MES NEBUVOME BĖDOS VAIKAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

STRAIPSNIAI VAKARŲ LIETUVA

Eugenijus Ignatavičius

Apmatai partizanų vado Juozo Kasperavičiaus portretui 90-ajam gimtadieniui ir 55 žuvimo metinėms atminti

APSISPRENDIMAS

Kadaise Lietuvoje gimus vaikeliui, sako, ateidavo nuo upės laumės, iš lankose pakilusių rūkų naujagimiui ausdamos kelią. Paskui pro kambarėlio langą nužvelgdavo mažutėlį, ir, atmatavusios jo atraižą, patiesdavo gyvenimo kelionei taką.

O egiptiečiai pasikliaudavo žvaigždėmis. Jei, pasak jų, kiekvieno žmogaus likimas užrašytas žvaigždėse, tai 1912-ųjų planetos tą liepos 17-osios naktį ant Mituvos krantų, Kasperavičių troboj, Juozukui įtraukus pirmą deguonies gurkšnį, susiklostė labai nepalankiai. Nors gimė sveikas ir gaivalingos prigimties rubuilis, visa kunkuliuojančia energija ir proto išmintim priešinęsis likimui, gyvenimo vairą laikė nelyginant “ANBO” lėktuvo šturvalą, tačiau jam skirtų žvaigždžių nulemto tako traukos būta stipresnės už asmeninius norus ir valią - įvyko tai, kas buvo lemta įvykti.

“Keturiasdešimt penktųjų žiemą, sužinoję, kad jis namuose, būrelis vyrų nuvykome kviesti į partizanų būrį. Į partizanų judėjimą jis žiūrėjo skeptiškai ir buvo linkęs laikytis pasyviai.

-    Per žiemą pasislapstysiu, o pavasarį matysim, - toks buvo atsakymas į mūsų kvietimą.

-    Jūsų reikalas. Tik pavasarį kad nebūtų per vėlu, - perspėjome išeidami ir palinkėjome geros kloties.

Praslinkus po mūsų apsilankymo trim ar keturiom savaitėms, kažkas jį įskundė, nurodė slėptuvę ir būrys enkavedistų jį su broliu areštavo”1.

Tai liudija, kad pats lemtingiausias J.Kasperavičiaus sprendimas nebuvo atsitiktinis. Jo mąstymas ir situacijos suvokimas buvo pagrįstas aiškia logika. Romantiškomis greitų permainų nuotaikomis tuo laiku gyveno beveik visa Lietuva. Vakaruose, visai netoli jo gimtinės, Karaliaučiaus žemėje, dar tebegaudė karo kanonada. Rusų kariuomenėn gaudomi patrankų mėsai vyrai slapstėsi kur kas išmanė. Ne iš bailumo, o dėl to, kad nematė jokio reikalo tarnauti raudonųjų okupantų tikslams ir laikė tai Tėvynės išdavimu. Rudas ar raudonas - vienodas okupantų ponas.

Be to, iš Vakarų nuolat sklido žinios, kurios vėliau pasitvirtino - anglai iš naujo buria vokiečių armiją ir karui pasibaigus pareikalaus rusų grįžti į savo šalies senąsias teritorijas, o jeigu nesutiks, tai tų pačių vokiečių ir anglų bei amerikiečių kariuomenės jėgomis bus suduotas lemiamas smūgis bolševikų imperinei armijai. Remiantis 1940 m. Čerčilio, Ruzvelto ir net paties Stalino pasirašyta Charta dėl tautų apsisprendimo teisės pasibaigus karui, sveiku ir blaiviu protu buvo neįmanoma suvokti kitaip, netgi nekilo mintis, kad Vakarų demokratijos šalys šitaip begėdiškai ir ciniškai gali išduoti žmogiškumo principus: XX a. viduryje visas Vidurio Europos šalis atiduoti niokoti ir žudyti euroazijatiškiems barbarams. Kaip kitaip tuo laiku galėjo galvoti ir J.Kasperavičius, gabus aviacijos karininkas-leitenantas, geras strategas ir karštas šalies patriotas. Jo akyse buvo išduotos ir išformuotos ne taip jau menkos Lietuvos karinės galios. Jis puikiai matė, kaip mongoloidiškų ordų įveikti neįstengė iki dantų ginkluota ir galinga nacių kariuomenė, o ką kalbėti apie ką tik besikuriančius, prastai organizuotus partizanų būrius. Jis buvo pernelyg blaivaus proto strategas, kad pasiduotų trumpalaikėm emocijom ir nesuvoktų tikros padėties bei tolimesnių perspektyvų. Beje, tuo pačiu metu ir jo kaimynas iš šiaurės, gyvenęs anapus Raseinių, netoli Šiluvos, kapitonas Jonas Žemaitis taipogi slapstėsi tėvų sodyboje ir laukė - į mišką neskubėjo.

Be to, J.Kasperavičius buvo profesionalus karo lakūnas, skraidęs su moderniausiu tuo laiku “ANBO” naikintuvu, visą jaunystę ruošęsis tėvynę ginti padangių oro mūšiuose, o ne su šautuvu. Tik vėliau jau partizanaujant susitikusi su juo kaip Kęstučio apygardos vadu ryšininkė Nina Nausėdaitė, prieš karą drauge lankiusi tą pačią sklandytojų mokyklą Kaune, pasišaipydavo: “Tai matai, Juozeli, kaip sakalai padangėmis skraidėme, o dabar - į žemę lįsti kaip kurmiams”. Jis tik smagiai nusikvatodavo.

Didelį vaidmenį J.Kasperavičiaus likime suvaidino ir asmeninis gyvenimas, jo pasaulėjauta, prieštaravimas tarp jausmo ir pareigos, tarp kraujuje įaugusio sėslaus žemės vaiko prisirišimo prie tradicijos, pagarbos tėvams, pareigos ir meilės šeimai, gimtinei, o iš kitos pusės - polėkis, energija, dideli užmojai, pareigos šauksmas gelbėti tėvynę, tesėti karo lakūno priesaiką - Dievo vardu ištartus žodžius. Šiuos dalykus jis, kaip ir daugelis nepriklausomos Lietuvos išaugintų vaikų, buvo giliai įsisąmoninęs - dėl tautos ir laisvės išgelbėjimo jie nežinojo kompromiso su sąžine ir pragmatiško egoizmo. Arba - arba: jokių išvedžiojimų ir veidmainystės.

VAIKAS - AUKSARANKIS

Juozukas su dviem broliukais ir jaunyle sesute Anele augo pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvai valdė 18 ha geros žemės sklypą, buvo pasistatę naujus trobesius, užveisę didelį sodą - pavyzdingas stambus ūkis klestėjo ant Mituvos kranto prie pat Girdžių miestelio, Jokūbaičių kaime, netoli Jurbarko. Vaikai šeimoje buvo auklėjami katalikiška dvasia, mokomi gražaus elgesio, darbštumo, skatinami mokytis ir dorai gyventi.

Šiandien iš jų gražios šeimos gyvųjų tarpe beliko tik Anelė Daukšienė (Kasperavičiūtė), tebegyvenanti gimtuosiuose Girdžiuose. Ji Juozo vaikystę prisimena nuo to laiko, kai jis pradėjo lankyti Jurbarko gimnaziją, nuo jų sodybos esančią už dvylikos kilometrų - ne dėl pasilpusios atminties, o paprasčiausiai ji buvo keletu metų jaunesnė. Nors ir būdama maža, ji įsiminė kai kuriuos broliuko charakterio bruožus, polinkius: jo tvarkingumą, darbštumą, kultūringą elgesį ir nuoširdumą, norą padėti kitiems. Jo galva visada būdavo pilna visokiausių planų ir užmačių ne tik apie mokslą ir darbus, bet ir tolimą ateitį. Vaikas nuo pat mažumės turėjo auksines rankas: ką tik paima, tą ir padaro. Viską dirbdavo kruopščiai ir dėmesingai, stengdavosi viską padaryti kuo geriau ir gražiau.

Mokydamasis ketvirtojoje klasėje atostogų metu namuose ištinkavo trobą, sienas nudažė ornamentais, pats sumūrijo naują krosnį (tuo metu dar nei pas vieną kaimyną nebūta mados tinkuoti trobos sienas).

Baigęs šešias klases Juozukas taipogi vasaros atostogų metu darbuojasi jau kaip tikras dailidė, užsikoręs ant aukščiausių pastolių dažo Girdžių bažnyčią. Mokėjo jis ir staliaus, ir kitus amatus: mokėjo pasisiūti batus, gaminti baldus (namiškiai didžiavosi ir žavėjosi jo darytais krėslais ir kėdėmis). Tuo pačiu metu spėdavo ne tik gerai mokytis, bet mielai padėdavo ir silpnesniems klasės draugams pasiruošti egzaminui.

PAŠAUKIMO BEIEŠKANT

Baigęs aštuonias Jurbarko gimnazijos klases, atsisveikinęs su jaukiais Mituvos krantais, įstoja į Kauno Karo mokyklą; pusę metų tarnauja artilerijos batalione, po to jodinėja žirgais kavalerijoje, galop pereina į aviaciją. Tai būta sunkiais Lietuvai krizės laikais, kuriuos lydėjo neramumai ir valstiečių sukilimas Suvalkijoje. Tik keletu metų anksčiau Kauno Karo mokykloje artilerijos mokslus baigė ir jo būsimas bendražygis, šiluviškis partizanų generolas Jonas Žemaitis. Jaunuoliai tikriausiai vargu ar buvo pažįstami, tada net nesapnavo, jog po dešimties metų šitaip susikryžiuos jų likimai.

Pažvelgus į 1937 m. atestacijos pažymą, išduotą siunčiant leitenantą Juozą Kasperavičių į aviacijos karininkų kursus, galima be didelių pastangų įsivaizduoti jo stropumą ir gabumus, nulėmusius greitą kilimą profesionalo kariūno karjeros laiptais. Kariuomenėje pradėjęs tarnauti 1933 m. rugsėjo 18 d., po poros metų pakeliamas į pirmąjį karininko laipsnį, 1936 m. paskiriamas 2-osios zenitinės baterijos būrio vadu komandos viršininko teisėmis, o kitais metais pakeliamas į antrąjį karininko laipsnį - leitenantu. Tuo metu už drausmę ir jau parodytus organizacinius sugebėjimus apdovanojamas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu. Išsilavinimas taip pat nepriekaištingas - baigęs gimnaziją ir P.L.P. Karo Aviacijos Mokyklą (17-oji laida), moka prancūzų ir vokiečių kalbas.

Toje pačioje pažymoje, kurią pasirašė Atestacijų tarybos nariai, aukšto rango kariškiai ir pats Karo Aviacijos viršininkas, apibūdinamos ir kitos J.Kasperavičiaus savybės, gabumai bei privalumai. Jis puikiai išsimokslinęs, sumanus, gerai orientuojasi įvairiose aplinkybėse, mąstantis kariškis. Taktiškas, mandagus, tvarkingas, o viešumoje santūrus ir orus. Ne intrigantas, gražiai sugyvena su karininkais ir jų šeimomis, griežtas, doras, sąžiningas ir teisingas, atviro, gyvo būdo, sveikas ir ištvermingas, domisi karine literatūra, įgytas žinias sugeba pritaikyti praktiniame darbe, tvirtų patriotinių nuostatų. Iš dvidešimt keturių slaptos pažymos skirsnių tik 18-

aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius

 

aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius

aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius

□ Lietuvos kariuomenės karininkas, aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius

ame “Tarnybos pareigų atlikimas ir jų supratimas” surandame pastabą: “Drausmingas, kai kada šiek tiek pasireiškia nestropumas tarnybos pareigose”. Matyt, jo vulkaniškas temperamentas ir linksmas būdas ne visada pajėgdavo išsilaikyti griežto karinio statuto rėmuose. Jokių pašalinių pareigoms ir užimamai vietai tarnyboje. Nepastebėta jokių neigiamų polinkių. Darbų nei nekilnojamojo turto neturi, nevedęs (jam tik 25 metai), vienintelė “silpnybė” - priklauso “Karininkų Medžiotojų draugijai”. Ar gali būti dar tinkamesnis karo lakūno pareigoms ir užimamai vietai tarnyboje?

Dokumentą 1938 m. sausio 5 d., be komisijos narių, pasirašo Karininkų klasės vedėjas mjr.Zagurskis, o 8 d. Karo Aviacijos mokyklos viršininkas plk.lnt.Reimontas savo parašu pažymą patvirtina

Jonas Žemaitis tuo laiku dar stažuojasi Fontenblo Artilerijos mokykloje, Prancūzijoje, ir turistauja po Europą. Kiek nedaug laiko beliko iki kruvinosios puotos - susidorojimo su pakilusiomis laisvam gyvenimo skrydžiui trimis Baltijos gulbėmis.

GYVENIMO PRIEŠPILNIS

Europoje jau darosi neramu. 1938 m. kovo 11 d. Vokietijos kariuomenė įžengia į Austriją ir grasina užimti Klaipėdos kraštą. Lenkai pažeidžia demarkacijos liniją, apšaudo mūsų pasieniečius, Lenkijoje kurstoma antilietuviška kampanija, ketinama žygiuoti į Kauną. Tuo metu J. Kasperavičius tęsia Karo lakūno stažuotę ir tuo pačiu darbuojasi 6-ojoje Panevėžio eskadrilėje. Dažnai važinėja į Kauną klausyti paskaitų, laikyti egzaminų. “Jo draugas karo aviacijos leitenantas Dranga vieną gražų gegužės sekmadienį, - kaip savo prisiminimų dienoraštyje po daugelio metų užrašys jo žmona Birutė, Panevėžio kalėjimo viršininko Kosto Razmino dukra, -po pamaldų išėjus iš bažnyčios pasiūlė man važiuoti į aerodromą pasiskinti pirmųjų žibučių. Kai nuvažiavome, J.Kasperavičius manęs jau laukė prie Karininkų ramovės durų. Taip ir susipažinome su Juozu”. Pasimatymas buvo lemtingas. Birutė - neeilinė mergina, išsilavinusi gimnazistė, dailiai nuaugusi panelė, ne vien džiūsta prie mokyklinių vadovėlių, bet ir plečia akiratį - privačiai lanko muzikos pamokas ir jau puikiai skambina pianinu miesto koncertuose Šubertą, Bethoveną, Štrausą ir Šumaną. Tokia mergina negalėjo nepakerėti aviacijos moksluose paskenduso 27-erių sulaukusio vienišiaus “milžino”.

1939 m. rugsėjo 17 d. jie susituokia. Iš kareivinių jaunavedys persikelia gyventi pas Birutės tėvus.Vėl tęsia mokslus, ruošiasi paskutiniams egzaminams, o kad būtų patogiau važinėti į Kauną, užsisako prancūzų firmos “Pežo” lengvąjį automobilį. Dabar jau lekia į mokslus ne vienas, o su jauna gražia žmona ir laikinojoje sostinėje ne tik tvarko savo mokslų ir tarnybinius reikalus, bet abu užsuka į “Forumą” pasižiūrėti naujausių kino filmų, teatro spektaklių. Prasideda daug žadantis, įdomus ir pilnas šviesių vilčių jaunos šeimos gyvenimas. Pirmaisiais vedybiniais metais (1940) gimsta dukrelė Vidutė ir keliones Juozas tęsia vienas. Pagaliau artėja lemiama diena - netrukus turi išlaikyti paskutinį egzaminą, po kurio bus suteiktas kapitono laipsnis ir paaukštinimas.

Deja, paskutinį egzaminą teko laikyti kitu būdu. Medaus mėnuo tęsėsi pernelyg trumpai, nelyginant tų pirmųjų žibučių, surinktų aerodromo pakrašty, žydėjimas.

Tūkstančiai būsimų bolševikų aukų net nesapnavo, kad 1939 m. jau buvo nuspręstas jų likimas ir Lietuvos valstybės žūčiai duobė iškasta: rugpjūčio 23 d. J.Ribentropas ir V.Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį ir slaptuosius protokolus. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją. Vėliau savo kariuomenę į Lenkiją įvedė ir Sovietų Sąjunga. Spalio 10 d. Lietuvos užsienio ministras Juozas Urbšys ir V.Molotovas pasirašė Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos ir Vilniaus perdavimo sutartį su sąlyga, kad penkiolikai metų Lietuva įsileis 20.000 sovietų karių. Spalio 28 d. Lietuvos kariai įžengė į atgautą sostinę Vilnių. “Vilnius mūsų, o mes - rusų”, - pirmas uždainuoja Pupų Dėdė ir gauna 5 paras arešto.

Neprabėga nė metai, kai raudonasis vilkas išlenda iš ėriuko kailio ir iššiepia dantis. 1940 m. birželio 8 d. Sovietų Sąjunga pareikalauja pakeisti Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Su S.Raštikiu, brigados generolu, susidoroja dar sausio mėnesį, į jo vietą pasodindami patikimą kadrą divizijos generolą V. Vitkauską. Birželio 14 d. įteikiamas Sovietų Sąjungos ultimatumas, kuriuo reikalaujama įsileisti dar daugiau sovietinės kariuomenės dalinių ir sudaryti prosovietinę vyriausybę. Birželio 15 d. įvedama svetima kariuomenė, kaip skėriai plūsta į Lietuvą mongoloidų ordos, generolo V.Vitkausko išdavikiško įsakymo dėka nesutikdamos jokio pasipriešinimo. Liepos 2 d. vadinamoji “Liaudies vyriausybė”, sulipdyta iš išleistų iš kalėjimo komunistų ir pogrindininkų, nutaria pertvarkyti kariuomenę ir pavadinti ją “Liaudies kariuomene”.

“Tą nelaimingą dieną verkiau”, - rašo savo prisiminimuose B.Kaspe-

Juozas Kasperavičius su dukrele Vida ir žmona Birute

□ Juozas Kasperavičius su dukrele Vida ir žmona Birute

Juozas Kasperavičius (antras iš dešinės) su tarnybos draugais

□ Juozas Kasperavičius (antras iš dešinės) su tarnybos draugais

ravičienė. - “Viena po kitos prasidėjo nelaimės. Mano tėvelis budėjo prie telefono. Mažąją Vidutę palikome vežimėlyje, kambaryje nusukę atokiau nuo lango su pastatytu gaubtu, ir išvažiavome abu pasidairyti į miestą. Mus pasivijo žinia, kad į mūsų butą nori įsiveržti saujelė komunistų, tyčia prasiplėšę kelnes ir kitus drabužius, nešini raudoną vėliavą... Mes aerodrome paprašėme pagalbos... Nors mūsų kariškiai ir buvo sutrikę, tačiau vis vien pasičiupo vandeniui žarną, sulipo jų pilnas sunkvežimis ir išvyko prie mūsų namų. Mudu su Juozu važiavome paskui kariškių mašiną. Patekus į žmonių minią, jie ėmė pulti ne tik kariškių, bet ir mūsų mašinėlę. Tada kareiviai, paėmę žarną, į minią paleido vandenį, ir visi išsiskirstė. Tik per susirėmimą kalėjimo sargas nušovė žydelką, nešusią raudoną vėliavą. Įėję į namus, radome akmenimis išdaužtą langą ir nusuktam į sieną Vidutės vežimėlyje prižirusių stiklų. Tėvelis, sukrėstas šio antpuolio, stovėjo kambario kertėje prie telefono ir skaudžiai pergyveno nelaimę - jį ištiko lėtinis paralyžius.”

Tokia buvo pirmoji jaunos Kasperavičių šeimos pažintis su “raudonaisiais išlaisvintojais”. Pasak Birutės prisiminimų, tuoj pat Panevėžio aviacijos kariškius iškėlė į Joniškėlio dvaro rūmus, o lėktuvus užrakino pagalbiniuose pastatuose. Vėliau visą aviaciją perkėlė į Ukmergę - vyko vadinamasis kariuomenės pertvarkymas: ant aviatorių uniformų prisegė rusiškus ženklus, skraidyti leido tik čia pat, virš Ukmergės miesto.

Šeimą atsargumo dėlei prisieina iškelti į Kelmę, pas uošvės tėvus, pats J.Kasperavičius tęsia aviacijos karo tarnybą Ukmergėje. Lietuvių lakūno A.Navaičio atsiminimuose “Karo aviacijos paskutinieji metai, arba vadinamoji “tautinė eskadrilė” išsamiai aprašyta, kaip elgėsi mūsų lakūnai, tarp jų ir J.Kasperavičius, bolševikinės okupacijos metais, kaip buvo likviduojama mūsų aviacija, "valomi” kadrai.

Prasidėjus karui 1941 m. birželio 22 d., lakūnams buvo duotas įsakymas drauge su besitraukiančia kariuomene skristi į Rusiją. Tik nedidelė lakūnų dalis pakluso šiam įsakymui, kiti simuliavo arba nutūpė vokiečių užimtoje teritorijoje, dar kiti sugebėjo dalyvauti net 1941 m. birželio 23 d. sukilime, iš savo lėktuvo apšaudydami besitraukiančią sovietų kariuomenę.

Panašiai elgėsi ir Ukmergės eskadrilės įgula. “Aviacijos kapitonas Kovas, pakilęs lėktuvu į orą, staiga smigo žemėn ir užsimušė, nes nenorėjo skristi į Rusiją”, - prisimena B.Kasperavičienė. Kiti lakūnai, tarp jų ir Bi-

rutės vyras, skraidė virš miškų, ieškodami tuštesnės vietos nutūpti. J.Kasperavičiaus pilotuojamas lėktuvas sėkmingai nusileido miško proskynoje. Tačiau būta retoka medžių ir mišku žygiavę rusų kariniai daliniai juos pastebėjo: priėję kariškiai pasiteiravo - kodėl jie neskrenda. “Juozas atsakė: pritrūkome benzino. Tuo tarpu benzinas apačioje tekėjo iš bakų, tačiau jiems buvo nė motais, net nepažiūrėjo”. Taip jie ir pasiliko lūkuriuoti miške, nežinodami ką daryti. Netrukus žaibiškai vydami rusų besitraukiančią kariuomenę pasirodė ir vokiečiai. Pamatę miške nutūpusį lėktuvą ir šalia jo uniformuotus lakūnus su sovietinės kariuomenės ženklais, visus paėmė į nelaisvę. Nors lakūnai mėgina įrodinėti, kad jie lietuviai, ne rusai, vokiečių jų pasiteisinimai nedomino - karas yra karas. O kare ir už mažiausią klaidą tenka mokėti likimu ar net gyvybe. Už šią klaidą J.Kasperavičius su savo likimo draugais sumokėjo aštuoneriais mėnesiais Vokietijos koncentracijos lageryje, kuriame juos vadino “litauische Schweine’’.

“Į Lietuvą Juozas grįžo išbadėjęs, sulysęs, vilkėdamas prancūzų kareivio miline”, - rašo jo žmona. “Grįžęs vos nenumirė - negalėjo net suvalgyti vieno kiaušinio - jo skrandžiui buvo per daug”, - su siaubu prisimena sesuo Anelė.

Pailsėjęs gimtinėje pas tėvus, atgavęs sveikatą, su šeima grįžta į Panevėžį, o iš ten netrukus išsikelia į Subačių, kur įsidarbina kooperatyvo pirmininku. Įdomu, kad ir J.Žemaitis vokiečių okupacijos metais dirbo Šiluvos kooperatyvo pirmininku. Matyt, ši tarnyba, buvusi toliau nuo politikos, mūsų kariškiams tais laikais buvo geriausias prieglobstis.

Tačiau vokiečiams prišalus skvernus prie Stalingrado, frontas grėsmingai pasisuka kita linkme. Į Lietuvą drauge su karo frontu artinasi žiauri raudonoji okupacija. J.Kasperavičius su šeima vėl grįžta į numylėtą tėviškę pas tėvus į Jokūbaičių kaimą. Būta ir pragmatiškų sumetimų - jeigu kas, bus arčiau pabėgti į Vokietiją. Sugrįžta tėviškėn ir jo brolis Antanas, puskarininkis-felčeris. Sesuo Anelė džiaugiasi, kad vėl visi gyvena namie, kaip ir seniau, tėvams padeda laukų darbuose. Deja, artėjant patrankų šūviams iš rytų, namų idilė darosi trapi ir apgaulinga. Nesidžiaugia ja marti Birutė, ji visa esybe nori išsiveržti iš slogaus, grėsmingo netikrumo ir pabėgti į užsienį. Ji su seserimi pėsčiomis sukaria penketą kilometrų dėl vizos į vokiečių kariuomenės štabą. Išvažiuoti iš Lietuvos juos skatina ir tėvai, pasiūlo net arklius pavėžėti šeimą iki Vokietijos sienos.

□ J.Kasperavičiaus rašysenos pavyzdys. Duktė prisimena, kad tėvelis mėgo ką nors išmėginti kulinarijos srityje

 

Moteris visada arčiau žemės ir dangaus - jos nuojautos būta gilesnės ir pagrįstos negu jos vyro Juozo. Jis negalėjo net pagalvoti, kad galima palikti senus tėvus, seserį, brolį ir tėviškę likimo valiai. Juozas įvykius vertino doro ir teisingo žmogaus logika - jeigu mes nieko niekam bloga nepadarėme, tai kodėl jie turi daryti mums? Žmona, klausydamasi jo, apsipylė ašaromis ir buvo priversta susitaikyti su likimu. O jis ramino ir guodė, kad neatsitiks nieko bloga ir užėjus rusams.

Spalio pradžioje “išvaduotojams” ties Raseiniais ir Kalnujais pralaužus fronto liniją, ant žlegsinčių tankų ir amerikietiškuose "studebekeriuose" dainuojamos “katiušos” posmai iš apspangusių nuo pergalės ir spirito pusgirčių kareivių lūpų, Vadžgirkeliu greitai pasiekė ir Girdžius. Abu broliai - puskarininkis felčeris Antanas ir lakūnas karininkas Juozas - atsargumo dėlei sulenda į bunkeriuką, kurių net keletą buvo išsikasę sode. Vakarais abu klauso Vakarų radijo stočių, kupini vilčių ir tikėjimo, kad šitaip ilgai tęstis negali, greitai ateis amerikiečiai ir išvaduos. Čekistai tai ne vokiečių gestapas, kuris į Lietuvoje besislapstančius rusų partizanus beveik nekreipė dėmesio.

“Aš sakydavau jam, kad sėdėti ūkyje dviem vyrams yra labai pavojinga. Visi žmonės žino ir kalba, kad vienas yra puskarininkis, kitas karininkas, ir abu slapstosi namie...” Juozas paklausė ir vieną dieną susiruošė į Šiaulius ieškoti darbo. “Užėjęs pas komisarę paprašė darbo. O ši atsakė: jei gyvensi su manim, tai gausi darbo, o jeigu ne - tai... Jis nusispjovė ir grįžo atgal į ūkį.”

Žmonos Birutės nuomone, besislapstančius brolius sekė ir įdavė artimas kaimynas, gyvenęs skurdžioj, į žemę sulindusioj trobelėj. Visi žmonės kalbėjo, jog jį dažnai matydavę besisukinėjantį apie Jurbarko NKVD pastatą. “Tai blogos valios žmogus” - sakė Birutė.

Atomazga įvyko, kai vieną vasaros rytą su broliu Antanu išvažiavo į Smalininkų malūną susimalti grūdų, o vakare grįžtančius atgal netoli namų susistabdė stribai ir apšvietę kišeniniais žibintuvais pasiteiravo, kas jie tokie, iš kur važiuoja ir ką veža. Šiedu atsakė ir parvažiavo namo.

“Juozas tą vakarą buvo labai nusiminęs, turbūt nujautė artėjančią nelaimę. Naktį abu ilgai stovėjome prie lango, žvelgdami į šviesią mėnesieną. Suvokusi, kad nelaimė tikrai įvyks, apsiverkiau. Jis mane ramino, pagaliau, pasakė, kaip bus, taip ir tebūnie, geriau einam miegoti.”

O ką daryti? Išeiti į mišką ir žmoną su dukrele palikti įkaitais? Brolį, tėvus ir seserį per jo kaltę - į Sibirą? Ne, J.Kasperavičiui atrodė tai negarbinga, pernelyg didelė auka.

Tai ir buvo paskutinė naktis tėviškėje. Ankstų vasaros rytą į kambarį įėjusi Juozo mama pranešė, kad paupyje pilna prigulę stribų. “Netrukus jie sugriuvo į trobą, pareikalavo keltis, rengtis ir eiti drauge į kaimo susirinkimą. Vienas stribas norėjo dar nudžiauti vyro rankinį laikrodį. Padėk, čia ne tavo, surikau, ir stribas pakluso. Taip ir išsivedė abu brolius - mano vyrą Juozą ir Antaną,” - prisimena Birutė.

Po to namuose sekė krata, iš klėties išvertė visus daiktus į kiemą, tarp jų ir suplėšytas Birutės mėgstamiausių kompozitorių gaidas, iš kurių dar taip neseniai Panevėžio koncertų salėje sklisdavo kerinčios melodijos. Po kratos išsiveža į būstinę net gražųjį jaunavedžių bufetėlį, kurį gabendavosi visur kaip šeimos suvenyrą - “turbūt papuošti kankinimų kambario”.

Tik po kurio laiko namiškiai išsiaiškino, jog jų vyrai uždaryti Jurbarko kalėjime. Birutė, nuvažiavusi aplankyti savo vyro ir Antano, nežinia kokiu būdu sužinojo, jog enkavedistas siūlęs jiems bendradarbiauti, padėti gabenti į Sibirą žmones, tačiau jie atsakė, jog jie ne Judai ir nedirbs! Tada jiems ir pasakė - jus nuteis dešimčiai metų kalėjimo ir tremties.

Žmona, sužinojusi, kada vyrai bus gabenami į Raseinius (apie 40 km), susisiekė su partizanų būriu ir pranešė apie tai. Jie prižadėjo pastoti stribams kelią ir išvaduoti įkaitus. Kodėl jie netesėjo duoto žodžio, taip ir liko paslaptis. Stribai, atvažiavę dvikinkiu vežimu iki Bebirvos (žmonos aiškinimu - iki Šaltuonos upės), atokvėpio dingstimi, matyt, sumanė išprovokuoti pabėgimą ir susidoroti su broliais. Įsakė vyrams išlipti iš vežimo ir palūkėti ant tilto, nes neva reikia brastoje pagirdyti arklius ir pašerti. Antanas su Juozu, atsirėmę į tilto turėklus, kalbėjosi. “Staiga vienu metu pokšteli šūvis ir Antanui peršauna ranką. Jis surinka: “Bėkim, broli, mus nori nužudyti!” Abu pasileido bėgti kaimo link, nes miškas buvo toli. Stribai šaudydami ėmė vytis.

O kaime tuo laiku - mėšlavežis, laukuose žmonės... Antanui, lipančiam per tvorą, peršauna gerklę. Jis dar spėjo surikti: “Sudie, broli, mirštu!..” Mano vyras bėgo toliau, bet stribai paskutiniu šūviu jam peršovė inkstą - daugiau šovinių jie neturėjo...”

Stribai, paėmę iš ūkininko mėšliną vežimą, suvertė į jį abu vyrus: Antano lavoną numetė ant dugninės, o ant viršaus užmetė sunkiai sužeistą brolį Juozą. Sis apsimetė mirusiu, bijodamas, kad stribai nepribaigtų. Iš mirusiojo ir sužeistojo kraujas sunkėsi pro dugninės lentas ir ženklino kelią iki pat Raseinių. Stribai, manydami, kad abu broliai negyvi, nuavė nuo jų kojų gerus batus, nuvilko drabužius, marškinius ir džiaugėsi laimikiu.

Taip ir atriedėjo vežimas iki NKVD rūmų - Dikinio namo. Kieme juos pasitiko budintysis enkavedistas. Tik tada Juozas pakėlė galvą ir saugumiečiui papasakojo, kaip stribai, pasistatę juodu ant Bebirvos tilto, ėmė šaudyti į juos, o jie, norėdami išlikti gyvi, leidosi bėgti. Stribai pateikė savo versiją - miške pagavo du banditus, kurie norėjo iš jų rankų ištrūkti, užtat ir šaudę. Juozą įmetė į daboklę ir netrukus išgabeno gydymui į Biliūnų ligoninę, kuri, praūžus frontui, buvo įrengta buvusio dvaro patalpose. Antano kūną tikriausiai įmetė į Cibikalnio šiukšlynus ar pelkę. Veltui tėvai, į vežimą įsimetę pusę kiaulės kyšiui, Raseinių NKVD mėgino išmaldauti sūnaus Antano palaikus, norėdami juos deramai palaidoti. Nužmogėjusių enkavedistų žiaurumas tvirtesnis už akmenį - jokių laidojimų: “šuniui -šuniška mirtis”.

Panašius žodžius su skausmais ir mirtimi besigrumiančiam Juozui aidu atkartoja ir Biliūnų ligoninės slaugė vietinė rusė Zosė Korobkina. “Čia, pasikeisdami po du, sužeistąjį saugo Girkalnio stribai. Atmosfera slogi. Gydytojus ir seseles sekė ir kiekvieną jų žingsnį prižiūrėjo sanitarė Zosė Korobkina. J.Kasperavičiui atneštus maisto produktus ji iš karto atiduodavo stribams. Seselei papriekaištavus, kad tokiam sunkiam ligoniui reikalingas geresnis maistas, Z.Korobkina atšovė: juos ne gydyti reikia, o užmušti”.2

B.Kasperavičienė su mažąja Vidute slapta atvažiuoja į Biliūnus ir, apsistojusi pas vieną medicinos seserį (pavardės nenurodo, galima tik spėti, kad pas ligoninės sandėlininkę J.Čepaitę), per ją perduoda maisto ir sužino apie ligonio būklę. O būklė labai sunki, seselė pasakoja, kaip jis kliedi naktimis, nuolat šaukdamas: “Paduokite man lėktuvą - aš išskrendu, aš išskrendu!..” Medicinos personalas buvo nusiteikęs patriotiškai ir visokiais būdais mėgino gelbėti jo gyvybę, padėti, tačiau jų galimybės, kai už durų stovi du sargybiniai ir seka, yra labai ribotos. Žmona išgirsta ir šiurpą keliančius žodžius - sargybinis rusas sako: ''kai sužeistasis bent kiek pasveiks, jam nuo kojų padų per visą kūną ir galvą ištrauksime visas gyslas"...

Partizanų būrio vado J.Venclausko pusseserė Janina Elsbergaitė per ryšininkę pranešė, kad į Biliūnų dvare įsteigtą ligoninę yra atvežtas ir ten sargybinių saugomas sunkiai sužeistas aviacijos karininkas Juozas Kasperavičius: tas pats leitenantas, kuris 1941 m. birželio mėnesį nepakluso sovietinių vadų įsakymui su eskadrile skristi į rytus. Žebenkšties rinktinės, kurios štabo viršininku tuo metu jau buvo J.Žemaitis, vyrams buvo pateikta smulki informacija apie ligoninės režimą, stribų įgulos vietą ir prie durų saugančius ligonį sargybinius.

Smulkiai aptarę išvadavimo operaciją, J.Venclausko ir Vareikio būrių 23 vyrai, ginkluoti penkiais kulkosvaidžiais, automatais ir šautuvais, vadovaujami kapitono J.Čeponio, liepos 9 d. pavakary, atžygiavę nuo Alėjų bažnytkaimio, apsupo ligoninės teritoriją. Pamatę ligoninės verandoje budėjimą baigusius stribus, tuoj pat tyliai, be šūvio nuginklavo. Vienu akimirksniu buvo nuginkluoti ir budėjusieji prie ligonio palatos durų. Stribus surišo virvėmis ir uždarė skalbykloje, ligoninės personalą suvarė į vieną patalpą. Ūkvedžiui įsakė pakinkyti du porinius vežimus. Į vieną paguldė sužeistą J.Kasperavičių, į kitą - sulaikymo metu peršautą 21 metų jaunuolį Stasį Šimulyną (po 10 dienų žuvusį Virtuko mūšyje). Kartu išsivedė ir dvi moteris: šnipę Z.Korobkiną ir seselę J.Čepaitę. Pasak įvykių liudytojo, šioje operacijoje padėjusio partizanams Povilo Liutkaus pasakojimo, norėdami Janiną pridengti, jai irgi surišo rankas. Z.Korobkiną nesipriešino, nes jai pavedė sugrąžinti arklius. O iš tikrųjų Karo lauko teismo nuosprendžiu jai buvo įvykdyta mirties bausmė.

Janina Čepaitė šiam žingsniui buvo pasiruošusi iš anksto ir parūpinusi partizanams reikalingų medikamentų, tvarsliavos ir adatų - tuo laiku didžiausio deficito. Deja, jos likimas buvo dar tragiškesnis negu S.Šimulyno: besiverždama iš apsupties Virtuko mūšio metu su automatu rankose, buvo sužeista griovyje ir dar gyva, be sąmonės paguldyta greta kitų žuvusių medicinos kovos sesių Janinos Elsbergaitės-Lelijos, Elenos Gailiūtės-Voverės ir 12 kovos brolių Raseiniuose. Išsekinta vasaros karščių ir nutekėjusio kraujo, pajutusi alpinantį troškulį ji atsipeikėjo ir maldavo vandens. Lavonus saugantis stribas priėjo prie jos ir nusišlapino į gerklę...

J.Kasperavičiaus išvadavimas buvo viena sėkmingiausių Žebenkšties rinktinės vyrų operacija, kuriai buvo tinkamai pasiruošta: net nukirptos telefono linijos, jungusios ligoninę su Raseinių centru ir NKVD. Tuoj pat po šios operacijos J. Žemaitis Raseinių valsčiaus Dumšiškių kaime susitikęs su Nemakščių valsčiaus būrio vadu j.ltn.B.Urbučiu-Margiu aptarė tolimesnę J.Kasperavičiaus gydymo eigą ir nurodė vežti jj į Liolių apylinkės Liaudiniškių kaimą pas ūkininką Kostą Kušeliauską, pas kurį slapstėsi, kol pasveiko. Nuginkluoti ir uždaryti rūsy stribai ir ligoninės personalas, įspėtas iki ryto niekur nejudėti, teiškentė tik porą valandų. Tuoj pat susisiekė su Raseinių NKVD ir pranešė apie miškinių išdaigas. Nepaisant enkavedistų įniršio ir tuoj pat sekusių paieškų, įgulos siautimų Girkalnio ir kitose Raseinių krašto apylinkėse, operacijos nedavė jokio rezultato. Saugioje vietoj įkurdintas ligonis, prižiūrimas medicinos žinovų, greitai sveiko ir tą patį 1945 rudenį jau įsijungė į partizanų gretas. O po Pietų Žemaitiją pasklido legenda apie nesugaunamą partizanų vadą lakūną Šilą.

“Galutinai pasveikęs Šilas išsiklausinėjo per ryšininkus, kur mes esame, ir atkeliavo į mūsų būrį. Tai buvo aukštas, beveik dviejų metrų, apskritu kaip mėnulio pilnatis veidu ir ilga tiesia nosimi vyras. Jo balsas skambėdavo kaip iš tuščios statinės. Kurį laiką jis pabuvo mūsų būryje, vėliau buvo komandiruotas į rinktinės (Lydžio) štabą, o dar vėliau paskirtas Kęstučio apygardos operatyvinio skyriaus viršininku. Tarnybiniais reikalais tekdavo jam daug keliauti po visą Žemaitiją, todėl buvo aprūpintas fiktyviais dokumentais, kad galėtų saugiai pereiti iš vieno dalinio į kitą. Jo eisena buvo lėta, bet žengdavo tokiais plačiais žingsniais, kad einančiam greta jo tekdavo visą kelią trepsėti ristele, jei nenorėdavo atsilikti.

Kartą žingsniuoja jis taip niekur neskubėdamas per Butkaičių laukus. Mato - pilni laukai kareivių, o vienas jų, vyresnysis, jau moja ranka, kad prieitų arčiau. Sudrebėjo Šilo širdis prisiminus, kad vidinėje švarko kišenėje slypi šifruotas laiškas, o ant voko užrašyta “Šilui”. Bėgti nėra kur: visose pusėse rusai. Nepastebimai išmetė laišką į žolę ir tokiais pat lėtais žingsniais prisiartino prie vyresniojo.

-    Vaši dokumenty?

Neskubėdamas parodo suklastotą pasą.

-    O ką maiše nešiesi?

-    Čia mūrininko įrankiai. Norit pažiūrėti? Prašau.

-    Tai pats mūrininkas?

-    Taip, krosnis žmonėms lipinu.

-    Značit, piečnik. Nu ladno. Možeš idti svojej dorogoj. (Šis jų pokalbis vyko daugiau gestais negu žodžiais.)

Tuo tarpu vienas kareivis, greičiausiai stribas, šaukia iš tolo visa gerkle:

-Tovarišč načalnik, ne otpustite jevo. Eto Šilas. My jevo pismo našli. Vybrosil iz karmana.

-    Tak vot ono čto! Ty Šilas?

-    Visai aš ne žilas. Man dar tik trisdešimt metų .

-    Ja govoriu, ty Šilas. Bandit!

-    Sakau, kad ne žilas. Štai pažiūrėkit, - ir nusiėmęs kepurę parodė tikrai dar nė vieno žilo plauko neturinčią galvą.

Jiems taip besiaiškinant kareivis-stribas atnešė laišką.

-    Ty mne ne pajacničai, a govori delo. Tvojo pismo?

Dabar susikalbėti buvo lengviau, nes laišką radęs kareivis pasirodė tikrai esąs stribas, buvo šiek tiek prasilaužęs rusiškai ir iš bėdos galėjo pabūti vertėju. Šilas kur kas geriau mokėjo rusiškai už stribą, tik apsimetė nesuprantąs.

-    Ką jūs, juokaujate? Iš kur čia mano laiškas! Dvaro kumečiu užaugęs, aš nė rašyti dorai nemoku.

Bet ar įtikinsi bukagalvius. Vyresnysis liepė Šilą nuvesti į štabą. Iš štabo, pasodinę į vežimą, nugabeno į Eržvilką ir patupdė kameroje. Kamera buvo sausakimšai prigrūsta įvairaus amžiaus areštuotų, taigi Šilui teko ilgai dairytis, kol surado vietos ant grindų atsisėsti. Vienas areštuotųjų buvo keletą savaičių vaikščiojęs su partizanais ir ne vieną kartą pamatęs tarp jų ir Šilą. Nepasakyčiau, kad jis būtų buvęs toks jau labai žioplas, tačiau žioplumo užteko, kad pamatęs Šilą pakiltų iš vietos ir ištiestų pasisveikinimui ranką. Šilas savo galinga plaštaka taip suspaudė atkištą leteną ir pervėrė jį tokiu rūsčiu žvilgsniu, kad šis aiktelėjęs iš karto sumojo geriau nepažinti šio baisaus milžino ir bematant atsisėdo į savo vietą.

-    Pažįstami? - džiaugsmingai paklausė KPZ viršininkas, atlydėjęs Šilą į kamerą.

-    Kokie ten pažįstami. Žmogui vietą parodžiau atsisėsti, - šaltai atsakė Šilas.

Prasidėjo tardymai. Sugirgžda raktai spynoje, prasiveria durys, pasigirsta balsas: "Šilas, na vychod!” Šilas nekreipia dėmesio ir sėdi kaip sėdėjęs.

-    Šilai, ar apkurtai? Tave gi šaukia, - priėjęs artyn, stribas paspiria jį koja.

-    Prašau neužgaulioti tarybinio žmogaus. Aš ne Šilas. O jei užmiršai mano pavardę, galiu priminti: aš - Antanas Klimas (tokia pavardė buvo įrašyta jo pase).

Tik pašauktas pavarde, Šilas tingiai pakyla ir nuseka paskui stribą į tardytojo kabinetą. Tardytojas labai norėtų, kad jo tardomasis iš tikrųjų būtų Šilas. Juk ne šiaip sau eilinis "banditėlis", o stambi žuvis. Garbė apklausti ir sudaryti bylą tokiam žymiam "banditų" šului. Tačiau tikrų dokumentų nėra.

Tas Šilui adresuotas laiškas galėjo būti pamestas atsitiktinai kito asmens. Galėtų panaudoti įprastines tardymo priemones, kurios priverčia ne tik kaltus, bet ir nekaltus prisipažinti kaltais, bet ir vėl nesinori. O gal iš tikrųjų ne partizanas, o žmogus, prijaučiąs sovietų valdžiai. Tik apsijuoksi viršininkų akyse. Paleisti dar baisiau: o gal tikrai Šilas? Tokiu atveju ne tik apsijuoktum, bet ir skaudžiai nukentėtum, tarnybos netektum ar net kalėjime atsidurtum kaip partizanų užtarėjas.

O Šilas vis tvirtina, kad jis mūrininkas, remontuoja ir stato žmonėms krosnis. Ir suminėjo keletą gyventojų, pas kuriuos jis statęs ir remontavęs krosnis (iš anksto buvo sutaręs su keletu gyventojų, kurie turėjo naujai pastatytas krosnis, kad reikalui esant jie tą patvirtintų). Nežinau, ar buvo šie apklausti, tik nieko neišpešę iš užsispyrusio Šilo nugabeno jį į Tauragę. Čia tardytojai labiau prityrę ir gudresni - vis dėlto rajonas! Iš karto liepė parodyti rankas.

-    Matai, - sako, - tvirtini esąs mūrininkas, o kodėl tavo rankos kaip inteligento - baltos, be nuospaudų!

Šilui teko pasukti galvą, kol “įrodė”, kad visų mūrininkų rankos baltos. Jos taip nusišveičia į molį, kad plaunant net muilo nereikia. O nuospaudas nuėda kalkės.

Tardytojas reikšmingai susižvalgė su vertėju, pakraipė galvą ir liko Šilo atsakymu beveik patenkinti.

Kurį laiką Šilas sėdėjo vienas. Vėliau atvedė į jo kamerą pagyvenusį, mėlyna nosimi žmogėną. Trumpai papasakojęs, kaip jį nekaltai suėmę, pasigyrė esąs mūrininkas ir vis suko kalbą apie krosnių statymą. Šilas iškart suprato, kad tai provokatorius, bet pokalbių šia tema nevengė. Priešingai, pats nuolatos prie jų grįždavo, kol įrodė, kad jis apie krosnis kur kas daugiau nusimano už savo pašnekovą. Gal jis ir neblogas buvo specialistas, tačiau teoriškai apie įvairiausių markių krosnis Šilas sukirsdavo jį visais klausimais. Nieko jam daugiau neliko kaip tik patvirtinti tardytojui, kad tariamasis Šilas tikrai yra krosnius ir net geriau nusimanąs apie šį darbą už ji patį.

Iškalėjęs porą savaičių vadinamojoj Šubertinėj, pilietis “Antanas Klimas”, kaip nieko bendro neturįs su "banditais", buvo paleistas.

O po kelių valandų, Klimui išėjus pro Šubertinės vartus, čekistai susigriebė paleidę tikrąjį Šilą. Žaibiškai buvo išsiųsti stribai ir įgulos kariai gaudyti pabėgėlio, bet, kaip sakoma, šaukštai po pietų - Šilo ir pėdos spėjo atvėsti3.

ARTIMŲJŲ LIKIMAS

Bepigu būtų, jei aukai per stebuklą ištrūkus iš šitokių spąstų, galėtume lengviau atsikvėpti ir džiaugtis drauge su J.Kasperavičiaus namiškiais, kad nelaimė baigėsi, juodoji pabaisa nuslinko pro šalį ir daugiau nebegrįš. Deja, nuo šios akimirkos tik prasidėjo tikroji kova ir didžiosios dramos. Kiek besistengė apsaugoti šeimą ir namiškius, kad gink Dieve, savo poelgiais neužtrauktų ant jų nelaimės, nieko iš to neišėjo. J.Kasperavičiaus, doro karininko, gimtosios šalies patrioto, niekada rankos nepakėlusio prieš žmogaus gyvybę, likimas - tipiškas ano bolševikmečio sukurtos padėties pavyzdys, kai asmenybė apsupama priešiškų aplinkybių uždaru žiedu, nepaliekant jokio pasirinkimo. Visi įvykiai tarsi ir atsitiktiniai, tačiau gilių priežastingumo saitų stumiami išsidėsto vieninga kryptimi, vedančia į vienintelį išeities tašką, kurį ir galėtume pavadinti lemtimi. O lemtį Juozas visada pasitikdavo drąsiai.

Besislapstydamas Juozas aplanko net tėvus - buvo be galo drąsus ir mėgo riziką. Užsuka ir pas žmoną su dukrele bei uošviene, kurios apsistojusios pas Kasperavičių kaimynus netoli jų ūkio, “kad pajutus vežimus galėčiau pasislėpti. Taip ir išgirdau, kai Kasperavičių kieme suūžė sunkvežimis. Tada mudvi su seserimi išbėgome nuo jų ūkio už trijų kilometrų pas gerus žmones, kurie mus laikinai priglaudė. O ten paliko tik mano dukrelė ir mamytė. Stribai buvo atpuolę ir pas jas, bet rado tik mūsų šiltus guolius.

Mano mamytė visą naktį budėjo prie lango ir, kol mes pabėgome, kalbėjo rožančių. Stribai kamantinėjo ją, kur dingo dukros, o ji atsakė, kad mes išvykusios į Kauną. Tada jie suėmę mamą nusigabeno į Jurbarką ir, palaikę vieną dieną, paleido su sąlyga, kad jiems pristatys mane. Stribai gailėjosi, kad nepaėmė mano dukrelės, tada juk būčiau pati nuėjusi jos vaduoti.

Tačiau šį kartą viskas baigėsi sėkmingai. Pabėgusios iš to krašto, pasisamdėme pas ūkininką arklius ir išvažiavome į Kelmę pas gimines. Pasveikęs Juozas, nors ir buvo pavojinga, atvykdavo mūsų aplankyti. Man irgi prisiėjo slapstytis. Dirbau net mokytoja, naudodamasi jo padirbtu atestatu su kito miesto adresu ir pavarde. Buvo pavojinga, bet tais laikais viskas buvo klastojama. Teko padirbėti ir mokyklos sarge pas vieną mokytoją: Juozas susirasdavo mane ir aplankydavo. Jis man dažnai sakydavo -gyvas niekada jiems nepasiduosiu, nenoriu būti kankinamas, kad išduočiau savo šeimą, namiškius ir draugus.

Kartą man mokytojaujant, jis buvo apsilankęs ir tą patį vakarą nespėjo išvykti, norėjo ilgiau pabūti su šeima. Šviečiant vaiskiai mėnesienai, išgirdome sunkvežimio ūžesį. Prišokę prie lango, išvydome atvažiuojančius stribus. Juozą tuoj pat paslėpėme į lovą. Apklojome gražiai, nuo sienos palikdami plyšelį, kad neuždustų. Atėję stribai mus pakėlė iš lovų. Iš baimės man pakirto rankas ir kojas, nes Juozas buvo paslėptas gretimame kambaryje. Stribai įkišo nosį ir ten, bet nieko nepastebėjo. Tik manęs paklausė, kodėl taip dreba rankos. Paaiškinau, kad jie išgąsdino prikeldami iš miego, dėl to ir dreba.”

Tai ir buvo vienas paskutinių šios darnios inteligentiškos poros, ką tik pradėjusios gyventi, pasimatymas. Vieną kitą tėvelio slaptų apsilankymų akimirką prisimena ir duktė Vida Tereikienė, kuri tada kliudė tik septintuosius. “1945 m. mama su savo seserimi Elena ir mano močiute atvyko mokytojauti į Šilalės rajono Varsėdžių pradinę mokyklą. Jų abiejų dokumentuose buvo mergautinės pavardės, aš irgi vadinausi jų seserim, o močiutė liepė man vadinti ją mama. Visos gyvenome Varsėdžių mokyklos patalpose - dvi jaunos mokytojos (mano mama buvo 24 m., o jos sesuo Elena - 22 m.). Prisimenu paskutinį pasimatymą su Tėveliu, kai man padovanojo maldaknygę, spalvotus pieštukus, o išeidamas vėlai vakare iš mūsų pasakė: “Gyvenkite taikoje ir ramybėje”... ir tą baisią dieną, kai sužinojome,

kad netekome brangaus Tėvelio - 1947 m. balandžio 10 d. Verkiau šešiametė našlaitė visą dieną ir bijojau, kad kas nors nepaklaustų, ko verkiu, nes viskas buvo slepiama nuo žmonių”.

JUOZAS KASPERAVIČIUS - KĘSTUČIO APYGARDOS VADAS

Ne kiekvienas kareivis tampa generolu, tačiau ir ne kiekvienas juo tapęs yra vertas šio laipsnio. Nežinia kuo būtų tapęs J.Kasperavičius pasirinkęs ne karo, o kitus mokslus, kad ir architektūrą ar keramiko amatą, profesiją, kuriai jis turėjo polinkių ir gabumų. Jei palankiau išsidėstę žvaigždės būtų leidę ilgiau pasidarbuoti rezistencijos frontuose, šiandien jo vardas tikriausiai skambėtų tarp talentingiausių vadų ir politikų. Jis drauge su kitais Lydžio rinktinės ir būrių vadais organizavo, lipdė kantriai ir ilgai, net keletą 1946 metų mėnesių Kęstučio apygardą, tuo pačiu metu dėdamas ir teoretinius strategijos bei taktikos pamatus būsimai Lietuvos rezistencijai.

Nors mūsų vyrai ir buvo neblogai ginkluoti, tačiau trūko vadų, organizuotumo, paprasčiausios karinės taktikos ir strategijos išmanymo. Pasipriešinimas turėjo nemaža stichinio pobūdžio elementų, nors kai kurie padaliniai jau ir buvo spėję tinkamai pasiruošti. Viena tokių buvo Lydžio rinktinė, įsikūrusi 1945 m., vadovaujama Eržvilko gimnazijos mokytojo J.Danilavičiaus-Vidmanto, tapusi pagrindu kuriant Jungtinę Kęstučio apygardą. Lydiečiai turėjo gerai suformuotą struktūrą, nuostatus ir štabą su 4 skyriais: organizaciniu, operatyviniu, informaciniu ir ūkiniu. Buvo suformuota kuopa iš šešių būrių po 20-25 vyrus. Jie veikė visoje Tauragės apskrityje ir Raseinių apskrities Nemakščių, Šimkaičių valsčiuose. Norėta prijungti ir LLGS - P.Paulaičio-Aido batalioną iš 3 būrių: Girdžių - Ąžuolo, Jurbarko ir Gintaro, pavadinant Ąžuolo kuopa. Tačiau Aidas norėjo veikti savarankiškai ir su šiuo pasiūlymu nesutiko, o nenorėdamas kelti kivirčų, į jį neatsiliepė.

1946 m. balandžio 13 d. Pavidaujo miške vykusiame susirinkime, kuriame dalyvavo 4 rinktinės būriai, su H.Danilevičiumi-Vidmantu, J.Žičkumi-Viksva dalyvauja ir Lydžio rinktinės štabo narys kpt.J.Kasperavičius. Tai būta vieno iš daugelio panašių pasitarimų, kuriame buvo svarstoma įvairiausio pobūdžio partizanų grupių, būrių susijungimo į darnesnį, organizuotą vienetą variantai. Šis vienetas ir tapo viena geriausiai organizuotų

apygardų - Jungtine Kęstučio apygarda, apėmusią kone visą Žemaitiją nuo Kauno iki Kaltinėnų. Jos sudarymas užsitęsė iki spalio mėn., nors faktiškai ji buvo įkurta 1946 m. rugpjūčio 21 dieną, kai susirinkę atskirų grupių vadai bei įgaliotiniai priėmė laikinus JKA nuostatus. Sunkiame ir įtemptame apygardos sukūrimo darbe itin aktyviai dalyvauta J.Kasperavičiaus: jo pateikti pasiūlymai ir idėjos turėjo reikšmės ne tik Kęstučio apygardos veiklai, bet vėliau nulėmė ir viso Lietuvos kovos sąjūdžio politinę-karinę liniją, nustatė gaires laisvės sąjūdžio susivienijimui, kuris įvyko tik 1949 m. vasario 2-21 d. Radviliškio rajone, praėjus dvejiems metams po vieno didžiausių vienijimosi šalininkų žūties.

1946 m. rugsėjo 12 d. atvykus Lydžio, Žalčio, Šerno ir Vytauto Didžiojo rinktinės atsstovams į susirinkimą, kuriame buvo svarstomi vadovybės klausimai, apygardos vadu vienbalsiai išrenkamas J.Kasperavičius-Angis ir įgaliojamas eiti apygardos štabo viršininko ir apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pareigas. Jau apygardos kūrimo pradžioje J.Kasperavičius pasižymėjo kaip giliai suvokiantis susiklosčiusią Lietuvos padėtį, demokratijos principus, kovos siekius, tolerantiškas įvairioms partizanų vadų nuomonėms, pasiūlymams, išklausantis ir pripažįstantis dalykišką kritiką ir turintis aiškią, principingą, apgalvotą nuomonę įvairiais klausimais.

Viename pirmųjų posėdžių, vykusiame 1946 m. vasarą, kuriame buvo svarstomi apygardos ir leidžiamo laikraščio pavadinimo, tiražo, spaudos paskirstymo ir kitų būrių prisijungimo klausimai, buvo pasikeista nuomonėmis ir dėl bendros vieningos organizacijos sukūrimo bei jos vadovybės. Aidui (P.Paulaičiui) pareiškus, kad “buvusios ir grįžusios į Lietuvą grupuotės vis tiek turės įtakos lemiamiems sprendimams”, Angis (Juozas Kasperavičius atmetė šią mintį: “užsienyje esančios grupuotės ne tik negali atstovauti visos lietuvių tautos, bet ir pagal turimus duomenis nėra susivienijusios, o be to, jos gali daryti netgi neigiamą poveikį” (Iš JKA štabo posėdžio protokolo Nr.l).

Nuo pirmų vadovavimo apygardai dienų didelis dėmesys skiriamas ryšių nustatymui, OS ir pačios JKA struktūros padalinių sukūrimui. Per didelę Lietuvos dalį reikėjo išdėstyti tikslią ryšių sistemą, kas 12-15 kilometrų privalėjo būti apygardos ryšio taškas, kad kuo greičiau būtų perduodama spauda, nurodymai, žinios. Rinktinių ryšių sistema veikė atskirai. Reikėjo pasirūpinti ir buitiniais dalykais, ūkine dalimi, ginkluote, slėptuvių

įranga ir jų išdėstymu. Tiksliai paskirstyti užduotis bei pareigybes nuo eilinio OS nario iki štabo viršininko, tinkamai juos įslaptinti, rinkti paramą, mokesčius iš vietos gyventojų. Tai buvo gerai organizuota, įslaptinta, kaip laikrodžio mechanizmas veikianti giliame pogrindyje valstybė valstybėje. Sutrikus bent vienam mechanizmo sraigteliui, reikėjo numatyti griūties išvengimo atvejus. Tai didžiulis ne tik strateginio-karinio išmanymo, organizacinių sugebėjimų, bet ir patirties reikalaujantis darbas. Vien žvilgtelėjus į Kęstučio apygardos struktūros schemą, galima įsivaizduoti, kokio sumanumo ir valios pastangų reikėjo štabo vadovybei ir kokią atsakomybę jie prisiėmė ant savo pečių. J.Kasperavičiaus vadovavimo laiku - 1946 m. antroje pusėje ir 1947 pradžioje - Kęstučio apygardai priklausė Kovo-Lukšio, Trijų lelijų, Vytauto Didžiojo, Lydžio, Vėgėlės (vėliau Žebenkšties, Šerno, Savanorio), Žalčio (Naro, Žuvėdros, Vaidoto) rinktinės. Kiekvienoje rinktinėje veikė po keletą šimtų vyrų, pasiskirsčiusių atskirais būriais, tad centrinės vadovybės darbų apimtis įgauna neregėtą dydį. Jau pirmajame posėdyje, užsitęsusiame dvi dienas, Angis (Juozas Kasperavičius) nustato štabo skyriams veiklos uždavinius.

Organizacinėje srityje: užmegzti ryšį su junginiais bei formuotėmis, įeinančiomis į apygardą, ir su kitomis apygardomis, taip pat reikėtų išspręsti klausimą dėl naujų formuočių prijungimo;

operatyvinėje srityje: turi būti parengti veiklos nuostatai ir mobilizacijos planas;

informacijos srityje: organizuoti žvalgybos skyrių pagal bendrus nuostatus, numatyti žvalgybinių žinių rinkimo būdus ir organizuoti žvalgybos tinklą, o spaudos ir informacijos srityje - surasti apylinkėje kiek galima daugiau korespondentų. Spauda turi būti realiai optimistiška. Propaganda turi būti nukreipta prieš esamą režimą ir okupantų melą;

ūkio srityje: kurtis pagal nuostatus, lygiagrečiai užmegzti ryšį su ūkio vienetais ir įmonėmis ir pagal pinigų išteklius įsigyti reikalingų medžiagų apygardai;

sanitarijos srityje: organizuoti sanitarinio gydymo tinklą, susisiekti su gydytojais ir surasti medikamentų.

Visų pareiga ieškoti kelių Lietuvos partizanų centralizavimui, kurti Lietuvos teritorijoje centralizuotą karinę ir politinę vadovybę, kuri nustatys bendrą kovos liniją.” (Iš protokolo Nr.l).

Beveik kiekviename posėdyje buvo kalbama apie būtinybę sujungti visas pasipriešinimo jėgas į vieną darnią, centralizuotą kovos organizaciją ir laikraščio “Laisvės varpas” leidimo klausimai. “Nesuklysiu pasakęs, kad nelegali spauda yra veiklos variklis. Šis variklis turi skatinti kovą už laisvę, nuolat duoti negęstantį impulsą”, - kalbėjo viename iš posėdžių J.Kasperavičius-Visvydas. Išklausęs redakcijos kritiką ir pasiūlymus dėl silpno paskutinio 107 “Laisvės varpo “ numerio, jis siūlė atsižvelgti į sunkias redaktoriaus darbo sąlygas ir kvietė visus dalyvauti spaudoje, nes tai visų pareiga.“^..) Pagal laikinus organizacijos ir veiklos nuostatus kiekvienas skyriaus viršininkas veikia savarankiškai. Laikraščio redaktorius organizuoja ir nustato laikraščio kryptį ir konsultuoja straipsnių autorius. Tai nereiškia, kad laikraštis turi monopolistines teises. Trūkumai turi būti iškelti, spauda turi būti aktuali ir nevėluoti. Draugiškai pasitarti - kiekvieno pareiga. Vadinasi, spauda turi rūpintis visi, o ne vienas informacijos skyriaus viršininkas. Redaktorius turi atrinkti ir sutvarkyti medžiagą.”

“Laisvės varpas” buvo leidžiamas net keletu šimtų egzempliorių, o pasiekęs rinktinių štabus, buvo dauginamas ir platinamas apylinkėse.

1947 m. kovo 21d. apygardos štabo posėdyje (kuris J.Kasperavičiui jau buvo paskutinis) buvo dar kartą nuodugniai svarstomi Kęstučio apygardos nuostatai, terminai, laikraščio redakcijos darbas, siūloma sudaryti komisiją, kuri rūpintųsi spaudos leidimu, taip pat ginčijamasi dėl OS ir partizanų nariams kandidatavimo stažo įvedimo. Ilgai buvo svarstomas klausimas dėl slėptuvių įslaptinimo. Visvydas sakė: “Reikia stengtis įsikurti kitame rajone, o čia iš ankstyvo pavasario įsirengti vieną ar dvi slėptuves, kad galėtų įsikurti po du žmones, pasidalyti įrangą ir techniką”.

Buvo nutarta, kad partizanai neturi žinoti vieni kitų slėptuvių, tačiau pasirodė, kad praktiškai tai neįmanoma, prisieina pasitikėti vieni kitais. Protokole užrašyta paskutinės Visvydo išvados ryšių klausimu: “Organizacinio skyriaus viršininkui pavesta susisiekti su Tauro apygarda. Jis ten eis kito mėnesio pirmoje pusėje per padalinius. Jis turi užmegzti ryšį su Tauro apygarda, pasakyti mūsų nuomonę dėl atsiųstų dokumentų, aptarti bendros vadovybės susikūrimą.

Greičiau ir kitu keliu susisiekti neįmanoma, nes į mūsų ryšių punktą iš jų niekas neateina, o mes jų ryšių punktų nežinome, ryšininkas tarp jų ir mūsų, atrodo, dingo.”

Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas, Angis

□ Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas, Angis

□ Juozo Kasperavičiaus žūties vietoje. Stovi: antra iš kairės dukra Vida, žmona Birutė, jos sesuo Elena ir Tauragės politiniai kaliniai, tremtiniai.1990 m.

 

J.Kasperavičius pasižymėjo įžvalgumu ir plataus masto užmojais, politiko-vado intuicija. Drauge su štabo nariais jam teko spręsti nelengvą uždavinį, gavus žinią, kad 1946 m. pabaigoje į jų apygardą nori atvykti BDPS pirmininkas Erelis - tada dar tik kai kurių vyrų įtariamas, jog yra MGB agentas. P.Paulaitis, remiantis J.Breivės paliudijimu, būdamas gerai pažįstamas su profesoriumi J.Markuliu, kone galvą guldo, kad apie jokias provokacijas negali būti ir kalbos, susitikimas galįs įvykti nors ir štabo bunkeryje, tačiau po karštų ginčų nugali sveikas protas: atsargumo dėlei svečią, atvykusį iš sostinės traukiniu su A.Zaskevičiumi ir J.Lukša, buvo nutarta priimti ne štabo bunkeryje. Gruodžio 22 d. Batakių stotyje pasitikęs delegaciją A.Kairys svečius nuveda pas patikimą ūkininką Šimaitį į kaimą, už kilometro nuo geležinkelio stotelės. Į susitikimą netrukus tiesiog iš vadavietės buvo pakviestas J.Kasperavičius, atvyksta informacinio skyriaus viršininkas A.Paulaitis, pasitarime taipogi dalyvauja ūkio skyriaus viršininkas Januliauskas, organizacinio skyriaus viršininkas P.Bartkus.

Yra ir kita susitikimo versija. P.Paulaičio-Aido teigimu, su Markuliu derėjosi jis vienas. J.Kasperavičius ir kiti derybose nedalyvavo ir pas Šimaitį nebuvo užėję. Prieš derybas P.Paulaitį įspėjo štabo apsaugo būrio vadas Vytenis (raseinietis Ivanauskas), kuris tuo metu saugojo Šimaičio sodybą, kad Markulis esąs išdavikas ir prašęs leidimo jį nušauti. Tačiau P.Paulaitis, principingas objektyvios tiesos šalininkas, Vyteniui atsakęs: aš sutinku, kad Markulis yra CK agentas ir ieško mūsų štabo, bet mes neturime jokių įrodymų. Ką mes jam pasakysime nuteisdami mirti?

Batakių valsčiaus OS viršininkas Jonas Gaidauskas-Breivė prisimena: “Kada Paulaitis užvedė kalbą apie reikalus, Erelis sako: “Eikim į slėptuvę, bus saugiau, ten aptarsim visus reikalus. Aš noriu apžiūrėti jūsų slėptuvę”. Paulaitis sako: “Aš negaliu jūsų nuvesti į slėptuvę, nes labai pavojinga. Partizanų būrys pamiškėje apsišaudė su enkavedistais, dabar visur enkavedistų ir stribų pasalos. Vaikščioti labai pavojinga. Mes patys bijom, bijom ir jus pražudyti. “Erelis” keletą kartų atkakliai veržėsi apžiūrėti štabo slėptuvę, bet P.Paulaitis kietai laikėsi savo ir šis nieko nepešė. BPPS vadas, pakvietęs apygardos atstovus dalyvauti 1947 m. sausio 18 d. įvyksiančiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kitos dienos rytą išdundėjo traukiniu Radviliškio link.

J.Kasperavičius, kaip apygardos vadas, ruošė pranešimą greit įvyksiančiam suvažiavimui. Tai vienas brandžiausių jo darbų, kuriame išdėstyti pagrindiniai išsivadavimo kovos siekiai, analizuojama šalies padėtis, pateikiamos mintys apie bendros organizacijos bei vadovybės kūrimą. Jis prieštaravo BDPS teiginiams, kad politinė vadovybė turi pirmenybę organizuojant pasipriešinimą. Atvirkščiai, pranešime pabrėžiama, kad tik okupacijos pradžioje buvo jaučiamas ideologinis susiskaldymas ir trūko vadovaujančios jėgos. Tai padarytų klaidų mėginant priešintis rudajai vokiečių okupacijai pasekmės. Buvo padėti netinkami pagrindai, kurie iki šios dienos “buvo basliu laisvės kovų ratuose”. Jis šaiposi iš rėksmingų kovų šauklių ir vadukų, kurie priėmę priesaiką iš kitų ir prisiekę patys, grįžtant į Lietuvą bolševizmui, kada turėjo prasidėti tikroji kova, viską metė ir negarbingai pasitraukė, atsidurdami už Lietuvos sienų. Siaučiant raudonajam okupantui, pasipriešinimas atsidūrė itin sunkioje būklėje, trūko vadovybės, ryšių, aiškios veiklos programos, “Laisvės kovos sąjūdis išgyveno krizę”.

Jis pasisako prieš skleidžiamą nuomonę, kad dabartiniai laisvės kovotojai yra “bėdos vaikai”, neturį kito pasirinkimo. Anaiptol, kiekvienas jų galėjo pasirinkti ir kitą likimą: “Kas buvo “bėdos vaikas” ir troško išsaugoti savo kailį, tas rado ir priemonių ir būdų - ir daug saugesnių negu ginklas”. Jo nuomone, netikslu galvoti ir tvirtinti, kad laisvės kovos sąjūdžio nariai kovoja asmeninių bėdų verčiami. “...Dauguma lietuvių per daug mylėjo savo tėviškės laukus, savo gimtuosius namus, kad būtų ryžęsi juos palikti. Su savo gimtuoju kraštu juos siejo tokie dvasiniai saitai, kurie buvo stipresni už pavojų gyvybei ar už bet kokius kitus išskaičiavimus”.

Toliau jis pabrėžia, jog pirmieji sąjūdžio sunkumai jau įveikti ir laikas derinti visų grupuočių programas, tarp kurių didelių ideologinių skirtumų nėra, ir sudaryti vieningą bendrą dabartinės laisvės kovos sąjūdžiui priimtiną programą. “Mes turime nepamesti tos kovos, kuriai mes pasiryžome. Mes nemesime negarbingai kardo, kurį ištraukėme savo tautos laisvei ir garbei ginti. Mes negalime palaužti to pasitikėjimo, kurį į mus deda mūsų tauta...”

J.Kasperavičius kalba apie tolimesnį mūsų krašto tvarkymąsi. Jis išreiškia viltis, kad laisvės kovų dalyviai ir išsivadavus prisidės prie šalies atkūrimo reikalų. “Mes šiuo reikalu nekeliame didelių iliuzijų ir iš anksto tam tikrų reikalavimų arba išimtinės padėties. Tai savo laiku spręs pati tauta, tvarkydama savo reikalus tikrais demokratiniais pagrindais”. Jis viliasi, kad ir ateityje laisvės kovotojai grumsis “dėl visokeriopai klestinčios mūsų tėvynės, kurioje visiems be išimties jauku, šviesu ir gera būtų gyventi, viešpatautų socialinis teisingumas, paremtas naujais principais, ir niekada daugiau nebūtų sūnų ir posūnių”. Kupinas tikėjimo pergale ir ateitimi, jis kreipiasi į kovos brolius :

“Laisvės kovos draugai, mes buvome priversti išeiti ginti savo gimtojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės; mes kaip žmonės pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją; mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame teisingi ir teisūs prieš visą kultūringąjį pasaulį, o Aukščiausiojo palaima rems ir laimins mūsų darbą”.

Šio pranešimo, kuriam pritarė ir J.Žemaitis, J.Markulio organizuotame vadų suvažiavime sausio 18 d. perskaityti neteko. Pačiose suvažiavimo išvakarėse BDPS pirmininkas Erelis buvo demaskuotas kaip MGB agentas, o BDPS kūrimas - provokacija. Apie kraupią J.Markulio išdavystę spėjo pranešti šaltą sausio 13 d. naktį iš Vilniaus į Žemaitiją atskubėjusi apygardos ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa. Tauro apygardos iniciatyva tą pačią naktį buvo paskelbtas vadų suvažiavimas susivienijimo klausimu trim dienom anksčiau - sausio 15 d., kaip alternatyva J.Markulio organizuotam ir laiku demaskuotam tokios pat paskirties suvažiavimui. Dėl laiko stokos Kęstučio apygardos vadovybė į šį suvažiavimą nusiųsti atstovų negalėjo. Laimė, pranešimo tekstas pateko į Juozo Lukšos-Skirmanto rankas ir buvo panaudotas jam rašant knygą (originalas iki šiol niekur nerastas). Tačiau itin kruopščiai paruoštame pranešime iškeltos idėjos, giliai apgalvotos mintys, pasiūlymai tolimesnei rezistencijai tapo politinės-kari-nės kovos pagrindu.

Iš J.Markulio buvo gauta keistų pasiūlymų ir anksčiau, pvz., demobilizuotis ir pereiti į neginkluotą rezistenciją, buvo reikalauta partizanų vadų sąrašų su fotografijomis ir pavardėmis, kad centrinė BDPS vadovybė galėtų parūpinti jiems pasus legalizavimuisi. J.Kasperavičius, aptaręs su vadais šį klausimą ir įžvelgęs gudriai paspęstą MGB kilpą, vienbalsiai atmetė ir tuo pačiu išmušė iš J.Markulio rankų visus kozirius perimti pasipriešinimo vairą.

Gavę informaciją apie įvykusį alternatyvų suvažiavimą, kuriame tarp kitų klausimų buvo svarstomas ir partizanų siuntimas į užsienį atstatyti J.Markulio sutraukytus ryšius su išeivių organizacijomis ir Lietuvos diplomatijos tebeveikiančia misija, JKA vadovybė nuodugniai aptarė visus klausimus. J.Žemaitis pareiškė keletą kritinių pastabų dėl suvažiavimo nedemokratiškumo, nes jame dalyvavo tik dviejų apygardų atstovai, o Lietuvoje jau veikė penkios. Dėl būsimos centrinės vadovybės partinės priklausomybės J.Kasperavičius laikėsi nuomonės, kad nėra reikalo sudarinėti atskirą politinę ir karinę pasipriešinimo vadovybę, reikia sukurti vieną organizaciją - Lietuvos laisvės sąjūdį. Kelionei į užsienį jis pasiūlė J.Žemaitį, mokantį kalbas ir gerai žinantį padėtį Lietuvoje. J.Žemaitis sutiko.

Kaip buvo užsiminta, paskutiniame kovo 21 d. posėdžio protokole apie būtinybę surengti susitikimą su Tauro apygardos vadais J.Kasperavičius pranešė J.Žemaičiui, kad šį susitikimą numatoma surengti balandžio 12-15 d.

Į pasitarimą susivienijimo ir vieningos vadovybės klausimais turėjo vykti net keturi JKA atstovai: Jonas Žemaitis, Petras Bartkus, Juozas Kasperavičius ir Juozas Čeponis. Pasiskirstę užduotis, suvažiavimui ruošėsi kiekvienas atskirai. Buvo sutarta susitikimo vieta ir laikas. J.Žemaitis su P.Bartkumi išvyko anksčiau ir pateko į rusų enkavedistų pasalą. Nors nakties priedangoje pasisekė sėkmingai pasitraukti, vis tik P.Bartkų sužeidė (sutrupino klubo kaulą), todėl jį teko palikti Aukštašlynio kaime pas ryšininkę E.Grigalavičiūtę.

J.Žemaitis tuoj pat išskubėjo į susitikimo vietą. Buvo Velykos. Tiesa, ankstyvos - balandžio 7 d. Laukti teko ilgai. Vyrai susikūrė lauželį. J.Kasperavičius sutartu laiku neatvyko. Nepasirodė jis nė sekančią, nė trečią dieną. Buvo aišku, kad atsitiko kas nors ypatinga. Nutarė skirstytis į savo vietas. J.Žemaitis grįždamas užsuko aplankyti sužeisto P.Bartkaus pas Grigalavičius ir sužinojo baisiąją naujieną: eigulio J.Juknos sodyboje ant Agluonos upelio kranto, Batakių valsčiuje, Bijotuose, žuvo apygardos vadas J.Kasperavičius-Visvydas ir neilgus kovos metus nuolat jį lydėjęs ištikimasis adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas. Prasiveržti iš keliais čekistų žiedais apsuptos sodybos buvo neįmanoma. Čekistai reikalavo pasiduoti gyviems, tačiau partizanai, ėmus į angą mesti granatas, norėdami išlošti laiko dokumentų naikinimui bei deginimui, iš paskutiniųjų atsišaudė. Mūšis užsitęsė iki trijų valandų. Nepakeitė nuostatos ir čekistų pasiųsto šeimininko J.Juknos siūlymas pasiduoti. Poškėjo šūviai, sprogo granatos, vyrai ėmė dusti nuo dūmų. Netekę vilties išsigelbėti, susisprogdino. O dokumentai ir beveik visas štabo archyvas, dvi spausdinimo mašinėlės, rotatorius nuo ugnies beveik nenukentėjo ir pateko į priešo rankas, nes bunkeryje pritrūko deguonies ir liepsna veikiai užslopo. Kai driokstelėjus slėptuvėje granatoms viskas nutilo, išsisklaidė dūmai, čekistai, atplėšę landą, rado teberusenančią popierių krūvą ir šalia jų gulinčius du granatų sudraskytus vyrų kūnus.

Po trijų dienų suimtą Kęstučio apygardos štabo informacijos viršininką “Laisvės varpo” redaktorių Petrą Paulaitį, lydimą sargybos, pirmąją tardymo naktį pulkininkas nuvedė į kiemą atpažinti “savo draugų”. Nors pulkininkas liepė uždegti stipriausią lempą, vyrų atpažinti buvo neįmanoma. Vėliau P.Paulaitis savo draugui pasakojo, kad “Visvydo veidas buvo visas apdegęs, juodas, o A.Biliūno-Džiugo pusę veido buvo suardžiusi granata, o ir iš likusios dalies neįmanoma buvo atpažinti. Kasperavičių atpažino tik iš galifė kelnių ir balto megztinio, kuris dabar buvo raudonas nuo kraujo. Albiną Biliūną pažino iš rudų slidinėjimo batų storu padu ir suplėšytų kelnių. Kasperavičius avėjo gerus chrominius batus, bet juos stribai jau buvo nuavę. Būtų batus numovę ir A.S.Biliūnui, bet vienas buvo perplėštas granatos skeveldrų..."4

Spėjama, kad J.Kasperavičiaus palaikai užkasti ten pat, Tauragės NKVD pastato kieme.

NEATSKLEISTA IŠDAVYSTĖS PASLAPTIS

Kraupi žinia apie legendinio partizanų apygardos vado žūtį bemat apskriejo Pietvakarių Žemaitijos apylinkes. Jau balandžio 10 dieną buvo suimtas Batakių valsčiaus “Bijūno” organizacijos OS narys ryšininkas Antanas Kairys, po poros dienų pas J.Žičkų, buvusios jo slėptuvės šeimininką, suimamas besislapstantis apygardos štabo informacijos skyriaus viršininkas Petras Paulaitis, apsimetęs uždarbiaujančiu pavargėliu. Po to ištisa grandine vienas po kito suimami vienos aktyviausių batakiečių OS organizacijos nariai. Visas apygardos pasipriešinimo aktyvas gyvena įtampoje. Iššifravus kai kuriuos vadavietės slėptuvėje rastus archyvus, gegužės mėnesį prasideda suėmimai ir tolimesniuose valsčiuose. Pavyzdžiui, suėmus Šimkaičių valsčiaus OS pirmininką Marceliną Bacevičių, Trakinių kaimo OS narį mokytoją J.Globį, kurių pavardes tikriausiai išaiškino pagal rastų dokumentų šifrus, neišlaikius kankinimų kažkuris išduoda visą OS aktyvą: J.Kupstį, B.Kaunecką, A.Vaitkų ir kt. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.Vis tik reikia pripažinti, kad pogrindžio konspiracijoje būta nemaža spragų, ypač įslaptinant dokumentus.

Tai, kad Kęstučio apygardos vadavietė buvo išduota, visiškai aišku. Jos likvidavimui buvo pasiruošta pačiu aukščiausiu lygiu. Tam reikalui į Tauragę sutelktos MGB kariuomenės pajėgos, apie ruošiamą operaciją nieko nežinojo net Batakių stribų vadas, buvęs miškinių ryšininku - Vladas Paulauskas. Apygardos vadavietės buvo ieškoma įnirtingai ir nuosekliai nuo pat jos įsikūrimo pradžios. Tačiau nė viename agentų pranešime neaptiksime tikslesnių užuominų, kur ji galėtų būti. Vadinasi, agentų voratinklis buvo per silpnas suuosti ir pagauti tokią stambią žuvį, kaip kelis kartus iš MGB nasrų išsprūdęs J.Kasperavičius. Deja, išdavikų tenka ieškoti tarp savųjų, patikimųjų. Toji versija, kad į Batakius apsilankius MGB agentui J.Markuliui čekistams paaiškėjo apygardos štabo dislokacijos vietovė, tik prielaida išdavystei. Žinoma, po jo apsilankymo tose apylinkėse padažnėjo pasalos, čekistų siautėjimai ir tiek. Kiti laurus priskiria J.Markuliui, jog jis, kaip patyręs šnipas, pasiuntiniui išvykus iš Šimaičio sodybos į pasitarimą pakviesti J.Kasperavičių, žvilgtelėjęs į laikrodį, užfiksavo jo atvykimo laiką ir paskaičiavęs nustatė už kiek kilometrų galėtų būti slėptuvė. Tai irgi tik spėlionė. Pavyzdžiui, 1953 m. pradžioje MGB jau žinojo, kokiame Šimkaičių girios kvartale yra LLKS pirmininko, vadinamo prezidentu, J.Žemaičio bunkeris, keletą kartų šukavo mišką, girdėjosi virš bunkerio lubų čekistų žingsniai, o rezultatų jokių.

Ne blogesnė buvo ir J.Kasperavičiaus slėptuvė eigulio Juozo Juknos sodyboje po gyvenamuoju trobos galu su dviem įėjimais - vienas iš vidaus, virtuvėje po krosnim, o kitas, atsarginis - į lauką, Agluonos šlaito pusėn. Slėptuvę rengė patys patikimiausi vyrai. Štai ką rašo vienas įrenginėjusių slėptuvę, Batakių (Bijūno) valsčiaus OS vadas Jonas Gaidauskas-Breivė. “Gerai neprisimenu, maždaug rugsėjo mėnesį vieną vakarą mes susirinkome septyni: Kęstučio apygardos vadas J.Kasperavičius-Visvydas, techninio skyriaus viršininkas Biliūnas-Džiugas, ūkio dalies viršininkas Aurys-

Merkys, Kairys-Apuokas, Pranas Kairys, šeimininkas Jukna ir aš - Breivė. Pastatėme sargybą ir pradėjome darbą. Darbas buvo sunkus ir painus. Vadovavo pats apygardos vadas J.Kasperavičius, nes jis buvo žmogus viskam tinkamas. Buvo karininkas, statybininkas, mūrininkas, stalius, siuvėjas, gabus ir geras žmogus. Pirmiausia viename kambaryje, kur reikėjo kasti slėptuvę, išėmėme grindis. Išėmėme langą ir pro langą į Agluonos upelį metėme žemes. Dalį žemių vanduo nusinešė, nes Agluona buvo patvinusi, dalį žemių užmaskavome. Taip suprakaitavę dirbome visą naktį. Iškasėme slėptuvę, sudėjome daiktus, užklojome lentomis, užpylėme žemėmis ir sudėjome grindis. įėjimas į slėptuvę buvo iš virtuvės. Reikėjo išplėšti dalį grindų, iškasti tunelį ir vėl iš naujo sudėti grindis. Rytojaus dieną apie 10 val. ryto slėptuvė buvo paruošta, liko vidaus įrengimai”.

Slėptuvė buvo 10 m2 ploto. Kitą dieną vyrai sukalė gultus, stalą, lentynas, o po savaitės iš apygardos senojo būsto buvo pergabentas visas inventorius: spausdinimo mašinėlės, popierius, rotatorius, radijas ir visa kita, kas būtina vadavietei. Dalį inventoriaus nuo pat Eržvilko atsivežė ir pats J.Kasperavičius. Jam buvo paskirtas fajetonas ir eiklus, jaunas eržiliukas. Mėgo riziką ir judėjimą, buvo be galo drąsus, todėl ne visada paisydavo statuto normų, nors jis pats juos ir sudarinėdavo. Šią slėptuvę žinojo tik štabo nariai ir du trys pagrindiniai ryšininkai bei tiekėjas, kuriuo ir buvo pats Breivė bei atsidavęs pogrindžio kovai OS narys Antanas Kairys bei jo brolis Pranas. Nors apylinkėje buvo ir daugiau slėptuvių, tačiau P.Paulaitis pareikalavo sau atskiros ir tas pats Breivė pas savo dėdę Juozą Žičkų apgyvendina štabo informacijos viršininką, ten įrengęs dar vieną slėptuvę. Daugiau niekas be šių vyrų ir svarbaus ryšininko tarp Lydžio rinktinės štabo ir apygardos J.Orinco apie šias slėptuves nežinojo. Išdavystės siūlai nusidriekia toliau ir giliau.

“Tuo laiku Batakiuose buvo daug gerų žmonių, bet buvo ir blogų, -rašo Breivė apie paskutinį apsilankymą apygardos štabo slėptuvėje Velykų išvakarėse. - Radau Petrą Paulaitį, Juozą Kasperavičių ir Albiną Biliūną. Buvo Didžioji savaitė prieš Velykas. Balandžio 6-oji. Vyrams sakau: “Ar ne geriau pabūti kur nors kitur, o Velykas praleisti pas Andriulius”. Kasperavičius sako: “Velykas sutiksim ir praleisim su Juknos šeima, o po Velykų kelsimės kitur.” Paulaitis sako: “Švęsiu kartu su Andriuliais. Joneli, tu Velykų rytą, grįžęs iš bažnyčios, ateik prie Andriulių, man bus links-miau!” Aš pažadėjau ateiti. Taip pasikalbėję, aptarę visus reikalus, palinkėjom laimingai sulaukti ir praleisti šv.Velykas. Aš išvykau į namus. Nežinojau tada, kad susitikimas su Kasperavičium ir Biliūnu yra paskutinis.”

J.Gaidausko-Breivės manymu, išdavystė galėjo prasidėti nuo Lydžio rinktinės štabo likvidavimo. Kaip žinome, Lydžio rinktinės štabas buvo pagrindinis ką tik susitvėrusios Kęstučio apygardos visokeriopas tiekėjas ir pagrindinė atrama. Tie glaudūs ryšiai nenutrūko ir kęstutėnams persikėlus prie Agluonos. Žinoma, kad Lydžio štabo vyrai turėjo žinoti, kur įsirengė slėptuvę J.Kasperavičius, ne kartą pats atbildėjęs su fajetonu pas lydiečius persigabenti inventoriaus. O Lydžio štabo slėptuvė Eržvilko valsčiuje, Maironių kaime, našlės Fišerienės sodyboje buvo išduota kur kas anksčiau - tų pačių metų sausio 17d. Joje rasti ne tik archyvai, bet paimti gyvi trys štabo viršininkai: vadas Jonas Mačiulis-Skaisgiris, Juozas Mocius-Kabaila ir Jonas Rimša-Šarūnas. J.Gaidauskas-Breivė rašo: “Iš tų trijų vyrų, man atrodo, vienas galėjo padėti čekistams išaiškinti Kęstučio apygardos slėptuvę”.6

Tačiau juodą dėmę lengvai galima mesti ant bet kurios, gal ir nekaltos MGB aukos. Reikia neužmiršti, kad didžiausias čekistų radinys Lydžio slėptuvėje buvo schema, kone žemėlapis, sudarytas “išradinga” štabo darbuotojo ranka su visais rinktinės ir jos ribų, tarp jų ir Batakių valsčiaus, OS narių slapyvardžiais ir pažymėtomis jų veikimo zonos vietovėmis. Argi reikia geresnio dokumento išsiaiškinti, kokie vardai ir pavardės slypi už šių slapyvardžių? Užtenka krestelti stipriau vieną kitą suimtą eilinį žmogelį, turintį reikalų su mišku, ir pasakys. Juk taip ir buvo išsiaiškinta ir po to suimta nemaža OS narių batakiečių. Tarp jų ir Didįjį Velykų penktadienį, štabo slėptuvės likvidavimo išvakarėse, suimtas pagrindinis apygardos ir Lydžio ryšininkas Jonas Orincas!..

Visa tai tik prielaidos, kurios galėtų išaiškėti turint visus KGB archyvus. Bet čekistai ne visada tokias svarbias išdavystes fiksuodavo net labiausiai įslaptintuose protokoluose, gal nuopelnus prisiskirdavo sau ir gaudavo už tai medalius?..

J.Kasperavičiaus žūtis ir P.Paulaičio bei po to sekę visos Batakių Bijūno OS narių suėmimai buvo skaudi netektis visam Lietuvos pasipriešinimui. To negana, tų pačių Velykų Didžiojo penktadienio rytą po nesėkmingos operacijos balandžio 6 d. Paparčių kaime, Masalskienės ūkyje, Šim-kaičių valsčiuje, žuvo vienuolika Lydžio rinktinės štabo apsaugos partizanų. Išsigelbėjo tik būrio vadas Vytautas Gužas-Mindaugas. Kęstučio apygardos vadovybės praktiškai nebeliko. Tik po sunkaus sužeidimo apsigydęs P.Bartkus ėmėsi iniciatyvos sudaryti naują štabą ir gegužės 20-25 d. Šimkaičių valsčiuje, Gegių kaime tarp Paupinės ir Barčinės girių, netoli Aukštašlynio, sukvietė pasitarimą. Kęstučio apygardos vadu buvo išrinktas J.Žemaitis. Vietinių gyventojų pasakojimu, į tarpumiškių kaimą tą dieną iš visų pusių sugužėjo tarsi iš po žemių atgimęs Lietuvos kavalerijos pulkas. Ant visų kelių buvo išstatytos sargybos su kulkosvaidžiais; pasitarimui pasibaigus, prie Paparčių miško buvo organizuotas pokylis su vaišėmis, akordeono muzika, dainomis ir šokiais.

Tapęs Kęstučio apygardos vadu J.Žemaitis ne tik pratęsė J.Kasperavičiaus pradėtus darbus, pripažindamas jo nuostatas bei idėjas, bet su laiku rezistencijos organizacinį barą gerokai pastūmėjo į priekį susivienijimo linkme, patobulino struktūras. J.Žemaitis labai aukštai vertino Visvydo, Angies-J.Kasperavičiaus veiklą ginkluotame pasipriešinime. 1948 m., perduodamas apygardos vadovavimą A.Milaševičiui-Roniui, rašė: “Aš didžiuojuosi, kad esu iš Kęstutėnų, iš tarpo tų, kurie savo Tėvynei davė didvyrius, kaip Visvydą (J.Kasperavičių ) ir kitus, kurių žygdarbiai ir vardai galbūt nėra žinomi, bet apie jų darbus sužinos, juos įvertins ir amžiais atmins atgimusi Lietuva."

Ne dėl bičiuliškų ryšių ar nuogirdų tais laikais partizanų vadovybė net po mirties nesišvaistydavo pagyromis ar apdovanojimais. Todėl nekelia jokių dvejonių ir LLKS Prezidiumo tarybos aktas Nr.7, kuriuo J.Kasperavičius apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovotojo kryžiumi (su kardais) ir jam suteiktas karžygio vardas už “ypatingus nuopelnus išreiškiant Sąjūdžio idėjas, o ypač už mirties valandoje parodytą didvyriškumą kovoje su priešu”. O dar taip neseniai, prieš porą metų, jis pats priėmė iš J.Kasperavičiaus rankų pasižymėjimo kovose raštą už drąsą ir organizacinius gabumus vykdant 1946 m. priešrinkiminę kampaniją.

Prabėgus 50 metų po tragiškųjų 1947 m. Velykų prezidentas V.Adamkus J.Kasperavičiaus dukrai Vidai Tereikienei įteikė tėvo apdovanojimą -Vyčio Kryžiaus l-ojo laipsnio ordiną ir pulkininko regalijas.

J.Kasperavičiaus gimtinėje prie Girdžių ir žūties vietoje ant Agluonos kranto stovi kuklūs paminkliniai kryžiai, garbingi atminimo ženklai, liudi-

□ Juozo Kasperavičiaus žuvimo vietoje prie Batakių 1993 m. pastatytas atminimo paminklas. Stovi: paminklo kairėje Birutė Kasperavičienė, iš dešinės antras mons.Alfonsas Svarinskas, Leonas Laurinskas ir paminklo statytojas Titas Žymančius

□ JKA štabo apsaugos būrio partizanas Leonas Laurinskas-Liūtas savo vado Visvydo žuvimo vietoje

 

jantys legendinio partizanų vado nueitą neilgo gyvenimo kelią, pratęsusį mūsų valstybės gyvybę. Garbė šio krašto žmonėms ir žemei, išauginusiai tokį sūnų. Tai jie jaunystės krauju nuplovė tautos vadų 1940 m. gėdą, savo kūnais nuklojo kelią Lietuvai į Kovo vienuoliktąją - laisvę, kurią mes turime.

PRIEDAS

1947 m. balandžio 4 d. MGB aktas apie Juozo Kasperavičiaus-Visvydo žūtį (versta iš rusų k.)

AKTAS

1947 04 09

Mes, Tauragės MGB papulkininkis Vassar, mjr.Sviridov, j.ltn. Baila, kareivis Orlov, Saugumo ministro, dalinai Lietuvos SSR pulkininko Leonovo leidimo pagrindu padarėme kratą Juknos sodyboje, 2 km nuo Agluonos kaimo ir 8-9 km nuo Batakių iš Tauragės pusės, dalyvaujant Juozui Juknai, Ignacijaus s. Kratos metu po jo troba radome bunkerį, kuris iš virtuvės pusės buvo užmūrytas moliu ir suspaustu smėliu. Bunkerį kratos metu atidengėme dviejose vietose - iš vidaus ir lauko pusės. Atidengiant bunkerį iš lauko pusės išsiveržė didelė liepsna ir dūmai. Sėdintiems bunkeryje ne vieną kartą siūlėme pasiduoti ir išeiti į lauką - atsakymo nebuvo. Po to į bunkerį buvo metamos granatos. Paskui įsiveržus vidun ir likvidavus liepsną, buvo aptikti du vyriškių lavonai, iš jų vienas atpažintas - Kęstučio apygardos vadas, slapyvardžiu Angis.

Iškrėtus bunkerį aptikta ir paimta:

1. “Laisvės varpo” spaustuvė (rotatoriaus klišė, vaškuotė, dažai, rašomasis popierius ir kt.) ;

2.    Dvi spausdinimo mašinėlės lietuvių kalba (STOECER ir URAMIN markės);

3.    Radijo stotis nuo vokiško tanko, “TORN” tipo radijo imtuvas;

4.    LKP ir LLKJS narių bei kandidatų bilietai;

5.    Lagaminas su Kęstučio apygardos dokumentais;

6.    Pasų ir laikinų pažymėjimų blankai;

7.    Laikinų pažymėjimų, narių blankų su numeriais: 1822, 1823, 1927,

1928, 1929, 1941, 1942, 1800 ;

Įvairių Lietuvos apskričių spaudų ir antspaudų 7 vienetus (atitinkamas kratos priedas);

Ginklai:

a) pistoletų: belgų markės Nr. 340, amerikiečių markės Nr.49237, belgų markės Nr. 765 ir Nr. 62073;

b)    10 granatų;

c)    vienas vokiškas šautuvas Nr.26390;

d)    du automatai Nr.9862 ir Nr.3500;

e)    200 vienetų įvairių šovinių ;

f)    2 žiūronai;

Asmeninės aprangos ir patalynės reikmenų pagal sąrašą.

Be to, 1947 m. nutarime Tauragės MGB įgaliotinis papulkininkis Lapinas rašo, kad MGB darbuotojas Matvejevas, peržiūrėjęs Jono Gaidausko, Juozo s., ir su juo teisiamų 18 žmonių bylą Nr.10222 pagal 58 la ir 58 11 RSFSR b.k. straipsnius, papildo, kad 1947 m. sausio 18 d. Tauragės MGB sunaikino Lydžio rinktinės antisovietinių banditų ir LLA formuočių štabą. Greta kitų dokumentų rasta ryšių su kitomis nelegaliomis formuotėmis schema, konspiraciniai pavadinimai, kurie pažymėti toje schemoje, taipogi pažymėti ryšininkų slapyvardžiai, kurių pagalba buvo palaikomas ryšys. Šioje byloje areštuoti pogrindinės organizacijos LLA nariai: Jonas Gaidauskas, Juozo, valsčiaus O S “Vytis” viršininkas, slapyvardžiu Breivė, Antanas Kairys, Kazio, Centrinio Kęstučio štabo ryšininkas Apuokas, Juozas Vaičys-Beržas, Antano, Jadvyga Šimkevičiūtė-Palmė, Vinco, Juozas Princas-Skaistuolis, Andriaus. (Prie šios bylos prijungti Lydžio štabo schemą.)

Be to, Lydžio štabe rasti dokumentai - 1946 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas, pasirašytas Batakių valsčiaus “Bijūno” OS slapyvardžiu “Tigras”, dalyvavusių ryšininkų “Mūro”, “Sabalo” ir ryšio vedėjo “Gamono”, kurį tvirtina Batakių OS “Bijūnas” viršininkas Breivė, dėl teroro aktų įvykdymo aktyvistų šeimoms, gyvenančioms Batakių vls., Tauragės aps. Pil.Jono Astrausko, Kazio, Šabučių apyl. sekretoriaus, pil. Mykolo Kairio, Juozo, iš Meškučių kaimo, Vinco Paukštės ir jo žmonos Petrės, Stasio Zameckio iš Pamielaukio kaimo, Simo Petkaus iš Leoniškių k. sušaudymo.

Šį aktą pasirašė: Tigras-Leonas Juškaitis, Jono; Sakalas-Juozas Vaičys, Antano; patvirtino Breivė-Jonas Gaidauskas.

Bausmės aktai buvo įvykdyti -Mykolas Kairys, Juozo, Vincas Paukštys su žmona Petre ir Juozas Astrauskas - likviduoti.

1Kisielius A.Blėsta laužų žarijos.

2   Gaškaitė N. Žuvusiųjų prezidentas. P. 71.

3   Kisielius A. Blėsta laužų žarijos. P.80-83.

4   Butkutė A. Reikėjo ginti tėvynę.

5   Laisvės kovų archyvas. Nr.13. P.107.