Partizanai: Istorija ir dabartis

PARTIZANO EILĖRAŠČIAI

Mielas skaitytojau!

Prieš Tave - autentiški Lietuvos partizano eilėraščiai, rašyti 1945-1946 m. Tai pirmieji rezistencijos metai, kai kilo pasipriešinimo judėjimas, partizanai tik pradėjo kariškai organizuotis, nebuvo kovų žaizdre nukaltos taktikos, reikiamo patyrimo. Tai atsispindi eilėraščių nuotaikoje. Skelbiami eilėraščiai rašyti partizano iš artimos Merkinei apylinkės, spėjamas autoriaus vardas - Jonas Kvaraciejus.

Jie pridėti prie atsiminimų, rašytų, kaip autorius sako, ant kelmo, t.y. partizanaujant. Atsiminimai apima tarpukario ir karo laikotarpį iki 1948 m. Jonas Kvaraciejus tarnavo tarpukario Lietuvos policijoje, buvo aktyvus visuomenininkas. Pirmas sovietų okupacijos metu buvo priverstas slapstytis, 1941-1944 m. pašauktas laikinos Lietuvos vyriausybės, grįžo vykdyti savo pareigų Merkinės policijos nuovadoje. Antros sovietinės okupacijos pradžioje (1944 m.) vos išvengė arešto, vėl buvo priverstas slapstytis. Pro pušaites stebėdamas tremiamą brolį, plėšiamą be priežiūros paliktą tėviškę, okupantų siaubiamus kaimynus, negalėjo į tai abejingai žiūrėti, griebėsi ginklo, tapo partizanu. Nuoskaudos dėl prarastos nepriklausomybės, okupantų trempiamos Tėvynės išsiliejo eilėraščiais.

Neieškokime juose poetinio meistriškumo. Jo stoką su kaupu atperka eilėraščių nuoširdumas, jie artimi liaudies poetinei kūrybai. Juose daug autentiškų momentų iš partizanų gyvenimo: čia šaltis ir alkis, bunkerio drėgmė ir nuovargis, nelinksmos mintys, kartais pereinančios į rezistenciją. Taip juk buvo. Tačiau nežiūrint visų partizaninio gyvenimo sunkumų, vėl ir vėl prasiveržia kovinga, laisvę mylinčio žmogaus nuostata, įgaunanti politiškai dekoratyvią eilėraščio formą.

Autoriaus užrašai nutrūksta 1948 metais. Jo likimas man nežinomas. Užrašų mašinraštis saugomas LGGRT Centre.

Eilėraščius spaudai parengė Rimvydas Racėnas

Nekukuok, gegute
Nekukuok, gegute, vasaros ryteli,
Žinau, nepadėsi man vargti vargelį.
Tavo liūdnas balsas manęs neramina
Dar didesnį skausmą širdužėj masina.

Skrisk ten pamiškėje ant draugų kapelių,
Nunešk jiems nuo manęs užuojautos žodelių
Tu juos apraudoki ir mūs sunkią dalią,
Kad jauni pasirinko į kapelius kelią.

Nešvieski, saulute, šviesiu spindulėliu,
Verčiau apsidenki juodu debesėliu.
Tavo spindulėliai manęs nedžiugina
Tik jauną širdužę liūdesy skandina.

Nežydėkit ievos ir gėlės palangėj,
Nečiulbėkit, paukščiai, Lietuvos padangėj.
Nedainuokit, sesės, ramų vakarėlį,
Nesulauksit grįžtant jauną bernužėlį.

Karžygio lietuvio kapą sutvarkykit,
Kas pavasarėlį gėlėms apsodinkit.
Pražydusios gėlės praeiviui bylos,
Kad ilsis karžygis šituose kapuos.

1945 05

·         * *

Stribokai
Oi, jūs stribokai,
Jūs lapsardokai!
Jūs šunų gauja
Geriat brolių kraują! 

Jūs dirbti tingėjot,
Nei arėt, nei sėjot,
Tik samagoną
Jūs geri mokėjot.

Jūsų darbas - vogti,
Kam su peiliu smogti. 
Išeinamas valėt 
Ar batukus kalėt.

Jūsų tėvas žydas,
Motina - tarnaitė.
Už jūsų neeitų
Padori mergaitė!

Kaip tik bolševikai
Pas mus atidardėjo 
Visi chuliganai į 
Tarnybas suėjo.

Buvęs laidokas
Patapo stribokas. 
Dabar gali vogti 
Dieną ne naktį.

Eidamas rusas
Vedasi striboką,
Nes jie abudu
Turi šunies smoką.

Jie algos negauna
Tiktai plėšikauna. 
Užmušto piliečio 
Batais apsiauna.

Žinokit, stribokai,
Kai išeis burliokai 
Kur jūs pasidėsit? 
Manot, čia sėdėsit?

Jūs čia nesėdėsit,
Valsčiuj nebezdėsit, 
Bet kaip kokie šunys 
Pakarti padvėsit.

1946 04 14

* * *

Sunki buitis

Žalios girios, pušynėliai
Tai - mano namai.
Narsūs vyrai partizanai
Tai - mano draugai.

Nėra tėvo, motinėlės,
Brolis - Sibire
Ir jauniausia sesutėlė 
Guli jau kape.

Ant pečių man ginklužėlis
Visas turtelis.
Ir prie diržo granatėlės -
Visas džiaugsmelis.

Nėra kas mane užjaustų,
Nėr kam nuramint.
Tik mirtis, sparnus išskleidus,
Padeda nurimt.

Širdyje verda troškimai
Ir kerštas baisus.
Kam tas azijatas rusas
Perskioja mus.

Mes laisvos Lietuvos sūnūs
Priešo pasmerkti.
Mūsų kilniosios idėjos
Su mumis tur žūti.

Bet kovoti nenustosim
Kol ginklas rankoj.
Lig žmogėdrų bolševikų
Nebus Lietuvoj.

1946 08 18

* * *

Laisvės troškimai

O kad dar sugrįžtų
Brangioji laisvužė,
Vėl džiaugsmu nušvistų
Lietuvio bakūžė.

Kiltų balta Vytis,
Trispalvė plazdėtų, 
Žaliam mūsų kaime 
Vėl dainos skambėtų.

Gedulo skraistę
Nusiimtų Lietuva,
Nebežūtų broliai
Nelygioje kovoje.

Paliktume bunkerį,
Padėtume ginklą.
Žuvusiems už Laisvę
Statytume paminklą.

Tarp kapų, griuvėsių
Žengtų mūsų gretos.
Nevaitotų ginklai,
Nesprogtų granatos.

Lietuvos padangėj
Saulutė nušvustų.
Gal dalis išvežtųjų
Iš Sibiro grįžtų.

Man šias eiles rašant
Matau bolševikus 
Krečiant sodybas 
Ir žalius miškus.

1946 08 15

* * *

Sugriauta tėviškė

Kur sraunus Merkys tarp pievų Nemunan įpuola
Ten sodyboj mūs nuo seno berželiai svyruoja.
Čia tėviškė mano brangi užvis mylimiausia
Kito nėr tokio kampelio, ji yr man brangiausia.

Prisiglaudus prie krantelio mūsų Nemunėlio,
Prisidengusi kalneliais nuo pikčiurnų vėjų. 
Nusvirę berželiai žalieji snaudžia ant pakrantės. 
Čia viskas artima, sava ir miela labiausiai.

Kiek čia prakaito pralieta brolių ir tėvelių,
Kiek čia triūso padėta žilųjų senelių!
Šiandien viskas yr sugriauta, gėris sunaikintas,
Brolis tolimam Sibire vergaut išvarytas.

Riogso laukai neužsėti, nėr jųjų artojo,
Nes namiškiai išsklaidyti be kampo savojo.
Užpuolė gauja stribokų ir komunistų-rusų, 
Viską grobė ir vežė, kas uždirbta mūsų.

Trobesiai be gyvos dvasios, be langų ir durų
Ir tie baigiami nakinti komunistų šunų.
Tokių minčių kamuojamas verčiau noris žūti
Negu amžinai vergu komunistų būti.

……………………………………..
O, tu mano ginklužėli, būk taiklus, laimingas,
Kada tik ištiks pavojus - nelik abejingas.

1946 06 12

* * *

Kam jie mus kankina ?
Šiandieną man liūdna, oi liūdna...
Prieš akis - lyg sapnas mūsų praeitis. 
Ateitis visai manęs nebedžiugina, 
Noris amžinai užmerkt akis.

Jau du meteliai, kaip kovoju pogrindy.
Kiek patyriau alkio, šalčio ir vargų,
Kiek laiko prabėgo drėgname bunkeryje,
Kiek pradrebėta žiemą po pušaitėmis.

Daugel kartų buvau prie mirties
Ir kiek patyriau mirtinų pavojų,
Kiek kulkos zvimbė prie mano ausies,
Tamsiomis naktimis kiek pridaužiau kojų!

Dienos man slinko ištisais metais,
Kiek kartų mirkau lietuje rudens,
Kartais ilgėjausi duonos plutaitės
Ar karštą dieną gurkšnio vandens.

Daugel žuvo mano draugų,
Vargusių vargą tokį pat kartu,
O kiek patyriau prisiminimų karčių
Atgal pažiūrėjus net daros baugu.

1946 05 10

* * *

Bolševikai siaučia
Staugia mašinos plentais ir vieškeliais plačiais.
Išlaipino bolševikus parugiais ir pakrūmiais. 
Kaimų šunes loja per kiauras naktis. 
Enkavedistai neduoda ir jiems užmerkt akis.

Dieną ar naktį, ar lyja lietus -
Jie nuolat kilnoja lietuvio vartus.
Jie ieško geriausių Lietvos sūnų.
Suradę prarytų su malonumu!

Vagia ir plėšia lietuvio turtus,
Nukautam piliečiui nuraukia batus.
Nusmurėliui rusui pasipelnyti reikia,
Jei lavono kišenės tuščios - spardo ir keikia.

Nurengtus lavonus ant grindinio meta
Prie savo būstinių, kad jaustų kvapą.
Mat žmogėdroms tinka lietuviškas kraujas,
Dėl to po kaimus slankioja jų gaujos.

Paskutinį kąsnį iš artojo ima,
Palieka badauti skaitlingą šeimyną.
Dėl to atsiranda elgetų be galo,
Dėl to mūs piliečio jau veidai išbalo.

Užkrautos duoklės didelės be galo,
Nesvarbu ar turi - atiduot privalo!
Jei pieno neduodi - atima karvutę,
Jei duonos neišgali - konfiskuoja ūkį.

Jei iš kurio namo buvo valdininkas,
Tai tas ūkis greitai buvo sunaikintas.
Gimines išvarė vergaut už Uralo,
Kitus į kalėjimus badauti uždaro.

Bolševikai-rusai mums gazietas rašo,
Kurios tik išmaldos duoti jiems prašo.
Giriasi, kad visi pas juos turi darbo,
Bet kad užmokėti už jį, jiems visai nesvarbu.

Įstaigas, mokyklas padarė raudonas,
Stalinais ir Leninais nukabino tvoras.
Su savo kompanija visur mini draugą,
Prievarta bruka mums svetimą raugą.

1946 06 19 239

PASTEBĖTOS KLAIDOS

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVO NR.31

Redakcija atsiprašo skaitytojų ir autoriaus, ypač Kazimiero Kasiliauskio.