Partizanai: istorija ir dabartis

JAUNIMO PASIPRIEŠINIMAS IR JO SLOPINIMAS ŠEŠTAJAME-SEPTINTAJAME DEŠIMTMETYJE

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Nijolė Gaškaitė

Pogrindinės organizacijos

Partizaninio karo metais legaliai gyvenantis jaunimas, ypač gimnazistai, dažnai būrėsi į pogrindines organizacijas. Daugiausia organizacijų padėjo įkurti patys partizanai Viena iš tokių organizacijų galima laikyti Lietuvos Laisvės Armijos organizacinį sektorių (OS). Ne mažiau svarbios ir kitos — mokytojo P.Paulaičio įkurta Lietuvos Laisvės gynėjų sąjunga, 1952m. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojo A.Bakšio kuriama Vyčių sąjunga ir kitos. Daugelis tų organizacijų atsirado spontaniškai - kaip jaunų širdžių atsakas į okupantų smurtą.

1946m. MGB sunaikino net 88 pogrindines organizacijas, kurių veikloje dalyvavo 1069 nariai¹.1947m. iš 640 MGB nustatytų atsišaukimų platintojų 80 proc. buvo pogrindinių organizacijų nariai, 76 proc. jų sudarė jaunimas iki 30m. amžiaus, 30 proc. visų platintojų buvo moksleiviai². Tuo metu atsišaukimų ir partizanų spaudos platinimas buvo ne mažiau rizikinga veikla, kaip ginkluota kova: 1947m. 80 proc. atsišaukimų autorių ir platintojų buvo suimta, o 39 asmenys žuvo - buvo nušauti vykdydami užduotį ar užmušti vos suėmus³.

Paskutiniaisiais partizaninio karo metais išryškėjo trys pogrindžio veiklos linijos: praktinė pagalba dar veikiantiems partizanams, nesmurtinis protestas prieš okupaciją (atsišaukimų platinimas, Trispalvių iškėlimas) ir savarankiška tautinė (dažnai - katalikiška religinė) švietėjiška veikla - kaip atspirtis okupanto invazijai į dvasinį tautos gyvenimą.

Štai 1952m. Pandėlio vid. mokykloje veikusi organizacija Lietuvos jaunimo sąjunga "Vytis" (vadovas K.Daugelavičius) buvo sukurta Pilėnų tėvūnijos partizanams "paskatinus" (J.Baltušio-Trimito nurodymu), Lazdijų raj. veikusi organizacija "Dzūkijos krašto pogrindis" (vadovas J.Samalavičius) palaikė ryšį su Juozapavičiaus tėvūnijos partizanais, Skuodo gimnazistų grupė - su partizanu S.Žeima, 1955m. išaiškinta (veikusi nuo 1953m.) Telšių raj. LLKS jaunimo grupė (vadovas L.Simutis), dalyvaujant partizanui Bagdonui, Kybartų raj. 1952m. išaiškinta pogrindinė grupelė (vadovas mokytojas V.Kasperaitis) rinko partizanams aukas ir t.t.

Grynai švietėjiška organizacija galima laikyti nuo 1952m. Panevėžio vid. mokykloje veikusią "Kovotojų už Lietuvos laisvę" organizaciją (turėjusią bibliotekėlę, rengusią referatus istorijos, filosofijos temomis) ir Skaudvilės raj. susibūrusią tikinčiojo jaunimo grupę⁴.

I lentelė

Paskutinių partizanų naikinimas Lietuvoje 1954-1959m.5,6,7,8,9

Pastabos:

a)    į besislapstančių, žuvusių ir suimtų partizanų skaičių neįeina pavieniai besislapstę nelegalai;

b)    duomenys apytiksliai, nes įvairiuose šaltiniuose pateikiami skirtingi skaičiai, be to, KGB aiškiai neapibrėžė partizano, ginkluoto nelegalo ir teroristo sąvokų, ir kartais tas pats asmuo būdavo priskiriamas skirtingai paieškomų asmenų grupei;

c)    legalizuotųjų daugumą sudarė su fiktyviais dokumentais gyvenę asmenys; kai kuriems iš jų po kurio laiko būdavo inkriminuojamas dalyvavimas partizaniniame judėjime.

1954-1959m. tai - spartaus paskutinių pavienių partizanų naikinimo metai (žr. I lentelę). 1953m dar slapstėsi per tris šimtus partizanų. Per metus jų skaičius sumažėjo dvigubai, o 1954m. - net trigubai. Pavieniai partizanai, išlikę iki 1959m. ir ilgiau - jokio ryšio su jaunimo pogrindžio organizacijomis nebeturėjo, nors kai kurios organizacijos ir ieškojo tokio ryšio. 1959m. MGB paieškoje dar figūravo 33 nelegalai, kurių likimas beveik liko nežinomas¹⁰. Pavyzdžiui, Kraujelis ir P.Končius žuvo 1965m; Stasys Guiga ir Juozas Laurėnas išsislapstė nesuimti iki pat savo mirties - aštuntojo ir devintojo dešimtmečio.

Organizacijos ir būreliai savo veikla norėjo parodyti, kad okupacija yra nepripažįstama, todėl platindavo atsišaukimus, iškeldavo Trispalves, boikotavo okupacinius renginius, naikino sovietinius atributus, į įvairias instancijas siuntė anoniminius laiškus, smerkiančius okupaciją.

Sovietinėje jurisdikcijoje galiojo tokia pogrindžio organizacijų klasifikacija; bendraminčių būrelis, turintis veiklos programą ir įstatus, kai įstojimas patvirtintas priesaika, buvo vadinamas organizacija (teisiant būdavo taikomas Rusijos BK 58-11 straipsnis), neturintis programos ir fiksuotos narystės jaunimo sambūris — grupe, o vienas asmuo, kuriam būdavo neįmanoma surasti bendrabylių - pavieniu nacionalistu.

Pagal šią klasifikaciją ryškiausiais pogrindinių organizacijų pavyzdžiais galima laikyti 1952m. sunaikintą Ariogalos abiturientų "Vieningąją darbo sąjungą"", "Nepriklausomos Lietuvos jaunimo sąjungą", veikusią Šiaulių m., dr. A.Bakšio kuriamą "Vyčių sąjungą"¹². Be tokių organizuotų struktūrų, veikė nemažai jaunimo būrelių, MGB dokumentuose vadinamų antisovietinėmis grupėmis 1952m. jos buvo išaiškintos Švenčionių, Ignalinos, Dūkšto, Anykščių, Troškūnų, Panevėžio, Pasvalio, Pagėgių, Kybartų, Tytuvėnų, Kelmės, Ukmergės, Stoniškio ir Ketvergalės (Klaipėdos raj.), Skuodo ir kt. vidurinėse mokyklose.

Tokios, neturinčios fiksuotos narystės organizacijos, ypač vėlesniais okupacijos metais, turėjo tam tikrų pranašumų, nes, suėmus jų narius, lengviau buvo galima atmesti kaltinimus, o tai sušvelnindavo nuosprendį.

1952m. MGB išaiškino 17 pogrindžio organizacijų ir grupių, 81 jų narys buvo suimtas; dar 60 grupių buvo tiriama¹³.1953ra balandžio mėn. įskaitoje buvo 67 pogrindžio organizacijos ir grupės, kuriose veikė 239 asmenys¹⁴.

Palyginus šias organizacijas su 1946m sunaikintomis, matyti, kad vidutinis dalyvių skaičius jose sumažėjo nuo 12,1 iki 3,5 asmens. Tam turėjo įtakos tiek objektyvios, tiek subjektyvios aplinkybės. Pokario metais nuo masinių represijų nukentėdavo daugybė žmonių, kartais visai nesusijusių su pogrindžiu, todėl narių skaičius organizacijose neatspindėjo tikrovės, vėliau čekistai darė kruopštesnę atranką. Ir nors 1952-1953m tautos pasipriešinimas dar nebuvo pakirstas, bet praėję masiniai trėmimai, ilga okupacija ir sovietinė propaganda skatino visuomenę prisitaikyti Be to, tik mažos grupelės galėjo veikti ilgesnį laiką neiššifruotos, į mažesnę organizaciją sunkiau buvo įterpti šnipus ar užverbuoti organizacijos dalyvį.

1953m. buvo tarsi takoskyros metai partizanų organizuota veikla praktiškai nutrūko ir pogrindžio jaunimo organizacijoms teko pačioms ieškoti ir formuoti ne tik veiklos prioritetus, bet ir formas. Kita vertus, Stalino mirtis, Kremliaus intrigos ir Berijos sušaudymas savaip sutrikdė čekistų darbą, sukėlė netikrumą ir sumažino jų įkarštį. Buvo laukiama nurodymų iš viršaus, nedrįstant prognozuoti, kaip keisis režimas - represijų stiprinimo ar švelnėjimo linkme. Tad per 1952 01-1953 05 laikotarpį buvo suimti net 539 pogrindinių organizacijų dalyviai¹⁵ (1952 05-1953 05 už antisovietinę agitaciją suimti 344 asmenys¹⁵), o per visus 1953 metus MVD užfiksavo vos 10 naujai susikūrusių pogrindžio organizacijų. Šių organizacijų nariai 32 kartus išplatino atsišaukimus (palyginimui 1949m. atsišaukimai buvo išplatinti 396 kartus, beveik 1800 egzempliorių).

Besikeičianti padėtis Sovietų Sąjungoje, partizaninio karo pabaiga ir tai, kad reikėjo ieškoti naujų pasipriešinimo formų, 1953m pristabdė pogrindinių organizacijų kūrimąsi. Tačiau 1954m. jaunimo pasipriešinimas okupacijai vėl sustiprėjo: buvo išaiškinta 20 pogrindžio organizacijų, kuriose veikė per du šimtus asmenų (žr.2 lentelę). Kai kurios organizacijos buvo labai gausios (pvz., Jiezno "Lietuvos jaunųjų partizanų" organizacija vienijo net 61 moksleivį, iš kurių 10 buvo nuteisti, žr. 3 lentelę).

Švelnėjant režimui, 1955-1956m. pogrindžio organizacijų skaičius mažėjo; mažiau būdavo ir suimama — vos keli jų dalyviai. Tačiau 1956m. Vengrijos įvykiai sukėlė pasipriešinimo pliūpsnį ir Lietuvoje. 1956-1957m. susikūrė net 38 pogrindžio organizacijos ir grupės. 1957m. suimamas rekordinis per chruščiovinio "atšilimo" metus pogrindžio organizacijų dalyvių skaičius - 43 asmenys. Tuo pačiu metu Lietuvoje suimami 85 pavieniai "nacionalistai"²⁹. Į šį skaičių įėjo ir Vėlinių demonstracijų dalyvai, ir pavieniai atsišaukimų platintojai, ir kai kurie legalizavęsi asmenys, o nuo 1959m. buvo pradėti vėl suiminėti konclageriuose kalėję ir SSRS AT Prezidiumo komisijos 1955-1956m. paleisti kai kurie partizanai ar 1941m. sukilimo dalyviai (bylos buvo atnaujintos net 36 anksčiau teistiems ir pirma laiko iš kondagerių paleistiems kali-

niams³⁰).

Okupacinė Lietuvos valdžia ypač stengėsi izoliuoti nuo jaunimo grįžusius iš konclagerių inteligentus ir partizanus. 1957m. pakartotinai su grupele studentų buvo suimtas P.Paulaitis, nuteisti K.Kišonas, bendravęs su jaunimu, K.Skebėra, sekamas A.Keliuotis, perspėti buvę partizanai Stropaitis, Kiela ir kt. Taip pat akylai buvo sekama, kad patriotiškai nusiteikęs jaunimas nepatektų į aukštąsias mokyklas, neįgytų aukštojo išsilavinimo, nebendrautų su studentais. 1956m. KGB konstatavo: "į kai kurias aukštąsias mokyklas įsiskverbė buvusių buožių, buržuazinės Lietuvos valdininkų, teistų už įvairius kontrrevoliucinius nusikaltimus vaikai, o taip pat asmenys, grįžę iš kalėjimų, lagerių ir spectremties"³¹. Buvo nurodyta pašalinti iš Vilniaus universiteto 30, Pedagoginio instituto - 8, Dailės instituto - 2 studentus, sudaryti politiškai nepatikimų studentų sąrašai. KGB pirmininkas K.Liaudis nurodė: "Laikyčiau, kad mūsų sąlygomis ateityje būtina tokia tvarka, kad svetimas elementas nepatektų į aukštąsias mokyklas"³². Tokiu filtru buvo aukštųjų mokyklų studentų priėmimo mandatinės komisijos. Ši diskriminacinė priemonė turėjo keletą tikslų: pirma — patriotiškai nusiteikęs (o ypač dalyvavęs rezistencijoje) jaunimas turėjo likti bemokslis (tad mažiau pavojingas); antra - tai reiškė draudimą įgyti kai kurias, ypač humanitarines profesijas - jaunuoliai buvo pasmerkti visą amžių dirbti sunkų, mažai apmokamą darbą ir niekada nebūti vadovais, nedirbti auklėjamojo ar kūrybinio darbo, neturėti kontaktų su jaunimu ir inteligentija; trečia - tokiu būdu likusioji visuomenės dalis, ypač studentija, būdavo saugoma nuo "žalingos" tautiškai susipratusių bendraamžių įtakos.

Chruščiovo valdymo metais vidutinė pogrindinių organizacijų egzistavimo trukmė (iki sunaikinimo) buvo 1,5 metų, dalyvių skaičius - 5-6 žmonės. Buvo ir retų išimčių. Štai 1957m. susikūrusi jaunimo pogrindžio organizacija 'Laisvoji Lietuva" (vadovavo Algimantas Baltrušis, Romas Ragaišis, Vladas Šakalys ir kt) vienijo apie 30 Vilniaus moksleivių ir buvo sunaikinta tik po ketvertų metų — 1961IT).³³. Tiek pat laiko egzistavo 11 narių turėjusi Pandėlio vid. mokyklos moksleivių (vėliau - studentų) organizacija "Laisvę Lietuvai", kurios veikla prasidėjo 1954m. (sunaikinta - 1958m.). Tačiau dauguma pogrindžio grupių nuolat mažėja: 1967m. išaiškintoms organizacijoms vidutiniškai priklausė tik po 2,3 žmogaus. Didesni susibūrimai iš karto atkreipdavo agentų dėmesį, iššifruodavo grupę, kuri tuojau būdavo sunaikinama. Taip pamažu buvo slopinamas bendrumo, tautinio ir visuomeninio identiteto pojūtis. Kiekvienas turėjo likti su savo mintimis, tapti atskalūnu ir vienišiumi. Nyko kolektyvinio pasipriešinimo formos, savaip įkvepiančios ir skatinančios pasipriešinimą, generuojančios naujas idėjas. Todėl daugėjo individualaus protesto apraiškų. Pavyzdžiui, 1956m. buvo išaiškintas net 161 pavienis atsišaukimų platintojas (organizacijų dalyvių — 56), 11 tokių asmenų buvo suimta³⁴. Okupaciją smerkiantys atsišaukimai ir anoniminiai laiškai, Trispalvės iškėlimas ir sovietinių plakatų, vėliavų sunaikinimas — būdingiausios to meto formos — nepriklausė nuo pogrindžio grupės dalyvių skaičiaus. Tačiau tokiomis sąlygomis pogrindžio spaudos leidyba buvo beveik neįmanoma, todėl šis laikotarpis nepaliko ryškesnių pogrindžio leidinių.

1954-1956m. jaunimo atmintyje dar buvo gyvas partizanų kovų atminimas, o tai skatino panašią veiklą. Maždaug ketvirtadalis organizacijų turėjo ar norėjo įsigyti ginklų, kad kilus SSRS ir Vakarų valstybių karui ar susiklosčius panašioms geopolitinėms aplinkybėms, būtų galima ginklu kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Dauguma šių organizacijų turėjo programą ir tam tikrą organizacinę struktūrą. Vėliau tokių organizacijų mažėjo, daugeliui jų dalyvių buvo inkriminuojamas tik noras kurti organizaciją ar ketinimas platinti atsišaukimus. Mažėjo ir organizacijų, turinčių spausdinimo techniką. Vis daugiau atsišaukimų būdavo rašoma ranka. Vidutiniškai vienu kartu išplatintų atsišaukimų skaičius 1956, 1959, 1964m. tesudarė vos 3-5 vienetus³⁵. Iš tikrųjų daugeliu atvejų būdavo iškabinama po vieną atsišaukimą; grupės, turėjusios rašomąją mašinėlę ar dauginusios atsišaukimus foto būdu (tipografinis šriftas buvo retenybė) pagamindavo jų kiek daugiau.

Tokios sunkios pogrindinės veiklos sąlygos skatino aktyvesnį jaunimą ieškoti kitų veiklos formų. Įvairiomis dingstimis jaunimas būrėsi į tautiškai orientuotas grupes, veikiančias sovietinių įstatymų leistinumo apimtyje. Štai 1958m. Vilniaus universitete susikūrė literatūros būrelis, KGB apibūdintas "dekadentine grupe" (vad. J.Tumelis, T.Venclova, P.Jackevičius ir kt), kuris norėjo leisti savo kūrybos almanachą, skaitydavo ir nagrinėdavo ne tik savo, bet ir įvairiais kanalais iš Vakarų gautą literatūrą. Panašią grupelę 1959m. sudarė buvę Leningrado aukštųjų mokyklų studentai (G.Skvarnavičius, V.Norgaila, J.Vanagaitė, P.Rimdeika ir kt). Maskvoje studijavę Baltijos kraštų studentai 1957m. susibūrė į ansamblį "Baltikum", kuris savo tautiška orientacija kėlė didelį rūpestį KGB. 1963m. Vilniaus universitete pradėjo plisti kraštotyrinis judėjimas (iniciatoriai R.Matulis, Trinkūnas). Tai buvo ramuvos sąjūdžio užuomazga, kurį KGB įvardijo kaip nacionalizmo priedanga³⁶. Tais pat metais Maskvoje susikūrė lietuvių aspirantų klubas, Vilniuje jauni menininkai rinkdavosi "estetikos būrelyje" ir aptardavo modernistinį meną, literatūrą. Tokie susibūrimai balansavo leistinumo rėmuose, buvo nuolat stebimi KGB agentų ir patikėtinių. Tačiau tai skatino diskutuoti, domėtis Lietuvos istorija ir laisva kūryba, neleido užgesti jaunimo patriotizmui. Tai buvo vadinamosios "disidentinės" veiklos užuomazgos. Ši veikla Lietuvoje sėkmingai buvo pradėta derinti su nelegalia pogrindine veikla nuo 1972m. — įsikūrus Tikinčiųjų teisių gynimo komitetui, vėliau Helsinkio grupei.

Tokią tautiškai-švietėjišką literatūrinių būrelių, ansamblių, klubų veiklą savaip skatino laisvesnė Maskvos, Leningrado disidentų atmosfera, jų kontaktai su užsienio ambasadų darbuotojais, Solženycino, Pasternako kūryba, savivaldos atsiradimas Rusijoje. O Lietuvoje, valdomoje stalinisto Sniečkaus, viskas tebebuvo po senovei buvo rašomi prašymai Maskvai neleisti į Lietuvą grįžti politiniams kaliniams (dalis jų pakartotinai įkalinta), pasiekta, kad Kaunas taptų režiminiu miestu, "svetimi elementai" valdomi iš aukštųjų mokyklų. Daugelis tremtinių vaikų galėjo baigti aukštąjį mokslą ar apsiginti disertaciją tik Rusijoje, o ne Lietuvoje (1956m. KGB pirmininkas Liaudis pasipiktinęs pranešė Sniečkui, kad KPI rektoriui leidus, iš Tomsko, Sibirsko aukštųjų mokyklų į Kauno Politechnikos institutą perkelti tremtinių vaikai A.Kregždė, VŽidonis, J.Bertlingas, H.Šablinskas, R.Šakenis, A.Svilas ir kt³⁷).

Tuo tarpu daugybė jaunesnių moksleivių būrėsi į slaptas grupeles ir protestavo prieš okupaciją tradicine forma: rašydavo ir platindavo atsišaukimus, sunaikindavo sovietinę vėliavą ar nuplėšdavo plakatą. Net 1965m. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, buvo iškabinti plakatai, vaizduojantys Lietuvos kontūrus voro naguose su užrašu: "Jau 25m., kai Lietuva voro naguose. Laisvės!" 1966m. aukštosiose mokyklose buvo išplatinta 120 atsišaukimų. Mažėjo organizacijų, turinčių griežtą organizacinę struktūrą ir programą. Taip 1967m. Vilniaus 23 vid. mokyklos moksleiviai, tarp jų atsakingas sovietinės valdžios pareigas užimančių tėvų vaikai dainavo patriotines dainas ir nešiojo Gedimino stulpų ženklelius (tokius matė išdėliotus iš akmenukų Karpatų kalnuose).

Dailės instituto studentai, būdami praktikoje Birštono sovchoze, atvirai kritikavo sovietinę santvarką, partizanus vadino Lietuvos vaduotojais, o stribus — banditais. Tokie jų veiksmai KGB buvo apibūdinti kaip grupinė antisovietinė-nacionalistinė veikla. Iš tikrųjų tai buvo laisva įsitikinimų išraiška.

Septintajame dešimtmetyje, be tautiškos orientacijos grupių, atsiranda ideologiškai neapibrėžto jaunimo protesto prieš bet kokius gyvenimo būdo suvaržymus apraiškų. Iš 13 1967m. KGB išaiškintų grupių tik 8 vadinamos antisovietinėmis nacionalistinėmis; kitos penkios — ideologiškai žalingomis. Šitaip buvo apibūdinta 1964m. Kaune išaiškinta 7 moksleivių grupelė (vad. G.Mingaila), besižavinti šokiais čarlstonu ir rumba, rusų jaunimo grupelė 'Trin trava", rašiusi siurrealistinius kūrinėlius, neįprastus drabužius vilkintys ir ilgus plaukus nešiojantys jaunuoliai - "stiliagos", 1967m. Klaipėdoje KGB išaiškinta jaunimo grupė, prekiavusi su užsienio jūreiviais ir pan.³⁸³⁹.

Atsirado ir socialdemokratinės ar net socialistinės pakraipos grupelių. Tarp tokių paminėtina 1963m. Kaune išaiškinta leniniečių-revizionistų grupė (7 asmenys - B.Giršas, I.Vaitkevičius, J.Kaminskas ir kt), norėjusi kurti partiją, pripažįstančią Markso-Lenino principus, idealu laikančią nepriklausomą socialistinę Lietuvą.

Tokioje situacijoje buvo aktualu atsispirti ideologiniam sovietinės propagandos principui Štai "Lietuvos pozityvistų solidarumo" organizacijos (sunaikinta 1967m.) programoje buvo rašoma: "Svarbiausiu LPS programos uždaviniu yra parodyti, koks iš tikrųjų yra komunizmas - reakcingas, grobikiškas ir pavergiantis, sunaikinantis asmenybę, sutrypiantis elementarias žmogaus teises... Reikia išaiškinti tas aplinkybes, dėl kurių "komunizmo teorija įsitvirtino Rusijoje, išsklaidyti šventumo dūmus, kuriais apsidengusi ši teorija"⁴⁰.

Keitėsi ne tik visuomenės orientacija ir pogrindinės veiklos pobūdis — savo taktiką keitė ir KGB. Fizinį susidorojimą vis dažniau pakeisdavo rafinuotesnės dvasinio poveikio priemonės. Nuo 1959m. buvo suiminėjami tik vienetai. Didžioji dauguma pogrindinių organizacijų dalyvių buvo "profilaktuojama" — t.y. KGB juos perspėdavo nutraukti antisovietinę veiklą ir įvairiomis priemonėmis — šantažu, grasinimais, įkalbinėjimais, kompromitavimu visuomenėje, slaptu agentų poveikiu — keitė jų politines pažiūras, vertė viešai išsižadėti savo įsitikinimų, prašyti atleidimo. Tai buvo iki šiol mažai nagrinėta dvasinio teroro rūšis.

Slopinimo metodai

Pasipriešinimas okupacijai silpnėjo netolygiai Po tam tikro atoslūgio vėl prasidėdavo dvasinis pakilimas, naujos nepaklusnumo apraiškos.

Ypač visuomenę paveikė Vengrijos revoliucija. Pavergtos tautos didvyriška kova priminė mūsų partizanų kovas ir atgaivino laisvės troškimą. Visa tai labiausiai jaudino jaunas širdis.

Vilniaus universiteto bendrabučio (Čiurlionio 23) budėjimo dienyne atsirado toks įrašas: "Ne metas kalbėti apie įvairius niekus, kai mūsų tėvynė verkia ir vaitoja po okupanto letena, kai mūsų broliai ir seserys, tėvai ir pažįstami kankinasi Sibiro stepėse. Pakilo vengrų tauta. Garbė kovotojams už laisvę! Nenuslopino jų aukštų siekių, o atvirkščiai, dar labiau išjudins pasaulį, o ypač pažangų jaunimą, kuris turi ir privalo pertvarkyti gyvenimą. Draugai studentai, vienykitės ir kaupkite jėgas, užsidekite neapykanta okupantams, ruoškitės sprendžiamai kovai Mes turime kovoti, kovoti ir dar kartą kovoti"⁴¹.

195610 25 ant VU pastato buvo rastas šūkis: "Tegyvuoja Vengrijos revoliucija'" Lapkričio 2d. ant VU bendrabučio sienos Čiurlionio gatvėje pasirodė analogiškas šūkis su prierašu: "Sekime jos (Vengrijos - red.) pavyzdžiu!"

Okupacinė valdžia su nerimu laukė Vėlinių, žmonių susibūrimo. 1955m. per Vėlines Kauno kapinėse Dariaus ir Girėno paminklas buvo uždengtas Trispalve.

Jau 1956m. rugpjūtį KGB pirmininkas Liaudis pranešė LKP CK, kad ant šio ir kito — žuvusiems už Lietuvos laisvę — paminklo nevisiškai sunaikinti tautiški ženklai ir užrašai⁴². Tačiau visiškai nugriauti šių paminklų 1956m rudenį okupacinė valdžia dar nesiryžo.

Vėlinių dieną Kauno kapines apsiautė milicija ir kariuomenės kordonai Į Kauno kapines plūdo žmonės — jų galėjo būti apie 30-40 tūkst. Apie 20 val. berniukas, užkopęs ant lentomis aptverto Nepriklausomybės kovotojams paminklo pjedestalo, uždegė žvakutes, o minia giedojo himną. Po himno — "Marija, Marija", vėliau "Lietuva brangi". Skambėjo šūkiai 'Tegyvuoja Vengrija!" "Už nepriklausomybę!" Minia ėmė skanduoti žodį "Laisvės!"⁴³ Kažkas sušuko, kad reikia vėliavos — ir vėliava atsirado: mergaitės iš trijų spalvų šalikėlių susegė Trispalvę. Apie 23 val. 3-4 tūkst žmonių minia, prasiveržusi pro milicijos ir kariuomenės užtvaras, skanduodama šūkį "Laisvės ir nepriklausomybės!" nužygiavo Laisvės alėja. Tik prie kompartijos komiteto minia buvo išblaškyta. Likę prie kapinių žmonės toliau giedojo patriotines giesmes, kol buvo išsklaidyta. Atskiri asmenys buvo čiumpami iš minios ir grūdami į milicijos mašinas. Iš viso buvo sulaikyti 85 žmonės, milicijų skyriuose jie buvo mušami. Keturi iš jų - A.Virbalis, J.Starkauskas, G.Piskunovas, J.Budrevičius - nuteisti.

Panaši demonstracija įvyko ir Vilniuje, Rasų kapinėse. Istorijos-filologijos studentės L.Paštukaitė, B.Nikšytė, D.Mašalaitė, V.Viliūnas ir kt. sutvarkė J.Basanavičiaus, K.Čiurlionio, B.Sruogos kapus, padėjo vainikus. Vieno vainiko užrašas skelbė; "Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo!" Lapkričio 2d. studentų ir jaunimo minia susirinko prie savanorių ir tautos patriarcho J.Basanavičiaus kapų. Buvo uždegtos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas, vėliau - dainos: 'Lietuva brangi", "Oi neverk, motinėle", 'Lietuvi, ar tau negaila" ir kt KGB pirmininkas K.Liaudis, referuodamas LKP CK, pabrėžė: 'Tarp studentų, giedant buržuazinį himną, "ramiai" stovėjo ir nusiėmė skrybėlę Valstybinio universiteto profesorius Jonas Dagys"⁴⁴. Apie 23 val. jaunimo eisena, dainuodama dainas, patraukė į miestą. Į milicijos komisaro Šostackio reikalavimą išsiskirstyti juridinio fakulteto studentas A.Endriukaitis sušuko: "Nesuprantam, kalbėkit lietuviškai laikas išmokti!" Organizuota eisena buvo išsklaidyta Daukšos gatvėje:"... Tuo metu milicijos darbuotojai sulaikė vieną gimnazistą. "Už ką jį sulaikė, aš nežinau, bet aš užstojau šį gimnazistą ir pasakiau milicijos darbuotojams, kad jie neteisingai sulaikė žmogų, nes jis nieko blogo nepadarė. Čia pat milicijos darbuotojai sulaikė ir mane," - rašė paaiškinime milicijos sulaikytas Teisės fakulteto studentas A.Juodėnas.

Dalyvavimu demonstracijoje buvo apkaltinti studentai G.Mizaraitė, V.Mikulėnaitė, A.Gudelevičius, N.Kemeklytė, B.Dačiulis, M.Serafinaitė, V.Belickas, L.Barkauskas ir kt. Buvo aiškinamasi jaunuolių praeitis (pavyzdžiui KGB nustatė, kad 1950m. Serafinaitė buvo Šeduvos vid. mokyklos antisovietinės organizacijos dalyvė ir pan.).

Tais metais okupacinė valdžia ypač bijojo jaunimo veiksmų per bolševikinio spalio perversmo minėjimą lapkričio 7d. Agentai pranešdavo, kad VU studentai ketina nedalyvauti demonstracijoje arba, eidami pro tribūną, iškelti Trispalves. Vilniaus 1 vid. mokyklos moksleiviai sukūrė dainą, kurią ketino dainuoti, kolonai einant pro tribūnas; valdžios atstovams šaukiant šūkį 'Tegyvuoja sovietinis jaunimas!", buvo numatyta tylėti. Dailės instituto studentai pasiruošė antisovietinius šūkius⁴⁵. VU studentas Juršėnas 1956 11 02 gavo anoniminį laišką, kurį buvo siūloma išplatinti savo pažįstamiems (laiškas atsidūrė KGB). Laiške buvo rašoma: "Būsim vieningi drąsūs ir ryžtingi. Dabar, kai Europos tautos pakilo į kovą prieš komunistinę valdžią, laikas pakilti ir mums, lietuviams, ir ryžtingai pakilti prieš esamą santvarką. Nedalyvavimu demonstracijoje parodysim savo protestą ir savo vienybę"⁴⁶. KGB operatyvininkai vyskupo J.Steponavičiaus bute įrašinėję pokalbius, užregistravo pokalbį, kad studentai rengiasi nedalyvauti spalio revoliucijos demonstracijoje, o jei dalyvautų - organizuotų protesto akcijas. Į tai vyskupas atsakęs: "Šiuo metu studentai tapo pažangūs, nieko nebijo."

Netrukus prasidėjo represijos. Aktyviausi studentai buvo šalinami iš mokslo įstaigų. Už šūkį ant universiteto sienos, palaikantį Vengrijos revoliuciją, iš VU buvo šalinami studentai Mikaliūnas, Vaitiekaitis, Sabataitis. 1956 12 01 Teisės ir Istorijos-filologijos fakultetų skelbimų lentose atsirado skelbimai "Pirmadienį (1956m. gruodžio 3d.), lygiai 9 vaL ryto, visi studentai rinkitės ne į paskaitas, o kieme, prie centrinių rūmų. Prašysime rektoratą, kad trys mūsų draugai studentai nebūtų išmesti iš universiteto"⁴⁷.

Agentai pranešė apie numatomą studentų protesto mitingą. Prasidėjo tardymai, iniciatorių paieškos. KGB, milicijos ir universiteto partaktyvo pastangomis mitingas buvo sužlugdytas.

Tuo metu keitėsi okupacinės valdžios represijų pobūdis. Pasibaigus Stalino erai, per Sovietų Sąjungos konclagerius nusiritus sukilimų bangai, iš įkalinimo vietų buvo pradėti leisti politiniai kaliniai Pirmą kartą SSRS istorijoje 1954m. buvo paskelbta amnestija pagal 58-ą straipsnį nuteistiems nepilnamečiams kaliniams, o 1955-1956m. AT Prezidiumo komisija pradėjo peržiūrėti politinių kalinių bylas. Dauguma kaltinimų buvo pripažinti nepagrįstais, ir nuteistieji paleisti Tokiu būdu naujų politinių kalinių siuntimas į konclagerius buvo pristabdytas. Sovietų Sąjunga, norėdama pademonstruoti laisvajam pasauliui savo demokratėjimą, skelbėsi neturinti politinių kalinių. Todėl daugelį antisovietiškai nusiteikusių jaunuolių buvo pradėta teisti pagal sufabrikuotus prokuratūros kaltinimus - už chuliganizmą, neleistinus veiksmus viešoje vietoje, vagystes (rašomųjų mašinėlių įsigijimas) ir kt. Chruščiovo valdymo metais pradėtas taikyti ir priverstinis gydymas psichiatrinėse ligoninėse. Visuomenei buvo teigiama mintis, kad bet koks kompartijos linijos nesilaikymas yra kriminalinis nusikaltimas ar psichinis nukrypimas. Jaunuoliai, kuriems nebuvo įmanoma inkriminuoti kriminalinių nusikaltimų, buvo profilaktuojami.

Šiuo terminu buvo pridengiama visa poveikio priemonių skalė. Profilaktikos tikslas buvo ne tik sustabdyti antisovietinę profilaktuojamojo veiklą, bet ir taip jį ideologiškai paveikti, kad jis pakeistų savo esmines pasaulėžiūros nuostatas. 1972 12 25 SSRS AT Prezidiumo įsake profilaktika apibūdinama kaip "oficialus perspėjimas dėl neleistinų veiksmų, prieštaringų SSRS valstybiniam saugumui". Jei perspėtas asmuo nesiliaus vykdęs panašių veiksmų, buvo numatyta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau profilaktikos formos ir mastai rodė, kad tai nebuvo vien "oficialus perspėjimas", o kur kas gilesnis įsiskverbimas į žmogaus vidų.

Iki 1954m. profilaktika dažniausiai buvo taikoma tiems pogrindinių organizacijų dalyviams, kurių nebuvo įmanoma teisti dėl labai jauno amžiaus. Štai 1952m. buvo profilaktikuoti 8 organizacijos "lietuviškas erelis" dalyviai -Stoniškių (Klaipėdos sr.) vid. mokyklos 6-7 klasės moksleiviai, 6 panašaus amžiaus Ketvergalės (Klaipėdos sr.) vid mokyklos slapto būrelio dalyviai ir kt. vaikai. Jau 1952m. MGB laikė svarbiausia užduotimi išaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn tokių organizacijų idėjinius įkvėpėjus. Kai kurie tardomi moksleiviai norėdami apsaugoti savo tėvus, mokytojus, pažįstamus, sakydavo, kad kovai su okupantu juos įkvėpė sovietinė literatūra — knygos "Jaunoji gvardija", "Kaip grūdinosi plienas" ir kt.

Paprastai profilaktika vyko pagal tokį scenarijų: įtariami antisovietine veikla asmenys būdavo sulaikomi tardomi ir po keleto dienų paleidžiami. Už bausmę jie būdavo pašalinami iš mokyklų, viešai pasmerkiami mokyklos moksleivių ar kolektyvo susirinkimuose, apie juos išspausdinami smerkiantys straipsniai.

1954m. buvo profilaktuoti 179 asmenys. Ir vėliau šis skaičius nesiekdavo poros šimtų per metus, tačiau 1959m. buvo pasiektas profilaktikos apogėjus - beveik keturi šimtai asmenų! (Žr. 4 lentelę.) Didžiąją profilaktuojamųjų dalį sudarė individualaus pasipriešinimo dalyviai. 73 asmenų profilaktikai buvo pasitelkta visuomenė.

Auką profilaktikai ir tinkamą momentą parinkdavo po KGB agentūrinio tyrimo. Pavienių patriotų profilaktiką kartais nulemdavo paprasčiausias korespondencijos tikrinimas. Šio tikrinimo mastai įspūdingi.

Jau nuo okupacijos pradžios ryšių skyriuose veikė korespondencijos tikrinimo (PK) punktai 1959m. Vilniaus PK patikrino 14,8 mln. vietinių (ty. siunčiamų Sovietų Sąjungos viduje), į tyrimo objektų sąrašą įtrauktų laiškų (5,3 mln. laiškų buvo patikrinta, ieškant pagal braižą anoniminių laiškų autorių)⁴⁹. 1960m. Šiaulių ryšių skyriuje PK punkte, veikusiame ištisą parą, dirbo 5 čekistai kurie atrinkdavo tikrinimui laiškus. Per mėnesį buvo patikrinama 18-22 tūkst. laiškų⁵⁰. Kai kurių asmenų buvo tikrinama visa korespondencija (Šiauliuose tokių buvo 267 žmonės), kiti laiškai tikrinami atrankiniu būdu. Nors trečdalis laiškų buvo tikrinama ieškant anoniminių laiškų autorių, tačiau 1960m. Šiauliuose buvo šitaip nustatytas tik vienas tokio laiško autorius (jis buvo profilaktuotas, išspausdinus smerkiantį straipsnį laikraštyje). Tačiau toks menkas rezultatas (norint surasti šį anonimą, reikėjo patikrinti apie 70 tūkst laiškų) nesustabdė makabriško kontrolės mechanizmo.

4 lentelė

Už antisovietinę agitaciją profiiaktuota ir suimta asmenų 1955-1959m.

(KGB duomenimis)⁴⁸

Metai

Į įvairias instancijas siunčiami anoniminiai laiškai buvo viena iš pasipriešinimo formų. Laiškai skyrėsi tiek savo turiniu, tiek adresatais. Dažnai sovietiniams pareigūnams buvo siunčiami komunistinę tikrovę atskleidžiantys, okupantų nusikaltimus demaskuojantys, komunizmo idėjas smerkiantys laiškai Nors tokie laiškai vargu ar paveikė kokio nors partijos nomenklatūrininko dvasią, tačiau tai buvo tam tikra pavergto ir nutildyto laisvo žmogaus valios iškrova. Štai 1954m. už įvairiems valdžios pareigūnams (net ir Stalinui) išsiųstus anoniminius laiškus-eilėraščius buvo suimta ir nuteista Danutė Čepytė-Andriušienė⁵¹.1960m. už anoniminius laiškus vietiniams pareigūnams buvo nuteista biržietė Julija Lekerauskienė. Dažnai tokius laiškus jaunuoliai siųsdavo savo mokslo draugams. Pedagoginės mokyklos studentas panevėžiškis S.Latovas, jau anksčiau atkreipęs KGB dėmesį tautiškais religiniais įrašais moksleivių albumėliuose ("Mylėk laisvę labiau už Tėvynę, nes Tėvynė be laisvės — kalėjimas", "Gamta yra Dievo dukra, o menas - Dievo anūkas" ir pan.), rašė anoniminius laiškus komjaunimo sekretoriui, kurso seniūnei ir kurso draugei-komjaunuolei, kuriuose aiškino, koks turėtų būti tikras lietuvis⁵².

Dažnai anoniminiais laiškais jaunimas būdavo kviečiamas kovoti prieš okupaciją. Štai 1965m. Rygos konservatorijos studentams iš Vilniaus buvo nusiųstas anoniminis laiškas rusų kalba, kviečiantis kovoti už Baltijos kraštų nepriklausomybę⁵³.

Dideliu nusikaltimu buvo laikomi nuoširdūs, analizuojantys tikrovę ir nerandantys joje peno sielai, asmeniški laiškai "Nuoširdžia ir dviveidiška" KGB operatyvininkas pavadino mokytoją E.Skaudvilaitę, rašiusią laiškuose "Siela ilgisi kažko didelio ir šviesaus, ko žemėje neradau, ką pamečiau iš vaikiškų rankų, eidama per klases ir auditorijas, kur viskas atimama, o nieko neduodama. (...) Pamėgink sakyti, kad Markso mokslas ne visai teisus, nors tau taip ir atrodo! Ir aš gėdinu save, kam pardavinėju savo dūšią, lyg būčiau beprotė ir besielė mašina, išnuomota švietimo ministerijos už 120 rub. mėnesiui. (...) Didysis menas dar embrioninėje stadijoje. Liaudis išnešios jį po savo nepavergiama širdimi - ir tas būsimas stebuklingas kūdikis spindės nepriklausomų nuo lljičiovo valios idėjos šviesa"⁵⁴.

Už tokį susirašinėjimą 1964m. buvo profilaktuotas mokytojos laiškų gavėjas, nes buvo įtariama jį darant neigiamą įtaką.

1960m. už patriotiškus laiškus buvo profilaktuotas buvęs politinis kalinys studentas V.P., kuris pasižadėjo "doru darbu išpirkti savo kaltes"⁵⁵.

Profilaktikos formos ir būdai visą laiką buvo tobulinami. Atsirado vieša ir slapta profilaktika. Viešoji tarnavo profilaktuojamojo sugniuždymui, pasmerkimui, diskreditavimui visuomenės ar net šeimos narių akyse, suverčiant jam nebūtas kaltes ir iškreipiant tikruosius poelgių motyvus. Slaptoji profilaktika siekė rafinuotesnių tikslų — nepastebimai taip paveikti profilaktuojamąjį, kad jis pakeistų pažiūras ar net pats pradėtų skleisti sovietinę propagandą, talkininkauti čekistams. Viešąją profilaktiką vykdė KGB režisuojami kompartijos, komjaunimo aktyvistai, slaptąją - KGB operatyvininkai, agentai ir patikimi asmenys.

Prieš atlikdami profilaktiką, KGB viską kruopščiai ištirdavo. 1958m. agentas Olegas pranešė, kad 1956m., jam stojant į Vilniaus universitetą, bendrabučio kambaryje kartu su juo gyvenę abiturientai Gedvilas, A.Endriukaitis, J.Tumelis buvę labai patriotiškai nusiteikę. Gedvilas pasipasakojo, kad, besimokydamas Šilalės vidurinėje mokykloje, dalyvavo pogrindinės organizacijos veikloje.

KGB nustatė, kad tikrai 1955m. vasario 16d. Šilalėje buvo išplatinti mašinėle spausdinti atsišaukimai, o tų pačių metų vasarą moksleiviai, grįždami traukiniu iš dainų šventės, tarp Vilniaus ir Panerių pro vagono langą išmėtė atsišaukimus.

Nors buvo praėję ketveri metai, tačiau chruščiovinis "atšilimas" baigėsi, todėl buvo nutarta organizacijos dalyvius represuoti. 1959m. spalio mėn. slapta buvo sulaikytas vienas iš buvusių jos narių - KPI studentas K.A. Jis buvo tremtinių vaikas, išvežus tėvus, likęs Lietuvoje ir nuslėpęs šį faktą, stodamas į aukštąją mokyklą. Pasinaudodami šia "kompromituojančia medžiaga", čekistai ištardė studentą, kuris atvirai papasakojo apie buvusią moksleivių organizaciją⁵⁶. Jos nariai buvo sulaikyti, vienas nuteistas, kiti — profilaktuoti. K.A. buvo profilaktuotas instituto komjaunimo susirinkime, už bausmę išmestas iš komjaunimo.

Būdingiausia 1959m. profilaktikos forma - viešas svarstymas kolektyve. Matyt, tuo metu mokslo ir darbo kolektyvuose jau buvo pakankamai sovietinių aktyvistų, kurie salėje sudarydavo daugumą ir smerkdavo kaltinamąjį .Jei pakankamai komjaunuolių-aktyvistų nebūdavo, profilaktika vykdavo siauresniame rate — komjaunimo, aktyvistų susirinkime. Štai 1963m leniniečių-revizionistų partiją norėjusių įkurti žmonių grupelė buvo profilaktuota tik gamyklos aktyve, nes KGB nutarė, kad Kauno radijo gamyklos darbininkai yra "ideologiškai nepatikimi", todėl "nusikaltusiųjų" svarstyti viso kolektyvo susirinkime negalima⁵⁷.

Tokio svarstymo pavyzdžiu gali būti Žemės ūkio akademijos studento Sigito Grigaičio profilaktika (žr. priedą-susirinkimo protokolą).

1958m. marijampoliškių moksleivių grupelė - S.Grigaitis, A.Gricevičius, J.Teiberis, A.Žvingilas, M.Krunkaitis, V.Rainys Vasario 16-osios proga pagamino ir ant telegrafo stulpų iškabino vėliavėles, užrašė patriotinius šūkius, nuplėšė sovietinius plakatus⁵⁸. 1959m. Vasario 16-ąją S.Grigaitis Pilviškėse vėl išplatino atsišaukimus.

Vėliau visi šie jaunuoliai tapo studentais. Išaiškėjus jų mokyklinei veiklai, kadangi dauguma buvo kilę iš "socialiai artimos" aplinkos (vienas iš svarbesnių faktorių, nulemdavusių bausmę), jaunuoliai buvo profilaktuoti savo aukštosiose mokyklose. Prieš tai KGB atliko didelį parengiamąjį darbą. A.G. pedagogas, patikimas asmuo, KGB nurodymu norėdamas iškvosti studentą, padaryti jį sukalbamesnį ir parengti KGB apklausai, taip jam kalbėjo: "Jaučiu, kad tu pergyveni ir kažkuo susirūpinęs. Tau reikia rasti žmogų, kuriam viską papasakotum ir kuris tau padėtų. Viską papasakok, kas tave slegia, ir tau bus lengviau gyventi ir mokytis"⁵⁹. Po tokio "parengimo" A.G. buvo iškviestas į KGB, kur viską atvirai papasakojo apie praeities veiklą. 1959 12 21 jis buvo viešai svarstytas Konservatorijos Teatrinio fakulteto komjaunimo susirinkime, kur prašė kolektyvo "padėti pasitaisyti". Nepaisant to, kalbėjusiųjų jis buvo pasmerktas ir išmestas iš Konservatorijos. Po tokio "apdorojimo" studentui buvo sukeltas įspūdis, kad KGB elgėsi užjaučiančiai ir suprantančiai, o jį pasmerkė mokslo draugai.

Po savaitės VU Žurnalistikos fakultete buvo profilaktuotas Jonas T., kuris taip pat buvo išmestas iš aukštosios mokyklos. Analogišku elgesiu (jį svarstant universitete, KGB operatyvinis darbuotojas iš viso nedalyvavo) KGB pasiekė, kad su šiuo studentu buvo užmegztas operatyvinis kontaktas, o vėliau jis buvo užverbuotas. Tokiu pat būdu buvo užverbuotas 1959m už dalyvavimą Leningrado lietuvių studentų susibūrimuose profilaktuotas P.R.⁶⁰

Iš pateikiamo S.Grigaičio profilaktikos protokolo matyti, kad studentų susirinkime smerkiančias kalbas sakė gruporgas, komjaunimo komiteto narys, profsąjungos komiteto pirmininkas, grupės komjaunimo sekretorius, LSSR LKJS CK sekretorius ir kt. Tarp jų — daug nelietuvių tautybės asmenų.

Susirinkime dalyvavo KGB operatyvininkas. Susirinkimo scenarijus buvo numatytas iš anksto. S.Grigaičio veiksmai buvo įvertinti kaip "klasinio priešo", į kurį panašūs "fašistinės okupacijos metais žudė žmones". Įdomiausia tai, kad studentas Šatenšteinas priminė VI, IX fortų aukas, kai tuo tarpu tais pat metais KGB persekiojo Abelovičių ir Sosnerį, norėjusius rinkti aukas Kužiuose (Šiaulių ra j.) sušaudytų žydų paminklui⁶¹. Šie žmonės irgi buvo profilaktuoti viešai - prieš juos miesto laikraštyje buvo išspausdintas šmeižiantis straipsnis. Šitaip okupacinė valdžia, persekiodama tautiškai susipratusius jaunuolius, sumaniai naudodavo žydų tautos tragediją, nors iš tikrųjų persekiojo ir tuos, kurie norėjo tą tragediją įamžinti. Bet kurios tautos - tiek lietuvių, tiek žydų - tautinė savimonė bolševikinėje imperijoje buvo nepageidaujama.

Iš visos Žemės ūkio akademijos susirinkime dalyvavo tik išrinktieji asmenys - 250 žmonių. Pasisakymai siūlomos bausmės dydis buvo suderinti su KGB iš anksto, nors susirinkime KGB operatyvininkas elgėsi labai kukliai: pagrindiniai kaltintojai buvo patys studentai. Buvo sukurtas įspūdis, kad S.Grigaičio kaltinamoji medžiaga nebūtų buvusi perduota teismui, jei to nebūtų reikalavęs kolektyvas.

S.Grigaitis buvo nuteistas.

Tendencija parodyti, kad smerkia pati visuomenė, o KGB yra nuošalyje, buvo galingas įrankis. Ne kiekvienas galėjo išlikti įsitikinęs savo teisumu, kai jam nuolat buvo primenama, kad jo auka niekam nereikalinga. Taip net Nobelio premijos laureatas rusų rašytojas B.Pastemakas skaudžiai išgyveno tūkstančius jį smerkiančių laiškų, siunčiamų iš visos SSRS, nors žinojo, kad jų autoriai neskaitė jo romano, o laiškų siuntimą inicijavo KGB.

Šitaip KGB siekė, kad profilaktuojamasis, kurį vieni smerkė, o kiti - bijojo su juo bendrauti pasijustų vienišas, atstumtas, niekur, išskyrus patį KGB, nerandantis užuojautos ir supratimo.

Tai vaizdžiai iliustruoja už antisovietinę veiklą teisto A.T. istorija. 1964m. jis buvo profilaktuotas už laišką, siųstą draugui į konclagerį. Prpfilaktika vyko pagal tokį scenarijų: laikraštyje buvo išspausdintas jį šmeižiantis straipsnis, po to jis svarstomas gamyklos kolektyve. A.T. nustebino kagėbisto elgesys, kuris "paskaitė tik vieną mano laiško ištrauką, ir tai pačią švelniausią, nes nenorėjo prieš mane nuteikti kolektyvo. (...) Atstovas net nekomentavo mano kalbos, o taktiškai reziumavo viską, kas buvo išspausdinta straipsnyje"⁶².

Savo įspūdžius iš pokalbio su KGB operatyvininku A.T. aprašė laiške draugui: 'Ten (KGB - red.) jautiesi tokioje atmosferoje, kad nustoja drebėti keliai ir dingsta baimė už savo politinius įsitikinimus būti "nuleistam į apačią" (ty. KGB kalėjimą - red.). Pats pasakoji apie save daugiau, negu parašytų koks nors skundikas. (...) Gamyklos administracijos požiūris į mane pasikeitė (galbūt ne be kieno nors pagalbos). Tai pamatęs ir galvodamas, kad teisingai supras mano atėjimą į demonstraciją (nepalaikys, kad tai darau iš baimės), pakeičiau savo požiūrį ir šį kartą nusprendžiau neišsiskirti iš kolektyvo. Tvirtai nutariau eiti kartu su kolektyvu. (...) Šiandien į pasitaikančias negeroves pradėjau kitaip žiūrėti"⁶³.

Taip palenktas žmogus tapdavo potencialiu kandidatu verbavimui.

Kiek kitaip buvo vykdoma nepilnamečių moksleivių profilaktika.

1959m. trylikamečiai Mažeikių vid. mokyklos moksleiviai išplatino atsišaukimą, kuriame rašė: "Broliai ir seserys lietuviai! Visi paprasti ir dori nepriklausomos Lietuvos piliečiai! Kovokite su rusų kolonizatoriais, kurie pavergė nepriklausomą Lietuvą. Kovokite su rusų storapilviais majorais, rusų padlaižiais, nestokite į partiją, į komjaunimą. Vaikinai ir merginos, kovokite už nepriklausomą Lietuvą"⁶⁴.

Moksleiviai buvo profilaktuoti kartu su tėvais, iškvietus juos į KGB.

1962m. profilaktavus atsišaukimus platinusius moksleivius VJatulį. KKiršą, E.Ziberką KGB skyriuje, tėvai papildomai buvo pasmerkti mokyklos tėvų susirinkime⁶⁵.

Savaip būdavo profilaktuojami ne tik tėvai, bet ir mokyklų vadovybė. Štai Salako vid mokyklos direktorius buvo svarstomas Zarasų partkome už tai, kad jo vadovaujamoje mokykloje 6 moksleiviai 1964m. įkūrė pogrindinę organizaciją "Už nepriklausomybę"⁶⁶. Marijampolėje mokytojai buvo profilaktuojami mokytojų susirinkime - barami kompartijos sekretoriaus, o konferencijoje "auklėjami" operatyvininko⁶⁷.

1964m. buvo profilaktuoti Kauno 3-ios aštuonmetės, 9-os, 1-os, 12-os vid. mokyklų šeštos klasės moksleiviai, norėję įkurti pogrindinę organizaciją "Kova". Jos vadovui V.Jankauskui tada tebuvo vos 15 metų.

Tais pat metais profilaktuotas Kauno 4-os vid. mokyklos 6 klasės moksleivis K.Uoka, kuris, teturėdamas vos 12 metų, penkis kartus išplatino atsišaukimus⁶⁸. Po trejų metų už 192 atsišaukimų, pagamintų savos gamybos štampu, išplatinimą, panaudojant sprogstamus paketus, K.Uoka Kauno m. prokuratūros buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau LSSR prokuratūra sustabdė bylą ir šešiolikmetį "nusikaltėlį" nukreipė priverstiniam gydymui⁶⁹.

Dar jaunesni vaikai, išplatinę 33 atsišaukimus, buvo profilaktuoti 1967m. Žąslių vid. mokykloje. Jauniausiam iš jų - Misevičiui tebuvo 11 metų. Skaudvilėje buvo profilaktuotos penkiolikmetės S.Prišmontaitė, A.Kožaitė, E.Švėgždaitė, suplėšiusios Lenino biografijos tomą ir supjausčiusios spalio penkiasdešimtmečio stendą.

1967m. buvo profilaktuota 11 Vilniaus moksleivių, tarp jų buvo Statybos ministro sūnus R.Sakalauskas, MT Religijų reikalų tarybos darbuotojo sūnus E.Laurinaitis ir kt. Į KGB buvo iškviesti vaikų tėvai, mokyklos vadovai. KGB atrodė pavojinga ne tik tai, kad šešiolikmečiai jaunuoliai nešiojo tautiškus ženkliukus ir dainavo patriotines dainas, bet ypač tai, kad jie bandė savarankiškai mąstyti. Pavyzdžiui, E.Laurinaitis sakė: "Bendrai lietuviška kultūra — menas, mokslas, literatūra — pakilo, bet asmeninė, žmogaus vidinė kultūra smuko." Vytautas Kernagis buvo dar atviresnis, jis tiesiai pareiškė: "Kodėl Lietuva negali būti tokia, kaip Lenkija — su kita santvarka nei iki 1940m. - bet atskira valstybė?"⁷⁰

1966m. vasario 16-osios išvakarėse Kalvarijoje buvo išplatinti atsišaukimai "Broliai ir seserys, nepamirškite, kad jumyse teka lietuvių kraujas. Pakilkite į kovą prieš engėjus, sutraukykite kolonializmo grandines (juk faktiškai Lietuva — Rusijos kolonija). Neparduokite sąžinės už šiltas vietas ir lengvą gyvenimą. Geriau valgykite juodą duoną, bet nebūkite Tėvynės išdavikais. Kiekvienas išdavikas anksčiau ar vėliau turės atsiskaityti už padarytus "nuopelnus". Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!"⁷¹.

Atsišaukimą išplatino 9-os klasės moksleiviai Vytautas Plečkaitis, Sigitas Raktelis, J.Leškauskas. Kadangi tai buvo jau antras kartas (pirmą kartą moksleiviai platino atsišaukimus 1963m.) šiems "nusikaltėliams" buvo numatyta net keletas profilaktinių priemonių: moksleivius nutarta apsvarstyti atvirame mokyklos komjaunimo susirinkime; tėvus - svarstyti moksleivių tėvų susirinkime; pedagogų taryboje spręsti mokinių išmetimą iš mokyklos; pensininkų susirinkime apsvarstyti V.Plečkaičio tėvą už netinkamą sūnaus auklėjimą ir antisovietinių radijo laidų klausymą; įpareigoti V.Plečkaičio brolį, TSKP narį, filosofijos mokslų kandidatą auklėti savo jaunesnį brolį.

Dažnai profilaktiką KGB rūmuose ar darbo kolektyvuose lydėdavo publikacijos laikraščiuose. Nors daugelis žmonių netikėjo spausdinamu šmeižtu, tačiau tokios publikacijos buvo signalas, kad to žmogaus reikia šalintis, nes tai gali pakenkti karjerai, reputacijai ir pan. Tokie straipsniai turėjo sukompromituoti tėvus vaikų akyse. Štai 1963m už atsišaukimų platinimą profilaktavus Aukštelkės 8-metės mokyklos moksleivį A.Vaitkų, Šiaulių raj. laikraštyje buvo išspausdintas jo tėvą smerkiantis straipsnis⁷².

Norėdami atitraukti linkuviškę Laimą V. nuo "nacionalisto" tėvo, čekistai 1962m. Linkuvos laikraštyje išspausdino jį smerkiantį straipsnį, o vėliau dukrą iškvietė į KGB, kur operatyvininkas ir miesto komjaunimo sekretorius aiškino mergaitei, kad jos tėvas - žmogžudys. Laima V. buvo "auklėjama" tol, kol pati parašė į "Komjaunimo tiesą" straipsnį prieš savo tėvą⁷³.

Vienas iš profilaktikos tikslų buvo išgauti atgailaujančiojo straipsnį. Tokių savo poelgius smerkiančių straipsnių buvo reikalaujama net iš rusų tautybės "stiliagų", 1964m. bendravusių su užsienio jūreiviais. Savo praeitį smerkiančių straipsnių KGB ypač reikalavo iš buvusių politinių kalinių. To siekdavo ne tik tiesioginiu spaudimu, bet ir slaptu įtakos agentų poveikiu⁷⁴.1963m. KGB skyriams buvo nurodyta parinkti verbavimui ne tik sugebančius išaiškinti priešą, bet ypač intelektualius, galinčius daryti poveikį, asmenis⁷⁵.

Išgavus savo pažiūras smerkiantį straipsnį iš buvusio politinio kalinio, jis likdavo ne tik moraliai palaužtas, bet ir sukompromituotas bendraminčių akyse, o tai buvo garantija, kad taps savu, sovietiniu, prisitaikiusiu žmogumi Čekistai vadovavosi kriminalinio pasaulio dėsniais - kiekvieną naujoką "susieti" su žmogžudyste. Pokaryje toks "susiejimas" buvo tiesioginis ir reiškė kovos draugų išdavystę. Vėliau užteko išduoti idėjas ir principus.

Straipsnio tekstas galėjo būti visai primityvus. Pavyzdžiui, 1959m. "Tiesoje" buvęs jurbarkiškis partizanas S. išspausdino straipsnį, kuriame rašė: "Grįžęs iš įkalinimo, aš dabar ir tik dabar pamačiau darbo džiaugsmu pulsuojantį gyvenimą"⁷⁶.

Buvę politiniai kaliniai dažniausiai būdavo profilaktuojami už bendravimą, susitikimus su buvusiais lagerių draugais. Savo "nusikaltimą" profilaktuojamasis turėdavo išpirkti, pateikdamas įrodymą, kad jis jau yra supratęs savo "klaidas". Psichologiškai tokio atgailaujančio straipsnio parašymą skatindavo slaptą profilaktiką vykdantys agentai ir patikimi asmenys, teigę, kad formalus savo praeities pasmerkimas nieko nereiškia, nes išgautas prievarta. Taip agentai A.M. ("Rūta") ir A.G. pamažu "auklėjo" konclagerių draugą V.Š. tol, kol šis viešai pasmerkė savo "klaidas" gamyklos susirinkime.

Kartais tokį atgailaujantį straipsnį rašydavo pats agentas, kurio operatyvinės galimybės jau būdavo visiškai išnaudotos ir jis būdavo "nurašomas" į archyvą. Tada tokia vieša "išpažintis" tarnaudavo "persiauklėjimo" pavyzdžiu ir paskatinimu kitiems.

Naujo įkalinimo grėsmė, o kartais — tiesiog noras įsitraukti į visuomenės gyvenimą - mokytis, dirbti mėgstamą darbą, nuolatinė įkyri KGB priežiūra ir psichologinis bei ideologinis spaudimas kai kuriuos žmones pastūmėdavo peržengti savo paties nusibrėžtą moralinį slenkstį. Toks palaužimo būdas buvo taikomas visą laiką; paskutinė vieša "išpažintis" buvo išgauta iš K.Meidūno 1987 metais⁷⁷.

KGB ypač stengdavosi palenkti jaunus kūrybingus žmones, kilusius iš "socialiai artimos aplinkos". Tam buvo priežasčių. Viena iš jų tai, kad viską grindžiant klasių kovos teorija, buvo manoma juos neturėsiant gilesnių patriotinių šaknų. Antra — reikėjo stengtis, kad jauni, gabūs žmonės, potencialūs kūrėjai neliktų ideologiškai "nepatikimoje" aplinkoje, kad jų dvasinį pasaulį valdytų kompartija; reikėjo juos prijaukinti, padaryti "rūmų poetais".

Su kokia atida ir atkaklumu tai buvo daroma, matyti iš buvusių Leningrado studentų-literatūrinio būrelio dalyvių profilaktikos. Pradedančios poetės Janinos V. dienoraštyje, kurį KGB operatyvininkai paėmė kratos metu, čekistai aptiko tokį įrašą: 'Tai kol kas nekaltas Lietuvos fašistas. Tokie ir į jį panašūs kažkada išdaužė mūsų langus, mirtinai išgąsdino mano senutę motiną, norėjo nužudyti tėvą. Tokie vaikščiojo su baltais raiščiais ir šaudė žydus. Tokie spausdino savo eilėraščius ir straipsnius fašistiniame laikraštyje "Ateitis"⁷⁸.

Buvo nustatyta, kad J.V. "kaltė" - "dekadentiški, revizionistiniai, ideologiškai žalingi" eilėraščiai; kad ji susirašinėja su buvusiu mokytoju iš Baisogalos "nacionalistu" S.Butkevičiumi, kuris daro jai "blogą" įtaką, nes guodžia, kad sukūrus tokių eilėraščių, kokių reikalauja sovietinė spauda, įgijus vardą, bus galima rašyti ką nori "be uzurpavimo". "Žodžiu "uzurpavimas" jis vadina komunistų partiją, kuri, jo nuomone, neduoda žodžio laisvės," — rašė apie mokytoją čekistai⁷⁹.

Sulaikyta J.V. parašė plačias savo pažįstamų charakteristikas (tarp jų -V.Kisarausko, A.Jonyno, A.Vitkausko ir kt.), kuriose atvirai apibūdino jų politines pažiūras (pvz., charakterizuodama V.Kisarauską, nurodė, kad jis kritikuoja sovietinę santvarką, kurioje nėra kūrybos laisvės, primetamos svetimos temos ir metodai, nebranginamas nacionalinis menas, socializmas esąs tikras valstybinis kapitalizmas ir t.t.⁸⁰

Todėl J.V. profilaktikai buvo parinktos ypatingos priemonės. Kadangi, kaip rašoma ataskaitoje, J.V. "literatūriniai užrašai duoda pagrindą manyti, kad teisingai nukreipus jos literatūrinę veiklą, ji gali savo gerais kūriniais papildyti lietuvių sovietinę literatūrą", buvo nutarta ją paveikti per "žinomus ir jos mylimus poetus, pravedant su ja nuoširdžius pokalbius literatūros ir meno, literato vietos visuomenėje klausimais". Būti tokiu auklėtoju LKP CK įpareigojo Rašytojų sąjungos pirmininką E.Mieželaitį.

Tuo pačiu KGB pasirūpino pagerinti J.V. materialinę padėtį ir apsaugoti ją nuo neigiamos jai artimo žmogaus N. įtakos. LKP CK darbuotojai su J.V. "pravedė pokalbį, kuriuo pavyko jai parodyti tikrą N. moralinį veidą".

Šitaip apsupta visokeriopos globos J.V. tapo aktyvia visuomenininke, Marksizmo-leninizmo universiteto klausytoja, Kauno jaunųjų rašytojų sąjungos nare.

'Teisingai ir apgalvotai operatyviniam darbuotojui žiūrint į profilaktuojamų asmenų bylos medžiagą, kruopščiai analizuojant asmenines objekto savybes ir jo polinkius, galima pasiekti efektyvių rezultatų, panaudojant profilaktikai asmenis, turinčius didelį autoritetą profilaktuojamajam",- nurodė 1960m. KGB⁸¹.

Kaip tik tais metais už patriotiškų eilėraščių ir laiškų rašymą į KGB akiratį pateko jauna Telšių rajono mokytoja T.B.

T.B. profilaktika buvo įvykdyta, pasinaudojant sovietų valdžios dvidešimtmečio proga Telšių rajone vykusiais literatūros vakarais. Šiuose vakaruose dalyvavo poetai A.Baltakis ir A.Miškinis. Telšių raj. LKP sekretorius atvykusiems poetams parodė T.B. eilėraščius ir pasiūlė ją "perauklėti".

Poetai buvo nuvežti į mokyklą, kur susitiko su mokytoja T.B. ir ilgu pokalbiu aiškino jos požiūrio klaidingumą.

"Nurodytas pokalbis turėjo milžinišką poveikį B. Pokalbio pabaigoje ji taip įsiverkė, kad buvo sunku sulaikyti. Ji pareiškė, kad padarys viską, kad ir gyvenime, ir literatūroje taptų sovietiniu, naudingu liaudžiai žmogumi", — rašė ataskaitoje čekistai⁸². "Man net nesisapnavo, kad pas mane ateis visiems žinomi rašytojai pasakys tiesą į akis apie mano paklydimus", — prisipažino T.B. Ji liko "labai dėkinga partinių organų atstovams ir valstybės saugumo darbuotojams už humanišką elgesį su ja."

Taigi "humaniškas elgesys" pasirodė efektyvesnis už dešimtmetį vykdytas kruvinas represijas. Gal todėl, kad represijos reiškė ne vien fizinį sunaikinimą: jos įsirėžė genuose nuvertinta gyvybe ir baimės inercija. Baimės inercijoje gyvenantis žmogus, netikėtai pamalonintas, patirdavo psichologinį šoką ir atsiverdavo didžiausiam dėkingumui bei ištikimybei. Manipuliuojant kontrastingais jausmais, nusitrindavo realybės ribos, už kurių ir buvusios represijos pasirodydavo gal tik perdėtai jautrios vaizduotės kūrinys, o tėvynės meilė ir laisvės troškimas — nereikalinga abstrakcija. Pragmatizmo pasiūloje atrodydavo naivūs ir išnykdavo vaikystės atminties vaizdiniai: tėviškės pirkia, šv. Kūčių vakaras, kvapą gniaužiantis šūvių aidas, miestų aikštėse išguldyti broliai ir tas šventas virpulys, kai nakties tamsoje aukštai virš miestelio lyg gyvas paukštis suspurdėdavo slapta iškelta Trispalvė. Išnykdavo, palikdami tuštumą, nieko vietoj jų neįrašant. Ir vieni rinkosi tą tuščios širdies maudulį, o kiti - pro KGB kalėjimo langą ataidintį Konservatorijos bendraamžių muzikavimą. Ir ta ilgesinga gaida vesdavo jų jaunystę tolyn - į neužtveriamas erdves ir niekam nepavaldų laiką.

Šaltiniai ir literatūra

1. Buvęs LSSR VSK archyvas (toliau -VSKA). F3. B.41/13L L135.

2. Ten pat. F.10. B.15/9. L119,190,298.

3. Ten pat L165.

4. Bagušauskas J. Lietuvos jaunimas laisvės kovose. V. 1992 P33.

5. VSKA. F3. B.35/3. L218.

6. Ten pat F.6. B.71/48. L92-93.

7. Ten pat F3. B.77/2 L.194-195.

8. Ten pat B.66/2. L234.

9.    Ten pat. F.10. B.18/1. Ll-20.

10.    Ten pat F.6. B.71/48. L8.

11.    Studentų byla. V. 1995. P3.

12.    Laisvės kovų archyvas. Nr.7. K. 1993. P.84-109.

13.    VSKA. F.10. B.9/4. L.118-119.

14.    Ten pat F3. B.56/43. T.l L28.

15.    Ten pat B. 60/7. L4.

16.    Ten pat F.10. B.13/27. L55-56.

17.    Ten pat F3. B.71/48. L54-56, 86, 92-

93, 111-112

18.    Ten pat B.lll/1 L39-43.

19.    Ten pat B.77/2 L42-43, 130-133, 193, 341

20.    Ten pat F.10. B.61/6. L164.

21.    Ten pat F3. B.lll/1 Ll-12

22.    Ten pat B.77/2 L340-341

23.    Ten pat F.6. B.71/48. L17-22

24.    Ten pat F.3. B.77/2 L.114-130.

25.    Ten pat B.67/8. L.71-89, 108, 113, 146.

26.    Ten pat B.66/L Ll-2, 32-34, 54-55, 69-86.

27.    Ten pat B.92/3. Ll-8, 16, 17.

28.    Ten pat B.87/3. Ll-3,17, 63.

29.    Ten pat B.71/48. Llll-112

30.    Ten pat F.10. B38/14. L16-17.

31.    Ten pat F3. B.67/8. L205.

32.    Ten pat 1-226.

33.    Nenugalėtoji Lietuva V. 1993. T.L L15.

34.    VSKA. F.10. B.18/1. Ll-27.

35.    Ten pat F3. B.77/2 L42-45.

36.    Ten pat B.87/3. L6O70.

37.    Ten pat B.67/8. L209-215.

38.    Ten pat R92/3. L70.

39.    Ten pat Ll-8.

40.    Ten pat B.lll/1 L27.

41.    Ten pat B.67/8. L238.

42.    Ten pat L.139-140.

43.    Ten pat L242-246.

44.    Ten pat L310.

45.    Ten pat L315-320.

46.    Ten pat L318.

47.    Ten pat L240241

48.    Ten pat B.71/48. L.54-56, 111-112; F.10. B.18/1. Ll-27.

49.    Ten pat F.10. B38/14. L18.

50.    Ten pat B38/15. L.l-7.

51.    Semaškaitė J. Gilūs vandenys tyliai teka

// Į laisvę. Nr.122. 1995m. gruodis. P.49-56.

52.    VSKA. F3. B.67/8. L83.

53.    Ten pat B.103/3. L22

54.    Ten pat. L15-20.

55.    Ten pat F.10. B38/14. L148, 159.

56.    Ten pat L48-49.

57.    Ten pat F3. B.92/3. Ll-8.

58.    Ten pat F.10. B38/14. L25-29.

59.    Ten pat L28; F3. B.77/2 L57-59.

60.    Ten pat F3. B.77/2 L291-310, 318-319.

61    Ten pat L303.

62    Ten pat F.10. B.61/6. L5864.

63.    Ten pat.

64.    Ten pat F3. B.87/3. L45.

65.    Ten pat L20.

66.    Ten pat B.92/3. L78.

67.    Ten pat B.77/2 L15.

68.    Ten pat B.92/3. L.67.

69.    Ten pat B.lll/1 L5.

70.    Ten pat L39-43.

71    Ten pat B.103/3. L.5-7.

72    Ten pat B.87/3. L79.

73.    Ten pat L88.

74.    Ten pat B.77/2. L320.

75.    Ten pat B.87/3. L8.

76.    Ten pat B.77/2 L174.

77.    Baltinas E, Karinauskas V. Mūsų idėjinio nacionalistų nuginklavimo ir tolesnio jų panaudojimo kontrapropagandinėse priemonėse patirtis // Sbornik KGB SSRS. Nr.125. 1988. P.5055.

78.    VSKA. F3. B.77/2 L43-44.

79.    Ten pat B.71/46. L.149-154.

80.    Ten pat L.140152

81.    Ten pat B.77/2 L307.

82.    Ten pat L308.

Viešos profilaktikos, įvykdytos Kauno žemės ūkio akademijos studentui S.Grigaičiui 1959m. posėdžio protokolas

Kauno Žemės ūkio akademijos mechanizacijos fakulteto komjaunimo

aktyvo ir I kurso studentų susirinkimo, įvykusio 1959m. gruodžio 14d.,

Protokolas

Susirinkime dalyvauja 250 studentų.

Susirinkimo pirmininkas - mechanizacijos fakulteto dekanas drg. Petrauskas.

Sekretoriatas: studentai Raila, Lavrentjevas.

Dienotvarkė

1. Studento S.I.Grigaičio personalinė byla.

Išklausę KGB pfie Liet. SSR MT darbuotojo drg. Urbaičio informaciją apie mechanizacijos fakulteto I kurso studento Sigito Grigaičio antisovietinę veiklą, studentai savo pasisakymuose pasiūlė:

1.    Paleckis V. Studentas Paleckis pabrėžė klausimo svarbą, nurodė antisovietinės veiklos niekšiškumą. Kilęs iš buožių šeimos Grigaitis gyveno parazitiškai, sąmoningai užsiėmė antisovietine agitacija, nukreipta prieš liaudies, komunistinės visuomenės kūrėjos, interesus. Prelegentas pabrėžė, kad Grigaičio veikla - tai ne nepilnamečio išsišokimai, o sąmoninga antisovietine veikla. Savo kalboje Paleckis pažymėjo, kad Grigaitis už priešišką veiklą, nukreiptą prieš Sovietų valdžią Lietuvoje, turi gauti atitinkamą atpildą. Drg. Paleckis aštriai pasmerkė liaudies priešo Grigaičio elgesį ir pasiūlė nuteisti jį 3 metams pataisomojo darbo.

2.   Golubovas. Grupės, kurioje mokosi Grigaitis, gruporgas savo pasisakyme pažymėjo, kad Grigaitis grupės draugams neatskleidė savo tikrojo veido, sugebėjo tai nuslėpti. Tokie Grigaičio veiksmai niekaip nesiderina su visuomenės morale. Nuostabu, kad tokiu metu dar yra žmonių, kurie nepastebi mūsų šalies pasiekimų, socialistinio lagerio galios augimo. Golubovas palaikė Paleckio nuomonę - nusiųsti Grigaitį į pataisos darbus.

3.    Mackevičius. Komjaunimo komiteto narys Mackevičius savo pasisakyme pareiškė, kad Grigaitis yra aiškus nusikaltėlis, jo veikla sąmoninga, todėl pasiūlė išsiųsti Grigaitį 3-4 metams pataisomųjų darbų.

Pasiūlymas iš salės: "Pasisakiusieji vadina Grigaitį draugu. Draugu vadinti jo negalim. Ar gali jis būti mūsų draugu, jei kovoja prieš mus?! Tai kapitalistų šuo, kuris pasiruošęs perkąsti gerklę sovietiniams žmonėms, t.y. mums. O

dabar gretinasi prie mūsų." Šis pasiūlymas buvo sutiktas visuotinu pritarimu, aplodismentais.

4.    Apynys. Profsąjungos komiteto pirmininkas drg. Apynys nurodė, kad Grigaitis nerado ir neras dirvos kolektyve.

Išlepintas, viskuo aprūpintas, nepažinęs gyvenimo Grigaitis vykdė antisovietinę agitaciją, šantažavo garbingus sovietinius žmones, kovojo už prarastą buožės tėvo turtą, tikriausiai sukauptą darbo liaudies prakaitu. Apynys griežtai pasmerkė Grigaičio antisovietinę veiklą, siūlė skirti jam 3-4 metus pataisomųjų darbų.

Savo kalboje jis taip pat pažymėjo, kad dar yra žemo idėjinio-politinio lygio studentų. Kaip pavyzdį paminėjo III kurso I grupės studentą Baranauską ir Budraitį.

5.   Šatenšteinas - I kurso studentas.

"Sunku patikėti", - kalba Šatenšteinas, - "kad šiuo metu, kai mūsų šalis sėkmingai vystosi ir žydi, atsiranda tokie elementai, kaip Grigaitis, nenorintis suprasti mūsų pergalių. Būtent tokie grigaičiai ir į jį panašūs fašistinės okupacijos metais žudė dorus, nekaltus žmones, mūsų šalies patriotus. Kalbėtojas priminė VI, IX fortų siaubą. "Grigaitis kaip tik siekė to, kad šis siaubas pasikartotų. Šiandieninėse sąlygose Grigaitis ir jo bendrininkai nerado dirvos kolektyve, o kas, jei tai būtų buvę pirmaisiais pokario metais. Be abejo, tokie grigaičiai būtų su ginklu rankose lieję kovotojų už šviesią ateitį kraują. Gailėti Grigaičio neverta. Tokiems kapitalizmo išsigimėliams ne vieta mūsų aplinkoje.

Drg. Šatenšteinas pabrėžė jo veiklos sąmoningumą, aiškius antisovietinius kėslus. Pabaigoje kalbėtojas pasiūlė išsiųsti Grigaitį 5 metams pataisomųjų darbų į kokį nors Šiaurės rajoną.

6.    Žilionis- mechanizacijos fakulteto I grupės komjaunimo organizacijos sekretorius savo kalboje pažymėjo, kad tokiems kaip Grigaitis ir į jį panašiems buožių sūneliams nepatinka Sovietų valdžia. Norėdamas susigrąžinti savo tėvo turtą, o tuo pačiu atkurti kapitalistinę santvarką Lietuvoje, dar būdamas vidurinėje mokykloje, Grigaitis prisiekė kovoti prieš sovietų santvarką. Jie negalėjo pakęsti tokios padėties, kad šalia jo mokykliniame suole sėdi darbininkų, kolūkiečių vaikai. Pabaigoje drg. Žilionis pareiškė, kad Grigaitis turi gauti pagal nuopelnus. Pasiūlė nubausti trejiems metams pataisomųjų darbų.

7.    Bulys - Grigaičio akademinės grupės draugas siūlo trejiems metams išsiųsti Grigaitį į pataisomojo darbo lagerį.

Iš salės pateiktas pasiūlymas išklausyti Grigaitį. Kai kurie dalyviai priešinosi šiam pasiūlymui, bet, daugumos nuomone, žodis buvo suteiktas Grigaičiui.

8.    Grigaitis savo kalboje stengėsi išsisukti, apgailestaudamas, kad tik dabar suprato savo klaidą, antisovietinę agitaciją jis vedė nesąmoningai. Stengėsi savo kaltę suversti bendrininkams.

Išsisukinėdamas nuo konkrečių atsakymų į iš salės užduotus klausimus, verkšlendamas buožės sūnelis, liaudies priešas Grigaitis stengėsi apgauti kolektyvą, rasti gynėjų, bet ilgai kalbėti jam neteko. Balsai iš salės pareikalavo baigti šį pasisakymą. Tai parodė, kad kolektyve nėra kapitalistinio išsigimėlio gynėjų.

Įklausimą iš salės - ar kas žinojo apie jo vykdomą antisovietinę veiklą, Grigaitis buvo priverstas atsakyti, kad salėje yra jo draugas iš vidurinės mokyklos Rainys, kuris žinojo apie jo priešišką veiklą.

9.    Paleckispasakė, kad Grigaitis veltui verkšlena ir stengiasi apgauti susirinkimą. Neverta gailėti liaudies priešo. Tinkamu momentu jie mūsų nepagailėtų. Tegu doru darbu išperka savo kaltę.

Salė triukšmingai pritarė Paleckio siūlymui. Visi dalyvaujantys reikalauja Rainio pasiaiškinimo.

10.    Rainys.Savo kalboje Rainys pažymėjo, kad pažįsta Grigaitį nuo mokymosi vidurinėje mokykloje laikų. Rainys prisipažino, kad jis žinojo apie Grigaičio ir jo draugų ketinimus prieš 1958m. vasario 16. J klausimą iš salės paaiškinti, kaip jis pats asmeniškai vertina šį poelgį, kalbėtojas išsisuko nuo konkretaus atsakymo. Jis siūlo pasiųsti Grigaitį į gamybą ir atiduoti auklėti draugams. Pastebi, kad visi padaro klaidų. Pats nebūdamas komjaunuolis, Rainys nurodo komjaunimo organizacijos darbo trūkumus. Iš Rainio pasisakymo matyti, kad jis užstoja savo draugą Grigaitį, stengiasi užglaistyti Grigaičiui siūlomą bausmę. Dabar, kai Grigaitis demaskuotas ir už savo veiksmus turi gauti atitinkamą bausmę, jo draugas Rainys siūlo auklėti. Tai kodėl Rainys neauklėjo, kai buvo laikas? Tokie ir panašūs klausimai buvo iš salės užduodami Rainiui, bet šis, kaip ir Grigaitis, nieko konkretaus neatsakė. Matyt, kad ir jo kailis ne visai švarus.

11.    Bulanovas.Jis nurodė, kad, apgaudamas draugus, Grigaitis nori pritapti prie studentų kolektyvo. Bulanovas siūlo taip pat ir Rainį nusiųsti į darbo koloniją, nes jis žinojo apie Grigaičio antisovietinę veiklą, bet nesistengė tam sukliudyti, o dabar Rainys, užuot atskleidęs Grigaičio nusikalstamą veiklą, bando meluoti kolektyvui.

12.    Ferensas.Lietuvos LKJS CK sekretorius pabrėžė, kad Rainys dabar siūlo auklėti, bet pats to nedarė. Grigaičiui tiek svetima buvo Sovietų valdžia, kad jis nekentė visuomeninių ir politinių paskaitų, todėl jų nelankė. Drg. Ferensas siūlo kalbėti ne tik apie Grigaitį, bet ir apie Rainį. Jis, kaip klasės draugas, tyli, išsisukinėja nuo atsakymų į klausimus, sėdi kaip žiurkė po šluota.

CK sekretorius pažymėjo, kad kolektyvas teisingai suprato Grigaičio nusikaltimus ir juos teisingai vertina.

13.    Ivaška. Komjaunimo sekretorius nurodė, kad Rainys toks pat liaudies priešas. Rainys "domisi" komjaunimo organizacija tam, kad rastų menkiausius trūkumus, o tada juos išpūstų ir panaudotų antisovietiniam šmeižtui.

Drg. Ivaška siūlo abiem nusikaltėliams vienodą bausmę.

14.    Paleckis. Drg. Paleckis siūlo Rainį nusiųsti į gamybą, kad ten doru darbu pateisintų save.

15.    Petrauskas. Mechanizacijos fakulteto dekanas pasmerkė Grigaičio elgesį, siūlė jį išmesti iš Akademijos ir, atsižvelgiant į susirinkimo nutarimą, perduoti jį teismo organams.

Nutaria:

1.    Pasmerkti studento Sigito Grigaičio antisovietinę veiklą, prašyti Žemės ūkio akademijos rektoratą išmesti jį iš Akademijos ir, atsižvelgiant į susirinkimo dalyvių siūlymus, perduoti medžiagą apie Grigaitį teismo organams galutiniam sprendimui.

2.    Už neprincipingumą, Sigito Grigaičio antisovietinės veiklos nuslėpimą ir neatvirą elgesį susirinkime prašyti rektoratą išmesti studentą Vidą Rainį iš Akademijos ir nusiųsti jį į kolūkinę gamybą.

Pasirašė:

Pirmininkaujantis    (Petrauskas)

Sekretoriatas (Lavrentjevas) (Raila)

Asmeninius drg. Petrausko, Lavrentjevo ir Railos parašus tvirtinu: Kadrų skyriaus virš. (Parašas) (Antspaudas)

Išvertė: KGB prie Lietuvos SSR MT 4 valdybos 1 -o skyriaus operatyvinis įgaliotinis - jaun. leitenantas (Ruginis)

VSKA. F.3. B.77/2. L.72-76.

• Ankstesnis
• Sekantis