Partizanai: Istorija ir dabartis

TRYS PASAKOJIMAI APIE DIDŽIOSIOS KOVOS APYGARDOS B RINKTINĖS PARTIZANUS

RYTŲ LIETUVA

Doc.Kazys Strazdas

JONAS JŪRAS-KAROSAS, ŽILVINYS - DKA B RINKTINĖS ŠTABO NARYS IR DKA ŠTABO VIRŠININKAS

Jonas Jūras gimė 1917 m. Ukmergės aps., Žemaitkiemio vls., Alinavosk. pasiturinčio ūkininko Ignoto Juro (g.1882) ir Julijonos Jūrienės-Maželytės šeimoje, kurioje augo penki vaikai: Juozas, Jonas, Steponas, Antanina ir Leonora. Vyriausias buvo Juozas, o jauniausia - 1932 m. gimusi Leonora (Levutė).

Jono tėvas Alinavos k. turėjo 16 ha žemės, bet susitaupęs pinigų stengėsi ūkį padidinti. Jūrai, savo kaime neradę tinkamos pirkimui žemės, 1932 m. atvyko į Kurklių vls., Burios k. ir nusipirko 28 ha žemės sklypą, o netrukus jį padidino dar 6 ha, todėl prieš Antrąjį pasaulinį karą jie valdė 34 ha žemės.

1939 m. Jono brolis Juozas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o 1940 m., Lietuvą okupavus sovietams, kartu su Lietuvos kariuomene pateko į raudonąją armiją. 1941 m., sovietinei armijai traukiantis iš Lietuvos, Juozui Jurui nepavyko pabėgti - jis žuvo Karelijos miškuose.

Joną, baigusį pradinę mokyklą, pasiėmė turtingas senelis, motinos tėvas Jonas Maželis, turėjęs Alantos vls., Inketrių k. 80 ha žemės ir leido mokytis į Molėtų progimnaziją. Ją baigęs mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Joje besimokydamasis ir vėliau studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete Medicinos fakultete, Jonas draugavo su Vaičiuliškių, vėliau Staškūniškio pradinės mokyklos vedėju Juozapu Šibaila, kuris buvo aktyvus Skautų, Saulių sąjungos narys, jaunalietuvis ir darė Jonui didelę įtaką. Jonas padėjo J.Šibailai organizuoti mokinių išvykas, o kartais pravesdavo už jį pamokas. 1943 m. kovo 19 d. vokiečių okupantams uždarius Lietuvoje visas aukštąsias mokyklas, Jonas, užbaigęs trečią kursą, grįžo namo ir kartu su tėvais dirbo žemę.

1944 m. liepos mėn. sovietams antrą kartą okupavus Kurklius bei Burios k., Jonas slapstėsi nuo armijos namie, užkrosnyje įrengtame bunkeryje, padėdavo tėvui ūkyje, o partizanams - leisti spaudą ir atsišaukimus.

1944 m. pabaigoje buvo suimtas ryšininkas, atnešęs Jurui rašomąją mašinėlę. Ryšininkas, neišlaikęs kankinimų, prisipažino, kad paliko spausdinimo mašinėlę pas Jūrą, bet bunkerio neišdavė. Dėl to buvo suimtas Jono tėvas Ignotas Jūras, ir dvejus metus be teismo kalintas Ukmergės kalėjime. Prieš pat teismą per žydą tardytoją už kiaulę ir auksą jį išpirko turtingas žmonos tėvas Jonas Maželis. Tačiau Ignotas laisve džiaugėsi neilgai: 1948 m. gegužės 22 d. Jono tėvas ir motina ištremiami į Krasnojarsko sritį. Tėvas mirė tremtyje, o motiną 1956 m. vasario 25 d. paleido ir ji netrukus grįžo į Lietuvą. Mirė 1978 m. ir palaidota Vilniuje.

Trėmimo metu Jūrų duktė Antanina (g.1924 m.) mokėsi Kauno universiteto Chemijos fakulteto trečiame kurse, sūnaus Stepono ir jauniausios dukros Leonoros tuo metu nebuvo namie. Taip ir liko neištremti. Juos priglaudė'Šilutės r. Vainuto pradžios mokyklos mokytoja Elena Vaitkevičienė. Jos vyras buvo pasitraukęs į Vakarus, o duktė studijavo su Antanina Juraite ir abi buvo geros draugės. E.Vaitkevičienė, pasinaudodama pažintimis Švietimo ministerijoje, įdarbino Antaniną Juraitę Šilutės vidurinės mokyklos chemijos mokytoja. Invalidas Steponas Jūras įsidarbino Šilutės batsiuvių artelėje ir mokėsi Šilutės vakarinėje vidurinėje mokykloje, o Leonora Juraitė užsidirbdavo privačiai prižiūrėdama vaikus ir taip pat mokėsi vakarinėje mokykloje. Visi trys Ignoto Juro vaikai, likę be tėvų paramos, patys užsidirbdavo pragyvenimui ir užsispyrusiai siekė mokslo. Antanina baigė Universiteto Chemijos fakultetą, Steponas - bibliotekininkystę, o Leonora - Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikumą. Dabar iš Ignoto Juro vaikų liko tik Vilniuje gyvenanti Leonora Jūraitė-Kairienė.

1944 m. pabaigoje, suėmus tėvą Ignotą Jūrą, Jonas paliko namus, slėptuvę ir pasitraukė į mišką tėvynės ginti: suorganizavo partizanų būrį ir jam vadovavo. Jonas Jūras-Žilvinys buvo žemo ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, šviesaus veido, šviesiaplaukis su tokia pat šviesia barzdele, grakštus, inteligentiškas jaunuolis. Jis mėgo literatūrą ir daug skaitė. Sakydavo: “Jei išliksiu gyvas - būsiu daktaras, o jei ne - gyvybė bus paaukota už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę”.

Jono Jūro-Žilvinio-Karoso būrys veikė Kurklių vls. ir Kavarsko, Balninkų, Skiemonių bei Žemaitkiemio valsčių pakraščiuose. Dažniausiai apsistodavo apie Šilinę, Janonis, Dejūnus Adamavos miške ir Retšilyje.

1945 m. sunaikinus Jono Raudonikio-Potašono būrį, kuriame buvo apie 60 partizanų, jo likučiai įsijungė į Jono Jūro-Žilvinio vadovaujamą būrį Tais pačiais metais J.Jūro-Žilvinio, Karoso būrys prisijungė prie J.Šibailos-Dieduko vadovaujamos Balninkiečių laisvės rinktinės².1945 m. pabaigoje Balninkiečių rinktinei prisijungus prie Žaliojo Velnio vadovaujamos Didžiosios Kovos apygardos ir Balninkiečių rinktinės pagrindu įkūrus DKA B rinktinę, J.Jūras-Žilvinio būrys pasidarė vienu iš jos padalinių³. DKA B rinktinės vadu buvo paskirtas psk.Alfonsas Morkūnas-Plienas iš Žemaitkiemio vls., Juodžiūnų k., o štabo viršininku - Balninkų pradinės mokyklos vedėjas J.Šibaila-Diedukas. Kuriant DKA B rinktinės štabą Jonas Jūras-Žilvinys pateko į pirmojo štabo sudėtį. Be jo, DKA B rinktinės pirmojo štabo nariais buvo iš Žemaitkiemio vls., Juknonių k. broliai Vladas-Puškinas ir Kazimieras-Spartakas Ališauskai iš Valų k., Viktoras Meilus-Šturmas iš Paškonių k., Valentinas Gleiznys-Šarūnas iš Vederų k., Kazimieras Puodžiūnas-Titnagas iš Janonių k., Skiemonių mokytojas Ignas Leščius-Dėdė Šaltekšnis⁴.

1946-1947 m. keitėsi rinktinės batalionų vadai, jų pavaduotojai ir rinktinės nariai, o J.Jūras nepasitraukdamas dirbo štabe. Per provokatorių J.Markulį-Erelį DKA A rinktinei patekus į MGB kontrolę, B rinktinė nepakluso naujojo apygardos "vado" Griežto reikalavimui pranešti ryšininkų slapyvardes, pavardes, namų adresus ir ginklų saugojimo sandėlių vietas. 1946 m. gruodžio mėn. visai nutraukus ryšius su MGB kontroliuojama DKA vadovybe, B rinktinė liko nesunaikinta ir dar trejus metus įnirtingai gynė tėvynės laisvę, atstovaudama visą Didžiosios Kovos apygardą ir jos vadovybę. 1946 m. Jonui Jūrui-Žilviniui buvo daromi dokumentai, kuriais jis nepasinaudojo, nes atidavė sergančiam DKA B rinktinės partizanui.

DKA B rinktinės ir štabo spaudos ir propagandos bei poligrafinės dalies viršininkas grandinis Jonas Jūras-Žilvinis 1947 m. gegužės mėn. apsistojo Petro Kuktos-Girininko partizanų būryje, kuriame 1947-1949 m. buvo 13 partizanų:

1.    Burneikis Anicetas-Tomas iš Pilviškių k.

2.    Jakučionis Steponas-Aušra iš Trako k.

3.    Jūras Jonas-Žilvinys iš Burios k.

4.    Kemeklis Bronius-Kerštas iš Leliūnų k.

5.    Kukta Petras-Girininkas iš Trakinių k.

6.    Leščius Ignas-Dėdė Šaltekšnis iš Janonių k.

7.    Morkūnas Vaclovas-Žentas iš Valų k.

8.    Nečiūnas Klemensas-Urėdas iš Viktoriškių k.

9.    Nečiūnas Gintautas-Eigulys iš Viktoriškių k.

10.    Sabaliauskas Vilius-Slapukas iš Beržinės k.

11.    Sulėkus Antanas-Nemunas iš Maskoliškių k.

12.    Šulckutė Levutė-Žibutė iš Maskoliškių k.

13.    Tubys Kazys-Žvalgas iš Didžiakaimio k.⁵

1947 m. žiemą Žilvinis peržiemojo lauko bunkeryje penkiese kartu su Vaclovu Morkūnu-Žentu, Steponu Jakučioniu-Aušra, Viliumi Sabaliausku-Slapuku ir Broniumi Kemekliu-Keršlu. Bunkeris buvo Adamavos miške, prie kvartalinės linijos. Jame buvo galima vaikščioti statiems, viduje -du gultai, kuriuose galėjo gulėti 6 žmonės, tarp jų - stalas, o dėl patogumų, lyginant su kitais bunkeriais, buvo vadinams "klebonija". Jonas Jūras-Žilvinys, be tiesioginio savo darbo, padėjo Ignui Leščiui-Šaltekšniui redaguoti laikraštį “Tėvynei šaukiant”, buvo partizanų gydytojas ir sumanus meistras. Jis nuėmė nuo automato buožę ir pasidarė trumpą, su rankena, išvaizdų ir patogų nešioti automatą.

Kartą šis patobulintas automatas išgelbėjo jam gyvybę. 1948 m. būrys buvo išėjęs į Rubikius (Anykščių r.) susitikti su Rubikių partizanais. Grįždami į namus nutarė užeiti į Gabrėlų k. pas ūkininką paprašyti maisto. Žilvinys priėjo prie lango ir pasibeldė. Į klausimą: “Kas?” Žilvinys atsakė: “Partizanai!” Staiga pasigirdo dūžtantys lango stiklai ir Žilvinys nugriuvo ant žemės. Partizanai greitai sušoko į vidų, o savininkas, iškėlęs aukštyn rankas, stovėjo kambaryje ir nežinojo, ką daryti. Prie jo kojų gulėjo numestas ginklas - ilgas pagalys, prie kurio buvo pritvirtintas karvėms rišti metalinis kuolas. Su juo smogė Žilviniui. Laimei, kad jis tuo metu turėjo ant kaklo pasikabinęs automatą, todėl tik perrėžė krūtinę ir šoną. Žaizda buvo negili. Jei ne automatas, pasekmės būtų gana rimtos. Vyrai aprišo Žilviniui žaizdą, o žmogus dievagojosi pamanęs, jog tai vagys. Jis sakė, kad jau du kartus taip apsigynęs. Partizanai juo patikėjo. Paprašius maisto jis atnešė paltį lašinių, vyrai padėkojo ir išėjo⁶.

1947    m. žiemą tuoj po Kalėdų į Vaclovo Morkūno-Žento bunkerį Girininkas atvežė sunkiai sužeistą partizaną nuo Alantos Bronių Steiblį-Marsą. Jam sprogstamoji kulka peršovė petį ir nukirto dešinės rankos pirštą. Žilvinys dėjo visas pastangas išgydyti partizaną. Vaistais ir bintais aprūpino Jadvyga Slavinskaitė. Žaizda gijo sunkiai, bet sugijo. 1947 m. pavasarį Žilvinys išmainė su Marsu savo rusišką automatą į vokišką dešimtuką, šaudantį pavieniais šoviniais. Žilvinys sumanė jį patobulinti, kad šaudytų automatiškai. Jis išardė spyną, kažką nudilino ir, užmiršęs, kad vamzdyje yra šovinys, norėjo išmėginti, kaip veikia. Kai įleido į vamzdį kitą šovinį, sprogo abu šoviniai, sužalojo Žilviniui dešinę ranką ir apdegino veidą. Teko gydytis pačiam⁷.

Jonas Jūras-Žilvinys kartu su rinktinės vadu Plienu ir štabo viršininku Dieduku 1948 m. gegužės 1 d. kaip DKA atstovai dalyvavo Šiaurės Rytų Lietuvos srities Vytauto, Algimanto ir Didžiosios Kovos apygardų bei rinktinių partizanų vadovybės suvažiavime. Suvažiavime partizanų vadai, štabų nariai, apžvelgdami žiauriuose mūšiuose nueitą kelią, nulenkė galvas mūšio lauke žuvusiems ginklo broliams partizanams. Suvažiavime svarstyta aktyviai kovojančių organizacijų sujungimas, ryšio su Kęstučio ir kt. apygardomis užmezgimas, kova su okupantus remiančiais piliečiais bei kolektyvinių ūkių kūrėjais ir kiti klausimai. Iš viso nutarimą sudaro 13 punktų. Ketvirtame punkte nutarta Vytauto ir Algimanto apygardas pavadinti Lietuvos partizanų (LP) apygarda. Šeštuoju punktu buvo pasmerktas išdavikas Markulis-Erelis, suteršęs BDPS komiteto vardą ir veiklą. Devintuoju punktu nutarta sukurti vieningą vyriausiąją vadovybę (karinius, politinius institutus), o jeigu jau tokie institutai sukurti ir veikia, pasiųsti savo atstovus ir įsijungti į bendrą darbą. Suvažiavimą baigė šūkiu: "Tegyvuoja nepriklausoma ir laisva Lietuva!" Tris nutarimo protokolus pasirašė visi suvažiavimo atstovai, tarp jų ir DKA B rinktinės vadas A.Morkūnas-Plienas, štabo viršininkas J.Šibaila-Diedukas ir poligrafinės dalies viršininkas J.Jūras-Žilvinys“.

1948    m. rugpjūčio 14 d. DKA B rinktinei patvirtinamas Didžiosios Kovos apygardos statusas ir užmezgami ryšiai su srities vadovybe. DKA vadu skiriamas Alfonsas Morkūnas-Plienas ir jam suteikiamas partizanų kapitono karinis laipsnis⁹. DKA vadas A.Morkūnas-Plienas pirmuoju įsakymu pertvarko B rinktinę į Didžiosios Kovos apygardą. J.Šibailą-Dieduką paskiria štabo viršininku, Joną Jūrą-Žilvinį - organizacinio skyriaus viršininku, Valentiną Gleiznį-Šarūną - žvalgybos, o laikraščio “Tėvynei šaukiant” redaktorių Igną Leščių-Šaltekšnį - informacijos ir spaudos viršininku¹⁰.

J.Jūras, būdamas štabo organizacinio skyriaus viršininku, vadovavo: 1) bendrosios organizacijos ir ryšių organizavimo veiklai, 2) sudarė ir įgyvendino vidaus ryšių planą (nustatė reikalingas ryšių linijas). Susitaręs su aukštesniąja vadovybe bei kaimyniniais daliniais, jis nustatydavo ryšių punktus ir ryšio linijas su jais; 3) organizuodavo naujus ir rūpindavosi esamų partizanų dalinių bei organizacinio sektoriaus plėtra, nustatydavo reikalingus ryšius ir išaiškindavo organizacijos nuostatus¹¹.

1948    m. spalio 12 d. J.Šibaila paskiriamas į Rytų Lietuvos srities štabą, o vėliau į LLKS vyriausiąją vadovybę. J.Šibailai išvykus, netrukus DKA štabo viršininku skiriamas DKA štabo narys, organizacinio skyriaus viršininkas Jonas Jūras-Žilvinys. Tai patvirtina 1949 m. gruodžio 6 d. LTSR MGB 2-N valdybos viršininko Počkajaus pažyma apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiąją vadovybę, sričių ir apygardų štabų sudėtį. Joje rašoma, kad 1949 m. per čekistines operacijas nužudyti štabo nariai: DKA štabo viršininkas Jonas Jūras-Žilvinys, štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Žiupka-Šarūnas, informacijos skyriaus viršininkas ir laikraščio “Tėvynei šaukiant” redaktorius Leščius-Šaltekšnis. Operacijos metu suimti: informacijos skyriaus viršininko pavaduotojas Skabas-Aidas, bendrojo skyriaus viršininkas ir štabo įgaliotinis Imbrasas-Tarzanas. Juos visus sekė MGB agentai “Kęstutis”, “Vilija”, “Ponas” ir “Palma”¹².

1949    m. pavasaris Adamavos miško apylinkėse buvo ramus. Nurimo ir Kurklių stribai. Birželio mėnesį, kaip ir kasmet, Steiblio ir Slavinskų šeimų surengtose vaišėse birželio 13 d. buvo atšvęstos Antano Šulckaus-Nemuno, birželio 24 d. Jono Jūro-Žilvinio, birželio 29 d. Petro Kuktos-Girininko vardadieniai, į kuriuos susirinkdavo 12 partizanų, gausus Slavinskų šeimos jaunimas, pasikviesdavo Bundinių šeimyną ir būdavo labai smagu. Niekam tada ir į galvą neatėjo, kad Antanas Šulckus-Nemunas, DKA štabo virš. Jonas Jūras-Žilvinis ir Petras Kukta-Girininkas šventė paskutinį savo vardadienį. Po Petrinių prie Girininko prisijungė Anicetas Burneikis-Tomas iš Pilviškių k., kuris iki tol slapstėsi vienas.

1949 m. liepos 12 d. apie pietus Adamavos miške nuaidėjo granatų sprogimai, sukaleno kulkosvaidžiai. Atsivėrė tikras paragaras - gynėsi išduoti Antano Šulckaus-Nemuno bunkerio partizanai. Kovos lauke žuvo Gintautas Nečiūnas-Eigulys iš Viktoriškių k., Ieva Šulckutė-Žibutė iš Maskoliškių k., Ignas Leščius-Dėdė Šaltekšnis iš Janonių k. ir Antanas Šulckus-Nemunas iš Maskoliškių k. Pastarajam pavyko prasiveržti pro tankų apsupties žiedą ir pasislėpti medyje, bet jį surado ir nušovė. Tą dieną buvo apsupta pusė Adamavos miško, per kurį ėjo kelias. Tankiu žiedu buvo apsuptas tik vienas išduotas Antano Šulckaus-Nemuno bunkeris. Netoliese nuo Šulckaus bunkerio buvęs įrengtas Girininko bunkeris į apsupimo zoną nepateko. Jis buvo 100-150 m nuo kelio ir vietinio ryšininko Antano Steiblio nuomone, aptiktas atsitiktinai. Įgulai supant Nemuno bunkerį, Girininko vyrai pristigo vandens. Kazys Tubys-Žvalgas, išlindęs iš bunkerio, nešinas ąsočiu nuskubėjo į Adamavos miško palaukę prie šaltinėlio, nes ta miško pusė nebuvo apsupta. Pamiškėje Kazys pamatė daug kariuomenės ir, paslėpęs ąsočius, bėgo pranešti draugams apie pavojų. Pribėgęs visai arti prie bunkerio pamatė kulkosvaidžius - tuo metu prasidėjo Nemuno bunkerio puolimas. Nežinia, ar išsigandęs, ar rusų pastebėtas (kaip pats paskui aiškino), ėmė bėgti ir pabėgo, nespėjęs draugams pranešti apie pavojų...

Tos pačios dienos vakare pragaras vėl prasidėjo. Miškas skardėjo nuo šūvių ir granatų sprogimų - gynėsi apsupti Girininko bunkerio vyrai. Petras Kukta-Girininkas iš Trakinių k. pirmas iššoko iš bunkerio ir išmetė dvi granatas, tačiau sprogo tik viena. Tada jis paleido į rusus penkis šūvius ir, mirtinai sužeistas, susmuko į bunkerį, kuriame spėjęs ištarti “ach, mama” mirė. Straipsnio “Skiemonių žuvusieji” autorius Mykolas Kazlas teigia, kad P.Kukta nusišovė bunkeryje.

Klemensas Nečiūnas-Urėdas iššoko iš bunkerio antras. Jo abi išmestos granatos sprogo. Dūmų ir dulkių priedangoje, atsišaudydamas iš pistoleto, peršauta dešinės rankos plaštaka per stebuklą prasiveržė pro apsupties žiedą ir, toli nubėgęs, užbėgo ant kito kariuomenės junginio, kuris jį suėmė, nes nebeturėjo nė vieno šovinio. Priešai, pasodinę jį tarp žuvusių kovos draugų ir 19-mečio jo brolio Gintauto Nečiūno-Eigulio, fotografavo. Klemensas Nečiūnas-Urėdas iškentė kankinimus ir neišdavė draugų partizanų nei ryšininkų, nors apie juos daug žinojo. Atbuvęs ilgus metus Šiaurėje, grįžo į Lietuvą ir gyvena Viktoriškio vienkiemyje. Kalinių, tremtinių sąskrydyje jis buvo susitikęs su Jono Jūro-Žilvinio jauniausia seserimi Leonora Jūraite-Kairioniene ir pasakojo, kad Žilvinys bunkerio puolimo metu degino DKA štabo dokumentus. Be to, sakė, kad netoli bunkerio Žilvinys buvo užkasęs du bidonus DKA štabo dokumentų. Grįžęs į Lietuvą ieškojo, bet tos vietos nebesurado...

Trečias iš bunkerio iššoko DKA štabo viršinimkas Jonas Jūras-Žilvinys. Tuo metu buvo nutilę du rusų kulkosvaidžiai. Partizano išmestos granatos suveikė tiksliai ir jis buvo jau beprasiveržiąs iš apsupties žiedo, bet bėgdamas užšoko tiesiai ant Kurklių stribų. Žilvinys tiksliai paleido minos kapsulę, kuri nukrito po stribų kojomis, bet nesprogo. Tada, numetęs automatą, nes pasibaigė šoviniai, bėgo atsišaudydamas iš pistoleto, bet krito pakirstas priešo kulkos...

Po kautynių Kurklių stribai džiaugėsi, kad kapsulė nesprogo, nes būtų juos užmušusi, o Žilvinys pabėgęs.

Anicetas Burneikis-Tomas iš Pilviškių k. iš bunkerio iššoko ketvirtas, paskutinis. Metė dvi granatas. Abi nesprogo, o jis krito vietoje¹³.

Visų septynių 1949 m. liepos 12 d. žuvusių partizanų kūnai buvo išniekinti Kurkliuose. 1989 m. jų palaikai perkelti į Kurklių kapines.

¹   Abromavičius S. Didžioji kova. K.,1999. P.348; LYA. F.K-1. A.18. B.43. L.2.

²   Abromavičius S. Didžioji kova. P.347.

³   Ten pat. P.348.

⁴   Ten pat. P.352.

⁵   Aukštaitijos partizanų prisiminimai. D.III. V., 2001. P.999-1000.

⁶ Ten pat. P.924.

⁷Ten pat. P.982.

⁸ Laisvės kovos 1944-1953 metais (dokumentų rinkinys). K., 1996. P.285-287. 9 Abromavičius S. Didžioji kova. P.190; Gaškaitė N. ir kt. Lietuvos partizanai 1944-1953 m. K., 1996. P.494.

¹⁰   Voveris V., Morkūnas A. Provokatoriui nepakluso// Savanoris. 1999. Spalio 21.Nr.20(221).

¹¹   Laisvės kovos 1944-1953 metais. P.278.

¹²   Gaškaitė N., Kašėta A., Starkauskas J. Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais. K., 1996. P.561; Laisvės kovų archyvas. Nr.27. K., 2000. P.216.

¹³   Aukštaitijos partizanų prisiminimai. P.988-989.

ŠEŠUOLIŲ APYLINKĖS PARTIZANAI

Šešuolių miestelis yra 14 km į pietryčius nuo Ukmergės ir 15 km į šiaurę nuo Širvintų. Šešuoliai minimi jau Ordino kronikose. Hermanas Vartbergė mini, kad jau 1334 m. Ordinas nusiaubė Šešuolių apylinkę. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikais Šešuoliai buvo dvaras ir valsčius, kurį didysis kunigaikštis atiduodavo bajorams. XVI a. pabaigoje pirmą kartą Lietuvoje paminėta, kad Šešuolių dvaro žemę jau arė žagrėmis su geležiniais noragais. 1572 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, įsteigta parapija ir klebonas įpareigotas prie mokyklos išlaikyti mokytoją, šventadieniais su vaikais giedoti bažnytines giesmes. 1698 m. bažnyčia buvo atnaujinta, o 1751 m. perstatyta. XVIII a. prie parapijos buvo ir mokykla, kurioje 1781 m. mokėsi 7, ol804m. 6 mokiniai. Carinės Rusijos laikais mokykla surusinta, bet po 1905 m. vėl įvesta lietuvių kalba. 1863 m. sukilimo metu Šešuolių apyl. veikė 320 vyrų vadovaujama Kęsgailos ir Vislaucho sukilėlių rinktinė. 1863 m. balandžio 30 d. sukilėliai susidūrė su stipriomis rusų okupantų pajėgomis. Kautynėse žuvo sukilėlių vadas Kęsgaila, užmušta keliasdešimt sukilėlių ir rusų. Rusai žiauriai elgėsi su sužeistaisiais ir patekusiais į nelaisvę sukilėliais: svilino kojų padus, degino kūną bei plaukus, plėšė liežuvius, išbadydavo akis ir galiausiai nukirsdavo galvą arba pakardavo. 1885 m. miestelyje buvo 22 sodybos ir 169 gyventojai. Nepriklausomybės metais Šešuoliai buvo vls. centras. 1923 m. miestelyje buvo 40 sodybų ir 317 gyventojų. Valsčius turėjo savivaldybę, paštą, mokyklą, policijos nuovadą ir pavasarininkų įsteigtą 1000 knygų bibliotekėlę. Šešuolių dvaro centrą valdė nepriklausomybės kovų dalyvis ats.plk.Jonas Variakojis (mirė 1963 m. JAV). Dvare buvo gražūs rūmai, spirito virykla, pavyzdingas ūkis. Sovietų okupacijos metais Šešuoliai priklausė Ukmergės rajonui ir čia buvo įkurtas apylinkės bei kolūkio centras. 1959 m. miestelyje buvo 156 gyventojai. Į rytus nuo miestelio, į pietus nuo Sešuolos upės stūgso didelis Šešuolių miškas. Šio miško šiaurinė dalis vadinama Verškainių mišku¹.

1944 m. liepos mėn. antrą kartą sovietams okupavus Šešuolius bei Ukmergę, Ukmergės aps. partizanų organizavimasis vyko pagal sovietų užėjimo išvakarėse LLA atliktą jungtinio štabo sudarytą rajoninį suskirstymą. Pagal jį Ukmergės apskritis buvo padalyta į šešis rajonus, kiekvienam rajonui priklausė po 2-3 valsčius. Antrajam (kituose šaltiniuose trečiajamrajonui) priklausė Kavarsko, Kurklių ir Balninkų vls. Rajono vadu paskirtas mjr.J.Navikas, tačiau faktiškai viso rajono partizaninį judėjimą organizavo ir jam vadovavo Balninkų mokyklos vedėjas Juozapas Šibaila-Diedukas. Trečiajam (kituose šaltiniuose ketvirtajam) rajonui priklausė Pabaisko, Šešuolių ir Žemaitkiemio valsčiai. Rajonui vadovavo iš Skačiūnų k. kilęs Lietuvos kariuomenės kpt.Stasys Bakšys, pogrindžio organizacijoje dalyvavęs jau 1943 m.²1944 m. rugpjūčio 31 d. Deltuvos miškuose pastebėtas kpt.Stasio Bakšio ir jo pavaduotojo Buzio-Dževalo vadovaujamas 17-20 partizanų būrys³, o spalio 11d. jau buvo užverbuotas Bakšio būrio partizanas Juozas Skubeika, Jono, ir pasiųstas atgal į būrį⁴. Rugpjūčio pradžioje prie S.Bakšio prisijungė Alekso Mirtinio suorganizuota 22-25 vyrų grupė, iš kurių 18 ėmė legaliai gyventi namie, o vadas slapstėsi⁵. Rugsėjo mėn. Šešuolių vls. veikė kelios S.Bakšio rinktinės partizanų grupės: Petro Mieželio-Vilko (dvarininkas, turėjo 120 ha žemės) iš Lomėnų k. ir Stasio Griniaus-Vanago iš Lelikonių k. vadovaujamas 15 partizanų būrys; Kertušės miške brolių Pažūsių 6 partizanų būrys, kuriame spalio 1 d. jau veikė 30 partizanų. Šešuolių miške veikė Petro Švedo vadovaujamas 8 partizanų būrys; o nuo rugsėjo Verškonių miške, 3 km į vakarus nuo Šišnos, veikė Alfonso Valeikos ir Antano Andrikio vadovaujamas 8 partizanų būrys⁵. Spalio pradžioje pradėjo veikti ir kiti šio pogrindžio organizatoriai bei vadai: Vincas Daraškevičius ir Česlovas Sabaliauskas (suimtas spalio pabaigoje)⁷. Rugpjūčio pabaigoje Šešuolių apyl., Dvarininkų k. susibūrė 12 vyrų būrys, vadovaujamas Petro Vaitelio⁸.

1944 m. rugsėjo-spalio mėn. Kavarsko, Kurklių, Balninkų vls. ir Pabaisko, Šešuolių, Žemaitkiemio, Želvos vls. rajonai sujungti į Balninkiečių Laisvės rinktinę, sudarytą iš trijų padalinių⁹. Alfonso Bagdono-Aro vadovaujamas padalinys (apie 50-100 vyrų) veikė Kurklių, Utenos aps., Skiemonių bei Alantos vls.'⁰. Šibailos junginį Balninkų, Šešuolių, Želvos miškuose sudarė iki 150 vyrų¹¹.1944 m. pabaigoje-1945 m. pradžioje Giedraičių, Šešuolių, Širvintų ir Želvos vls. veikė du stambūs partizanų daliniai: A.Saugūno-Žaibo ir S.Griniaus-Vanago. Iš jų didžiausias buvo Žaibo dalinys. Jame telkėsi apie 120 partizanų. Kovo mėn. po Žvyginės (Pabaisko vls.) kautynių, žuvus Žaibui ir išsiskirsčius partizanams, stipriausia liko S.Griniaus-Vanago kuopa¹². Ji telkė apie 60 partizanų ir veikė Želvos vls., Aukštadvario, Lelikonių, Sauginių, Talučių, Šešuolių vls., Bajorų, Rubikonių, Sierapiniškių; Giedraičių vls., Latvių k. apylinkėse¹³. 1945 m. balandžio mėn. Vanago kuopa padalyta į 4-as grupes po 13-15 žmonių ir gaudavo įsakymus iš DKR Žalio Velnio štabo¹⁴. Vanagas turėjo daug ryšininkų. Daugiausia jomis buvo merginos, moterys ir paaugliai berniukai. Viena ryšininkė buvo Vanago draugė. Ji dažnai ateidavo į būrį arba Vanagas nueidavo pas ją. Partizanai ją vadino Raudonąja, nes ji vilkėdavo raudona suknele. Iš Rubikonių k. kilęs partizanas Pletukas turėjo NKVD darbininko dokumentus, todėl Vanagas jį siųsdavo į užduotis net 3-4 dienoms¹⁵.

1945 m. liepos mėn. Ukmergės aps. areštuota 10 ryšininkių: 5 iš Balninkų, dvi iš Želvos, dvi iš Šešuolių vls. ir viena iš Antamokių k. Jos palaikė ryšį su Vanago, Žaibo ir Žalgirio būriais. Iš jų Marija Pečiulienė-Tulpė, g.1916 m. Šuriškių k., Šešuolių vls., du kartus per savaitę palaikė Vanago ryšį su Žaliuoju Velniu¹⁶. 1945 m. liepos 14 d. į būrį atvykęs 15-16 m. berniukas - ryšininkas pranešė Vanagui, kad į Širvintas atvažiavo daug mašinų su rusų kareiviais. Vanagas suprato, kad greitai “šukuos” miškus, o jėgos nelygios, nes miškų “šukavime” dalyvaudavo apie 500 ir daugiau rusų karių bei stribų su šunimis. 10 valandą jis sukvietęs vyrus paaiškino padėtį, liepė išsiskirstyti po 3-5 žmones ir veikti savarankiškai, o kai išvyks kariuomenė, vėl susirinkti į būrį¹⁷.

Partizanus ginklais, vaistais rėmė Šešuolių, Balninkų, Želvos klebonai, o pasinaudodamas tarnybine padėtimi Šešuolių vykdomojo komiteto sekretorius Romualdas Masiulionis išduodavo fiktyvias pažymas, atleidžiančias nuo sovietų armijos¹⁸. Vanago būrys 1944 m. rudenį-1945 m. gegužės mėn. nukovė 12 kolaborantų, užpuolė Šešuolius ir išvežė iš spirito gamyklos 1000 1 spirito ir daug kito turto¹⁹. 1944 m. rugsėjo 5 d. 50 partizanų įsiveržė į Šešuolių milicijos pastatą, išdaužė langus, suplėšė dokumentus ir pasislėpė Pabaisko miškuose²⁰.

Sauginių kaime susirėmus 50 Vanago partizanų būriui su 60 rusų karių bei stribų daliniu, du partizanai žuvo, du buvo sužeisti ir vienas ar du dingo be žinios. Rusų nuostoliai nežinomi²¹. 1945 m. pradžioje S.Griniaus-Vanago kuopos skyriaus vadas Povilas Švelnikas-Valdemaras sukuria 50-60 partizanų būrį, kuris nuo balandžio mėn. vadinamas Valdemaro grupe, bet ryšį su Vanagu ir toliau palaikė²². Jo grupė veikė 8 km į šiaurę nuo Šešuolių vls., Kiauklių mst., Želvos vls., Lelikonių k. apylinkėse, Giedraičių vls., Pusnės girioje (Pusnės, Kazokų k.)²¹.1945 m. žuvo bei legalizavosidaug partizanų ir jų vadų ir susidarė naujas Jono Masilionio būrys²⁴.

1945 m. pradžioje J.Šibailos Balninkiečių laisvės rinktinė, veikusi Balninkų, Molėtų, Želvos vls., buvo padalinta į 4 grupes: Alfonso Saugūno-Vėtros, P.Mieželio-Vilko, Alfonso Morkūno-Plieno ir Eduardo Valiūno²⁵. Rinktinės štabas laikėsi netoli Balninkų ir (gegužės mėn.) vadovavo nuo 100 iki 140 partizanų daliniui²⁶. Morkūno-Plieno 16-30 žmonių grupė veikė Balninkų, Dauboriškių, Makiagalių, Ščiurio; Molėtų vls. Juodakelių; Žemaitkiemio vls., Skačiūnų k., taip pat Žemaitkiemio, Šešuolių bei Lyduokių apylinkėse²⁷. N.Liškausko-Beržo būrys 1944 m. gruodžio mėn. turėjo 25 partizanus, suskirstytus skyriais, kurie veikė Alantos vls., Juozapavos, Spiečiūnų apylinkėse²⁸. Tuo melu J.Šibailos-Dieduko vadovaujamai Balninkiečių laisvės rinktinės teritorijai priklausė septyni valsčiai: Balninkai, Kurkliai, Kavarskas, Pabaiskas, Šešuoliai, Želva ir Žemaitkiemis, tačiau rinktinių veikla ir partizanų pavaldumas neapsiribojo susiskirstymu. Kiekvienas partizanas savarankiškai rinkosi savo veiklos kelią: vieni slapstėsi namuose pavieniui, kiti veikė nedideliais būriais savo kilmės rajone, o dauguma jungėsi į stambesnius dalinius.

1945 m. pasibaigus Vokietijos-SSRS karui ir ėmus koncentruoti NKVD kariuomenę Žaliasis Velnias birželio 19-21 d. planavo surengti Vanago būrio dislokavimo vietoje partizanų vadų pasitarimą. Tačiau pasitarimas neįvyko, nes Žaliasis Velnias buvo Budelių k. rajone sužeistas, todėl į Šešuolių vls., Aukštadvario k. apylinkę atvyko tik DKA štabo viršininkas A.Zepkus-Piliakalnis. Jis padėkojo partizanų vadams, kad jie pasiryžę tęsti kovą. Jis reorganizuoja Balninkiečių laisvės rinktinę į DKA B rinktinę. 1945 m. gruodžio 1 d. įsakymu apygardos vadas Žalias Velnias Balninkiečių rinktinės pagrindu įkuria DKA B rinktinę, A.Morkūną-Plieną paskirdamas DKA B rinktinės vadu, o J.Šibailą-Dieduką - B rinktinės štabo viršininku²⁹. Į štabo sudėtį įėjo viršininkas ir 7 nariai. Tuo metu DKA B rinktinėje buvo įsteigti trys batalionai: 1-asis batalionas dažniausiai veikė Molėtų ir Želvos vls.  Jam vadovavo iš Anykščių miesto kilęs buvęs policijos vachmistras Petronis-Audra. Jo batalioną sudarė dvi kuopos. 2-asis batalionas dažniausiai veikė Pabaisko, Šešuolių, Žemaitkiemio vls. Jam vadovavo iš Žemaitkiemio vls., Juknonių k. kilęs Lietuvos kariuomenės ltn. Kazys Ališauskas-Spartakas. Batalioną sudarė dvi kuopos. Pirmajai kuopai vadovavo Viktoras Meilus-Šturmas, 2-ajai — iš Kavarsko vls. kilęs Tigras. Trečiasis batalionas dažniausiai veikė Balninkų, Kurklių ir Želvos vls. Jam vadovavo iš Vederų k. kilęs Lietuvos kariuomenės psk.Kazimieras Puodžiūnas-Titnagas. Batalioną sudarė 3 kuopos, kurioms vadovavo Vilius Karaliūnas-Viržis, iš Želvos vls. Paželvės k. kilęs Vytautas Rokas-Beržas ir iš Balninkų vls. kilęs Stasys Narušis-Skiltuvas³⁰. Vėliau įsikūrė 4-asis ir 5-asis batalionai. 1946-1947 m. keitėsi batalionų vadai, jų vadovybė ir štabo nariai.

Pirmaisiais okupacijos metais svarbiausi partizaninės kovos uždaviniai buvo organizuoti Lietuvos jaunimą į partizanų būrius kovai už Lietuvos nepriklausomybės atgavimą; skelbti, skatinti mobilizacijos boikotą ir daryti įtaką slapstymosi procesui; ginti savo ir kaimo žmonių gyvybę bei turtą; palaikyti tautos rezistencines nuotaikas bei laisvės viltį ir sulaikyti lietuvius nuo bendradarbiavimo su okupantais; naikinti kaimo plėšikautojus, vagis ir tautos išdavikus. Nestoti į sovietų armiją buvo agituojama visur, kur tik susirinkdavo daugiau žmonių, net bažnyčiose. 1944 m. rugsėjo 8 d. susirinkę Šešuolių apyl. į pamaldas kaimo bažnyčioje apie 150 šaukiamojo amžiaus vyrų pamaldų metu nuo 12 iki 14 valandos surengė agitaciją prieš stojimą į Sovietų armiją.

Glaustai aptarę Šešuolių ir gretimų valsčių partizaninę veiklą, galime daryti išvadą apie paminkle įamžinto Jono Pažūsio-Dagio ir Stasio Zarembos-Beržo partizaninį pavaldumą. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad jie priklausė Šešuolių apylinkėse veikusiems stambesniems partizanų daliniams. Partizaninės veiklos pradžioje Dagys ir Beržas turėjo priklausyti Šešuolių apyl. S.Griniaus-Vanago būriui ³¹.

1945 m. rugsėjo 8 d. suimtų partizanų tardymo parodymais 1945 m. rugpjūčio 18 d. žuvus Šešuolių vls., Rubikonių k. kautynėse vadui Stasiui Griniui-Vanagui likę jo partizanai išsiskirstė į kitus būrius³². Manoma, kad likęs Vanago dalinio Pabaisko vls., Jonelių k. gimęs būrio vadas Stasys Zaremba-Beržas ir tame pačiame vls. Mišniūnų k. gimęs Jonas Pažūsis-Dagys įsijungė į A.Morkūno-Plieno vadovaujamą padalinį ir vėliau jie priklausė B rinktinei.

Daug kartų jiems teko narsiai su priešu kautis ir žvelgti mirčiai į akis, bet likimas jiems buvo palankus. 1945 m. vasarą Žalgirio partizanų būrys prie pat Želvos esančio Skuolių kaime surengė pasalą ir išsidėstę abiejose Želva-Ukmergė kelio pusėse rugių lauke laukė atvykstančių stribų. Stribams pasirodžius kelyje, ties Skuolių kaimu, partizanai į juos atidengė kryžminę ugnį ir iš vienuolikos dešimt nukovė, o sužeistas rusas enkavedistas pabėgo. Partizanai pasiėmė jų ginklus ir su pergalės daina partraukė į miškus. Apie šias kautynes išliko eilės:

Iš Vyžos kilęs skrebas

Ant Skuolių kelio žuvo,-

Dainuok, dainuok, sesute, -

Vienuolika jų buvo.

1946 m. vasara įvyko legendinės J.Pažūsio-Dagio kautynės su okupantais, kurių metu iš 12-14 jį puolusių stribų bei rusų karių 6 buvo nukauti, vienas sužeistas, o Dagys sėkmingai pasitraukė. Tuo metu Dagys slėpėsi savo gimtajame Mišniūnų k. Dilienės (kaimynų vadinamos Pranukiene) klojime įrengtoje slėptuvėje. Šienas jau buvo suvežtas į klojimą, sukrautas į prėsmą ir po juo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi J.Pažūsis. Šešuolių įgula, sužinojusi, kad Mišniūnų k. slepiasi J.Pažūsis ir Masiukas, į Mišniūnus nusiuntė 12-14 stribų bei rusų karių būrį. Iškrėtę Stasio Gylio bei A.Stundžos sodybas ir išsivarę S.Gylį bei A.Stundžą, atvyko krėsti Dilienės sodybos. Dilienė tuo metu buvo nunešusi J.Pažūsiui pieno ir abu klojime šnekėdamiesi pamatė kieme neprašytus “svečius”.

Apie kautynių eigą papasakojo grįžęs iš tremties, gyvenantis Ukmergėje J.Pažūsio-Dagio brolis Algimantas Pažūsis.

Dagys, pamatęs kieme priešą, greitai pasislėpė slėptuvėje ir pasiruošė gynybai, o sutrikusi Dilienė, nešina pienuotu puoduku, išėjo kieman. Rusų leitenantas, pamatęs puoduką, iš karto suprato, kad ji nešė partizanams maistą. Tuojau įsakė savo sėbrams saugoti klojimą, kad nepabėgtų partizanai, kitiems išnešti iš klojimo šieno prėsmą ir surasti partizanų slėptuvę, o Dilienę įsivaręs į gryčią tardė. Dilienė sakė, kad pas ją partizanų nėra, o pieną pati iš puoduko gėrusi. Netrukus šieno prėsmas buvo išneštas ir liko tik plonas šieno sluoksnis, pro kurį Dagys jau matė dienos šviesą. Stribai, pamanę, kad partizanų slėptuvės nėra, išėjo pranešti leitenantui rezultatų. Leitenantas nepatikėjo, liepė švariai išvalyti visą klojimą ir patikrinti aslą bei žemę. Kai baudėjai sugrįžo į klojimą, J.Pažūsis metė dvi granatas: vieną į klojimo priekį, kitą į galą. Pats, iššokęs iš slėptuvės, pribaigė sužeistus stribus. Leitenantas, išgirdęs sprogimą bei šūvius, išlėkė iš trobos, o čia jį pasitiko kulka, sužeidusi kairįjį petį. J.Pažūsis, per klojimo sienų plyšius apžiūrėjęs silpniausiai saugomą vietą, pastebėjo kieme gulinčio kulkosvaidininko išlindusią galvą. Šovė į ją, galva pasislėpė. Žvalgydamasis vėl pamatė tą pačią galvą - antras šūvis pasiekė taikinį, kulkosvaidis taip ir liko neprabilęs. Priešo gretose kilo sąmyšis. Kiek atsipeikėjusį leitenantą pakėlę stribai vilko pas kaimyną Zidorį Gylį ir pakinkę jo arklį nuvežė į Šešuolius. Paskui juos, palikę postus, norėdami leitenantui padėti ar savo sveiką kailį gelbėdami, patraukė ir kiti gyvi likę sėbrai. Pasinaudodami sąmyšiu J.Pažūsis ir Dilienė pasitraukė į mišką.

Netrukus atvykęs priešo pastiprinimas apsupo Dilienės sodybą, padegėją ir laukė, kol sudegs, o paskui pelenuose ieškojo žmonių palaikų. Nieko neradę, praradę šešis kareivius ir su vienu sužeistu grįžo namo. Greitai po apylinkes pasklido pasakojimas apie legendinį Dagio žygdarbį. Žmonės džiaugėsi ir šlovino J.Pažūsį, kad taip sėkmingai pasitraukė iš apsupties. Po šių kautynių NGB sustiprino J.Pažūsio sekimą ir už jo galvą paskyrė 10000 rb. premiją.

1947 m. žiemą J.Pažūsis-Dagys su būrio vadu Stasiu Zaremba-Beržu slėpėsi Beržalotos k. Honoratos Šmigelskienės klojime įrengtoje slėptuvėje. Juos susekė ir išdavė agentas “Valstietis”³³. Atvykęs Šešuolių stribų bei kareivių būrys apsupo klojimą ir nelygioje kovoje abu partizanai žuvo.

Žuvusiųjų partizanų atminimui įamžinti 1999 m. Šv. Onos atlaidų dieną Beržoloto k. miško proskynoje, prie pat vingiuojančio Šešuolių-Želvos kelio, pastatytas pirmasis šioje apylinkėje Pasipriešinimo laisvės kovas primenantis paminklas. Jo lentoje parašyta: “Šioje vietoje buvusioje H.Šmigelskienės sodyboje 1947 m. vasario 7 d. žuvo 1925 m. gimęs Jonas Pažūsis-Dagys ir 1924 m. gimęs būrio vadas Stasys Zaremba-Beržas”. Paminklą, žymintį dviejų partizanų žuvimo vietą, pašventino Ukmergės klebonas Alfonsas Svarinskas. Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo žuvusiųjų artimieji, likę gyvi bendražygiai partizanai.

□ Šešuolių partizanas Jonas Pažūsis-Dagys

□ Atminimo ženklas partizanų Jono Pažūsio-Dagio ir Stasio Zarembos-Beržo žuvimo vietoje

Tėtis veža partizanus
Į mišką rąstų bėgo kumelaitė,
Žiema lašėjo prakaito lašais,
Pušų viršūnėm saulė braidė,
Nuščiuvo vėjas ir takai.

Iššoko rankom kruvinom ant kelio
Granatom garnizonas, nužudęs kūnus du,
Ir griebė nesiklausę už vadelių
Ir gręžė atgalios abu.

Suvertę vyrus, jaunus, sudraskytus,
Įsakė į miestelį greitai vežt,
Pažįstamas, ak, Dieve, tas ir šitas -
Bežadžiam sielvarte tau kraujas ėmė vėst.

Procesija. Ir nugaros sulinko -
Nukritę karčiai - vėliava juoda.-
O juokas pagiežus stribų aplinkui,
Bet daugumai gaila - išraiška liūdna.

Bet kumelaitė tik nuleido galvą,
Lašėjo ašaros ir kraujas, o veidai,
Pripildyti kančios ir Laisvės šauksmo,
Nudažė kelią link Šešuolių raudonai.

D. Vaskelaitė

¹   Kviklys B. Mūsų Lietuva. T.2. V., 1991. P.516-518.

²   Kasparas K. Lietuvos karas. K, 1999. P.202-203; LYA. F. K-l. A.3. B.1756. L.150.

³   LYA F. K-l. A.3. B.1756. L.40.

⁴   Ten pat. L.141.

⁵   Kasparas K. Lietuvos karas. K., 1999. P.203; LYA F. K-l. A.3. B.1756. L.70, 99.

⁶   LYA F. K-L A.3. B.1756. L.68, 186,199.

⁷   Kasparas K. Lietuvos karas. P.203; LYA F. K-l. A.3. B.1756. L.150.

⁸   LYA F. K-L A.3. B.1756. L.69.

⁹   Kasparas K. Lietuvos karas. P.203.

¹⁰   Ten pat.

¹¹ Ten pat.

¹² LYA F. K-l. A.18. B.99. L.105.

¹³   Ten pat. L.31.

¹⁴   Ten pat. L.31, 103.

¹⁵ Ten pat. L.105.

¹⁶Ten pat. A.3. B.101. L.196.

¹⁷Ten pat. A.18. B.99. L.103.

¹⁸   Ten pat. A.3. B.1756. L.141; Kilienė-Brodulskienė K. Partizanų ir rėmėjų šei-

ma//Laisvės kovų archyvas. Kaunas, 2000. T.27. P.191.

¹⁹   LYA F. K-1. A.18. B.99. L.32, 105.

²⁰   Ten pat. A.3. B.1756. L.186.

²¹   Ten pat. A.18. B.99. L.105.

²²   Ten pat.

²³   Ten pat.

²⁴   Abromavičius S. Didžioji kova. K., 1999. P.349.

²⁵   Kasparas K. Lietuvos karas. P.307; LYA F. K-1. A.3. B.1756. L.94.

²⁶   Ten pat.

²⁷   Kasparas K. Lietuvos karas. P.307; LYA F. K-1. A.8. B.109. L.92.

²⁸   Kasparas K. Lietuvos karas. P.307; LYA F. K-l. A.8. B. 191. L.233.

²⁹   Abromavičius S. Didžioji kova. P.190, 351.

³⁰   Ten pat. P.351, 352.

³¹   LYA F. K-l. A.3. B,1756. L.40,186. Ožerskytė L. Angelai papuoš kankinių vai

nikais...//Gimtoji žemė. 1999. Liepos 29. Nr.85.

³²   Laisvės kovų archyvas. K., 2000. T.27. P.215; LYA F. K-1. A.3. B.1773. L.205.

³³   LYA F. K-1. A.3, B.1766, L.12

ALFONSAS BAGDONAS-ARELIS

Alfonsas Bagdonas gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės k. (dabar vadinamas Paužuolių k.) Juozapo Bagdono ir Domicėlės Babelytės vidutinių ūkininkų šeimoje. Krikštytas Telšių vyskupijos Balninkų bažnyčioje rugpjūčio 26 d. Krikšto tėvai: Antanas Burneikis ir Elena Baranauskaitė¹. Bagdonų ūkis buvo nedidelis, bet pažangus: turėjo dviejų galų gyvenamąjį namą, molio plūktą sienų tvartą, klojimą, pirtį ir didelį sodą. Šeimoje augo penki broliai: Jonas, g. 1903 m., Vincentas, g. 1908 10 17, Alfonsas, g. 1912 08 17, Rapolas, g. 1913 m., Povilas, g. 1912 12 12, ir sesuo Ona, g. 1921 m. Visi gimė Ukmergės aps., Balninkų  vls., Padembės (dabar Paužuolių) kaime ir krikštyti Balninkų bažnyčioje. Visi šeši vaikai augo darnioje šeimoje, o paaugę lankė Karališkių pradinę mokyklą ir padėdavo tėvams ūkio darbuose.

Alfonso brolį Vincą vadindavo vienalangiu, nes skaldant akmenis jam išmušė vieną akį. Alfonsas, Rapolas ir Povilas buvo muzikalūs ir gražiai trise grodavo, todėl juos kviesdavo į vestuves, šokius ir kitus pobūvius.

Bagdonų šeimos likimas buvo tragiškas: sūnus Jonas ir duktė Onutė 1948 05 22 buvo ištremti į Krasnojarsko sr., Igarkos r. Praleidę tremtyje 11 metų, 1959 gruodžio 3 d. buvo paleisti. Alfonsas, Rapolas ir Povilas žuvo gindami tėvynę. Dabar nebėra nei Bagdonų sodybos, nei pačių Bagdonų.

Alfonsas Bagdonas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą ir gavo puskarininkio karinį laipsnį². Baigęs karinę tarnybą, dirbo tėvų žemės ūkyje. Buvo Jaunosios Lietuvos sąjungos narys - jaunalietuvis.

1940 m. rusų okupaciją sutiko nepalankiai. Pirmosiomis Sovietų ir Vokietijos karo dienomis buvo aktyvus sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Paužuolių seniūnu. Išgirdęs gen.P.Plechavičiaus kvietimą, stojo savanoriu į gen.P.Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę ir tarnavo puskarininkiu³. Jis tikėjo, kad apgins Lietuvos rytų gyventojus nuo raudonųjų partizanų bei lenkų teroro, o baigiantis karui, kai rudasis ir raudonasis okupantai bus nusilpę, ginklu atgaus nepriklausomybę.

1944 m. liepos 24 d., antrą kartą sovietams okupuojant Ukmergę, Alfonsas Bagdonas raudonuosius okupantus sutiko su ginklu rankoje miške ir palaikė glaudžius ryšius su Juozu Šibaila-Dieduku.

1944 m. vasarą išėjo Tėvynės ginti iš Paužuolių k. ir du Alfonso broliai: Rapolas-Lapas bei Povilas ir abu kovojo Alfonso-Arelio vadovaujamame partizanų dalinyje.

Daugelis autorių, manydami, kad Alfonso Bagdono slapyvardis Arelis rusų kalba dokumentuose neteisingai parašytas (kas buvo būdinga to meto rusų kalbos raštuose), vadino jį Aru. LYA išlikusiuose rusų kalba rašytuose dokumentuose slapyvardis Arelis parašytas teisingai, nes tarmiškai balninkiečiai Arą vadino Areliu⁴.

1944    m. rugsėjo-spalio mėn. Ukmergės aps. Juozapo Šibailos-Dieduko vadovaujamą Balninkiečių laisvės rinktinę sudarė trys daliniai: j.ltn.Juozapo Šibailos-Dieduko, psk.Alfonso Bagdono-Arelio ir psk.Alfonso Morkūno-Plieno. Alfonso Bagdono-Arelio 50-100 iki vieno bataliono vyrų dalinys veikė šiaurinėje Balninkų vls. dalyje, Kurklių, Kavarsko vls. ir Utenos aps. Alantos bei Skiemonių vls. apylinkėse⁵.

Tikriems organizuotai kovojantiems partizanams amnestija mažai turėjo įtakos. Net pavargę nuo įtemptos kovos partizanai labiau buvo linkę padirbtais dokumentais apsigyventi tolimesniuose nuo gimtosios vielos rajonuose negu pasiduoti. Tačiau dauguma jų buvo susekti ir suimti. Iš tokių A.Bagdono-Arelio partizanų galima paminėti 1911 m. Kibildžių k., Balninkų vls. gimusį Stasį Pilecką-Salą. 1947 m. padirbtais dokumentais jis apsigyveno Utenoje ir dirbo Utenos Lietkoopsąjungos paruošų sandėlininku. 1948 m. rugpjūčio 20 d. buvo suimtas ir “už tėvynės išdavimą” už akių nuteistas 10 metų. Grįžo į Lietuvą 1956 rugpjūčio 10 d. ir apsigyveno Balninkuose, nes sodyba Kibildžių k. buvo sunaikinta⁶.

1945    m. birželio 20 d. balninkiečių rinktinės A.Bagdono-Arelio dalinį sudarė 50-60 vyrų (beveik dvi kuopos). Apie 8 proc. dalinio vyrų buvo ginkluoti rankiniais bei sunkiaisiais kulkosvaidžiais, apie 60 proe. automatais ir apie 32 proc. šautuvais, be to, kai kurie dar turėjo granatas bei pistoletus. Geresniam manevravimui A.Bagdono-Arelio dalinys buvo padalintas į 4 padalinius (skyrius). Visam daliniui vadovavo automatu ir dviem granatom ginkluotas dalinio vadas psk.Alfonsas Bagdonas-Arelis. Pirmajam padaliniui vadovavo automatu ir dviem granatom ginkluotas Arelio brolis Rapolas Bagdonas-Lapas, kuris buvo ir Arelio pavaduotojas. Antrajam padaliniui vadovavo automatu ginkluotas Mykolas Žukauskas-Meška, Bebras (g. 1919 06 15 Sargūnų k., Kurklių vls.). Trečiajam padaliniui vadovavo automatu ginkluotas Juozas Juodenis-Lokys (g. apie 1917 m.). Ketvirtajam padaliniui vadovavo šautuvu ir 4 granatom ginkluotas vyr.psk.Nikodemas Liškauskas-Beržas (g. 1915 03 05 Balninkuose). A.Bagdono-Arelio dalinys turėjo devynis jojamus arklius, kuriuos naudojo žvalgybai, ir spaudai bei atsišaukimams leisti lietuvišką rašomąją mašinėlę⁷.

A.Bagdono-Arelio dalinys veikė Balninkų, Kurklių, Skiemonių, Alantos ir Žemaitkiemio apylinkėse. Jo dalinį sudarė šiauriniame Balninkų vls. pasienyje gyvenantys Kurklių bei Žemaitkiemio vls. ir Balninkų vls. vyrai nuo Kurklių vls. ribos iki pat Balninkų, nes jo dalinyje buvo Vladas Raugalas-Žilvitis (g.1925 m. Žemaitkiemio vls., Martnonių k.), du broliai Žukauskai iš Kurklių vls., Sargūnų k.: Mykolas-Meška (g.1919 05 15) ir Zigmas-Plaktukas (g.1922 05 02), Petras ir Kazys Kiaulevičiai (g.1926 m. Kališkių k.), Bronius Miškinis-Kardas, Juozas Seniūnas-Lakūnas, g. 1923m. Dragaudžių k., Bronius Grybas-Ąžuolas, g. 1919 m. Vanagų k., Juozas Karolis iš Pabaldonių k., Latvys iš Kazokiškio k., A.Širvinskas-Šalmas iš Pusvaškių k., du Skabai iš Libertavos k., broliai Antanas, Petras ir Stasys Pileckai iš Kibildžių k.

A.Bagdono dalinyje kelias savaites buvo Armoniškių k. gyventojas Stasys Paliūnis. Pasigedęs dalinyje kariškos drausmės, iš jo pasitraukė ir grįžęs namo pasiėmęs nešaukiamojo amžiaus kito tėvo savo mirusio brolio dokumentus slapstėsi namie arba mūsų sodyboje. Po "amnestijos" vasarą mūsų sodyboje buvo sulaikytas, savaitę Ukmergėje tardytas ir paleistas Petro Strazdo vardu išduota pažyma. Kelis mėnesius teko Balninkuose kas mėnesį registruotis, o paskui Petro Strazdo vardu išdavė pasą. Bijodamas, kad neišaiškintų jo praeities, priėmė žmonos pavardę ir tapo Petru Seniūnu.

Alfonso Bagdono-Arelio dalinys turėjo platų ryšininkų bei rėmėjų tinklą. Nedideliame 7 sodybų Armoniškių k. mano tėvo Jono Strazdo sodybos,klojime buvo įrengtas bunkeris, kuriame žiemą slėpėsi Beržo padalinio partizanai: dažniausiai du mano pusbroliai Mykolas-Meška ir Zigmas-Plaktukas Žukauskai iš Sargūnų k., kartais Vladas Raugalas-Žilvitis iš Martnonių k., Bronius Miškinis-Kardas iš Merečiškių k. ir retkarčiais 4-ojo padalinio vadas N.Liškauskas-Beržas. Aš stebėjau Balninkų karinę įgulą ir jiems pranešdavau apie jos veiksmus.

Tame pačiame Armoniškių k. pas Bonifacą Kuktą prieglobstį rasdavo partizanas Petras Skabas ir Juozas Karolis, g. 1902 m. Pabaldonio k. Gretimame Dragaudžių k. A.Bagdono-Arelio ryšininkais dirbo Antanas Pažarskas, g. 1918 m., ir Kazys Kraujūnas, g. 1919 m. Vanagų k., 60-metė Marijona Leitienė ir 40-metė jos duktė Ona, o jos sūnus Vladas Leita buvo partizanas ir žuvo Vanagų k. Lydymo miške⁸.

Arelis turėjo savus agentus Balninkų bei Kurklių stribų gretose. Iš Balninkų stribų partizanų naudai dirbo man žinomas Juozas Seniūnas, Balio, g. 1923 m. Dragaudžių k. Pirmaisiais okupacijos mėnesiais jis nuo armijos slapstėsi namuose. 1944 m. gruodžio mėn. A.Pažarskas, g.1918 m. Dragaudžių k., Arelio ryšininkas J.Seniūnui surengė susitikimą su namuose besislapstančiu Kaziu Kraujūnu, g. 1919 m. Dragaudžių k., kuris taip pat buvo A.Bagdono-Arelio dalinio ryšininku. Besikalbant A.Pažarskas ir KKraujūnas paprašė Juozo Seniūno padėti partizanams ir užsiminė jam, kad A.Bagdonas-Arelis norėtų jį matyti stribų gretose dirbantį partizanų naudai. Juozas Seniūnas priėmė A.Bagdono pasiūlymą ir 1944 m. gruodžio mėn. įstojęs į Balninkų karinės įgulos stribų gretas palaikė glaudžius ryšius su partizanais. Per A.Pažarską perduodavo partizanams žinias apie Balninkų karinės įgulos ginkluotę, Balninkų vls. NKVD kuopų sudėtis, apie stribus, jų nuotaikas ir planuojamas karines operacijas.

1945 m. kovo mėn. J.Seniūnas gavo užduotį verbuoti Balninkų karinės įgulos stribus į partizanų gretas. 1945 m. pavasarį prieš puolant partizanams Balninkų BO NKVD J.Seniūnas užverbavo partizanų naudai dirbti du Balninkų stribus: Juozą Juodenį, g. 1917 m., ir Bronių Gylį, Marijonos, g. 1920, o pats balandžio mėn. pasitraukė į A.Bagdono-Arelio dalinį. 1945 m. pavasarį, partizanams puolant Balninkų VK ir karinę įgulą J.Juodenis ir B.Gylys, būdami Balninkų karinės įgulos sargyboje, padėjo partizanams įvykdyti operaciją ir kartu su partizanais pasitraukė į A.Bagdono-Arelio dalinį⁹. Juozas Juodenis-Lokys buvo paskirtas 3-ojo padalinio vadu, o Bronius Gylys-Beržas - 3-ojo padalinio ryšininku.

Juozui Seniūnui-Lakūnui neteko ilgai partizanauti, nes 1945 m. birželio 16 d. padalinio vadas J.Juodenis-Lokys išleido jį namo maisto produktų ir surinkti žinias apie Balninkų karinę įgulą. Birželio 20 d. jį namuose be ginklo sulaikė okupantai; ginklą buvo palikęs pas Vincą Seniūną¹”. 1945 m. gegužės 1 d. Plaštakos k. okupantai nušovė ryšininką A.Pažarską, bandydami sulaikyti kaip A.Bagdono dalinio dalyvį¹¹.

Kurklių įguloje A.Bagdono-Arelio naudai dirbo į Kurklių stribus įstojęs Povilas Minskas, g. 1914 m. Kurkliuose. Žinias apie Kurklių karinę įgulą jis A.Bagdonui perduodavo per ryšininką Paviržių, o kad partizanai jį atskirtų nuo kitų stribų, nešiodavo šautuvą vamzdžiu žemyn. 1945 m. birželio 26 d. P.Minskas per ryšininką perdavė A.Bagdonui žinią apie pavojų: budėdamas įguloje, jis matė ir girdėjo, kaip vienas žmogus pranešė saugumui partizanų buvimo vietą. Tačiau Arelis nepatikėjo, nes stribų jis nebijojo, o apie kariuomenę nepagalvojo. 1946 m. vasario 16 d. P.Minskas iškėlė Trispalvę; už tai jį Ukmergėje suėmė ir nuteisė 8-eriems metams. Netrukus buvo suimtas ir jo ryšininkas Paviržius, bet greitai paleistas. Žmonės kalbėjo, kad pastarąjį saugumas užverbavo, nes netrukus jis išprotėjo ir pasikorė. P.Minskas 1956 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Anykščiuose¹².

A.Bagdonas-Arelis griežtai bausdavo išdavikus ir tuos, kurie darė nusikaltimus, prisidengdami partizanų vardu. Mat persirengę rusų kareiviai, stribai bei enkavedistai, prisidengę partizanų vardu, vogdavo, plėšikaudavo ir žudydavo nekaltus žmones. Kai vienas toks buvęs būrys pasirodė Balninkų, Kurklių bei Skiemonių apylinkėse, Arelio partizanai surengė pasalą ir sugavo 7 asmenis, kurie plėšikavo ir žudė. Paaiškėjo, kad tai specialus Ukmergės MGB būrys. Partizanų teismo nuosprendžiu visi 7 buvo sušaudyti¹³.

A.Bagdono-Arelio dalinys vienoje vietoje ilgiau neapsistodavo ir neturėjo paruoštų bunkerių, nes visą laiką vykdydavo užduotis. A.Bagdonas gerai išmanė karo techniką, kautynes, strategiją bei pasiruošimą ir nemėgo pralaimėti kautynių. Apsistojęs nepažįstamoje vietoje jis iš vakaro gerai susipažindavo su ja, kad iškilus pavojui galėtų priimti teisingą sprendimą. Arelis pasitikėdavo tik žvalgybos skyriumi ir laikėsi konspiracijos, todėl jo daliniui sekdavosi. Kautynėse partizanų žūdavo vos vienas kitas, o priešų daug daugiau.

Arelio dalinys per savo veiklos laikotarpį atliko daug karinių operacijų. 1944 m. Plaštakos k. nušovė stribą Kuzmą Makarovą, o Vanagų k. stribus Savelijų Karablikovą ir Astrauską. 1944 m. rugpjūčio 29 d. puolė Kurklių karinę įgulą bei kalėjimą ir išlaisvino visus suimtuosius. 1944 m. rudenį puolė Balninkų ir Žemaitkiemio valsčius bei karines įgulas.

Netoli Kavarsko veikė apie 60 vyrų Raudonikio-Patašono vadovaujamas partizanų būrys. Jie labai norėjo pulti Kavarsko bei Anykščių miestelius, bet vieni nedrįso. Pasikvietus į talką A.Bagdono-Arelio dalinį Kavarskas buvo užimtas ir visą parą išlaikytas partizanų rankose. Okupantai, siekdami atkeršyti Raudonikiui, iš visų apylinkių surinko rusų kareivius bei stribus ir 1945 m. vasario mėnesį puolė Raudonikio būrį. Raudonikiui pavyko susisiekti su Areliu, ir pastarasis, gudriai manevruodamas, pasitraukė prie Šventosios kranto, prie jo išdėstė savo vyrus ir pakvietė Raudonikio būrį trauktis prie Arelio užimtų pozicijų. Okupantai bei stribai, norėdami apsupti besitraukiantį Raudonikio būrį, pakliuvo tiesiai į Arelio parengtą pasalą, kurioje okupantai patyrė daug nuostolių¹⁴.

Skirtingi autoriai Alfonso Bagdono-Arelio žūtį nušviečia skirtingai. Partizanas Garnys straipsnyje “Trakinių mūšis” rašo, kad 1945 m. birželio 24 d. Bagdono dalinį išdavė A.Ž. (pavardė žinoma) ir tą dieną žuvo 37 partizanai¹⁵. S.Abromavičius rašo, kad A.Bagdono būrys buvo sunaikintas 1945 birželio 26 d. ir kautynėse žuvo 36 partizanai. Klemenso Nečiūno prisiminimuose rašoma, kad Trakinių kautynės įvyko 1945 m. birželio 29 d. auštant ir žuvo 36 patizanai, o buvęs partizanas Stasys Pileckas-Salas, dabar gyvenantis Balninkuose, sako, kad Trakinių mūšyje galėjo žūti 42 partizanai, tarp kurių buvo ir jo brolis eilinis partizanas Antanas Pileckas, Karolio, g. 1924 m. Kibildžių k., Balninkų vls. Tiksli kautynių data ir išdaviko slapyvardė yra išlikusi 1945 m. birželio 29 d. Ukmergės NKVD viršininko valstybės saugumo kapitono Nikitino rašte Lietuvos SSR NKVD-NKGB operatyvinio sektoriaus viršininkui valstybės saugumo komisarui Kapralovui¹⁶. Čia pranešama, kad A.Bagdono-Arelio dalinį išdavė užverbuota agentė “Danilevičiūtė”, buvusi gerai pažįstama su A.Bagdono-Arelio ryšininke, partizano Petro Kiaulevičiaus žmona Zose. Per ją išdavikė “Danilevičiūtė” užmezgė ryšį su A.Bagdono daliniu, kelis kartus lankėsi partizanų stovykloje ir asmeniškai kalbėjosi su dalinio vadu psk.A.Bagdonu-Areliu. Tame pačiame dokumente tarp Trakinių kautynėse žuvusiųjų įrašyta ir partizano Kiaulevičiaus pavardė.

1945 m. birželio 17 d. “Danilevičiūtė” pranešė okupantams, kad Bagdono-Arelio partizanų dalinys yra apsistojęs Kurklių vls. nedideliame miške prie Kalinovkos kaimo. Surengta kovinė operacija rezultatų nedavė, nes dalinys buvo išvykęs nežinoma kryptimi¹⁷. Birželio 26 d. vakare “Danilevičiūtė” vėl okupantams pranešė, kad A.Bagdono-Arelio dalinys apsistojęs miško pakraščio dauboje ties Trakinių ir Maskoliškių kaimais. Kitą dieną (27 d.) auštant 137 NKVD batalionas įvykdė karinę operaciją, kurios metu rusų duomenimis sunaikintas 53 žmonių Balninkiečių rinktinės A.Bagdono-Arelio dalinys. Tame pačiame dokumente minimas žuvęs dalinio vadas Alfonsas Bagdonas-Arelis ir jo broliai: vado pavaduotojas Rapolas Bagdonas-Lapas ir Povilas Bagdonas. Žuvusiųjų sąraše minimas Mykolas Žukauskas, Nikodemas Liškauskas, 28-30 metų Kiaulevičius ir kt. Paimti 4 rankiniai ir du čekoslovakų sunkieji kulkosvaidžiai, 30 šautuvų, 6 automatai, 2 pistoletai, 17 granatų, 4000 kovinių šovinių, 5 arkliai ir įvairūs dokumentai. Apžiūrėjus stovyklą rasta lietuviška rašomoji mašinėlė, sudeginta 12 vienkiemių ir iš kaimo paimti 7 bidonai pieno¹⁸.

Dokumente nurodyti faktai neatitinka tikrovės. Iš kautynių išsiveržę N.Liškausko-Beržo padalinio partizanai tos pačios dienos vakare buvo atėję į mano tėvo sodybą. Tik antrojo padalinio vadas Mykolas Žukauskas-Meška, Bebras buvo peršauta šlaunimi, bet kulka kaulo nepalietė. Jį paliko mums gydyti ir slėpti, o kiti išėjo savais keliais. Taigi N.Liškauskas ir M.Žukauskas, dokumente nurodyti kaip žuvę, buvo gyvi. Dokumente nurodytas žuvusių partizanų skaičius viso labo tik parodo, kad tuo metu Balninkiečių rinktinės A.Bagdono-Arelio dalinyje buvo 53 kovotojai. Tai patvirtina ir kitas dokumentas, kuriame rašoma, kad 1945 m. birželio 27 d. buvo užpultas ir išsklaidytas 53 kovotojų A.Bagdono dalinys. Jeigu tikėti tais dokumentais, tai iš tikrųjų Trakinių kautynėse dalyvavo 52 partizanai, nes kautynių naktį Stasys Markevičius buvo išleistas namo ir kautynėse nedalyvavo.

Iš trijų partizanų bei ryšininko prisiminimų patikimiausi ryšininko Antano Steiblio ir iš dalies partizano Garnio pasakojimai apie kautynių eigą. Remiantis jais ir archyvine medžiaga Trakinių kautynių eiga buvo tokia.

1945 m. birželio 27-osios ankstų rytą enkavedistų 137-asis batalionas apsupo išdavikės nurodytoje vietoje miegantį A.Bagdono-Arelio dalinį iš trijų pusių: Desiuliškių, Antanavos ir Mokylių. Auštant šūvių salvių ir granatų sprogimų pažadinti partizanai traukėsi Maskoliškių kryptimi, nes tą naktį Arelis buvo išėjęs į kaimą apsižvalgyti ir nieko įtartino nepastebėjo. Išėjęs iš miško dalinys pateko į rusų pasalą. Kautynių metų dalis partizanų, vadovaujami psk.N.Liškausko-Beržo, M.Žukausko-Meškos, Bebro, Petro Kuktos-Girininko, pasuko Antanavos kryptimi ir atsišaudydami pasitraukė. Likusieji dalinio partizanai prasiveržė į Maskoliškių bei Trakinių kaimus (minėtame saugumo rašte rašoma, kad sudeginta 12 sodybų, kuriose aktyviai priešinosi partizanai). Kova truko keletą valandų, nes iš ryto atsikėlęs dar ilgai girdėjau šūvių salves ir mačiau dūmų stulpus. Kovai užsitęsus, visą rytą priešas sunkvežimiais traukė pastiprinimą iš Ukmergės ir Utenos.

Mūšyje žuvo 36 Balninkiečių rinktinės A.Bagdono-Arelio dalinio partizanai, tarp jų dalinio vadas A.Bagdonas-Arelis ir du jo broliai: Arelio pavaduotojas bei pirmojo padalinio vadas Rapolas Bagdonas-Lapas ir jo brolis Povilas Bagdonas. Priešas visiškai sudegino Maskoliškių k., o iš Trakinių kaimo liko vos kelios sodybos. Likusiems gyviems Antanavos kryptimi pasitraukusiems partizanams vadovauti ėmėsi Petras Kukta-Girininkas¹⁹.

Ryšininkas Antanas Steiblys teigia, kad A.Bagdono dalinį išdavė Trakinių k. gyventojas Žąsinas. Suprantama, “Danilevičiūtės” slapyvardį galėjo turėti ir Žąsinas, bet dokumente rašoma, kad “Danilevičiūtė” buvo gera ryšininkės Zosės Kiaulevičienės (partizano Petro Kiaulevičiaus žmonos) pažįstama, todėl manyčiau, kad išdavikė buvo moteris. Tiksliai išdaviko arba išdavikės pavardę galėtų pasakyti Kurklių vls. Sargūnų k. gyvenusi Zosė Kiaulevičiene, nes išdavikė per ją užmezgė ryšį su A.Bagdono daliniu, tačiau dabar Sargūnų k. Zosė Kiaulevičiene nebegyvena.

Nukauti enkavedistai bei stribai buvo iškilmingai užkasti prie Kurklių bažnyčios šventoriaus.

Senosiose Trakinių kapinaitėse palaidoti Trakinių kautynėse žuvę trys partizanai, kurių kūnus pavyko paimti. Kitų 33 partizanų palaikai buvo nuvežti į Kurklius ir išniekinti turgaus aikštėje. Po 3-4 dienų partizanų kūnai buvo užkasti netoli Kurklių - griovyje prie Moliakalnio. 1989 m. šioje vietoje pastatytas paminklas, 1990 m. partizanų palaikai perkelti į naująsias Kurklių kapines²¹¹.

Iš 35-ių Moliakalnyje atkastų ir perlaidotų partizanų Bronius Darulis-Tigras, Antano, g. 1924 m. Paželvės k., ir Alfonsas Vaičiūnas-Tigras žuvo 1946 m. gruodžio 24 d. Kavarsko apylinkėje Skapiškiu kaime²¹. Jų abiejų kūnai buvo išniekinti Kurklių miestelyje ir užkasti Moliakalnio griovyje, kur anksčiau gulėjo Trakinių kautynėse žuvusieji partizanai. 1990 m. perlaidojant Moliakalnio griovyje užkastus žuvusių partizanų palaikus į Kur-

□ Kazys Pilka

□ Bronius Grybas

□ Žuvusiųjų Trakinių mūšyje partizanų perlaidojimas 1990 m.

□ Paminklas 1945 06 27 ir 1947 07 12 žuvusiems partizanams Kurklių kapinaitėse. 1990 m.

□ Paminklas žuvusiųjų partizanų užkasimo vietoje Moliakalnio griovyje. 1989 m.

klių kapines jie rasti dviejuose gyliuose: Broniaus Darulio ir Alfonso Vaičiūno palaikai buvo užkasti paviršiuje, o po jais rasti 33 Trakiniuose žuvusiųjų partizanų palaikai. Visi kauleliai sudėti į penkis karstus.

Kurklių seniūnijos Moliakalnyje partizanų paminkle įamžinti 1945 m. birželio 27 d. Trakinių kautynėse bei du vėliau žuvę partizanai:

1.    Antanas Amankevičius

2.    Kazys Augutis

3.    Valentinas Aviža

4.    Alfonsas Bagdonas-Arelis, Juozapo, g.1912 m. Padembės k., Balninkų vis.

5.    Povilas Bagdonas, Juozapo, g.1917 m. Padembės k., Balninkų vls.

6.    Rapolas Bagdonas-Lapas, Juozapo, g.1913 m. Padembės k., Balninkų vls.

7.    Adomas Barkauskas, Vinco, g.1926 m. Luciūnų k., Kurklių vls.

8.    Juozas Barkauskas, Justo, g.1923 m. Luciūnų k., Kurklių vls.

9.    Feliksas Bundinis

10.    Petras Bundinis

11.    Vaclovas Bundinis

12.    Bronius Darulis-Tigras, Antano, g.1924 m. Paželvės k. Žuvo 1946 12 24

13.    Jonas Diečkus

14.    Bronius Gylys-Beržas, Marijonos, g.1920 m.

15.    Bronius Grybas-Ąžuolas, Leono, g.1919 m. Vanagų k., Balninkų vls.

16.    Juozas Juodenis-Lokys, g.1917 m.

17.    Povilas Kairys

18.    Kazys Kiaulevičius, g.Sargūnų k., Kurklių vls.

19.    Petras Kiaulevičius, g.Sargūnų k., Kurklių vls.

20.    Vytautas Navikas

21.    Antanas Pileckas, Karolio, g.1924 m. Kibildžių k., Balninkų vls.

22.    Ignas Pilka, Aniceto, g.1927 m. Džiugų k., Kurklių vls.

23.    Kazys Pilka, Aniceto, g.1919 m. Džiugų k., Kurklių vls.

24.    Bronius Rasikas

25.    Petras Sereikis, g.1919. Luciūnų k., Kurklių vls.

26.    Jonas Sėjūnas

27.    Simonas Sėjūnas

28.    Alfonsas Simanonis

29.    Antanas Stimburys

30.    Viktoras Šatkauskas

31.    Stasys Šepetka

32.    Juozas Šniuika

33.    Vladas Taraškevičius, Antano, g.Luciūnų k., Kurklių vls.

34.    Alfonsas Vaičiūnas-Tigras. Žuvo 1946 12 24 Kavarsko apyl., Skapiškiu k.

35.    Antanas Zabiela.

Pastaba. Paminkle surašyta tik partizanų vardai ir pavardės, kiti duomenys papildyti iš kitų šaltinių.

¹   Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F.669. A.19. B.177. T.I. L.242.

²   Abromavičius S. Didžioji kova. K.1999. P.347.

³   LYA. F.K-1. A.18. B.43. L.130.

⁴   Ten pat. L.129-131; 114-119.

⁵   Kasparas K. Lietuvos karas. K.1999. P.203.

⁶   Stasio Pilecko atsiminimai. Rankraštis saugomas Molėtų bibliotekos Balninkų filiale.

⁷   LYA. F.K-1. A.18. B.43. L.115.

⁸   Ten pat. L.116-117.

⁹Ten pat. L.114-115.

¹⁰Ten pat. L.116.

¹¹   Ten pat. L.119.

¹²   Aukštaitijos partizanų prisiminimai. III dalis. V. 2001. P.968; 1001-1003.

¹³   Mykolas Kazlas. Skiemonių žuvusieji//Tremtinys. 1992. Nr.6(63).

¹⁴   Partizanas Garnys. Trakinių mūšis//Tremtinys. 1966. Nr.32(221).

¹⁵   Ten pat.

¹⁶   LYA. F.K-1. A.18. B.43. L.129-131.

¹⁸   Ten pat. L.130.

¹⁹   Ten pat. L.130-131.

²¹   Aukštaitijos partizanų prisiminimai. P.968.

²²   Partizanas Garnys. Trakinių mūšis.

²³   Ten pat.