AKMENYJE IŠKALTOS PENKIOS PAVARDĖS
Albinas Raudonis
1999 m. gegužės 21 d. prie Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo penkiems buvusiems šios gimnazijos moksleiviams atminti. Jie tapo pirmosiomis sovietų aukomis Jurbarke.
Pirmosios sovietmečio aukos Jurbarke - penki devintos klasės gimnazistai, NKVD suimti paskutinėmis 1940 m. spalio mėnesio dienomis.
Edvardas Mockevičius
Edvardo Mockevičiaus tėvai Skirsnemunėje turėjo 7 ha žemės, kuriuose augo didžiulis sodas. Gimnazisto vyresnysis brolis Vytautas Mockevičius buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, tarnavo Tauragėje. Jis taip pat netrukus buvo suimtas.
Apie gimnazisto Edvardo Mockevičiaus ir jo brolio Vytauto likimus mažai kas žinoma. Buvęs mokytojas Benediktas Butkus savo prisiminimų knygoje "Laisvės netekus" mini, jog karui prasidėjus, juos kartu išvežė iš Raseinių kalėjimo. Netoli Kazachstano sienos Sol Ilecko kalėjime Edvardą Mockevičių, jo klasės draugą Steponą Vaitkevičių ir visus kitus nepilnamečius vaikinus atskyrė ir nežinia kur išvežė. Nuo tada Jurbarko gimnazisto pėdsakai dingo.
Vladas Paršelis
Suėmimo metu Vladas Paršelis buvo šešiolikmetis. Gimęs buvo Utenos apskrityje, ten ši pavardė labai paplitusi. Jis augo be tėvo, kuris buvo žuvęs, kaip sakoma, nelaimingo atsitikimo medžioklėje metu. Vladą augino ir į mokslus leido jurbarkietis girininkas Pajaujis.
Vladas, kaip ir visi kiti kaliniai, kurių enkavedistai nesuspėjo išvežti iš Raseinių kalėjimo, prasidėjus karui išmušę kalėjimo duris išėjo į laisvę.
Vokiečių okupacijos metais Vladas Paršelis aktyviai dalyvavo jurbarkiečio mokytojo Petro Paulaičio "šachmatininkų" (šio klubo vardu buvo pridengta įsteigta Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga) veikloje. Su savo bendraklasiu Vincu Pociumi, kaip abu nukentėję nuo bolševikų, naudojosi savotišku politinių kalinių statusu ir vokiečių okupacinei valdžiai nekėlė įtarimų.
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, girininko ir mokytojos Pajaujų šeima pasitraukė į Vakarus, o jų augintinis Vladas Paršelis pasiliko Jurbarke. Jis, kaip ir paskutinės klasės Jurbarko gimnazistų dauguma, išėjo į Petro Paulaičio suorganizuotą partizanų būrį ginti Lietuvos nuo sovietų okupacijos. Netrukus, 1946 metais, Vladas žuvo prie Džiugų kaimo. Kalbama, kad jo kūnas buvo atvežtas į Jurbarką ir numestas turgaus aikštėje.
Vincas Pocius
Vinco Pociaus tėvai netoli Girdžių turėjo 40 ha ūkį. Jame buvo vėjinis malūnas, didelė graži sodyba. Tėvas Leopoldas Pocius buvo pelnęs pavyzdinio valsčiaus ūkininko reputaciją. Vincas buvo vienturtis jo sūnus. Vincą Pocių suėmė enkavedistai. Karui prasidėjus iš Raseinių kalėjimo išsilaužęs kartu su Vladu Paršeliu, kurį laiką dar mokėsi Jurbarko gimnazijoje, kol tuberkuliozė galutinai pakirtojo sveikatą. Paskutiniaisiais metais jau nesikėlė iš patalo ir 1944 metų gegužę mirė. Tėvai pasitraukė į Vakarus.
Leopoldas Pučiuliauskas
Jurbarko gimnazistas Leopoldas Pučiuliauskas buvo pats vyriausias iš suimtųjų gimnazistų penketo. Apie jo likimą žinoma mažiausiai. Visi pėdsakai dingsta Raseinių kalėjime. Kur iš ten buvo išvežtas, kur žuvo - nežinia. Jo sesuo Aldona Gabalienė rašė:
"Leopoldas gimė 1922 metais birželio 6 dieną Slavikuose, Šakių apskrityje, gyveno Barzdžių kaime, Šimkaičių valsčiuje. Tėvai stambūs ūkininkai (valdė 72 ha). Leopoldas buvo mąstantis, kūrybingas Jurbarko gimnazijos moksleivis, skautas. Troško tapti lakūnu. Labai mėgo mokytojo N.Petrulio vadovaujamą aviamodelių būrelį. Laisvalaikiu vaikščiojo paupiais, rinkdavo meldus, iš jų darydavo sklandytuvus, aitvarus. Pats buvo pasidaręs šapirografą ir 1939 metais su keliais draugais leido pusiau humoristinį laikraštėlį "Tercijada".
1940 m. spalio 25 d. po pamokų į namus atėjo du vyrai ir išsivedė brolį (tėvai mums nuomojo kambarį Jurbarke). Dar ieškojo šapirografo. Leopoldas vyriškai tylėjo. Toks bežadis, lyg suledėjęs, ir liko atmintyje.
Kuo nusikalto tie penki jaunuoliai? Ėjo kalbos, kad klasėje kažkuris metė nuo lentos kreiduotą skudurą į Stalino portretą, o žydaitė apskundusi..." (Tremtinys. 1996. Gegužė. Nr.18).
Steponas Vaitkevičius
Jis gimė 1924 m. gruodžio 2 d. Jurbarke. Tėvai mieste nuomojo vieno kambario ir virtuvės butą, nors šeimoje augo penki vaikai. Tėvas dirbo skerdykloje sargu. Po sūnaus suėmimo tėvas buvo atleistas iš darbo, teko imtis akmenskaldžio kūjo.
Steponą Vaitkevičių suėmė gimnazijoje pamokų metu 1940 metų spalio 29 d. Iš daboklės į namus persirengti jį atlydėjo žydas. Motina apvilko naminių vilnonių siūlų megztinį. Steponas buvo doras jaunuolis, skautas, grojo gimnazijos dūdų orkestre, prieš pamokas patarnaudavo šv.Mišioms. Palydovui negirdint motina paragino:
- Jei kaltas, bėk per langą į Paimsrį ir į Vokietiją.
- Čia nieko baisaus, mane patardys dėl Mockevičiuko, nes jo brolis karininkas, ir paleis, - atsakė sūnus.
Deja, nepaleido. Niekas niekuomet nesužinos, kur sovietiniai budeliai atėmė jaunuolio gyvybę.
* * *
Paminklinis akmuo nuolat primins kovingą Jurbarko gimnazijos klasę, kurios penkis moksleivius enkavedistai suėmė 1940 metų spalio mėnesį. Ne taip sunku nuspėti, kokio likimo būtų sulaukę šie be pėdsakų dingę jaunuoliai, jeigu jiems kartu su kitais tada būtų pavykę iš kalėjimo vėl sugrįžti į savo klasę. Kaip žinoma, dauguma šios klasės vaikinų vėliau išėjo į mokytojo Petro Paulaičio suorganizuotą partizanų būrį ginti Lietuvos nuo sovietinių okupantų. Gal jie būtų žuvę kovoje, kaip Vladas Paršelis, kaip Kazimieras Šimkus, vadovavęs Skirsnemunės partizanų būriui, kaip Juozas Aksamitauskas ir Urbonas Dailidė ir kiti gimnazistai. O gal kuris iš jų būtų pasitraukęs į Vakarus, kaip Sutkaitis, ir Čikagoje tapęs garsiu gydytoju Sutkumi... O gal kurį iš jų būtų ištikęs kitoks likimas, kaip ir gimnazistą partizaną Antaną Kisielių ir daugelį kitų, iškentusių sovietinius kalėjimus ir lagerius, išlikusių gyvų.
Petras Girdzijauskas
PASIPRIEŠINIMO ŽIDINYS
ERŽVILKO GIMNAZIJOS MOKYTOJŲ VAIDMUO KURIANT LYDŽIO RINKTINĘ IR KĘSTUČIO APYGARDĄ
Nuolat išeina liudininkai, galintys pasidalinti atsiminimais apie vieną stipriausių rinktinių Žemaitijoje. Šie liudininkai -vienintelis istorinis šaltinis apie Lydžio rinktinės ištakas ir beveik pusantrų metų trukusią veiklą, kai jos vadovybę ir štabą sudarė legaliai dirbantys Eržvilko gimnazijos mokytojai (net direktoriai). Rinktinės kūrimo darbas prasidėjo 1944 m. lapkrityje, antrąkart bolševikams okupavus Lietuvą, ir tęsėsi iki 1946 m. kovo mėn., kai legaliai dirbantys mokytojai buvo priversti pasitraukti į mišką.
Pirmasis Lydžio rinktinės štabo viršininkas Eržvilko gimnazijos mokytojas J.Kubilius-Bernotas išleido įsaką, kuriuo nurodė, kad štabe ir vadovybėje galioja žodiniai ryšiai. Šis įsakymas galiojo visuose rinktinės padaliniuose ir tik atskirais atvejais pranešimai, parašyti slaptaraščiu, iš būrių buvo siunčiami raštu. Tačiau pastarieji buvo naikinami, kad būtų užtikrintas štabo ir vadovybės slaptumas.
Nedaug medžiagos galima rasti apie tuometinius įvykius ir buvusiame KGB archyve. Pvz., 1946 m. kovo 12 d. suimtas Lydžio rinktinės vadas P.Ruibys tardytas Šubartinėje iki birželio 13 d., t.y. du mėnesius. Tardytojai nenustatė, kad jis rinktinės vadas, karininkas, neišsiaiškino net rinktinės pavadinimo. Todėl gyvųjų liudytojų: J.Kubiliaus-Bernoto, A.Stoškaus-Railos, A.Kisieliaus-Mikučio, J.Žičkaus-Širšės, B.Trumpaitytės-Žibutės, K.Jonikienės, J.Mociaus-Šviedrio, E.Preilauskaitės, V.Meškausko ir kt. pateikta medžiaga ypač svarbi.
Lydžio rinktinės kūrimosi laikotarpis
1944 m. liepos mėn. vokiečių-rusų frontas sustojo ties Raseiniais. Žemaitija-vokiečių pavaldume, kita Lietuvos dalis-rusų. LLA, besipriešinanti okupantams, buvo sutrikdyta, ryšys tarp atskirų grandžių nutrūkęs.
LLA struktūra kai kurių valsčių lygmenyje susilpnėjo, kai liko be ryšio
tarp valsčių-kuopų ir savo teritorijos gyventojų, kurie priešinosi okupantams. Gyvenimas diktavo savo taisykles - naujai okupuotoje Lietuvos dalyje pradėjo burtis ginkluoti partizanų būriai. Jų dislokacija -miškingos vietovės. Eržvilko valsčiuje išliko LLA struktūra su grupe karininkų, kurie būrėsi apie gimnaziją, nes kai kurie jų buvo mokytojai: ltn.P.Ruibys, Itn.Statkevičius, ltn.
□ Petras Ruibys, Eržvilko gimnazijos mokytojas. Pirmasis Lydžio rinktinės vadas
J.Babilius mokytojavo Varlaukyje, kpt.J.Babilius tuo metu gyveno Balandžių k. šalia Eržvilko. Kiti gimnazijos mokytojai: J.Kubilius-Bernotas, H.Danilevičius-Vidmantas,
V.Steponaitis, A.Giedraitis, P.Gailiūnas. LLA priklausė J.Žičkus-Žiogas, Viksva, K.Ruibys-Eiva, J. Rimša, A.Stoškus-Raila.
Frontui nuslinkus į vakarus, Eržvilko vls. LLA štabo vadas ltn.P.Ruibys pradėjo nustatinėti ryšius tarp buvusių kitų Tauragės apskrities valsčių LLA struktūrų. Pasirodė, kad iš 13 apskrities valsčių, vokiečių okupacijos metais turėjusių gerai organizuotus karinius būrius ir valsčių štabus, veiklus išliko tik Eržvilko štabas1. Pastarasis ir ėmėsi organizuoti Tauragės apskrities ir Raseinių aps. dalies valsčių erdvėje naują kovinį vienetą - rinktinę, sujungiant 16 valsčių kovinius būrius vieno štabo vadovybei. Reikėjo užmegzti ryšius ne tik tarp Raseinių aps. Šimkaičių, Jurbarko ir Viduklės valsčių kovinių būrių, nes anksčiau jų nebuvo, bet ir tarp savaimingai susiorganizavusių kovinių vienetų. Naujas okupantas pradėjo persekioti žinomus LLA karininkus ir kitus aktyvistus. Jau 1945 m. pradžioje suimtas kpt.J.Babilius, gimnazijos direktorius A.Giedraitis, mokytojas V.Steponaitis ir kt. Tačiau rinktinės organizavimo darbas nenutrūko, nes išliko rinktinės vadas ltn.P.Ruibys, Itn.Statkevičius, rinktinės štabo vadas J.Kubilius-Bernotas, štabo narys H.Danilevičius-Vidmantas, OS ryšių poskyrio vadas gimnazistas J.Rimša, OS skyriaus vadas J.Žičkus-Viksva, Žvalgybos skyriaus vadas A.Stoškus-Raila ir kt.
1945 m. rugpjūčio 5 d. rinktinės štabo darbuotojų posėdyje prie Eržvilko pas Toliušį (pravardžiuojamą Dzindziliuku) rinktinei buvo suteiktas Lydžio pavadinimas2. Tai reiškė, kad rinktinės štabas tarp visų grandžių nustatė vidaus ir išorės ryšius. Visi koviniai padaliniai, esantys 16-os valsčių erdvėje, tapo pavaldūs rinktinės vadovybei. Dėta pastangų į rinktinės pirmąją kuopą įjungti ir 8-ąjį batalioną, kuriam vadovavo P.Paulaitis-Aidas, tačiau pastarasis ir liko savarankiškas iki Kęstučio apygardos susikūrimo.
Rinktinės koviniai būriai buvo suskirstyti į tris kuopas. Pirmajai - Kadagio - vadovavo Gaudentas Kisielius-Tomas, organizaciniais gabumais pasižymėjęs LLA struktūrose3. Kuopoje buvo 5 būriai, kurie mūšiuose netekę vadų ar karių įvairiai persitvarkydavo. Tai: Paupio - K.Tamulio-Kul-kio, Senio, vėliau J.Starkaus-Maželio; Pavidaujo - T.Kisieliaus-Bitino, vėliau A.Kisieliaus-Mikučio; J.Strainio-Saturno Batakių būrys; AJoniko -Rolando (Daktaro); A.Stoškaus-Railos - štabo apsaugos būrys; B.Misevičiaus - Gintaro (Butkaičių-Balandinės). Šių būrių kovos erdvė: Gaurės, Batakių, Eržvilko, Jurbarko, Šimkaičių, Skaudvilės, Viduklės, pietinė dalis Tauragės valsčių ir Tauragės miestas (iš Šubartinės kalėjimo kaliniai buvo išlaisvinti pirmosios kuopos visų vadų pastangomis. Kalinius partizanai pasitiko Tauragės priemiestyje).
Antrąją - Uosio - kuopą sudarė 3 arba 4 būriai: Vaitimėnų (vadas K.Mateika-Mažeika); Pajūrio būrys; Karklėnų būrys (vadas V.Ražauskas). Būrių kovos erdvė - Šilalės, Kaltinėnų ir Upynos valsčiai.
Trečiąją - Neptūno - kuopą sudarė 4-5 būriai: Šalnos, Žaibo, Nemuno ir ketvirtas būrys, veikęs Ž.Naumiesčio ir Šilutės apskrityje (būrio pavadinimas nenustatytas). Kuopos vadas Aleksas Miliūnas (vėliau P.Ruibys-Garbštas). Trečios kuopos veikimo erdvė: Šilalės, Pagramančio, Žygaičių, Vainuto, Ž.Naumiesčio vls. ir Tauragės vls. šiaurinė dalis bei Šilutės aps.
Kol rinktinės vadovybė - Garbštas, Bernotas, Vidmantas - mokytojavo gimnazijoje, kiti štabo nariai irgi turėjo viešas pareigas. Mažiau laiko liko pasipriešinimo veiklai, o ypač darbui su kovos būriais. Silpnesni ryšiai buvo su kaimyniniais pasipriešinimo vienetais. Padėtis pasikeitė 1945 m. antrojoje pusėje, kai po sužeidimo pagijęs J.Kasperavičius-Šilas pradėjo dirbti rinktinės operatyvinio skyriaus vadu. Jis, keliaudamas iš vieno būrio i kitą, visas savo žinias ir energiją skyrė būrių kovinės veiklos tvarkymui. Tuo pačiu buvo normalizuoti ryšiai tarp būrių. Šilas sutvarkė ir tuo pačiu įgyvendino karinį statutą, pritaikytą partizaninei veiklai, taip pat vidaus tvarkos statutą. Nustatė operatyvinės veiklos taisykles4.
J.Kasperavičius-Šilas, būdamas aštraus proto karininkas, įžvalgus taktikas ir strategas, per tuos metus perprato partizaninio karo esmę ir perspektyvą. Partizaninio karo strategiją išdėstė 1947 m. pradžioje partizanų vadų suvažiavimui. Šiuo pamatiniu dokumentu ir statutais vadovavosi partizanų generolas J.Žemaitis-Vytautas, tęsdamas kovą su okupantais. Atskirai reikėtų pažymėti Šilo artistinius gabumus ir žaibišką orientaciją sudėtingose aplinkybėse. Šių bruožų dėka jam pavyko suvaidinti Eržvilko ir Tauragės čekistams krosniaus vaidmenį ir juos apgauti. Šilas operatyvinio skyriaus vadu Lydžio rinktinėje buvo apie metus, iki kol jį išrinko Jungtinės Kęstučio apygardos vadu.
1946 m. kovo mėn. A.Stoškaus-Railos būrys inscenizavo H.Danilevičiaus-Vidmanto pagrobimą jam grįžtant iš mokytojų konferencijos Tauragėje. Toks Vidmanto pasitraukimas iš legalių pareigų buvo skirtas čekistams suklaidinti, kad būtų apsaugoti nuo represijų kiti gimnazijos mokytojai. Kaip tik tuo metu buvo suimtas rinktinės vadas ltn.P.Ruibys-Garbštas, tad Vidmantas perėmė vadovavimą rinktinei. Nuo tada jis visą savo laiką ir energiją skyrė partizaninei veiklai. Tuo metu visos štabo tarnybos ir vadovybė buvo pogrindyje. Per tuos metus Lydžio rinktinė sustiprėjo kaip kovinis-propagandinis vienetas. Reguliariai 400-500 egz. tiražu pradėtas leisti laikraštis “Laisvės Varpas”, kuris kai kuriuose būriuose dar buvo dauginamas ir platinamas tarp partizanų ir gyventojų.
Atokesnėse vietovėse koviniai būriai valdė padėtį. Bolševikų valdžia ateidavo tik su įgulų kareiviais ir išeidavo kartu su jais. Mūšiu buvo užiminėjami valsčiai, išvaikomi stribai, paleidžiami suimtieji, naikinamos jų bylos, rekvizicijų ir mokesčių dokumentai. Maistu apsirūpinama iš parduotuvių, pieninių, iš mokesčių agentų rekvizuojami pinigai, rekvizuojamos rašomosios mašinėlės, radijo imtuvai ir kt. Be to, partizanai dažnai pakelėse rengė pasalas stribams ir įgulai, vaikė rinkimines apylinkes. Pagrindinis kovos su okupantais krūvis gulė ant būrių vadų pečių. Sėkmė ar pralaimėjimas, išlikimai ar žūtys priklausė nuo jų drąsos, sumanumo ir kovinės patirties.
1Kasparas K. Lietuvos karas. P.127-128 2 Kubiliaus-Bernoto J. duomenys.
3 Kasparas K. Lietuvos karas. P.127
4 Mociaus-Sviedrio J. duomenys.
Pirmieji Lydžio rinktinės, Kadagio (pirmosios) kuopos ir būrių vadai
Būrių vadų gyvenimai iliustruoja ne tik kovojančios dalies, bet ir visų besipriešinančių gyventojų sluoksnių socialinę sudėtį, jų požiūrį į okupacinį režimą.
Žemiau pateikiamas straipsnių, atsiminimų bei apybraižų ciklas apie garsiausius krašto, kuriame veikė Lydžio rinktinė, partizanų vadus. Suprantama, autoriai negalėjo atskleisti viso partizaninio gyvenimo, visų partizaninių žygių, nes jau daugelio liudininkų nėra, juolab kad tie žygiai buvo slapti, susidūrimai atokiose vietose ir daugelis iš tų mūšių negrįžo ir papasakoti negali.
