PALANGOS GIMNAZIJOS 1945-1948m. POGRINDIS IR POGRINDININKŲ LIKIMAI
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Vytautas Jonas Rimgaila
Antrasis pasaulinis karas, skaudžiai palietė Lietuvą, jos gyventojus, jaunimą, moksleivius. Visa tai jau istorija, kurią pradeda užnešti užmaršties dulkės. Dabar visiems gerai žinomas gėdingas Hitlerio ir Stalino 1939-ųjų metų sandėris ir jo pasekmės - 1940m. Lietuvos okupacija, stalininis ir hitlerinis teroras. Mano bendraamžius paženklino karas, sovietinės okupacijos 50-metis, sunkūs ir prieštaringi pokario metai. Daug ko nežinojome tais metais. Melo, šantažo, apgaulės sovietinės okupacijos metais pakako apsčiai. Teroras, nekaltų žmonių, moterų, vaikų, paliegusių senelių areštai, trėmimai ugdė tam tikrą baimės jausmą.
Dirbdamas mokykloje kraštotyrinį darbą, surinkau daug dokumentinės kraštotyrinės medžiagos apie įvykius Lietuvoje, Kretingos apskrityje, 1939-1950 metais. Tai karo metų ir pokario įvykiai. Rašiau apie tai spaudoje, ką pasakojo 1941-1945m. karo, įvairių tautybių dalyviai. Dėl suprantamų priežasčių rinkti medžiagą apie ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams pokario metais negalėjau. Tuo labiau kad dirbau mokykloje mokytoju. Pagal KGB ir NKVD dokumentus pokario metais spaudoje buvo rašoma iškraipytai, skelbiamas melas, kaip to reikalavo sovietinė okupacinė valdžia. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, istorinius įvykius, faktus reikia aprašyti taip, kokie jie buvo iš tikrųjų. Tačiau iki šiol nieko arba labai mažai visuomenė žino apie Palangos ir Kretingos gimnazijų pogrindį ir pogrindininkų likimus. Tai ir paskatino mane imtis šio darbo. Suradau buvusius Palangos gimnazijos pogrindininkus, užrašiau jų prisiminimus, surinkau fotonuotraukas, kai kuriuos dokumentus, kurie pateikiami šiame darbe. Pogrindininkų prisiminimuose dėl senaties gali pasitaikyti netikslumų, nes atmintis ne viską pajėgi išsaugoti. Šio mano darbo negalima laikyti baigtu, nes reikalingas tolesnis tų metų archyvinių dokumentų studijavimas, nes Palangos gimnazijos pogrindžio veikla išeina už gimnazijos veiklos ribų ir turi tiesioginį ryšį su LLA Žemaičių legiono Kardo rinktine. Suimtų pogrindininkij KGB tardymo dokumentuose, prisiminimuose pasitaiko prieštaravimų. Tačiau reikia turėti gaivoje tai, kad KGB vykdė provokacijas, sadistiškai kankino suimtuosius, fabrikavo dokumentus. Beveik visi suimtieji nemokėjo rusų kalbos, o tardymas ir karinio tribunolo posėdžiai vyko tik rusų kalba. Vertėjais, tardant suimtuosius, buvo pakviesti KGB-istams ištikimi žmonės. Šiandieną sunku pasakyti, ar teisingai buvo atliekamas sinchroninis vertimas. Kankinami suimtieji buvo verčiami pasirašyti, ko jie nesupranta, ir prisipažinti tai, ko nepadarę. O apie teisės pažeidimus tardant ir teismo proceso metu ir kalbėti netenka. Visa tai reikia turėti galvoje studijuojant KGB dokumentus. Reikalinga gilesnė tų dokumentų analizė. Ypač rašant pokario metų Lietuvos istoriją. 15-mečių - 20-mečių Palangos gimnazijos pogrindininkų prisiminimai, tragiški jų likimai dalelė didvyriškos Lietuvos istorijos, kuri vaizdžiai ir paprastai atsako, kodėl rezistencinėje ko voje prieš sovietinius okupantus, jų talkininkus aktyviai dalyvavo Lietuvos kariuomenės karininkai, kareiviai, inteligentai, darbininkai, valstiečiai, kunigai, mokytojai, studentai, moksleiviai.
Nepaisant to, kad šis darbas nėra galutinai baigtas, juo galės naudotis kiekvienas moksleivis, mokytojas, studentas ir visi tie, kas domisi lietuvių tautos kova prieš sovietinius okupantus.
Istoriniai faktai ir išvados
Palangos gimnazija patyrė daug istorinių įvykių. Keitėsi gimnazijos pavadinimas. Reikia manyti, kad dar bus parašyta išsami gimnazijos istorija. Tuo labiau kad Palangos gimnazijoje mokėsi ir ją baigė daug įžymių respublikos žmonių, kurie paliko gilius pėdsakus Lietuvos istorijoje. Šią gimnaziją baigė Lietuvos kariuomenės vadas Pranas Liatukas (1876-1945), profesorius Vytautas Vardys, rašytojas S.Šimkus, buvęs respublikos prezidentas Antanas Smetona ir daugelis kitų. Pažymėtina, kad gimnazijoje dirbo Mečys Gedvilas — 1940m. ir vėlesniais metais iki mirties užėmęs aukštus postus LTSR Vyriausybėje, sankcionavęs ir leidęs vykdyti 1944 12 23-24 Klepočių kaime, Alytaus rajone, žiaurias nekaltų žmonių žudynes ir kaimo sudeginimą. Čia dirbo įvairių pažiūrų mokytojai, skirtingi ir jų likimai bei darbai Gimnazijos moksleiviai savanoriais dalyvavo kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1918-1920 metais, 1923m. Klaipėdos krašto sukilime. Grupė gimnazijos moksleivių, vadovaujami Darbėnų valsčiaus policijos nuovados viršininko Fabijono Kungio ir policininkų, dalyvavo 1919 11 23 išvaduojant Palangą.
Palangos gimnazijos ateitininkai; iš kairės stovi - 3-a J.Tarvydaitė, K.Daukšaitė, D.Jurkutė, P.Bartkus; iš dešinės sėdi - 2-a S.Galdikaitė
Sovietinės okupacijos metais Palangos gimnazijoje, kaip ir visose mokyklose, visais ideologijos būdais buvo naikinama tautinė sąmonė, istorinė tautos atmintis. 1945-1948m. šiurpus gimnazijos gyvenimo laikotarpis.
Apie Palangos gimnazijos pogrindį archyvinių dokumentų išliko nedaug. Buvusiame LTSR Valst saugumo komitete saugoma 5-ių tomų byla. Tai Jurgio Ožeraičio-Ūso, grupės Kardo rinktinės vado, ir jo grupės tardymo protokolai ir sovietinio karo tribunolo nuosprendžiai. Atskira byla yra Palangos gimnazijos Ateitininkų organizacijos narių tardymo protokolai Tačiau minėti dokumentai visuomenei dar nėra paskelbti. Kaip rodo faktai Palangos gimnazijos pogrindyje dalyvavo apie 60 moksleivių ir mokytojų. 1945-1948m. gimnazijoje veikė dvi pogrindinės organizacijos: 1. Ateitininkų organizacija; 2. Ginkluota organizacija - LLA (Lietuvos Laisvės Armija), Palangos kuopos būrys.
Ateitininkų organizaciją įkūrė 1945m. ir iki gimnazijos baigimo vadovavo abiturientė Bronė Kalvaitytė, o jai išvykus, iki arešto vadovavo moksleivė Marija Jurevičiūtė. Ginkluotą organizaciją įkūrė ir jai vadovavo iki arešto 1946m. gimnazijos mokytojas Vytautas Jurevičius. Taigi pogrindžiui vadovavo brolis ir sesuo. Tai rodo tą faktą, jog moksleivių ir mokytojų tautinės sąmonės, meilės Tėvynei Lietuvai sovietinė okupacinė valdžia nepajėgė palaužti Per prievartą brukamas sovietinis internacionalizmas, sovietinės tradicijos moksleiviams ir mokytojams buvo nepriimtinos. Kokiu būdu KGB-istams pavyko sužinoti apie gimnazijoje veikusį pogrindį, nesant archyvinių dokumentų, kol kas sunku pasakyti Tačiau aišku viena — būta išdavystės. Be to, KGB-istams nemažai pavyko sužinoti ir tardant pogrindininkus. Tardoma buvo ypatingai žiauriai Apie tai pasakoja buvę pogrindininkai Ateitininkų veikla gimnazijoje KGB-istams kėlė didelį nerimą, nes žadino tautinę moksleivių sąmonę. Tai rodo tas faktas, kad sovietinis karo tribunolas visus ateitininkus nuteisė kalėti lageriuose po 25-erius metus. Tarp jų net vieną nepilnametę. Tačiau niekas nepalūžo. Vardan Tėvynės laisvės pogrindininkai buvo pasiryžę viskam. Ginkluotos organizacijos veiklos sąlygos gimnazijoje buvo ypatingai sunkios. Vyko nežaboto masto stalininis teroras. Moksleivius ir mokytojus sekė KGB agentai Mors ir negausi tačiau gimnazijoje veikė ir komjaunimo organizacija. Mera tikslių žinių, ar turėjo įtakos pogrindinei veiklai gimnazijos direktorius Antanas Urbonas. Pogrindininkai apie savo direktorių niekur neužsimena. Tačiau žinoma, kad direktorius Antanas Urbonas į LLA įstojo 1943m, vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą. 1944m. vasarą grįžęs į tėviškę Kartenon, aktyviai dalyvavo LLA veikloje. Su bendraminčiais rinko ir kaupė ginklus. Reikia manyti kad pradėjęs dirbti Palangos gimnazijos direktoriumi, šios veiklos nenutraukė.
Jadvyga Šilauskaitė
1948 10 28 Klaipėdoje sovietinio Karo tribunolo pirmininkas gimnazijos
ateitininkei Jadvygai Šilauskaitei - Bieliauskienei suteikė paskutinį žodį, ji kalbėjo:
Juozas Urbonas-Erškėtis, Kardo rinktinės partizanas
- Aš stebiuosi ir netikėjau, kad tokia didžiulė galinga TSRS išsigando mūsų menkų, silpnų mergaičių, nes ji prieš mane ir mano bendražyges vykdė terorą, tardant kankino ir nori mus sunaikinti. Taigi dreba galiūnai prieš mus.
Įtūžęs pirmininkas J.Šilauskaitei įsakė nutilti, tačiau kitos teisiamos moksleivės ateitininkės sukėlė triukšmą, reikalavo leisti toliau J.Šilauskaitei kalbėti. Tribunolo pirmininkui teko nuryti karčią piliulę ir leisti J.Šilauskaitei toliau kalbėti. Savo kalboje J.Šilauskaitė faktais kaltino TSRS, TSKP CK,
KGB, NKVD, kaip visų blogių ir teroro valstybę, kurioje nėra žmogaus teisių ir laisvių.
Nejaukiai pasijuto sovietinio tribunolo teisėjai. Jie buvo bejėgiai. Įtūžę, išliedami pyktį, paskyrė visoms moksleivėms ateitininkėms kalėti 25-erius metus lageriuose. Be abejo, buvo įsitikinę, kad iš lagerių gyva nė viena negrįš.
1946 0818 KGB suėmė Palangos gimnazijos direktorių Antaną Urboną ir po tardymų nuteisė 10 metų kalėti lageriuose ir 5-erius metus tremties be teisės grįžti į Lietuvą.
Buvęs Palangos gimnazijos moksleivis pogrindininkas, Kardo rinktinės partizanas rašo:
Kartą Intos lageryje sutikau buvusį Palangos gimnazijos direktorių Antaną Urboną. Kaip geri pažįstami, pasikalbėjome. Paklausiau A.Urboną, už ką buvo kaltinamas ir nubaustas. Jis man pasakė, kad KGB-istai tris kartus jį tardė ir primygtinai norėjo jį užverbuoti ir padaryti slaptu KGB agentu, tačiau griežtai atsisakęs. Todėl buvo suimtas ir apkaltintas už ryšius su Kardo rinktinės vadu Jurgiu Ožeraičiu-Ūsu_" (Ištrauka iš 1993 08 22laiško.)
Buvęs Mordovijos mirties lagerio Nr.385/7 politinis kalinys Eduardas Rimgaila užrašuose rašo:
Iš Klaipėdos kalėjimo didelę grupę kalinių atvežė į Lukiškių kalėjimą. Patalpino į kamerą apie 200 kalinių, tsk. apie 70 politinių kalinių, o kiti -vagys, plėšikai, žmogžudžiai Kai mūsų politinių liko apie 20, prasidėjo nepaprastai žiaurus plėšikavimas. Pasipriešinti vagims ir plėšikams nebegalėjome. Palangos gimnazijos direktorių plėšikai nurengė nuogai atėmė iš jo paltą, kelnes, batus ir ką turėjo geresnio, pametė jam suplyšusius skudurus. Taip buvau apiplėštas aš ir kiti politiniai kaliniai-." (Ištrauka iš E.Rimgailos prisiminimų.)
1946m. pradžioje buvo suimtas Palangos gimnazijos mokytojas, pogrindinės ginkluotos organizacijos vadovas Vytautas Jurevičius. Prasidėjo masiniai moksleivių areštai suimti ir nuteisti ateitininkai. Pasitarnavo išdavystės ir gilios konspiracijos stoka. KGB, NKVD slapti agentai darbavosi išsijuosę. Todėl 1948m. Palangos gimnazijos pogrindis buvo sutriuškintas ir nustojo egzistuoti. Suimti pogrindininkai ilgus metus kalėjo Stalino lageriuose, kentėjo tremtyje.
Kaip rodo faktai KGB ir jų agentams Palangos gimnazijos ginkluotą pogrindį pavyko išaiškinti, suėmus Kardo rinktinės ryšininkę Kretingos ligoninės medicinos seserį Juliją Drindzilietaitę. Pasirinkdamas šią ryšininkę, LLA Kretingos bataliono vadas leitenantas J.Ožeraitis padarė konspiracinę klaidą. Julija gyveno drauge su kita medicinos seserimi, kuri kaip vėliau paaiškėjo, buvo užverbuota KGB agentė. Konspiraciniame bute neturėjo gyventi pašalinis asmuo. Kratos metu KGB pas Juliją, Kardo rinktinės ryšininkę, surado rinktinės archyvą, įsakymus. Suimta Julija 1946 02 11. Kretingos saugumiečiai sadistiškai ir žiauriai ją kankino, nes surasti dokumentai jiems daug ką pasakė. Trečią dieną po Julijos arešto suimtas mokytojas Vytautas Jurevičius buvo kankinamas ir tardomas, nes KGB prieš jį turėjo svarbių įkalčių.
Palangos gimnazijos pogrindininkai tarp jų ir ateitininkės palaikė ryšius su Kardo rinktinės partizanais. Žemaitijos partizanai palaikė ryšius su Vilniaus BDPS (Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis). Dokumentai byloja, kad Vilniaus BDPS vadovavo gerai užsimaskavęs KGB agentas Vilniaus universiteto anatomijos katedros vedėjas profesorius J.Markulis-Erelis. Apie tai rašoma;
Vilniaus BDPS vadovavo universiteto anatomijos katedros vedėjas J.Markulis-Erelis. Aktyviai veikė jo parankiniai KGB agentai Ada ir Vytas Kriukiai — Aitvaras, o ypač Algimantas ir kt Daugelis rezistencijos apygardų Erelį 1947m. iššifravo, o Žemaitijos partizanai to nežinojo. Jie ryšį ir toliau su Vilniumi (Ereliu) laikė patikimu, ir mano brolis, gavęs iš Erelio Jonaičio pavardę, nuoširdžiai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams... (Rozalija Preibytė - Valiūnienė. Ir aš ten buvau... Vilnius, 1992m. P.62.)
Knygos autorės brolis Adolfas Preibys mokėsi Palangos gimnazijoje ir aktyviai dalyvavo pogrindžio veikloje. Iš Erelio buvo gavęs pasą Jonaičio pavarde.
Nors ir nėra kol kas įrodymų, tačiau peršasi išvada, kad išdaviko KGB agento Erelio dėka, KGB sužinojo ir apie Palangos gimnazijos pogrindį, nes buvo palaikomi ryšiai su Žemaitijos partizanais. Tokios yra Palangos gimnazijos pogrindininkų tragedijos ištakos, istoriniai faktai. Reikia manyti, kad ateityje iškils viešumon slapti KGB archyvų dokumentai. Tad gal paaiškės ir pasipildys naujais faktais Palangos gimnazijos pogrindžio istorija.
Palangos gimnazijos 1946-1948m. Ateitininkų organizacijos nariai
1. Bronė Kalvaitytė — Šerepkienė, organizacijos įkūrėja ir 1-oji vadovė;
2. Marija Jurevičiūtė, 1947-1948 metų Ateitininkų organizacijos vadovė;
3. Stefa Večerskytė — Daukšienė;
4. Danutė Jurkutė - Miliūnienė (mirusi);
5. Stasė Galdikaitė — Freigofienė;
6. Rūta Daukšaitė - Aleksonienė;
7. Jadvyga Šilauskaitė - Bieliauskienė;
8. Jadvyga Žilinskaitė — Padavičienė;
9. Zinaida Kiauleikytė — Beitienė;
10. Jadvyga Tarvydaitė;
11. Teresė Butkutė.
Pagrindas: Marijos Jurevičiūtės parodymai
Palangos partizanų rėmėjai ir ryšininkai
1. Kuršių šeima, Kontininkų kaimas.
Buvo įrengta slapta partizanų grupių vado Tarbas užeiga. Maitindavo ir rengdavo partizanus.
2. Marija Augutytė, Kunigiškių kaimas.
Buvo įrengta slėptuvė, rengė ir maitino partizanus.
3. Jasinškių šeima, Vilimiškės kaimas.
Buvo įrengta slėptuvė, rengė ir maitino partizanus. Slėptuvę surado stribas Padrieza, gyvenantis Palangoje.
4. Viktorija ir Antanas Germončiai, Kunigiškių kaimas.
Maitindavo ir rengdavo partizanus.
5. Ona Jurevičienė, Teresė Murauskienė, Marija Jurevičiūtė, Užkanovės kaimas.
Rengė ir maitino partizanus, saugodavo juos atvykusius poilsiui Jurevičius Adolfas buvo partizanų ryšininkas. Jurevičių šeima ištremta į Sibirą, Tomsko sritį. Ona Jurevičienė mirė tremtyje. Marija Jurevičiūtė nuteista 25-eriems metams.
6. Petrė Grabytė, Lazdininkų kaimas.
Buvo įrengta partizanų slėptuvė. Maitino ir rengė partizanus. 1948m. KGB surado slėptuvę. P.Grabytė nuteista 25-eriems metams kalėti
Pagrindas: Marijos Jurevičiūtės parodymai
Palangos gimnazijos pogrindininkai - partizanai
Retėja tragiškų 1940-1953m. įvykių dalyvių ir liudytojų gretos. Nežinia, kada bus parašyta lietuvių tautos pasipriešinimo hitleriniams ir sovietiniams okupantams istorija. Dabar, po daugelio dešimtmečių nežinome daug žuvusių partizanų, daug jų kapų supilta Lietuvos žemėje. Veiduose tų, kurie pokario ir okupacijos metais neteko sūnų, vyrų, brolių, seserų, dažnai gali išvysti ašaras. Netekę tėvų juos pažįsta iš pageltusių nuotraukų. Dar yra žmonių, kurie gerai supranta, kas buvo ištikę mūsų tėvynę. Taip jau yra gyvenime, kad Tėvynės vertę suvokiame tada, kai jos netenkame, kai likimas priverčia mus gyventi tarp svetimųjų, toli nuo Tėvynės ir dar už spygliuotų vielų. Kaip rodo Istoriniai šaltiniai A.Ramanauskas. Daugel krito sūnų_ Vilnius, 1991m., A.Garmutė. Išėjo broliai Kaunas, 1990m. ir kiti vykstant partizaninei kovai Lietuvoje, buvo atvejų, kurie jokiu būdu nesiderino su partizano statusu. Partizanų vadovybė griežtai kovojo su tokiais reiškiniais. Veikė griežti partizanų Karo lauko teismai. Be to, partizanų vardu veikė ir plėšikai. Būta ir KGB provokacijų. Partizaninis karas ryte rijo žmonių gyvybes, griovė jų likimus, kėlė neregėtą sumaištį, sėjo baimę, keitė viską pasaulyje. Skausmas ir neapykanta susiliejo draugėn...
Keisčiausia, kad darbštus žemdirbių - artojų kraštas Lietuva sovietiniams okupantams staiga tapo banditų lizdu. Neatsitiktinai Stalinas savo planuose buvo numatęs iš Lietuvos, Pabaltijo ištremti 75 proc. vietos gyventojų. Tokia buvo okupacinė tikrovė.
Vartant Palangos gimnazijos pogrindininkų laiškus, pageltusias nuo laiko nuotraukas, kitus dokumentus, aiškėja iki šiol nežinomi nauji faktai. Pasirodo, kad Palangos gimnazijoje veikė ne tik slapta Ateitininkų organizacija, bet ir pogrindininkai - ginkluoti partizanai, palaikę ryšius su Žemaitijos partizanais. Vyksta tolesnės paieškos. Sunku dabar įsivaizduoti, kiek lietuvių tauta iškentėjo siekdama laisvės. Kančiomis neliko nepaženklinta ir Palanga, Kretinga. Kovoje prieš okupantus dalyvavo platūs gyventojų sluoksniai Laisvės kovų ištakų reikia ieškoti 1831,1863 metų sukilimuose, Lietuvos knygnešių ir pirmųjų savanorių žygiuose. Sovietinių okupantų teroras, KGB, NKVD nežabotas siautėjimas šaukė tautą į kovą. Neliko nuošalyje ir Palangos gimnazijos mokytojai, moksleiviai Apie tai ir šis rašinys.
Kovose ir lageriuose praleisti metai
Pasakoja Adolfas Preibys
... Gimiau ir užaugau neturtingo Salantų valsčiaus daugiavaikėje (augome penki vaikai) valstiečio šeimoje. Todėl tarnavau pas turtingesnius ūkininkus piemeniu. Baigęs pradžios mokyklą vokiečių okupacijos metais, aš, sesuo Rožė ir brolis Alfonsas mokėmės Salantų progimnazijoje. Vėliau broliai Alfonsas ir Stasys tarnavo lietuviškame savisaugos batalione Sedoje. Todėl 1944m., grįžus sovietiniams okupantams, prasidėjo mūsų šeimos vargai Brolis Stasys slapstėsi namuose, o Alfonsas pasitraukė į Klaipėdos kraštą. Man reikėjo padėti broliui ir tėvui, nes tėvukas buvo silpnos sveikatos ir dar trumparegis. Mokiausi, nors ir vargdamas, Salantų progimnazijoje. Namuose
ramybės nebuvo. Salantų ir Platelių stribai ir enkavedistai beveik kasdien darė kratas. Šateikių miške susikūrė partizanų grupė. Ir jiems reikėjo padėti Vietinė valdžia kasdien išvarydavo į pastotes į karinius dalinius darbams. Pavaduodamas tėvą anksti ryte su pastote išvažiuodavau ir vėlai vakare grįždavau. Grįžęs eidavau į Salantų progimnaziją. Nieko nuostabaus tie metai man nepaliko. Tik tiek, kad ginkluotas pistoletu mokinys - komsorgas ir dar keli jo bendraminčiai kėlė nerimą. O dėl ko? Ir prieš ką? Taip ir nesupratau. 1945-ųjų pavasarį enkavedistai areštavo brolį Stasį, bet po tardymų vasarą paleido. Dėl stribų persekiojimo jis persikėlė į Klaipėdos kraštą ir įsidarbino. 1945-ųjų rudenį motinos peržegnotas su apgailėtinai menku krepšeliu išvykau į Palangos gimnaziją. Mokytojai — reiklūs, griežti. Reikia mokytis.
Adolfas Preibys (viduryje) su likimo draugėmis Vorkutos lageryje 1955m.
Įsitraukiau į gimnazijos veiklą. Greitai susipažinau su klasės draugais ir aukštesniųjų klasių bendraminčiais. Įgijau jų pasitikėjimą. Drąsiai kalbėdavome politinėmis temomis, dalijomės radijo žiniomis iš užsienio, pogrindinę partizanų spaudą skaitėme kasdien. Taip patekau į Palangos gimnazijos pogrindį, kuris buvo gana didelis. Pogrindis veikė įvairiomis kryptimis. Buvome ginkluoti pistoletais, naganais, palaikėme ryšius su partizanais, vykdydavome jų užduotis.
1945-ųjų rudenį šeštokas Apolinaras Grabys iš Kretingos gavo žinią, kad prie traukinio Klaipėda — Vilnius bus prikabinti du gyvuliniai vagonai su politiniais kaliniais, vežamais į Lukiškių kalėjimą. Moksleiviai A.Grabys ir Steponas Skersys apie tai pranešė Kardo rinktinės štabui Skuodo rajone. Nutarta buvo kalinius išvaduoti tarp Kretingos ir Kūlupėnų geležinkelio stočių. Moksleivis Steponas Skersys Kretingoje įlipo į traukinį ir, nuo Klibių geležinkelio stoties stovėdamas ant vagono laiptelių, signalizavo sutartiniais šviesos signalais, bet veltui — partizanų nebuvo. Išlipęs Kūlupėnų gelž. stotyje, pamatė, kad stotis apsupta enkavedistų ir stribų. Sunku dabar pasakyti, ar tai buvo išdavystė, ar enkavedistų budrumas. S.Skersys pėsčias naktį grįžo į Palangą, kad rytą nepavėluotų į pamokas.
Artėjo rinkimai į TSRS Aukšč. Tarybą. Mokytojams ir mokiniams buvo įsakyta atvykti į Kurchauzo salę, kur bus susitikimas su "liaudies kandidatais" ir reikės šaukti ir ploti "ura" ir "valio". Suvarė ir pradinukus. Mums, pogrindininkams, vadovybės buvo įsakyta ateiti ginkluotiems su užtaisytais ir paruoštais šaudyti pistoletais. Toje grupėje buvau aš, A Jakštas, broliai Grabiai, St.Skersys, K.Sudavičius. Kita grandis ėjo žvalgybą ir turėjo duoti mums komandą. Į salę atėjome kartu su visais gimnazijos moksleiviais prieš prasidedant susitikimui su garbingais "deputatais — kandidatais". Mūsų grandžiai buvo įsakyta užimti geras vietas prie įėjimo ir laukti sutarto signalo, apie kurį žinojo tik AJakštas. Netrukus į sceną įžengė energingas, naujais batais, su akiniais ant kaktos, visų gerbiamas M.Gedvilas. Įėjo į sceną ir tuometinis Pabaltijo karinės apygardos politvadovas Grišinas. Tas pats, brežnevizmo laikais Maskvos kompartijos pirmasis sekretorius. Grišinas kalbėjo kariškai, griežtai, išsijuosęs gyrė "tautų tėvą" Staliną, o ypač šviesų komunizmo rytojų. Pakvietus vadui ir mokytojui Stalinui šaukti "ura", atsiliepė tik priekiniai suolai. Tai labai nepatiko M.Gedvilui, kuris savo kalboje kaltino jaunimą, kuris esąs pilnas atgyvenų. Pasakė, kad gerai žinąs, jog veikia LLA (Lietuvos Laisvės Armija) organizacija, kurią reikia išrauti su visomis religinėmis atgyvenomis. Tai jis ir buvo padaręs tais metais su Telšių dvasininkija. Kai išėjome iš salės, pamatėme neregėtą dalyką: visas pastatas tankia grandine apsuptas iki dantų ginkluotų kareivių. Palikti du siauri praėjimai į Basanavičiaus ir Vytauto gatves. Visiems pasirodė, kad tai išdavystė, bet vėliau paaiškėjo, kad taip susitikimai su "liaudies kandidatais" vyksta visoje Lietuvoje. Šį kartą kovoti iki paskutinio šovinio buvo atsisakyta, būtų nukentėją daug nekaltų žmonių, moksleivių. Neilgai trukus turėjau pasitraukti iš gimnazijos ir pereiti į aktyvią rezistencinę veiklą. Ir štai kodėl.
Adolfas Preibys
1946 02 22, vykdant partizanų užduotį, su mokslo draugu Adolfu N. išvykome į Plikius pargabenti partizanams skirtą krovinį. Viskas vyko pagal planą. Deja, ištiko nesėkmė. Mane su Adolfu N. Plikiuose, netoli stribų būstinės, sustabdė ginkluotas stribas ir pareikalavo parodyti dokumentus. Paėmęs mūsų pasus - laikinus pažymėjimus, pareikalavo eiti į stribų būstinę. Liko viena išeitis — pasipriešinti ginklu. Palikę sužeistą ir bešaudantį stribą, su kroviniu skubiai grįžome į Palangą, bet likome be dokumentų. Užėję į butą Vaineikių g. 17, sunaikinome visus partizanų dokumentus ir išėjome į mišką partizanauti. Mano draugas Adolfas - į Kretingos LLA rinktinę, o aš į Platelių miškus. Dėl stribų persekiojimo partizanu tapo ir mano brolis Stasys. Kurį laiką buvome kartu Salantų LLA Robinzono kuopoje, buvau jo pavaduotojas. Vėliau perėjau į LLA Platelių kuopą, vadovaujamą Paparčio. 1947m. pradžioje man su Paparčiu teko susitikti su BDPS (Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis) profesoriaus Markulio-Erelio ryšininkais. Tik po daugelio metų sužinojau, kad tai išdavikas KGB agentas. Buvo nutarta turėti su centru ryšį. Tuo klausimu Papartis pasiuntė mane į Vilnių. Vilniuje susitikau su ryšių karininku Aitvaru. Po pasitarimo supažindino mane su Vilniaus S.Nėries vardo gimnazijos mokytoju Ereminu. Iš Vilniaus mes išvykome susitikti su LLA Žemaičių apygardos vadu, gen. štabo kapitonu Antanavičiumi Bet atvykę pas Papartį, sužinojome, jog Antanavičius su trimis partizanais prieš keletą dienų žuvo. Ereminas išvyko į Vilnių be rezultatų. Man buvo pavesta surasti naują LLA Žemaičių apygardos vadovybę. Po ilgų ieškojimų pavyko surasti LLA Žemaičių apygardos vado pavaduotoją Normį, o vėliau ir apygardos vadą majorą Ivanauską-Vygandą. Jie pareikalavo patikimo asmens iš BDPS. Vėl su užduotimi išvykau į Vilnių. Profesorius Markulis-Erelis palydėjo mane ir ryšių karininką Aitvarą iki Aušros vartų, ir mes išvykome. Taip dėl Markulio-Erelio išdavystės užsimezgė nepageidaujami ryšiai, patekome į KGB spąstus. 1948 01 20, vykdant užduotį Mažeikių gelž. stotyje, su fiktyviais Prano Jonaičio dokumentais KGB mane suėmė. Tardė labai žiauriai ir sadistiškai. Buvo išmušti dantys, o apie žaizdas ir kalbėti netenka. Po žiaurių tardymų 1948 03 01 mane ir suimtą A.Kazlauską atvirame sunkvežimyje keturi stribai, ginkluotas vairuotojas ir KGB kapitonas vežė į Vilnių. Bet kokia kaina ryžausi bėgti. Tačiau kaip? Privažiavus Panerių kalnus, per sunkvežimio bortą iššokau ir pavyko pabėgti. Nušalusiomis kojomis atėjau į Vilnių pas pažįstamus žmones. Ilgokai slaptai gydžiausi. Pasveikau. LLA Žemaičių apygardos vado įsakymu man buvo suteiktas puskarininkio laipsnis. Su fiktyviais P.Matulionio dokumentais ne kartą su užduotimis vykau į Kauną. Deja, nesėkmės neišvengiau. 1948 05 13 dėl išdavystės patekau į KGB nagus. Kalėjau Vilniaus saugumo požemyje, kameroje Nr51. Tardė 133 kabineto tardytojas Vaser. Tardė ypatingai žiauriai. Sunku apie tai ir pasakoti. Po tardymų Maskvos ypatingo pasitarimo trejetas nubaudė mane kalėti 25-erius metus lageriuose. Kalėjau Komijos Intos lageryje. Čia mane suluošino. Išvežė į Vorkutos lagerius, o vėliau į Janjagą. 1956m. išėjau į laisvę. Grįžau į Lietuvą. Savo mylimą mamytę radau elgetaujančią, tėvelį 1948m nukankino Klaipėdos KGB kalėjime. Brolis Stasys 1952m. mirė kažkuriame lageryje. Ilgus metus lageriuose kalėjo broliai ir seserys. Dabar esu pensininkas. Dalyvauju LŠS veikloje. Ne visi Palangos gimnazijos pogrindininkai partizanai sulaukė mūsų dienų...
Lageriuose įkalinta jaunystė
Pasakoja Pranas Bartkus
Su Pranu Bartkumi susipažinau neįprastomis aplinkybėmis. Apie jį man pasakojo moksleiviai, kad jų kaime, Girkaliuose, gyvena dėdė Pranis. kuris ne tik meistrauja
ir visokių dalykų prigamina, bet ir moka griežti. Šiltai apie jį atsiliepė ir moksleivių tėvai. Kaip apie darbštų Girkalių kolūkio specialistą, berods rašė ir rajono spauda. Važiuojant kaimo keliu, moksleiviai man parodė patrauklią, tvarkingą Prano Bartkaus sodybą. Tačiau ar daug kas žinojo, kad šis kuklus žmogus už keletą posmų ir rašinių, skirtų partizanams, ilgus metus praleido lageriuose. Nieko nebūčiau žinojęs apie žiaurų P.Bartkaus likimą ir aš, jei ne likusių gyvų Palangos pogrindininkų partizanų laiškai. Pa kelių mano straipsnių spaudoje atsiliepė ir pats Pranas Bartkus. Taip mes ir susipažinome. Apie neramią jaunystę, kovai prieš sovietinius okupantus pašvęstus ir lageriuose praleistus metus P.Bartkus pasakoja:
.. Gimiau ir užaugau Pamėdinčių kaime, Platelių valsč, daugiavaikėje (augome keturi vaikai) mažažemio kaimo amatininko šeimoje. 1933m. ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, tėveliai persikėlė į Klaipėdos kraštą. Mokiausi pusiau lietuviškoje, pusiau vokiškoje kaimo pradžios mokykloje, o vėliau Klaipėdos Ped. instituto pavyzdinėje mokykloje. Čia mano vaikiškoje galvoje pradėjo formuotis patriotinės pažiūros. Mes, mokiniai, visa krūtine dideli ir maži traukėme patriotinę dainą, skirtą Klaipėdai. Nebepamenu, kas ją buvo parašęs ir harmonizavęs. Atmintis išsaugojo kelis posmus.
Drąsiai, broleliai, ženkime pirmyn,
Prie jūros, prie jūros, prie jūros savos.
Klaipėdą gavome savo krauju.
Raitosi bangos šalia karžygių.
Šventai branginome atmintį tų, kurie 1923m. išvadavo Klaipėdą. Norėjome sekti jų pėdomis. Ir štai kaip perkūnija iš giedro dangaus - vieną 1939m. dieną traukėmės iš Klaipėdos, nes ją užgrobė Hitleris. Pabėgėlių srautas, žmonių ašaros. Daug ko aš tada nesupratau ir nežinojau. Paliko Klaipėdos kraštą ir mano tėvai. Mokiausi toliau Šventosios uosto pradžios mokykloje ir progimnazijoje. Vieni okupantai pakeitė kitus. Pokario metais mokiausi Palangos gimnazijoje. Čia ir prasidėjo mano kelias į LLA. Tiesa, mano indėlis ir veikla labai jau menka, tačiau kentėjau daug, kaip ir tūkstančiai Lietuvos gimnazijų moksleivių. Vieni jų žuvo rezistencinėje kovoje ar kentėjo Stalino lageriuose ir kalėjimuose. 1945 09 01 Palangos gimnazijai ir moksleiviams buvo ypatinga. Gimnazistai neberado daugelio savo mokytojų, nes jie pasitraukė į Vakarus. Dalis aukštesniųjų klasių moksleivių įstojo į P.PIechavičiaus Vietinę rinktinę ar į organizuotus lietuviškus dalinius, kiti pasitraukė į pogrindį ir ruošėsi tęsti kovą prieš sovietinius okupantus. Susipažinau su kitais moksleiviais, naujais mokytojais, kurių dauguma buvo jauni Vietoj kapeliono atsirado ginkluotas komsorgas. Tikybos pamokų pusiau slaptai visa klasė ėjome į bažnyčią. Klebonas mus mielai priimdavo ir zakristijoje pusiau slaptai dėstė tikybos pamokas. Man tada buvo 16 metų. Mokiausi 4-oje klasėje, o brolis 6-oje klasėje. Tėvai gyveno tolokai, todėl samdė mums butą mieste. Ypatingos pogrindžio veiklos iki 1946m. lyg ir nejutome, išskyrus vieną kitą atsišaukimą prieš rinkimus ar kita proga. Pasipriešinimo okupantams dvasia tarp moksleivių buvo gyva. Vykstant pasipriešinimo kovai prieš okupantus, gimnazijos moksleiviai neliko abejingi nerodė jokio lojalumo sovietinei valdžiai. Vėliau sužinojau, kad gimnazijoje jau veikė LLA grupė. Palaipsniui pogrindinė organizacija žymiai išaugo. Gimnaziją ir moksleivius atidžiai stebėjo KGB, įvairaus plauko enkavedistai ir jų agentai. Moksleiviams trūko konspiracinio darbo patirties. Prasidėjo areštai, dalis moksleivių, jausdami arešto grėsmę, pasitraukė iš gimnazijos. Taip susikūrė LLA ginkluota Nerimanto kuopa, kurioje buvo 15-20 gimnazijos moksleivių.
1946m. aš mokiausi vienoje klasėje ir sėdėjau viename suole su Antanu Skersiu. Pas mane su broliu į butą ateidavo A.Grabys, V.Grabys, S.Skersys. Mes visi mokėmės groti styginiais instrumentais. Todėl susirinkimai nekėlė niekam įtarimo, nes panašu buvo į repeticijas. Susirinkę kalbėdavome bendrais bruožais apie pasipriešinimą okupantams. Vėliau supratau, kad tai partizanų pasitarimai Draugai laikė mane dar per jaunu, kad man galima būtų patikėti paslaptis ar užduotis. O laikas bėgte bėgo. Vis nauji įvykiai, areštai, trėmimai Gresiant areštui, A.Grabys ir S.Skersys pasitraukė iš gimnazijos ir išėjo į mišką partizanauti Vasaros atostogų metu pas mane į tėvų namus atėjo Antanas Skersys. Jis pasakė, kad ir jam gresia areštas, todėl rudenį į gimnaziją negrįšiąs, nes išeina partizanauti. Man pasakė, jog A.Grabys vadovauja kuopai. Pokalbio metu man pasakė, kad pogrindis mane gerai pažįsta, kad ir mano pareiga būtų prisidėti prie pogrindžio ir tuo padėti draugams. Aš sutikau. Kokias užduotis gausiu, tada nepasakė, bet dėl ryšių palaikymo susitarėme. Priminė, kad reikėtų man bendradarbiauti pogrindžio spaudoje, nes aš redagavau gimnazijos sienlaikraštį ir, atrodo, neblogai rašiau eiles. Su buvusiais gimnazijos draugais ir kitais naujais pažįstamais susitikdavau pa-
Paminklo partizanui A.Jakštui-Albertinui šventinimo iškilmės. Panotėlių km. Skuodo raj. 1992m.
tikimose vietose ir pagal slaptažodžius, kuriuos atsargumo dėlei dažnai keisdavome. Kartais partizanai užeidavo ir pas mano tėvus. S.Skersys-Klevas buvo ryžtingas ir drąsus vyras, nepaisant pavojų, dažnai ateidavo į Palangą pats. Parūpindavau partizanams popieriaus, sausųjų elementų baterijų, padėdavau redaguoti atsišaukimus, straipsnius pogrindinei spaudai. Temas diktavo pats gyvenimas ir aplinka. Nebepamenu, kiek tų straipsnių, eilių, atsišaukimų redagavau. Daug ką laikas ištrynė iš atminties. Pamenu keletą posmų:
... Užkalė vagonuos Lietuvos vaikus,
Be vandens, be duonos, kelias jų klaikus...
Redaguotuose straipsniuose, atsišaukimuose buvo ir tokios eilutės:
Nužudė brolį, ištrėmė tėvus, sesę, močiutę
Sužeista Tėvyne, kuo gi tu kaita?
Suprantama, menkas aš buvau redaktorius. Daug ko nemokėjau, nežinojau. Dirbau, kaip sugebėjau, ką diktavo širdis. Tokie mes buvome 16-mečiai — 20-mečiai partizanai, Palangos gimnazijos pogrindininkai — LLA kovotojai.
Žuvus A.Grabiui-Vaidilai ir Jurevičiui-Sakalui, Nerimanto kuopai pradėjo vadovauti S.Skersys-Kovas. Mano tiesioginiu viršininku liko A.Skersys. 1947m. A.Skersys-Genys mūšyje su stribais ir enkavedistais buvo sunkiai sužeistas. Susitikau su S.Skersiu-Kovu. Aptarėme sunkėjančią partizanų buitį, konspiracijos sąlygas, didėjančias išdavystes. Susitarėme sukurti ginkluotas trejetų grupes. Jų uždavinys padėti, reikalui esant, A grupės kovotojams (A grupė - partizanai - "miškiniai", o B grupė - legaliai gyvenanti LLA dalis). Trejetą sudarė trys gimnazistai. Mano trejetą sudarė — aš, S.Liutikas, J.Andriekus. Dažnai keitėme susitikimų vietas, slaptažodžius. Buvo ryšininkas ir ypatingai svarbiems ryšiams — tai gimnazistė Jadvyga Šilauskaitė-Šatrija, kurios tėvai gyveno Rudaičių kaime, Kretingos rajone.
Deja, 1948m. Palangos gimnazijos pogrindžiui buvo suduotas skaudus smūgis, po kurio palaipsniui šis nustojo egzistuoti. Pogrindis pateko į KGB spąstus. Jiems padėjo ir jų agentai. Tam įtakos turėjo ir masinis gyventojų trėmimas į Sibirą. 1948m. birželio — liepos mėn. buvo areštuotas didelis būrys moksleivių ir mokytojų. Suimti moksleiviai S.Večerskytė, Z.Kiauleikytė, D.Jurkutė, J.Tarvydaitė, R.Daukšaitė, J.Žilinskaitė, J.Šilauskaitė, S.Sermontis ir daugelis kitų. Suimti mokytojai EGudaitė, jau buvo partizanė, gimnazijos techn. sekretorius S.Untulis, mokytoja Gintaitė, Gustaitis ir kiti.
1948 07 02 po egzaminų grįžau į namus pas tėvus vasaros atostogoms. Netrukus atvykę kagėbistai padarė nuodugnią kratą ir mane suėmė. Tardė mane žiauriai kankino. Po tardymų Palangoje atvežė į Kretingą tolimesniam tardymui. Po ilgų tardymų 1948 09 08 Kretingoje sovietinis karo tribunolas nuteisė mane kalėti 25-erius metus lageriuose. Kalėjau lageriuose Sibire, kentėjau šaltį, badą. Taip ir prabėgo jaunystės metai. 1956m. išėjau į laisvę. Atvykau į Kauną, nes į Palangą grįžti neleido. Per didelius vargus pavyko grįžti į Palangą. Baigiau vidurinę mokyklą, Kauno politechnikumą, atvykau ir dirbau Girkalių kolūkyje statybos darbų vykdytoju, kol išėjau į pensiją. Su žmona užauginome ir išleidome į gyvenimą savo atžalas. Dukra Virginija baigė Kauno PI, Jūratė - Klaipėdos profesinę technikos mokyklą Nr.46, Daiva Bartkutė - Vilniaus ped. institutą ir dirba Klaipėdos 5-oje vidurinėje
<> 
Klausgalių pradinės mokyklos pastatas, kuriame 1946m. birželio mėn. vyko kardo rinktinės vadų suvažiavimas
mokykloje mokytoja. Sūnus - Vidmantas Kauno PI studentas. Daug mano bendražygių Palangos gimnazistų taip ir nesulaukė mūsų dienų...
Tai tik dviejų Falangos gimnazijos pogrindininkų partizanų LLA kovotojų tragiški likimai. Paieškos tęsiamos. Ga! atsilieps ir kiti likę gyvi Palangos gimnazijos pogrindininkai partizanai LLA kovotojai. Nepapasakojau dar apie Klaipėdos rajono Putrų ir Girkalių kaimuose gyvenančias Palangos gimnazijos pogrindininkes Janiną Grybaitę Bertuiienę ir Jadvygą Tarvydaitę.
Laikas nelaukia. Reikia parašyti Palangos gimnazijos pogrindžio ir pogrindininkų likimų istoriją. Istorija, kuri buvo apnešta užmaršties dulkėmis, turi išvysti šviesą.
Užrašė Vytautas Rimgaila
Buvome romantikai, idealistai Pasakoja Rūta Daukšaitė
Taip jau susiklostė likimas, kad aš, eidama 10-uosius metus, tėveliai ir sesutė Vaiva tapome pabėgėliais. Hitleriui užgrobus 1939m. Klaipėdą, apsigyvenome Šventojoje. Po kurio laiko 1940m. Lietuva neteko Nepriklausomybės. Sunkūs tai buvo metai - areštai, trėmimai. 1941m. birželį mums geri žmonės pranešė, kad 1941 06 21-24d. iš Šventosios uosto bus ištremti į Sibirą visi inteligentai, kad tame sąraše yra ir mūsų šeima Tą rytą, kai prasidėjo karas, Kretingoje laukė mums paruošti vagonai, bet likimas mūsų pagailėjo ir nenubloškė prie Laptevų jūros. Džiaugėmės išvaduoti, bet, būdami klaipėdiečiai, puikiai supratome, kad juodasis ir raudonasis fašizmas savo darbais mažai kuo skiriasi, gal tik spalvomis. 1944m. vėl artėja "tautų tėvo" karalystė. Mūsų šeima, kaip ir daugelis kitų, nutarė bėgti į Švediją. Tėvelis priklausęs slaptai organizacijai, organizavo bėgimą į Švediją (anksčiau padėjo pabėgti Vokietaičiui). Daug žmonių plaukė į nežinią. Visų akyse ašaros. Jūroje mus sulaikė vokiečių karo laivas, mirtis buvo šalia. Visus sulaikytus vokiečiai pristatė į Rygos kalėjimą, o iš ten išvežė į Reicho lagerius. Taip anksti susipažinau su kalėjimu ir lageriais. Tik tėveliui pavyko pasiekti Švedijos krantą ir į Lietuvą sugrįžti nebuvo lemta - 1980m mirė. Tą rytą aš dar nežinojau, kad su tėveliu išsiskyriau amžinai. Karo audra mūsų šeimą nubloškė į Čekoslovakiją, kur baigiantis karui patekome į sovietų nelaisvę. Mus vežė į Sibiro lagerius. Likimas vėl mūsų pagailėjo. Vienas sovietų karininkas padėjo pabėgti mūsų šeimai iš ešelono. Nuoširdus ačiū tam sovietų kapitonui 1945m. grįžome į Lietuvą, tačiau neilgam. Po mano arešto 1949m. mamą su trimis mažais vaikais išvežė į Sibirą, kur jie patyrė daug vargo ir bado. Po daugelio metų leido grįžti į Lietuvą. Grįžusi 1945m. į Lietuvą iš Vokietijos, aš tęsiau mokslą Palangos gimnazijoje. Mokytojai ir toliau ugdė meilę tėvynei. Už tai buvo suimtas gimnazijos direktorius Antanas Urbonas, mokytojai VJ.urevičius, A.Gudaitis, partizanė mokytoja Elena Gudaitė-Eglė ir kiti. Neretai kagėbistai išsivesdavo ir mokinius ir likdavo tušti jų suolai. Mes, moksleiviai, buvome romantikai, idealistai. Troškome savo jėgas skirti Lietuvai. Gerai prisimenu stalininio teroro auką moksleivį Steponą Skersį. Jo motiną nužudė plėšikaujantys sovietų kareiviai. Jis svajojo būti mokytoju, tačiau svajonės žlugo. Moksleiviai broliai Grabiai išėjo ginti tėvynės ir nebegrįžo. Kiti kalėjo lageriuose. Apie moksleivius partizanus Grabius man menasi įdomus epizodas:
Rūta Daukšaitė-Aleksonienė. 1955m.
1948m. gegužės pabaigoje aš su moksleive Danute Jurkute vaikštinėjome Kretingos miesto gatvėmis. Netikėtai susitikome Vytą Grabį, Vaidilos brolį. Apsidžiaugėme. Vytas abiem mums spaudė rankas. Jis nusivedė mus prie Akmenos upės, nes bijojo, kad KGB nepamatytų musų kartu. Buvo puiki, šilta diena, žydras dangus. Mums šypsojosi saulė ir alyvų žiedai Buvome jauni ir laimingi. Mudvi su Danute bijojome paliesti skaudžią Vytui temą - brolio partizano — Vaidilos tragišką mirtį. Tačiau pradėjo jis pasakoti pats:
- Velykų rytą miegu - sapnuoju, girdžiu skamba bažnyčios varpai Matau upę - per ją plaukia brolis ir dar keletas vyrų. Staiga šūviai, vanduo pamažu rausta nuo kraujo. Ginkluoti stribai ištraukė sužeistuosius ant kranto, spardo, keikiasi. Garsiai skamba bažnyčios varpai. Šoku iš lovos, nesuprantu - sapnavau ar mačiau. Apsirengęs išbėgau į miestelį. Prie bažnyčios būriuojasi žmonės, kai kas šluosto ašaras - auštant žuvo keletas partizanų. Neklausinėjau, supratau, kad žuvo brolis Vaidila.
Patylėjome, bet žmogus negalėtų gyventi, jei nesugebėtų užgniaužti skausmo. Gyveno Vytas, turėjo gyventi ir jo mama našlė, netekusi vyriausiojo sūnaus.
Žaibiškai bėgo mūsų susitikimo valandos, bet reikėjo skirtis, nors Vytas dar nenorėjo mūsų paleisti. Kelias tolimas, reikėjo eiti į Palangą, nes tada autobusai nekursavo. Vytas mus lydėjo. Einant Kretingoje pro remontuojamą bažnyčią, staiga Vytas, sugriebęs mus už rankų, suspėjo patraukti į šoną. Prie mūsų kojų nukrito didelė lenta, apiberdama dulkėmis. Stovėjome
Buvusios Palangos gimnazijos mokinės: 2-a iš kairės R.Daukšaitė, 4-a St.Večerskytė; stovi iš kairės 3-as Antanas Urbonas, iš dešinės pirmas Bronius Vaičius. Inta, 1955m.
visi išsigandę. Paskui visi lyg susitarę ištarėme:
— Mūsų laukia didelė nelaimė.
Greitai po to mane ir Danutę suėmė ir išvežė į lagerius, o partizanas Vytas Grabys žuvo. Sis epizodas ir dabar stovi man akyse.
1946m. mokydamasi Palangos gimnazijoje, įstojau į slaptą Ateitininkų organizaciją, vadovaujamą moksleivės Bronės Kalvaitytės. Buvome kupinos ryžto ir geriausių norų. Rašėme referatus, skaitėme ir aptarinėjome slaptuose susirinkimuose. Nutarėme siųsti siuntinius į lagerius ir kalėjimus kalinamiems gimnazijos moksleiviams ir mokytojams. Tačiau pasiųsti siuntinių nespėjome, nes prasidėjo areštai. Visi palaikėme ryšius su partizanais. Pagal išgales parūpindavome jiems knygų, žodynų. Iš partizanų gaudavome nelegalios spaudos, proklamacijų ir tai platindavome.
1948 07 02 Laukžemės kaime KGB suėmė mane ir Bronę Kalvaitytę.
Palangos gimnazijos pogrindininkės iš kairės Teresė Butkutė, Bronė Kalvaitytė, Rūta Daukšaitė, Stefa Večerskytė, Jadvyga Žilinskaitė. Palanga, 1947m.
Suimtas kartu atvežė į Palangą, o vėliau į Kretingos KGB kalėjimą. Tardant naudojo smurtą. 1948 10 28 sovietinis Karo tribunolas Klaipėdoje - mano gimtinėje, nuteisė 25-eriems, ir 5m. tremties. Ilgus metus kalėjau Komijos, Intos lageryje. Čia man atėmė vardą ir pavardę, juos turėjau pamiršti. Buvau tik darbo gyvulys, paženklinta Nr.0-336. Tuo numeriu ir buvau vadinama iki Stalino mirties. Ir lageryje mes norėjome išlikti žmonėmis. Po sunkių, alinančių darbų, nors ir alkanos, lageryje rengdavome koncertus, mokėmės vokiečių kalbos, kurios mokė ukrainietė, buvusi mokytoja. Jarmalienė organizavo kulinarijos kursus. Visa tai buvo pavojinga, bet jaunystė ir ryžtas viską nugali. Veikė slaptas kalinių paštas. Likimas man lėmė Intos lageryje susipažinti su savo likimo draugu, už kurio vėliau ištekėjau. 1955m. išėjau į laisvę, bet dar metus gyvenau Intoje SSRS, nes vyrui nebuvo leista grįžti į tėvynę. 1956m. grįžome su vyru į Kauną. Prasidėjo nauji kančių keliai. Niekas neregistravo, vadino banditais, liepė grįžti į Sibirą. Man po širdimi plakė nauja gyvybė. Per didžiulius vargus priregistravo. Vyras įstojo į LŽŪA, atstatyti miškininko diplomą, bet greitai jį pašalino. Daug vargo turėjo, kol gavo darbą. Man pavyko geriau. Pakeičiau pavardę ir dingau iš KGB akiračio. 30 metų dirbau Kauno radijo gamykloje montuotoja. Užauginau sūnų, auga anūkai Taip ir prabėgo gyvenimas, paženklintas skausmu ir ašaromis-
Užrašė Vytautas Rimgaila.
Tragiški istorijos puslapiai
Išdraskyto lizdo paukščiai
Palangos gimnazijos pogrindininkų laiškai atvedė mane į Kartenos miestelį. Kur kadaise buvo Onos ir Antano Urbonų sodyba, šiandien mažai kas beliko. Anksti iš gyvenimo pasitraukė sutuoktiniai Urbonai. Tik Minija, nešdama savo vandenis, vis taip pat bėga, skuba, nesustoja. Daug tragiškų įvykių miestelio žmonės patyrė hitlerinės ir sovietinės okupacijos metais. Vartydamas Palangos gimnazijos mokytojo direktoriaus, LLA nario, Komijos Intos lagerių politinio kalinio velionio Antano Urbono šeimos archyvą, sužinojau tragišką šių žmonių likimą. Susitikau su likusiais gyvais Urbonų vaikais. Užrašiau jų prisiminimus.
Tikrasis žmogaus didingumas matuojamas tik tuo, kiek jis yra padaręs gero žmonėms, kiek suteikęs naudos ir nuveikęs Tėvynės labui. Išeidami iš gyvenimo, žmonės ne visi išnyksta: jie lieka kitų kartų atmintyje, palikę žemėje gilius pėdsakus. Tokius pėdsakus Palangoje paliko mokytojas direktorius Antanas Urbonas ir jo žmona mokytoja Pranė Grudzinskaitė. Ir ne tik jie. Taurių širdžių mokytojai Pranė ir Antanas Urbonai, atidavę meilę vaikams, žmonėms, skaudžiai išgyveno okupantų daromas skriaudas lietuvių tautai kaip inteligentai, Lietuvos patriotai, pateko sovietinių okupantų nemalonėn. KGB suėmė direktorių A.Urboną, apkaltino nebūtais dalykais ir kaip "aršų liaudies priešą" nuteisė ilgiems metams kalėti lageriuose. Nesulaukė mūsų dienų Pranė ir Antanas Urbonai, tik įvairūs dokumentai daug ką pasako apie šias taurias asmenybes. Ilgi metai, praleisti už spygliuotų vielų, ba-
Palangos gimnazijos pogrindininkai: iš kairės į dešinę St.Večerskytė, B.Vaičius, R.Dauk-šaitė, A.Urbonas. Inta, 1955m.
das, šaltis, patyčios, pažeminimai, nepajėgė sudrumsti ir suardyti gražių vyro ir žmonos santykių. Ištikimybės priesaikos jie nesulaužė iki gyvenimo pabaigos.
... Neturtingo Kartenos valstiečio Onos ir Antano Urbonų septynių vaikų šeimoje Antanėlis buvo vyriausias. Baigė Kartenos pradinę mokyklą. Aprengtą kaimiško milo švarkeliu tėvas sūnų išvežė į Plungės mokytojų seminariją. 1934m jis sėkmingai baigė šią mokyklą, dirbo Telšių, Kauno apskričių mokyklose mokytoju. (Švietimo ministerijos 1934 10 06 įrašai.)
... Dirbdamas pradžios mokyklos mokytoju, troškau studijuoti Kauno Universitete. Baigti aukštąjį mokslą galėjau tik savo jėgomis, nes tėvai, turėdami gausią šeimą (iš viso 7 vaikai), nebepajėgė man padėti. Įstojau į Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrių. 1939m. rudenį dirbau Vilniaus 14-oje pradinėje mokykloje mokytoju. Studijavau Vilniaus universitete. 1943m. kovo
23d. vokiečiai uždarė universitetą, todėl užbaigti mokslo nebegalėjau, nors buvau paskutiniame kurse...(Iš A.Urbono gyvenimo aprašymo, 1956 03 22.)
Brolio Juozo Urbono parodymai
... Mano brolis Antanas, gyvendamas ir dirbdamas Vilniuje, suartėjo ir bendradarbiavo su LLA atstovais. įsijungė į jos veiklą. 1944m. vasarą grįžęs į Karteną, su LLA nariais pradėjo rinkti ir kaupti ginklus kovai su sovietiniais okupantais. Ginklus kaupė ir rinko įvairiausiais būdais. Jie buvo perkami ir mainomi į maisto produktus. Kiek buvo reikalinga, prie šio darbo prisidėjau ir aš. Dirbdamas Kūlupėnų pradžios mokykloje mokytoju, brolis toliau palaikė ryšius su LLA...(Iš prisiminimų, rašytų 1992 06 21.)
Mokytojo Antano Urbono prisiminimai apie Kartenos gimnazijos įkūrimq
... 1944m. spalio mėn. nuvykau į Kretingos apskr. liaudies švietimo skyrių. Buvau paskirtas Kūlupėnų pradžios mokyklos vedėju. Buvau įspėtas, kad netrukus būsiu paskirtas Palangos gimnazijos direktoriumi. Man kilo sumanymas, kad reikia organizuoti gimnaziją Kartenoje. Švietimo skyrius mano pasiūlymui pritarė. Didelių pastangų dėka 1945m. vasario 19d. įvyko Kartenos gimnazijos atidarymas. Direktoriumi buvo paskirtas A.Bradžiūnas, mano švogeris.
Atidarant Kartenos gimnaziją, mokytojas Antanas Urbonas pasakė įžanginę kalbą:
...Žemaičiai per amžius Minijos pakrantėje statė pilis, kad apsigintų nuo priešų. Šiuo metu ir ant Minijos kranto įkuriame pilį, bet ne ginklo, o kultūros tvirtovę. Būkite verti savo senelių ainiai, saugokite savo kultūros tvirtovę kaip akies vyzdį, stiprinkite ją, mylėkite, ir tesklinda mokslas ir šviesa aplinkiniuose kaimuose mūsų Tėvynėje...
Yra duomenų, kad Kretingos apskr. sovietinės valdžios atstovas pareiškęs nepasitenkinimą mokytojui Antanui Urbonui dėl pasakytos kalbos. Baręs, kad "garbinęs" feodalinę Lietuvos praeitį, kodėl nepadėkojęs už "rūpestį" partijai, darbo žmonių vadui J.Stalinui, Raudonajai armijai už "išvadavimą", kodėl nieko nesakęs apie šviesų komunizmo rytojų ir t.t. Visa tai, be abejonės, sužinojo ir KGB. Gal tai irgi buvo viena iš arešto priežasčių.
Intos lagerio kaliniai, išėję į laisvę. Stovi iš kairės Antanas Urbonas. 1955m.
Direktoriaus Antano Urbono prisiminimai apie Palangos gimnazijos organizavimą
... 1945m. vasarį Švietimo skyrius paskyrė mane Palangos gimnazijos direktoriumi. 1945m. vasario 19d. gavęs karinės vadovybės specialų leidimą, su dviračiu ir naminės drobės kuprine ant pečių atvykau į Palangą. Mokytojai evakuoti. Gimnazijos turtas išmėtytas keliose vietose, o pats pastatas užimtas sovietų kariuomenės. Turtą saugoti paliktas mokytojas Puleikis. Prisistačiau Palangos karo komendantui ir gavau leidimą pradėti organizuoti gimnaziją. Man padėjo mokytoja Tumonienė. Ji buvo vertėja, nes aš nemokėjau rusų kalbos. Gauname leidimą grįžti mokytojams. Bandome įrengti klases, renkame turtą, registruojame mokinius. Pamažu ima grįžti gyventojai ir mokiniai. 1945m. kovo 15d. pradėjo veikti gimnazija su 90 mokinių. Daug prarasta laiko, reikia skubėti. Staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, smūgis: naujasis karo komendantas įsako nutraukti gimnazijos darbą. Su širdgėla pranešu apie tai mokytojams ir mokiniams. Apie balandžio pradžią sužinau, kad turi įvykti aukštos fronto vadovybės pasitarimas. Su mokytoja Tumoniene nutarėme susitikti su ta vadovybe. Mūsų nuostabai, mus greitai priėmė. Vadovybė pasitarusi leido vėl pradėti gimnazijos darbą ir pasakė, kad karo komendantui bus duotas nurodymas...
Nepavyko surasti direktoriaus A.Urbono kalbos, pasakytos atidarant Palangos gimnaziją 1945m. kovo 15d. Reikia manyti, kad jos turinys buvo analogiškas kalbai, pasakytai Kartenoje. Palangoje įvyko ir kitas svarbus įvykis A.Urbono gyvenime. Susipažino su mokytoja Prane Grudzinskaite. Atėjo ir meilė. 1945m. rugsėjo 27d. sukūrė šeimą. Vedė mokytoją, išgyvenusią skaudų Lietuvos įvykį - 1939m. Klaipėdos krašto netektį. Kaip Klaipėdos krašto pabėgėlė, apsigyveno Palangoje ir dirbo gimnazijos mokytoja. Slinko laikas. Netrukus į pasaulį atėjo dukrelė Dalia. Tačiau mokytojams džiaugtis šeimynine laime teko neilgai Damoklo kardas jau kabėjo virš jų galvų. Aplinka ir darbo sąlygos gimnazijoje buvo slogios ir sunkios. Siautėjo saugumas. Gimnazijoje susikūrė ir veikė dvi pogrindinės organizacijos: merginų - ateitininkės, vaikinų - partizanai. Į šias organizacijas įsitraukė ir keletas gimnazijos mokytojų. Būta išdavystės ir KGB žabangų. Prasidėjo moksleivių ir mokytojų areštai. 1946m. rugpjūčio 18d. KGB suėmė ir direktorių Antaną Urboną. Sakoma, kad atsisveikinimo akimirkomis žmonės tampa geresni ir labiau vienas kitą supranta. Pabučiavęs vystykluose besišypsančią dukrelę, ašaromis plūstančią žmoną, atsisveikino su šeima ilgiems metams. Spėjo Antanas žmonai dar pasakyti
— Prane, neduok mūsų Dalytei manęs pamiršti, išsaugok, išaugink, išmokslink ją, kol aš grįšiu. O jei kartais negrįšiu... (Tartum akmuo įstrigo Antano gerklėje ir balsas nutrūko.). Apsuptas ginkluotų saugumiečių, mokytojas Urbonas išėjo į nežinią. Keletą akimirkų verkdama Pranė dar sekė tik jai pažįstamą vyro siluetą, kol akyse pasidarė tamsu. Prasidėjo mokytojos vargo ir kančių keliai
Suimti ir kalėję su A.Urbonu Palangos pogrindininkai pasakojo, jog Kretingos KGB, tardydami A.Urboną, žiauriai mušė ir kankino, tačiau jis nieko neišdavė. Ir pogrindininkai tardomi nors ir žiauriai mušami neigė, turėję ryšius su direktoriumi KGB surinkti kaltinimai "liaudies priešui" buvo apgailėtinai menki. Todėl A.Urbonas ir nubaustas žymiai mažesne bausme negu pogrindininkai, kuriems paskirtos bausmės po 25 metus kalėti lageriuose.
Savo prisiminimuose A.Urbonas rašo: 1946m. rugpjūčio 18d. Valstybės saugumo organų buvau suimtas ir karinio tribunolo nuteistas 10 metų kalėti lageriuose už priešvalstybinę veiklą 1944m. vasarą vokiečių okupacijos metais..."
Sunku pasakyti dabar, kokiu būdu KGB sužinojo apie A.Urbono veiklą 1944m. Po sovietinio karinio tribunolo nuosprendžio prasidėjo mokytojo A.Urbono kančių keliai Komijos Intos lageriuose. Ilgą laiką draudė net ryšius su šeima.
Po vyro arešto nebebuvo ramybės ir mokytojai P.Grudzinskaitei - Urbonienei. Atrodė, kad arešto dienos suskaičiuotos. Mokytoją kankino nerimas: koks likimas laukia dukrelės Dalios. Plito šnekos ir priekaištai, kad "liaudies priešo" žmonai gimnazijoje ne vieta. Su darbu gimnazijoje teko atsisveikinti Apie darbą kitoje mokykloje nebuvo jokios vilties, nes ji "liaudies priešo" žmona. Suprato mokytoja, kad jai arešto ir trėmimo neišvengti Palangoje pasislėpti nėra kur - viskas kaip ant delno. Kad dingtų nors ir laikinai KGB iš akių, persikėlė su dukrele į Klaipėdą. Prisiglaudusi pas gimines, kurį laiką gyveno pusiau legaliai. O kai įsitikino, jog jos kol kas niekas neieško, pasidarė ramiau. Geri žmonės mokytojai padėjo. Bet reikėjo gyventi, užsidirbti duoną, vienai auginti dukrą. Dirbo įvairius darbus Klaipėdos žemės ūkio technikume, Dramos teatre, Dailės kombinate. Paūgėjo ir dukrelė Dalia. Arešto ir trėmimo pavojus realiai egzistavo. Gresiant pavojui žmogus išsiugdo instinktą. Pavargusi po dienos darbų, vakarais palinkusi prie dukrelės lovos, tyliai verkdama, braukė nuo veido ašaras. Galvoje sukosi mintys, kaip jai pasielgti jei kartais KGB ją suimtų. Lageryje ar tremtyje Dalytės laukia neišvengiama pražūtis, ją reikia gelbėti To jos prašė ir vyras. Bet kaip? įvertinusi aplinkybes, sukūrė planą. Dukrelei Dalytei pasakė:
- Jei mane kartais pikti dėdės paims ir įsodins į mašiną, tu bėk kuo greičiau nuo manęs tolyn. O aš ilgai negrįšiu. Geri dėdės ir tetos nepaliks tavęs vienos likimo valiai.
Neapsakomas motinos širdies skausmas. Mintis, o jei ilgai negrįš, išvesdavo mokytoją iš pusiausvyros, svaigo galva, ilgai tyliai verkdavo. Dalytė pradėjo suprasti kodėl taip reikia ir būtina. Nors sakoma, kad pavojaus valandą kūdikis šaukiasi motinos, bet realus pavojus gyvenime daro savo pataisas. Mokytoja visą laiką gyveno didelėje nervinėje įtampoje. Išgirs žingsnius prie durų ar šlamesį, tuoj budina dukrą, čiumpa paruoštus rūbelius, kad galėtų greitai aprengti vaiką, o pastaroji spėtų greitai pasišalinti. Pastebės gatvėje įtartiną mašiną su kareiviais, kagėbistais, tuoj paims už rankos dukrelę ir parodys kryptį, kur jai reikėtų bėgti. Likimas mokytojos pasigailėjo. Su dukrele išsiskirti nereikėjo. Vykdė vyro prašymą. Bėgo metai Palengvėjo režimai lageriuose, leisti ryšiai su šeimomis. Pasiekia A.Urboną lageryje ir žmonos laiškai, išbraukyti cenzūros.
Mielas Antanėli,
Mes su Dalyte abi sveikos. Ji dažnai klausia manęs, kur tėvelis. Atsakau, kad tėvelis guli ligoninėje Vilniuje, kad pasveikęs grįš pas mus...
Vaiko siela labai jautri Dalytė ėmė suprasti, kad čia kažkas ne taip, kad tėvelis vis negrįžta. Reikėjo vaikui sakyti tiesą.
Mielas Antanėli,
Negaliu tau neparašyti, kad Dalytei jau pasakiau tikrąją tavo padėtį. Aš pastebėjau, kad ji daug ką supranta ir spėja. Jai papasakojau, kad tu kankinies už spygliuotų vielų lageryje. Ji jautriai į tai reagavo ir graudžiai pravirko. Perskaičiau tavo laišką ir nuraminau. Ji man pažadėjo, kad visuomet bus protinga ir su draugėmis nereikalingo nešnekučiuos. Ji prašė manęs tau parašyti, kad tu nesušaltum ir nesusirgtum, nes žino, kad labai skauda, kai įvairias adatas duria...
Dalytės prierašas: Brangus tėveli! Aš jau einu į mokyklą...
Brangus Antanėli,
Pastaruoju metu mane vargina galvos skausmai. Negaluoju. Dažnai svaigsta galva. Bet po vaistų dozės jaučiuosi geriau...
Kasdieninė nervinė įtampa, pavojai pakirto mokytojos sveikatą. Bet ji nieko dar neįtarė, kad tai sunkios, nepagydomos ligos simptomai, kad ji jau pasmerkta, kad gyventi jai liko nedaug. Vaistai ir gydymas tik stabdė ligos progresavimą. O vyras vis už spygliuotų vielų lageryje. Rašė pareiškimą tuometiniam Kremliaus vadovui TSRS MT pirmininkui Malenkovui. Maloniai prašė paleisti vyrą dėl sunkių šeimos sąlygų. Atėjo atsakymas - Jūsų pareiškimas atmestas. Viltis išvysti vyrą žlugo.
Kai žmogų užgula atsakomybė už kitų likimus, jam paprastai nelieka laiko galvoti apie save. Mirė "tautų tėvas". Iš esmės pakito režimai lageriuose. Ypač po kalinių sukilimų bangos. Intos lageryje pradėjo mokėti kaliniams šiokį tokį atlyginimą. Ir lageriuose žmonės bet kokiomis sąlygomis norėjo likti žmonėmis. Širdis atmena viską. Gyvenimas visada reikalauja iš žmogaus drąsos, ryžto, atsidavimo. Apie tai byloja mokytojo Antano Urbono laiškai.
Mano mielosios,
Prasidedant žiemai, keletas tautiečių (lietuvių) ėmė mokytis pradinės mokyklos kurso. Todėl mano pareiga yra jiems padėti. Šiam reikalui man be galo reikia ir kaip galima greičiau visų vadovėlių nuo 2-ojo skyriaus iki pirmos gimnazijos klasės. Surask ir man atsiųsk...
Mano mielosios,
Jau ketvirta diena aš laisvas. Esu paliktas čia, nes teistas su nutrėmimu. Turiu pradėti kurtis čia. Vaikščioju kaip benamis šuo. Komendantas paaiškino, kad nebegaliu atgauti laikrodžio ir mūsų vestuvinio žiedo, nors kvitus ir turiu, nes jie esą konfiskuoti. Ypač gaila vestuvinio žiedo...
Mano mielosios,
Tautiečiai gavo magnetofoną. Vyrai sudarė orkestrėlį. Paruošiau programėlę įrašymui:
Grįšime į tėvų žemę, kai tik galėsime.
Mano mielosios! Gegužės 6d. - Motinos diena, o gegužės 7d. Dalytės varduvės. Siunčiu jums 100 rub. Pasidalykite pusiau ir paruoškite viena kitai kokias nors staigmenėles. Tai nuo Tėveliuko.
Pagaliau 1956m. vasarą mokytojui Antanui Urbonui buvo leista grįžti į Lietuvą. Po ilgų lageryje praleistų metų 1956m. birželio ld. atvykęs į Klaipėdą kaip laisvas žmogus, glaudė prie savo krūtinės žmoną Pranę ir dukrelę Dalytę. Skausmu ir ašaromis paženklinti metai liko praeityje. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Gauti darbą mokykloje nebuvo įmanoma, nes paženklintas "politinis". Dirbo Klaipėdos medžio apdirbimo kombinate, o vėliau Palangos statybos valdyboje, kol išėjo į pensiją. 1959m. gimė dukrelė Audronė. Džiaugsmas ir ramybė vėl atėjo į Pranės ir Antano Urbonų šeimą. Tačiau džiaugsmas buvo neilgas. Pranės Urbonienės sunki nepagydoma liga sparčiai progresavo. Gydytojai buvo bejėgiai. Šešiametė Audronė ėmė suprasti, kad mamytei sunku ir be galo skaudu. Tačiau vis dar priglausdavo savo papurusią galvelę prie motinos, jausdavo jos rankų šilumą. Akyse geso P.Urbonienė. Sunku mirti be vilties pernelyg anksti palūžusiai. Ir atėjo baisioji diena. Priglaudusi prie krūtinės jauniausiąją dukrelę Audronę, silpnu, tartum iš gilios glūdumos atėjusiu balsu, žmona tarė vyrui:
- Antanai, kai manęs nebebus, surask jai kitą motiną, be jos užauginti ir išleisti į gyvenimą Audronę tau bus be galo sunku. Jai reikia motinos rankų.
Kai iš motinos glėbio išplėšė verkiančią Audronę, P.Urbonienė pradėjo dusti ir greitai gyvybė užgeso. Verkė artimieji, budėję prie ligonės lovos. Antanas, žvelgdamas į mirties sukaustytą, išblyškusį žmonos veidą, tarytum suakmenėjo. Sukaupęs savyje jėgas, ramino dukreles. Mirtis atėmė iš jo mylimą žmoną, dukrelių motiną. Klaipėdoje, Joniškės kapinėse, išdygo pilkas kapo kauburėlis. Atidavę paskutinę pagarbą žmonai, su dukrelėmis Dalia ir Audrone suprato, kad tarp džiaugsmo ir sielvarto lieka kažkokia neperžengiama riba. Reikėjo vėl gyventi, rūpintis dukrelių ateitimi. Slinko laikas. Mokytojas Antanas Urbonas vedė antrą kartą mokytoją Genę, surado dukrelėms kitą motiną. Įvykdė žmonos priešmirtinį prašymą. Išleido į gyvenimą dukreles. Dalia Urbonaitė — Kazakevičienė, prekybos darbuotoja, gyvena ir dirba Klaipėdoje. Audronė Urbonaitė - Bukauskienė pasuko tėvų pėdomis, pasirinko mokytojos specialybę. Auga Pranės ir Antano Urbonų anūkai 1990m. Lietuvos Vyriausybė A.Urboną reabilitavo. 1991m. Antanas Urbonas mirė. Palaidotas šalia žmonos.
Jau grįžus į laisvę, sovietinė valdžia dar kartą pasityčiojo iš A.Urbono. Teko skaityti 1969m. gegužės 9d. Plungės rajono laikraštį "Kibirkštis". Skaitau ir akimis netikiu. Straipsnyje "Visados su Jumis" rašoma, kad A.Urbonas 1944-1952m. dirbo Plungės vidurinės mokyklos mokytoju ir direktoriumi. O straipsnio autorius neva pats A.Urbonas. Suprask ir atspėk, žmogau, sovietinį melą-mįslę, kaip galėjo AUrbonas, kalėdamas 1946-1956m. Intos lageryje, dirbti Plungės vidurinėje mokykloje. Tokia ta sovietinė tikrovė...
Stalininis teroras neaplenkė Antano Urbono brolių, seserų, motinos.
Parengė Vytautas Rimgaila
Urbonų šeimos likimasPasakoja Juozas Martinaitis
1944m. tapo aišku, jog hitlerininkų dienos suskaičiuotos ir grįš sovietiniai okupantai. Su broliu Antanu ir LLA nariais pradėjome ruoštis ginkluotai kovai. Įvairiais būdais pirkome ir rinkome ginklus, slėpėme patikimose vietose. 1945m. Rubulių kaime ginklus perdaviau partizanams. Kad manęs nepaimtų į sovietinę kariuomenę, 1945m. atvykau į Plikius, Klaipėdos raj., ir pradėjau dirbti Traktorių mašinų nuomojimo punkte. Apylinkėse rinkau ginklus ir šaudmenis. Tai buvo man patogu, nes turėjau leidimą lankytis paliktose sodybose ir rinkti žemės ūkio padargus. Surinktus ginklus, šaudmenis slaptai pervežiau į Vaineikių kaimą, Kretingos raj., kur jie buvo perduoti partizanams. Mane netikėtai Plikiuose prievarta paėmė į sovietinę kariuomenę. Atvežė į Plungę, tačiau man pavyko pabėgti. Grįžau į namus Kartenon. Kurį laiką gyvenau pusiau legaliai. 1946m. pradžioje apgavau Kartenos miliciją ir gavau pasą. Galėjau gyventi legaliai. Vietinė valdžia apdėjo gyventojus nepakeliamais mokesčiais ir prievolėmis. 1946m. vietinė valdžia išvarė mane į pastotę. Reikėjo išvežti į Kretingą mokesčių ir prievolininkų skolininkų sąrašus ir kitą dokumentaciją. Kaip valdžia tvirtino, perduoti sąrašus gyventojų, kurie vengia mokėti mokesčius ir atlikti prievoles. Žmonių laukė teismai, represijos, lageriai. Pranešiau apie tai partizanų grupės vadui Meškerei Nutarėme, kad mane su paminėtais sąrašais partizanai kelyje Kartena — Kretinga sutartoje vietoje užpuls, atims sąrašus ir juos sunaikins. Taip partizanai ir padarė. Mus lydėjusi apsauga išsigandusi atsišaudydama pabėgo. Buvo išgelbėti gyventojai nuo represijų. Aš su girininku Freigufu grįžau į Karteną. ir kaip nieko nežinąs pranešiau, kad užpuolė partizanai ir sąrašus atėmė. Matyt, KGB kažką įtarė. Mane ir girininką Freigufą suėmė ir atvežė į Kretingos KGB tardyti 1,5 savaitės žiauriai tardė ir kankino. Nieko neišgavę, paleido. Aš toliau bendravau su partizanais, vykdžiau įvairias jų užduotis, platinau atsišaukimus "Į lietuvių tautą". Turėjau slapyvardį Erškėtis. 1947m. vasario 10d. sukūriau šeimą. 1947m. gale mane areštavo KGB ir išvežė į Kretingą tardymui Prieš tardymą tardytojas pasakė mano slapyvardį. Supratau, kad esu išduotas. Bet kas išdavė? Mintys veikė žaibiškai Padariau išvadą, kad tai padarė du mano geri pažįstami, kuriais pasitikėjau (pavardės rašinio autoriui žinomos - V .R.).
Gintis buvo beprasmiška, žiaurumą tardant buvau patyręs savo kailiu. Tardytojui papasakojau savo sugalvotą versiją. Nuvykau į mišką malkų. Čia mane suėmė partizanai. Grasino sušaudyti, jeigu atsisakysiu jiems dirbti Jie davė man slapyvardį Erškėtis ir įsakė rinkti jiems žvalgybines žinias, atnešti į mišką ir padėti jų nurodytoje vietoje. Pranešti jiems nieko nespėjau. Mano nuostabai, tardytojas patikėjo, todėl manęs nemušė ir nekankino. Atvežė į Klaipėdos kalėjimą. Teismo nebuvo. Atsiuntė Ypatingojo trejeto pasitarimo nuosprendį - 8-erius metus kalėti lageryje. Liepė pasirašyti, bet aš atsisakiau. Per persiuntimo punktus išvežė mane kalėti į Norilsko lagerius. Man atėmė pavardę ir davė tik numerį Z-962. Dar ir dabar saugau lageryje išduotą vadinamąjį pasą. Dalyvavau Norilsko kalinių sukilime. Išėjau į laisvę 1955m. Išvykau pas žmoną į tremtį Krasnojarsko krašte. Dirbau statybose ir stiklo fabrike. Pasibaigus tremties laikui, su žmona ir dukrele grįžau į Lietuvą, nors grįžti buvo uždrausta. Pusiau legaliai kurį laiką gyvenau Gargžduose. Tartum raupsuotojo visi manęs vengė. Teko imtis nemažų gudrybių, kol priregistravo. Dirbau Klaipėdos statybose, kol išėjau į pensiją. 1990m. Lietuvos vyriausybė mane reabilitavo..
Pranas Urbonas — mano brolis prievarta paimtas į sovietinę kariuomenę, dalyvavo 1945m. Berlyno šturme. Jį pasibaigus karui KGB suėmė Zaporožėje. Teisti atvežė į Klaipėdą. Teisė du kartus kalėti po 25 metus, trečią kartą bausmę sumažino 10-čiai metų kalėti. Visus sovietinio karo tribunolo nuosprendžius brolis kasacine tvarka apskundė. Pagaliau kaip Tėvynės karo dalyvį išteisino. Išėjęs į laisvę, ramybės neturėjo. KGB įvairiais pretekstais persekiojo. Mirė 1985m. Palaidotas Klaipėdoje, kur ir gyveno iki mirties.
Jonas Urbonas buvo kaimo siuvėjas, gyveno Vaineikių kaime, Kretingos rajone. Aktyvus partizanas. Rėmė ir padėjo partizanams. 1945m. prievarta paimtas į sovietinę kariuomenę. Suimtas sovietinėje kariuomenėje. Buvo nuteistas ilgiems metams kalėti. Kalėjo įvairiuose lageriuose. Grįžo palaužta sveikata. Apsigyveno Klaipėdoje. Mirė 1989m.
Petras Urbonas dirbo mokytoju Kvėdarnos valsčiuje, Tauragės apskr. Visomis išgalėmis padėjo partizanams ir rėmė juos. KGB suėmė ir po tardymų sovietinis karo tribunolas nuteisė kalėti 15 metų. Grįžo palaužta sveikata. Gyvena Palangoje.
Stebuklingu būdu tremties ir arešto išvengė mano sesuo Ona Urbonaitė-Bražiūnienė. Šiuo metu gyvena Klaipėdoje... (Ištrauka iš 1992m. birželio 21d. prisiminimų.)
1948m. gegužės mėn. enkavedistai suėmė Kartenoje partizanų motiną Oną Urbonienę (vyras Antanas mirė 1944m.), jos 15-metę dukrą Eleną Urbonaitę (dabar Rapalienė) ir marčią Ievą Urbonienę su 6 mėnesių kūdikiu. Įgrūdo į spygliuotomis vielomis apraizgytą vagoną ir išvežė į Krasnojarsko kraštą. Neištvėrė šios taurios sielos moters širdis. Pakelėje į tremtį vagone mirė. Tą baisų rytą netoli Permės kažkokioje stotyje enkavedistai išmetė iš vagono į pakelę šios moters lavoną. Taip ir liko jos nežinomas kapas, kaip ir kitų Lietuvos kankinių. Ilsisi partizanų motinos kūnas svetimoje žemėje. Likusi našlaitė Elena Urbonaitė ir Ieva Urbonienė Sibiro tremtyje kentė badą, šaltį, patyčias, pažeminimus. Po daugelio metų tremties grįžo namo į Lietuvą.
Taip tragiškai susiklostė stalininių aukų Urbonų šeimos ir jų artimųjų likimai. Į gimtąjį lizdą Kartenoje jiems nebuvo leista grįžti. Savoje gimtinėje, Kartenoje, jiems nebuvo vietos. Jų gimtasis lizdas išdraskytas.
Užrašė Vytautas Rimgaila
Tragiški istorijos puslapiai
Pasakoja Vytautas Jurevičius
47-eri metai be tėvynės
Sakoma, kad Palangoje Užkarnavės kaimo žvejai nuo seno garsėjo savo darbais. Iš čia į pasaulį iškeliavo M. Valančiaus Palangos Juzė. Šiandieną nebėra šio kaimo, kaip ir Palangos žvejų, kuriuos likimas išblaškė po pasaulį. Būta šiame kaime ir įdomių istorinių įvykių, kuriuos dar reikia aprašyti.
Tyrinėdamas Palangos gimnazijos pogrindžio istoriją, susipažinau su tragiškai žuvusio žvejo Lauryno Jurevičiaus ir Šventojoje mirusios Onos Jurevičienės vaikais, kurių likimus sovietiniai okupantai sutrypė, paskandino kraujuje ir ašarose vien už tai, kad mylėjo Lietuvą. Visuomenė iki šiol nežino, kad tragiškai žuvęs Palangos žvejys (nuskendo 1928m.) Laurynas Jurevičius lietuviškos spaudos draudimo metais buvo aktyvus knygnešys, slaptai laiveliu gabeno į Lietuvą laikraščius ir knygas.
Vytautas Jurevičius (kairėje) Kolyma, 1957m.
1902m. prie Nemerzatės kaimo caro žandarų peršautas, plūsdamas kraujais, pabėgo ir išgelbėjo lietuviškas knygas ir laikraščius. Lietuvos patriotai Ona ir Laurynas Jurevičiai užaugino ir patriotiškai išauklėjo savo vaikus. Marija Jurevičiūtė ir Vytautas Jurevičius vadovavo Palangos gimnazijos pogrindžiui. Apie Palangos gimnazijos pogrindį esu rašęs laikraštyje "Klaipėda" (1992 08 11, 1992 08 14, 1992 08 21, 1992 08 28, 1992 10 01). Todėl šis rašinys - apibendrintas pasakojimas, kaip susikūrė ir veikė Palangos gimnazijos pogrindis.
Buvęs šios gimnazijos pogrindinės ginkluotos organizacijos vadovas mokytojas Vytautas Jurevičius mena...
Rezistencinę kovą pradėjau dar 1941-ųjų metų sausio mėn, gyvendamas Kaune. Studijavau universitete. Parodos gatvės bendrabučio studentai įkūrė slaptą pogrindinę organizaciją 'Tautinio humanizmo brolija". Jos karinės formuotės, pavadintos Šarūno vardu, kūrėsi keturiose apygardose Vilniaus (Rytų Lietuva), Kauno (Suvalkų), Šiaulių (Vidurio Lietuva), Telšių (Žemaičių). Buvau vyriausiojo štabo nariu ir atsakingu už Žemaičių apygardą. Suvalkų apygardai vadovavo — Ursus, Šiaulių — Ašaka. Štabo viršininkas buvo Vincas Vyčinas. Vyr. Štabo nutarimu V.Vyčinas buvo įpareigotas įstoti į komjaunimą. Jis tris mėnesius buvo technologijos fakulteto komjaunimo sekretoriumi Tai buvo mūsų "Konradas Valenrodas". Jo dėka turėjome visas žinias apie komjaunimo planus, veiklą ir skundikus. Buvo perspėtas vienas studentas, patekęs į skundikų akiratį. Jį rengėsi areštuoti. Ursus organizavo "langą" į Vokietiją. Grįžę iš Vokietijos per Kybartus, mūsų žvalgai pranešė apytikslę Vokietijos — Sovietų karo pradžią 1941 06 21-23d. Vyr. štabe nuspręsta birželio 18-19d visiems štabo nariams išvykti į apygardas.
1941 06 19 Kauno geležinkelio stotyje jau šeimininkavo sovietų kareiviai — keleivių nevežė. Taip ir likom Kaune. Karo išvakarėse studentus iš bendrabučių iškraustė atvykęs milicijos batalionas. Nakvojome vienoje pradžios mokykloje. Nespėjome užmigti, kai išgirdome zenitinės artilerijos šūvius. Pasirodo, mes buvome Žaliakalnio pradžios mokykloje, šalia kapinaičių. Karas - baisi nelaimė, tačiau mes džiaugėmės, nes atėjo galas sovietinei okupacijai ir komunistiniam terorui. Sekmadienį 1941 06 22 visą dieną sovietų kariuomenė važiavo Savanorių prosp. per Aleksoto tiltą į Vakarus. Naktį didžiuosiuose universiteto rūmuose komjaunuoliai požemyje (slapta) degino dokumentus. Naktį Kauno padangėje švietė parašiutinės lempos (liktamos). Aš negalėjau surasti "šarūniečių", nes buvau svetimoje apygardoje. Pirmadienį 8-9vaL Laisvės alėjoje išgirdome Lietuvos himną. Supratau, kad radijo stotis sukilėlių rankose. Pro langus į gatvę žmonės mėtė kompartijos vadų portretus. Pasirodžius Laisvės alėjoje sovietų šarvuočiams, žmonės slėpėsi laiptinėse. Vienoje laiptinėje sutikau matytus studentus ir pasiūlau jiems organizuoti sukilėlių būrį. Buvome trise. Prie mūsų prisijungė buvęs Nepriklausomos Lietuvos ir Lietuvos TSR milicininkas. Aš jo paprašiau parduoti man mauzerį. Tai buvo pirmas mūsų ginklas. Tuoj nuėjome į pirmuosius universiteto rūmus. Kiekvienas čia atėjęs studentas savo noru stojo į mūsų partizanų būrį. Apie 11 val. mūsų būryje buvo jau 11 studentų. Būrio vadu išsirinkom atsargos leitenantą Motiejūną. Reikėjo ginkluotis, nes ginklų neturėjome. Pasiskirstę grupėmis po du, ėjome į gatves, nuginkluodavome besibastančius sovietų kareivius. Per valandą įsigijome keturis šautuvus. Apie 12 vaL kažkas pasiūlė užimti geresnes pozicijas - partijos kultūros rūmus. Dabar ten "Žinija". Pozicija gynybai gera.
V.Jurevičius Magadane
Į Laisvės alėją stiprūs dvigubi vartai, o prieš Donelaičio gatvę - sodas. Buvau paskirtas kiemo komendantu. Sargyba stovėjo priešais įėjimą. Prie mūsų prisidėjo išsiveržę į laisvę politiniai kaliniai. Vakare buvau pasiųstas ginti Nemuno gatvę nuo bandančių iš senamiesčio j centrą prasiveržti sovietų kareivių. Turėjome lengvąjį kulkosvaidį. Gynybai užėmėme taupomosios kasos balkoną Mickevičiaus gatvėje. Dabar ten yra kažkokia ligoninė. Pozicija gynybai patogi balkonas betoninis, geras matomumai. Naktį sovietinė kariuomenė nepasirodė. Kitą dieną, apie trečią valandą ryto, buvau iškviestas į štabą ir su 18 vyrų grupe pasiųstas ginti Kauną nuo besiveržiančių iš Fredos sovietų sprogdintojų bataliono. Jie turėjo seno vadovo įsakymą: susprogdinti ir sudeginti Kauną, elektros stotį, vandentiekį. Apie tai pasakojo paimti į nelaisvę sovietų kareiviai. Užėmėme pozicijas prieš geležinkelio tiltą, kuris buvo apgadintas, bet pereiti juo buvo galima. Aušo. Gerai matėsi, kaip grupuojasi ir juda sovietų kariuomenės būriai Fredoje. Kiekvienas sovietų bandymas pereiti apgadintomis tilto atramomis per Nemuną buvo nesėkmingas. Mūsų ugnis užkirto kelią. Tada sovietų kareiviai bandė persiirti per Nemuną valtimis. Bet viskas veltui, mūsų ugnis juos stabdė. Kova vyko apie šešias valandas. Mes dėl patogios pozicijos nuostolių neturėjome. Apie 12val. sovietų kariuomenė pasitraukė, o mus iškvietė į štabą. Mūsų būrys buvo reorganizuotas į kuopą, kuriai pradėjo vadovauti iš centrinio štabo partizanų atsiųstas kuopos vadas leitenantas Barzda. Pirmasis vokiečių kareivis motociklininkas — žvalgas Laisvės alėjoje pasirodė trečią dieną, sukilėliams išvadavus Kauną. Penkias dienas ėjau kiemo komendanto pareigas. Man buvo pavesta saugoti štabą ir būstinę, organizuoti maisto tiekimą. 1941 metų birželio 28d. mus išformavo. Norintys galėjo stoti į apsaugos batalionus ir žygiuoti su vokiečiais į Rytus prieš bolševikus. Į šiuos batalionus stojo labai mažai sukilėlių — tik tie, kurie norėjo atkeršyti už nužudytus ir išvežtus artimuosius. Tų metų birželio gale susirinko 'Tautinio humanizmo brolija" ir Šarūno štabas. Nutarta aktyvią veiklą nutraukti: netalkininkauti, bet ir netrukdyti vokiečiams.
Rezistencijos pradžia
1941m liepos mėn. grįžau į tėviškę Užkanavės kaimą (Palangos valsčius). Reikėjo užsidirbti gyvenimui 1941-1942m. dirbau Gargždų pradžios mokykloje mokytoju. Teko bendrauti su Vaitelių pradžios mokyklos mokytoja A.Daknevičiene. Jos vyrą Stasį Daknevičių enkavedistai žiauriai nužudė Rainių miške. 1942m. rudenį pradėjau dirbti Skuodo gimnazijoje mokytoju (iki 1944m).
Į LLA įstojau 1943m. birželio mėn. Užkanavės kaime, kur atostogavau. Atvyko vasaroti du studentai Jie susipažino su buvusiu Lietuvos policijos tarnautoju Jonu Murausku ir priėmė jį į LLA. (Jonas Murauskas, pasienio policijos tarnautojas, 1939-1940m. dirbo pasienio ruože Vaiteliai - Gribžėnai, Gargždų valsčiuje. 1945m. enkavedistų suimtas kalėjo Karelijos lageriuose ir Lazdininkų kaime, Kretingos raj. ūkininko A.Grabio laikinai įrengtame kalėjime - V.R.). Įstojęs į LLA, J.Murauskas buvo pirmo LLA būrio vadas pasienio ruože Palanga — Šventoji. Studentai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo LLA vyr. štabo nariai, organizavo ryšį su Švedijos žvejų laivu. J.Murausko būrio užduotis - ryšininkų apsauga, tęsti ryšio su Švedija organizavimą. Atvyko LLA Kretingos bataliono vadas leitenantas Jonas Ožeraitis. Mane paskyrė Skuodo kuopos vadu 1943m. 1944m. buvo suformuota Skuodo kuopa iš trijų būrių: Skuodo, Lenkimų, Mosėdžio. Būriams vadovavo pradžios mokyklų mokytojai Mosėdžio būriui vadovavo ltn. Stasys, o kitų nepamenu. 1944m. vasarą buvo gautas LLA Žemaičių legiono vado pulkininko Sakalo įsakymas paruošti žemines-bunkerius ir persikelti LLA nariams į Varniškių mišką Kretingos rajone. Pasiunčiau Povilą Plechavičių (pulkininko sūnų) patikslinti skaičius, vietą ir laiką "Vanagų" formavimui Vaineikių miške. Susitikęs pagal slaptažodį Vaineikių miške su Itn. Zaikausku-Zuikiu, sužinojau, kad legiono vado įsakymas atšauktas, nes maža erdvė veikti didelėmis grupėmis. [Saujas įsakymas - visiems LLA nariams likti vietoje, o KGB išaiškintiems pereiti į pogrindį. Pagrindinis uždavinys: gili konspiracija, spaudos platinimas, ginklų kaupimas, organizacijos stiprinimas, kova su išdavikais. Palanga-Kretinga tuo metu buvo dviejų frontų zona. Aktyvi pogrindžio veikla neįmanoma. LLA nariai užsimaskavę laukė, kol pasitrauks reguliari kariuomenė. Tyrinėtojai yra padarę neteisingą išvadą, kad LLA Kretingos apskrityje buvo organizuota tiktai 1945m. (K.Girnius. Partizanų kovos Lietuvoje. 1990. P208.). 1944m. rugpjūčio mėn. Lenkimų miške, eigulio Puškevičiaus valdose, Lenkimų būrio vadas įrengė slėptuvę-bunkerį, kur buvo sukauptos rūbų atsargos partizanams. Lenkimų LLA būrio vadas 1945m. vasario mėn. perspėjo, kad manęs teiraujasi Skuodo rajkomo sekretorė Didžgalvienė. 1945m. pavasarį, susitikęs LLA bataliono vadą ltn. J. Ožeraitį, pasakiau jam LLA Skuodo būrių koordinates. Jis mane paskyrė LLA Palangos kuopos vadu. Be to, 1944m. rudenį pas mane į Skuodą atvyko generolas M.Pečiulionis. Jis pasakė esąs paskirtas LLKS (Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga) visų kovinių formuočių vadu ir pasiryžęs likti Lietuvoje. Jis prašė manęs padėti persiųsti šeimą į Švediją. O mano koordinates gavęs LLA štabe. Drauge nuvykę į Palangą ir Šventąją, nustatėme, kad ryšys su Švedija neįmanomas. Vokiečių greitaeigiai laivai, pagavę du žvejų laivus jūroje, nuskandino, o žmones nuvežė į Rygos kalėjimą. Kiti žvejai plaukti atsisakė. Tolesnis M.Pečiulionio likimas man nežinomas. (Apie tolesnį M.Pečiulionio likimą žr. Tremtinys. 1992. Nr.8. -V. R.)
1945m. vasario mėn. pradėjau dirbti Palangos gimnazijoje mokytoju. LLA Palangos kuopos 1-ojo būrio vadu paskyriau 6-os klasės moksleivį Apolinarą Grabį, kuris pats atėjo ir pasisiūlė organizuoti būrį. Jį gerai pažinojau dar Skuodo gimnazijoje. 1945m. jo vadovaujamas būrys išaugo iki 11 patriotų. Visi veržėsi į mišką kovai su sovietiniais okupantais už Lietuvos laisvę. Bet jiems tai nebuvo leista, nes miškuose tokių vyrų pakako. Nekontroliuojama ginkluota veikla buvo draudžiama. Pradėtas formuoti antras būrys ir ryšių grupė.
Lemtingos klaidos
Keletą kartų pas mane į namus atėjo abiturientas Jakštas. Vis siūlė man organizuoti pogrindį. Moksleivis man buvo mažai pažįstamas. Pasisakė, kad jo brolis Plungėje dirbąs partijos sekretoriumi, o jis su juo nesutinkąs, todėl ir atvykęs mokytis į Palangos gimnaziją. Per rinkimus 1946m. žiemą atėjęs pas mane pasisakė, kad jis prie Karklininkų kaimo nupjovęs du telefono laidų stulpus ir supjaustęs laidus, tuo nutraukęs ryšį su Klaipėda. Šioje operacijoje pametęs pasą. Klausė manęs, ką daryti. Kiekvienas moksleivio Jakšto apsilankymas man kėlė įtarimą. Tuo labiau įvykis su pasu. Man atrodė, jog tai KGB pastangos infiltruoti agentą į partizanų tarpą. Jam patariau dvi savaites sėdėti pas draugą, o jei niekas neieškos, toliau lankyti gimnaziją. Jei kas žinote jo likimą, parašykite rašinio autoriui.
Su Kardo rinktinės štabu ryšį palaikydavau per Kretingos ligoninės medicinos seserį Juliją Dzindzilaitę. Ji gyveno ligoninės kambarėlyje su kita medicinos seserimi. Kambarys buvo atskirtas bendra pertvara. Nemalonu, kad konspiraciniame bute gyveno pašalinis asmuo. Galvojau, kad tai rinktinės vado ltn. J. Ožeraičio klaida. Tardymuose paaiškėjo, jog anoji medicinos sesuo buvo KGB užverbuota. Vėliau ryšį su Kardo rinktinės štabu palaikiau per kuopos ryšininką Stasį Skaipauską. Sužinojau, kad KGB suėmė ryšininkę Juliją. Supratau, kad tai išdavystė ir kad tardant Juliją mus iš nuotraukų atpažino KGB agentai. Man reikėjo slaptai susisiekti su Kardo rinktinės štabu ir pasitraukti į mišką. O tai buvo galima tik per Knystauto-Ragūno rinktinės organizacinio skyriaus viršininko Lazdininkų kaime seserį mokytoją Knystautaitę. Kai pedagogų kambaryje nieko nebuvo, pasikviečiau abiturientą Marceliną Galdiką, LLA narį, ir daviau jam užduotį per mokytoją Knystautaitę susisiekti su Kardo rinktinės štabu ir išsiaiškinti, ar man yra galimybė pereiti į mišką. Man su M.Galdiku nebaigus pokalbio, į mokytojų kambarį įėjo komsorgė. Ji įtartinai apžiūrėjo M.Galdiką. Kodėl juo taip domėjosi, sužinojau jau tardymo metu Kretingos KGB.
Areštas
Taigi ir moksleiviai gimnazijoje buvo atidžiai sekami. Atėjęs vyras, tikriausiai stribas, pasakė man, kad tuojau pat užeičiau į valdybą pas partorgą.
Supratau, kad atėjo arešto valanda. Sudeginau visus LLA dokumentus. Buto šeimininkei pasakiau, kad mane gali suimti, ir išėjau į valdybą. Mano ginklas buvo saugioje vietoje, pasislėpti neturėjau galimybės. Išėjęs į gatvę, buvau apsuptas keturių ginkluotų kagėbistų. Nuvarė į Palangos KGB. Iš Palangos rogėse stribas ir KGB leitenantas vežė mane į Kretingą. Ties Prišmončių kaimu buvo labai užpustytas kelias. Leitenantas su pistoletu rankoje nuėjo pažiūrėti, ar galima toliau važiuoti. Visą kelią galvojau tik viena - kaip pabėgti Atrodė, kad proga pasitaikė. Rogėse likome vienudu su stribu. Trenkiau stribui, kuris nuo mano smūgio sudribo, norėjau išplėšti automatą, bet nepavyko. Leidausi bėgti. Leitenantas šaudydamas vijosi mane. Sniego buvo labai daug. Pabėgti nepasisekė. Dabar iki Kretingos abu varė mane pėsčią. Kretingos KGB būstinę įrengė Peldės aludėje, požemius pavertę kameromis. Tardymą pradėjo kontržvalgybos majoras Glanovas. KGB žinojo, kad veikia Palangos LLA kuopa, iš Kardo rinktinės įsakymų, rastų pas ryšininkę Juliją. Aš pasakiau, kad nieko nežinau. Sumušę mane įmetė į kamerą. Tikras tardymas prasidėjo po savaitės. Tardė trise majoras Glanovas, KGB viršininkas ir prokuroras. Jiems reikėjo LLA Palangos kuopos sąrašo. Kuopoje tuo metu buvo apie 20 žmonių. Visas būrys suformuotas, ruošiami dar du. Mane mušė gumine lazda majoras ir kapitonas. Kankino ir kitais žiauriais būdais. Norėjosi gerti "Atiduok kuopą ir imk bokalą", - rodė į stiklą majoras. Apipiltas vandeniu, atgaudavau sąmonę. Vėl kankinimai. Sulaužė kairįjį raktikaulį. Bijojau, kad galiu neišlaikyti, todėl nutariau bėgti bet kokiomis aplinkybėmis. Geriau žūti, negu išduoti kuopos draugus. Kartą išnešęs pamazgų kibirą ("parašą"), mečiau jį ir šokau per tvorą. Galimybė pabėgti dieną buvo labai menka. Prižiūrėtojas šaudydamas vijosi mane. Išbėgau už miesto. Pribėgęs Akmenos upę, visai uždusau, nebebuvo jėgų perplaukti upę. Nuo tardymų ir kankinimų buvau nusilpęs. Sustojęs pamačiau, kad visai netoli esu apsuptas sargų su automatais ir šunimis.
Trečią kartą tardė mane vėl trise. Žiauriai negailestingai. Gal jie patikėjo mano tvirtinimu, kad nesu joks kuopos vadas ir jokių kuopos vyrų sąrašų neturiu. Gal pabūgo, kad aš galiu nusižudyti. Jei būtų man pavykę pabėgti, tai aš būčiau žuvęs su visais Kardo rinktinės vyrais. Visi jie žuvo, dingo archyvas, todėl neturime Kardo rinktinės istorijos.
Gulaguose
Teisė mane 1946m rugsėjo 22-29d. Klaipėdos karinis tribunolas. Paskyrė 10 metų kalėti ir šešerius metus tremties. Po pusmečio išvežė į Vilniaus persiuntimo lagerį. Įsakė kameroje palikti menkus daiktus ir išvarė į pirtį. Grįžę neberadome savo daiktų. Pamatėme, kap 30 vagių kriminalinių sulipę ant gultų puotauja. Mes nebūtume žemaičiai, jei paliktume vagims savo daiktus, maistą. Mokytojas Šikšnius iš Gargždų, poetas Antanas Surblys iš Gargždų, mokytojas Martinaitis iš Kretingos (mirė lageryje), ūkininkas Varkojis iš Aždailių kaimo ir Alminas iš Žibininkų kaimo — griebėme iš gultų (narų) kuolus ir smarkiai prilupome vagis kriminalinius, pavogtus daiktus atsiėmėme. Kalėjimo viršininkas labai nustebo, nes to dar nebuvo, kad politiniai kaliniai būtų apkūlė vagis - kriminalinius, kurie visi turėjo suomiškus peilius. KGB kapitonas paskyrė mane kameros, kurioje buvo apie 200 kalinių, viršininku, tai mažas gulagas, kur visa valdžia priklauso vagims.
Gegužės mėn. išvežė mus į Buktą Venenę. Vežė mėnesį. Du kartus varė į pirtį, ir abu kartus buvome apvogti. Daiktus saugojo kareiviai, jie su vagimis ir pasidalijo mūsų "turtą". Buktoje Venene persiuntimo punkte buvo apie 20 000 kalinių. Iš čia kas dvi savaitės išplaukdavo prekiniai laivai į Magadaną. Jų triumuose būdavo apie 2000 kalinių. Argi galėjo kas tada pagalvoti, kad žmonės vežami į pražūtį, kapus. Pradžioje kolonijos vadovybė mus, lietuvius, varė kirsti kedrų. Duonos norma dienai buvo 500 gramų. Žmonės greitai silpo. Mirė badu leitenantas J.Ožeraitis - Kretingos LLA rinktinės vadas. Į Magadaną nuvežė rugsėjo pabaigoje. Kalėjau Plagadeno Utinės rūdyne. Tai ypatingo režimo lageris, vadinamas Bezlagu. Kepurėje, ant nugaros ir ant kelnių numeriai Mano numeris F-l-624. Šį vergo numerį ir turėjau iki išėjimo į laisvę. Darbas buvo labai kenksmingas, apsaugos priemonių jokių. Ypač pavojingas buvo gręžimas. Ten ir dirbau ketverius metus. Daug gręžėjų mirė. Čia dirbo daugiausia politiniai kaliniai iš Pabaltijo ir Ukrainos.
Išėjau į laisvę 1955 metais. Buvau paliktas tremtyje. 1956m. daugelis kalinių buvo paleisti iš lagerių ir tremties. Mane iškvietė KGB kapitonas Kozlovas ir pradėjo tardyti. Po trijų naktų tardymo jis man pasakė: jei sutiksiu dirbti KGB agentu, tai manęs nebeteis antrą kartą. Atsisakiau. Atvyko KGB majoras Žoltkovas. Pusę dienos įtikinėjo mane, kad sutikčiau būti KGB agentu. Atsisakiau. Įpykęs pasakė: 'Tu ilgai tai atsiminsi" Todėl mane tremtyje dar išlaikė devynerius metus. Ne kartą rašiau pareiškimus TSRS prokurorui Rudenkai. Kartą gavau atsakymą iš Lietuvos KGB: "Jums nėra pagrindo panaikinti tremties."
Kur tu, tėviške brangi?
1965m. paleido iš tremties, bet džiaugsmo nebuvo. Sunkiai sirgau ir išvykti į Lietuvą negalėjau. Gydžiausi 14 metų. Gydytojai pasakė, kad galiu važiuoti į žemyną. Prieš išvykstant išsikvietė KGB pulkininkas ir "draugiškai" perspėjo, kad į Lietuvą nevažiuočiau, nes mane gali ištremti atgaL Patarė apsigyventi Baltarusijoje, ten ramiau. Atvykau į Palangą. Pasų skyriuje man pasakė, kad mano pasas "nešvarus", kad priregistruoti negali. Taip po 33 metų priverstinio gyvenimo Madagane, 1979m. apsigyvenom Mogiliove. 1990m. Lietuvos Vyriausybė mane reabilitavo, bet tėviškės Užkanavės kaime negrąžino. Mat gyventojas, kuriam buvo atiduota mano tėviškė, pardavė organizacijai, kuri turi pirkimo dokumentus. Taigi tebeveikia tarybiniai okupaciniai įstatymai. Gavau pėdą žemės Palangoje. Pasistačiau "šalašą", kaip Leninas Suomijoje, ir gyvenau vasarą. Po truputį lipdžiau sau pastogę. Turiu du sūnus, abu baigė Žemės ūkio akademiją. Mindaugas ūkininkauja, o Rimantas dirba girininku. Tokia gyvenimo, kuris praėjo šalia, odisėja. Kai mane suėmė ir išvežė, buvau 23 metų, o grįžau 70, bet nesigailiu. Jei reikėtų pradėti gyvenimą iš naujo - eičiau tuo pačiu keliu, nes turiu tik vieną Tėvynę -Lietuvą.
Užrašė Vytautas Rimgaila
Skiriama Palangos gimnazijos moksleiviams pogrindininkams - žuvusiems
Vytautas Jurevičius
Sakalai
Lyg sakalai, sparnais palaužtais,
Audrų priblokšti prie uolų,
Sustingo mokiniai miestelio aikštėj.
Priglaudę veidus prie šaltųjų akmenų.
Išėjo jie, palikę knygą ir svajas,
Ant laisvės aukuro sudeginti jaunystės.
Kad dievmedžiai sodeliuose nevystų niekados,
Kad vyturėlis vėlei tėviškėn sugrįžtų.
Jie neieškojo turtų nei garbės,
Nei blizgančio medalio, sidabrinių saujos.
Išėjo mirt už laisvę, nepaklausę, kiek mokės
Už skausmą, už jaunystę, širdį, kraują.
Žinojo, be kovos nepirksi laisvės niekados.
Dar niekam, niekad laisvės nieks nedovanojo.
Kas derasi su priešu dėl taikos,
Nepastebės, kaip pančius jam uždės ant kojų.
Žaibais prarėžė jie padangę.
Įsižiebė nauji žvaigždžių takai.
Nušvito ir užsnūdusios palangės.
Takais skubėjo vėl vaidilos ir šaukliai.
Slenksčius klastingus, daugel sūkurių išbraidė.
Sustojo širdys šiandien nuo žaizdų.
Ekskortu atvežti į turgaus aikštę,
Apnuoginti, ir be orkestrų, be gėlių.
Nieks neišpuoš gėlėm jų paskutinio kelio.
Ir nelydės brangieji liūdesio giesme.
Nieks nenuplaus veidų ir neuždegs žvakelių,
Ir neskambės varpai, kai juos kanalan mes.
1992m.
Vytautas Jurevičius
Tėvynė
Praėję pragaro vartus devynis,
Septynias rojaus kaustytas duris,
Iš džiaugsmo verkėm po klevais gimtinės,
Ir apraudojom tuos, kurie jau nebegrįš.
Dešimtmečiai šalia praėjo, slinko metai,
Tekėjo tyliai tyliai Sibire vanduo.
Etapuose išdžiūvom lyg skeletai,
Kasyklose kietėjom lyg akmuo.
Mes nesėdėjome minkštose kėdėse
Ir nesiurbėme romą nei šampaną,
Mes graužėme parfyrą ir uraną,
Ilsėjomės tik karceriuose ir KAPEZE.
Išsaugojome širdyse Tėvynę,
Po numeriais, po šimtasiūlės lopiniais.
Ją šildė kraujo lašas paskutinis,
Kad tik išliktų, kad neužpiltų pelenais.
Kad nepragertų proletarai iš ČEKĄ
Už aukso trupinį, už grašį sidabrinį,
Kad nežudytų veteranai iš ČEKĄ
Už laipsnį už žvaigždutę ar iš įpratimo.
Kiek kartų draskė partijos šunauja,
Kiek kartų prašvilpė avansą duobkasiai,
O tu keliesi iš pelenų ir kraujo
Visu ūgiu išsitiesi ir nebijai.
Nespėjai dar žaizdas suvilgyti balzamu,
Apsupo vėl pudruotom nosim "angelai".
Kas dieną ašarėlę šluosto iš ekrano,
Ir nesuprasi, jog tie patys duobkasiai.
Pabalo galvos mūsų lyg kalnų viršūnės,
Tave nešiojant per mirties uolas,
Bet tu gyva, gyva Tėvynė nemarūnė,
Ir nepragers Tavęs jau niekad, niekados.
Palanga, 1992m.
Apie sunkaus likimo žmonės Pasakoja Ona Grabytė-Dapkienė
Jaučiu gimtosios žemės šauksmą...
Buvusi kaimo mokyklos mokytoja Ona Grabytė - Dapkienė dažnai aplanko savo gimtąjį Lazdininkų kaimą Kretingos rajone ir norėtų grįžti į tėvų sodybą. Aplankiau savo kolegę jos bute Įgulos gatvėje. Ji man ir papasakojo šiurpią savo šeimos ir artimųjų gyvenimo tragediją. Sunku ir skaudu prisiminti praeitį. Moteris ne kartą braukė ašaras. Tikiu, kad ši moteris, gyvenimo audrų blaškyta, drauge su šeima prikels tėvų žemę ir sodybą naujam gyvenimui. Jos nepalaužė ir neparklupdė gyvenimo negandos, nesėkmės. Ji, nepaisydama vargų, nesėkmių, užaugino ir išleido į gyvenimą savo sūnų ir dukrą, auga jau ir anūkai.
Sūnus Viktoras Dapkus inžinierius - ekonomistas, duktė Virginija Dapkutė-Juknevičienė - 1-osios poliklinikos gydytoja.
Mūsų daugiavaikę šeimą nelaimės užgriuvo 1940-aisiais. Naujoji okupacinė sovietinė valdžia atėmė dalį žemės, reikalavo didelių duoklių ir prievolių. Vyko areštai, trėmimas į Sibirą. Tačiau tąkart mūsų šeimos nepalietė, nes sutrukdė prasidėjęs karas.
Vokiečių okupacijos metai praslinko kiek ramiau, nors pakeleivių mūsų sodyboje nestigo. Be to, tėvai buvo priglaudę karo audrų atblokštą vieną rusų šeimą, kuri gyveno pas mus iki 1944-ųjų pabaigos. Vokiečių okupantams pasitraukus, vėl grįžo tarybiniai okupantai, kurie jautėsi svetimoje žemėje geriau kaip namie.. 1945m. vasarį į mūsų sodybą atsikraustė neprašyti svečiai - NKVD daliniai. Jų karininkai tuojau įvedė savo tvarką. Mūsų šeimai įsakė nedelsiant išsikraustyti. Pareikalavo duoti svirno ir kitų pastatų raktus. O mano mama laukė kūdikio, artėjo laikas gimdyti. Lauke šalo, snigo, pūtė šaltas vėjas. Kur dingti su ryšuliais rankose ir šešetu mažų vaikų? Ačiū Dievui, geri žmonės priglaudė, užjautė mus, likusius be pastogės. Mamai pagalbą suteikė Mažučių kaimo gyventoja velionė Uršulė Rimgailienė. Tai ji paruošė kambarį, kur vargšė mama 1945-ųjų vasario 16d. pagimdė sūnų. Uršulė Rimgailienė tapo ir pribuvėja, ir gimusio brolio krikšto motina. Net vardus pati parinko — Stanislovas-Eduardas. Ši moteris — Lietuvos kariuomenės savanorio, karo lakūno, Mordovijos lagerių politinio kalinio Eduardo Rimgailos žmona (žr "Klaipėdą", 1991 11 29). Bendra nelaimė moteris suartino.
Enkavedistai grąžino mums svirno ir pastatų raktus. Nemažai savo vertingų daiktų neberadome. Tvartuose atėjūnai įrengė kalėjimą. Prasidėjo tikra žmonių medžioklė. Ginkluoti kareiviai gaudė apylinkės vyrus ir varė į mūsų sodybą. Iki dantų ginkluoti kareiviai budriai saugojo sugaudytus vyrus, kurie nežinojo, kas laukia rytoj. Enkavedistai mėgino užverbuoti tėvelį ir padaryti savo agentu, tačiau jiems tai nepavyko. 1945 metų vasarį tėvelį suėmė -kaltino, kad bendravęs su šauliais, kad esąs pasiturintis ūkininkas - buožė, nelojalus valdžiai, atseit - liaudies priešas. Mūsų name enkavedistų tardytojų brigada naktimis darbavosi išsijuosusi. Tardymui žmones vesdavo tik naktimis. Išsikrausčius enkavedistams, kaimyno Jurgio Končiaus sodyboje buvo rasti žiaurių tardymų pėdsakai ir net įrankiai. O sugaudytus žmones, tarp jų — ir mūsų tėvelį, stiprios sargybos saugomus išsivežė nežinia kur. Vargšė mūsų mama su kūdikiu ant rankų apvaikščiojo Kretingos, Plungės, Telšių kalėjimus jo ieškodama. Viskas veltui. Sklandė įvairūs gandai, o enkavedistai tyčiojosi, sakėsi nieko nežiną. Tik po devynių ilgų nežinios ir skausmo mėnesių grįžo tėvelis, palaužta sveikata. Paaiškėjo, kad sugaudytus žmones išvežė į Kareliją, kur jie dirbo Belomoro kanalo statyboje. Siautė badas, ligos. Neleido turėti jokio ryšio su pasauliu.
Ne visiems buvo lemta iš komunistinės katorgos sugrįžti. Todėl veltui dar ir šiandieną žmonės ieško savo artimųjų, dingusių be žinios. Ir tėveliui sugrįžus, džiaugsmo buvo maža, o skausmo daug. Darbėnų valsčiaus valdžia mums grįžti į savo namus neleido. Įsteigė vadinamąjį arklių-mašinų nuomojimo punktą. Tyčiodamiesi iš mūsų, leido pasiimti nebereikalingą apsirgusią karvę.
Aš mokiausi paskutinėje Palangos gimnazijos klasėje. Nesiliovė areštai, kasdien po nakties likdavo tušti mokinių suolai ir į pamokas nebeateidavo vienas kitas mokytojas. Išlaikiau baigiamuosius egzaminus. Sunkių aplinkybių verčiama, pradėjau dirbti Kartenos progimnazijoje mokytoja. Vėl naujas smūgis: 1948m. šiltą pavasario rytą mano tėvus, sesutę ir tris brolius ištrėmė į tolimą šaltą Irkutsko sritį, kur visi vergiškomis sąlygomis kirto mišką. Atėjūnai nuolat skelbė, kad tarybiniai įstatymai esą humaniški, draudžiantys dirbti vaikams ir paaugliams. Bet kodėl dirbo alkani tremtinių vaikai ir paaugliai.
Visą tėvelių likusį turtą arešto metu paėmė enkavedistai. Ko jiems neprireikė, tą pagrobė Darbėnų valsčiaus valdžia ir stribai. Kai po poros dienų aplankiau tuščius tėvų namus, mane pasitiko vienintelis, stebuklingu būdu likęs namų sargas — šuo Margis. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kad ir šuo verkia. Man širdį suspaudė kaip replėmis. Apkabinau Margį ir graudžiai pravirkau. Juk mes abu likome benamiai be pastogės. Taip jau būna gyvenime, kad žmogaus skausmą jaučia ir naminiai gyvuliai. Aš likau viena su nepilnamečiais broliais ir sesute.
Netrukus Kretingos rajono okupacinės valdžios ir partijos funkcionierių nurodymu buvau atleista iš darbo kaip nelojali valdžiai ir dar liaudies priešo dukra. Vargais negalais įsidarbinau mokytoja Klaipėdos rajone. Lyg ir ramiau pasidarė, tačiau žinojau, kad esu paženklinta...
Taip ir bėgo dešimtmečiai, kraustantis iš vienos mokyklos į kitą. Ištekėjau. Užaugo jau ir vaikai.
Grįžo iš tremties tėvai, sesutė, broliai, kuriems vietos valdžia įvairiais būdais trukdė apsigyventi buvusioje sodyboje. O ir apsigyvenus laimės maža, įvairiais pretekstais tėvus skriaudė.
Vargai jau išvargti, skausmas, skriaudos pamirštos. Gyvenu mieste, bet miestas man nemalonus, nejaukus. Vilioja gimtasis Lazdininkų kaimas, žaliuojantys laukai Ypač čia smagu pavasarį, kai į gimtąsias vietas sugrįžta paukščiai, kai pražįsta obelys, kriaušės, kai dūzgia bitės. Velionis tėvelis jas labai mylėjo. Svajoju ir rengiuosi grįžti į gimtąjį Lazdininkų kaimą, kur prabėgo mano vaikystės laimingiausios gyvenimo dienos.
Parengė Vytautas Rimgaila
Mano "kaltė"...
Pasakoja Marija Jurevičiūtė
Kai pradėjo veikti mano vaikiška atmintis, netekau tėvelio. Tėvelis — Palangos žvejys nuskendo jūroje. Mamytė, likusi viena su būriu vaikų — 6 vaikai, sunkiai vertėsi, dažnai trūko duonos. Sunkiai vargdama, mama mus auklėjo dorais žmonėmis, Lietuvos patriotais. Didelių mamos pastangų dėka vaikai, sunkiai vertėsi, dažnai trūko duonos. Sunkiai vargdamą mama mus auklėjo dorais žmonėmis, Lietuvos patriotais. Didelių mamos pastangų dėka galėjau mokytis Palangos gimnazijoje. Sužinojau, kad senovėje buvusi galinga Lietuva pražuvo priešų spąstuose. Mane pakerėjo Lietuvos knygnešių, karių žygdarbiai 1940m vasarą okupuota Lietuva. Giliai į širdį įstrigo pirmasis sovietinis mitingas Palangoje. Aš, paauglė mergaitė, daug ko tada nesupratau, kodėl dalis gyventojų, vadinę save Lietuvos patriotais, mitinge šaukė "Tegyvuoja tarybų Lietuva! Šlovė Stalinui!", o kiti verkė. Netrukus prasidėjo nekaltų žmonių areštai. Paskui -1941 06 22. Slogūs vokiečių okupacijos metai. Mano seserį Zofiją išvežė darbams į Vokietiją, iš kur nebuvo lemta grįžti. 1944 10 10 į Palangą grįžo sovietiniai okupantai. Mūsų gausiai šeimai nieko gero nežadėjo. Aš tęsiau mokslą Palangos gimnazijoje. Į slaptą Ateitininkų organizaciją įstojau Bronės Kalvaitytės paraginta. Ji mums papasakojo apie savo sumanymą, o mes pritarėme jos planui. Ir taip 1946m. gimnazijoje pradėjo veikti slapta Ateitininkų organizacija. Mes, ateitininkės, privalėjome būti doros, dorai elgtis visur ir visada, saugoti merginos garbę ir pasididžiavimą, jaustis lietuvėmis - patriotėmis ir t.t. Visomis išgalėmis kovoti už Lietuvos Nepriklausomybę, visur ir visada skleisti grožį. Mūsų devizas "Viską atnaujinti Kristuje..." Įvairiais būdais raginome moksleivius boikotuoti ateizmo pamokas, nestoti į komjaunimą ir kitas komunistines organizacijas. Džiaugėmės savo darbo vaisiais, nes gimnazijoje labai mažai kas stojo į komjaunimą. Už tai niršo komsorgas ir partorge. Į tai atkreipė dėmesį KGB. 1947m. Bronė Kalvaitytė baigė gimnaziją ir išvyko dirbti į Laukžemę. Slapta Ateitininkų organizacijos vadove ateitininkai išrinko mane. Deja, vadovauti teko neilgai Man vadovaujant, palaikėme ryšį su partizanais ir kiek galėdami
M.Jurevičūtė. 1956m.
jiems padėjome. Su partizanais ryšį palaikėme per ryšininką Stasį Sarmontį (miręs). Aš vadovavau ne tik Ateitininkų organizacijai, bet buvau partizanų ryšininkė ir rėmėja. Partizanai mūsų šeimoje Užkanavės kaime (dabar gatvė Palangoje) visada rasdavo poilsį, pavalgydavo, pailsėdavo. Partizanų ryšininkai buvo ir mano brolis Adolfas Jurevičius ir sesuo Teresė Murauskienė. Dėl išdavystės 1947m. žuvo partizanas Apolinaras Grabys - būrio vadas ir mano brolis Albertas Jurevičius. Patekome KGB akiratin. 1948m. pradžioje mūsų šeimą ir mane suėmė ir ištrėmė į tolimą Tomsko sritį. Tačiau mano vargai ir nelaimės nesibaigė. Kagėbistai, tardydami suimtus ateitininkus, sužinojo, kad aš buvau jų vadove ir partizanų ryšininke. Jie rinko apie mane, kaip "pavojingą kontrrevoliucionierę" medžiagą. Tardė mane pažinojusius žmones, vertė juos pasirašyti įvairius protokolus, naudojo ir prievartą. Žmonės nemokėjo rusų kalbos, todėl nežinojo, už ką pasirašo. Žodžiu, sufabrikavo man bylą. 1951m. Tomske kagėbistai mane suėmė. Tris mėnesius tardė naktimis, neleido miegoti, marino badu. Seko mano jėgos, atrodė, kad nebeištversiu. 1952m Tomsko sovietinis karo tribunolas nuteisė mane sušaudyti. Neverkiau ir pasigailėjimo neprašiau, nes karštai mylėjau Tėvynę. Mirtininkų kameroje karštai meldžiausi prašiau Dievo atleisti mano kaltes. Nežinau kodėl, tačiau tas pats tribunolas mirties bausmę pakeitė 25-eriais metais lagerių. Kalėjau Karagandos Kingyro lageriuose, kur 1954m. įvyko kalinių sukilimai. Buvau jų dalyvė ir liudytoja. Mačiau baisių dalykų. 1956m. išėjau į laisvę. Iškvietė mane į KGB būstinę. Karininkai labai stengėsi mane užverbuoti, padaryti slapta jų agente, bet aš griežtai atsisakiau. įtūžę karininkai tada man sakė:
— Nenori mums dirbti, ilgai mus minėsi.
Tada aš nežinojau, kad KGB neatleidžia tiems, kas atsisako jiems tarnauti. Tai patyriau savo kailiu. 1956m. grįžau į Palangą - savo gimtinę. Atrodė, kad visos kančios jau praeityje. Deja... Po pusmečio kagėbistai, nepateikę jokio kaltinimo, mane areštavo ir vėl ištrėmė į Tomsko sritį. Kai mane vežė į Kretingos geležinkelio stotį, į antrąją tremtį, paskutinį kartą pažvelgiau į Palangą, bažnyčios bokštą, kryžius. Verkiau, grįžti į Lietuvą vilties nebeturėjau. Ošė jūros bangos, ir man atrodė, kad tai mano laidotuvių maršas. Tremtyje, Tomsko statybose, dirbau sunkiausius darbus, kentėjau badą ir šaltį. Tremtyje mirė mano mama. Ji užgeso iškankinta bado, katorginio darbo. Kiek ji kentėjo ir vargo dėl mūsų, kiek praliejo ašarų, kai žuvo partizanas jos sūnus! 1959m. grįžau į Palangą. Baigiau prekybininkų kursus, dirbau pardavėja, "Gintaro" muziejuje kasininke, kol išėjau į pensiją. Visą laiką buvau kagėbistų persekiojama. 1989 03 30 Lietuvos Vyriausybė mane reabilitavo...
Sukilimas Kingyro lageryje
Mano gyvenimą paženklino ir paliko gilius randus širdyje sovietiniai žiaurūs okupacijos metai, ilgi metai, praleisti Sibiro tremtyje, lageriuose. Mano kaltė buvo ta, kad karštai mylėjau savo tėvynę Lietuvą, žmones ir viską, kas joje augo ir klestėjo. Daug kartų buvau atsidūrusi ant bedugnės krašto, tik Aukščiausiojo ranka išvesdavo mane gyvą ir nepaliestą. Skaitydama V.Rimgailos straipsnius apie Palangos gimnazijos pogrindininkus, šį tą galiu ir aš papasakoti. Palangos gimnazijos pogrindyje prabėgo ir mano dalis jaunystės.
Nikolsko statybose. Iš dešinės 2-a - M.Jurevičiūtė
Trumpą laiką vadovavau slaptai Ateitininkų organizacijai. Nuveikėme nedaug, bet kentėjau be galo daug. Galima apie tai rašyti ir pasakoti be galo. Tačiau norėčiau papasakoti vieną savo gyvenimo epizodą.
Mokiausi Palangos gimnazijoje, 1946m. įstojau į slaptą Ateitininkų organizaciją, kuriai vadovavo moksleivė Bronė Kalvaitytė. Jai baigus gimnaziją, 1947m. ateitininkės išrinko mane šios organizacijos vadove. Vadovauti neteko ilgai, nes mane kartu su visa šeima 1948m. ištrėmė į Sibirą. Kentėme šaltį, badą, patyčias, bet mano didžiausia kančia dar buvo ateityje.
1951m. gegužės mėn. į mūsų varganą kambarėlį įsiveržė keturi kagėbistai. Padarę smulkią kratą, surinkę mano laiškus ir nuotraukas, išsivežė mane. Taip prasidėjo mano kelionė į Gulago salyną. Tomske, KGB būstinėje, tardė tardytojas Čelnachovas. Kaip supratau iš paskaitytų dokumentų, visos Palangos gimnazijos ateitininkės yra suimtos ir nuteistos po 25-erius metus. Mane kaltino, kad vadovavau šiai organizacijai ir kad turėjau ryšį su Palangos partizanais. Įleido mane į kamerą, kur radau Mariją Jolienę, taip pat kaltinamą už ryšius su partizanais, o kita moteris buvo rusė, kaltinama už religijos propagavimą. Tardė mane tris mėnesius. Dėl bado šiaip taip galima buvo kęsti, bet miegoti visai neduodavo. Naktimis tardė, o dieną įsakydavo prižiūrėtojams, kad ir kameroje nesumerkčiau akių. Iki to laiko nežinojau, kad nemiga daugiau kankina negu badas.
Tardytojas reikalaudavo parodymų ne tik apie save, bet ir apie kitus tremtinius, su kuriais aš gyvenau tremtyje. Malda į dangiškąją Motinėlę man padėjo išlikti savimi ir neišduoti nė vieno žmogaus. Karo tribunolas nuteisė mane aukščiausia bausme - sušaudyti, vėliau pakeisdamas ją į 25-erius metus sunkaus režimo lageriuose. Po teismo iškvietė mane aukšti KGB pareigūnai ir stengėsi užverbuoti. Jie sakė, kad turiu sekti draugus, su kuriais dirbsiu, nes jiems esą reikia žinoti, kokia jų nuomonė, ką jie šneka ir ką galvoja. Aš buvau pritrenkta tokio pasiūlymo. Žmonės, atėmę man tėvynę, laisvę, ne tik man, bet visai mūsų tautai, sutrypę ir pažeminę ją, siūlo bendradarbiauti, būti KGB agente, išdavike. Tai sujaudino mane, ir aš griežtai pasakiau;
— Nie-ka-da!
Tada jie pagrasino, kad jų ranka pasieks mane ir lageryje. Savo pažadą jie vykdė sąžiningai ir savo juodą darbą dirbo iki galo.
Nuvežta į Kingyro lagerius, patekau dirbti į plytinę. Darbas sunkus ir alinantis sveikatą. Po Stalino mirties, nors ir nežymiai, režimas sušvelnėjo, tačiau tvarka liko ta pati.
1954m. gegužės pradžioje, nežinia kodėl, vedant kalinius į lagerius, sargybiniai paleido automato seriją per koloną. Buvo negyvų ir sužeisų. Kaliniai pasipiktinę reikalavo nubausti žudynių kaltininkus, bet lagerio administracija nekreipė jokio dėmesio. Tada vyrai nutarė pradėti streiką. Tris dienas neišėjome į darbą. Pagaliau lagerio administracija pažadėjo įvykdyti kalinių reikalavimus. Išėjom į darbą, manydami, kad viskas susitvarkys taikiai Bet tai buvo tik apgaulė, juk kagėbistai niekada nesilaiko žodžio. Kai grįžom iš darbo, paaiškėjo, kad suimti ir į karcerius uždaryti vyrai, kurie organizavo streiką. Nutarta vėl pradėti streiką iš naujo. Tai įvyko Džezkazgano-Kingyro lageriuose, pašto dėžutė Nr. 391-392-393. Ten buvo ir moterų lageris. Vyrai išdaužė tvoras ir paleido suimtuosius iš kalėjimo, nes kalėjimas taip pat buvo lagerio zonoje. Sargybiniai šaudė iš bokštelių į kalinius. Buvo užmuštų ir sužeistų, bet kaliniai jau nebepakluso jokiems įspėjimams. Sukilimui vadovauti buvo išrinktas komitetas, kuriam vadovavo buvęs papulkininkis Ivanas Ivanovičius Kuznecovas, o jo pavaduotojas - Juozas Kondratas ir Kostas Masiulionis. Komitete - apie 15 vyrų. Buvo pateikti reikalavimai
1. Nuimti nuo langų grotas ir nerakinti barakų.
2. Iškviesti iš Maskvos vyriausybinę komisiją.
Lagerio administracija vėl mėgino kalinius apgauti bet dabar jau jiems nebepasisekė. Kaliniai suko gaivas, kaip pranešti Maskvai apie įvykius lageryje. Iš pradžių buvo padarytas didelis aitvaras ir prie jo pririštas pundelis proklamacijų apie įvykius lageryje ir prašymas vietiniams gyventojams, kad jie praneštų Maskvai. Tokį aitvarą paleido pavėjui link Džezkazgano miesto. Vėliau buvo suklijuotas didelis balionas, į kurį įdėjo tokių pat atsišaukimų. Buvo tikimybė, kad balioną vėjas nuneš dar toliau. Pakilus balionui, kareiviai jį pašovė, ir atsišaukimai išsisklaidė po stepę.
Streikas tęsėsi 40 dienų. Birželio 25-osios rytą išgirdome baisų triukšmą. Išbėgusios iš barakų pastebėjome, kad pro išmuštas tvoroje skyles veržiasi tankai o už jų - ginkluoti kareiviai. Prasidėjo tikras pragaras. Ant tankų vikšrų sukosi žmonių skudurai ir kūnų dalys, kojos, rankos, žarnos. Kareiviai taip pat neatsiliko - automatų serijomis guldė beginklius žmones. Tuo metu ore, neaukštai, su iškištu kulkosvaidžiu skraidė lėktuvas ir taikė į beginklius kalinius. Tie, kurių nekliudė kulkos, kėlėme rankas aukštyn ir bėgom lauk iš zonos. Už zonos kareiviai apsupo mus, iškeltomis rankomis, varė toliau nuo lagerio ir klupdė ant žemės. Taip jie mus plikoje stepėje laikė tris paras, kol išvalė lagerį. Lavonus krovė į sunkvežimius ir vežė nežinoma kryptimi, kraujo klanus užpylė smėliu ir nuvalė nuo barakų sienų. Stepėje mus dieną kankino karštis, o naktį - šaltis, nes ten didelis temperatūros svyravimas. Po trijų dienų parvarė mus atgal į lagerį. Tada pradėjo atrinkti streiko organizatorius, grūdo į vagonus ir vežė nežinoma kryptimi. Paskui sužinojome, kad daugelį vyrų išvežiojo po atskirus kalėjimus, o moteris - po įvairius lagerius. Po sukilimo Džezkazgano-Kingyro lageriuose režimas sušvelnėjo, į darbą mus pradėjo išleisti be sargybos, o netrukus ir visai jį išformavo. Mus išvežė į Nikolsko statybas, o paskui - į Balchašo lagerį.
Taip Alma Atos vidaus reikalų kariuomenės generolas Dolgichas tankais ir lėktuvais paskandino kraujuje Kingyro lagerį. Aš apie sukilimą šiame lageryje parašiau labai mažai. Tenepyksta buvę sukilimo dalyviai, nes tokioj mažoj publikacijoj visko parašyti neįmanoma.
1956m. gegužės mėn. į Balchašą atvyko iš Maskvos komisija, peržiūrėjo bylas, didelę dalį kalinių paleido. Paleido ir mane. Grįžau į Palangą. Prasidėjo nauji mano gyvenimo vargai. Bet čia jau kita tema.
(Bd.)
