KALINIAI RYTPRŪSIUOSE

Politinio kalinio Jono Budos prisiminimai

1947m dirbau Saugų (Šilutės apskr.) malūne sandėlininku svėrėju. Atvažiavo pas mane iš Šilutės draudimo agentas Kregždė ir apdraudė karvę. Po truputį išgėrėme. Vėliau atvažiavo dar kartą pasisvečiuoti, vėl truputį išgėrėme. Besikalbant jis man kažką priminė apie Lietuvos Laisvės Armiją (LLA). Aš apie ją nieko nežinojau ir nekreipiau dėmesio.

Kartą, grįždamas iš svečių, užėjau į valsčiaus salę, kur buvo šokiai. Prie durų mane užkalbino du stribai. Tuoj iš salės išėjo du pažįstami NKVD karininkai - Žukovas ir dar vienas iš Salantų Kostas Zajančiauskas, pakvietė mane eiti į miliciją, atseit paviešėti. Kai pradėjom eiti, paėmė mane už parankės. Supratau, kad neišmesčiau ko iš kišenės. Milicijoje mane nuvedė į antrą aukštą, kur manęs jau laukė pasipūtęs majoras. Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad aš esu areštuotas. Aš pasijuokiau, kad ne pirmą kartą esu areštuotas. Jis milicininkams įsakė mane paguldyti atskirai, nes esąs nepilno proto. Įvedė mane į atskirą kambarį ir liepė ten būti iki ryto. Pastebėjau, kad prie mano durų budi ginkluotas milicininkas. Rytą mane perkėlė į milicijos būstinę ir ten išbuvau dvi paras, nes tuo metu vyko rinkimai. Iš ten mane išvežė į Šilutę ir įstūmė į rūsį, kuris buvo be langų ir nieko nematyti atsiliepė žmonės -esame daugiau. 

Rūsys buvo labai šaltas. Jo durys buvo sukaltos iš lentų, pro kurias buvo matyti laukas. Viduj buvo geležinė krosnelė, bet be dūmtraukio. Užkūrus pilnas rūsys buvo dūmų, kvėpuodavome per šaliką, sugulę ant grindų. Rūsyje buvo gultai ant kurių gulėdavome. Buvo gruodžio mėnuo. Vakare į rūsį įstūmė žmogų su užpakaly surištomis rankomis: atrišo ir jį paleido. Netrukus jis užlipo ant gultų ir atsigulė šalia manęs. Jis tyliai į ausį man pradėjo pasakoti, kaip jie nusiaubė Žemaitkiemį Šilutės apskrityje ir vis manęs klausia, ar aš neprisimenąs to būrio vadovų pavardžių. Nors aš apie juos nieko nežinojau, bet supratau, kad jis yra šnipas. Rytą jį išsivedė. Mane du kartus išsivedė tardyti apie miškinius. Nemušė, bet pastatydavo į kampą ir liepdavo stovėti Po to išsivedė į Šilutės kalėjimą. Vedant vienas sargybinis ėjo iš priekio, kiti du iš užpakalio, atstatę automatus. Ten daug kartų tardė, buvo nusivedę į saugumą, kur kameroje keturiems kaliniams buvome 16-18 žmonių. Buvo labai karšta, todėl su užklotais vėduodami gaivinomės. Gulint ir norint apsiversti ant kito šono, reikėdavo tai daryti visiems kartu, nes vienam apsiversti nebuvo tiek vietos. Buvo iškvietę į saugumą, vienas saugumietis verbavo mane pranešinėti, ką kaliniai kalba; pažadėjau, bet netesėjau. Mane visą laiką klausė, ką Kregždė kalbėjo. Aš gyniausi, kad nekreipiau dėmesio į jo kalbą ir nieko neprisimenu, nors taip iš tikrųjų ir buvo. Paskui su Kregžde sustatė akistaton. Aš gyniausi, bet Kregždė sakė, kad mes gerdami kalbėjom apie LLA. Po teismo Kregždė pasakojo, kad tardytojas liepė jam duoti kuo daugiau medžiagos šiai bylai ir išleis į laisvę, o jam — tardytojui prisius dar vieną žvaigždutę, todėl jis ir stengėsi kuo daugiau žmonių įskųsti.

Byla baigėsi buvau kaltinamas pagal BK 58 la II, 12 ir 17 straipsnius. Kiti kaliniai juokėsi kad aš po 25 metų išeisiu į laisvę. Teismas vyko tame pačiame pastate, tik reikėjo per vienas duris išeiti į gatvę, per kitas įeiti į tą patį pastatą. Gatvėje judėjimas buvo sustabdytas. Ginkluoti sargybiniai stovėjo vienas prie kito aplink. Mus po du susikibusius nuvarė į antrą aukštą. Ten mus teisė pasienio apygardos karo tribunolas. Prie langų stovėjo ginkluoti sargybiniai. Tarėjais buvo trys karininkai ir dvi kalėjimo prižiūrėtojos. Teisė mus devynis. Pažinau tik vieną Joną Kastyrą. Pamenu, jo klausė, kodėl jis kovojo prieš tarybų valdžią. Jis atsakė, kad pradėjo žmones plėšti, viską atiminėti, tai jis susiorganizavo neleisti jiems plėšti. Jį klausė, kaip jie atrodė. Jis atsakė: milicijos ir kariška uniforma. Kitas teisiamasis atsisakė jiems atsakinėti, pareikšdamas, kad jis esąs Lietuvos pilietis ir jei nusikalto prieš Lietuvos įstatymus, tai turi teisę teisti Lietuvos teismas, o jūsų teismo nepripažįstąs ir į klausimus neatsakinėsiąs. Teismas išėjo pasitarti. Mus susodino atskirame kambaryje ant grindų vienas kitam tarp kojų, kad negalėtumėm atsikelti. Paskui vėl grąžino į teismo kambarį, perskaitė teismo nuosprendį: Kregždei- 25 metus, man- 5, kitiems po 10 metų. Suvarė mus visus į vieną kamerą, kur buvo labai karšta. Vizitavo vidaus reikalų ministras Bartašiūnas. Įėjęs į kamerą, paklausė, kaip vyrai jaučiatės, mes visi buvome su trumpikėmis. Kameros seniūnas atsakė: matote, kaip jaučiamės.

Po kelių dienų mus pervežė į Klaipėdos kalėjimą. Ten uždarė į karantino kamerą, kur buvo labai daug blakių; aš visą naktį prasėdėjau ant "parašės", nes ten mažiau blakės puolė. Po to perkėlė į kitą kamerą, buvusią kalėjimo koplyčią, ten buvo laisviau; buvome 60-64 kaliniai. Vieną kartą į mūsų kamerą įstūmė kalinį, kurį kiti kaliniai pažino, kad tai buvęs stribas ir apiplėšęs Liepgirių malūną. Supratome, kad gavome šnipą ir jo nešelpdavome. Vienas kalinys iš duonos man padirbo gražų rožančių, padėjau, kad per naktį išdžiūtų. Ryte neberadau, matyt, kažkas suvalgė. Gruodžio mėnesį mus išvežė į Vilnių, į persiuntimo punktą. Po kiek laiko mus išvežė į Karaliaučių. Visuomet, varant į traukinį, liepdavo greit skubėti kiek atsilikus, gaudavai su bizūnu į nugarą. Traukinys buvo gyvulinis, nešildomas. Važiavome apie keturias paras, nes stotyse reikėjo ilgai laukti, kol prikabins prie kito traukinio. Pravažiuojant Palemono stotį, "blatniakai" man atėmė gerus kailinius, matyt, atidavė prižiūrėtojui; aš gavau seną "Vatinką". Traukinyje mus dažnai tikrindavo: per vidurį vagono atsistodavo du prižiūrėtojai ir šaukdavo pavardėmis. Pašaukus tavo pavardę, tekinas turėdavai perbėgti iš vieno vagono galo į kitą, nespėriai bėgant, gaudavai lazda per nugarą. Karaliaučiuje mus prekių stotyje persodino į sunkvežimius, susodino vienas kitam tarp kojų, sargybiniai stovėjo stati nuvežė į Palmininkus (dabar Jantarnyj), į gintaro kasyklas. Ten mus apgyvendino kariškoje palapinėje, jos viduryje buvo metalinė statinė-krosnis, bet prie jos pasišildyti neprileisdavo "blatniakai". Gulėdavome ant gultų po tris, pasikeisdami kas trečią naktį gulėdavome viduryje, nes viduryje gulint šilčiau. Nei rūbų, nei čiužinių nedavė, su kokiais drabužiais atvažiavome, kiti pusnuogiai, tokiais ir dirbome. Išsidžiovinti nebuvo kur, šlapiais drabužiais ir miegodavome. Darbo vietoje buvo užrašyta; "Na trasie doždia niet", gaudavome dirbti ir lyjant. Maistas buvo labai blogas: 800g duonos ir buiza. Kaliniai pradėjo labai silpti ypatingai pradėjo mirti vokiečiai nes jie, kai gaudavo duoną, išvirdavo vandenyje, ir jiems atrodė daug, pradėdavo tinti, nebedirbdavo inkstai ir mirdavo. Aš buvau labai nusilpęs, būdavo, einam į darbą susikibę dviese, ir nežinai aš jį vedu ar jis mane. Kai kas jų paklausdavo, kam jūs mus taip kankinate, atsakydavo: "Vam žalko puli, vy sami podochnite." Kartą, einant į darbą, kalinys griovyje vandenyje pamatė puskepalį duonos, norėjo paimti, tai sargybinis vos nenušovė. Vėliau mus perkėlė į baraką, bet ant gultų nebuvo vietos, nes ten užėmė "blatniakai". Aš gulėjau ant žemės po gultais su lenku. Kartą ėmė kažin kas labai dvokti. Žiūriu, lenkas, įsinešęs nuplikusią arklio galvą, manė rasti smegenų. Aš ant jo supykau ir liepiau išnešti nes galime abu patekti į karcerį. Ir taip pareini iš darbo šlapias ir guli ant žemės, rytą vėl šlapias į darbą. Apsikloti aš dar turėjau seną užklotą, o kiti ir to neturėjo. Labai nusilpau: atrodė, kad gautum pavalgyti duonos, viską atiduotum. Tada mane nuvedė į komisiją. Gydytojai patikrino sveikatą, girdėjau, kaip rusiškai sakė, kad yra sveikas, tik labai nusilpęs. Mane išrašė į "otdychajuščiaja komandą" dviem savaitėms. Greit pradėjau gauti siuntinius iš namų, pradėjau atsigauti, be to, mane paliko zonoje dirbti karstus. Po kurio laiko iš mūsų lagerio pradėjo kalinius vežti į šiaurę. Mačiau, kaip vieną grupę išvežė naktį: prieky važiuoja dvi mašinos, įjungusios užpakaly stiprias šviesas, vidury eina kaliniai, užpakaly vėl dvi mašinos, įjungusios šviesas. Kaliniai apakinti nieko nemato, kas šonuose yra. Paskui išvežė ir mane.

Važiavome keleiviniuose vagonuose po dešimt kupe. Naktį atsiklaupi ant grindų, pasidedi rankas ant suolo, kur sėdi, ir pamiegi. Maisto gaudavom dvi silkes, kepaliuką duonos ir truputį žalių džiovintų bulvių dviem dienoms. Važiuojant pro Turmanto stotį, lietuviai kaliniai ėmė verkti - nebegrįšim. Ėmiau tildyti, nedarykim taip, kad rusai iš mūsų juoktųsi. Nuvežė į Leningradą, po savaitės į Kirovą, dar po savaitės išvežė tiesiai į šiaurę. Nuvežė į Intą. Ten jautėmės laisviau, nes niekas iš užpakalio su šautuvu nevaikščiojo. Bet kur iš ten pabėgsi? Ten dirbom prie barakų statybų. Buvau du sykius nusisukęs strėnas. Kartą išsiuntė mus į tundrą statyti žeminių. Ėjome visą dieną, vakare pasiekėme tą vietą, pradėjo visai temti. Buvome visai išvargę, susikūrėme laužą, visus apėmė miegas, o buvo labai šalta. Aš pradėjau visus kelti kad mes užmigsim ir sušalsim, tuomet išpjovėm medžių ir pradėjom statyti žeminę. Prisikasėm samanų, apdengėm stogą, vidury pastatėm metalinę statinę, užkūrėm, parsinešėm eglišakių ir ant jų pamiegojom. Grįžom į barakus. Kartą kažin kokiu būdu lenkas gavo kibirą žalių bulvių. Iš virtuvės gavom druskos, ant laužo išsivirėm, buvo puota - šventė, kaip Velykos.

Grįžau į Šateikius pas tėvus. Salantuose nenorėjo manęs registruoti. Radau gerą pažįstamą, kuri dirbo Salantų Vykdomajame komitete, per jos užtarimą mane priregistravo. Dirbau Šateikių tarybiniame ūkyje statybos brigadoje. Vėliau perėjau dirbti į Šateikių vidurinę mokyklą ūkvedžiu. Išdirbau ten 20 metų ir išėjau į pensiją. 1975m. prie Šateikių autobusų stotelės buvo iškelta Lietuvos trispalvė, dėl to buvau daug kartų tardomas.

Užrašė Z.Jaška