AUDRŪNAS

Danutė Jarmalaitė-Pauliukonienė

Kęstučio apygardos štabo narys, mokytojas Stasys Jarmala (Vincas Ulevičius)-Šarūnas, Briedis, Audrūnas

Stasys Jarmala, Juozo, gimė 1908 m. lapkričio 6 d. Alytaus vls., Bakšių kaime.

Tėvas - Juozas Jarmala, Juozo, iš savo tėvo paveldėjo 16 ha žemės gražioje vietovėje ant Nemuno kranto. Šeima augino 9 vaikus.

Nuo mažens Stasys siekė mokslo. Vasarą dirbdavo visus ūkio darbus, talkino tėvams, o rudenį ir žiemą lankė Alytaus gimnaziją. Tėvas labai didžiavosi savo mokytu sūnumi. Šią gimnaziją Stasys baigė 1929 metais. Jam malonu buvo būti tarp žmonių, su jais bendrauti, jiems padėti. Todėl sąmoningai siekė tapti mokytoju. Įstoti į aukštąją mokyklą dėl lėšų stokos negalėjo, todėl baigęs Alytaus gimnaziją lankė trijų mėnesių mokytojų kursus Kaune. Į juos kiekvieną dieną iš Alytaus į Kauną važiuodavo dviračiu.

1931 m. 22 metų jaunuolis išvyko į Rokiškio aps., Miliūnų k. pradinę mokyklą dirbti jos vedėju.

Čia vedė bežemio Antano Gylio dukrą Bronę Gylytę, kuri tapo jo vaikų motina, gyvenimo drauge, bendražyge.

Dirbdamas Bajorų, Burokiškio pradinėse mokyklose pasižymėjo kaip veiklus žmogus, geras organizatorius. Glaudžiai bendradarbiavo su mokinių tėvais, kaimo gyventojais. Įstojo į Šaulių organizaciją, buvo Kriaučių vls.  šaulių būrio valdybos narys, vadovavo jaunųjų ūkininkų būreliui.

Mokytojas teigdavo, kad tikras žmogus tik tas, kuris myli, sergėja savo žemę, savo Tėvynę.

Laikotarpis buvo sunkus. Trūko mokymo priemonių. Neatskiriamai nuo mokslo programos vyko ir užklasinis mokymas. Mokytojas mokė medžio apdirbimo, knygų įrišimo, rankdarbių, muzikos. Tik Mokytojo dėka buvo įkurtas skudučių ansamblis. Taip S.Jarmalą prisimena jo buvęs mokinys Pranas Putrimas.

Stasys ir Bronė Jarmalai gyveno įdomų, turiningą gyvenimą, visas jėgas atiduodami Lietuvos labui. Mokė vaikus estetikos, gražaus bendravimo, organizavo pažintines ekskursijas, švęsdavo tautines ir valstybines šventes, bendravo su žmonėmis.

1940    m. rusams okupavus Lietuvą, S.Jarmala dirbo Šiaulių aps., Pakruojo vls., Lygumų pradžios mokyklos vedėju. Čia jis stojo į pasipriešinimo kovą su okupantais.

Kartu su Aleksandru Keniausiu (vėliau pasitraukusiu į Vakarus) tų pačių metų gruodį pradėjo redaguoti ir leisti pogrindinį laikraštį "Laisvės trimitas", kuris buvo platinamas tarp gyventojų. Laikraštį leido iki rusų okupacijos pabaigos.

1941    m. pavasarį prasidėjus masiniams trėmimams, jis, kaip įstaigos vadovas, buvo įtrauktas į vietinę (Lygumų) trėmimo komisiją. Šiam darbui pasipriešino, drąsiai pareikšdamas, kad kaltus reikia atiduoti teismui, o ne nusižengiant žmoniškumui be teismo tremti. Tai sukėlė vietinės sovietinės valdžios nepasitenkinimą. Mokytoją pradėjo persekioti. Tolimesnį persekiojimą nutraukė prasidėjęs karas.

S.Jarmala dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, atkuriant Nepriklausomos Lietuvos savivaldos organizacijas Lygumuose ir apylinkėse.

Stasys Jarmala apgynė buvusius mokinius nuo vokiečių bandymo susidoroti su jais. Į mokyklėlės kiemą įžengė gestapininkai, sustatė Lygumų komjaunuolius prie sienos ir rengėsi sušaudyti. Stasys Jarmala drąsiai atsistojo priekyje ir vokiškai paaiškino, kad jie dar jauni, dar neišmano nei apie gyvenimą, nei apie politiką. Vaikinus paleido, o jis vėl užsitraukė naujų okupantų rūstybę. Vengdamas represijų, buvo priverstas persikelti į Kuršėnus.

1941 m. rugsėjį pradėjo dirbti Kuršėnų pradžios mokyklos vedėju. Jį pažinoję žmonės teigia, kad S.Jarmala mokėjo labai raiškiai ir įdomiai kalbėti. Žmonės mėgo jo klausyti ir gausiai susirinkdavo į kultūros namų salę, kai jis skaitydavo paskaitas patriotinėmis temomis.

Dirbdamas Kuršėnų mokyklos vedėju, 1942 m. pradžioje suorganizavo pogrindžio organizaciją, pasivadinusią Vytauto Didžiojo Sąjunga (VDS). Šios organizacijos tikslas - kovoti su okupantais vokiečiais, trukdyti jaunimą išvežti į Vokietiją darbams, atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. VDS pogrindinis leidinys - "Vytis". Redaktorius - S.Jarmala-Šarūnas. "Vytis" ragino jaunimą būti ištikimais Tėvynei, nepasiduoti okupantams. "Vytis" buvo platinamas Kuršėnuose ir jo apylinkėse.

1943    m. balandžio mėn. VDS organizacija perėjo į LLA sudėtį. S.Jarmala-Briedis ėjo valsčiaus organizacinio sektoriaus viršininko pareigas ir buvo atsakingas už laikraščio redagavimą.

1944    metais, artėjant antrajai rusų okupacijai, visi vyrai sunerimo.Vieni su vokiečiais traukė į vakarus, kiti organizavosi į būrius, ėjo į partizanų gretas kovai su naujais okupantais.

Mokytojas S.Jarmala-Briedis pasitraukia į Pažyžmės mišką prie Kuršėnų. Kartu išeina ir Kuršėnų policijos viršininkas Jurgis Keras-Bijūnas, daugelis kuršėniškių ir apylinkių vyrų. Būryje susirinko apie 70 kovotojų. Vadovavimą patiki mokytojui Briedžiui. Būrys laikosi vienoje vietoje ir vadovaujasi nepriklausomos Lietuvos kariniu statutu, taikydami pozicinės gynybos metodus.

1945    m. liepos mėn. buvo apsuptas visas Pažyžmės miškas. Apsupime dalyvavo tūkstančiai čekistų kariuomenės. Briedžio būrys buvo sutriuškintas: dalis partizanų žuvo, kita dalis buvo išblaškyta plačioje apylinkėje mažais būreliais. Po šio mūšio partizanai suprato, kad priešintis galės tik slėpdamiesi mažais būriais. Likę partizanai, įvertinę Briedžio ideologinę-redaktorinę veiklą, pasiūlė tęsti ją dirbant su jaunimu. Ginklu kovojančių kur kas daugiau nei plunksna ir žodžiu - toks buvo kovos draugų sprendimas. Stasys Jarmala-Briedis tampa Vincu Ulevičiumi-Audrūnu. Pakeičia net išvaizdą.

1945 m. rugpjūčio mėn. Vincas Ulevičius su žmona Bronislava Ulevičiene ir keturiomis dukromis - Birute, Gražina, Danute, Nijole -atvyksta į Šilutės rajoną. Pradeda dirbti Jonaičių, vėliau Gaidelių pradžios mokyklos mokytoju. 1946 m. rugpjūčio mėn. su šeima Vincas Ulevičius perkeliamas į Eržvilką ir pradeda dirbti gimnazijoje.

Dirbdamas Eržvilko gimnazijos direktoriumi, liko ištikimas patriotas -kovotojas. Moraliai palaikė mokinius, kurių tėvai buvo ištremti, globojo juos ir stengėsi mokykloje išlaikyti lietuviškos gimnazijos programą. Palaikė tikėjimą, kad Lietuva turi būti nepriklausoma.

Radęs bendraminčių - Antaną Jankauską-Granitą, Kleopą Greičių-Narimantą - kartu su žmona Bronislava suburia keturių asmenų pogrindinę grupę. Negalėdami viešai išsakyti savo mokiniams tiesos, jie nutarė leisti nelegalų laikraštį "Atžalynas", skirtą gimnazistams, o vėliau "Varpą" -jaunimui.

1947 m. pradžioje V.Ulevičius-Audrūnas Eržvilko gimnazijos palėpėje buvusiame vandens rezervuare įrengė slėptuvę: sutvarkė elektros apšvietimą, rezervuaro dvigubo dugno ertmėje slėpė spaudinius, reikalingą medžiagą. Spausdino ir maketavo laikraščius pats Audrūnas. Laikraščius platino per partizanų ryšininkus, gimnazistus. Konspiracijos taisyklės buvo labai griežtos ir apgalvotos. Sutartoje vietoje buvo padedama medžiaga, o iš ten paimama atneštoji. Žmonės vieni kitų nepažinojo; vieni nežinojo, kas rašo straipsnius, o kiti nežinojo, kam teikia informaciją.

Laikraščius visi labai noriai skaitė.

Laikraščiuose "Atžalynas" bei "Varpas" spausdino lietuvių filosofų, istorikų mintis, pasakojo apie partinio aktyvo žiaurumus, trėmimų mastus, supažindino gyventojus su įvykiais iš pasaulio, rašydavo, kas vyksta Lietuvoje.

Audrūnas susitikdavo su Kęstučio apygardos partizanų vadais ir rašė straipsnius į apygardos laikraštį "Laisvės Varpas".

Žinios ir laikraščiai buvo įdedami į indą ir paslepiami sutartoje vietoje, susitikimus organizuodavo ryšininkai.

Kartu su apygardos žvalgyba Audrūnas sužinodavo trėmimų datas ir numatomų tremti žmonių pavardes. Šiems žmonėms buvo pranešama ir dauguma spėdavo nors laikinai pasitraukti.

Pasipriešinimo okupantams darbe dalyvavo ir Eržvilko klebonas A.Adomavičius.

1949 m. liepos 2 d. V. Ulevičius-Audrūnas buvo suimtas ir išvežtas į Jurbarko saugumą. Iš tardymo protokolų matyti, kad Audrūnas neslėpė ir neišsigynė savo darbų, drąsiai kalbėjo apie savo pogrindinę veiklą ir ryžtą kovoti už Lietuvos laisvę.

1949 m. liepos 4 d. B.Ulevičienė su dukromis atvyko į Jurbarko saugumą perduoti vyrui maisto. Įėjo į saugumo pastatą ir nebeišėjo. Gatvėje liko dukros: 16 metų Birutė, 8 metų Danutė, 7 metų Nijolė, 12 metų Gražina. B.Ulevičienė-Jarmalienė, padėjusi vyrui vykdyti pogrindinę veiklą, buvo nuteista 10 metų lagerio ir ištremta.

Audrūnas per kelias naktis šaukšto nuolauža iškrapštęs rūsio pamato siūles išritino akmenį ir auštant pasitraukė į mišką pas Kęstučio apygardos partizanus. Tai buvo 1949 m. liepos 7 diena.

Iš Kęstučio apygardos štabo Audrūnas parašė Jurbarko saugumo viršininkui "padėką" už "gerą" nakvynę rūsyje ir pareiškė jam, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma.

Audrūnas, kaip Kęstučio apygardos laikraščio "Laisvės Varpas" bendradarbis, buvo laukiamas štabo apygardos skyriuje. Iš karto buvo paskirtas šio skyriaus vado pavaduotoju. Jis buvo priskirtas Eimučio būriui. Audrūnas iš apygardos štabo bunkerio parašė laišką - kreipimąsi į Eržvilko gimnazistus.

1949 m. spalio 2 d. Jurbarko r., Eržvilko vls., Eimantų k. ūkininko Juozo Švedo sodyboje karinės čekistų operacijos metu žuvo Kęstučio apygardos štabo narys Stasys Jarmala-Audrūnas.

Čekistai Audrūno palaikus išvežė į Eržvilką ir pakasė kažkur pakelėje. Vieta iki šiol nežinoma.

Jo žuvimo vietoje 1990 m. spalio mėn. pastatytas paminklas. 1993 m. spalio mėn. prie Eržvilko vidurinės mokyklos buvo atidengta memorialinis atminimo ženklas Stasio Jarmalos-Audrūno garbei.

Kiekvienais metais spalio mėnesį į Eržvilko vidurinę mokyklą susirenka buvę jo mokiniai ir bendražygiai, mini šviesų tauraus mokytojo ir nenuilstamo kario už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimą.

PRIEDAS

Stasio Jarmalos-Audruno kreipimasis į Eržvilko gimnazijos moksleivius. 1949 m. rugsėjis

Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę

Bailiai kaip kūdikis apleis, 

Kurs bėgs nuo žygių, kalavijų, 

Kursai didžiais darbais nešvies.

                      Maironis

Mieli Moksleiviai!

Jaučiu pareigą prabilti į Jus savo sąžinės kalba, kuria būdamas gimnazijos mokytoju bei direktoriumi viešai negalėjau kalbėti. Jūs mane matydavot kasdien rūstų, susimąsčiusį... Ne Jums buvau rūstus, bet tiems, kurie mūsų Tėvynę niekina ir žudo, kurie paklydėliais tapę išgamų kelius pasirinko. Bol-

ševikiškoji propaganda dėjo didžiausias pastangas Jūsų, Jaunuoliai, sielas suteršti bolševikiniais svaičiojimais. Jus bolševikiškai auklėti. Bolševikinis auklėjimas stengiasi išplėšti iš žmogaus visa, kas žmoniška, kilnu, gražu, o įduoti jam kas žema, žiauru, žvėriška, štai dėl ko bolševikiškai išauklėtas žmogus yra žiaurus, žvėriškas, žemiausios moralės žmogus. Kad mano žodžiai teisingi, kalba šimtai pavyzdžių, kuriuos Jūs galite rasti savo kasdieniame gyvenime. Kokį išsiauklėjimą yra gavęs buvęs Eržvilko NKVD viršininkas Mačalovas, žiauriausiomis priemonėmis nukankinęs 1945 m. Eržvilko gimnazijos IV kl. mokinę Preilauskaitę, kurios lavonas tebėra pakastas gimnazijos aikštelėje? Ar ne bolševikiškųjų idėjų veikiami stribai (Toliušis, Beinoris ir kt.) išžudė Stepaičių šeimą? Ar galima dar žiauriau ir nekultūringiau elgtis, kaip elgiasi komunistiškai išauklėtas propagandininkas Baranauskas, komsorgas Skundimas, valsčiaus VK pirmininkas Večiorka ir visi kiti žymieji aktyvistai: Gedvilas, Bružienė, o taip pat visi be išimties stribai ir rusai?

Aš jaučiau savo šventą pareigą visa tai daryti, kad Jūs, Mieli Moksleiviai, nebūtumėt suklaidinti, nebūtumėt įtraukti į komjaunimo eiles, kad Jūs išaugtumėt tauriais žmonėmis, susipratusiais lietuviais, bet ne žvėrimis. Štai dėl ko mari visad reikėjo būti rūsčiam ir susimąsčiusiam. Mylėjau aš Jus ir dėl to visa tai dariau, rizikuodamas net savo gyvybe, kad Jūs augtumėte vertingais žmonėmis.

Mūsų tėvynė Lietuva velka sunkų bolševikiškosios vergijos jungą. Okupantai visomis priemonėmis stengiasi mūsų tautą sunaikinti. Tik dėl to tremiama tūkstančiai tauriausių lietuvių į tolimąjį Sibirą kankinių mirčiai. Ištremtųjų vieton į Lietuvą gabenami rusai. Kaimuose dar jų nėra, bet miestuose ir miesteliuose jų knibždėte knibžda. Suskaitykite patys, kiek jų yra, pvz., Eržvilke? Įstaigose visur vyraujanti rusų kalba. Visi tie rusai - tai mūsų krašto kolonistai. Kaime, įvykdžius kolektyvizaciją, kolonizacija intensyviau būtų vykdoma. Kasmet iš kolūkių tam tikras skaičius "nepaklusniųjų" būtų iškelta į Sibirą. Į jų vietą būtų atsiunčiama rusų, kurie "padėtų" kolūkyje tvarkytis, dirbti. Kad iš kolūkių lengviau daryti išvežimus, trėmimus, matyti iš parengiamųjų darbų, būtent į kolūkius įsirašiusių valstiečių subuožinimas, apiplėšimas, kuris birželio mėn. pravestas ir mūsų valsčiuje. Subuožintieji - tai kandidatai naujam išvežimui.

Be abejo, kiekvieno tautiečio šventa pareiga - trukdyti bolševikams vykdyti mūsų tautos naikinamąjį darbą. Vadovaudamas gimnazijai, stengiausi šiąpareigą vykdyti, mūsų gimnazija naikinamajame darbe nedalyvavo.

Kiekvienas priešas, norėdamas sėkmingai vykdyti savo užgaidas, stengiasi tautų suskaldyti viduje, joje pačioje rasti parsidavėlių, išgamų, kurie dirbtų brolžudišką darbą, patys savomis rankomis padėtų priešui naikinti savąją tautą. Šiuo metodu naudojosi kryžiuočiai, kovodami su Lietuva, šiuo metodu naudojosi rusai caro priespaudos laikais, vokiečiai okupacijos laikotarpiu ir užvis intensyviau šiuo tautos skaldymo metodu naudojasi bolševikai. Jie mūsų tautą skirsto į "buožes" ir "liaudį", su didžiausiu įnirtimu, įvairiais šmeižtais ir teroru varo pašėlusią propagandą lietuvių tautos skaldomajame darbe. Sėkmingesniam darbui stengiasi išsiauginti sau išgamų, parsidavėlių iš pačių lietuvių tarpo. Ypatingai stengiasi jų išsiauklėti iš moksleivijos tarpo. Tik tam tikslui ir kuriama visur komjaunimo organizacijos. Kiekvienas jaunuolis, įstojęs į komjaunimo eiles, verčiamas dirbti išdavikiškąjį darbą. Pvz., ir mūsų gimnazijos komjaunuoliai yra įpareigoti šnipinėti, kas iš mokinių lanko bažnyčią, kas iš jų yra antitarybiškai nusistatęs, kas ką gimnazijoje kalba, ką dainuoja. Dėl to visas smulkmenas, kas įvykdavo gimnazijoje, žinodavo MGB. Komjaunuoliai, ypač Pranckaitis ir Ignatavičius, buvo instruktuojami, kaip sėkmingiau atlikti šnipinėjimo bei skundimo darbą. Jie buvo įpareigoti tirti kiekvieną mokinį, ypač naujai atsikėlusį iš kitur. Tik dėl Pranckaičio ir Ignatavičiaus IV kl. Žiūraitytė, VI kl. Žitraitytė ir daug kitų mokinių (viso 45 mokiniai) turėjo pasitraukti iš gimnazijos, mokslo metų neužbaigę.

Matydamas, kaip žemai morališkai krenta jaunuolis, patekęs į komjaunimo eiles, dėjau visas pastangas, kad Eržvilko gimnazijoje komjaunimo organizacija neaugtų.

Bolševikiškoji propaganda yra jų galinga priemonė žmonėms mulkinti, Ypač jaunuolių dvasiai žaloti. Mokslo tiesos iškreipiamos, įvairūs mokslo faktai, ypač istorijos įvykiai, yra atvaizduojami neteisingai, tendencingai, bolševikiškoje šviesoje. Lietuvos istorija visai klaidingai pateikiama mokiniams.

Aš, kaip lietuvis, vykdydamas savo patriotinę pareigą tėvynei, ryžausi sutrukdyti bolševikams klaidinti lietuviškąją jaunuomenę. Ko negalėjau į Jus, Mieli Moksleiviai, prabilti žodžiu ir viešai, rašiau slaptai arba dariau vienokios ar kitokios įtakos netiesioginiu būdu.

Tris metus dirbdamas Eržvilko gimnazijoje, pamilau tą žavųjį joje besimokantį jaunimą ir visas savo jėgas jam aukojau.

Kada matydavau, kaip Jūs, Mieli Moksleiviai, nežiūrėdami jokių grasinimų lankydavot bažnyčią arba Gavėnios metu nerengdavote pasilinksminimų, nedalyvaudavote šokiuose arba pertraukų metu girdėdavau Jūsų dainuojamas gražias partizanines dainas, aš jausdavau širdy džiaugsmą ir pasididžiavimą Jumis. Manyje kildavo dar didesnis ryžtas visas jėgas aukoti Jums, kad Jūs išaugtumėte tauriais lietuviais ir gyvenime žengtumėte didvyrių takais.

Žinau gerai, kad šiandien mano adresu iš komunistų pusės skleidžiama daug melo ir šmeižtų. Gerai suprantu jų įnirtimą ir pyktį, kuris juos apėmė, kad aš, daug žiaurios tiesos pasakęs į akis, išslydau iš jų rankų. Bet tik šmeižtai nei Jums, nei man jokios žalos nepadarys. Šiandien aš esu laimingas, kad galiu tęsti kovą su bolševikiškuoju slibinu. Šiai kovai skiriu visas savo jėgas. Tvirtai tikiu, kad lietuvių tauta šią kovą laimės ir mes visi, išsikovoję savo tėvynei laisvę ir nepriklausomybę, galėsime savo Tėvų žemėje gyventi, dirbti ir kurti gražų, vertingą ir laimingą gyvenimą. Bolševizmas neįveiks išnaikinti mūsų tautos, nes jo dienos suskaitytos.

Linkiu Jums, Mieli Moksleiviai, sėkmingai tęsti toliau mokslą, būti didvyriškai tvirtais savo lietuviškame nusistatyme, visa širdimi pamilti savąją Tėvynę Lietuvą, žengti Basanavičiaus, Kudirkos, Maironio pramintais takais, visas savo jaunas jėgas skirti Tėvynei Lietuvai!

Pažinkite, studijuokite Lietuvos praeitį iš tikrųjų šaltinių, skaitykite lietuviškas prieškarines knygas bei žurnalus, dainuokite gražias lietuviškas, ypač partizanines dainas, skaitykite ir platinkite lietuviškąją spaudą, būkite aktyvūs ir tvirti kovotojai už mūsų Tėvynės laisvę.

Būkite drąsūs, ištvermingi, bet ir atsargūs šioje sunkioje išsivadavimo kovoje!

Tegyvuoja Laisva, Nepriklausoma Lietuva!

Stasys Jūrmala (Vincas Ulevičius)