės ūkis", kurį redagavo Antanas Musteikis.
Pradėjo eiti ir nauji komunistiniai leidiniai: "DIL ("Darbininkų iliustruotas laikraštis"), red.B.Grigaras; LLKJS CK žurnalas jaunimui "Genys", red.L.Mykolaitis; LSSR MOPR'o CK organas "Į pagalbą", red.A.Maginskas; LSSR komunalinio ūkio liaudies komisariato organas "Komunalinis ūkis", red.Š.Braudė; "Liaudies sparnai", red.V.Tupčiauskas; "Liaudies sveikata", red.A.Pipinytė-Šabanienė ir K.Grinius; žurnalas "Pionierius", red.L.Trečiokaitė ir kiti.
Senuosius pavadinimus išlaikė "Amatininkas" (ėjęs iki 1940 m. spalio 15 d.), "Blaivybė ir sveikata" (ėjęs iki 1940 m., Nr.13), "Fiziškas auklėjimas" (ėjęs iki 1940 m. liepos), "Gamta" (ėjęs iki 1940 m. gruodžio), "Gimtasis kraštas", Šiaulių kraštotyrininkų leidinys (ėjęs iki 1940 m. gruodžio), "Jaunasis ūkininkas" (ėjęs iki 1940 m. lapkričio 28 d.), "Mokslo" knygyno informacinis biuletenis "Knygų lentyna" (ėjęs iki 1940 m. rugsėjo), gamtos ir šalimų mokslų žurnalas "Kosmos" (ėjęs iki 1940 m. gruodžio), "Kova su džiova" (ėjęs iki 1940 m. gruodžio), "Lietuvos sparnai" (ėjęs iki 1940 m. rugpjūčio), "Mykoliuko pastogė" (ėjęs iki 1940 m. liepos 1 d.). Tokie leidiniai senaisiais pavadinimais ilgiausiai išsilaikė iki 1940 m. pabaigos. Jų buvo 30 žurnalų ir 20 laikraščių15.
LAIKRAŠTININKAI. SPAUDOS MONOPOLIZAVIMAS
Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais kolaborantų žurnalistų kadrų problema buvo itin aktuali. Mažai kas iš senosios inteligentijos norėjo bendrauti su bolševikinės propagandos priemonėmis. Todėl 1940 m. gruodžio pradžioje LKP (b) CK Agitacijos ir propagandos skyrius organizavo 1,5 mėnesio kursus, kurių tikslas - paruošti darbuotojus apskričių laikraščiams.
LKP (b) CK Agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjo pavaduotojas V.Kurojedovas įpareigojo apskričių komitetų sekretorius: "Parinkti atitinkamas kandidatūras iš labiausiai pasiruošusių ir raštingų LKP (b) narių ir komjaunuolių, taip pat atskirais atsitikimais iš nepartinių narių, atsidavusių Lenino-Stalino darbui. Parinkti draugai turi mokėti rusų kalbą"16. Tokiu būdu laikraščiuose turėjo dirbti tik partijos nariai ir komjaunuoliai ir tik išimtinais atvejais - nepartiniai - potencialūs bolševikai. Būsimiems spaudos darbuotojams privalu mokėti rusų kalbą, o ar jie turi gerai mokėti lietuvių kalbą - nesakoma.
Komunistų partija monopolizavo visas visuomenės informavimo bei platinimo priemones. Atsiskaitydamas už nuveiktą darbą šioje srityje LKP (b) Raseinių apskrities komiteto sekretorius Stasys Filipavičius rašė: "... obkomas, susitaręs su komjaunimu, nutarė paimti savo žinion visą spaudos atstovavimą Raseinių miestui ir tam darbui paskirti vieną patikimą draugą, kuris nuolat atsidėjęs rūpintųsi spaudos reikalais"17. Taip buvo padaryta visoje Lietuvoje, visose apskrityse.
Taip pat buvo pasielgta ir su spaustuvėmis. Pvz., Telšiuose buvo 3 spaustuvės: viena jų priklausė Telšių vyskupijai, kitos dvi - mažesnės (jose dirbo tik 1-2 darbininkai) - buvo privačios. Vyskupijos spaustuvė buvo nacionalizuota 1940 m. rurpjūčio 1 d. ir perduota Raudonajai armijai. Vėliau okupacinė kariuomenė spaustuvę apleido, tačiau jos būklė buvo apgailėtina: lietuvišką šriftą grąžino, bet jis buvo išimtas iš kasų ir labai sumaišytas, o spausdinimo mašiną su jos priedais pasiėmė "išvaduotojai"18.
Lietuvos spauda ir radijo žinios liko visiškai priklausomos nuo sąjunginės telegramų agentūros (TASS'o). Tiesa, respublikos laikraščiai užsienio informaciją gaudavo iš ELTOS, tačiau pati ELTA buvo paversta TASS'o priedėliu. Pirmasis okupuotos Lietuvos ELTOS direktorius K.Korsakas rašė "Reuterio" agentūros atstovui Kaune dr.R.Polieskiui: "Šiomis dienomis "Eltai" atsisakius nuo veikusios tarp "Reuterio" ir "Eltos" agentūrų bendradarbiavimo sutarties tolesnis žinių pasikeitimas tarp šių agentūrų sustabdomas. Dėl to "Eltos" biuletenių teikimas Tamstai nutraukiamas. "Eltai" prašau grąžinti biuletenių langelio raktelį"19. Tokio pat turinio raštus gavo ir kitų pasaulinių agentūrų atstovai ir agentūrų direktoriai: Prancūzijos HAVAS agentūros, reziduojančios Viši, direktorius211, Vokietijos DNB agentūros direktorius21 ir kiti. Buvo atsisakyta "The New-York Daily News" atstovo Arturo Zeimerio, "Associated Press" atstovo Jono Žmuidzino, Brukline J.Tysliavos leidžiamos "Vienybės" atstovo Kęstučio Janulio, Ukrainos laikraščių atstovo Mykolo Forostenko, "Eildienst" atstovo Lotharo Johnke, "Rahvalet" atstovo Leonido Kahkra, "Comporel" atstovo Gilberto Redfern, agentūros "Stefani" atstovo monsinjoro Mario Orano, "Wirtschaftsdeinst" atstovo monsinjoro Carl Kuhndorff22 ir kitų paslaugų.
Atleisti iš darbo niekuo nenusikaltusius ir gerai atliekančius savo pareigas žurnalistus buvo nepatogu net bolševikiniams vadovams. Tokių nepatogumų atsirado atleidžiant iš pareigų ELTOS korespondentus Berlyne dr.V.Kaupą ir Maskvoje poetą bei rašytoją Faustą Kiršą. Šią "bylą" teko spręsti ELTOS direktoriui K.Korsakui pasitelkus į pagalbą LSSR užsienio reikalų ministeriją. Užsienio reikalų ministrui K.Korsakas rašė: "Atsižvelgiant į pasikeitusias informacijų teikimo sąlygas ir reikalavimus, "Eltos" korespondentai Berlyne dr.V.Kaupas ir Maskvoje F.Kirša atšaukti ir atleisti iš pareigų. Su jais pasirašytos sutartys gali būti nutrauktos, pranešus jiems apie tai prieš vieną mėnesį. Juos tuojau atleisti, kaip už netinkamą pareigų vykdymą, atrodo, nėra pagrindo. Dėl to jie būtų atleisti iš pareigų per vieną mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos". Tačiau URM generalinio sekretoriaus Pijaus Glovacko nuomone, juos reikia atleisti nedelsiant. Ant dokumentų užrašyta tokia P.Glovacko nuomonė: "1940 m. liepos 6 d. Atleisti sumokant už mėnesį pirmyn"23. Komunistų partija reikalavo kaip galima greičiau atsisakyti jai nepageidaujamų žurnalistų paslaugų.
Lietuvos laikraščių redaktoriams buvo draudžiama skelbti bet kokią informaciją, jeigu ji gauta ne iš ELTOS. "Lietuvos žinių", "Lietuvos aido", "Amžiaus", "Laiko", "Liaudies balso", "Žydų balso", "Liaudies laikraščio", "Žodžio", "Lenkų dienos", "Echo" laikraščių redaktoriams buvo išsiųstas tokio turinio aplinkraštis: "Visas žinias apie valstybės įstaigų vadovaujančių tarnautojų sąstato pakeitimus prašau redaguojamame dienraštyje skelbti iš "Eltos" biuletenių. Kitokiu būdu gautos šiuo klausimu žinios negali būti skelbiamos, nebent jas patikrinus "Eltoje"24.
Nepriklausomoje Lietuvoje įmonių ir įstaigų vadovai laisvai galėjo bendrauti su informacijų priemonių atstovais. Bolševikinis "viešumas" to leisti negalėjo. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokia teise vadovaudamasis ELTOS direktorius K.Korsakas išsiuntinėjo finansų, užsienio reikalų, vidaus reikalų, švietimo, susisiekimo, teisingumo, sveikatos reikalų, žemės ūkio ministerijų ir valstybės kontrolės kanceliarijos viršininkams tokio turinio raštus: "Visas spaudoje ir per radiją skelbtas žinias apie valstybės įstaigų vadovaujančių tarnautojų sąstato pakeitimus prašau siųsti tik "Eltai", o atskirų laikraščių reporteriams jų neteikti. "Elta" tas žinias skelbs per savo biuletenius, kuriuos gauna spauda ir radiofonas"25.
Panašius raštus vyriausybinėms įstaigoms siuntinėjo ir vėlesni ELTOS vadovai. Leiba Šausas perspėjo komisariatus, kad jie neteiktų jokios informacijos vienam kuriam laikraščiui. "Be to, primename, kad visi svarbesnės reikšmės Komisariatų pranešimai turi būti atsiųsti "Eltai" su L.K.T. reikalų valdytojo viza"26, - rašė L.Šausas.
ELTA buvo įpareigota teikti informaciją ir TASS'ui. Vykdydama sąjunginės agentūros norus, ELTA vėl nurodinėja komisariatams, kaip ir kokią informaciją jie turi teikti: "Dažnai TASS'as reikalauja informacijos net specialiomis temomis. Pvz., neseniai pareikalauta informacijos apie LTSR Aukščiausiosios Tarybos narių darbus, apie LTSR teismų pertvarkymo darbus, apie maisto pramonės reikalus, apie kadrų augimą, apie kovą su nedarbu ir nedarbo likvidavimą, apie vykstančius geležinkelių pertvarkymo darbus ir t.t.". K.Korsakas prašo, kad visi liaudies komisariatai skirtų asmenį, į kurį ELTA, reikalui esant, galėtų kreiptis27.
Informacijos monopolizavimas leido ne tik griežtai kontroliuoti informavimo priemonių pateikiamą medžiagą - tai buvo ir pajamų šaltinis. TASS'as reikalavo pinigų iš ELTOS ir redakcijų, ELTA savo ruožtu už informaciją reikalavo iš Lietuvos periodinių leidinių bei radijo. Redakcijos informacijų agentūros pasirinkti negalėjo. Pavyzdžiui, "Novaja žizn", "Komsomolskaja pravda" ir "Karių tiesa" su ELTA sudarė sutartis, kad nuo 1940 m. rugpjūčio 1 d. už ELTOS biuletenius pastarajai mokės po 100 Lt per mėnesį. Nuo 1940 m. rugpjūčio 1 d. uždarius "Lietuvos aidą", jo vietoj pradėta leisti "Darbo Lietuva", kuri perėmė "Lietuvos aido" įsipareigojimus mokėti ELTAI už informacinius biuletenius28.
Nuo 1941 m. sausio 1 d. visoje Lietuvoje buvo įvesta Sovietų Sąjungoje priimta laikraščių ir radijo komitetų atsiskaitymo sistema už TASS'o ir respublikinių agentūrų teikiamą informaciją.
Respublikiniai laikraščiai už visą užsienio, sąjunginę ir respublikinę informaciją pagal šią sistemą turėjo mokėti 5,5 proc. savo prenumeratos pajamų, miestų ir apygardų laikraščiai - 4 proc., komjaunimo laikraščiai -4,6 proc. Radijo komitetai privalėjo mokėti nuo kiekvieno 1000 radijo taškų 27 rublius. Atskiras mokestis buvo imamas už "Pravdos" vedamuosius ir kitą centrinių laikraščių medžiagą. Laikraščiai ir radijo komitetai taip pat turėjo padengti TASS'o pašto išlaidas už žinių perdavimą radiju ar telegrafu - apie 1500-2000 rublių per mėnesį“.
Respublikinių laikraščių įsiskolinimus TASS'as paprasčiausiai išieškodavo iš ELTOS, o laikraščiai turėjo atsiskaityti su ELTA. Taip už 1941 m. I ketvirtį už užsienio, sąjunginę ir respublikinę informaciją buvo skolingi: "Krasnoje znamia" - 19 994 rb. "Prawda wileńska" - 22631,25 rb. "Prawda komsomolskaja" - 1426 rb. ir "Vilner emes" - 3825 rb.30.
Žurnalistams buvo griežtai draužiama naudotis kitais informacijos šaltiniais, išskyrus TASS'o - ELTOS informaciją. Matyt, ELTOS darbuotojai buvo nutverti klausantis užsienio radijo stočių pranešimų, nes direktorius Ivanas Isačenko išleido įsakymą Nr.54: "Radijo aparatas sistemos "Telefunken" skirtas išimtinai TASS'o pranešimų priėmimui.
"Eltos" bendradarbiams kategoriškai draudžiama aparatu naudotis kitiems tikslams"31.
Spaudos darbuotojai buvo nepatenkinti tokia visuotinės cenzūros ir kontrolės sistema ir siekė parodyti savo nepasitenkinimą jiems prieinamais būdais. Vienas iš tokių protesto pasireiškimų - korektūros "klaidos". Kaip rašė buvęs keturvėjininkas Juozas Petrėnas (slapyvardis Petras Tarulis), emigravęs į Vakarus, "korektūros klaidos labiausiai bolševikus jaudino todėl, kad jose atsispindėdavo tikroji visuomenės nuotaika arba buvo demaskuojamas bolševikinis propagandinis melas, arba atsidengdavo uoliai bolševikų nuslepiama tikrovė"“. Nors už tokias "klaidas" grėsė represijos ir laikraščio redaktoriui, ir raidžių rinkėjui, ir korektoriui, tačiau retas laikraštis išeidavo be panašaus pobūdžio nesusipratimų. Kai kurie bolševikiniai vadovai juos bandė paaiškinti tuo, kad spaustuvėse liko tik patys prasčiausi darbininkai, kad naujos darbo normos demoralizuoja darbininkus, - esą jie skuba įvykdyti normas, todėl nukenčia darbo kokybė. Tačiau "klaidų" gausumą daugeliu atvejų galima paaiškinti politiniu sabotažu. Tai rodo ir jų pobūdis: dažniausiai "klaidos" atsirasdavo įvairiuose įsakuose, bolševikinių iškilmių aprašymuose ir nomenklatūrinių vadovų tituluose.
Uždraudus laisvą spaudą, atsirado pusiau legalūs ir nelegalūs leidinukai, kuriuos leido mokiniai, mokytojai ir kai kurios visuomenės organizacijos. Tai kėlė susirūpinimą partiniams organams. Biržuose buvo platinamas 10 puslapių laikraštėlis "Liaudies balsas", kurį leidėjai vadino sienlaikraščiu. LKP (b) CK Agitacijos ir propagandos skyriaus instruktorius spaudai J. Jurevičius pareikalavo, kad obkomas išsiaiškintų, kas tai per laikraštis ir kas jį leidžia13.
Kultūros komisija prie "Lietūkio" sienlaikraščio teisėmis 200 egzempliorių tiražu išleido žurnalą "Aktyvas". J.Jurevičius vėl sureagavo greitai. LKP (b) partijos miesto komitetą jis perspėjo, kad šis žurnalas leidžiamas be jokios partijos kontrolės ir jį negalima laikyti sienlaikraščiu. Partinės kuopelės nebuvimas esą leis panaudoti sienlaikraščius saviems tikslams ir jų priedangoje leisti žurnalus, laikraščius ir kt. Todėl žurnalą "Aktyvas" reikia uždaryti34.
Panašus 16 puslapių 16 egzempliorių tiražu žurnaliukas buvo išleistas ir Vilkijoje. Pasinaudodami Vilkijos vykdomojo komiteto šapirografu, jį pradėjo leisti mokytojas S.Tamulaitis ir gimnazijos mokinys P.Mikalauskas. Po šio incidento buvo perspėtos visos pirminės partinės organizacijos, kad nepasikartotų Vilkijos išsišokimas35.
Sovietinės santvarkos sąlygomis neturėjo būti nė vieno nepriklausomo nuo komunistų partijos leidinio - ar tai būtų respublikinės reikšmės leidinys, ar moksleivių leidžiamas laikraštukas.
LIETUVIŠKOS KARINĖS SPAUDOS LIKIMAS
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė turėjo savo spaudą, kuri tenkino tiek kareivių, tiek karininkų interesus. Kareiviams buvo leidžiamas savaitinis laikraštis "Karys" (redaktorius ltn.S.Urbanavičius-Urbonas). Jis ėjo beveik nuo pat pirmųjų Lietuvos kariuomenės organizavimosi dienų, t.y. nuo 1919 metų. Karininkai savo lėšomis nuo 1925 m. leido "Kardą" (redaktorius L.Zibavičius). Taip pat buvo leidžiamas karo mokslo ir istorijos žurnalas "Mūsų žinynas" (nuo 1921 m.), istorijos žurnalas "Karo archyvas" (nuo 1925 m.) bei Šaulių sąjungos leidinys "Trimitas" (nuo 1920 m.). Spaudą Lietuvos kariai gaudavo veltui. Ji buvo siunčiama į kareivių skaityklas ir dalinius. Be kariškos spaudos, valstybės lėšomis mažesniais kiekiais kariškiai gaudavo ir kitą Lietuvos spaudą30.
Nepriklausomos Lietuvos karinė spauda, priešingai negu bolševikinė karinė spauda, buvo prieinama visiems norintiems ją skaityti.
Atėjus bolševikams, lietuviška karinė spauda buvo išimama iš bibliotekų ir naikinama.
Okupavus Lietuvą rusų armijai, bolševikų valdžia ėmėsi skubių priemonių likviduoti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Vienas pirmųjų žingsnių - nepriklausomos karinės spaudos panaikinimas. Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės (pavadintos Lietuvos liaudies kariuomene) politruku paskirtas komunistas Antanas Petrauskas išleido įsakymą, kurį paskelbė per radiją 1940 m. liepos 6 d. Šiuo įsakymu buvo uždaryti kariniai leidiniai "Karys", "Mūsų žinynas", "Kardas" ir "Karo archyvas".
Politiniai okupantų armijos vadovai suprato, kad spauda yra svarbi propagandos priemonė, todėl kareivius palikti visiškai be spaudos nenorėjo. Tik ta spauda turėjo būti kitokia - bolševikinė. Todėl vietoj "Kario" jau nuo liepos 8 d. pradedama organizuoti "Karių tiesos" redakcija ir kitos tarnybos. Kitus leidinius bei leidinius, skirtus karininkams, politrukų supratimu, turės pakeisti Sovietų Sąjungoje leidžiami kariniai laikraščiai ir žurnalai - spauda rusų kalba. Tokie patikimiau turėjo skleisti komunistinę propagandą bei rusinti Lietuvos kariuomenę.
"Karių tiesos" redaktoriumi paskirtas buvęs mokytojas ir studentas, kompartijos narys nuo 1935 m. Juozas Pajaujis. Visi senieji karinės spaudos darbuotojai iki 1940 m. spalio vidurio buvo atleisti.
Kareivių laikraščio redakcijos sudėtis neatpažįstamai pasikeitė. Tiesa, pradžioje komunistų buvo nedaug: vyriausiasis redaktorius ir pora komjaunuolių. Tačiau tautinė sudėtis pasidarė tikrai internacionalinė: 13 lietuvių, 10 žydų, 3 rusai (iš jų du politrukai, atsiųsti iš Sovietų Sąjungos) ir 1 totorė. Naujieji darbuotojai iš pradžių nežinojo, kas už ką atsako ir ką turi dirbti.
Rinkimų į Seimą išvakarėse, t.y. 1940 m. liepos 13 d., išėjo pirmasis "Karių tiesos" numeris. Štai kaip jį aprašo Stasys Butkus*. Tai buvęs 4 puslapių laikraštėlis, skirtas "rinkimams". Matyt, taktiniais sumetimais tituliniame laikraščio puslapyje dar nebuvo šūkio "Visų šalių proletarai, vienykitės!" Šis šūkis spaustuvėje jau buvo surinktas ir manyta jį dėti, tačiau pasirodė jis tik antrajame numeryje. Pirmojo numerio pirmajame puslapyje buvo skelbiama: "Vietoj "Kario" leidžiama "Karių Tiesa", ir ji bus siuntinėjama visiems "Kario" prenumeratoriams". "Trimito" prenumeratoriams niekas nieko nesiuntinėjo.
--------------
*Stasys Butkus - Lietuvos kariuomenės savanoris, 1919 m. sausio 1 d. iškėlęs Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte Vilniuje. "Kario" redakcijos narys, vėliau dirbęs "Karių tiesoje", "Raudonarmietyje". - J.M.
"Karių tiesa" buvo leidžiama kaip Lietuvos liaudies kariuomenės politinės vadovybės organas. Ją leido naujai įsteigto Propagandos, agitacijos ir spaudos skyriaus vardu, kurio viršininku buvo paskirtas iš Rusijos atsiųstas lietuvis Antanas Vaškelis.
Pasak S.Butkaus, pirmasis laikraščio numeris nelabai pavyko. LKP ir karinė vadovybė nenorėjo skelbti, kas bus seimo kandidatai, tačiau korespondentai paskelbė visus kandidatų į deputatus nuopelnus, jų partinį ir komjaunimo stažą. Daug šio laikraščio egzempliorių buvo atspausdinta ir išplatinta Kauno įgulos dalyse, atiduota į paštą, kad išplatintų provincijoje. Politinė vadovybė sustabdė numerio leidimą ir liepė jį perrinkti, o kadangi trūko laiko, tai iš laikraščio buvo pašalinta tik visa tai, kas komunistams atrodė nereikalinga. Pakartotinas laikraštis išėjo su baltomis dėmėmis. Pirmųjų egzempliorių atgauti nepavyko.
Kaip rašė S.Butkus, pasitaikė ir korektūros "klaidų": vietoj "dvarininkai girtuokliavo” atspausdindavo "darbininkai girtuokliavo", apie atvykusį į Lietuvą raudonarmietį vietoj "mūsų išvaduotojas" surinkdavo "mūsų išnaudotojas" ir pan.
Sunkiai sekėsi ir su korespondentais kariais: nenorėdavo rašyti, o jei ir parašydavo, tai vis nepataikydavo. Panašiai buvo ir su karininkais, rašiusiais specialius karinius rašinius. Esą jie parašyti pagal vokiečių, prancūzų ir kitų baltųjų karinį mokslą, kai tuo tarpu reikia mokytis iš raudonosios armijos. Todėl specialius straipsnius pradėjo versti iš "Krasnaja zvezda" ("Raudonoji žvaigždė") ir kitų sovietinių laikraščių. Toks pat likimas ištiko ir vedamuosius, politinius, beletristinius ir kitokius rašinius. Originalus straipsnis tapo retenybe.
Politiniams rašiniams rašyti į redakciją buvo pakviestas Leiba Mackevičius. Jam talkino minėti iš Rusijos atsiųsti politrukai Latyševas ir Farbejevas.
Kaip jau minėta, redakcijoje buvo daug ne lietuvių, ypač vadovaujančiose pareigose: politinio skyriaus vedėju buvo paskirtas L.Mackevičius, informacijų - Pitleris, meno, literatūrinio ir smulkmenų - komjaunuolis Ošė Kaplanas, neblogai mokąs lietuviškai, kilęs iš Raseinių. Visi jie buvo kuopos vado teisėmis. Tuo tarpu lietuviai dirbo kalbos taisytojais, korektoriais, administratoriais, ekspeditoriais, žodžiu, techniniais darbuotojais37.
Ką galima pasakyti apie "Karių tiesos" laikraščio turinį? Pavarčius pirmąjį (jau pataisytą) numerį, kuris buvo skirtas rinkimams į Liaudies seimą, matome, kad nėra nė vieno žydų kandidato į deputatus pavardės. O jų buvo. Iš keturių pateiktų kandidatų tik vienas rusas - Ignas Budionas.
Visuose "Karių tiesos" numeriuose gausu šmeižtų apie lietuvius patriotus, karininkus - pėstininkus, lakūnus. Kariai raginami rašyti į laikraštį. Daug straipsnių apie žemės ūkio laimėjimus Sovietų Sąjungoje (straipsnis be parašo), plačiai rašoma apie Rusijos pilietinio karo didvyrį N.Ščorsą (parašo nėra), apie sovietinės aviacijos kautynes prie Hasano ežero (parašo nėra). Apskritai krenta į akis tai, kad didelė dalis straipsnių be parašų arba pasirašoma tik slapyvardžiais: "Paulius", "Laisvūnas", "Eilinis", "Liaudies karys Kl.R.", "Revoliucijos karys", "Karys" ir panašiai. Dažnai pakanka tikrų ar išgalvotų inicialų: "J.p. V.B.", "V.Z.", "K.L-šius", "M-tis", "J.V-nė", "K.K-as", "G.", "E.", "R.-Ksp.", "Kpt-s", "Br.Sp." arba vertė "Lts", "O.K.", "Išvertė Z-is". O ką ir kodėl slėpė slapyvardžiai ir inicialai? Ar tai, kad pavardė nelietuviška, ar tai, kad autoriui gėda atvirai pasirašyti arba jis bijo draugų pajuokos? Krenta į akis tai, kad autoriai slėpėsi beveik visada, kai straipsnyje buvo keikiama Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė arbaliaupsinama raudonoji armija, jos uniformos, tvarka, politrukai, džiūgaujama dėl Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.
Dėl politinių vadovų bei cenzorių nekompetencijos ir menko išsilavinimo pasirodydavo ne tik jau minėtų korektūros "klaidų", tačiau ir kitokio pobūdžio rašinių, kurie parodydavo tikrąjį bolševikinės politikos turinį ir raudonosios armijos nepasiruošimą koviniams veiksmams. Kaip pavyzdį pateiksiu mjr.Kėželio straipsnį apie rusų armijos invaziją į nepriklausomą Suomiją 1939-1940 m. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad straipsnio autorius aprašo bolševikų pergales prieš vadinamuosius "baltasuomius". Tačiau kokios tos pergalės ir kokia kaina pasiekiamos? Mjr.Kėželis rašo: "Kad ir paprasčiausios nedidelės balos ir užtvankos, bet gerai ginamos, dažnai sudarydavo tankams rimtą kliūtį, priversdavo juos ieškoti apėjimų, statyti tiltus ir gaišti laiką. Viborgo miesto rajone buvo tokių dirbtinių balų, kurios, kad ir nedidelės būdamos, kartais sulaikydavo tankus ir puolančius pėstininkus net po 2 dienas...
Ne kartą pionieriams teko sprogdinti ir prieštankinių pabūklų įtvirtintus betonuotus lizdus... Po kelių valandų sunkaus darbo prieštankinių pabūklų betonuotas lizdas išlėkdavo į orą... Vienam betonuotam lizdui susprogdinti reikėdavo sunaudoti nuo 1000 iki 3000 kg sprogstamosios medžiagos". Perskaičius tokias eilutes, kažin ar gali kilti pasididžiavimas "nenugalimąja" RA, kuri 2 dienas tūpčioja prie nedidelių balučių ar pabūklo "įtvirtinimo susprogdinimui sunaudoja" 3 tonos sprogmenų!?
Sovietų tankų ir šarvuotų dalinių puolimą maža suomių tauta atlaikė pusketvirto mėnesio. Mjr.Kėželis padaro išvadą: "Šios kapituliacijos išvada - išlaisvinta iš kapitalizmo jungo Suomijos dalis ir susikūrė Karelų Suomių Tarybų Socialistinė Respublika, kuri įeina į SSRS šeimą"38. Kitais žodžiais galėtume pasakyti, kad dėl sovietinės agresijos didelių ir daug lėšų bei gyvybių pareikalavusių pastangų Sovietų Sąjungai pavyko atplėšti dalį Suomijos ir ją prijungti prie Sovietų Sąjungos.
Galbūt panašūs straipsniai ar karių nuomonė apie patį laikraštį bei jo leidėjus vertė kompartiją pamąstyti dėl "Karių tiesos" leidimo tikslingumo. 1940 m. rugpjūčio pabaigoje LKP nutarė laikraštį likviduoti. Paprasčiausiai uždaryti laikraštį buvo nepatogu, todėl buvo panaudotas senas, bolševikų išbandytas metodas - apjuodinti, sukritikuoti: trūksta mėsos, sviesto - agitacija už sveiką gyvenimo būdą; nori išsivaduoti sovietinės imperijos pavergtos tautos - tai Vakarų imperialistų ir jų slaptųjų tarnybų veikla ar saujelės nacionalistinių ekstremistų užmačios.
Tokia kampanija buvo pradėta ir prieš "Karių tiesą", o svarbiausias jos iniciatorius ir vykdytojas - G.Zimano redaguojama "Tiesa". 66-ame šio laikraščio numeryje paskelbiamas straipsnelis "Šalintum reiškinys", kurio autorius nenurodomas. "Prawda Wileńska", "Darbininkų žodis", "Karių tiesa" kaltinami blogybėmis, kurios kaip tik ir atsirado, kai spaudai pradėjo vadovauti komunistai: spaudoje mažai aktualios, originalios medžiagos. "Karių Tiesoj" 27 numeryje iš 16 puslapių originaliai medžiagai skirti tik 3...
"Tai šalintinas reiškinys. Jei laikraščiai nori geriau suaugti su savo skaitytojais, turėti juose didesnę įtaką, jie būtinai turi kreipti daugiau dėmesio originaliai medžiagai", - rašo nežinomas "Tiesos" korespondentas17.
"Tiesa" teisi. Tačiau nepaaiškina, kodėl įsigalėjo toks "neoriginalumas" bolševikinėje spaudoje. Nepelnyti priekaištai įžeidė "Karių tiesos" redaktorių J.Pajaujį. Todėl 30 numeryje buvo griežtai atsikirsta "Tiesai". Tą pačią 1940 m. rugpjūčio 30 d. buvo gautas įsakymas sustabdyti "Karių tiesos" leidimą: J.Pajaujis dar nesuprato kompartijos darbo metodų. Rugpjūčio 31 d. išėjo paskutinis "Karių tiesos" numeris. Tai buvo netikėtumas redakcijos darbuotojams, kurie paskutiniame laikraščio numeryje taip atsisveikino su skaitytojais: "Karių tiesos" skaitytojams. Dėl LTSR liaudies komisarų tarybos nutarimo perorganizuoti Lietuvos liaudies kariuomenę į Raudonosios armijos šaulių teritorinį korpusą "Karių tiesa" daugiau nebeišeis". Naujas Lietuvos kariuomenės sovietinimo etapas buvo palanki proga panaikinti ir laikraštį, kuris savo pavadinimu galėjo pretenduoti į kokią nors karių tiesą.
Vietoj "Karių tiesos" pirmosiomis rugsėjo dienomis buvo išleistas kuklus 4 puslapių apimties laikraštukas "Raudonarmietis", kurio redaktoriumi buvo tas pats J.Pajaujis. Laikraštis du mėnesius ėjo kasdien (Kaune), o nuo lapkričio pradžios buvo perkeltas į Vilnių ir išeidavo triskart per savaitę: trečiadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais. Kaip pažymi S.Butkus, visi buvę "Karių tiesos" korespondentai bendradarbiauti atsisakė, laikraštį boikotavo, nepadėjo nė politrukų agitacija rašyti. Tada redakcijai paskirtas kareivis važinėjo po karines dalis ir rinko korespondencijas, kurias pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais ir inicialais.
Iš pradžių "Raudonarmietis" buvo slaptas laikraštis - jį galėjo skaityti tik kariškiai: nesiųsdavo jo net svarbiausioms bibliotekoms, nors jos ir įsipareigodavo jį laikyti slaptai ir naudoti tik istorijos reikalams. Pirmo puslapio viršuje buvo grifas: "Iš dalies neišnešti".
Nors "Karių tiesa" uždaryta dėl neoriginalumo, tačiau beveik visas "Raudonarmiečio" turinys buvo iš "Krasnaja zvezda" ("Raudonoji žvaigždė") ir kitų sovietinių laikraščių. Išimtį sudarė vietinė kronika. Dėl to kilo ir nesusipratimų. Lietuviai, dirbę redakcijos ekspedicijoje, nutarė, kad nereikia siųsti laikraščio ir LKP (b) CK - esą ten dirba ne vien kariškiai. Greitai buvo sulaukta skambučio iš CK. Ekspedicija atsako - įsakyta duoti tik kareiviams. CK žmogus skambina vyriausiajam redaktoriui. Lietuviai įtikina ir jį (ne kariškį), kad laikraštį gali skaityti tik kariai. LKP (b) CK pasiskundė vyriausiajai karinei politinei vadovybei. Politinė vadovybė griežtai įsakė siųsti LKP (b) CK du "Raudonarmiečio" egzempliorius.
1940 m. lapkričio 3 d. buvo išleistas pirmas "Raudonarmiečio" numeris Vilniuje, laikraštis dar labiau surusėjo. Vietoj senojo techninio personalo pradėjo dirbti iš Sovietų Sąjungos atsiųsti kariškiai, kurie lietuviškai visiškai nemokėjo. Vedamieji ir kai kurie kiti straipsniai buvo rašomi lietuvių ir rusų kalbomis. Lietuvių kariai į laikraštį rašyti visiškai nenorėjo. Medžiagą daliniuose rinko du politrukai, o po straipsniu rašydavo apklaustojo kareivio pavardę - tokiu būdu "atsirado" daug naujų korespondentų4".
ŽYDAI IR ŽYDŲ SPAUDA LIETUVOJE 1940-1941 METAIS
1940-1941 metais Lietuvos periodinėje spaudoje žydai suvaidino nevienareikšmį vaidmenį. Kadangi didelė Lietuvos žydų dalis rėmė sovietinę santvarką ir džiaugsmingai sutiko sovietinę Lietuvos okupaciją ir aneksiją, komunistinė vyriausybė leido jiems užimti svarbias vietas krašto kultūriniame gyvenime, spaudos ir poligrafijos srityje.
Kita vertus, sovietiniais metais buvo mažinamas žydiškų leidinių skaičius, atleidžiami iš darbo žydų tautybės žmonės, atstovavę Lietuvai kitų šalių spaudos organuose ir atstovybėse. Komunistų partija vykdė savo politiką: skatino tuos, kurie jai buvo naudingi, ir šalino sau nepalankius asmenis ir uždarinėjo nepageidaujamus leidinius.
Sovietinės okupacijos pradžioje (pirmosiomis dienomis) Lietuvoje buvo leidžiami šie periodiniai leidiniai žydų kalba: "Das Vort" ("Žodis"), "Die Voch" ("Savaitė")41, "Štraln" ("Spinduliai"), "Folksblat" ("Liaudies laikraštis"), "Jidišer leben" ("Žydų gyvenimas"), "Di jidiše štime" ("Žydų balsas"), "Vilner kurjer" ("Vilniaus kurjeris"), "Vilner togblat" ("Vilniaus dienraštis")42. Iš viso 8 periodiniai leidiniai. 1940 m. rugpjūčio 21 d. buvo pradėtas leisti dienraštis "Vilner emes" ("Vilniaus tiesa"), redaktorius D.Urmu, ir nuo 1940 m. gruodžio 7 d. "Der emes" ("Tiesa")43, redaktorius J.Šochatas. Tačiau komunistinė vyriausybė pradėjo žydiškus leidinius uždarinėti. 1940 m. birželio 27 d. uždaromas "Das Vort"44, 1940 m. liepos 5 d. - "Jidišer leben", 1940 m. rugpjūčio 1 d. - "Haintike najes" ir "Di jidiše štime", 1940 m. rugpjūčio 19 d. "Vilner kurjer", 1940 m. rugpjūčio 20 d. - "Vilner togblat", 1940 m. gruodžio 5 d. - "Folksblat" ir 1941 m. kovo 13 d. - "Vilner emes"45.
Okupuojant kraštą vokiečiams, Lietuvoje buvo leidžiami tik 2 periodiniai leidiniai žydų kalba. Tai dienraštis "Der emes" ir LLKJS CK savaitraštis "Štraln"46, kurio oficialiuoju redaktoriumi 1940-1941 m. buvo I.Kralinas, o faktiškai - D.Levinšteinas. Žurnale bendradarbiavo taip pat Leiba Mackevičius ir Ošė Kaplanas.
Paminėti faktai rodo, kad Nepriklausomoje Lietuvoje žydų atžvilgiu buvo laikomasi tolerancijos. Vienok ir prieškarinėje Lietuvoje kai kurie žydų tautybės atstovai kaltino lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę antisemitizmu bei nacionalizmu. V.Kemežys, rašydamas apie nuosaikią nacionalinę Lietuvos valstybės politiką, priminė: "Tačiau šios pažiūros žydai nė kiek neįvertino ir Amerikos spaudoje dažnai pasirodydavo straipsniai ir Lietuvos žydų rašyti, kuriuose Lietuva buvo vaizduojama kaip viena žydų persekiotojų". Toliau autorius stebisi: "Nors ir keista, bet tokioje kietoje rasiniu atžvilgiu tautoje kaip žydai reikšdavosi abejingumas savo kalbai. Nė vienas žydų inteligentas žydų kalbos nemokėjo, o kiti Lietuvoje dažniausiai rusiškai kalbėdavo"47. Galima nesutikti su autoriumi, kad nė vienas žydų inteligentas nemokėjo savosios kalbos. Jeigu taip, nebūtų reikėję laikraščių žydų kalba.
Nepriklausomos Lietuvos metais žydų spauda tapo komunistinės propagandos skleidėja. Ypač pasakyta apie "Folksblatą", kuris tapo SSRS pasiuntinio Lietuvoje N.Pozdniakovo tribūna48.
Komunistiniai Lietuvos vadovai ne tik likviduodavo žydų periodinius leidinius. Daug žydų tautybės žurnalistų dirbo įvairių užsienyje einančių laikraščių ir agentūrų atstovais Lietuvoje. Vykdant Lietuvos spaudos bolševizavimą ir jos atribojimą nuo pasaulinių informacijos priemonių, kartu su kitais spaudos atstovais darbo neteko ir žydai. ELTOS direktorius K.Korsakas 1940 m. rugpjūčio 24 d. visiems užsienio leidinių atstovams išsiuntinėjo tokio turinio raštus: "Pertvarkant užsienio spaudos informavimą apie Lietuvą, Lietuvos TSR Telegramų Agentūra ELTA yra įgaliota pranešti, kad Tamstai leidimas eiti užsienio spaudos atstovo pareigas Lietuvoje atšaukiamas". Reikalaujama grąžinti ELTAI Lietuvos užsienio reikalų ministerijos spaudos biuro leidimą iki 1940 m. rugpjūčio 30 d. Tokius pranešimus gavo "Die Presse" ir "Noje Volkszeitung" atstovas Boruchas Szefneris49, "Unser Tog", "Nasz Pzegląd", "Pariser Hajnt" ir "The Jenish Chronik-le" atstovas Bernardas Zyngeris50, "The Jewish Daily Eagle" ir "Undzer Stime" atstovas Iseras Goldbergas51, "Haaretz" atstovas Davidas Laseris52, "Daily Hebrew Journal" atstovas Izraelis Šadovskis53 ir kiti.
Taigi daug žydų žurnalistų neteko darbo. Tačiau dar labiau nukentėjo žurnalistai Lietuvos patriotai. Pradėjus siausti raudonajam terorui, daugelis jų buvo suimta, kiti suspėjo pasitraukti iš Lietuvos prieš prasidedant sovietinei invazijai, treti, atsidūrę šiapus geležinės uždangos, ieškojo galimybių išvažiuoti į Vakarus. Tokiu būdu geriausios lietuvių žurnalistų pajėgos tapo nereikalingos sovietinei spaudai arba gelbėdamiesi turėjo slėptis nuo komunistinio teroro. Tai patvirtino ir 1940 m. birželio mėnesio trėmimai, kada daug Lietuvos žurnalistų buvo išvežta į Sibirą.
Tokiu būdu atsirado visos galimybės lietuvių žurnalistus pakeisti svetimtaučiais. V.Kemežys apie lietuvišką spaudą pirmosios sovietinės okupacijos metais rašė: "Lietuviškoji spauda bolševizmo metais buvo pavirtusi žydiškai bolševikiška spauda lietuvių kalba. Žydiškų laikraščių Lietuvoje bolševikai sumažino, nes bolševizmo propagandos žydams nereikėjo, ir daug savo žurnalistinių pajėgų metė į laikraščius lietuvių kalba"54.
Lietuvos spaudos užtvindymą kitataučiais geriausiai rodo LSSR telegramų agentūros ELTA pavyzdys. Pirmuoju sovietinės ELTOS direktoriumi buvo paskirtas K.Korsakas. 1940 m. spalio 10 d. agentūros direktoriumi paskiriamas Leiba Sausas55. Jam vadovaujant prasidėjo didysis ELTOS kadrų valymas ir žydų tautybės darbuotojų antplūdis. Štai keletas pavyzdžių. 1940 m. gruodžio 1 d. fotoreporteriais priimami Leiba Sanderis56 beiChanonas Levinas57, nuo 1940 m. gruodžio 28 d. taip pat fotoreporteriu pradeda dirbti Meylachas Rabinavičius58, 1941 m. sausio 1 d. reportere priimama Rivka Šmuklerytė59, 1941 m. vasario 7 d. kurjeriu priimamas Benjaminas Penas60. Būdingas tai, kad palyginus priėmimo į darbą datą ir įsakymo datą, matyti, jog darbuotojai priimami atgaline data - skirtumas nuo 1 iki 3 savaičių. Be to, žydų tautybės žmonės greitai kilo pareigose, jiems patikimi kadrų registravimo ir kitokie atsakingi pavedimai.
1941 m.vasario 17 d. L.Šausas atleidžiamas iš ELTOS vadovo pareigų. Tai buvo padaryta ne todėl, kad jis neįtiko komunistų partijai ar sukliudė tautybė. Priežastis ta, kad vis daugiau ir daugiau vadovaujančioms pareigoms skiriami VKP (b) komandiruotieji žmonės iš Sovietų Sąjungos. Todėl ir ELTOS direktoriaus pareigas užima atvykėlis Ivanas Isačenko. L.Šausas, kaip patikimas darbuotojas, skiriamas ELTOS "atsakingojo vadovo" pavaduotoju61. Vadovu tapus rusui, prasidėjo agentūros rusinimas. Neužmirštami ir žydai. Taip nuo 1941 m. birželio 10 d. informacijos TASS'ui redaktoriumi paskiriamas TASS'o komandiruotasis Nikolajus Macharinec, Biržų aps. ELTOS korespondentu nuo 1941 m. birželio 15 d. paskiriamas Abromas Kravecas62. Žydų iškėlimą remia ir naujasis direktorius. Kol dar nebuvo sukurtas kadrų skyrius, atsakinga už darbo knygelių ELTOS darbuotojams užpildymą paskiriama minėtoji R.Šmuklerytė. (Iki tol direktoriaus įsakymai dar buvo rašomi ranka lietuvių kalba)63. Į ELTOS VKK iš administracijos pusės taip pat paskiriama R.Šmuklerytė ir L.Šausas64.
Kaip ir kitų įstaigų, taip ir ELTOS vadovai, gaudavo žymiai didesnius atlyginimus negu tikrieji darbų atlikėjai. LSSR LKT 1941 m. kovo 12 d. nutarimu Nr.213 nuo 1941 m. sausio 1 d. (ir vėl praėjus daugiau kaip 2 mėnesiams nuo nutarimo įsigaliojimo datos) ELTOS atsakingam vadovui I.Isačenko skiriamas 1500 rb., atsakingo vadovo pavaduotojui L.Šausui -1200 rb. atlyginimas. Vyriausias redaktorius Vytautas Petrauskas gauna jau tik 850 rb., redaktorius J.Pronskus - 750 rb., reporteris L.Sanderis -550 rb., o informacijų pristatinėtojas Burokas - tik 225 rb.65
Įdomu pasekti ELTOS darbuotojų tautinės sudėties kaitą pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. ELTAI vadovauti pradėjus L.Šausai, agentūroje dirbo 34 žmonės: 2 žydai (iš jų ir ELTOS vadovas), 29 lietuviai, 1 lenkas, 1 vokietis (Richardas Ginčas) ir 1 latvė (Karolina Orečnikienė)66. Tuo metu LSSR telegrafo agentūros ELTA Vilniaus skyriuje (agentūroscentras buvo Kaune) dirbo 11 žmonių: 8 lietuviai, 3 lenkai. Skyriui vadovavo Petras Radzevičius67. Pradėjus ELTAI vadovauti I.Isačenko, vis daugiau pradėjo dirbti rusų. Pavyzdžiui, nuo 1941 m. gegužės 5 d. ELTOS Vilniaus skyriuje fotoreporteriu buvo priimtas G.Kožarinovas, o Vilniaus skyriaus redaktoriumi V.Vyškinas68. 1941 m. balandžio pradžioje ELTOJE dirbo 50 darbuotojų69.
Remiantis l.e.ministro pirmininko pareigas pavedimu nuo 1941 m. birželio 27 d. ELTOS direktoriaus pareigas pradėjo eiti J.Griška70. Lietuvos centriniame valstybės archyve yra išlikę atleidžiamų iš ELTOS 23 darbuotojų sąrašas. Iš jų 12 žydų: Leiba Sausas, Jakovas Boguslavskis, Rivka Šmuklerytė, Josifas Lancevickis, Leiba Sandėris, Leja Galle, Moižiešius, Milneris, Maša Adlytė, Tea Basienė, Šeina Chenesaitė, Benjaminas Penas ir Abramas Kravecas; 4 rusai: Ivanas Isačenko, Irina Kolomejec, Nikolajus Ma-charinec ir Natalija Egorovienė; viena latvė ir 6 lietuviai71. Šie duomenys rodo, kaip vos per pusę metų, kai ELTAI vadovavo komunistų paskirti vadovai žydas L.Šausas ir Kremliaus siųstasis I.Isačenka, Eltoje labai padaugėjo žydų ir rusų tautybės žmonių. Tas pat pasakytina ir apie visų Lietuvos laikraščių redakcijas, spaustuves.
V.Kemežys pateikia pavyzdžių apie sovietinio oficiozo "Tarybų Lietuvos”, kuriai vadovavo rašytojas Jonas Šimkus, redakciją. J.Šimkaus pavaduotoju (vėliau "Truženiko" redaktoriumi) buvo Eugenijus Vicas, kuris taip pat vadovavo partiniam skyriui. Jis patarinėjo ir kontroliavo J.Šimkaus darbą. Be E.Vico, redakcijoje dirbo dar 35 žydų tautybės atstovai. Pavarčius to meto "Tarybų Lietuvą" tiek daug žydiškų pavardžių po straipsniais nerasime. Dažnai rašiniai be parašo arba pasirašyta slapyvardžiais. "Mėgstamiausi žydų slapyvardžiai lietuviški. Šakovas, kuris "Žiežirbų" skyriuje svaidėsi bolševikiška satyra, skaitytojui buvo žinomas kaip "Kalvis", kitur jis pasirašinėjo "Uosiniu", po vienu jo straipsniu, kuriame kalba vargšės darbininkės vardu ir už kurį gavo net 80 rb. honorarą, pasirašyta "E.Grybauskaitė", -rašė V.Kemežys. Moisiejus Joffė, kritikavęs lietuvišką "Maistą", pasirašinėjo "B.Kapčiaus" slapyvardžiu. Žemės ūkio klausimais "Tarybų Lietuvoje" rašė Bliumentalis - "Gėlaitis", Braunas, A.Kravicas ir kitir.
"Tiesoje" žydų buvę dar daugiau - iš viso apie 80. Tuo metu "Tiesai" vadovavęs G.Zimanas pavaduotoju paskyrė Šteimaną. Anot V.Kemežio, "Tarybų Lietuvoje", gal varžydamiesi J.Šimkaus, autoriai žydai slėpė savopavardes, o "Tiesoje" pasirašinėjo atviriau. Tačiau, kaip įprasta sovietinėje spaudoje, visi vedamieji - be parašų, o juos dažniausiai rašė žydai. "Tiesoje" taip pat buvo autorių, kurie mėgo pasirašinėti slapyvardžiais. Pavyzdžiui, ELTOS direktorius L.Šausas pasirašinėjo slapyvardžiais "Slobodskoj", "Larski", "Avarinas", "Fridrichas", "Geleris", "V.Nemunaitis". Rozenblumas pasirašinėjo "A.Stalius", "F.Garnys", Icikas Gurvičius pasirašinėjo "J.Guras", Abramas Bermanas - "Anykštietis", Solominas - "S.Janys", S.Vaintraubas - "J.Jarmašovas", Špitalnikas - "R.Andrejauskas", "A.Giedrimas".
Visą spaudą (taip pat ir periodinę) kontroliavo Vyriausioji literatūros ir leidyklų valdyba - "Glavlitas", kurio vadovu buvo VKP (b) CK atsiųstas Vasilijus Procenko. "Glavlite" dirbo 8 žydai73.
1940-1941 m. Liętuvos spaustuvėse žydai taip pat turėjo didelę įtaką. Pavyzdžiui, "Spindulio" spaustuvėje dirbo 8 žydai. Jie čia buvo įdarbinti kaip "specialistai". Direktoriumi buvo kompartijos statytinis lietuvis. Ši įmonė buvo pavaldi Poligrafijos trestui, kuriame daugelį vadovaujančių postų buvo užėmę žydai. Į spaustuvę iš tresto atvykdavo ir duodavo nurodymus LSSR poligrafijos tresto skyriaus viršininkas Jude Galpernas, Boginąs, Geršonas Gordonas ir kiti. Didelę įtaką "Spindulio" spaustuvei turėjo "Tiesos" redaktorius G.Zimanas74.
1940-1941 m. Lietuvos spaudai didelę įtaką darė žydų tautybės atstovai. Jie buvo leidinių vadovais, atskirų periodinių leidinių skyrių vedėjais, jie parašydavo daugelį straipsnių, liaupsinančių Sovietų Sąjungą, sovietinį gyvenimo būdą, komunistų partiją ir kritikuojančių visa, kas lietuviška, patriotiška. Kartu su jais Lietuvos spaudą sovietinio kiti svetimtaučiai, atvykę partijos siuntimu iš Sovietų Sąjungos.
Kyla klausimas: ar galėjo svetimtautis žurnalistas, dažnai net nemokėjęs lietuvių kalbos, geriau negu lietuvis suprasti visos tautos lūkesčius, jos dvasinius, kultūrinius, religinius poreikius? Daugelio tokių korespondentų straipsnius tekdavo versti į lietuvių kalbą. Svetimtaučiai vadovavo visoms masinėms informacijos priemonėms, cenzūrai. Jie buvo arba tiesioginiai vadovai arba pavaduotojai, kurių balsas ir sprendimas buvo lemiamas. Be minėtų vadovų, Lietuvos informacijos priemonėse 1940-1941 m. darbavosi: Radiofikacijos ir radiofonijos komiteto pirmininko pavaduotoja Olga Iljana75, VKP (b) CK ir SSRS LKT instruktorius radijui Jastrebcevas76l, l.e.LSSR kinofikacijos valdybos viršininko pareigas Aleksandras Pro-kanovas77, LSSR ryšių valdybos viršininkas M.Šutyj78, "Sąjunginės spaudos" valdytojas Konstantinas Vinokurovas79 ir kiti.
Svarbiausias Lietuvos periodinės spaudos bruožas 1940-1941 m. buvo jos sovietinimas ir bolševikinimas. Periodinių leidinių redaktoriais buvo paskirti kompartijos nariai arba bolševikų programą atvirai palaikantys žmonės. Nepriklausomi laikraščiai, kurie nebuvo subolševikinti, uždaryti. Informaciją redakcijos gaudavo išimtinai tik iš TASS'o ir ELTOS, bet kokie ryšiai su užsienio informacijų agentūromis buvo nutraukti. Lietuvos laikraščiai verčiami perspausdinti Sovietų Sąjungos oficiozų medžiagą.
Susovietinta buvo ir Lietuvos karinė spauda: panaikinti senieji periodiniai leidiniai, leidžiamas vienintelis "Raudonarmietis" perspausdindavo medžiagą, gautą iš centrinių RA ir kitokių laikraščių.
Nors leidinių, leidžiamų žydų kalba, skaičius per metus sumažėjo nuo 8 iki 2, tačiau žydų žurnalistų svoris Lietuvos periodikoje labai išaugo. Jie dirbo stambiausiuose Lietuvos laikraščiuose, vadovavo redakcijoms, skyriams. Tai paaiškinama tuo, kad žydai sudarė žymią Lietuvos kompartijos narių dalį, tuo, kad Lietuvos žydų dalis geranoriškai priėmė krašto okupaciją ir rėmė bolševizmą.
1 Dekrety Sovietskoj vlasti. T.I.M., 1957. S.24.
2 Lietuvos valstybinis visuomenės organizacijų archyvas (toliau - LVVOA). F.1771.A.l. B.227. L.l. P.ll: LKP (b) CK sekretoriaus direktyviniai nurodymai visiems LKP (b) miestų ir apskričių komitetams partinio mokymo klausimais. 1940.
3 Lietuvių enciklopedija. T.XV. P.360.
4 Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau - LCVA). F. R-550. A.l. B.10. L.20:
ELTOS Ekonominio skyriaus vedėjo P.Palšaičio raštas ELTOS direktoriui. K., 1940 06 06.
5 Ten pat. L.85: ELTOS Ekonominio skyriaus vedėjo P.Palšaičio raštas ELTOSdirektoriui. K., 1940 09 02.
6 Ten pat. L.86: ELTOS Ekonominio skyriaus vedėjo PPalšaičio raštas ELTOSdirektoriui. K., 1940 09 02.
7Ten pat. L.116: ELTOS direktoriaus K.Korsako raštas TASS'o direktoriui.
8 LVVOA. F.1771. A.2. B.374. L.13: LKP (b) CK Agitacijos ir propagandos skyriaus instruktoriaus spaudai J.Jurevičiaus sudarytas LSSR laikraščių sąrašas.
9 Laikraštis su neišgyventomis buržuazinėmis tradicijomis//Tiesa. 1941 03 28. P.7.
10 Spauda - galingiausias partijos ginklas. (Vedamasis)//Tiesa. 1941 10 26. P. L
11 Už bolševikinę spaudą. (Vedamasis)//Tiesa. 1941 05 05. P.l.
12 Sveikinam naują bolševikišką laikraštį//Tiesa. 1941 04 13. P.8.
13 Plečiasi bolševikiškos spaudos šeima//Tiesa. 1941 04 21. P.4.
14 Sveikinam naują bolševikišką laikraštį//Tiesa. 1941 04 13. P.8.
15 Lietuvos TSR spauda. Valstybinė suvestinė bibliografija. 1940-1955. T.l. Kn.2.V, 1964. L.l, 6, 7, 9,10,13, 55, 60-61, 63-65, 67, 69, 77-79.
16 LVVOA. F.1771. A.l. B.228. L.4: LKP (b) CK Agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjo pavaduotojo V.Kurojedovo aplinkraštis visiems LKP (b) apskričių komitetų sekretoriams.
17 Ten pat. B.246. L. 10: LKP (b) Raseinių apskrities komiteto raštas LKP CK.1940 09 07.
18 LCVA. F. R-257. A.L B.37. L.5: "Tarybinės Žemaitijos" redaktoriaus J.Antanavičiaus raštas Valst. poligrafijos trestui Kaune. 1941 05 08.
19 Ten pat. F. R-550. A.L B.10. L.63: ELTOS direktoriaus K.Korsako raštas "Reuterio" astovui dr.R.Polieskiui. 1940 08 24.
20Ten pat. L.47: ELTOS direktoriaus K.Korsako raštas Viši HAVAS agentūros direktoriui. 1942 08 24.
21 Ten pat. L.48: ELTOS direktoriaus K.Korsako raštas Vokietijos DNB agentūros direktoriui. 1940 08 24.
22 Ten pat. L.60, 62, 64-65, 67-68, 72-74: ELTOS direktoriaus K.Korsako pranešimai išvardintų agentūrų ir laikraščių atstovams.
23 Ten pat. B.7. L.l: ELTOS direktoriaus K.Korsako Pro memoria užsienio reikalų ministrui "Eltos" korespondentų Berlyne ir Maskvoje reikalu. Konfidencialiai. K., 1940 07 04.
24 Ten pat. B.ll. L.l: ELTOS direktoriaus K.Korsako aplinkraštis Lietuvos laikraščių vyriausiems redaktoriams. K., 1940 06 22.
25 Ten pat. B. 10. L.3: ELTOS direktoriaus K.Korsako aplinkraštis LSSR ministerijų kanceliarijų viršininkams informacijos teikimo klausimu.
26 Ten pat. F. R-768. A.l. B.8. L.28: ELTOS direktoriaus L.Šauso aplinkraštis LSSRliaudies komisariatams Nr.361. 1940 12 04.
27 Ten pat. F. R-550. A.L B.10. L.124: ELTOS direktoriaus K.Korsako aplinkraštisLSSR liaudies komisariatams.
28 Ten pat. F. R-550. A.l. B.10. L.90: ELTOS Ekonominio skyriaus vedėjo raštas.1940 09 03.
29 LCVA. F. R-550. A.L B.l. L.ll: ELTOS direktoriaus L.Šauso aplinkraštis respublikinių laikraščių ir radijo komiteto redaktoriams. 1941 01 15.
30 LVVOA. F.1771. A.2. B.378. L.24: ELTOS direktoriaus I.Isačenko raštas LKP(b) sekretoriui K.Preikšui. 1941. 06 19.
31 LCVA. F. R-550. A.L B.l. L.36. II p.: ELTOS direktoriaus I.Isačenko įsakymasNr.54. 1941 05 10.
32 Petrėnas J. Korektūros klaidos bolševikinėje spaudoje//Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. T.l. K., 1942. P.293.
33 LVVOA. F.1771. A.2. B.376. L.9. I-II p.: LKP (b) Biržų abkomo sekretoriui.1941 01 06. Nr.87.
34 Ten pat. L.7: LKP (b) Kauno MK antrajam sekretoriui Nikitai Praščenko. 194101 17. Nr.78 si.
35 Ten pat. L.16: LKP (b) CK spaudos sekretoriui. Ištrauka iš LKP (b) Kaunoabkomo Agitacijos ir propagandos skyriaus instrukcijos. 1941 05 30.
36 Lietuvių enciklopedija. T.XV Lietuva. V., 1990. P.108.
37 Butkus S. Atsiminimai apie raudonąją karinę spaudą// Lietuvių Archyvas. Bol
ševizmo metai. T.3. K.,1942. P.163-166, 168-169.
38 Mjr. Kėželis. Kokias kliūtis turėjo nugalėti Raudonosios armijos tankai, kovodami su baltsuomiais//Karių Tiesa. 1940 08 17. P.9.
39 Šalintinas reiškinys/ZTiesa. 1940 08 29. P.2.
40 Butkus S. Atsiminimai apie raudonąją karinę spaudą... P.170-171.
41 LVVOA. F.1771. A.L B.243. L.7: LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriausSpaudos sekretoriaus parengtas sustabdytų periodinių leidinių sąrašas. 1940 07 26.
42 Lietuvos TSR spauda. Valstybinė suvestinė bibliografija. 1940-1955. T.L Kn.2.
Periodiniai leidiniai, disertacijų autoreferatai, gaidos, vaizduojamojo meno spaudiniai, žemėlapiai. V., 1964. P.68, 78-79.
43 Ten pat. P.l, 8.
44 LVVOA. F.1771. A.l. B.243. L.7: LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus...sustabdytų periodinių leidinių sąrašas. 1940 07 26.
45 Lietuvos TSR spauda... P.8, 78-79.
46 Ten pat. P.l, 68.
47 Kemežys V. Žydai lietuviškoje spaudoje//Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai.T.2. K., 1942. P.273.
48 Ten pat. P.247.
49LCVA. F. R-550. A.l. B.10. L.59: ELTOS direktoriaus K.Korsako raštas Szef-neriui Boruchui. "Die Presse” ir "Noje Volkszeitung" atstovai. V, 1940 08 24.
50 LCVA. F. R-550. A.L B.10. L.61: ELTOS direktoriaus K.Korsako raštas Zyngeriui Bernardui, "Undzer Tog", "Nasz Pzregląd", "Pariser Hajnt", "The Jewish Chronikle" atstovui. V, 1940 08 24.
51 Ten pat. L.66: ELTOS direktoriaus K.Korsako raštas Goldbergui Iserui, "TheJenish Daily Egle" ir "Undzer Stime" atstovui. L., 1940 08 24.
52 Ten pat. L.69: ELTOS direktoriaus K.Korsako raštas Laser David, "Haarets"atstovui. Vilnius, 1940 08 24.
53 Ten pat. L.70: ELTOS direktoriaus K.Korsako raštas Šadovskiui Izraeliui, "DailyHebrew Journal" atstovui. 1940 08 24.
54 Kemežys V. Žydai lietuviškoje spaudoje. P.274.
55 ELTOS direktorium paskirtas drg. Šausas//Tiesa. 1940 10 13. P.8.
56 LCVA. F. R-550. A.1. B.L L.18. II p.: ELTOS direktoriaus L.Šauso įsakymasNr.66. 1940 12 14.
57 Ten pat. L.19. II p.: ELTOS direktoriaus L.Šauso įsakymas Nr.71. 1940 12 27.
58 Ten pat. L.20. II p.: ELTOS direktoriaus L.Šauso įsakymas Nr.74.1940 12 28.
59 Ten pat. L.21. II p.: ELTOS direktoriaus L.Šauso įsakymas Nr.79 (3). 1941 0111.
60 Ten pat. L.27.1 p.: ELT(į)S direktoriaus L.Šauso įsakymas Nr.99 (23). 1941 0211.
61 Ten pat. L.32.1 p.: ELTOS direktoriaus I.Isačenko įsakymas Nr.41. 1941 03 31.
62 Ten pat. L.41. II p.: ELTOS direktoriaus I.Isačenko įsakymas Nr.71.1941 06 16.
63 Ten pat. L.35. II p.: ELTOS direktoriaus I.Isačenko įsakymas Nr.50.1941 04 18.
64 Ten pat. L.39.1 p.: ELTOS direktoriaus I.Isačenko įsakymas Nr.62. 1941 05 31.
65 Ten pat. L.34. II p. - L.35.1 p.: ELTOS direktoriaus I.Isačenko įsakymas Nr.481941 04 08.
66 Ten pat. B.10. L.224-225: LSST telegrafo agentūros ELTA centrinio aparatotarnautojų sąrašas.
67 Ten pat. B.10. L.223: I2SSR telegrafo agentūros ELTA Vilniaus skyriaus tarnautojų sąrašas.
68 Ten pat. B.L L.37. II p.: ELTOS direktoriaus I.Isačenko įsakymas Nr.57. 194105 10.
69 Ten pat. L.35 I p.: ELTOS direktoriaus I.Isačenko įsakymas Nr.48. 1941 04 08 711 Ten pat. L.42.1 p.: ELTOS direktoriaus J.Griškos įsakymas Nr.72. 1941 06 30. 71 Ten pat. L.42. I-II p.: ELTOS direktoriaus J.Griškos įsakymas Nr.73. 1941 0701.
72 Kemežys V. Žydai lietuviškoje spaudoje. P.275, 276.
73 Ten pat. P.275.
74 Vilainis A. Kaip žydai užvaldė lietuviškas įmones ir jose šeimininkavo//Lietuvių
archyvas. Bolševizmo metai. T.2. K., 1942. P.389.
75 LCVA. F. R-754. A.3. B.323. L. 10. II p.: Įstaigų telefonų ir adresų byla 1940-
1941.
76 LVVCA. F. 1771. A.2. B.454. L.3: VKP (b) CK ir SSRS LKT Įgaliotinio aparatoinstruktorių sąrašas.
77 LCVA. F. R-754. A.l. B.2. L.143: LSSR LKT 1940 10 25 nutarimas Nr.260 dėlLSSR valstybinės kinofikacijos valdybos ir "Glavkinoprokat" kontoros įsteigimo.
78 Matusevičius J. Sovietinis okupacinis režimas Lietuvoje 1940-1941 metais. Disertacija humanitarinių mokslų daktaro moksliniam laipsniui įgyti. V., 1993. P.257.
79LVVOA. F.171. A.2. B.455. L.36: LKP (b) CK nomenklatūros darbuotojų sąrašas.
