DIDŽIOJI A RINKTINĖS PARTIZANŲ LAISVĖS KOVA
Skelbiami prisiminimai, surinkti ir užrašyti ryšininkės-partizanės Salomėjos Užupienės-Rūtos, praskleidžia dar vieną uždangą nuo legendinių Žaliojo Velnio partizanų likimų.
□ Salomėja Piliponytė-Užupienė-Rūta 1957 10 27, sugrįžus iš lagerio
Salomėja Užupienė-Rūta
RYŠININKĖS, PARTIZANĖS, KALINĖS KELIAIS
Mūsų šeima gyveno Mackūnų k. Rumšiškių vls. labai vargingai. Žemės turėjome mažai. 1944 m. vokiečiams traukiantis, namai sudegė ir šeši vaikai likome be pastogės. Tiesa, laukuose liko pora arklių ir karvių, o prinokęs derlius byrėte byrėjo. Mudu su tėte kirtome miške medžius, o pasamdyti darbininkai statė trobą. Statyba ėjo į pabaigą. Trūko tik grindų ir lubų. Reikėjo lentų ir mes su tėčiu, prisikrovę vežimą rąstų, važiavome į Kaišiadoris. Grįžtant namo, Pašulių kaime vežimas su rąstais užvažiavo ant minos ir išlėkė į padanges, o kartu ir tėtis... Žvengė sužeisti arkliai. Mano arklys irgi apvertė vežimą. Atsipeikėjusi išlindau iš po jo ir ėmiau šaukti. Atbėgo žmonės su žibintais ir tėtį radau už kokio 100 metrų dar gyvą, bet gyvybė greitai užgeso. Tai buvo 1944 m. spalio 16 d. Liko už mane mažesni - dvi sesutės ir broliukas, kuriais reikėjo pasirūpinti.
Mackūnų kaimo apylinkėse laikėsi Perkūno partizanų būrys. 1946 m. pradžioje tapau partizanų ryšininke slapyvardžiu Rūta.
Asmeninis gyvenimas klostėsi nelengvai. Turėjau gerą draugą, o susituokti nesuspėjau, nes jis greitai žuvo, o aš likau nėščia ir 1947 m. sausio 14 d. pagimdžiau dukrytę, kurią Kampiškių bažnyčioje pakrikštijau Birute.
Stribai manęs nepaliko ramybėje: sekė kasdien, ieškojo pasislėpusių partizanų, suėsdavo paskutinį kąsnį ir niekam negalėjau pasiskųsti. Apsimetę partizanais išsivesdavo į mišką, sakydami, jog garnizonas išvaikęs būrį, norį susitikti su kitais. Buvau stiprios valios - nepasidaviau provokacijoms. Galiausiai saugumiečiai iškvietė į Kaišiadoris ir iškėlė sąlygą: “Jei nori gyventi - privalai mums dirbti!” Bandžiau su jais kalbėtis, prašiau laiko pagavoti, o jie ir slapyvardį buvo parinkę - “Bolius” - stribo, kuriam turėjau teikti žinias, vardą. Nei šis, nei tas. Tariamai sutikau, todėl mane paleido. Buvo 1947 m. pavasaris. Pasaulis suskilo...
Atėję Perkūnas, Vaidotas, Smarkuolis, kuopos vadas Vėjas nutarė, jog man reikia slapta legalizuotis. Pažadėjo gauti netikrus dokumentus, Vilniuje surasti kambarėlį, kur galėčiau su dukrele įsikurti. Vaidotas surado Girelės kaime rusų tautybės žmogų sutikusį laikinai prižiūrėti mano dukrelę (Birutė jau buvo paaugusi). Globėjui nuvedžiau karvę, o pati išėjau į Jono Ožeraičio-Vaidoto būrį. Priesaiką daviau dar Perkūno būryje Pranui Žičiui-Vėjui. Partizano kelią pasirinkti buvo labai sunku, žinant, kad pas svetimus augs dukrelė, kad jauniausias broliukas Bronius išėjo į vaikų namus, o sesutės laikinai prisiglaudė pas ištekėjusią seserį, kad lieka apleisti tėvų namai...
Pradžioje slapsčiausi Šlienavos kaime pas Oną Grigaliūnienę. Man padarė dokumentus Onos Grigaliūnaitės pavarde. Grigaliūnas tuo metu buvo suimtas, taip ir nesugrįžo žmogus. Tai buvo laikas, kai partizanų liko labai mažai. Šlienavoje nuolat negyvenau, o vykdžiau partizanų užduotis, eidavau į sutartas vietas ryšio. Paskutiniu metu susijungė trijų būrių likučiai: antro, penkto ir šešto būrių. Iš šešto būrio buvo likęs Jonas Černiauskas-Vaidotas, iš penkto - V. Janavičius-Varpas, P.Vainius-Sakalas ir Pranas Ulozas-Bevardis, iš antro - Jonas Ožeraitis-Vaidotas, S.Grenda-Smarkuolis, V.Čiurinskas-Putinas, A.Tarbūnienė-Drebulė, S.Piliponytė-Rūta. Laikėmės pas Černiauską Užtakų k. ir Mackūnuose.
1947 m. pabaigoje grįžau pas seserį Pašulių k. pasikeisti baltinių. Vos spėjus nusiauti batus svainis suriko, jog atvažiuoja stribai. Šokau per langą. Čia pat kluonas, krūmai ir miškas. Bėgdama pajutau, jog peršovė dešinę koją žemiau kelio, bet laimė - kulka nelietė kaulo. Pagalbą man suteikė Anelė Beleišienė, gyvenusi prie pat miško. Sugijo greitai.
Kartą, grįžtant nuo Kėdainių, užsukome Užusalių kaime pas ūkininką pavalgyti, nes buvome labai išalkę. Smarkuolis, Bevardis ir aš stovėjome toliau, o Vaidotas pabeldė į duris. Mus pasitiko šūviais iš medžioklinio šautuvo. Vyrai ėmė atsišaudyti. Pamačiau, kad Vaidotas svyruoja. Greitai paėmiau jo ginklus, o vyrai nubėgo pas kaimyną, pakinkė arklį, prikrovė į vežimą šiaudų ir pervežėme Vaidotą į Užtakų kaimą, kur buvo bunkeris ir laukė kiti partizanai. Rytą išėjau į Neveronis pas Alfonsą Gurską, o su juo nuėjome į Kauną pas vieną medicinos seserį, davusią tvarsliavos ir vaistų sužeistajam.
Į Užtakų kaimą, kur laikėsi Jono Černiausko partizanai, atvažiavo apygardos vado pavaduotojas Pranas Žičius-Vėjas ir pranešė kad pakaunėje Naujasodžio k. bus kviečiamas visų partizanų susitikimas. Perspėjo, kad neišsigąstume, jei dalis ateis kariškomis rusų uniformomis. Su ašaromis prašiau vyrų ten nevykti, nes tai galinti būti provokacija. Bet įsakymas lieka įsakymu.
Juozas Ožeraitis-Vaidotas buvo išvažiavęs į Vilnių, kur gydėsi ir kitais reikalais, prieš tą susirinkimą turėjo susitikti Palemone su Vėju, bet pavėlavo ir nenuvyko. Aš sutartoje vietoje laukiau Smarkuolio, Putino ir Drebulės
- į susirinkimą turėjo eiti kartu, bet jie vėlavo ir aš taip pat nėjau ten.
Žinia, kad Naujasodžio kaime buvo nužudyti partizanai mus pasiekė vėliau...
1948 m. rugsėjo pabaigoje išvykau į Vilnių “legalizuotis”. Atvykusi į Aviečių g. jau radau J.Ožeraitį-Vaidotą, A rinktinės vado Uosio žmoną Aldoną Klimavičienę. Uosis šiame bute nesilankydavo, Vaidotas lankė vairuotojų kursus, o Vėjas tuo metu buvo nežinia kur.
Vėl nelaimė: stribai susekė dukrelės Birutės gyvenamą vietą, nuvažiavo į Girelės kaimą ir atėmė kūdikį iš globėjų. Jų tikslas buvo amžinai atskirti mane nuo dukrelės, žinojo, kad jos ieškosiu... Birutę įkurdino, kaip pamestinukę, rastą Kaune Lopšelio gatvėje, davėjai rusišką vardą ir pavardę- Valentina Petrovna, rusų tautybę. Apie tai sužinojo sesuo Aldona ir atvažiavo į Vilnių. Mudvi grįžome į Kauną ir ieškojome jos pagal savo pavardę ir gimimo liudijimą. Pasakė, kad tokios nėra ir pasiūlė atpažinti, bet vaikų buvo labai daug, visi aprengti vienodais tamsiai rudais chalatais, nukirpti plikai. Buvo tamsu ir jos neradome. Tada direktorius pasiūlė ateiti rytojaus dieną, pažiūrėti kitame korpuse buvusių vaikų. Aš nuėjau nakvoti į vieną vietą, o sesuo - į kitą. Nakvojau Šančiuose M.Melnikaitės g., o ryte 1948 m. spalio 21 d.iš Kaišiadorių atvažiavo Kandejevas su keliais stribais ir mane suėmė Onos Grigaliūnaitės pavarde - vaiko ieškojimai buvo tik MGB žaidimas.
Ilgai tampė po Lietuvos kalėjimus, mušė. Ištvėriau. Pasakojau netiesą. Neišdaviau nei vieno partizano, ryšininko, rėmėjo ar šiaip gero žmogaus.
Tardytojas Kiseliovas Kaišiadorių tardymo izoliatoriuje rodė žuvusių partizanų nuotrauką: 9 kūnai, susodinti ant žemės pusračiu, kraujas teka per veidus ir drabužius... Tai buvo šešto būrio vadas J.Černiauskas-Vaidotas ir to paties būrio P.Ulozas-Bevardis; Vainius-Sakalas, P.Janavičius-Varpas - iš penkto būrio; vyras ir žmona Griškeliai, jų 17-os metų dukra Skirmantė, močiutė; štabo ryšininkė Narsutė. Visus pažinau. Tik Narsutės veidas matėsi neaiškiai, nes galva buvo kažkaip pakreipta. Vaizdas buvo klaikus, sušaudyti ir išniekinti kūnai. Tai buvo Naujasodžio kaime netoli Kauno. Paklausė ar juos pažįstu. Atsakiau neigiamai. Nutirpo rankos ir kojos. Negalėjau ištarti nė žodžio... Supratau, kas įvyko 1948 m. rugsėjo 16 d. Atsipeikėjusią išvedė į rūsį, kur prabuvau 3 savaites. Daugiau tos nuotraukos saugumiečiai nerodė.
Iš Kaišiadorių mane išvežė į Vilniaus požemius. Ten taip smarkiai nemušė, bet tyčiojosi ir kankino naktimis, tardė, neleido miegoti. Pavasarį išvežė į Lukiškių kalėjimą ir uždarė antrame aukšte. Kameroje buvo daug moterų ir merginų. Man nušvito akys: Dieve, aš ne viena! Kiek daug iškankintų veidų, ašarojančių akių ir... daug žmogiškos šilumos! Mane sutiko šiltai, pavalgydino. Jaučiausi laiminga. Pasivaikščioti leisdavo gal 15 minučių. Kalėjime išmokau Morzės abėcėlę, rankų pagalba susikalbėti per langus. Kartą pasivaikščiojimo aikštelės sienoje radau laiškutį nuo Vaidoto, suimto tą pačią dieną.
Laukiau kada mane nuteis žadėtais 25 metais. Tačiau vietoje to Lukiškėse iškvietė su daiktais ir liepė pasirašyti nuosprendį 10-iai metų ir 5 tremties. Nusijuokiau jiems į akis, dar treptelėjau koja sakydama: “Ką man reiškia tie 10 metų, o su jumis vėl netrukus pasimatysim! ” Mačiau - nepatiko, kad neverkiu, bet tegul mato, jog dėl laisvės kovoti išėjom!
Išvežė į Krasnojarsko kraštą, Taišeto lagerį. Radome jau pradėtą statyti baraką, kurį turėjome užbaigti. Barakas buvo didelis, tilpo 300 žmonių. Viduje - trijų aukštų narai. Apšildomas buvo metaline krosnele “buržui-ka”, kuri kūrendavosi dieną ir naktį. Baisu buvo žiemą, kai spigindavo 50 ar 52 laipsnių šalčio. Ryte atsikeli - plaukai prišąlę.
Sudarė keletą brigadų. Kiekvienoje maždaug po 30 žmonių. Brigadininkės senos, jiems patikimos kalinės. Pirmas mano darbas - skaldyti akmenis su didžiuliu plaktuku - “kuvalda”. Norma - 2 kubiniai metrai. Pagal išdirbio normą gaudavome valgyti. Jei normą padarydavai dienai gaudavai 600 g šlapios duonos, sriubos, o pietums - košės ir kartais 30 g aliejaus. Neįvykdžiusios normos gaudavo tik 200 g duonos ir vieną kartą lėkštę sriubos. Buvome jaunos, dar stiprios, padarydavome normą ir dar daugiau. Senus, silpnus tikrindavo komisija ir leisdavo pailsėti 10 dienų, o po to vėl į darbą. Diena po dienos pradėjome silpti ir mes. Tada mūsų brigadą paskyrė iš miško arkliais vežti medžius prie geležinkelio.
Dirbant miške, užgriuvęs medis sutraiškė man koją. Ji buvo juoda kaip nuodėgulis ir ilgą laiką trumpesnė. Vaikščiojau su lazdomis. | mišką manęs jau nevarė dirbti. Dirbau zonoje: pjoviau malkas, kūrenau krosnis, ploviau grindis, skutau bulves, gramdžiau pridegusius puodus. Koja baigė gyti. Grėsė sunkūs miško darbai ir aš pradėjau gudrauti. Mokėjau gražiai megzti ir siuvinėti. Pirmiausia nusimezgiau megztinį ir išsisiuvinėjau suknelę senais, išardytais siūlais. Tai pamatė komendantė-zonos viršininkė ir paprašė numegzti megztinį iš turėto seno. Taip ir padariau: iš seno megztinio padariau naują! Už tai ji manęs nevarydavo į darbą ir dar duonos duodavo. Taip tapau zonos siuvėja ir mezgėja. Siuvau gydytojams, kalinėms ir laisvosioms. Susidraugavau su gydytoja ruse, kuri man pasiūlė gulti į ligoninę ir "diagnozavo" liaukų tuberkuliozę, nurodė ką reiks daryti ten pakliuvus. Mane paguldė ir ėmė gydyti. Pagulėjusi porą savaičių sustiprėjau ir, kai reikėjo išvykti... pasisiūliau gydytojai ką nors numegzti ar pasiūti. Ji man atnešė du senus megztinius... Pati pavalgiusi ir savo silpnesnėm lietuvaitėm padedu...
Mirė Stalinas. Pradėjome gauti atlyginimą. Atveždavo kioskutį, kur galėjome nusipirkti margarino, cukraus. Susitaupiusi pinigų, nusipirkau kartūno ir pasisiuvau suknelę, bliuskutę. Gyvenimas palaisvėjo. Galėjau baigti medicinos seserų kursus. Tik nebuvo knygų, bet lankydavome ligonines,
□ Taišeto lageryje 1955 m. Stovi: Elytė Suotkutė, Salomėja Piliponytė, Stefutė. Sėdi: Danutė Plečkaitytė, kitų neprisimena.
□ Anelė Tarbunienė-Drebulė ir Salomėja Piliponytė-Rūta.1955 m. Taišetas, po Stalino mirties.
□ Taišeto lageryje 1955 m. Šv. Kalėdų vakaras. Salomėja Piliponytė, Stefutė, Danutė Plečkaitytė. Vakarienė iš sutaupytų produktų.
mokydavomės aptarnauti ligonius, leisti vaistus, dalyvaudavome skrodimuose, nes į ligoninę atveždavo mirusius iš kitų lagerių. Kartą morge radau mirusį pažįstamą savo krašto žmogų iš gretimo kaimo. Tai buvo Jurgis Čiurinskas-Jurginas, šaulys, ryšininkas, partizanas. Jis buvo nušautas. Neaišku už ką, nes “pase” (kortelėje prie kojos) paaiškinimo nebuvo. Palaidojome kapinaitėse prie ligoninės. Jam į amžnybę atidaviau visą savo turtą - šventą medalikėlį nuo kaklo...
Komisija, atvažiavusi iš Maskvos, ėmė peržiūrėti mūsų bylas. Pakvipo laisve...
1956 m. liepos 16 d. sugrįžau į Lietuvą ir apsigyvenau Kaune pas jauniausią seserį Elvyrą, kuri buvo neseniai ištekėjusi, laukėsi kūdikio ir gyveno mažame kambarėlyje. Ilgai negalėjau prisiregistruoti ir gauti darbą. Pagaliau įsidarbinau trikotažo fabrike. Ištekėjau ir pasigimdžiau du vaikus, o nesurastos dukrelės Birutės vietoje įsidukrinau mergaitę iš labai gausios šeimos. Vėliau įsidukrinom ir užauginom antrą mergaitę... Tik vis viena savo dukros Birutės niekaip nepamirštu ir dar tebeieškau, nors vilties ir beliko mažai. Pasirodo, kad ir man galioja įvaikinimo paslaptis ir ją atskleisti galima tik teismo keliu, nors Birutė buvo atimta klasta ir apgaule...
Tokį gyvenimo kelią pasirinkau pati. Niekam nepriekaištauju ir nekaltinu likimo, nes taip reikėjo...
□ Pranas Jaromskas-Perkūnas
PRANAS JAROMSKAS-PERKUNAS
Pranas Jaromskas-Perkūnas g.1919 m. Kaišiadorių aps. Palomenės apyl. Dubelių k. ūkininko šeimoje.
Nepriklausomos Lietuvos laikais tarnavo husarų batalione liktiniu.
1941 m. rusams traukiantis pasiliko Lietuvoje, tarnavo Plechavičiaus rinktinėje.
Antrosios rusų okupacijos pradžioje Pranas buvo mobilizuotas.
Tarnaudamas rusų kariuomenėje, susiginčijo su karininku, kuris jį pavadino “prokliatyj litovec” (prakeiktu lietuviu) ir šovė į koją. Jaromskas neliko skolingas: peršovė rusų karininkui kaklą ir tas mirė.
Tuomet Pranas pabėgo iš kariuomenės ir slapstėsi pas tėvus. Rusai suradę grąžino į dalinį Varėnoje, bet jis vėl pabėgo į tėviškę ir ėmė organizuoti savo krašto vyrus į Žaliojo Velnio DKR rinktinės 2-ąjį būrį. Vėliau vadovavo kuopai ir tęsė laisvės kovą. Kova buvo nelygi, bet ryžtas didelis.
Gyvenimas sunkėjo, kovotojų mažėjo. Kaip ir daugelis A rinktinės kovotojų, pateko į provokatoriaus J.Markulio pinkles. Su padirbtais dokumentais apsigyveno Vilniuje, Aviečių gatvėje, konspiraciniame bute.
1948 m. gegužės mėn. atvykęs su reikalais į Aitekonių k. Pranas Jaromskas-Perkūnas pateko į priešų nagus.
Buvo įkalintas Intos lageryje. Po kalinimo tremtyje vedė lietuvaitę tremtinę. Šeima susilaukė sūnaus Vido, bet džiaugsmas tęsėsi neilgai: Pranas susirgo plaučių vėžiu. Leningrado gydytojai jam patarė grįžti į Lietuvą.
1964 m. sugrįžo pas seserį Jadvygą, tuo metu gyvenusią Kaišiadoryse, o po to, išvažiavo į Radviliškį pas žmonos seserį ir tais pačiais metais mirė, kur ir palaidotas.
BROLIAI DZIMIDAVIČIAI
Mackūnų kaimo apylinkėse kovojo Perkūno partizanų būrys, kuriam priklausė Pranas Jaromskas-Perkūnas, Jonas Ožeraitis-Vaidotas, broliai Antanas-Riteris ir Pranas-Puntukas Dzimidavičiai, Stasys Grenda-Smarkuolis ir kt. Partizanai dažnai užsukdavo į mūsų kaimą.
1946 m. vasarą, jau išplaukus rugiams, pas kaimyną susirinkęs jaunimas linksminosi. Kaimynė Nastutė Varanavičiūtė pakvietė ir mane. Nuėjome. Mums beislinksminant, per rugius atėjo partizanai. Buvo gal apie 20 vyrų. Muzika nutilo, nes partizanai tais laikais nelabai leisdavo linksmintis, pasisveikino, visi pažįstami, todėl visi nusiramino. Netoliese stovintis partizanas, žiūrėdamas į mane, paklausė šeimininkų ar tai ta pati Salomėja. Man suvirpėjo širdis. Užgrojo muzika ir vaikinas mane pakvietė šokti. Tai buvo Pranas Dzimidavičius-Puntukas. Neaukštas, jaunas, malonus Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės Prano Jaromsko-Perkūno 2-ojo būrio partizanas. Kartu buvo ir Jonas Ožeraitis-Vaidotas iš mūsų kaimo.
Pasilinksminę partizanai pavalgė ir išėjo savais keliais. Aš tapau jų ryšininke, žinojau visas paslaptis, dažnai susitikdavome. Pranas Dzimidavičius-Puntukas (g.1925 m. rugsėjo 27 d. Jočiūnų k. Kaišiadorių r.) spausdindavo mašinėle dokumentus ir atsišaukimus.
1946 m. rudenį po Romato kautynių, kurių metu daug partizanų žuvo, daug išsisklaidė po įvairius kampelius ieškodami poilsio ir ramybės. Puntukas su K.Bauru-Varguoliu liko gyvi ir užėjo pas žmones, gyvenusius prie miško. Pavalgius, šeimininkai jiems leido kluone ant šieno pailsėti. Matyt, kažkas pranešė stribams, nes tie apsupo kluoną ir ėmė šaudyti. K.Baurą nušovė, o Puntukas pateko priešams: jam buvo peršautos abi kojos per kelius. Partizaną nuvežė į Kaišiadorių kalėjimą ir įmetė į rūsį. Žaizdos kraujavo visą naktį, o pagalbos jokios. Stribai nepranešė net seserims. Kadangi niekas negydė, taip ir liko visam gyvenimui šlubas, peršautiems kaulams savaime suaugus.
□ Pranas Jaromskas Intos lageryje. “Jadzyte, ilgam prisiminimui nuo brolio Prano". 1955 05 11
□ Kazys Bauras-Varguolis ir Pranas Jaromskas-Perkūnas. 1945-1946 m.
□ Pranas Jaromskas su šeima tremtyje. 1958 04 26
Po tardymų Praną nuteisė 10 metų, 5 metams tremties ir išvežė į Rusiją. Kalėjo Omsko ir kituose lageriuose.
1958 m.tremtyje P.Dzimidavičius-Puntukas vedė taip pat tremtinę Genę Sabonytę iš Lomenių k. Kaišiadorių r. Turėjo sūnų ir dvi dukras. 1965 m. Pranas su šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Trakų rajone. Mirė 1980 m. balandžio 8 d. taip ir nesulaukęs laisvos Lietuvos...
* * *
Antaną Dzimidavičių-Riterį (g.1923 m. rugpjūčio 29 d. Jočiūnų k. Kaišiadorių r.), pažinojau nuo to laiko kaip ir jo brolį Praną. Tai buvo aukštas, stambaus kūno sudėjimo, labai mandagus ir gražus vyras. Antanas buvo baigęs Kauno Dailės mokykloje keramiką ir mėgo lipdyti visokias figūrėles, gražiai piešė ir, sulaukęs laisvės, galvojo dirbti ir toliau tobulintis.
Antanas priklausė Perkūno būriui, tvarkė partizanų dokumentus, spausdino atsišaukimus, o man, kaip ryšininkei, tekdavo juos išklijuoti įvairiose vietose, taip pat ir stribyne. Vieną dieną Antanas išėjo kartu su visais. Dalyvavo daugelyje mūšių, Romato kautynėse, partizanavo Beištrakio, Livintų miške, bet jam pavykdavo išsisukti - net sužeistas nebuvo, nors partizanavo nuo 1944 metų. Aplinkiniuose rajonuose už Antano Dzimidavi-čiaus-Riterio galvą buvo pažadėta 25 tūkst. rublių premija.
1947 m. rugpjūčio 10 d. Antanas išėjo į savo tėviškę aplankyti giminių ir netoli namų susitiko partizaną Antaną Balnį, atsiskyrė nuo draugų ir pasiliko su juo. Stribai prie Balnio namų slėpėsi rugiuose prie miško ir, partizanams priartėjus, ėmė šaudyti. Balnys iš anksto žinojo, kad bus pasala, todėl pasigirdus šūviams krito ant žemės, o Riteriui sužeidė kojas ir, atitempę į Balnio kluoną, kankino iki mirties. Vėliau kūnas, nuogai išrengtas ir išniekintas buvo numestas Žaslių miestelyje prie bažnyčios kartu su kitais partizanais.
Iki 1991 m. Balnys gyveno laisvai. Jei nebūtų buvęs kaltas, tai nebūtų bijojęs Antano šeimos, po 16-os metų grįžusios iš tremties...
1992 m. Antano ir Prano sesuo Danutė savo lėšomis Riterio žūties vietoje, prie Neprėkštos k. pastatė kryžių. Pašventino Gegužinės parapijos kunigas, susirinko daug giminių.
□ Antano Dzimidavičiaus, Kauno meno mokyklos mokinio, diplominis darbas
□ Antanas Dzimidavičius-Riteris, Pranas Dzimidavičius-Puntukas, Stasys Grenda-Smarkuolis
□ Pranas Dzimidavičius-Puntukas Omsko lageryje
□ Pranas Dzimidavičius su tėvais tremtyje. 1957 m.
□ Antano Dzimidavičiaus-Riterio žūties vietoje. 1992 08 15
□ Danutė Dzimidavičiūtė, Pranas Dzimidavičius-Puntukas ir jo žmonos sesuo
APIE DZIMIDAVIČIŲ ŠEIMĄ
Danutė Domicėlė Dzimidavičiūtė-Karankevičienė
Tėvai Bronius Dzimidavičius iš Jočiūnų k. ir Marcelė-Genovaitė Dzi-midavičienė iš Klusų k. Kaišiadorių aps., vedę 1921 m., augino keturis vaikus: Antaną, Praną, Danutę ir Vytautą. Tėvai iš kaimo išvažiavo gyventi į miestą apie 1929 m. Gyveno Kaišiadorių r. Gegužinėje, Kaišiadoryse, Vievyje, Obeliuose Rokiškio r. Tėtis dirbo parduotuvėje vedėjo pareigose, dirbo ir banko vyr.buhalteriu, Kaišiadoryse miškų ūkio direktoriaus pavaduotoju. Mamytė buvo pardavėja, parduotuvių kasininkė. Tėvelis - šaulys. Šeima auklėjama mylėti tėvynę.
Antanas mokėsi ir baigė Kauno keramikos-dailės mokyklą. Buvo gabus mokėjo gražiai piešti, drožinėjo iš medžio. Drožtas Vytis buvo paimtas į parodą, vėliau buvo išsiųstas į užsienį ir gavo premiją.
Pranas mokėsi ir baigė Rokiškio prekybos mokyklą, dar prieš karą spėjo padirbėti pardavėju. Prie vokiečių abu broliai buvo užrašyti išvežti darbams į Vokietiją, bet tėvelis nupirko abiem dviračius, kuriais jie iš Obeliu (Rokiškio r.) atvažiavo pas gimines, mamos brolį Stasį Grendą į Klusų kaimą.
1944 m., kai reikėjo stoti į kariuomenę, abiem sūnums ir tėtei, geri žmonės padarė pasą. Tėtį pasendino 7 metais, todėl į kariuomenę jo nepaėmė. Kai sūnūs jau partizanavo, tėtę buvo suėmę, nenorėjo išleisti, kol sūnūs neprisiregistruos. Tada tėvelis pasakė, kad “išleiskite mane su jais pakalbėti, tuomet prisiregistruos”. Išleido pagal parašą, bet tėvas išvyko pas gimines ir slapstėsi.
Todėl, kai trėmė, išvežė tik mamą, dukrą (mane) ir mažąjį Vytuką. Mama sirgo, buvo su ramentais, todėl tremtyje nedirbo.
Kada Pranas buvo suimtas, Antanas laiškuose už jį pasirašydavo, kad mama nesužinotų... Kai Antanas žuvo, mes su Vytu šią žinią slėpėme, bet po mėnesio mama sužinojo, nes tremtyje buvo daugiau žmonių iš mūsų krašto. Mama buvo labai silpnos sveikatos, todėl sužinojusi apie Antano žūtį vos išgyveno. Bėgdavau felčerio už 6 km per mišką...
JURGIS IR BERNARDAS ČIURINSKAI
Prisimena sūnus ir brolis Vytautas Čiurinskas
Tarp Kauno-Vilniaus ir Kaišiadorių-Jonavos geležinkelių Lietuvos žemėlapyje yra žalia dėmė. Ten nuo seno gyveno nelabai turtingų, bet dorų, Lietuvą mylinčių žmonių kartos. Tai Pašulių, Beištrakių, Livintų, Mackūnų kaimai. Kiekvienas iš jų apsuptas miškų. Atrodė, kad čia visada buvo ir bus ramu, gūdus miško ošimas lydės žmonių džiaugsmą ir vargą.
Jau vokiečių okupacijos laikais prasidėjo šių miškų naikinimas, o rusai sunaikino tą brangų turtą iki galo. Iš gražių aukštų eglynų liko tik beržynai, alksnynai. Dingo žvėrys, kurių šiuose miškuose buvo daugybė.
1944 m. pavasarį prasidėjo žmonių tragedijos. Gegužės pabaigoje pas mus iš Kauno atvažiavo trys jauni vyrai, kurie save vadino “studentais”. Buvau penkiolikmetis ir nuo manęs pokalbį stengėsi slėpti. “Studentai” tarėsi su mano tėčiu ir pusbroliu Vincu, kur geriau paslėpti ginklus, kad vėliau būtų galima juos panaudoti. Nors dar buvo ramu, bet jie, matyt, žinojo apie artėjantį frontą. Kadangi pavasarį ir rudenį mūsų kaimo keliai tapdavo sunkiai pravažiuojami, nutarė ginklus paslėpti prie Pravieniškių, nes ten sausesni, geriau praeinami miškai. Su šiais vyrais netrukus man teko vėl susitikti, bet jau kitomis sąlygomis.
□ Jurgis Čiurinskas-Jurginas
Birželio vakarais girdėdavosi dundesys, bet niekas nenujautė, kad artėja frontas, t.y. bėga vokiečiai.
Laukti ilgai neteko. Liepos pirmomis dienomis mūsų apylinkėje jau buvo vokiečių kariuomenė, o mes pasitraukėme į miškus. Mūšiai tęsėsi dvi savaites.
Vokiečiams pasitraukus, grįžome į namus, bet jų jau nebuvo: liko tik degėsiai, sunaikintas jaunas sodas ir ... nesugriautas trobos kaminas. Netrukus sovietiniai saugumiečiai pradėjo ieškoti mano tėčio, bet rado tik kaminą, todėl nugriovė. Likusius gyvulius laikėme netoli buvusio miškininko sodybos tvarte. Jų pašerti eidavo brolis arba aš.
Vieną rytą prie namo pasirodęs vokietis pradėjo atidžiai stebėti ir klausinėti, ar aš ne Čiurinskų šeimos. Klausė, kur mes dabar gyvename. Atpažinau, kad tai vienas iš buvusių “studentų”, tik jau areštuotas ir atvežtas saugumiečių. Žinoma, nuėjau priešinga kryptimi, kad nesuprastų, kur mes dabar gyvename.
Pavasariai šiame ramiame Lietuvos kampelyje buvo laukiami. Paukščiams sučiulbus kaimą supančiuose miškuose, kai iš beržų tekėdavo saldi sula, namuose buvo gera, jauku. Taip buvo iki lemtingų 1944-ųjų.
1945 m. kovo 7 d. kartu su mano bendraamžiu Aleksandru Čiurinsku žuvo mano vienintelis brolis Bernardas. Buvo ankstyvas rytas. Brolis ėjo į darbą (buvo broniruotas, t.y. laikinai paliktas prie miškų darbų), nors jau buvo gavęs kovo 9 dienai šaukimą į armiją. Prie kaimyno sodybos brolis susitiko su Aleksandru, kuriam dar tik ėjo šešiolikti. Pasigirdo šūviai. Aleksandrą nušovė vietoje, brolis dar bandė gelbėtis, bet stribų kulkos buvo greitesnės. Abu juos kaimynas vežė į Kaišiadoris. Būčiau pamatęs savo brolį, gulintį ant gatvės grindinio, kaip teko matyti daugelį pažįstamų vyrų. Dėkingi buvome apylinkės pirmininkui Boleslovui Ambraževičiui, kuris pasivijo stribus Beištrakio kaime ir parodė brolio šaukimą kovo 9 dienai į armiją ir paaiškino, kad jis ruošėsi eiti. Tada juos abu išvertė pakelės sniege. Brolis buvo dar gyvas. Jį vežė į Kauną, bet pakeliui mirė. Nors pusseserė, pas kurią mes gyvenome, suskaičiavo keturiolika žaizdų, jis dar ilgai grūmėsi su mirtimi, kuri pasirodė galingesnė už norą gyventi.
Karstą su palaikais vyrai iš miško nunešė į kapines, saliutavo. Saliutas girdėjosi ir keliose vietose mūsų kaimo pamiškėje. Greta jų kapų yra pusbrolio Vinco Čiurinsko žiauriai nužudytos žmonos Mikalinos kapas, netoli ir trylikos partizanų bendras kapas.
1946-ieji atėjo dar negailestingesni. Retkarčiais šeštadienį grįždavau į namus, tačiau retai sutikdavau savo mylimą tėtį, kuris jau slapstėsi nuo sovietinių aktyvistų. Vėl nelemtas kovo mėnuo. Kovo 20 d. areštuotas tėtis, patalpintas Kaune, nors visus areštuotus veždavo į Kaišiadoris. Matyt, jis jautė, kad laukia sunkus ir ilgas kalinio kelias, nes ypač po brolio žūties, mane prašė nepolitikuoti, o išlikti laisvėje, padėti mamai. Šį pažadą ištesėjau, bet jo daugiau nebemačiau.
Baudžiamojoje byloje Nr.P-1625 pažymėta, kad Čiurinskas Jurgis, Miko, g.1885 m., buvo suimtas 1946 m. kovo 20 d. LSSR NKVD Kauno aps. skyriaus.
NKVD kariuomenės Karo tribunolo 1945 05 24 nuosprendžiu dėlto, kad buvo antisovietinio būrio ryšininku, nuteistas pagal RSFSR BK 58-l"a" str. 10 metų pataisos darbų lagerio su teisių suvaržymu 5 metams bei asmeninio turto konfiskavimu. 1953 m. liepos 30 d. mirė Osoblage Nr.7.
Tėtį suėmus, po dviejų mėnesių įvyko teismas ir išvežė į Rusiją. Kalėjo keliuose lageriuose, rašydavo laiškus, užsimindavo, kad jį nori užverbuoti šnipinėti kalinius, nes jis gerai mokėjo rusų kalbą. Kadangi nesutiko to daryti, netrukus buvo perkeltas į Irkutsko sritį. Kuo toliau, tuo mažiau laiškų gaudavome, o vėliau - tik du laiškus per metus. Tęsėsi mėnesiai, o laiškų nėra. Kreipiausi Vilniuje į archyvą ir ten gavau išrašą, kad mirė Irkutsko srityje Taišeto lageriuose. Kitą mirties pažymą gavau Kaišiadorių metrikacijos skyriuje; joje parašyta, kad mirė LTSR Kaišiadorių r. Pašulių k. Didesnio absurdo negalėjo būti.
Apie tikrą padėtį ir visas mirties aplinkybes sužinojome iš partizanės, tėčio ryšininkės Salomėjos Piliponytės-Rūtos, dabar gyvenančios Kaune.
Su Salomėja mokėmės Kieliškių pradinėje mokykloje, susitikdavome jaunimo vakaruškose. Gana draugiški ryšiai buvo su visais bendraamžiais iš Livintų, Mackūnų kaimų, nes visi lankėme vieną mokyklą, sugyvenome tarpusavyje. Salomėja gerai pažinojo mano tėtį, nes jis dirbo eiguliu, dažnai pas juos užsukdavo, bendravo su jos tėvais.
Jeigu mirimo liudijimai kėlė abejonių, tai Salomėja patvirtino mirties datą. Grįžusi namo, papasakojo, kad tėtį atpažino lagerio ligoninės morge, kur tuo laiku ji būdama kaline, dirbo. Atidžiai apžiūrėjusi mirusį, ji pamatė, kad galvoje dvi šautinės žaizdos.
Lageriuose prižiūrėtojai, norėdami pasityčioti, mesdavo daiktą už zonos ribų, tada siųsdavo kalinį paimti numestą daiktą. Kaliniui išėjus už zonos, sušaudydavo. Tokia žiauri mirtis ištiko ir mano tėtį Jurgį Čiurinską.
Tik susipažinęs su archyviniais dokumentais, likusių gyvų partizanų Salomėjos Piliponytės ir Jono Ožeraičio pasakojimais, supratau, kodėl tėtis retai pasirodydavo namuose ir kodėl mane prašė padėti mamai. Jo visas gyvenimas buvo pašvęstas darbui, Lietuvai.
□ Vladas Kazickas, Vincas Drulia, neatpažintas. Vorkuta, 1955 08 28
VINCAS DRULIA
Pasakoja Vincas Drulia, g.1909 04 22 Kaišiadorių r. Livintų k.
1945 m. pradžioje buvau paimtas į sovietinę kariuomenę, bet metų pabaigoje pabėgau ir išėjau į partizanų būrį, kuriam tuo metu vadovavo P.Petkevičius-Kariūnas. Gyvenome Mackūnų ir Livintų miškuose. Kartą buvome apsupti. Kovodami žuvo Antanas Taparauskas-Kirvis, g.1903 m., ir Jonas Čiurinskas-Pelėnas, g.1910 m. abu iš Kaišiadorių r. Livintų k. Likę gyvi išsiskirstė į visas puses, kur kas sugebėjo.
Slapsčiausi vienas pas gimines ir pažįstamus. 1946 m. mane sugavo Gaižiūnų poligono kareiviai, palaikė vieną parą ir išvežė į Kauno kalėjimą, kur sudarė bylą. Nuteisė 10 metų ir 3 tremties ir išvežė į Karagandos srities Molotovo kalėjimą. Po kiek laiko išvežė į Vorkutą. Ten susitikau kovos draugą Joną Ožeraitį-Vaidotą, su kuriuo išbuvau tremtyje iki Stalino mirties.
Grįžau į Lietuvą, į savo tėviškę, kur gyvenu iki šiol.
