PASKUTINĖ KĘSTUTĖNŲ UŽDUOTIS
Petras Girdzijauskas
Apybraiža
Nuo Bebirvaitės iki Eržvilko tik 15 km, tad kai Bebirvaitės priauganti gimnazija tapo progimnazija, mes, viršiję jos galimybes, pasklidome po Eržvilką, Jurbarką, Raseinius ir dar toliau, jei ten buvo giminių. Eržvilko gimnaziją valdo direktorius Vincas Ulevičius, tiksliųjų mokslų atstovas. Moko fizikos, todėl ir tvarka gimnazijoje svarbiausia: iš ryto mankšta, rikiuotė, maršas su daina. Taip kas rytą iki pamokų. Tos žygio dainos mums patikdavo - lietuviškos, kariškos, nes mankšta priklausydavo kariniam parengimui - pasirengimui tarnauti Lietuvos kariuomenei.
Po savaitės kitos pats klasės seniūnas pasikvietė pas save į svečius ir pasiūlė paskaityti "Atžalyną", "Varpą" ir "Laisvės Varpą"1. Paskaitęs supratau, kad tai Lietuvos kariuomenės laikraščiai, o juos leidžia ne "Tiesos" leidykla. Man buvo įdomu, kad mane surado kitas šaltinis su savo planais ir užduotimis.
Abiturientai (jiems priklausė brolis) rinkdavosi mudviejų kambaryje, taip pat skaitydavo "Atžalyną", aptarinėdavo Tėvynės gelbėjimo planus, neslėpdami patriotinių nuotaikų.
Buvo keturiasdešimt devintųjų kovo vidurys. Pamokos baigėsi, mus paleido atostogų. Klasėje klegesys iki lalančio triukšmo. Atsisveikiname su draugais, o ypač su draugėmis - dvi savaites nesimatysime.
- Poviliuk, ar nepamirši per atostogas? Šitiek gražuolių laukia Bebirvaitė, - burkavo Elytė. Gyvenimas padvelkė tikru pavasariu...
Iš šurmulio išdygo klasės vadovas, kompartijos narys, nenuspėjama asmenybė, žvelgė į mane nuo rūpesčio iškreiptu veidu, atsiprašė Elytės, pasivedė mane atokiau ir pusbalsiu patarė:*
- Švirinai! - mano kūnas nuėjo pagaugais, šmėstelėjo - kas gi išdavė? -Povilai Švirinai, saulė šildo.**
- Sniegas tirpsta ir teka į Šaltuoną***, - atsakiau nustebęs.
---------------
* "Atžalyną" ir "Varpą" leido Eržvilko gimnazijos pastogėje V.Ulevičius-Stasys Jarmala-Audrūnas, redaktorius, A.Jankauskas-Granitas, mokytojas, ir K.Greičius-Narimantas, mokytojas, platino gimnazistai, mokytojai, partizanai. "Laisvės Varpas" - Kęstučio apygardos štabo laikraštis, kuriame bendradarbiavo Audrūnas.
** Slapyvardis ir slaptažodis, kurį nustatydavo partizanų vadai.
***Atsakomasis slaptažodis. - Red. pastaba.
- Povilai Švirinai, tau pirmoji užduotis: kovo 24, ne vėliau kaip 26 šiemet prasidės masinis trėmimas Sibiran. Grįždamas į namus, pakeliui pranešk bent keliems Eržvilko valsčiuje, keliems Viduklės vls. ir saviems Šimkaičių valsčiuje. Žinia pasklis greit, svarbu pradžia. Per daug nesiskelbk, nes turėsi ir kitą svarbią užduotį. Antroji, turi gerą atmintį skaičiams, štai tau rūkomojo lakštelis su skaičiais, perskaityk ir kartok čia pat iki įsiminsi, tada popierėlį grąžink man. Šiuos skaičius privalėsi nunešti "Romanui" (paaiškina kaip jį rasti). Slaptažodis tas pat, tik tu pradedi kreipiniu. Kartok ir įsimink!
Po valandėlės pasakiau, kad įsiminiau ir galiu žygiuoti.
- Vykdyk!
- Klausau!
Auklėtojas dingo taip pat greit, kaip ir buvo atsiradęs.
Mano kūnas tapo spyruokle. Smegenyse pirmyn atgal riedėjo skaičių eilutės. Dabar aš vietoj rūkomojo popieriaus, tik smegenyse nesimato skaičių. Jam leista surašyti, man - ne (mačiau, kaip degdamas papirosą lyg netyčia sudegino diktuotus skaičius). Svaigi romantika virto rūsčia tikrove, bolševikiniu šalto Sibiro siaubu, pakvipo paraku, nes tuos skaičius reikia perduoti į štabą. O kur jaunystė? Svajos... mėlynos akys... gelsvos kasos... ji palauks, nes pasibaigė anuomet Lapgirinėj, partizanų palapinėj, kai prisiekiau priešintis rusomongoloidinėm ordom, kol kvatosis kulkosvaidžiai prie apsuptų sodybų, kol riedės ešelonų voros per Uralą - jaunystė palauks!
Įeinant į stovyklą mudviem su Merkiu uniformuoti sargybiniai atidavė pagarbą, nes jį visi pažinojo ir gerbė. Atidengė užuolaidą-duris į žygio palapinę, kurioj ką tik iškilmingai buvo prisaikdinti jauni partizanai. Atsidūriau blankia žvakių šviesa apšviestoj patalpoj. Ant stalo tarp dviejų žvakių stovėjo kryžius, dešinėje Trispalvė. Aplinkui tvyrojo tirpstančio vaško ir žygio batų tvaikas. Tik vėliau pastebėjau nuo stalelio į mane žiojėjantį mauzerio vamzdį.
- Prisieksi vienas, man, nes turėsi specialias, svarbias užduotis. Turi unikalią atmintį, mes ją panaudosim Tėvynės ir Kęstutėnų labui.
- Tarnauju Tėvynei! - atsakiau, kaip ir buvau mokytas per karinį parengimą.
- Priesaiką pradėsim malda.
- Gal man sukalbėti mišias lotyniškai, aš jas moku nuo Introibo ad alterae Dei iki Ite missa est atmintinai.
- Žinau, kad moki, girdėjau tave Bebirvaitės šventovėj meldžiantis, čia ne mišios, bet priesaika. Ji turi savo tvarką. Ordnung mus werden sein! -baigė Merkys.
- Zum befehl mein Sehef! - atsakiau vokiškai pareikšdamas savo svarbą.
- Malda, - tarė vadas, garsiai žegnodamasis. - In nomine patris et filio et spiritus sanctus.
-Amen.
- Laimink Dieve visus, su kuriais leidai man kartu grumtis su priešu, ypač tuos, kurie kaip broliai padeda šioje sunkioje kovoje. Pater noster gui est in coelis, santificetur nomen tuum... et ne nos inducas intentacionem.
- Sed libera nos a malo. Amen, - užbaigiau Viešpaties mums paliktą maldą.
- Dabar padėk ranką ant ginklo ir kartok paskui mane: aš, Povilas Švirinas, prisiekiu Viešpaties akivaizdoje, kad nesigailėdamas jėgų, jaunystės ir gyvybės ginsiu Lietuvos nepriklausomybę bei tautos garbę nuo bolševikinių ir kitų priešų, šventai vykdysiu partizanų vadovybės įsakymus, saugosiu visas patikėtas man paslaptis. Visas žinias apie bolševikinius ir kitus priešus pranešiu partizanų vadams. Priešams paslapties neišduosiu. Jei priesaiką sulaužysiu - tenubaudžia mane Dievas ir partizanų karo lauko teismas. Dieve, Tavo akivaizdoje meldžiu stiprybės ir pagalbos sunkioje kovoje!
- Bučiuok ginklą - tai priesaikos patvirtinimas partizanų vadams, -tęsė Merkys.
Jis paėmė mauzerį į abi rankas ir prinešė prie manęs. Prisiliečiau lūpomis prie šalto plieno. Vado rankos dvelktelėjo eglių sakais, o nuo ginklo -šermenų tvanksa, tarsi NKVD lavonai gulėtų čia pat.
- Bučiuok valstybinę vėliavą, - (vadas patraukė vėliavos šilką artyn), -tai priesaikos patvirtinimas mūsų Tėvynei Lietuvai.
Prisiglaudžiau lūpomis prie vėliavos šilko - jis dvelkė motinos nuotakine suknele ir namų šiluma.
- Bučiuok kryžių - tai priesaikos patvirtinimas Dievui. Nuo jo teisingumo nei pasislėpsi, nei išsisuksi - viena išeitis sąžiningai vykdyti įsipareigojimus.
Prisiliečiau lūpomis prie nukryžiuotojo kojų - tūkstančius kartų matytas Bebirvaitės šventovėje, čia į mane jis žvelgė rūsčiau, tarsi įspėdamas: tas kelias bus panašus į Golgotos, bent jau ne lengvesnis.
- Stok ir deklamuok Lietuvos himną, - įsakė Merkys.
- Lietuva, Tėvyne mūsų..., - vadas pasitempė gerbdamas ranka. - Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi...
Pasveikinęs mane, kaip Kęstutėnų karį, vadas pridūrė:
- Ginklu ir sprogmenimis nesinaudosi. Ginkluotų karių mes turime pakankamai. Tavo kovos įrankis - neeilinė atmintis, guvus protas ir artistinė išmonė. Žvalgyboje labai svarbu. Antai Šaltekšnį Burbinėje NKVD iš-skrodė čia pat, eglyne, ir iš gerklės ištraukė slaptą pranešimą. Žuvo žvalgybininkas ir paslaptį čekistai išaiškino, dėl to suruošė neeilines skerdynes. Tu šifrą privalėsi įsiminti ir jį nunešęs pakartoti adresatui. Čekistai kiek bekratytų vargšą piemenėlį (tokį privalėsi suvaidinti), pas jį nieko neras. Ištreniruok baimės būseną, kad neužmirštum ar nesupainiotum skaičių.
- Zum befehl! - supratau vade, - tariau kiek nuliūdęs. Norėjosi turėti sidabru blizgantį Valterį. Rodos, galėtum iššaudyti visus čekistus. Tačiau...
- Štai pirmoji užduotis, - vadas pateikia šifrą, įsiminęs grąžinu popierėlį. - Nužygiuosi už Paupio iki "Sopulingosios", dešinėn į mišką iki Ąžuolų Ąžuolo, slaptažodis...
Ši daugiau nei dviejų metų senumo atminties juosta pasisuko mano vaizduotėje per keliasdešimt sekundžių. Juosta, kuri vietoj jaunatviškos romantikos neša mane į partizaninio karo sūkurius.
- Poviliuk, kodėl tu pablyškai ir rūstus kaip rusistas Šveistys? - vėl priėjusi čiauškėjo Elytė. - Gal parašytum laiškelį, žiū ir suspėtų atkeliauti. Tavo rašiniai įdomūs, net garsiai klasei paskaito lituanistė.
- Žinoma, žinoma, - atsakinėjau, stengdamasis nusišypsoti, bet tik išsišiepiau, tarsi tigriukas, stengdamasis apkabinti jos pečius - būti meilesniu
negu pats norėjau.
- Kodėl toks įsitempęs, galėtum ir švelniau...
Tik prisilietęs prie jos supratau, kad švelniu nebūsiu. Spyruoklė užsukta ir ji atsileis, kai išpoškinsiu skaičių tiradą adresatui. Laikas mane gena, jo duota nedaug, matyt, reikalai skubūs ir svarbūs. O jaunystė? Jaunystė palauks! Tokia lietuvio dalia šioj Europos galingųjų kryžkelėj.
Elytė privalo išgirsti šią siaubingą žinią. Ji privalo žinoti ir neprivalo suprasti, kad ši žinia atnešta čia į klasę, o svarbiausia - kas ją atnešė. Pro praviras duris iš koridoriaus skambėjo darnus aštuntokų sekstetas. Jie išsiskyrimus ir susitikimus palydėdavo skambia daina:
Ir sukrykš vėl gervių virtys,
Suskambės daina klevuos–
Gera čia gyvent ir mirti,
Gera būt čia, Lietuvoj!
Man ši daina nuskambėjo kaip tremtinių godos ešelonuose - kaip gera ir būti, ir mirti savoj šaly! Tarsi partizano goda, pakėlus granatą ties galva...
- Žinai, Elyte, aš tave palydėsiu, tik trumpam užsuksiu į savo kambarį pasiimti būtinos mantos atostogoms.
- Negi tu dėl manęs, negi tau nesunku, - čiauškėjo nudžiugusi. Džiaugiausi ir aš, suradęs išeitį pranešti buvusiam mano šeimininkui, o ir Elytei šią kraupią, bet svarbią žinią.
Ėjome tylūs ir artimi, bet tarsi nesavi. Kraupi žinia slėgė krūtinę, skaičiai virtine klebeno smegenis, jaunystė karščiu alsavo į veidą...
- Mielasis, atsisveikinu čia, prie šeimininkų bus drovu. Mes dar tokie jauni. Jie gali mūsų jausmų nesuprasti. Bučinys nei trumpas, nei svaigus. Jos lūpos buvo putlios, švelnios, kvepėjo atbundančia gamta ir pavasario vėju. Prigludęs kūnas, krūtys stangrios, akių mėlynė gili, vylinga, gundanti. Bet man nebuvo lemta svaigti bučinyje ar skęsti akių gelmėje. Mano galvoje nuolat sukosi sausų skaičių eilės. Nė vienas negalėjo pakeisti vietos ar būti užmirštas. Tai buvo svarbiau už bučinius ir glamones. "Prisiekiu, -skambėjo ausyse, - šventai vykdyti vadų įsakymus..."
- Poviliuk, ar lik tiek? Taip šaltai? Gal nemyli? Gal toj Bebirvaitėj...
Vėl bučinys, vėl prisiglaudimas. Lūpos pakvipo medumi, rankos apsivijo.apie kaklą, krūtys smigo mano krūtinėn, visu kūnu prisisiurbė prie manojo. Ėmiau prarasti savitvardą, atsipalaiduoti, pasiduoti jaunystės šėlsmui... Vėl lyg kūju.
- Švirinai, antroji užduotis labai svarbi!
"Dieve, tavo akivaizdoj meldžiu stiprybės!" - skambėjo galvoje. Mes nepastebėjome, jog prie mudviejų artėjo pakeleivingi.
- Poviliuk, atleisk, gal aš per daug, gal negerai, pagalvosi, kad kokia... -šnabždėjo mėlynakė, paėmė mane už parankės ir kartu patraukėme jos būsto link.
Pavasario švelnus dvelksmas kėlė iš žemės - Motinos ir Motinystės nesulaikomai atgimstantį daigą. Gamta nepaisė, kad buvo maitojami žmonės ir žemė. Ji buvo nepermaldaujamai amžina.
Jos buto šeimininkas, vokietmetyje buvęs mano, sutiko su plačia šypsena.
- Štai kokia staigmena, seni pažįstami, - greitakalbe pažėrė Steponas. - Tai blogą ar gerą naujieną, porink, veltui tokio vingio nedarei.
- Nežinau, ar būna šiais laikais gerų naujienų. Mėnesio pabaigoje, ne vėliau kaip dvidešimt ketvirtą vėl bus trėmimas Sibiran!
- Aš vienas juos prakeiksiu už tokius darbus, - užsiplieskė Steponas. -O kiek dar tokių kaip aš keikia? Kada jie griausmu skradžiai žemę prasmegs? Rupūžės, velnio išperos, nuspangę parkos! - nenustojo šeimininkas, kol visi keiksmažodžiai baigėsi, kol visai išsikvėpė. Tada nusviro rankos, visas susmuko, pritrenktas beartėjančios baisios nelaimės, baisios nežinios, kuri nežinia, ar tuo laiku kaip nurodyta užgrius, ar dar kiek palauks? Viena buvo tikra, kad tai neišvengiama, nes Eržvilko įguloje pasirodė karininkai su lakūnų uniformomis - trėmimų demonai. Jie visad pasirodo prieš nelaimes Lietuvai.
- Poviliuk, kaip gi, kodėl man nepasakei apie tai anksčiau? - pyktelėjo Elytė.
- Dabar jau pasakiau, perspėk savuosius ir pakeliui į namus kitus.
Atsisveikinau, palikdamas išsiskyrimo ir nerimo siaubo nešuliu prislėgtą
Elytę ir susmukusį apatišką Steponą. Patraukiau vokietmietyje pramintais takais tėviškės link.
- Laba diena, ponia, - kalbinu šeimininkę, triūsiančią kieme, eidamaspro pirmą ūkį. - Kovo 24 d. ne vėliau trems lietuvius Sibiran.
- Kad tave velniai, kad juos velniai, kad jie sprandus nusisuktų griūdami peklon, vėl kaip pernai, kaip užpernai, kada jie baigs, kada nustos, - be perstojo ūkavo su ašaromis moteriškė. Aš jau toliau nuo šio kiemo, matydamas, kad ji nori kažką pasakyti. Aplenkdamas ją šūktelėjau:
- Pasakyk kaimynams!
Toliau greitu žingsniu patraukiau kito ūkio link. Trobos geros, tvirtos, stogai raudonų čerpių, būtina užsukti, pranešti.
- Kovo 24 d. ne vėliau bus vežimas Sibiran, - paaiškinu pusamžiui vyriškiui.
- Tai kaip čia, po paradais, juk pernai iš šio ūkio gaspadorius išvežė, negi šiemet ir mane? Kas tau sakė, kad mane veš? - bandė susigaudyti vyriškis.
- Visus veš, kurie užėmė svetimus ūkius, - atsakau rimtu veidu ir skubiai kulniuoju nuo valdžios rėmėjo.
Skubu, kiek sutrikęs, atsisuku pasižiūrėti ar nesiveja. Nesiveja, kiek ramiau. Vėl trobos, vėl ūkiai, greta vienas kito.
- Padėk Dieve, - pasveikinu sutuoktinius, girdančius gyvulius savo kieme.
- Dėkui, dėkui, - atsako moteriškė, skarelės kampu pasivalo lūpas, tarsi pasiruošia atsigerti iš pasemto kibiro.
- Dvidešimt ketvirtą ne vėliau prasidės vežimas į Sibirą, - pažeriu be įžangos, - pasisaugokit patys, perspėk kaimynus!
- Ačiū, vaikeli, už žinią, kad ir blogą. Geriau žinoti iš kalno. Gali kas nori susikrauti daiktus, kas nenori - pasitraukti. Teodorai, tie vaikai patikimi, ruoškis, ruoškis miškan, o aš surasiu sau būstą.
Aš matavau akimis kitą ūkį, kurio žmonėms bevieliu telefonu pranešiu skaudžią žinią.
Tėvai su džiaugsmu sutiko atostogų grįžtančius vaikus ir su nerimu išgirdę datas, kai Sibiran bus tremiami tūkstančiai šeimų. Ne pirmi metai, kai jie sukrauna būtiniausius daiktus į maišus, kad turėtų kuo apsirengti ir maitinti gausų mažų vaikų būrį pakeliui.
Man reikia išsisukti iš išsiilgusių tėvų ir jaunylių brolių globos, nunešti sausų skaičių virtinę į gretimą kaimą už miško. Delsti nevalia, bet nei tėvai, nei vyresnysis brolis neprivalo ne tik žinoti, bet negali įtarti mano turimų įsipareigojimų.
- Mama, aš pas Leoną į Naukaimį, pranešiu, nes jiems irgi gresia. Nelaimė gali užklupti anksčiau nei nurodyta, - įtikinėjau. Po priekaištų įtikinau ir be kliūčių išskubėjau pas Romaną.
Jis sutiko nepatikliai, kaip ir andai, įsitikinęs, kad per jaunas tokioms užduotims.
- Romanai, saulė šildo.
- Sniegas tirpsta ir įteka į Šaltuoną, - vangiai atsako jis, - tai ir vėl žvirbliamušis, geriau bandą ganytum. Kai stribai prigriebs - ištiši!
- Vykdyk įsakymą, jei ne - paduosiu raportą, iš tavęs išspaus skysčius!
- Paduosiu, paduosiu, vietoj savo raporto užsikibk karvei už uodegos, ten tavo vieta, negali surasti vyrų žiniai atnešti, - jau kinkydamas arklį vežimėlin burbėjo Romanas, - užrišiu tau akis, nuvešiu, tuomet ir raportuosi.
- Daryk, kas tau įsakyta, man svarbu laiku perduoti šifrogramą.
- Duok, aš ją perduosiu, - ištiesė jis nuo darbų sudiržusią ranką.
- Ji mano smegenyse, įsakyta padiktuoti adresatui, - nutraukiau jo sumanymą.
Įsėdome į vežimaitį, Romanas išsitraukė tamsios medžiagos šaliką, rūpestingai apvyniojo mano galvą, patikrindamas, kad negalėčiau įžvelgti pro kurį nors kraštą. Jo sudiržusios rankos dvokė arklių mėšlu ir sunkiu mėšlavežio prakaitu, ne kartą patirtu tėvų namuose.
- Na, bėri, na, - pavarė Romanas arklį. Mes pajudėjom pažliugusiu keliu. Nesistengiau suprasti, kokia kryptimi važiuojam. Mažiau žinoti -geriau. Sustojom, nuvedė, įlaipino į bunkerį, gal troboj, o gal kitame pastate. Pasisveikino girdėtas, veik pažįstamas balsas.
- Diktuok, aš pasiruošęs užrašyti, - ištarė ramiai. Išskaičiavau man pateiktus skaičius. Pavartė kažkokią knygą. Valandėlę patylėjęs pasakė, kad šifrogramos nesupainiojau. Padėkojo, kad laiku suspėjau.
Vėl Romanas paėmė už parankės išvedė į vežimaitį ir bėris vienodu žingsniu traukė per pavasario polaidį. Akis atrišo pamiškėj, neutralioje zonoj, be žinios, kur buvau ir su kuo kalbėjau.
- Gali drožti, paslapčių skerdžiau, - su pašaipa mestelėjo Romanas, aiškiai nepatenkintas, kad šifrograma aplenkė jį. Aš žinojau, kad jis nemėgo ir nepasitikėjo jaunuoliais, įstojusiais į karo kelią.
Žingsniavau į namus su palengvėjimu, nes visi skaičiai buvo nunešti nesupainioti. Žinia perduota. Nedavė ramybės šifrogramos adresato girdėtas balsas, kiek anksčiau, visai kitom aplinkybėm. Nors žinojau, kad tai man net pavojinga, bet smalsumas ėmė viršų ir judino pasąmonės klodus. Priešui lengva pasakyti - nežinau, kai iš tikrųjų nežinai. Kai žinai - padėtis keblesnė.
Mūsų nedidukas kaimas žinią apie trėmimą priėmė kaip pavojaus signalą. Pasiruošė. Nors genocido akcija pora dienų vėlavo, bet nuo nurodytos dienos kaimas tarsi išmirė. Priešpiečiais baubė nemelžtos ir negirdytos karvės, tačiau žmonės pasirodydavo tik apie pietus, kai nelaimingųjų gurguolės būdavo toli už kaimo ribų. Kovo pabaiga, polaidis, pats pažliugimas. Miške šlapias sniegas. Bet išradingieji tėvai savoj žemėj suranda vietą - nuošaliame intake, ties Bebruva, Kelnorę. Tai smėlio kalnelis su krateriu viršuje. Jj uždengus - tampa slėptuve. Iš ten galima stebėti, ar apsuptas ūkis, ar jau išmušė lemtinga valanda?
Motina Elena dvasinę atramą sau ir gausiai šeimai suranda maldoj, nesibaigiančių rožančių virtinėje. Jai talkina broliukai: Jonukas, Staselis, Gedukas ir dar pyplys Broniukas. Ilga rožančių virtinė mane vertė susimąstyti ir bendrauti su Viešpačiu iš širdies.
-Viešpatie, išklausyk mano šauksmą, nes mūsų maldos jau nebepadeda. Mūsų tautos aukos, paaukotos žiauriausiu būdu, tokios didelės, kad Tavo pranašai pamatę jas nustėrtų. Kai Izaokui paliepei paaukoti vienatinį jo sūnų - jis pakluso, bet jo ranką sulaikė. Mūsų tautai siunti budelius vienus po kitų, po žiaurių ypač žiaurius. Jų abiejose rankose kruvini durklai. Jų sadizmui nėra ribų, štai šalia manęs mano tėvas siunčia Tau maldavimus. Tu jį saugojai nuo daugelio čekistų. Jis moka apsimesti senu ir sergančiu, nes moka jų kalbą ir jį daug kartų paliko kaip ligonį. Tačiau trėmimo Sibiran metu to nebūna: keliami vežiman mirštantys ligoniai ir seniai, gimdančios moterys. Žudomi vietoje nepaklūstantys. Viešpatie, kieno tai rykštė ir už ką? Gal Tu tų žudynių neregi ar Tau apie jas nepraneša? Ar mano tėvų ir protėvių nusikaltimai tokie dideli, kad reikia tiek kraujo kančios ir ašarų?! Viešpatie, suteik man Dovydo galią ir aš juos išvarysiu iš mūsų Tėvynės arba duok partizanams slaptą ginklą, kad jie sunaikintų nekrikštų rusomongoloidų ordas, siaubiančias mūsų tėvų ir protėvių šventą žemę. O Tu leidi išniekintus aikštėse karių kūnus be maldų, be giesmių sumesti į senus šulinius, žvyrduobes ar net šiukšlynus. Tu leidi išniekinti per juos savo atvaizdą, o per tai ir Save!
- Šventoji Marija, Dievo motina, - meldė kartu devynmetis, šešiametis ir trejų metukų broliai, bosinant tėvui...
Vėsa smelkėsi į kaulus, Sibiro šalčio šmėkla stingdė širdį ir sąnarius. Dar tik vidurnaktis. Visų akys krypsta į vakarus, ten stuba, šiluma ir palaima. Visiems vienintelis klausimas: ar nesupa jos rusomongoloidai su ilgais durtuvais ant šautuvų?
Šįkart Sibiro giltinė praėjo pro mūsų namus, neužsukdama į juos. Dar bus didesnis ar mažesnis pakartojimas, tik nežinia kada. Tėvai skaičiuoja prarastus kaimynus ir gimines. Motina aprauda jų kalvarijas. Ji tai supranta, nes jos sesuo Marija jau devyneri metai ten. Svainio Jono kaulai užkasti kažkur amžiname įšale, o gal boluoja Sibiro upės deltoje? Jos brolio Martyno šeima ištremta ir išblaškyta užpernai.
- Viešpatie, pažvelk į jų kančią, - aimanavo motina Elena, - ir ledinio Sibiro šaltį! Tu suprasi, kokią naštą uždėjai ant gležnų žmogaus pečių! Mūsų amžius toks trumpas, o ledinė kančia tokia ilga, - maldavo dukterėčia Agnė, pabėgusi iš ledinio šalčio ir besislapstanti Lietuvoje tarsi nusikaltėlė. O ji tik grįžo į savo gimtą žemę.
Susikraunu kuprinę ir vėl tais pačiais takais ir keliais nuo Bebirvaitės iki gimnazijos. Pirmadienį vėl pamokos, tik neaišku, kiek suolų rasime tuščių?
Po atostogų į pirmąją pamoką paprastai ateina auklėtojas. Pas mus atėjo kitas mokytojas. Po ilgokos tylos tarė:
- Iš klasės sąrašo išbrauksime V.Liekį ir jo seserį, abu Dielkus, N.Lukošių, Stankų, matyt, ir Eičių, o dėl kai kurių pasiaiškinsime, - liūdnai užbaigia mokytojas Jankauskas.
Klasėje kapų tyla, nors nebuvo pasakyta dingusius pagerbti tylos minute. Tyla trunka ilgiau negu minutę, ilgiau negu reikėtų. Mokytojas nežino, ką pasakyti mums, mes nežinome, ką pasakyti jam. Mokytojui tarsi netyčia išsprūsta įprastinė frazė:
- Kaip praleidote atostogas?
- Slapstėmės, - atkerta kažkuris. Niekas nepaklausia nuo ko ir kodėl -visiems aišku.
Vėl nejauki tyla.
- Nuo šiol nebus ir kai kurių mokytojų. Jūsų auklėtojas daugiau nebemokytojaus.
Mudu su suoladraugiu susižvalgome. Jis ir man, ir jam pranešė tą pačią žinią, tik kiekvienam atskirai. Jis neišlaikė dvilypumo. Jam buvo pavesta žvalgyti kompartiją ir čekistus, teikti žinias Kęstučio apygardos žvalgybos viršininkui. Tai buvo sudėtinga, nes jis privalėjo eiti su čekistais tremti bendrapiliečių. Tai buvo virš jo moralinių pajėgų. Jis liko Kęstutėnų kariu, gimnazija neteko mokytojo.
Slogi ir nejauki pamoka baigėsi. Mes skaičiavome savo klasės ir gimnazijos ištremtuosius ir pasitraukusius nuo trėmimo. Tas darbas buvo sudėtingas, nes tikrų žinių nebuvo.
Kitos pamokos prasidėjo dalykiškai, be klausimų ir įžangų. Genocido akcijos našta slėgė visus. Diktuojamus dalykus užsirašinėjome mechaniškai. Mokytojų žodžiai skriejo atgal tarsi žirniai nuo sienos, nepasiekdami mūsų sąmonės.
Namuose radau kvietimą į Jurbarko karinį komisariatą, nors buvau tik šešiolikmetis. Tačiau šaukimas su grasinimais, jei neatvykčiau. Nusprendžiau nuvykti.
Nuo Eržvilko iki Jurbarko virš dvidešimties kilometrų. Kelias pažliugęs - balandžio pradžia.
Prisistatau karinio komisariato budinčiam visai vakarėjant, nusiplūkęs, permirkęs. Šis pakelia telefono ragelį, surenka numerį ir praneša:
- Etot pribil, - o mane pakviečia atsisėsti ir palaukti.
Po gero pusvalandžio ateina aukštas lieknas vyriškis odiniu paltu ir įsako eiti su juo. Nuėjome į neišvaizdų pastatą, per keletą kabinetų. Šis perdavė mane kabinetiniam rusomongoloidui budeliškos išvaizdos kresnam vyriškiui, kuris be susipažinimo ceremonijos išrėžė:
- Čia ne komisariatas, ne milicija ir ne krištoliniai čekistai, kaip jie save įvardija. Čia mes operatyvininkai, baudėjai, naikintojai. Su tavim galim daryti ką norim: mušti, užmušti, nulupti nagus ar išprosinti iki raudonumo įkaitintu lygintuvu. Niekur nepasiskųsi, niekas tavęs neišgirs ir niekas tavęs nesuras. Dingsi be žinios. Viena tau išeitis - iškloti viską, ką žinai apie banditus, apie gimnazijos pogrindininkus, pasirašyti dokumentą bendradarbiauti su mumis ir ryt iš ryto grįši į gimnaziją kaip iš karinio komisariato. Niekas apie tai nesužinos, tik mudu. Ryšį nustatysiu aš, tu jį vykdysi.
- Aš nei šliužas, nei niekšas, šito nebus! - atrėžiau.
- Klička, tvoja klička, kto zaverbobal? - žvėrimi sustaugė rusomongoloidas ir, pagriebęs šautuvo šampalą, kirto per pečius.
Taip prasidėjo jau kitas karo su okupantais etapas.
□ Petras Girdzijauskas, A.Jankauskas, buvęs "Atžalyno" ir "Varpo" redakcijos narys, P.Balašaitis - buvę Eržvilko gimnazistai prie atminimo plokštės gimnazijos direktoriui Stasiui Jarmalai-Audrūnui. 1999 10 08
□ Eržvilko gimnazijos žuvusių mokytojų ir gimnazistų atminimo plokštė, kurioje įrašyta 13 pavardžių
