PAVIDAUJO BŪRIO VADAS TELESFORAS KISIELIUS-BITINAS
Antanas Kisielius-Mikutis
Telesforas Kisielius gimė 1915 m. sausio 1 d. Pavidaujo kaimo ūkininko Jono Kisieliaus šeimoje Eržvilko vls., Tauragės aps., gaudžiant Pirmojo pasaulinio karo patrankoms.
Nors laikai buvo sunkūs, tik praūžė karas, ūkelis (16 ha) nuniokotas, gyvuliai okupantų išgrobstyti, tačiau baigusį trimetę pradžios mokyklą, įsikūrusią pas Pavidaujo gyventoją Skirmantą, vyriausiąjį sūnų Telesforą buvo nutarta leisti toliau mokytis į Eržvilko keturių klasių gimnaziją. Šią užbaigęs, Telesforas mokosi Jurbarko valstybinėje gimnazijoje. Dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių gimnazijos baigti negalėjo - baigė tik šešias klases.
Gal todėl, kad pasaulį pirmąkart išvydo audringais karo metais, mažasis Telesforėlis nuo pat mažų dienų svajojo tapti karininku. Tačiau nebaigta gimnazija sužlugdė vaikystės svajones. Sulaukęs aštuoniolikos ar devyniolikos metų, dar mėgino bent iš dalies “atsigriebti” stodamas į Lietuvoskaro aviacijos puskarininkių mokyklą, bet ir čia nenumatyta kliūtis - mamos ašaros!
- Vaikeli, ką tu sugalvojai? Užsimuši!
Rodos, tais pačiais metais kaip tik buvo žuvę lakūnai Darius ir Girėnas ir daugumos, ypač pagyvenusių moterėlių galvose, buvo susiklosčiusi nuomonė, kad visų lakūnų laukia pirmalaikė mirtis. Ne išimtis buvo ir Telesforo mama. Su ašaromis atkalbėjo sūnų nuo tariamos pražūties.
Netrukus - 1936 metais - buvo pašauktas į karinę tarnybą. Grįžo į namus užsitarnavęs jaunesniojo puskarininkio laipsnį ir stojo tarnauti į policiją. Po kurio laiko buvo pasiųstas į policijos mokyklą Kaune. Ją baigęs dirbo Kražių, paskui Kelmės policijos nuovadoje vyresniuoju policininku iki 1940 m. vasaros. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą dar kuriam laikui - dviem ar trim mėnesiams buvo paliktas padirbėti sovietinėj milicijoj jaunųjų milicininkų apmokymui. Paskui iš pareigų atleistas ir, kaip vėliau vokiečiams užėjus sužinojome, įtrauktas su visa šeima, t.y. tėvais ir broliais, į tremiamųjų sąrašus.
Vokiečių armiją, laikinai išlaisvinusią Lietuvą nuo raudonojo maro, Telesforas sutiko pakilia nuotaika ir net dvejojo, ar nevertėtų savanoriu pasisiūlyti į frontą padėti vokiečiams mušti bolševikus. Tačiau apsilankius Jurbarke ir sutikus būrelį linksmai nusiteikusių esesininkų, grįžtančių po ek-zekucijos nuo žydų kapinių, kurių vienas rauplėtu veidu mirktelėjęs ištarė: “Morgen wieder!” (Ryt pratęsim), Telesforo entuziazmas bematant atslūgo. Per vasarą pabuvo namuose, o pasibaigus vasaros ūkio darbams įsidarbino Eržvilko valsčiaus kanceliarijoje raštvedžiu. Per pusbrolį Gaudentą Kisielių susisiekė su Eržvilko gimnazijoje veikusia LLA organizacija ir tapo jos nariu.
Tačiau neilgai jam teko valsčiaus raštinėje alkūnes trinti - tik du ar tris mėnesius. Dar tų pačių metų žiemą buvo išleistas Kubiliūno vyriausybės įsakymas visiems sovietų valdžios metais atleistiems iš tarnybos buvusiems Nepriklausomos Lietuvos policininkams prisistatyti į policijos vado įstaigą Kaune. Brolis Telesforas taip pat gavo šaukimą atvykti į Kauną ir buvo paskirtas dirbti Kauno miesto A.Panemunės policijos nuovadoje vyr.policininku. Vėliau buvo pakeltas nuovados vachmistru. Čia jam dažniausiai tekdavo tvarkyti nuovados dokumentaciją, nes jo rašysena buvo graži ir mokėjo gerai spausdinti rašomąja mašinėle. Žinoma, tekdavo dalyvauti ir įvairiose vidaus tvarkos palaikymo operacijose, nes laikai buvo neramūs, kaimuose pasitaikydavo valkataujančių rusų karo belaisvių.
1943 m. vasarą buvo komandiruotas į Onuškio, Lydos apylinkes kovai su raudonaisiais diversantais, kurių Rūdininkų girioje tą vasarą knibždėte knibždėjo. Buvo sudarytas trisdešimties policininkų dalinys, kuris vokiečių karininkui vadovaujant rengdavo sovietų diversantams pasalas. Dalyvavo ir susidūrimuose su gerai ginkluotais ir kovose užgrūdintais diversantų būriais ir tokiu būdu pats įgijo partizaninės kovos patirties, kuri vėliau pravertė vadovaujant Pavidaujo būriui ir Kadagio kuopai.
Kitų metų vasarą vokiečiams traukiantis prie Kauno, Panemunės nuovados viršininkas Adomulis įsakė sudeginti visus dokumentus, o visiems policininkams išsiskirstyti. Taip 1944-ųjų metų vasarą per pačią šienapjūtę Telesforas atsirado Pavidaujo kaime. Ne tuščiomis parvyko: parsivežė keturis kariškus šautuvus, keturias vokiškas granatas ir apie pusę tūkstančio šovinių.
Netrukus mūsų apylinkių miškuose - Lapgirinėje, Šimkaitinėje - atsirado raudonųjų diversantų. Jie nieko nenuveikė, tik plėšikavo ir gąsdino žmones. Vieną rylą, jau gerai prašvitus, užplūdę mūsų sodybą nušovė dvi kiaules, pasiėmė vežimą, pasikinkė arklius ir išbildėjo keikdamiesi iš džiaugsmo. Po šio įvykio Telesforas suorganizavo savigynos būrelį - dešimt ar dvylika Pavidaujo kaimo ginkluotų vaikinų (Juozas Palubeckis-Simas, turėjo net rusišką kulkosvaidį). Ėmėm naktimis rengti pasalas. Tačiau susidurti su diversantais taip ir neteko: grįždavo į mišką vis ne pro ten, kur mes jų laukdavome.
Netrukus Pavidaujo apylinkėse apsistojo vokiečių kariuomenės daliniai ir raudonieji diversantai, išsiskirstę mažais būreliais, kažkur išsidangino.
Vokiečiams traukiantis, broliui Telesforui taip pat buvo galimybė pasitraukti į Vakarus. Keletą kartų pas jį lankėsi tarnybos draugai, kviesdami vykti kartu, bet jis atsisakė: “Sąžinė neleidžia man gelbėti savo kailį paliekant tėvus, brolius ir tėvynę likimo valiai!”
Sovietams antrą kartą okupavus mūsų kraštą, Pavidaujo ir kitose gretimose apylinkėse iš pradžių buvo ramu. Rytais prieš aušrą išeidavome pasiėmę ginklus į artimiausią Panerių ar Pavidaujo miškelį (Šmekę), susirinkdavom sutartoje vietoje apie dešimt-penkiolika pavidaujiškių ir prasėdėdavome prie liepsnojančio laužo iki pavakario, kad per daug “nekristų į akį” praeinantiems raudonarmiečiams, kurie beveik kasdien apsilankydavo pas mus ir pas kaimynus, prašydami tai duonos, tai mėsos, tai šiaip ko nors pavalgyti, o neretai ir “vodkės”. Naktimis kol kas ramiai miegodavome.
1944 m. Kūčių vakare suėmė Lydžio rinktinės Kadagio kuopos vadą Gaudentą Kisielių, žuvo jo brolis Jonas ir buvo sužeistas Antanas Girdžius, pas kurį jie buvo užėję atsigerti. Nuo tada teko ir mums, trims broliams, pasitraukti į mišką nuolatiniam gyvenimui. Kuopai vadovauti ėmėsi Telesforas Kisielius-Bitinas, kasdieniniuose partizanų pokalbiuose Česlovu vadinamas.
1945 m. apie sausio vidurį atsargos leitenantui Pranui Kauneckui atvykus į mūsų dalinį, brolis Telesforas vadovavimą kuopai perdavė jam, kaip turinčiam aukštesnį karinį laipsnį. Deja, šiam šauniam vyrui kuopai vadovauti buvo lemta neilgai: tų pačių metų vasario 14 d. jis žuvo kartu su Pavidaujo būrio kovotoju Napoleonu Gudavičium-Julium. Po Kaunecko žūties kuopos vado pareigas vėl perėmė Telesforas Kisielius-Bitinas ir vadovavo jai iki Gaudento Kisieliaus-Tomo pabėgimo iš nelaisvės ir sugrįžimo į dalinį - iki 1945 m. birželio mėn. pabaigos. Bitinas vėl ėmėsi vadovauti Pavidaujo būriui ir vadovavo iki savo žūties.
Telesforas Kisielius labai brangino savo žmones. Stengdavosi išvengti susidūrimų su stipresniu ar geresnę poziciją užėmusiu priešu. Ne kartą yra sakęs: “Kas iš to, jei mes nors ir kelias dešimtis “skeltanagių” paklosim, o neteksim bent vieno saviškio”. Visą partizanavimo laiką skaudžiai išgyveno dėl per klaidą žuvusių Paskynų kaimo gyventojų Giedraičio ir Giedraitienės namuose suimant komunistų aktyvistą Raudį. Niekaip negalėjo sau atleisti už padarytą klaidą - kad leido į vidų pirmam veržtis vokiečiui. Atliekant pavojingą užduotį jis eidavo pirmas tik dar paklausdavo: “Kas dar su manim?” Gal todėl jis buvo visų, ypač jaunesniųjų dalinio kovotojų, labai mėgiamas ir gerbiamas, laikomas sektinu pavyzdžiu. Mėgo humorą, visuomet buvo linksmas, retkarčiais leisdavo savo vyrams ir po “burnelę” išlenkti ir pats išlenkdavo, bet tik tais atvejais, kai būdavo užtikrintai saugus ir su sąlyga, kad būtų išlaikytas saikas ir rimtis.
Vykdydamas pavojingesnes užduotis ne visada imdavo mane. Gal todėl, kad buvau kulkosvaidininko (antrojo brolio - Juozo-Geniaus) antruoju numeriu. Kartą jo paklausiau, gal manimi nepasitikįs. Brolis atsakė: “Ne, Mikuti, pasitikėti aš tavimi pasitikiu, tu drąsus ir sumanus vyrukas. Aš tik noriu, kad bent tu išliktum gyvas ir, sulaukęs laisvės, papasakotum apie mūsų kovas”.
Kaip jauniausiąjį, jis mane labai mylėjo. Štai vos tik išsisklaidžius Paupinės mūšio parako dūmams, kuopos vadas Bitinas pirmiausia susirado mane, kad įsitikintų, jog aš dar gyvas. Kuopa šiame mūšyje patyrė pirmąją netektį: žuvo Jonas Bakšys iš greta Paupinės miško esančio Paparčių k., priklausęs Railos būriui.
1944-1946 m. Bitino būrio Kadagio kuopos vado kovinė veikla buvo labai intensyvi. Tuomet partizanai trukdė sovietinės valdžios įsitvirtinimui plačioje teritorijoje. Partizanai užėmė valsčius, nubaudė kolaborantus, paleido suimtuosius, sunaikino jų bylas. Tuo pačiu apsirūpinama ginklais, rašomosiomis mašinėlėmis, blankais, antspaudais, maistu.
1944 m. gruodyje Bitino būrys talkino Birbiliškės būriui (vadas A.Stašaitis) užimant Girkalnio vls. miestelį, susirėmė su čekistais Pavidaujyje. 1945 m. balandžio antroje pusėje kuopos vado Bitino nurodymu paruoštas Batakių vls. miestelio užėmimo planas. 1945 m. balandžo 17 d. kartu su Saturno būriu užimtas valsčius, paleisti suimtieji, sunaikintos jų bylos, rekvizicijų ir mokesčių dokumentai, paimti ginklai, maistas, kt. reikmenys..
1945 m. balandžio 28 d. iš pasalų Paupinės miške užklupta Kadagio kuopa. Bitinas vadovavo Railos, Saturno, Senio (Kulkio), Maželio būriams. Mūšyje žuvo partizanas J.Bakšys. Didesnių nuostolių išvengta.
1945 m. gegužės pradžioje Vadžgirio stribai vykdė operaciją Šaltuonos upelyje ties Vereikiu. Bitino būrys juos sunaikino. Vadžgiryje stribynė žlugo dar neįsikūrusi.
1945 m. lapkričio 10 ir 11 dienomis Bitino būrys talkino Saturno ir Gintaro būriams užimant Girdžių miestelį.
Bitinas žuvo 1946 m. vasario 14 d. Ridikiškių k., Eržvilko vls. kartu su Pavidaujo būrio kovotojais Petru Jackiu-Algiu, Vincentu Kačiušiu ir Izidoriumi Mockumi-Tautvydu. Jų kūnai buvo sumesti į šulinį prie Balandinės miško. 1990 m. perlaidoti į Eržvilko parapijos kapines.
Tą dieną jis su vyrais išvyko iš Kavolių kaimo gyventojo Šimaičio sodybos užmegzti ryšio su Lydžio rinktinės vadovybe į Ridikiškių kaimą. Čiaapsistojo Jackio sodyboje, kurioje anksti rytą buvo netikėtai užpulti. Mes, likusieji, iš Šimaičių sodybos tą patį vakarą pasitraukėme į Šimkaičių mišką, kur sutartoje vietoje turėjome laukti grįžtant Bitino su palydovais. Deja, nesulaukėme. Dar neprašvitus išgirdome stiprų susišaudymą - tratėjo kulkosvaidžiai, čerškė automatai. Kautynės vyko Butkaičių-Ridikiškių pusėje, už kokių 4-5 kilometrų. Supratome, kad enkvedistai užpuolė mūsų draugus. Dar po poros valandų su žinia atvyko ryšininkė K.Vasiliauskienė-Sutema: Bitinas ir visi trys jo palydovai žuvę, keturios Pavidaujo ryšininkės, tarp jų ir mano sesuo, suimtos, Sutemai pavykę pasitraukti. Pavidaujo, Butkaičių, Ridikiškių ir kitų kaimų apylinkėse siautėja gausūs enkavedistų daliniai. Mes kartu su Girdžių būrio vyrais pasitraukėme į Jurbarko miškus pas netoliese Žirniškių kaimo stovyklaujantį Paulaičio-Aido dalinį.
