Partizanai: Istorija ir dabartis

LYDŽIO RINKTINĖS PIRMOSIOS (KADAGIO) KUOPOS VADAS GAU-DENTAS KISIELIUS-TOMAS, ARĖJAS

Antanas Kisielius-Mikutis

Gaudentas Kisielius, Mato, g.1916 m. Kavolių k., Eržvilko vls., Tauragės aps. vidutinio ūkininko šeimoje. Be Gaudento, šeimoje augo dar du vaikai: sesuo Elenutė, g. 1914 m., ir Jonukas, g. 1919 m. Elenutė, baigusi Jurbarko valstybinę gimnaziją, įstojo į Pažaislio seserų kazimieriečių vienuolyną ir tapo vienuole, Gaudentas su Jonuku dirbo tėvų ūkyje. Nepriklausomos Lietuvos laikais abu broliai priklausė katalikiškai Pavasarininkų organizacijai, giedojo Girdžių bažnyčios chore, vadovaujant Kavolių pradinės mokyklos mokytojui Bagdonui uoliai dalyvavo kultūrinėje veikloje. Gaudentas tarnavo Lietuvos kariuomenės dragūnų pulke, gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Vokiečių okupacijos laikais dirbdamas Eržvilko valsčiaus tiekimo skyriaus sąskaitininku susipažino su patriotiškai nusiteikusiais progimnazijos mokytojais ir įsitraukė į pogrindinės LLA veiklą, nukreiptą prieš esančią vokiečių ir artėjančią sovietų okupaciją. Vėliau Gaudentas buvo paskirtas Eržvilko valsčiaus ribose veikusios Lydžio rinktinės Kadagio kuopos, į kurią įėjo ir Pavidaujo būrys, vadu.

1944 m. Kūčių vakare grįždami su jaunesniuoju broliu iš medžioklės, užsuko pas Pavidaujo kaimo gyventoją Antaną Girdžių atsigerti ir buvo netikėtai enkavedistų užklupti. Brolis Jonas buvo nušautas, sodybos šeimininkas, sužeistas į kairį petį, pabėgo, o Gaudentas buvo suimtas.

Kuopai vadovauti ėmėsi Telesforas Kisielius-Bitinas. Iki to nelemto Kūčių vakaro Pavidaujo būrio vyrai slapstydavosi miške tik dienos metu -vakarais pareidavo namo ir naktį praleisdavo dažniausiai daržinėse ant šieno. Tik po Gaudento arešto prasidėjo nuolatinis partizanavimas. Antrąją Kalėdų dieną Telesforas gavo rinktinės vado įsakymą vakare atvykti su visu Pavidaujo būriu į Kulvertiškes miškelį, esantį už pusantro kilometro nuo miestelio. Apie trisdešimt vyrų būrys žygiavo su pakilia nuotaika, nes manė, kad rinktinės vadas išsikvietė vaduoti Gaudento.

Miškelio pakraštyje jau buvo susirinkęs nemažas būrys partizanų nuo Paviščiovio, Varlaukio... Vėliau atvyko keletas smulkesnių dalinėlių. Iš viso susidarė apie 100-120 vyrų, ginkluotų keliais kulkosvaidžiais, apsikai-šiusių granatomis. Mus sutiko rinktinės štabo viršininkas Jonas Kubilius ir keliais žodžiais atšaldė mūsų entuziazmą. “Apie miestelio puolimą ir Gaudento išvadavimą nereikia nė svajoti: miestelyje laikosi apie trijų šimtų karių įgula”. Taip ir sugrįžome nieko nepešę į savo bazes, sukorę apie 20 km per laukus, per arimus, nutrintomis kojomis, atplyšusiais batų padais.

Tuoj po Naujųjų 1945 metų mūsų būryje nežinau kokiomis aplinkybėmis atsirado jaunesnysis atsargos leitenantas Pranas Kauneckas. Kaip aukštesnio laipsnio karininkui brolis Telesforas, suderinęs su rinktinės vadovybe, kuopos vadovavimą perleido jam. Deja, neilgai jam teko vadovauti: vasario 14 d. Globių kaime Kauneckas žuvo kartu su Pavidaujo būrio kovotoju Napoleonu Gudavičiumi. Kuopai vadovauti vėl ėmėsi Bitinas.

Neradus kitų įkalčių kaip tik medžioklinį šautuvą, Gaudentas buvo paleistas (o gal pabėgo) ir apie birželio vidurį (1945 m.) parsirado namo. “Pasisvečiavęs” porą-trejetą dienų pas žmoną, susirado Šimkaičių miške savo dalinį - Pavidaujo būrį - ir vėl kuopos vadovavimą perėmė į savo rankas. Buvo sumanus vadas, gabus organizatorius, tarp gyventojų ir partizanų turėjo autoritetą. Būdamas drausmingas pats, iš pavaldinių reikalavo drausmės, buvo draugiškas ir neišdidus, visuomet geros nuotaikos, mėgo humorą.

1946 m. pavasarį dėl dešinės kojos kelio sąnario uždegimo negalėjo vaikščioti kartu su vyrais ir buvo priverstas bent laikinai, kol nustos kamavę skausmai, palikti dalinį. Namuose ant tvarto šiene įsiruošė slėptuvę ir kurį laiką - tris ar keturias savaites - slapstėsi.

Vieną gražų vasaros rytą enkavedistai apsupo Gaudento sodybą ir, niekur daugiau nedarę kratos, ėmė versli nuo tvarto šieną. Taip Gaudentas antrą kartą papuolė enkavedistams į nagus. Ginklo su savimi slėptuvėje neturėjo. Tikėjosi, kad saugumas apie jo veiklą dar nieko nežino, o be ginklo lengviau paneigti kaltinimus. Be jokios abejonės, kažkas pašnibždėjo, kad jis slepiasi namuose ant tvarto ir pranešė saugumui. Aš tuo laiku buvau sužeistas ir gydžiausi pas Jerubiškių kaimo gyventoją Baltrušaitį. Vieną dieną Gaudento žmona Marcelė Kisielienė atnešė man skiautelę rūkomojo popieriaus, ant kurio pieštuku buvo parašyta: “Trečiadienį apie 10-11 val. mane veš pro Šimkaičių mišką į Raseinius. Darykite viską, kad paimtumėte mane gyvą ar negyvą. Tomas”.

Mano žaizda dar nebuvo užgijusi, todėl pasiunčiau laišką Gintaro būrio vadui Misevičiui-Gintarui, kad jis šią užduotį atliktų su savo būrio vyrais, tačiau išgulėję visą dieną pasaloje Tomo taip ir nesulaukė. Tik išsidavė ir turėjo pasitraukti, o Tomą pravežė tuo keliu tik po savaitės...

Apie tolimesnę Gaudento maždaug dviejų mėnesių veiklą žinau tik iš jo paties pasakojimų.

Buvo 1946 m. ankstyvas ruduo, kai ryšininkė Staselė Blažytė atėjo pas Baltrušaitį, kur aš tebesigydžiau peršautą petį, ir pasakė, kad Gaudentas parvykęs į namus ir būtinai norįs šį vakarą su manimi susitikti. Pasimatymo vietą nurodė ant plyno lauko Džiugų kaime. Žinia, kad jis jau namuose, man buvo netikėta staigmena, tačiau Gaudentu visiškai pasitikėjau ir į pasimatymą ėjau ramia širdimi. Neapsirikau! Gerai sutemus nuskubėjęs į nurodytą vietą, Gaudentą radau belaukiantį. Buvo apsirengęs nušiurusia kareiviška uniforma. Jis papasakojo man visus išgyvenimus, kokius teko patirti per tuos mėnesius nuo arešto dienos, kai Jurbarko MGB viršininkas Gaudentą pasitiko: “Zdravstvuj, Tomas, komandir roty!” (“Sveikas, Tomai, kuopos vade!”) Naivuolis Gaudentas tikėjosi, kad priešai nieko nežino apie jo veiklą. Tardytojai vertė jį išpasakoti visus žinomus ir nežinomus dalykus, išduoti visus ryšininkus, rėmėjus, bet svarbiausia - parodyti, kur yra rinktinės štabo slėptuvė. Papasakojo, kaip laužė nugarkaulį ant apverstos taburetės, norėdami išgauti gyvybiškai svarbias žinias; kaip nusivežę į mišką užnėrė kilpą ant kaklo, o kitą virvės galą užrišę ant palenkto jauno berželio viršūnės ėmė skaičiuoti: “Raz... dva... (vienas, du) nepasakysi, kur štabo bunkeris, kol suskaičuosim iki dešimties - paleidžiam beržą ir... pakibsi ore”. Nepalaužė Gaudento. Neparodė, kur štabas, neišdavė nė vieno žmogaus. Nuvežė į Raseinius, kur kalėjimo kameroje rado panašaus likimo draugą, taip pat partizaną. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad jis ar jo žmona generolo Bartašiūno giminės. “O kad taip ėmus ir malonės prašymą tam generolui parašius?.. Šiaip sau, juokais. Blogiau nebus!” Pasitarė, iškaulijo iš korpusinio popieriaus lapą, pieštuką ir parašė.

Dviems savaitėms neprabėgus, susodino abu bendražygius į “polutor-kos” kėbulą ir išbildino į Vilnių. Tiesiai pas patį Bartašiūną. Šis, atskaitęs jiems griežtą pamokslą, išvadinęs niekšais, fašistiniais banditais, nevertais Tarybų Lietuvos žemę savo kūnais patręšti, perdavė majoro Sokolovo žinion. Sokolovas savo ruožtu nurodė jiems, ką turės veikti, prieš tai dar pagrasinęs, kad už pabėgimą ar net už mėginimą pabėgti, kaip ir už paslapties išdavimą, bus likviduoti visi jų šeimos nariai. Be viso to, apie bėglius bus paskleista tiek kompromituojančios medžiagos, kad patys “banditai” juos likviduos, jei tik mėgins susirasti pas juos prieglobstį.

Jie turėsią daryti štai ką: dienos metu kareiviškai apsirengę statyti (vaizduoti statančius) trianguliacijos bokštus (majakus), o naktimis, persirengę partizanais, šantažuoti gyventojus, iššifruoti ryšininkus, užmegzti ryšį su tikraisiais partizanais ir, pasitaikius progai, juos likviduoti.

Apie visa tai Gaudentas man papasakojo atvirai, su mažiausiomis smulkmenomis tą pirmąjį po arešto mūsų susitikimo vakarą linais nuklotame lauke, Džiugų kaime, 1946 m. rudenį.

Iš jo pasakojimo susidariau nuomonę (beje, ta nuomonė nepasikeitė ir dabar), kad Gaudentas Kisielius, priverstinai vaikščiodamas su Sokolovo provokatorių-smogikų gauja, stengėsi neišsiduoti ir sužlugdyti ruošiamas operacijas. Pasitaręs su bendraminčiu iš Raseinių kalėjimo, slaptu rašteliu perspėjo vieną partizanų ryšininkę, kad naujai pasirodę “partizanai” esą ne partizanai, o provokatoriai ir paragino ją nedelsiant perspėti kitas ryšininkes ir patikimus gyventojus, kad su nepažįstamais “partizanais” nesileistų į jokias kalbas. Taip pavykę išgelbėti keletą ryšininkių bei partizanų rėmėjų.

Vėl kitoje vietoje - Panevėžio r. Žaliosios miške - buvo jau susitikę su partizanų daliniu. Šie patikėję juos esant tikrais partizanais ir jau pradėję svarstyti bendras veiklos galimybes, tik Gaudentas, niekam nepastebint, perspėjęs dalinio vadą, kas jie iš tikrųjų esą, ir šis su savo vyrais nedelsdamas pasitraukęs.

Po keletos nepavykusių operacijų majorui Sokolovui kilo įtarimas, kad kažkas kaišioja pagalius į ratus. Tarp įtariamųjų, Gaudento manymu, galėjęs būti ir jis, kitaip kam gi Sokolovas būtų jį siuntęs pas Vilniaus universiteto docentą Juozą Markulį neva išaiškinti, ar tikrai Markulis esąs antitarybinio pogrindžio organizacijos veikėjas. Gaudentas tada apie Markulį nieko nežinojo. Sokolovo pavedimu jis turėjo prisistatyti docentui kaip apygardos atstovas, aptarti organizacinius klausimus, viską smulkiai surašyti, ką Markulis kalbės ir atnešti Sokolovui. Gaudentas pasijuto pakliuvęs į keblią padėtį. Ką daryti? Perduoti ar neperduoti Sokolovui Markulio žodžius. Jis turėjo užtektinai patirties, kad suabejotų Sokolovo žodžiais. O ką, jei Markulis iš tikrųjų MGB agentas, o jis nuslėps, apie ką jiedu kalbėjosi?

Juk Sokolovas, įtraukdamas į savo demonišką veiklą, pasakė: “Už melagingas žinias - kulka į kaktą!” Kita vertus, pranešęs tiesą gali gerą ir Tėvynei brangų žmogų pražudyti. Gaudentas per savo seserį vienuolę susisiekė su kunigu, priklausiusiu pogrindinei organizacijai, kuris užtikrino, kad docentas Juozas Markulis yra ne slaptas patriotinės organizacijos veikėjas, o pats šlykščiausias Tėvynės išdavikas. Tada Gaudentas užrašė visus pokalbius su Markuliu ir ramia sąžine padėjo Sokolovui ant stalo:

- Štai koks jūsų Markulis!..

Šiuo aktu Gaudentas vėl atgavo Sokolovo pasitikėjimą, tačiau iš provokatorių buvo pašalintas. Atleido neva neribotoms atostogoms į namus, bet įsakė prisistatyti Jurbarko MGB viršininkui ir griežtai pildyti jo nurodymus.

Pirmoji užduotis, kurią Gaudentas gavo iš Jurbarko MGB viršininko, buvo surasti savo brolius (mane ir mano brolį Juozą-Genių) ir prikalbėti legalizuotis arba įvilioti į pinkles. Jis pasikvietė mane į susitikimą, kad bendromis jėgomis surastume būdą, kaip įtikinti čekistus, jog Gaudentas “dirba”, nors rezultatų nesimato. Aptarę visas galimybes sutarėme taip: aš parašau jam trumpą laiškutį, kad mudu su broliu norėtume su juo pasimatyti. Paskyriau dieną, valandą ir vietą Miliušių miške prie ąžuolo, o kad rusai, mūsų nesulaukę nepagalvotų, jog Gaudentas juos apgavo, parašiau kitą laišką: atvykti į pasimatymą tą dieną dėl susidariusių aplinkybių negalėjome. Gaudentas laiškeliu nešinas tuoj į Jurbarką pas MGB viršininką. Dar pasimatymo išvakarėse į mano nurodytą vietą “Miliušgiry prie ąžuolo” buvo pasiųstas emgebistų dalinys. Kareiviai, rūpestingai užsimaskavę, laukė pasirodant “brolių” nuo ryto dešimtos valandos iki vėlyvo vakaro, bet taip ir nesulaukė. Viršininkas įtūžęs daužė kumščius stalą, keikė Gaudentą dėl nesėkmės, kaltino dalinio vadą, kam šis su savo kareiviais blogai užsimaskavęs - “banditai” ne kvaili, galėję juos pastebėti ir pasukti atgal. Kliuvo visiems - ir kaltiems, ir nekaltiems. Tik po kelių dienų, Gaudentui atnešus mano neatvykimą pateisinantį laiškelį, viršininkas įsitikino, kad tas nemelavo ir apsiramino.

Kita užduotis buvo išaiškinti visas ryšininkes ir surasti “banditų” stovyklas. Dukart per savaitę Gaudentas privalėjo lankytis Jurbarko MGB būstinėje pas viršininką ir teikti žinias - be žinių nepasirodyti. Tačiau tos žinios - tušti žodžiai, pažadai. Palaikė su partizanais ryšius, lankydavosi mūsų stovyklose, žinojo aplinkinių kaimų ryšininkes bei rėmėjus, bet nė vieno neišdavė. Priešingai - daug kuo mums pasitarnavo.

Kai į mūsų apylinkes 1946 m. vėlų rudenį atsibastė majoras Sokolovas su savo galvažudžių gauja ir apsigyveno Butkaičių kaime, tuščioje žuvusio partizano Kazimiero Mačiulio sodyboje, dar jiems nepradėjus “statyti ma-jakų”, Gaudentas atskubėjo į mūsų stovyklą Šimkaičių miške ir informavo, kokie statybininkai ir kokie partizanai atsikraustė. Tą patį vakarą pasiskleidėm po plačią apylinkę ir perspėjome ryšininkes bei gyventojus: ką žodžiu, o kur išklijuodami atsišaukimus matomose vietose - kelių sankryžose prie telegrafo stulpų ar pakelės medžių, kad su naujai pasirodžiusiais nepažįstamais partizanais niekas nesileistų į kalbas. Taigi galima teigti, kad tik Gaudento dėka mūsų apylinkėse nė viena ryšininkė, nė vienas partizanų rėmėjas neužkibo ant Sokolovo užmestos meškerės. Taip pat nepavyko jiems užmegzti ryšio su partizanais ir įsibrauti į mūsų gretas tik todėl, kad iš anksto Gaudento buvome perspėti. Prikalinėję laukuose niekam nereikalingų kuoliukų, nepastatę nė vieno “majako” ir nenužudę nė vieno partizano, uolieji “statybininkai” išnešė skvernus iš mūsų krašto.

Beje, dar prieš Sokolovo apsilankymą Butaičių kaime Lydžio rinktinės vadas Henrikas Danilavičius-Vidmantas atvyko į Lapgirių mišką, kuriame buvo laikinai apsistojęs Pavidaujo būrys. Čia jis susitiko su Gaudentu ir ilgai su juo kalbėjosi. Gaudentas jam papasakojo apie Sokolovo veiklą ir apie Markulį. Tada Vidmantas pasiūlė Gaudentui nušauti Markulį, tačiau šis tai padaryti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad nužudyti iš pasalų žmogų, kas jis bebūtų, nesuderinama nei su jo įsitikinimais, nei charakteriu.

Šį Vidmanto pasiūlymą girdėjau ir aš, nes kalbėjomės trise, atokiau nuo kitų būrio vyrų, sėdinčių aplink laužą, ir aš visai nesitikėjau kitokio atsakymo, ne todėl, kad jam būtų stokoję drąsos atlikti tokį darbą, o dėl to, kad su jo įsitikinimais panašūs smurto veiksmai buvo visiškai nesuderinami. Ir nenuostabu, nes jei būtų galimybė paklausti daugiau jo bendražygių, kuriems, deja, nebuvo lemta išvysti laisvą Lietuvą, tai ir jie, manau, pasakytų apie Gaudentą tą patį.

O tuo tarpu čekistai vis reikalauja. Jų apetitai nenumalšinami: užduotis seka užduotį, o įvykdyti jų neįmanoma neužmušus sąžinės.

Po nepavykusios Sokolovo akcijos Lydžio rinktinės ribose Gaudentas gauna įsakymą vėl vykti į Vilnių, kur Bartašiūno kabinete Sokolovas su keletu aukštų saugumo karininkų laužo galvas, kaip paimti Lydžio rinktinės vadą Danilavičių. Tai jis esąs svarbiausias operacijos sužlugdymo kaltininkas. Kur tai girdėta! Per tris savaites neišaiškintas nė vienas ryšininkas, nelikviduotas nė vienas banditas. “Chitraja golova” (gudragalvis) tas Danilavičius. Reikia kuo greičiau baigti su juo! Bet kaip? Kažkuris pasiūlo Gaudento sodyboje įruošti slėptuvę, apgyvendinti joje keletą patyrusių saugumiečių ir laukti Danilavičiaus, nes anksčiau ar vėliau būtinai turėsiąs atvykti. Atvykus svečius pavaišins samagonu su migdomaisiais, o šiems sumigus, duos ženklą kareiviams, esantiems slėptuvėje, susemti sumigusius svečius. Daug pastangų kainavo Gaudentui, kol plano buvo atsisakyta.

Iškamuotas, pairusiais nervais nuo enkavedistų grasinimų ir nuolatinės įtampos Tomas vėl kreipėsi į partizanus pagalbos. O kokių pagalbą galėjome jam suteikti? Pasiūlėme ateiti pas mus į mišką. Ne, šitaip negalįs padaryti, nes Sokolovas išžudys šeimą. Jo manymu, geriausia išeitis būtų išsikelti į miestą.

Nutarėme taip. Vėl parašiau jam laišką: “Mielas broli, partizanai tave įtaria esant MGB agentu. Aš tuo netikiu, bet padaryti nieko negaliu. Nedelsiant išsinešdink iš šio krašto, nes jau yra gautas rinktinės vado įsakymas tave suimti ir atiduoti Karo Lauko teismui. Negaišk. Mikutis.”

Su tuo laiškeliu Gaudentas nuvyksta į Jurbarką pas MGB viršininką ir... gauna leidimą išsikelti iš kaimo ir apsigyventi Jurbarke. Iš pradžių apsigyveno pas žmonos tetą Jasinauskienę, vėliau gavo butą konfiskuotame Juozo Matusevičiaus name. Įsidarbino Jurbarko pieninėje.

Gaudentas Kisielius, gyvendamas Jurbarke, vis dar palaikė ryšius su partizanais. Kartą mums davė žinią, kad iš Jurbarko pieninės Šimkaičių keliu į Raseinius bus vežami pinigai - virš 40000 rublių. Suruošėme pasalą. Deja, pinigų paimti nepavyko. Nelauktai susikovėme su pravažiuojančiais Skirsnemunės stribais ir ilgai laukti prie vieškelio negalėjome - reikėjo pasitraukti palikus gulėti nukautą Skirsnemunės stribuką.

1950 m. Gaudentas vėl buvo suimtas už tai, kad teikė žinias partizanams ir apgaudinėjo MGB, buvo nuvežtas į Kauno kalėjimą ir iš ten dingo be žinios... Tai tiek norėjau papasakoti apie šį tragiško likimo žmogų. Toliau byloja buvusio KGB archyvo medžiaga: byla 25227/3, kurią Valstybiniame visuomeninių organizacijų archyve surado ir ištraukas iš jos pateikė istorikas J.Matusevičius.

Joje yra slaptojo agento "Miškinio" - Gaudento Kisieliaus, Motiejaus, gim. 1915 m. Kovalių k. Eržvilko vls. Tauragės aps. pažyma, parengta pagal asmeninės bylos Nr.30038 medžiagą. Jis buvo užverbuotas 1946 m. rugpjūtyje. "...Būdamas mūsų agentu, "Miškinis" turėjo ryšį su nurodytais partizanais (su manimi ir mano broliu Juozu-Geniumi - A.K.), bet dėl visokiausių priežasčių išvesdavo juos nuo operatyvinės likvidacijos, žadėjo legalizuoti, bet iki šiol to neįvykdė.

1947    metais būdamas spec.grupės sudėtyje "Miškinis" įtartas ryšiais su Kęstučio apygardos partizanais, kuriems perdavė žinias apie spec.grupės darbo metodus. Nurodytas žinias Kęstučio apygarda skleidė savo nelegalioje spaudoje (žr."Laisvės varpas" Nr. 122 1 947X1).

1948    metais"Miškinis" turėdamas ryšį su partizanu Mindaugu, dezinformavo MGB organus apie būrį ir dėl įvairiausių priežasčių nukreipdavo būtį nuo operatyvinės likvidacijos (vokas Nr.2. L.310-2).

Gegužės pradžioje "Miškinis" buvo pakviestas MGB RS suimto partizano Soročkos byloje ir pokalbyje pareiškė, kad jis šiuo metu ryšio su būriu neturi, bet gali esant būtinybei susirišti su Mindaugu. Jam buvo duotas atitinkamas uždavinys, bet iš jo elgesio matyti, kad jis aiškiai veidmainiauja (dvuručničaet) ir elgiasi įtariai. Taip, pavyzdžiui, prašė jam pasakyti apie veikiančius ryšininkus, per kuriuos jis galėtų nustatyti ryšį su būriu, be to prašė išduoti pistoletą atsargai."Miškinis" turi tiesioginį ryšį su Mindaugo būriu, bet jį slepia. (...)

Jurbarko MGB RS yra pakankamai medžiagos dėl jo suėmimo (...) ir todėl manau tikslingąjį suimti ir išaiškinti kaip dviveidį (dvoiniką)"(L.310-3).

Pažymą pasirašė Jurbarko MGB viršininkas pplk.Vedernikov.

Buvęs Gintaro būrio partizanas Alfonsas Barčas, tardomas lageryje Krasnojarsko sr.UMGB tardymo skyriaus vyr.tardytojo mjr.Gluchov, 1951 m. liepos 27 d. parodė, kad "1946 m. G.Kisielių suėmė MGB, bet po kurio laiko paleido, ir jis laisvai gyveno Jurbarke. Aš ir kiti partizanai iš Kisieliaus žodžių sužinojome, jog jį paleido todėl, kad sutiko bendradarbiauti su MGB. Tačiau jis apgavo MGB organus ir toliau dirbo partizanų naudai. Tokie faktai: 1946 m. rudenį buvo ruošiama operacija prieš partizanus. Kisielius apie tai pranešė partizanams ir perspėjo šių kaimų gyventojus: Pavidaujo, Butkaičių, Ridikiškių, Kuzių ir kt., kad per šių kaimų sodybas vaikščios kareiviai ir milicijos darbuotojai aprengti civiliai, todėl šiems žmonėms nieko nesakyti.

Taip ir buvo: milicininkai negavo jokių žinių ir nė vieno nesulaikė (...) Kisielius pastoviai informuodavo partizanus ir, kaip jis pats sakė, teikdavo melagingas žinias MGB apie partizanus" (L.310-5).

1951 m. rugsėjo 22 d. Kaune G.Kisieliui buvo atnaujinta tardyminė byla Nr.847. Raseinių tardytojas v.ltn.Karklin per vertėją Jocių apklausė Oną Vaznienę, buvusią A.Joniko-Daktaro būryje. Ji pasakė: "Būnant partizanų būryje 1946 ar 1947 m. partizanai man pasakojo, kad G.Kisielius po išlaisvinimo pradėjo dirbti. Partizanams jis nieko blogo nepadarė ir nedaro, net ir būdamas suimtas. MGB nieko neišdavė, pagal jo parodymus nieko nesuėmė. Jis nenurodė, kur slepiasi partizanai. Sklido kalbos, kad G. Kisielius po išlaisvinimo susitiko su MGB darbuotojais, bet, nežiūrint to, partizanams nepakenkė. Ar susitikinėjo G.Kisielius su partizanais po arešto, nežinau" (L. 102).

1951 m. spalio 3 d. Gaudentas pasirašo bylos užbaigimo protokolą ir kpt.Nuždin patvirtina, kad "G.Kisielius susipažino su bylos medžiaga. Jokių papildymų neturėjo. Skundo nerašys" (L.295). Tą pačią dieną Kauno MGB vidaus kalėjimo viršininkas v.ltn.Šernas praneša Kauno sr. MGB valdybos viršininko pavaduotojui plk.Polinkovui, kad"spalio 3 d. 17.20 dėl nežinomos priežasties mirė 17 kameroje laikomas tardomas kalinys Gaudentas Kisielius, Motiejaus, g.1905" (L.296).

...O spalio 4 d. to paties Gaudento Kisieliaus lavonas, kaip praneša pats Kauno sr. MGB tardymo skyriaus viršininkas pplk.Solodovnikov, randamas Jurbarke ant gatvės, aprengtas mėlynomis kelnėmis, šilkiniais marškiniais ir su asmens dokumentais kišenėje. Tą pat dieną jis atpažįstamas ir tą pat dieną Kauno medicinos instituto teismo medicinos ekspertai medic.m.kand.Jonas-Vytautas Nainys ir gyd.Rimkus, išskrodę lavoną, padarė išvadą, kad "mirtis ištiko dėl širdies paralyžiaus, kurį iššaukė širdies vainikinių arterijų sklerozė ir širdies raumens sutrikimas" (L.305-306).

Ar ne stebuklas?