POKARIO LIETUVA ČEKISTŲ DOKUMENTUOSE

REPRESINĖS STRUKTŪROS

Juozas Starkauskas

Kovoti su šimteriopai galingesniu priešu pokario metais partizanus skatino viltis atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau okupantų ir komunistų partijos represinės struktūros dar labiau provokavo šį, precedento Europoje neturintį partizaninį pasipriešinimą. NKVD, MVD, NKGB, SMERŠas, pasieniečiai, vidaus kariuomenė, stribai ir kt savo žvėrišku elgesiu tą karą darė dar nuožmesniu. Toliau pateikiami dokumentai, jų ištraukos gal padės geriau suvokti okupacijos metų siaubą to nepatyrusiems.

Dokumentuose pateikiami pačių okupantų ir kolaborantų-partinių funkcionierių, prokurorų, čekistų ir kitų veikėjų suregistruoti atvejai, kai represinės struktūros, kalbant sovietiniais terminais, "nusižengė sovietiniam teisėtumui", o iš tiesų - nušovė, nukankino, išprievartavo, apiplėšė ar pan. net priešintis nebandžiusį, partizanų nerėmusį mūsų tautietį.

Iš straipsnio pabaigoje pateikiamų dokumentų matome, kad pokario metų mūsų žmogus iškyla kaip kilni asmenybė, linkusi vardan idealų rizikuoti, aukotis.

Komunistų partijos (bolševikų) Centro Komitetas siųsdavo žmones į periferiją skaityti paskaitas ir kitoms užduotims, o grįžę jie rašydavo ataskaitas. Ataskaitose, dažniausiai A.Sniečkui, rašoma gana atvirai, kaip idėjos draugui, nuo kurio nenorima slėpti tiesos. Toks atvirumas, kartais net sielojimasis rodo, kad kai kurie ataskaitas rašę dar nebuvo visiškai praradę žmoniškumo, tiesos ir doros suvokimo. Nors ir šioms sąvokoms komunistai jau buvo suteikę klasinę prasmę. Okupantų padaryti nusikaltimai Lietuvos žmonėms būdavo priskiriami ne komunistinei sistemai, bet atskirų žmonių žiaurumui. Nepaisant subjektyvių saujelės komunistų idealistų siekių, jų darbų pasekmės Lietuvai buvo baisios. Vadovaudamiesi ydinga ideologija, tapę visiškomis okupantų marionetėmis, jie patys palaipsniui nusirito į neišbrendamą nusikaltimų liūną. Ir vis dėlto, mano akimis, tie pokario komunistai,  nuoširdžiai tikėję komunizmo pastatymu, buvo garbingesni už tuos 6-9 dešimtmečio pokario komunistus karjeristus-cinikus (A.Brazausko teigimu, 9 dešimtmetyje komunizmu tikėjo gal tik 3 proc. buvusių partinių). Štai kokią Lietuvą matė kai kurie kompartijos funkcionieriai ir čekistai.

F.Bieliauskas (1914-1985, aktyvus kompartijos veikėjas, kurį laiką buvęs CK sekretoriumi propagandai, ilgametis CK biuro narys), tuo metu Kauno KP(b) partijos sekretorius, savo pranešimą pavadino "Apie piliečius, mūsų baudžiamųjų organų neteisėtai sušaudytus Čekiškėje". Pranešime rašoma, kad 1945 05 28 ar 29 dienomis NKVD kariuomenė sušaudė 9 nekaltus žmones. Iš jų Juozą Ananką sušaudė dėl gerų aulinių batų, kuriuos, nušovę žmogų, tuoj numovė. Bieliauskas rašo: "...Čia įvyko didelis nusikaltimas, kuris kilo todėl, kad daugelis rusų draugų, atsiųstų kovoti su banditais (t.y. su partizanais - J.S),turi neteisingą supratimą apie vietinius lietuvius gyventojus: girdi, visi jie banditai, į kurį nešauni, vis į tikslą pataikai. Matyt, ir minimų žmonių sušaudymas yra pateiktas opersuvestinėse kaip banditų sušaudymas."

Toliau F.Bieliauskas rašo apie valsčiaus NKVD operayvinį įgaliotinį Kočkiną, kaip paskutinį girtuoklį ir perėjūną. Jis, atsiradęs Čekiškėje, pasakė "Ne mylėt mane turi vietiniai, o bijoti, teroru aš įvesiu tvarką"1. Atrodo, kad kaip ir dauguma girtuoklių, sadistas Kočkin pasakė tai ką daugelis čekistų rusų turėjo galvoje, bet ko viešai nesakydavo, o tik aptardavo tarp savųjų, neretai girtų orgijų metu.

To pačio F.Bieliausko 1945 0629 rašte CK sekretoriui K.Preikšui rašoma: "...Sovietų valdžią visur vadina rusų valdžia, Kruonio valsčiuje rusų draugai proteguoja tik rusus, to pasėkoje netgi istrebitelių būryje iš 60 (pagal sąrašą) žmonių, tik 8 lietuviai visur tik rusų kalba ir t.t" "...Valsčiuose vyrauja nacionalinis priešiškumas, išreiškiamas jis kaip Čekiškėje, kada atsiųsti rusų draugai galvoja, kad visi vietiniai yra banditai arba su jais surišti, o vietinis aktyvas rusų draugus vadina girtuokliais.."2. Matyt, vietiniai okupantų pastumdėliai tuo metu dar nebuvo taip kaip rusai įsismaginę samagoną maukti.

Lietuva buvo okupuota, joje veikė okupantų valdžios struktūros. Tų struktūrų veikla tampa dar aiškesnė, žinant, kad per 90 proc. visų represinių struktūrų darbuotojų buvo svetimtaučiai, daugiausia rusai. Jie buvo patikima atrama komunistų valdžiai bet kita vertus, nepažindami krašto, nemokėdami kalbos, jie ir daug prasčiau dirbo. Štai ką apie tai 1946m. pabaigoje rašė CK karinio sektoriaus vedėjo pavad. Rožanovas, apsilankęs Lazdijų apskrityje (bet padėtis ir kitose apskrityse, matyt, buvo panaši): "Dideliu trukdymu operatyviniams žvalgybos organams yra tai, kad nemokama lietuviškai. Valsčių centruose yra po 2-3 vietinius draugus, mokančius kalbą, o kiti operatyvininkai jos nemoka ir nesimoko. Į pasimatymus su agentais eina lydimi vertėjo ir priedangos, o tai veda į rekonspiraciją"3. Mat lankydami agentus ir norėdami tai užmaskuoti, čekistai tarsi darydavo kratą pas jį ir pas jo kaimynus. Tokiai maskuotei sugaišdavo daug laiko.

Nesugebėjimą ar nenorą išmokti lietuviškai savo rašte LSSR vadovybei gana plačiai aprašė LSSR MVD kariuomenės karinis prokuroras pplk. S.Grimovič. Pasak jo, savo nesugebėjimą, prastą darbą čekistai bando kompensuoti masiškais areštais ir mušimu tardant. "Mušimas tardymo metu arba taikymas kitų fizinio poveikio priemonių turint tikslą gauti reikiamus parodymus, neišnyko iki šiolei ir kai kada turi ypatingai bjaurų charakterį." Toliau jis pateikia pavyzdį, kai 1948 07 29 įLeipalingio MGB valsčiaus poskyrį atėjo A.Bubnelis ir pranešė, kad nušautas jo draugas komjaunuolis V.Butkevičius. Uždarytas į požemį, 10 dienų vyr. tardytojo Močalino muštas, liepos 10d. Bubnelis nusižudė, įšokęs į kieme esantį šulinį. Tada tardytojas Močalinas atgaline data (07 09d.) surašė tardymo protokolą, kuriame Bubnelis neva prisipažįsta pats nusižudęs, be to, jam neva padėjusi teroristų grupė-J.Mickevičius ir J.Gegužis. Šie, taip pat kankinami, irgi prisipažino tai padarę. Visa ši kankinimų ir prisipažinimų epopėja išaiškėjo teismo metu (unikalus atvejis, nes paprastai teisėjai į tai dėmesio nekreipdavo- J.S.).Prokuroras savo raštą baigia šitaip: "Analogiškų atvejų daug"4.

Okupantų valdžia, paremta atviru fiziniu teroru, nedaug tepakito per visą pirmą okupacijos dešimtmetį. Tas pats pplk. S.Grimovič pranešime A.Sniečkui apie "revoliucinio teisėtumo pažeidimus 1945-1946m." rašė tą patį: "Labiausiai paplitę nusikaltimai tarp Liet SSR MVD ir MGB darbuotojų 1945 ir 1946m. buvo neįstatymiški sušaudymai, užmušimai, mušimai ir plėšimai"

Užtenka nurodyti kad grubiai pažeidus socialistinį teisingumą iš LSSR MVD ir MGB darbuotojų pusės, nukentėjo taikūs gyventojai užmušta ir neįstatymiškai sušaudyta 1945m. - 46 žmones, per 1946m. 6 mėn. - 31 žmogus, sužeista ir sumušta 1945m. - 32 žmonės, per 5 mėn. 1946m. — 79 žmonės, apiplėšta 1945m ir 1946m. per 5 mėn. - per 300 ūkių"5. Bereiktų pridurti, kad čia išvardyti nusikaltimai- tik maža dalelė visų nusikaltimų, nes daugelis jų buvo užmaskuojama įvairiais būdais nušautas neva bėgant, neva priešinosi ginklu ir todėl "likviduotas" ir t.t.

Tuo pačiu metu kitas sovietinis juristas - LSSR MVD kariuomenės Karo tribunolo pirmininkas pplk. Chaliavin taip pat A.Sniečkui pateikia panašių čekistų darbų pluoštą. Pasak jo, 1946m. 1 ketvirtį už įvairius sunkius nusikaltimus buvo teisiami 27 MVD ir 6 MGB darbuotojai. Pateikia kelis, jo nuomone, ypatingesnių nusikaltimų aprašymus. 1946 02 13 buvo teisiami Saldutiškio valsčiaus MVD operįgaliotinis Z.Isaikin ir to pat valsčiaus poskyrio viršininkas S.Sorokin. Isaikin buvo įsakęs stribams prie Jakimavičiaus namo pamesti šautuvą. Neva ginklo ieškodami, to žmogaus sodyboje darė kratą, kratydami paėmė akordeoną, o Jakimavičių areštavo. Isaikinui įsakius, pastarasis buvo sušaudytas, akordeonas parduotas už 2000 rub., pinigai pasidalyti.

Kitas Chaliavino aprašytas atvejis buvo toks. Kupiškio valsčiaus l.e. MVD viršininko pareigas S.Sapko 1945m. rugpjūčio mėn. su stribais Lukmiškių kaime kratė ieškodami ginklų. Prie Rasiulio namo buvo apšaudyti partizanų. Po 15-20 min. po susišaudymo įėjęs į Rasiulio namą, Sapko iš automato sušaudė 49 metų A.Rasiulienę ir 70 metų Kalkienę, po to visą ūkį padegė. Grįžęs prie mašinos, kur buvo sulaikyti Gabrinas ir jo sesuo už ginklo laikymą, įsakė stribui Paltrukui juos sušaudyti, imituojant pabėgimą. Sužeistam Gabrinui pasisekė pabėgti, o jo sužeistą seserį Sapko įsakė įmesti į degantį kluoną, bet stribai to nepadarė, paguldė greta degančio kluono6. Ir šiems puolusiems žmonėms kartais prabildavo sąžinė.

Apie sovietų valdžios padėtį apskrityse, o ypač valsčiuose, 1945 07 04 rašo Ozarskis (E.Ozarskis 1908-1980m. aktyvus kompartijos veikėjas, užėmęs įvairius postus partijoje - CK sekretoriaus ir vyriausybėje - MT pirmininko l-ojo pavaduotojo), aplankęs Utenos, Ukmergės, Zarasų, Švenčionių apskritis. Jo išvados tokios:

"Visose partinės-sovietinės ir ūkinės veiklos grandyse darbo pobūdis ne puolamasis, o ginamasis.

Šioje šviesoje reikia nurodyti mūsų istrebitelių darbą. Pagrindinio vaidmens kaip ginkluoto kumščio prieš banditų veiksmus ir kaip organizacijos, į kurią galima būtų remtis vykdant visas ūkines ir kt. priemones — mūsų istrebitelių būriai nesuvaidino. Priežastys ir subjektyvios (priklauso nuo apskrities vadovybės) ir objektyvios (priklauso nuo centro).

Prie subjektyvių priskiriu:

1.    Mūsų apkomai leido istrebitelių batalionams užteršti atsitiktiniais nusikaltėliais ir kai kuriais atvejais netikrais banditų atžvilgiu (suprask — į stribus partizanai infiltravo savo žmones — J.S.).

2.    Šie būriai nelabai panašūs į karinę ginkluotą armiją, drausmė labai prasta, karinio pasirengimo nėra, apmokymas, kaip elgtis su ginklais ir kovoti su banditais, nevykdomas. Politinis-masinis darbas prastas.

3.    Šie būriai nenuteikiami ir neauklėjami puolimo dvasia, neoperatyvūs ir nenaudojami vykdant visas partines priemones. Daugelis jų tūno vietoje.

Prie objektyvių priežasčių reikia priskirti:

Ypatingai sunkias materialines-buitines sąlygas. Spręsti maitinimo, aprangos, apavo, ginkluotės problemas apskritys savo jėgomis negali.

Visos šios priežastys atvedė į tai, kad istrebiteliai daugumoje nepasiteisino savo paskirties, neturi autoriteto"7.

Nuo savęs dar galima pridurti, kad ir tada, kai tie žmonės, dažniausiai griuvenos, buvo pradėti ir maitinti, ir rengti bei gerai ginkluoti kovingesniais ir drausmingesniais netapo. Tiesiog jie nebuvo tokios prigimties — iš kuino ristūno nepadarysi

Vienas iš tų nedaugelio partinių funkcionierių, kurie bandė nors šiek tiek laikytis tiesos ir apginti visiškai nekaltus, sovietams netgi nesipriešinusius žmones, buvo Panevėžio apkomo instruktorius Pranas Simutis, vienas iš nedaugelio partinių funkcionierių, kariavęs 16 divizijos gretose. Matyt, todėl, kad išdrįsdavo paliesti kai kuriuos skaudžius dalykus, šis vyras taip ir nepadarė jokios karjeros, vis likdavo trečiaeilėse pareigose. O štai koks reikalas. Iš 43-ų Viešintų stribų tik 3 buvo lietuviai, kiti - sentikiai rusai (Viešintų valsčiuje sentikiai sudarė 30 proc. gyventojų). Šie Viešintų stribai, vadovaujami NKVD viršininko j.ltn. Neprijenkos, visame valsčiuje plačiai žudė ir plėšė. Buvo nužudyti Kavaliauskas, K.Didešianikis, Kazlauskas, A.ir J.Pečkal kurie nebuvo partizanai, tačiau gulėjo numesti miestelio aikštėje. Šaudavo į bumą. Daug plėšikavo. Kai valstietis J.Pilkauskas pasiskundė prokuratūrai kad iš jo atėmė visą inventorių, tai jį areštavo, žiauriai sumušė, turto grąžino tik menką dalį. Mirtinai užvaikydavo savavališkai paimtus arklius. Stribai nuo metų pradžios buvo nušovę apie 80 kiaulių ir paršiukų, 10 karvių ir 2 arklius.

Gana smulkiai aprašytas brolių Antano ir Jono Pečkų sušaudymas. 1945m. vasarą Viešintų stribai L.Doranda, G.Šalgunov ir T.Petrakov juos išsivedė iš trobos ir kieme sušaudė. Grįžę į trobą, sumušė 70 metų tėvą ir motiną, atėmė žiedą, dviratį, nuavė nušautųjų batus, paėmė arklį. Į valsčiaus NKVD pranešė, kad nušovė banditus. Šį įvykį tyrė kelios komisijos, kurių paskutinioji vis dėlto nustatė, kad broliai nušauti "neteisėtai", nes legaliai dirbo miško darbuose ir turėjo reikiamus dokumentus8.

Instruktorius P.Simutis savo raštais, kuriuose įrodinėdavo, kad Viešintų stribai kariauja ne tiek su partizanais, kiek su lietuviais valstiečiais, buvo pasiekęs net patį "generalgubernatorių" M.Suslovą ir savo teisumą įrodė. Beje, P.Simučiui tai padaryti pavyko todėl, kad okupantai savo "darbelius" stengėsi užmaskuoti Tačiau Viešintose buvo peržengtos visos teisėtumo ribos. Beje, toli gražu ne kiekvienam pavykdavo įrodyti savo teisumą. CK, gavęs skundą apie čekistų, švelniai tariant, kruvinas kiaulystes, paprastai sudarydavo komisiją, kurioje daugiausia būdavo pačių čekistų. Pabuvusi vietoje ir neva ištyrusi reikalą, komisija parašydavo pažymą, kurioje patvirtindavo, o neretai ir paneigdavo partinių funkcionierių pateiktus faktus. Taip įvyko su toliau aprašomais įvykiais Antazavėje, kur siautėjo milicijos viršininkas Konišev. Zarasų apkomo sekretorius Mėlynis atvykusiai komisijai išsigynė sakęs, kad iš milicininkų galima visko tikėtis, net saviškių sušaudymo. Komisija padarė išvadą, kad S.Pupeikis per daug linkęs tikėti "buožiškų elementų, šmeižiančių čekistus", paskalomis.

Nemaža sielojimosi dėl netinkamo stribų ir milicijos darbo yra ir rašytojo Jono Šimkaus ataskaitoje. Šis sovietinis rašytojas (1948-1954m. - rašytojų sąjungos pirmininkas, svarbiausių kompartinių laikraščių redaktorius, vieno kito apsakymo autorius) 1945m. birželio mėn. partijos nurodymu važinėjo po Kruonio ir Pakuonio valsčius, susirinkimuose agituodamas partizanų gimines ir pažįstamus įkalbėti vyrus legalizuotis, išeiti iš miškų. Savo pranešime jis rašą "Iš tikrųjų milicijos ir ypač "istrebokų" veiksmai gerokai kenkia vietos ir apskrities tarybų valdžios autoritetui Kruonyje yra apie 60 "istrebokų" popieryje, iš jų 30 nuolat budi. Jie beveik neaprūpinami, tik šį (birželio mėn.) jie gavo šiokį tokį davinį. Jie gavo teisę nusipirkti batus po 300 rub. porą, betgi jie negauna jokio atlyginimo. Vadinasi, ir tuos 300 rub. jie turi iš kur nors "sukombinuoti". Jie ir kombinuoja iš valstiečių labo, kas sukelia didžiausią pasipiktinimą tarp valstiečių. "Istrebokų" tarpe, kaip ir visų kitų Kruonio tarybinių pareigūnų tarpe, labai įsigalėjęs girtavimas. Geriama, žinoma, iš valstiečių paimtą samagoną, o prisigėrę dažnai elgiasi kaip gyventojų priešai..." Ir toliau: "...Iš kitos pusės, daug žmonių skundėsi milicijos veiksmais, ypač žiauriu pasielgimu su suimtaisiais (mušimas, spardymas, nežmoniškas koliojimas). Suimtieji dažnai išlaikomi vietos daboklėje po keliais savaites, skundžiasi sumušami ir pagaliau paleidžiami Žmonės saka "Jei jau paleidžia, tai reiškia nekalti, o jei nekalti, tad kam gi juos mušti?"9

Tuo metu buvęs CK įgaliotinis Zarasų apskričiai S.Pupeikis (1903-1972, labiausiai žinomas kaip ilgametis marionetinės Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sekretorius, kurį laiką buvo švietimo ministru) 1945 02 04 rašte CK taip rašė apie savo apsilankymą viename iš Zarasų apskr. valsčių Antazavėje, kur karaliavo milicijos viršininkas Konišev, kuris, pasak Pupeikio, ką nori daro, ką nori - ima, be jokio reikalo, iš asmeninio keršto nušovė Ajočių kaimietį Paulauską. "Koniševo akyse rodėsi kad visi antazaviškiai banditai", - rašė S.Pupeikis." Lietuvos KP(b) Zarasų apskr. sekretorius Mėlynis, mums su juo būnant sausio mėn. Antazavėje, man pasakė: "Neužsibūkim nakčiai Iš jų visko galima tikėtis. Paskui mes kaltę banditams"10.

Dar kitas politrukas — Bilevičius (Elijas Bilevičius, g. 1904m. — aktyvus Maskvos agentas, prieš karą daug laiko praleidęs Rusijoje, po okupacijos užėmė įvairius ministrų postus marionetinėje vyriausybėje, reiškėsi ir kaip propagandinės literatūros gamintojas) A.Sniečkui 1945 06 30 rašė: "Yra daug skundų dėl istrebitelių siautėjimo ir neteisėtų veiksmų. Šie skundai daugeliu atvejų pagrįsti"11. Išvadas, kodėl taip yra, jis, aišku, padaro politrukiškas -mat, pasak jo, taip yra todėl kad stribai politiškai neauklėjami ir kad negauna atlyginimų. Politrukų pranešimuose nemaža apsimestinio naivumo. Vėlgi A.Sniečkui 1945 07 10 rašytame pranešime Kučinskas (L.Kučinskas -1902-1983m - senas ikikarinis politrukas, po karo dirbęs partinį darbą) po savo kelionės į Pietų Lietuvą pateikia tokį NKVD ir milicijos darbuotojų pokalbį: "Kodėl, kai mes atvykstame į valsčių ar į kaimą, visi išsibėgioja?"12

Išsibėgiodavo, nes nenorėdavo būti nušauti ar suluošinti o geriausiu atveju - sumušti ar išprievartauti. Ypač Lietuvos gyventojams buvo baisūs 1944-1945m., kai siautėjo vadinamųjų žaliakepurių velnių-pasieniečių pulkai ir NKVD kariuomenė, taip pat pasižymėjusi ypatingu žiaurumu. Ne ką nuo jų atsiliko ir kiti Raudonosios armijos daliniai Frontui slenkant per Lietuvą, jie niokojo žemę ir žmones ir po karo užplūdo gausiais garnizonais. Net toks čekistų budelis, kaip tuometinis LSSR NKGB ministras A.Guzevičius, 1944 metų pabaigoje atvykęs į Šilutę ir pamatęs, ką ten daro komendantūros karininkai, paleido tokią baisių rusiškų keiksmų tiradą, kad drįstu tik menką jo kalbos dalį pacituoti "„.Jūs plėšiate Lietuvą, kiekviename name jūs pasirašėte apie savo nekultūringumą, sadistai moradieriai, plėšikai-/../ Reikia plėšikus šaudyti ir statyti prie gėdos stulpo.."13

Pateikiu ir KP(b) Šakių apkomo sekretoriaus Čipkaus pranešimą, siųstą Sniečkui. Kažkieno užrašyta rezoliucija "Bylon" (vadinasi; reikalas numarinamas - J.S.)ir data 8 I 45. Čipkus rašo: "Pranešu, kad pastaruoju laiku Šakių apskrityje prasidėjo masiniai plėšikavimai. Kiekvieną dieną ir kiekviename valsčiuje įvyksta eilė apiplėšimų. Gyventojai labai bijo ir piktinasi, kadangi plėšimus vykdo kariškiai. Pavyzdžiui, Lukšių valsčiuje trys įsibrovę kariškiai išžudė visą šeimą.

Jau daug kartų kreipiausi į vietos karinių dalinių vadus, kad užkirstų kelią savavaliaujantiems kariams, bet jokio pagerėjimo nesijaučia, o priešingai.

Prašau jus, drauge sekretoriau, padaryti atitinkamus žygius per aukštesniąją karišką vadovybę, kad imtųsi priemonių plėšikavimui likviduoti.

Priede siunčiu vieno valsčiaus pranešimo nuorašą, o tokių pranešimų yra daug"14.

Rusų kareiviai dažniausiai plėšikaudavo "bukai", taip kaip jie buvo įpratę elgtis užgrobtoje Vokietijoje, t.y. naudodamiesi nugalėtojo teise, Lietuvą sąmoningai ar nesąmoningai priskirdami prie okupuotų kraštų. Tačiau kartais plėšikaudavo ir gana išradingai. Apie kareivių siautėjimus Radviliškio apylinkėse, kur, grįždami iš Vokietijos, kartais net 2-3 parom sustodavo ešelonai, pranešama štai kas. Plėšikai prie sodybų atvažiuodavo su mašinomis, žmogui pasakydavo, kad jis tremiamas į Rusiją, patardavo pasiimti, ką jis turi brangiausia, visa tai sukraudavo į mašinas, o pavažiavę kelis kilometrus, žmones iš mašinų išleisdavo, o turtą nusiveždavo15.

Ne tik kariškiai, visos sovietinės valdžios struktūros smagiai vogė, pamažu pripratindamos kone visą tautą. CK specialiai sudaryta komisija, aplankiusi Raseinių apskritį, CK sekretoriui Ozarskiui pranešė, kad toje apskrityje visi valdžios sluoksniai išvagia konfiskuotą iš žmonių turtą. Apie Nemakščių valsčiaus valdžią jie taip rašė: "Visas valsčiaus aktyvas, įskaitant ir MVD bei MGB darbuotojus, iš konfiskuoto turto gavo nemokamai karvių, kiaulių, avių, paukščių ir kt"16. Belieka pridurti, kad gaudami pasiglemžti, kolaborantai mielai dalyvaudavo toje turto atėmimo procedūroje, kuri iš pradžių vadinosi nubuožinimu, o vėliau - trėmimais. Beje, ir vėliau panašiai elgėsi daugelis Lietuvos kolaboruojančių iki pat šių dienų, tik keitėsi vogimo formos.

Pokario Lietuvoje siautėjo čekistai operatyvininkai, kariškiai, stribai, įvairūs aktyvistai, neatsiliko ir sovietinė milicija. NKVD kariuomenės prokuroras Pirogov buvo parengęs apžvalgą apie milicijos 1945m. I ketvirčio nusikaltimus, lygindamas juos su 1944m. IV ketvirčiu. Pagal jo pateiktus duomenis, 1944m I ketvirtį milicininkai padarė 39 nusikaltimus, o 1945m. I ketvirtį - 52, iš jų 1944m. "neteisėtai užmušė" (komunistų terminas1) du, o 1945m. I ketvirtį — 8 žmones. Toliau jis pateikia kai kurių milicijos darbuotojų elgesio pavyzdžius.

Štai jie. Ukmergės NKVD apskrities skyriaus kpL Zacharov įsakė milicininkams nueiti į naujokų šaukimo punktą ir atvesti keletą įtariamųjų. Milicininkai atvedė 7 žmones ir uždarė į areštinę (KPZ). Tą pat vakarą Zacharov milicininkui Semionovui liepė į kabinetą atvesti Petrą Dobužinską ir pradėti jį tardyti, norėdamas išgauti prisipažinimą, neva tas buvęs partizanu. Šiam neprisipažinus, 8 kartus peiliu smeigė į nugarą ir į krūtinę, po to nušovė ir kūną imetė į griovį.

Kitas pavyzdys. Raseinių NKVD apskr. skyriaus milicininkas J.Kairys be jokios priežasties mirtinai sužeidė senuką Dulskį. Į šūvio garsą išėjęs milicijos viršininkas vyr.ltn. Leskov liepė KPZ viršininkui senuką visai nušauti, sudarė medicininės apžiūros aktą ir užkasė lavoną už milicijos tvoros.

Rokiškio NKVD skyr. viršininkas A.Mamajev nuolat girtuokliavo, prievartavo, darė nesankcionuotas kratas, grobdavo turtą (žiedus, kostiumus ir kt.), paskui eidavo pas jaunas moteris, siūlydamas žiedų, o po to vėl atimdavo, sakydamas: "Aš milicijos viršininkas, ir jūs privalote mane viskuo vaišinti"17.

1945m. sausio mėn., NKVD-NKGB operatyviniam įgaliotiniui Abramovui įsakius, buvo areštuotas J.Senkevič iš Jašiūnų, kankintas, po to Abramovui įsakius, sušaudė jį budintis milicininkas Šlančin, o kitą dieną lavoną įmetė į seną šulinį. Tas pats Abramov 1945 0127 suėmė Jankovskį ir po kankinimų jį liepė milicininkui Glaichui sušaudyti18.

Kokį platų mastą buvo pasiekę "neteisėti" kankinimai ir nužudymai, galima sužinoti iš LSSR prokuroro M.Beliasnikovo 1946 06 19 rašto A.Sniečkui ir VKP(b) CK nariui V.Žavarankovui, kuriame rašoma: 'Tas faktas, kad pažeidimai įgavo platų mastą galima spręsti iš to, kad per 1945m. ir 1946m. šešis mėn. tik už užmušimus, sušaudymus, mušimus ir plėšimus patraukti baudžiamojon atsakomybėn 201 nurodytų ministerijų (ty. NKVD, NKGB - J.S.) žmogus, iš jų 112 karininkų"19.

Kad ir visiškai nekaltai nuskriausti, mūsų žmonės dažniausiai nedrįsdavo skųstis (okupantų elgesio motyvai mūsų žmonėms buvo nesuprantami). Dažniausiai čekistų ar aktyvistų nusikaltimai išaiškėdavo, nukankinus ar nušovus "ne tą žmogų", t.y. tokį, kuris buvo bent kiek su sovietų valdžia susijęs ir jį buvo kam ginti. Taip 1946m. liepos mėn. centrinė valdžia nustatė tris "neleistinus" sušaudymus. Vienas įvyko liepos 17d., kai Andriejavo (Šilutės apskr.) MVD valsčiaus poskyrio viršininkas Possocha ir operatyvinis įgaliotinis Kondratas sulaikė civiliais vilkinčius Klaipėdos kalėjimo prižiūrėtojus Bitę ir Venkų, kuriuos, nuvedę į mišką, sušaudė.

Šimkaičių (Raseinių apskr.) MVD valsč, poskyrio viršininkas Lavrentjev ir jo pavaldiniai Kandibora, Naglis, Muzyka sulaikė, sumušė, o po to inscenizavę pabėgimą (tokiu atveju žmogus turi būti nušautas į nugarą), sulaikytuosius Ustrimą ir Puodžiūną sušaudė. Triukšmas kilo po to, kai pasirodė, kad Ustrimas Antrojo pasaulinio karo metu kariavo rusų pusėje, buvo karo invalidas.

Vieną šlykščiausių nusikaltimų padarė 4-osios Vėtravo divizijos 34 pulko kariškiai Smimov, Glušin, Bulavin. Rugpjūčio 31d. Prienų raj, norėdami parodyti, kad labai stengiasi kovoti su partizanais (už tai — atostogos, premijos!), norėjo nušauti J.Tamulevičių, kuris nors ir sužeistas, pabėgo. Tada nušovė B.Šimkų, pristatę jį kaip partizaną. Pasirodo, kad suėmę Tamulevičių, jie jau buvo į savo dalinį pranešę, kad nušovė "banditą", o kadangi tas pabėgo, tai vietoj jo nušovė kitą, pirmą po ranka pasitaikiusį. Beje, apie šiuos nusikaltimus rašęs MVD karinis prokuroras S.Grimovič ne gailisi nekaltai nužudytų žmonių, bet smerkia tokius veiksmus tik todėl, kad visa tai "-griauna mūsų organų autoritetą tarp vietinių gyventojų, duoda medžiagos priešiškiems elementams ir demoralizuoja karius kovoje su banditizmu - sukuria kovos regimybę"20.

Tokius sušaudymo, nukankinimo, išprievartavimo, apiplėšimo ir pan. atvejus partiniai funkcionieriai ir čekistų prokurorai laiko "neteisėtais". Nors tokių atvejų buvo šimtai, jei ne tūkstančiai, išaiškinami buvo tik tie atvejai, kai čekistai persistengdavo ir nusikaltimų pėdsakų nepavykdavo paslėpti. Buvo ir "teisėtas" būdas žmogų nukankinti. Tam reikėdavo gauti iš NKVD, vėliau iš MGB ministro ar jo pavaduotojų leidimą imtis vadinamų "aktyvių tardymo metodų". Čekistų žargonu tai reiškė kankinimus. Kankinami buvo beveik visi, kurie turėjo ryšių su partizaniniu pasipriešinimu. Be to, čekistai masiškai kankindavo ir be jokių leidimų: žmogų tardydavo naktimis, o dieną neleisdavo išsimiegoti; valandų valandas tardydavo pasodinę tik ant kėdės kraštelio; už atsisakymą išduoti ar kokia kita dingstimi įmesdavo į vandens pilną karcerį ir t.t Čekistų išradingumas buvo tikrai velnio padiktuotas. Apie kai kuriuos kankinimus, ypač tuos, kuriuos patyrė mūsų merginos, rankos nekyla rašyti.

Sovietiniai įstatymai leido žmogų nuteisti už akių ne tik bet kokios trukmės bausmei iki 25-erių metų, bet ir sušaudyti ar pakarti, ne tik šio žmogaus advokatui, bet net pačiam žmogui teisme nedalyvaujant. Taigi vadinamajam pasitarimui galima buvo priimti bet kokį sprendimą ir kaip nori nubausti ne tik okupacijai besipriešinantį, bet ir niekuo nekaltą, patiems čekistams imituojant veiklumą ir budrumą.

Tik maža dalis okupantų ir kolaborantų padarytų nusikaltimų jų pačių fiksuota. Įvairaus plauko čekistai, paprastai nukankinę žmogų ar norėdami jį sunaikinti, imituodavo pabėgimą, nušaudami žmogų į nugarą, arba jų gydytojai nustatydavo, kad žmogus mirė nuo širdies nepakankamumo. Tik retas kuris iš nukentėjusiųjų ar jų giminių drįsdavo teisybės ieškoti. Dalis nusikaltimų išaiškėdavo čekistams tarp savęs susinėjus arba tarp jų atsiradus naivesniam, dar ne visiškai sąžinę pragėrusiam. Daugiausia nusikaltimų išaiškėdavo, kai keisdavosi represinių stuktūrų pavaldumas. Ypač daug nusikaltimų buvo atskleista po Stalino mirties 1953 metais, kai panaikinus MGB, jos funkcijas perėmė MVD.

Daugiausia okupantai ir kolaborantai Lietuvos žmonių nužudė ir suluošino 1944-1945m. Tačiau nereikia manyti, kad vėliau liovėsi. Apgirtę nuo nekontroliuojamos valdžios ir nuo samagono, partiniai komsomolcal čekistai stribai ir visos kitos sovietų valdžios pakeltos padugnės, remdamiesi klasių kovos teorija, jautėsi turį ne tik moralinį, bet net ir teisinį pagrindą naikinti visus, jų žargonu "lietuviškai-vokiškus buožinius elementus". Vėliau, po 1945m., terorą bandyta šiek tiek sunorminti, kankinti ir žudyti "teisėtai", tačiau ir "neteisėtų" žudymų vėl ir vėl atsirasdavo pokario tikrovėje.

Prokuroras F.Budagovskis VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui V.Ščerbakovui 1947m. pradžioje rašė: 'Tačiau pastaruoju metu įstatymų pažeidimų tarp vietinių darbuotojų, o ypatingai tarp MVD ir MGB organų darbuotojų vėl pradėjo daugėti. Yra daug faktų, kai buvo užmušami nekalti žmonės, neteisėtai areštuojami mušami ir prievartaujami sovietiniai žmonės, iš gyventojų asmeninei naudai paimamas turtas ir daiktai bei pan. /.../

Taigi 1946m. III ketvirtyje iš MVD ir MGB organų darbuotojų patraukti baudžiamojon atsakomybėn 72 žmonės, IV ketvirtyje — 77, o vien per 1947m. pusantro mėnesio - 60 žmonių."

Toliau jis aprašo nemažai baisių atvejų, kai kuriuos papasakosiu.

1947 02 12 Šiaulių apskr. MVD operįgaliotinis su dviem stribais — Tomas ir Čelinskaja išvyko į Užvenčio valsč. Bumbalų kaimą aiškintis dėl vagystės. Ten nusigėrė, pakeliui apvogė J.Grigą - atėmė 2 maišus miltų, 20 kg lašinių. Šaudė. Po to nuėjo pas varganai gyvenantį J.Pamolį ir paprašė jo sūnaus, grįžusio iš RA, padėti sutaisyti roges. Kai jis išėjo į kiemą, šie jį pradėjo mušti, o kai jis ėmė bėgti-šaudyti ir sunkiai sužeidė. Po to įėjo į namus, sumušė senuką, ir su visa šeima uždarę, užrėmė duris, namą apdėjo šiaudais ir padegė.

1946m. gruodžio mėn. Papilės valsčiuje Paruošų ministerijos agentai Vedernikov ir Kubilaitis įteikė valstiečiams pasirašyti pasižadėjimus, kad per tris dienas valstybei pristatys nurodytą grūdų kiekį. Kas atsisakė pasirašyti pasižadėjimus, buvo suimti ir laikomi tol, kol pasirašė. Valstietis Volskis šaltyje buvo verčiamas bučiuoti šautuvo vamzdį, turėjo tupinėti ir buvo tampomas už ūsų. Tarp sulaikytųjų buvo 16-metė G-tė, B-nė ir S-nė. Jas išprievartavo Vedenikov, o B-nę ir G-tę dar ir stribas Strazdauskas, kuris užkrėtė jas venerine liga. B-nė- 4 vaikų motina.

1946m. gruodžio 23-24d. Biržų apskr. MGB viršininkas pplk. Kuzminov ir 358 šaulių bataliono štabo viršininkas mjr.Sabasaj gavo iš MGB darbuotojo Smirnovo žmonos pranešimą, kad jos vyras girtauja su partizanais pas Vosylių, priemiestyje. Nieko neišsiaiškinę, jie apsupo namą, sušaudė išeinančius Vosylių ir Smirnovą, po to apdėjo namą šiaudais, apmėtė granatomis ir padegė. Už šį savo beprotišką "darbelį" Kuzminas tegavo 20 parų arešto.

1946 01 22 Ordžonikidzės karinės mokyklos karių grupė, grįždama į Kupiškį, sustojo Didžiagrašio kaime, P.Keburio sodyboje. Kratydami rado dvi granatas, kurias, kaip vėliau paaiškėjo, paliko sūnus, buvęs MTS direktoriaus pavaduotoju, matyt, gintis nuo partizanų. Rusai išvedė visą 7 žmonių Keburių šeimą (šešetas - moterys su vaikais), penkis iš jų sušaudė, namą užmėtė granatomis ir padegė.

1946    1216 Alytaus apskr. 108 šaulių pulko j.ltn. Rotenkov girtas užkandinėje sulaikė apylinkės pirmininką Kavaliauską ir paruošų kontoros įgaliotinį Barisą, juos nuginklavo (pokaryje daugelis sovietinių valdininkų buvo ginkluoti) ir pakeliui, vesdamas į MVD būstinę, Barisą sušaudė, o Kavaliauską sunkiai sužeidė.

1947    02 18 Kauno apskr. MGB įgaliotinis Goravin ir du stribai Zapyškio valsčiaus Vučkolio kaime užėjo į Barausko sodybą, nusigėrė, susimušė ir nušovė valstiečius Bubrauską ir Cenkauską. "Nedisciplinuotumas ir palaidumas tarp MVD ir MGB darbuotojų tampa įprastiniu reiškiniu",- baigia raštą prokuroras21. F.Budagovskiui trūko ir drąsos, ir principingumo įvertinti visa tai, ką jis pateikė. Pripažindamas, kad čekistų nusikaltimai tampa kone įprastu reiškiniu, jis, be abejo, negalėjo kaltinti sovietinės sistemos, leidusios čekistams siautėti

Okupantų represinės struktūros, o ir pavieniai okupantai siautėjo dar ir todėl, kad po karų visada smunka moralė, ypač kareivių, perėjusių frontų pragarus. Karas nužmogina. Nors reikia pabrėžti kad skirtingai nuo vokiečių SS dalinių, kurie kariavo Antrojo pasaulinio karo frontuose, NKVD dalinių pirmose fronto linijose retai tebūdavo. Būtent baimė būti pasiųstiems į frontą, ko gero, ir vertė čekistus ypač žiauriai elgtis. Taigi čekistinei kariuomenei nelabai tiko pateisinimas, kad žiaurumą sukėlė karas. Jau pačioje komunistinėje ideologijoje (jei priešas nepasiduoda, jis sunaikinamas) buvo daug žiaurumo, kurį patologiški vadai Leninas ir Stalinas "išpuoselėjo" iki kraštutinumo. Siutino okupantus ir lietuvių nenuolankumas, nenoras priimti okupaciją kaip normalų reiškinį. Tik iš dalies teisūs tie, kurie teigia, kad jei Lietuvoje nebūtų buvę stipraus ginkluoto pasipriešinimo, aukų būtų buvę mažiau. Kaip rodo ne vienas anksčiau pateiktas pavyzdys, nuo okupantų dažnai kentėjo ir visai su partizanais nesusiję žmonės.

Ginti savo šalies nepriklausomybę yra visų šalies gyventojų prigimtinė pareiga. Lietuvos žmonės suprato, kad tik nepriklausomoje Lietuvoje galės išlaikyti savo kalbą, kultūrą, ūkį, nešdami naudą sau, savo šeimai ir kraštui Daugelį mūsų žmonių žeidė ir arši krašto ateizacija, Bažnyčios, kaip organizacijos, naikinimas.

O kaip mūsų krašto žmonės, Lietuvos laisvę gynę partizanai ir jų veikla atrodė partijos funkcionierių ir čekistų akimis? Dauguma jų nepatingėjo, ypač partizanus, visaip niekinti Tačiau kai kurie, susidūrę su žmonėmis, pasiryžusiais dėl tautos laisvės paaukoti netgi gyvybę, noromis nenoromis yra pareiškę ir čekistams neįprastų nuomonių.

Štai ištraukos iš ilgoko Vilniaus NKVD-NKGB operatyvinio sektoriaus viršininko plk. I.Rudyko pranešimo savo viršininkams, rašyto 1945m. rudenį "Nacionalistinis pogrindis pakeitė savo veiklos formas ir metodus, jie nuėjo į gilesnį pogrindį, persitvarkė organizaciškai ir atkakliai kovoja, kad būtų sukurtos masinės organizacijos, už įtaką tarp gyventojų.

Savo antisovietinėje veikloje lietuviški nacionalistai visiškai nekreipia dėmesio į vietinių partinių ir sovietinių organų jėgą ir autoritetą tarp vietinių gyventojų. Atsišaukimuose jie tiesiai sako, kad kaiptik išeis NKVD kariuomenė, jie vėl taps padėties šeimininkais apylinkėse ir dargi valsčiuose."

Toliau, kalbėdamas apie tai, kad dažnai apie partizanų ruošiamas bausmes išdavikams žinodavo daug žmonių, tačiau "nebuvo atvejo, kad apie nacionalistinio pogrindžio ruošiamus teroristinius aktus gyventojai praneštų vietiniams partiniams ir sovietiniams organams"22.

Po poros metų beveik tokią pat Lietuvą vaizduoja Biržų kraštą "aptarnavusio" MGB 4-osios šaulių divizijos 137 pulko štabo viršininkas mjr. K.Vlasov. Šis čekistas kariškis parašė laišką Stalinui (o jis nusėdo MGB archyve), aprašydamas, kokia padėtis. Minėtas pulkas kovojęs prieš Vytauto apygardą, kurioje tada buvo apie 400 partizanų. Laiške dėstoma, ką reikėtų daryti, kad būtų palaužtas lietuvių tautos pasipriešinimas. Beje, jo pasiūlymai (gal čekistų aparato parengti), buvo intensyviai įgyvendinami ir po 3-4 metų okupantams davė naudos. Taigi, kokią mūsų tautą ir partizanus matė mjr. Vlasov 1947m. pabaigoje? Pasak jo, "nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotos gaujos toliau aktyvina savo veiksmus. Rengia teroro aktus prieš sovietinį-partinį aktyvą ir lojalius sovietų valdžiai vietos gyventojus, taip pat rengia sovchozų, arklių nuomos punktų, malūnų ir pieninių puolimus, norėdami sužlugdyti partijos ir vyriausybės priemones. Banditai visą laiką tarp vietos gyventojų veda antisovietinę agitaciją. Veikia dažniausiai naktimis, mažomis grupėmis po 3-5 banditus, retkarčiais po 10-20 banditų, bazavimosi vietose turi stiprią rėmėjų bazę ir patyrusius ryšininkus.

Dalis vietos gyventojų aktyviai palaiko banditus, suteikdami jiems slėptuves, aprūpindami maisto produktais, informuodami apie mūsų kariuomenės pasirodymą ir veiksmus23".

Panašią padėtį nurodo buvus ir partiniai funkcionieriai Vienas iš jų K.Didžiulis (iki 1940m.- Grosmanas, veiklus komunistinis veikėjas, Nepriklausomoje Lietuvoje ne kartą kalintas už darbą Maskvai, po karo užėmė nemažus postus marionetinėje valdžioje - 1940-1947m LSSR AT prezidiumo pirmininko pavad., 1947-1958m.- Aukščiausiojo teismo pirmininkas ir kt), aplankęs Lazdijų apskritį, 1945 09 28 A.Sniečkui rašė, kad partizanai puola, valdžia pasyvi, o verbuojant žmones į liaudies gynėjus, daugelis jų reikalauja, kad jų šeimas apgyvendintų Lazdijuose arba valsčių centruose". Toliau rašo, kad daugelis apskrities vadovų įsitikinę, jog be rimtos centro -Vidaus reikalų narkomato - paramos, savo jėgomis padėties negalės pakeisti, kad iš pasyvaus laukimo ir savigynos taktikos valsčių centruose pereiti į aktyvų puolimą negalės24.

Visos trys Dzūkijos apskritys- Alytaus, Lazdijų ir Varėnos (įkurta 1948m.) visą pokario laikotarpį buvo stiprioje partizanų įtakoje. Tai liudija ne tik vieno iškiliausių partizanų vadų, partizanų generolo A.Ramanausko-Vanago prisiminimų knygoje dėstoma Dainavos apygardos partizanų istorija, LBaliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje aprašoma partizanų veikla ir kt, bet ir gausūs pačių komunistų pranešimai Lazdijų apkomo sekretorius Grigelionis rašte CK rašo, kad 1946m. pradžioje Leipalingio valsčiuje iš 9 apylinkių veikia tik viena. O tuo pat metu rašęs CK instruktorius Kazlov teigia; "Apskrityje yra tokia padėtis, kad nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotos gaujos pradėjo dirbti geriau už juos (ty. už MVD ir MGB- J.S.). Gerai dirba jų agentūra, ryšiai ir Lt"25

Panaši padėtis tuo metu buvo daug kur Lietuvoje, ne tik Dzūkijoje. CK organizatorius Pikin 1946 08 01 A.Sniečkui rašytoje pažymoje apie padėtį Biržų apskr. Vabalninko valsčiuje rašė, kad iš 18 apylinkių pirmininkų 14 gyvena valsčiaus centre. Į savo apylinkes jie atvyksta ne dažniau kaip 3 kartus per mėnesį ir tai tik kelioms valandoms, lydimi 10-15 sargybinių. Konstatuoja- "Faktiškai sovietinių organų apylinkėse nėra"26.

Apie padėtį Kauno apskrityje 194510 03 šios apskrities apkomo karinio skyriaus vedėjas Radionov savo šefui į Vilnių Jakovlevui rašė: "1944m. lapkričio mėnesį visoje apskrityje prasidėjo masiniai banditizmo sprogimai, o gruodį banditizmas apėmė visus apskrities valsčius ir įgijo tokį didelį mastą, kad tai tapo panašu į sukilimą prieš sovietų valdžią. Banditai daužė valsčių centrus, žudė sovietinį-partinį aktyvą, šaudė lojaliai sovietų valdžiai nusiteikusius piliečius. Gaujos siekė iki 300 žmonių, 2-3 dienas kariaudavo su NKVD batalionais, savo rankose laikė ištisus valsčius. /.../

1945 sausį-vasarį sutriuškinus gaujas, truputį aprimo, pavasarį vėl prasidėjo, gaujų daugėja kiekvieną dieną.

/.../ Išimtis tik Lapių ir Vandžiogalos valsčiai, tai galima paaiškinti nacionaline sudėtimi Lapėse iš 5520 gyventojų - rusų 438, lenkų 4100, lietuvių 991. Vandžiogaloje iš viso - 8443 žmonės, lenkų 3220, rusų 1224 ir 4000 lietuvių"27.

Keletas žodžių apie "šaudomus lojaliai sovietų valdžiai nusiteikusius piliečius". Dažniausiai tai nebuvo šiaip sau okupantų simpatikai. Didelė jų dalis buvo ginkluoti. Tai buvo dvi žmonių grupės, kuriose apytiksliai įvairiu laiku buvo po 4-6 tūkst žmonių. Pirma grupė — vadinamasis sovietinis-partinis aktyvas, dažniausiai glaudęsis prie valsčių centrų, ir antra - ginkluotos stribų grupės, išbarstytos po kaimus. Be jų, dar buvo tūkstančiai agentų ir informatorių, nuo kurių partizanai turėjo gintis. Okupavus Lietuvą, partizanų nurodymu buvo paskelbta karo padėtis. Todėl ir su išdavikais buvo elgiamasi kaip karo sąlygomis. Taip elgėsi ir prancūzų, ir ukrainiečių, ir norvegų, ir lenkų bei kitų šalių partizanai, kovodami prieš savo šalių okupantus ir jų talkininkus. Mūsiškiai nebuvo išimtis, tokia yra rūsti karo logika. Belieka tik apgailestauti kad karo padėties sumaištyje, veikiant čekistų dezinformacijai ir kai kurių mūsų žmonių nesąžiningumui, galėjo nukentėti nekaltas žmogus.

Pokario Lietuvos žmonių nusistatymą okupantų atžvilgiu parodo atsisakymas dalyvauti pokario rinkimuose į Aukščiausiąją SSRS Tarybą ir ypač elgesys pasirašant garsųjį laišką Stalinui NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai gen.ltn. I.Tkačenko 1945 07 11 pranešime A.Sniečkui ir M.Suslovui rašo, kad Ramygalos valsčiuje iš 8 tūksL suaugusiųjų po laišku pasirašė 250 žmonių, Vyžuonų miestelyje (Utenos apskr.), kai susirinkimo metu partiniai stalą pastatė prie durų ir pro duris norėjo tik tuos praleisti, kurie pasirašys, tai žmonės išbėgiojo pro langus. Tauragės "Maisto" fabrike iš susirinkime buvusių 200 darbininkų laišką pasirašė tik 7. Šiaulių vinių fabrike pasirašė tik 7 žmonės, Kauno universitetinėse klinikose iš 150 žmonių - 10 žmonių, Tauragės gimnazijoje iš 200 susirinkime dalyvavusių — 6 žmonės, kiti demonstratyviai išėjo. Šio atvejo aprašymas baigiamas taip: "Operatyviniams sektoriams nurodėme, kad žmonės, kurie trukdo aptarti ir pasirašyti laišką drg. Stalinui būtų areštuoti"28.

Okupantai pokaryje daug žudė, dar daugiau suiminėjo. Drąsiausi, ryžtingiausi, labiausiai savo kraštą mylėję vyrai sudėjo savo jaunas galvas miškuose. Tačiau kaip matyti iš pateiktų dokumentų, nemažai žuvo ir visiškai niekuo dėtų žmonių, net neketinusių priešintis okupantams. Ir jų vardus turėtume įrašyti greta tų, kurie krito didvyrių mirtimi.

Išvados

1.    Okupantai, kolaborantų padedami, pokario metais vykdė dvigubą terorą - "teisėtą" ir "neteisėtą". Iš Rusijos atvykę, gerą praktiką įgiję čekistai padėjo komunistams valdyti okupuotą kraštą, pasitelkę terorą, dažniausiai derindami abi teroro formas.

2.    Vietiniai partiniai funkcionieriai valsčiuose, o daug kur ir apskrityse savavaliavimais ir žiaurumu ne daug kuo skyrėsi nuo čekistų. "Neteisėtas" teroras jiems buvo parankus materialiai nes galėjai ką nori ir kada nori apiplėšti Be to, toks elgesys tenkino kai kurių sadistinius polinkius. Kartais jie jausdavosi vos ne dievais, kaip garsusis Grinkiškio stribas sadistas Rapolas, girtas save laikęs net Stalinu. Kai būdavo peržengiamos net ir Sovietijoje įprastos žiaurumo ribos, kartais vienas kitas sužvėrėjęs čekistas būdavo ir nubaudžiamas ar nuteisiamas.

3.    Nedidelė dalis aukštesnio lygio funkcionierių, gal ir nuoširdžiai tikėjusių komunizmo idealais, stengėsi "pagerinti" sovietinės represinės valstybės įvaizdį mūsų žmonių akyse, "neteisėtą" terorą bandydami šiek tiek apmalšinti.

4.    Kaip rodo vėlesnio laiko-1947-1948 metų prokurorų pranešimai CK, "neteisėtų" nusikaltimų sumažėjo. Suimtuosius kankinti buvo leidžiama ir oficialiai (tik tam neva reikėjo gauti leidimą), tačiau čekistai labai lengvai peržengdavo "teisėto" ir "neteisėto" teroro ribą. Čekistų žiaurumas neretai prasiverždavo ir todėl, kad daugelis jų buvo žemo intelekto, nors pakankamai gudrūs ir klastingi. Nė vienas LSSR MGB ministras nebuvo baigęs aukštojo mokslo, daugelis čekistų pulkininkų buvo baigę tik pradinį mokslą. Beraščių kelias į karjeros viršūnes eidavo per begalinį atsidavimą "Stalino-Lenino reikalui", čekistų- dar ir per žiaurumą.

5.    Pokaryje represinių struktūrų siautėjimą Lietuvos kaime varžė partizanai, nes, pasak cituotų partinių funkcionierių pranešimų, "daugelyje apylinkių sovietų valdžios nebuvo". įsiveržę su dideliais kariuomenės daliniais, sovietai nusiaubdavo kaimus "be sovietų valdžios", bet po to jie kuriam laikui vėl būdavo paliekami ramybėje, ir žmonės galėdavo kiek atsigauti, aptvarkyti ūkį.

Šaltiniai

1. VVOA. F.1771. Ap.B.177. L52

2.    Ten pat F.1771. Ap.8. B.177. L47

3.    Ten pat Ap.190. B.4. L145

4.    Ten pat Ap.52 B.5. L113-115

5.    Ten pat Ap.9. B260. L151

6.    Ten pat Ap.9. B269. L6-7

7.    Ten pat Ap.8. B.177. L.56-57

8.    Ten pat Ap.8. B.179. LU8-123

9.    Ten pat Ap.8. B.180. L.43-47

10.    Ten pat Ap.8. B.177. L6-8 11. Ten pat Ap.8. B.177. L49

12.    Ten pat Ap.8. B.177. L66

13.    Ten pat Ap.7. B.108. L75

14.    Ten pat Ap.7. B.108. L76

15.    Ten pat Ap.8. B.192 L2

16.    Ten pat Ap.8. B.179. L104

17.    Ten pat Ap.8. B.183. L117-118

18.    Ten pat Ap.9. B260. L123

19.    Ten pat Ap.9. B260. L107

20.    Ten pat Ap.9. B.261. L69

21.    Ten pat Ap.190. B.5. L28-35

22.    Buv.VSKA. F.18. Ap.l. B.32 L164

23.    Ten pat F3

24.    VVOA. F.1771. Ap.8. B.179. L88

25.    Ten pat Ap.190. B.4. L59

26.    Ten pat Ap.190. B.4. L105

27.    Ten pat Ap.8. B.177. L162

28.    Ten pat Ap.8. B.178. L115