MŪSŲ JAUNYSTĖS DIENOS

Ona Vanagaitė-Lapinskienė

Esu gimusi 1921m. Utenos apskr, Užpalių valsč., Mikėnų kaime. Mano tėvelis Konstantinas Vanagas, mamytė Ona Masiulytė-Vanagienė. Tėvai

Ona Vanagaitė, 1946m.


žemės turėjo nedaug, ir ta pati buvo krūmų ir pelkių žemė. Šeimoje augome septyni vaikai, todėl gyvenimas buvo sunkus. Vyriausiąjį brolį Pranciškų dar prieškariniu laikotarpiu mamytės brolis Balys Masiulis iškvietė į Argentiną, kad galėtų pasiekti mokslą ir užsitikrinti gyvenimą. Kiti vaikai kiek kas galėjo, pasimokė, vėliau dirbo žemės ūkyje, dar vėliau išsiskirstė kas sau, ir kiekvienam teko sava dalia.

Aš, užsidirbusi šiek tiek pinigų, mokiausi siuvėjos amato. Išmokusi siūti, eidavau per kaimus, kur kas pakviesdavo. Žmonės buvo labai darbštūs, turėjo prisiaudę gražių audinių, vilnonių, vadinamų milais, lininių, įvairiais raštais, languotų, juostuotų ir kitokių. Parsikviesdavo mane į namus, ir reikėdavo visai šeimynai gražiai pasiūti. Dirbau tą siuvėjo darbą su meile, labai stengiausi kad užsitarnaučiau gerą kaip siuvėjos ir kaip žmogaus vardą. Galvodavau, kaip suderinti spalvas pagal to laiko madą, kad tiktų prie medinių klumpių ir prie pilnapadžių basučių, prie šlepučių, kurios buvo dantų milteliais nubalinamos. O kad šokdavome su tom šleputėm-basutėm, net dulkėdavo. Buvo linksma, žmonės patys viską pasidarydavo, buvo geri ir paslaugūs. Jaunimas daug dainuodavo, o jau dainų gražumėlis — sunku apsakyti Jei tik nauja daina iš kur pasigirsdavo, tuoj visi tą dainą išmokdavo. O kai prasidėjo partizanų dainos, tai jos buvo ašaromis numazgotos -verkdavom ir vėl dainuodavom. Dainuodavo jauni ir pagyvenę, seni ir paaugliai — tai buvo šventos skausmingo tautos likimo dainos.

Kaip patyrusi siuvėja, turėjau mokinių. Pamenu mokinę Janytę Butkytę, su kuria sutapo mano pažiūros, mintys ir darbai. Ji sakydavo, kad jos gimtinė tarp miškų, kur yra nemažai partizanų, ir ten dainuojamos gražios dainos. Dainuodavo abi kai kurį posmelį ir dabar menu:

Kas rankšluostin įaudė
Į drobės juostų raštą?
Kodėl, brangi tėvyne,
Šiandien taip liūdi kraštas?

Kodėl sulinkę kryžiai
Laukuos ir pakelėliais?
Kodėl negrįžta broliai
Dainuot čia vakarais?

Pravirko senas uosis,
O jam atsakė klevas -
Vaduokite lietuviai
Iš priespaudos nevalios!

Jau suaugo ir mano brolis Vaclovas. Jau šaukiamasis amžius. Į kariuomenę brolis nėjo. Visi jauni vyrai būrėsi tarėsi, niekas nenorėjo eiti į tą armiją. Kas slapstėsi miške, kas namuos. Prie Mikėnų kaimo buvo Kušlių miškas, ten susibūrė būrys vyrų - partizanų. Būrį pavadino "Gediminaičio" vardu, o būryje daugiausia buvo Užpalių vyrai. Vadu išsirinko Leoną Tursą, slapyvardžiu Patrimpas. Tursos tėvai jau buvo ištremti. Vasarą vyrai slėpėsi miške, o žiemą reikėjo glaustis pas žmones. Brolis Vaclovas su draugais mūsų klojime žiemojimui iškasė slėptuvą-bunkerį ir, reikalui esant, ten slėpdavosi partizanai.

Brolis buvo labai veiklus ir sumanus, pamenu atvejį prieš šv.Velykas. Aš ruošiausi eiti į bažnyčią velykinės ir Vaclovas ruošėsi, bet labai bijojo stribų. Užpalių miestelis nedidelis, visi visus pažinojo, o kai pradėjo vyrus imti į kariuomenę, tai miestelyje buvo galima sutikti tik senus vyrus ir moteris, jauni bijojo pasirodyti, kad nepagautų ir neišsiųstų į kariuomenę. Ir štai brolis Vaclovas nuėjo pas pusseserę Uršulę Vanagaitę, kuriai pasisakė, kad nori eiti į bažnyčią išpažinties. Uršulė Vaclovą aprengė savo moteriškais drabužiais, puspalčiu, sijonu, batais, užrišo skarelę, kur abi buvom išsiaudusios vienodas, ir abu išėjo į bažnyčią. Eidami susitarė, kad Uršulė” eis pirmoji prie kunigo, įspės kunigą, kad už jos ne mergaitė, bet vyriškis, tik apsirengęs moteriškais drabužiais. Kunigas padėkojo, o broliui po išpažinties pasakė, kad priėmęs komuniją eitų namo, nelauktų pamaldų pabaigos. Brolis taip ir padarė.

Aš apie tai nieko nežinojau. Einu bažnyčion, o brolis iš bažnyčios. Pamačiau, kad ateina aukšta moteris, apsigaubusi mano skarele, ir taip gražiai po smakru surišta. Prasilenkėm nė žodžio vienas kitam netarę. Kai įėjau į bažnyčią, atsistojau ir bijojau pajudėti. Atrodė, kad visi ir visos mane stebi, o veidai dega, nežinau, kokia raudona buvau. Melstis jau negalėjau, nekantriai laukiau pamaldų pabaigos. Iš bažnyčios išėjau pirmoji, o kai ėjau pro stribų būstinę, bijojau net akis pakelti, kad nepamatyčiau nurengto brolio. Kai priėjau Šventosios upės tiltą, bėgau dideliais ir mažais žingsniais, kad greičiau pasiekčiau namus. Užėjau pas pusseserę Uršulę ir ten radau brolį Vaclovą, sėdintį už stalo su maldaknyge rankose ir skaitantį maldas. Abu ėjome namo, iki namų nemažas galas kelio, bet abu nė žodžio vienas kitam nepratarėm, nežinaau, ką jautėme, bet ir barti jo negalėjau, nes supratau, kiek jis rizikavo, kad galėtų atlikti savo krikščionišką pareigą.

Išaušo gražus birželio rytas, giedra diena, šienavome. Brolis Vaclovas parvežė vežimą šieno ir sako: "Išversiu šieną ant bunkerio, bus ramiau". Dar pasakė, vakare aš noriu susitikti su draugais. Naktį miegojo ramiai. Ryte išgirdau Vaclovo žodžius "kur man slėptis, juk bunkerį užvertėm šienu," ir šoko ant aukšto. Kareiviai, vienas puolė žiūrėti po lova, kiti šoko ant aukšto ir tempte nutempė brolį žemyn. Aš, vienais baltiniais, šokau iš lovos, pamačiusi, kad kareivis taikosi šauti į brolį. Puoliau į tarpą ir balsu šaukiau; "Nešaukite, čia mano brolis!" Pasišokėjau ginti brolio, savo kumšteliu sušerdama kareiviui per žandą. Nebaisu buvo nei kareivio ginklo, nes žinojau brolio nekaltumą. Kareivis užsimojo tvoti man su šautuvo buože per galvą, bet pataikė ne man, o į žemę. Išgirdau leitenantą tariant ("neboites, streliat ne-budim") ir pareikalavo dokumentų. Nusišluosčiau prakaituotą kumštį, žiūriu, kad žemės apnešti mano baltiniai, o akyse ratu sukasi gėlių darželis. Kai susitvardžiau, pamačiau, kad jau brolį toli nusivarė. Įbėgau į kambarį, čiupau pagalvės užvalkalą, į jį įmečiau puskepalį duonos, bėgau, vijausi ir šaukiau "klieba, klieba", o kareivis rodo į savo veidą, sakydamas "tu mane mušei", ir duonos nepriėmė. Tada tėvelis raitas ant arklio pavijo mašiną, kuri buvo sustojusi kaimo gale, ir padavė tą duoną.

Brolį išsivarė. Daugelį kartų mėginau paduoti broliui maistą, bet per tris mėnesius nė karto nepriėmė, net nepasakė kur jis. Jau buvo rugsėjo mėnuo, aš, kaip ir daugelį kartų, stovėjau su viltimi paduoti maistą. Žmonių laukė didžiulė eilė, vieni sąrašai rusų, kiti lietuvių kalba. Atėjo milicininkas tikrinti sąrašų ir perskaitė - "Vanagas, — sako, - eik paskui mane". Aš, su ryšulėliu, pradžiugusi, seku iš paskos į tardymo kambarį. Čia įvedė brolį, kurį pamačiusi nusigandau. Baltiniai suplėšyti, veidas raudonas, suvargęs, į žmogų nepanašus. Pasakiau, kad tai mano brolis, ir jį išvedė, o aš ėmiau garsiai šaukti - "paleiskit mano brolį, jis nekaltas, matot, kad jis dar vaikas, jis jaunas, neturi net kelnių padorių". Tardytojas man sako, kodėl jis su šauliškom kelnėm? Aš jam atsakiau, kad kelnių padorių jis neturėjo, o šias atnešė kareivis, tai už degtinės butelį nusipirko. Šaukiau, kad niekur iš namų neidavo, dirbo namų darbus, dabar javai išbyrėjo, nėra kam dirbti Tardytojas man pasakė, kad jie apsiriko, sako, pripažįstam, kad jaunas, mes manėme, kad jis šaulys, banditas. Liepė laukti už durų, kol brolį atvedė milicininkas. Žmonės, kurie stovėjo eilėje, puolė prie mano brolio ir ėmė klausinėti apie kalinius, tačiau milicininkas su žmonėmis kalbėti neleido, palydėjo mus iki vežimo ir liepė važiuoti namo. Įsėdus į dvikinkę, brolis manęs paklausė, kas naujo per tuos tris mėnesius įvyko, kai jis nebuvo namie? Aš jam pasakiau, kad tavo draugą Petrą Barzdą stribai nušovė jo paties kieme. Brolis pakartojo — "stribai Petrą nušovė" ir tarė: "Aš už Petrą stribams nedovanosiu ir daugiau pats nepasiduosiu, tegul ir mane nušauna, bet į kalėjimą daugiau neisiu. Mane laikė karceryje kaip Vanagą, šaulį, nedavė valgyti, nedavė vandens atsigerti, rankomis draskiau žemę ir čiulpiau iš jos vandenį kad nenutrokščiau". Ir tuoj sustabdė dvikinkę, iškinkė arklį ir tarė: "Aš joju". Ir laukais, kad būtų greičiau ir saugiau, nujojo. Išleidžiant iš kalėjimo jam nedavė jokio dokumento, todėl turėjo saugotis, kad vėl nepakliūtų. Kai parvažiavau namo, brolio neradau — išėjęs miškan pas savo draugus.

Naktį ramiai ilsėjausi, miegojau, sugrįžus broliui, tarytum kalnas nuo pečių nusirito, o nuo širdies nerimas. Deja, kitą naktį girdžiu, kad mane kažkas kelia iš nakties miego. Puoliau prie lango ir pažinau partizaną Juozą, kuris pranešė nemalonią žinią, kad labai susirgo mano brolis. Pasakė kur nueiti ir nunešti vaistų. Išviriau arbatžolių arbatos ir nuėjau miškan. Blogai, ligonis dega karščiu, o šeši vyrai nusiminę stovi ir nežino ką daryti. Jokių dokumetų neturi Kaip reikia nuvežti pas gydytoją? O į ligoninę be dokumentų nepriims. Ką daryti? Reikia laukti vakaro.

Ligonio svaikata blogėjo kas valandą, pakilusi labai aukšta temperatūra. Vieną naktį partizanai brolio vardu atnešė pažymėjimą pajaunintu amžiumi ir liepė sulamdyti, kad atrodytų nenaujas. Turėdami tą dokumentą, rytojaus dieną vežėme ligonį į Uteną. Važiavome blogais keliais, kad būtų saugiau, nes dokumentas tai netikras, be to, labai baidėsi arkliai, bijojo mašinų.

Uteną pasiekėme labai sunkiai, ligonis buvo prie mirties, dejavo pro ašaras, prašė "nevežkite manęs, man ne daktaro reikia, o kunigo". Jau buvome pusiaukelyje ir nežinojome ką daryti, o kai pasiekėme Uteną, jau buvo pavakarys. Apžiūrėjęs brolį gydytojas Surgaila ant namęs piktai suriko: "Kur jis buvo iki šiol?!" O aš bijojau pasakyti, kad jis buvo kalėjime. Gydytojas pasakė, kad blogai, ligoniui vidurių šiltinė, liga uždelsta, bet ligonį į ligoninę paguldė. Paguldė su ta pačia patalyne, su kuria atvežėme, nes, matyt, ligoninė neturėjo nei patalynės, nei vaistų. Dar pasakė, kad labai nusilpusi širdis ir kad reikiamų vaistų galima gauti tik Daugailių vaistinėje. Daugailių vaistinę pasiekiau labai sunkiai Įėjusi į vaistinę, pro ašaras ir nuovargį net kalbėti negalėjau, tik keliais žodžiais pasakiau, kad vaistai reikalingi broliui Vaistininkė, atidžiai pažiūrėjusi į mane, kreipėsi į kitą darbuotoją, sakydama: "Atiduokime paskutinę dėžutę tos mergaitės broliui". Gavusi vaistus, tą pačią dieną nuvežiau į Utenos ligoninę.

Grįžusi į namus ramiai užmigau. Atbudusi naktį pajutau tarsi palengvėjimą, pamaniau — gal nuo tų gautų vaistų palengvėjo mano broliui. Ryte vėl važiuoju į Uteną. Gydytojas liepė duoti broliui mėlynių kompotą. Išviriau to kompoto, nuvažiavau į ligoninę ir laukiu. Lankyti ligonį nebuvo leidžiama, pagalvojau, gal brolis labai nori gerti ir nėra kas paduoda, juk sakė, kad kalėjime labai troško, bet niekas jam nepadavė nė lašo vandens. Kviečiu slaugę. Priėjo jau ne jauna moteris, pažiūrėjo į mane, o aš jai sakau, kad noriu savo broliui Vanagui paduoti kompoto. Žiūriu, kad ji to kompoto neima ir tyliai ištarė "Vanagas šią naktį mirė". Aš vis vien laikau tą kompotą, tikėdamasi, kad tai apsirikimas. Tada slaugė man sako, kad brolis naktimis labai kliedėjo, šaukdavo ją, o kai prieidavusi, sakydavo - "žiūrėk - mane jau peršovė, štai teka kraujas". Šaukė, kliedėjo, kol mirė. Atnešė ryšulį su patalyne, atidavė, palingavo galva ir nuėjo, o man nieko kita neliko, kaip su gilia žaizda širdyje ir liūdesiu išeiti iš ligoninės. Kai priėjau prie vežimo, tik tada pastebėjau, kad brolio užaugintas Širmukas toks pavargęs, o Vaclovas taip gražiai tą arkliuką augino ir džiaugėsi. Mintyse sau galvojau, nebėra artojo, Širmukas ir visi kiti darbai guls ant brolio Antano pečių, kuriam vos 14 metų.

Brolio Vaclovo laidotuvės buvo ne tik liūdnos, bet labai sunkios. Nebuvo nė vieno vyro, vien moterys, nes vyrai bijojo eiti į miestelį, kad nepagautų stribai. Kai karstą reikėjo leisti į duobę, moterys nemokėjo, tai jas kunigas pamokino. Užkasę duobę, uždėjom nuo partizanų vainiką, nupintą Kušlių miške. Pasimeldėme, gal jam bus lengviau ilsėtis ramybėje, juk jam mirtis buvo geriau nei pasidavimas priešui.

Po brolio Vaclovo mirties partizanai lankydavosi, kaip ir anksčiau. Dėl bunkerio sukalbėjom tėvams nieko nesakyti, žinosime tik aš ir brolis Antanas, kuriam, kaip jau minėjau, tik 14 metų. Klojimas buvo prastas, be durų, matyt, kažkas susekė ir išdavė.

Žiema jau ėjo į pavasarį, kai vieną dieną, man nesant namie, Antanas mokykloje, į kiemą prigužėjo daug rusų kareivių ir stribų. Tėvukai vieni buvo namuose. Tėvukas sirgo ir gulėjo ant krosnies. Įėję kareiviai į vidų, tėvukui liepė lipti nuo krosnies ir prieiti prie stalo. Ant stalo kariškis turėjo popieriaus lapą, kuriame buvo kažkas nubraižyta, tai buvo planas, kur yra bunkeris. Jie ir sako tėvukui: "Tėvai, pas tave klojime yra bunkeris, štai prie šito šulo". Tėtis sako visą teisybę: "Buvo, kol buvo gyvas sūnus. Kai mirė, bunkerį užtaisiau, užpyliau žemėmis." Atvedė tėvuką į klojimą ir liepė lįsti į bunkerį, o jei nelįs, tai sudegins klojimą. Turėjo lįsti, laimė tą dieną bunkeryje buvo tik vienas partizanas, o galėjo būti keturi. Kai iš bunkerio išlindo partizanas Jonas Varnas, užpalėnas iš Puodžių kaimo, pakėlęs rankas rodė į šeimininką — mano tėvą, kartodamas "šemininkas nekaltas, jis nežinojo, be šeimininkų žinios aš vienas tą bunkerį išsikasiau, naktimis - kai šeimininkai miegodavo". Nepasakė nei apie mane, nei apie brolį Antaną. Partizaną ir mano tėvą areštavo, bet po kiek laiko tėvukas suvargęs grįžo namo, nes niekas jo kaltės neįrodė. Tas garbingas jaunuolis kančių naštą kalėjime nešė vienas. Jonas Varnas buvo iš neturtingos šeimos, nešiojo suplyšusius kailinukus, nuolatos kosėdavo, buvo labai išblyškęs. Jis, supratęs padėtį, ryžosi vienas kentėti kančias. Mūsų krašte buvo suimtas vienas, tarytum partizanas, per jį turbūt įvyko išdavystė. Kiti mūsų partizanai dėl to įtariamo asmens, bijodami išdavystės, pasitraukė, o J.Vamas liko bunkeryje. Čia jį ir pasiekė išdaviko ranka. Aš labai dėkinga tam garbingam jaunuoliui sugebėjusiam iškentėti ir išsaugoti neišdavus mūsų šeimos. Jei visi partizanai būtų buvę tokie ištvermingi kaip devyniolikmetis Jonukas, gal Sibire ir kalėjimuose būtų mažiau kentėję ir mirę Lietuvos patriotų. Jei išdavikas nebūtų nupiešęs bunkerio planą, gal ir Varnas šiandien gyventų. Kaip žinoma, jis žuvo Sibiro žemėje, miške mirtinai jį prislėgė medis. Iškentėjęs kankinimus, išbadavęs, mirė ramus, nieko neišdavęs. Skaudu, kad žudikai skundikai degradavę, apgirtę, tebeslankioja Lietuvos žemėje, ieškodami naujo grobio, o dori lietuviai žuvo už brangų turtą savo tėvynę, už savo artimųjų laisvę ir tiesą. Lenkiu galvą tam jaunuoliui partizanui. Tebūnie Jam ir kitiems didvyriams garbė ir šlovė per amžius.

Bėgo dienos, atėjo pavasaris, mano gimtinėje buvo nepaprastai gražu. Nuostabi aplink žaluma, o tų paukščių giesmių įvairovė! Rodos klausytum ir klausytum. Aplink mažesni ir didesni krūmai o tarp jų mūsų namai. Gero kelio į namus nebuvo. Vieškelis buvo matyti toliau. Arčiau Bekinčių kaimas, o Mikėnų kaimas dar toliau, ir ten nuvažiuoti gero kelio nebuvo. Neseniai mes buvome persikėlę iš "ulyčios" į vienkiemį. Žemės tėvukai turėjo paėmę 13 ha, dar nebuvo įsikūrę, visko trūko ir trobesių naujų, ir mes vaikai dar buvome jauni, nebuvo kam dirbti darbų. O kai paaugom, užaugom, atėjo tokie laikai, kai reikėjo bijoti gyventi tėvų namuose, reikėjo slėptis, kad nepakliūtum į stribų nagus, nes ir nekaltas būsi apkaltintas.

Aplink namus, krūmokšniuose, buvo pelkių, kuriose veisėsi daug pempių. Būdavo, kai ateina kas nors, o ypač partizanai, kai užpuldavo sveikinti "gyvi gyvi", visas choras išeidavo. Gal todėl ir mane partizanai pavadino Pempės slapyvardžiu. Vyrai, kurie slapstėsi, buvo rimti, garbingai jiems vadovavo vadas Jonas Tursa-Patrimpas. Jis neįeidavo krėsti jokių išdaigų, jokių nusižengimų, buvo tvirta disciplina.

Vieną rytą atėjo kaimynė Stasė Juodelienė ir pasakė, kad reikia kažkur nuvesti partizaną, kuriam yra sužeista ranka. Vedžiau, ėjom per balas, griovius, sunkiai, bet pasiekė savuosius. Tuo metu pas mūsų partizanus buvo vyžuoniškis Jonas Markūnas-Šiaurys. Labai gražiai mus priėmė. Jonas sakė: "Kai ateina svečiai, tai juos sodina į kėdę. Kadangi miške nėra kėdės, tik kelmas, tad prašome sėstis ant kelmo". O kelmas buvo tarsi vainiku apkaišytas šakelėmis. Ant to kelmo pasodino mane kaip viešnią. Sužeistas partizanas, atrodo, buvo debeikietis. Vėliau sužinojau, kad pas mūsiškius partizanus jis gyveno neilgai, išėjo savo kraštan, ten ir žuvo.

Susipažinau su partizanu duokiškėnu iš Kamajų valsč. Vaineikių kaimo Broniumi Lapinsku. Jis papasakojo, kad ir pas juos yra susibūrę partizanų. "Ir aš, - sako, - su jais išėjau miškan, slapyvardį pasirinkau Barsukas. O aš juokaudama jam atsakau: "Matyt, būsi plėšrus". Ir dar pasakiau 'Lauksiu Barsuko".

Jų būrys sumažėjo, liko tik keletas vyrų, daug užsiregistravo, tai ir Bronius surizikavo. Keletą dienų nesiprausė, išsipaišino, atrodė daug vyresnis, kad nereikėtų eiti į kariuomenę. Nuėjęs registruotis sakėsi, kad jo metrikai sudegė per karą. Jam pavyko. Žinoma, tai buvo labai rizikinga, ir visą laiką reikėjo gyventi su baime.

Bronius papasakojo apie savo vyresnį brolį, kuris per karą mėgino pasitraukti į užsienį. Nepavykus pasitraukti, teko daug iškentėti ir jaunam mirti. O buvo taip. Prieš karą daugelis lietuvių, jausdami pavojų, traukėsi į Vakarus. Mėgino ir Broniaus pusbrolis Vladas Lapinskas. Kadangi į laivą visi netilpo, netilpo ir Vladas, likdamas krante. Tuo metu Lietuvą jau buvo okupavę vokiečiai ir Vladą, kaip buvusį šaulį, vokiečiai paėmė į kariuomenę. Kai vokiečiai karą pralaimėjo, būrys kariškių pateko į rusų kariuomenės apsuptį, į nelaisvę. Į nelaisvę pateko ir du lietuviai — Vladas Lapinskas ir svedasiškis, kurio pavardės nežinau. Belaisviai buvo verčiami sunkiai dirbti, maitino blogai, išdirbio normos labai didelės, o jų nepadarius, visai valgyti negaudavo. Vladas suvargo, nusilpo. Kai visai išseko, juos paguldė į ligoninę, o ligoninėje jiems reikėjo ne tik maisto, bet ir kraujo. Kai ligoninėje pamatė, kad jie nepasveiks, apvilko kariškomis milinėmis ir neštuvais įkėlė į traukinį, pasakę "Vežkit namo kaulus". Kiek laiko jie važiavo, nežinojo, sakė, kad juos mindė numestus ant vagono grindų, spardė, atsirasdavo kas ir duonos gabalėlį paduodavo, bet jie jau duonelės nevalgė. Vis dėlto traukinys atvažiavo į Rokiškį, ten juos iškėlė iš vagono. Čia atsirado žmogus lietuvis, kuriam Lapinskas pasisakė savo pavardę. Tas geras žmogus Lapinską parvežė į namus. O kito lietuvio likimas mums nežinomas. Tragedija! Motina išsigando, nesileido pasisveikinama, sakydama "bėžancas", ir kur jį man paguldyti".

Ona Vanagaitė-Lapinskienė su broliu

Nepažino sūnaus. O sūnus negalėjo jau garsiai kalbėti, tik lūpos judėjo. Ir motina neišgirdo sūnaus pasakymo "mama, aš gi tavo sūnus". Vladas Lapinskas gyveno dar 10 dienų, bet kasdien vis silpo. Broliui Broniui vis sakė "Brolau, aš tau viską papasakosiu, kiek aš iškentėjau, kaip mes badavome. Ten nebuvo nei medžių, nei žolės". Kitą dieną buvo dar silpnesnis. Taip ir numirė, nieko daugiau nepasakęs.

Vėliau motina sakė, kad Vladas mirė sulaukęs 33-ejų metų, Kristaus amžiaus ir mirė kaip kankinys. Vladas Lapinskas mirė 1946m. gruodžio mėnesį.

1946m. Buvo šaltas vasario oras. Aš siuvau pas draugę Marytę Vaškelytę. Pamenu, važiavome į bažnyčią, aš, Marytė ir jos brolis Stasys. Sugrįžę papietavome ir pamatėme, kad ateina stribai [ėję į namus, paklausė, ar nėra svetimų žmonių. Aš drąsiai pasakiau savo pavardę - Vanagaitė. Stribas sako: "Papuolei paukštyte, esi areštuojama". Aš visai nenusigandau, tik prisiminiau Bronių ir namus, prisiminiau ir laišką kišenėje, kuriame tiek visko prirašyta, neduok Dieve, pateks priešui į nagus. Kur nors išmesiu, manau. Apsidairiau ir, nutaikiusi progą, laišką pakišau po staltiese, ir pasidarė ramiau. Tuo pačiu metu areštavo ir Marytės motiną Aleksandrą Vaškelienę. Uždarė mus į stribyną, o dar radome Stasę Mierkytę iš Kepių kaimo. Užpaliuose išlaikė daugiau kaip savaitę. Buvau tardoma, sakė, kad esu ryšininkė, kad su dviračiu vežioju laiškus nuo būrio vado L.Tursos vyžuoniškiui Jonui Markūnui-Šiauriui. Jiems tada labai buvo svarbu vadai. Visas dienas ir naktis tą patį kartojo. Aš jiems aiškinu, kad nepažįstu tokių žmonių, net ir dviračiu važiuoti nemoku. Visaip gąsdino, tą naktį gal dvidešimt kartų vedė į šaltį su viena suknele, o šaltis buvo didelis. Palaiko lauke ir vėl tardo. Kai išaušo rytas, pasakė, kad jie man norėję gero, o kadangi neprisipažinau, tai teks pamatyti Sibirą. Anksti rytą išvežė į Uteną, įvarė mus su Vaškeliene į rūsį, Vaškelienę į vieną kamerą, mane į kitą. Tardė, kartais po tardymo neilgam įvesdavo nepažįstamų moterų ar merginų. Trumpam teko kalbėtis su uteniške Elena Tarulyte, kuri sakėsi, kad jos brolis kunigas. Su Tarulyte ir šiandien esame pažįstamos, nes abi gyvename Panevėžyje. Tarulyte buvo ištremta.

Kartą mane išvarė plauti pirties. Plaudama grindis, radau mažytį pieštuką ir truputėlį popieriaus. Labai apsidžiaugiaa Tuojau parašiau kelis žodžius Vaškelienei. Rašiau, kad mus tuoj paleis, visai to nežinodama, norėdama ją apraminti nes žinojau, kad ji labai sielojasi Žinojau, kurioje kameroje Vaške-lienė yra, tad, šluodama su šluota, įstūmiau mažą popierėlį į jos kamerą.

Žiūrėk, jau užsimiršti kokią minutę, bet ir vėl mintys lenda, nematysiu Lietuvos, artimųjų, mylimo draugo, savo namų. Be galo buvo sunku. Sienos išraižytos skaudžiausiais žodžiais, ieškojau savo brolio įrašo, bet neradau. Parašiau ir aš: "Nebaisu patekti į kalėjimą, bet baisu netekti laisvės, nes be laisvės - kalėjimas". Pasirašiau - Ona Vanagaitė. Vieną naktį įvedė kažkokią moteriškę. Ji buvo labai kalbi, matyt, norėjo mane apgauti, ką nors išklausti. Nieko iš manęs neišpešė, ir vėl ją naktį išvedė. Jau buvo kovo 4 diena, mane išvedė į saugumą. Eidama galvojau, kaip reikės vaidinti, nes tardytojas sakė, kad parodys vadą. Saugume patardė ir pasakė: "Jūsų vadas Leonas Tursa sugautas Kaune su svetimais dokumentais". Liepė pasižadėti, kad neisiu miškan ir paleido namo. Tai buvo kovo 4d. Tą kartą paleido Vaškelienę ir Stasę Mierkytę. Visas mus parvežė Stasys Vaškelis. Laimingos grįžome namo. Marytės mama dėkojo man, kad į jos kamerą įstūmiau laiškutį. Ji sakė: "Priėjau prie terbos su maistu ir privalgiau už visą mėnesį". Dėkojo, kad aš pati, nieko nežinodama, suteikiau jai vilties.

Jau vasara, aš drąsiai būdavau namie, manydama, kad daugiau manęs nelies. Bet vieną kartą per bulvių lauką atbėgo sušilusi kaimynė ir saka "Bėk greitai iš namų, nes tavęs ieško stribai "Ūlyčioje" kiekvienam kieme klausia, kur gyvena siuvėja Vanagaitė!" Į mūsų namus, matyt, vieni stribai be kareivių bijojo eiti, nes stribai įeiti į krūmus bijodavo. Tą kartą aš ištrūkau. Pirmiausia puoliau gelbėti siuvimo mašiną, nes bijojau, kad atėję stribai nesudaužytų. Išsukau mašinos galvutę, įdėjau į maišą ir gėlių klomboje paslėpiau, užsodindama gėlėmis. Mamai pasakiau, kad važiuoju į Kamajų valsčių pas draugę Kepalaitę ir ten siųsiu. Sėdau ant dviračio ir išvažiavau. Važiuodama per Bekinčių "ūlyčią", vėjui papūtus, pastebėjau, kad esu užsivilkusi išvirkščią suknelę. Mat pasipuošiau dėl stribų. Krūmuose persivilkau. Užubalius pasiekiau sėkmingai ir ten ėmiausi darbo. Užeidavo svėdasiškiai partizanai. Viename kieme siuvau netoli Krylių mokyklos ir ten užėjo daug partizanų. Aš jiems šeimininkavau, pilsčiau pieną, vaišinau, nes buvo išalkę. Buvo toksai Alfonsas Budreika, jis toksai didelis, tai aš jam visą ąsotį su pienu atidaviau. Pagalvojau, jeigu sugautų mane čia su jais, tai jau viskas, neišsiteisinčiau, kad nemoku siūti, nemoku dviračiu važiuoti, kad nepažįstu tokių vyrų, tokių aukštų gražių kaip ąžuolai vyrų. Bet likimas yra toks, koks yra, jo nepakeisi, jei taip ir įvyktų.

Dabar turiu grįžti atgal į 1945-uosius metus ir parašyti apie kai kurių partizanų žuvimą.

1945m. liepos 26 diena. Karkažiškių kaimas buvo nedidelis, tik keturi kiemai, o mes buvome to kaimo kaimynai. Smarkiai lijo, visur buvo šlapia, pilna balų. Išgirdau šaudant ir puoliau prie lango. O Dieve, pamačiau bėgantį gerai pažįstamą partizaną Juozą Masiulį ir Užpalių valsčiaus Jočiškių kaimo. Jį vijosi kareiviai su šunimis. Jau jis atbėgo iki mūsų žemės, jau ne taip toli krūmai pievos. Pievos buvo apsemtos vandens, tik kur ne kur buvo matyti sausuma. Aš, ant rankų laikydama vienų metų sesers dukrytę, žiūrėjau pro langą, verkiau ir žegnojau bėgantį partizaną, o mergytė apkabinusi man kaklą, drebėjo nuo šūvių ir akytes išplėtusi žiūrėjo, ko aš verkiu. Pamačiau, jau nukrito jo kepurė, ir partizanas suklupo vandenyje. Kepurė plaukė vandeniu, nes kulkos ją rideno, o šunys nušautąjį partizaną tempė ant sausesnės žemės. Ištemptą partizaną apstojo kareiviai girdėjosi triukšmas. Pamaniau, kad gali ateiti kareiviai ir pas mus kratą daryti, nes neseniai buvo buvę partizanai Taigi tos pačios dienos ankstų rytą pas mus buvo užsukę partizanai tas pats Juozas Masiulis, kurio kūną štai jau tampo šunys ir J.Žvironas. Jie sėdėjo lauke ant suolelio, valgė, gėrė pieną. Jau eina mūsų namų link kareiviai. O Dieve, kur sėdėjo Pranas Masiulis, pamatau rankinę granatą, kuri jam besėdint, iškrito iš kišenės. Aš čiupau tą granatą į savo kišenę, išbėgau į lauką, kur netoli buvo žolynai ir išmečiau. Spėjau įeiti vidun, paėmiau mergytę ant rankų ir laukiu, kas bus toliau. Čia sulėkė kareiviai ir išvarė mano keturiolikmetį brolį Antaną vežti lavonų.

Tą kartą žuvo keturi partizanai Juozą Masiulį ir gyvą jo brolį Praną Masiulį surišo, dar nušovė Joną Žvironą ir Praną Zabulionį iš Užpalių, Jurgį Kučinską iš Kapių kaimo. Kučinskas buvo atėjęs pas siuvėją ir pateko nelaimėn, žmogus jau buvo septyniasdešimt metų.

Visus sumetė į vežimą, ir mano brolis Antanas turėjo vežti į Geraisių kaimą, nes ten buvo kareivių štabas. Tą gyvąjį įmetė į gilią bulvių duobę, negyvus nuvežė į Svėdasų miestelį ir numetė ant gatvės grindinio. Brolio Antano nepaleido, išlaikė dvi paras, nes iš miestelio nušautuosius po dviejų parų turėjo vežti už Svėdasų į pušynėlį, kur užkasdavo.

Apie Praną Masiulį niekas nieko nežino, dingo žmogus be pėdsakų, turbūt jį nukankino. Jis buvo stiprus, nieko neišdavė. Gal jį laikė toje duobėje, tikėdamiesi, kad kas ateis jo išgelbėti, tačiau niekas nenuėjo, niekas nenorėjo už jį mirti Galvojau visą naktį, kaip jam padėti, bet nieko nesugalvojau, tik verkiau, meldžiausi ir vėl verkiau.

Sugrįžęs brolis Antanas papasakojo, kaip jam buvo baisu, nes matė kankinamą žmogų. Matė, kaip iš Gaigalo namo kareiviai atvedė senuką Kučinską prie brolio vežimo ir taip jį mušė, kad žmogus nepakilo nuo žemės. Kareiviai jį norėjo pastatyti, bet jis jau nepastovėjo, tada vieni jį laikė, o kitas nušovė. Brolis ilgai tą siaubą išgyveno savyje.

Dabar nors trumpai apie savo kaimyną Petrą Barzdą. Kaip jau minėjau, Petras buvo nušautas savo tėvų - savo namų sodyboje kieme. Tai įvyko 1945 metų rugsėjo 12 dieną. Petras Barzda, gimęs 1924 metais Bekinčių kaime. Rugsėjo 12 dieną, apie vidurdienį, viename Bekinčių kaimo kieme, iš kurio buvo ištremti savininkai ir namai buvo tušti, į tuos namus suėjo stribai. Jie buvo girti ir, atsinešę degtinės, tame name dar gėrė, daužėsi, šūkaliojo. Prisidaužę, prisigėrę ėjo per lauką į Barzdos vienkiemį. Pamatė kieme Petrą Barzdą. Nors stribai žinojo, kad Barzda tos sodybos savininkas, bet pradėjo į jį šaudyti. Petrui nebuvo kur dėtis, matyt, pagalvojo, kad į beginklį nešaus, pakėlė rankas ir ėjo priešais stribus. Deja, nepaisant, kad beginklis, kad tų namų savininkas, taip sušaudė, kad net pusė galvos buvo nuskelta kulkų. Žuvo nekaltas žmogus, palikęs jauną žmoną ir vos pusės metukų sūnelį Vytuką.

Petro tėvas Barzda, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dirbo policijos nuovadoje. Vėliau, gyvendamas kaime, mėgdavo pasivaišinti, išgerti. Nušovę stribai jo sūnų, tyčiodamiesi siūlė gerti degtinės, sakydami "Gerk, juk tu mėgsti išgerti". Mėgino net jėga įpilti į bumą, bet jis negėrė. Ir štai tėvą išvaro vežti sūnaus lavoną. Stribai iš kambario pasivogę gitarą, grojo ir triukšmaudami, tyčiodamiesi lydėjo iki Užpalių. Sugrįžęs tėvas atėjo pas mus ir su begaline širdgėla mums viską papasakojo. Barzda, pasitaręs su mano tėvu, išvažiavo į Užpalius mėginti parsivežti lavoną. Pavyko, parsivežė. Vakare, dalyvaujant partizanams, tyliai melsdamiesi Petrą Barzdą palaidojom Mikėnų kapinėse. Dabar Petro Barzdos palaikai yra perlaidoti Užpalių kapinėse.

Jau 1947-ieji metai Buvo vėlyvas ruduo, spalio 27 dienos vakaras. Aš su savo drauge Maryte Vaškelyte iš Puodžių kaimo ruošėmės važiuoti į Vilnių.

Vakare 10 val. nuėjau pas Vaškelius. Vos įėjus į kiemą, sutikau šeimininkę, kuri mane perspėjo, kad neičiau į kambarį, o prieičiau prie virtuvės lango. Pro virtuvės langą ji man padavė pieno ir sūrį, liepdama nunešti į klėtį, kur jau vakarieniavo partizanai. Reikėjo viską daryti slapta, nes pas juos buvo atvežta pabėgėlė ruselė iš Rusijos, vardu Nadia. Klėtyje prie mažo žiburėlio trys, o gal keturi partizanai vakarieniavo. Tik du buvo gerai pažįstami, tai Balys Žukauskas-Žaibas ir Bronius Gudelis-Lapėkas. Bronius buvo vikrus, energingas, geros orientacijos jaunuolis. Jam buvo tik 22 metai, bet jau ne kartą dalyvavęs kautynėse, ir vis pasisekdavo. Kartą 1945 metais, žiemos metu pabėgęs basas, bėgo 6 kilometrus ir sėkmingai pabėgo.

Bronius pirmas baigė valgyti ir, žinodamas, kad važiuosiu į Vilnių, padavė man laiškutį nuvežti jo broliui Juozui ir prašė atvežti vaistų, tvarsliavos ir kitko. Kalbėdamas su manimi, Bronius pravėrė klėties duris ir šūktelėjo — "kieme kareiviai, sudegsim, Onute, bėk..." Mes abu puolėm iš klėties. Aš pro jo alkūnės apačią išnirau ir netoli klėties kniūpščia parkritau ant žemės. Atsivėrė ugnis į bėgantį. Virš mano galvos kaukė automatų ir kulkosvaidžių kulkos. Kėliausi ir vėl glaudžiau galvą prie žemės. Aplink tik mačiau kareivių kojas. Negaliu aprašyti, kiek kartų mane partrenkė ugnis. Tratėjo šūviai, rodėsi, kad niekada nesibaigs.

Visai netoli išgirdau klaikų riksmą. Supratau, kad į partizaną Bronių jau pataikė kulka. Antras riksmas dar klaikesnis, viskas. Kareiviai nubėgo prie mirštančio. Turbūt tuo metu, prisidengdami trobesiais, partizanai pabėgo į kitą pusę, išlikdami su Dievo pagalba gyvi.

Aš pakilau ir vėl sugriuvau, galvojau, kad jau baigta, bet gi nieko neskauda, nejaugi taip lengva numirti. Vėl mėginau keltis nuo žemės, jau stipriau, atsistojau. Toliau bėgti negalvojau, nes tai būtų mirtis. Matau - prie trobos durų stovi kareivis. Aš traukiuosi atgal. Kareivių būrys pilkavo kaip debesys, jų gal daugiau kaip 30. Kareiviai juokėsi, garsiai šūkavo, keikėsi, kojomis spardė žuvusį partizaną. Skaudama širdimi žiūrėjau. Kaip baisu, o jei dar gyvas, kokia kančia. O danguje taip aiškiai švietė mėnulis, kaip amžinas liudytojas, neturėdamas nė kur pasislėpsi, nes danguje nė mažiausio debesėlio, tik miškas tyliai atkartojo kareivių rusiškus keiksmus ir juoką.

Tyliai nuslinkau už namo kampo, numečiau paltą ir per kitas duris įlindau į vidų ir atsistojau prie Marytės. Kambaryje dar buvo svetimų žmonių, tai Teresė Kučinskaitė iš Mikėnų kaimo. Ji žadėjo mus su Maryte nuvežti į stotį, ji buvo apsivilkusi paltu. % trobą subėgo kareiviai. Leitenantas reikalavo šeimininkės pasakyti, keli partizanai buvo klėtyje. Šeimininkė atsakinėjo, kad ji matė tik vieną, jis pats nusinešė valgyti. Kareiviai užpuolė Teresę Kučinskaitę, sakydami, kad jie matė moterį, bet neįsižiūrėjo kuri nes visas dėmesys buvo nukreiptas į bėgantį. Surašė visų pavardes. Klausia manęs, bet aš negaliu atsakyti nes iš išgąsčio taip kalenosi dantys, net burnos praverti negalėjau. Kareivis supykęs šėrė man per veidą, o tuo tarpu Marytė ištarė - Vaškelytė. Taip pakartojau ir tuo pakartojimu tapau šeimininkės duktė. Prislinkau prie krosnies, atsisėdau ant mažo suolelio galvodama, reikia pabūti prie šiltos krosnies Lietuvoje, nes jau dabar tikrai gresia kalėjimas ir šaltas Sibiras.

Buvo nepaprastai sunku, kaltinau save, kam pargriuvau, kodėl aš dabar ne kartu su Broniumi. Gal būtų kitaip išėję, gal abu būtumėm pabėgę, juk taip netoli buvo miškas. Vėliau man pasakojo Marytė. Kai aš sėdėjau ant mažo suolelio užpečky, prie manęs priėjo kareivis, pagrasino pirštu rusiškai sakydamas, "Tu prie manęs gulėjai mergyte, dėkok man, kad aš tavęs nenušoviau". Tačiau aš tada nieko nemačiau ir nieko negirdėjau, tik ausyse tratėjo šūviai o tas kareivėlis išėjo laukan ir daugiau nebepasirodė. .

Buvo duotas įsakymas suimti šeimininkę ir svetimus žmones, o dukras palikti. Dabar aš išsigandau dėl draugės Teresės. Ją dabar kaltina už mane, kad klėtyje buvo su partizanais. Sugniaužusi kumščius, laikiausi norėjau šaukti imkite mane, aš kalta, aš buvau klėtyje, bet vis delsiau, laikiausi kiek galėdama, laukdama, kas bus toliau.

Štai pro neuždengtą langą pamačiau, kaip atvažiavo vežimas su lavonu, o ant vežimo užmestas mano paltas. Pagalvojau, o gal mano paltas išgelbės Teresę, nes ji apsivilkusi savo.

Juos visus išvežė į Užpalius. Marytė Vaškelytė mane aprengė, davė samdinio dviratį ir liepė kuo toliau važiuoti nuo namų. Laukais stūmiausi į savo namus pranešti, kas man atsitiko. Jau iš tolo išgirdau raudojimą. Tai buvo mano ir žuvusio partizano mamos. Partizano motina puolė raudodama manęs klausinėti. Jos viską girdėjo. Girdėjo, kad labai ilgai šaudė. Broniaus mama klausė ir klausė, ar jau jos sūnus negyvas. Negalėjau nieko pasakyti nei nuraminti nei paguosti Sakiau, kad vienas žuvo tikrai. Mes su Broniumi bėgome pirmieji o žuvo gal paskutinis. Taip kalbėjau žuvusiojo motinai, nes neturėjau drąsos pasakyti tiesą. Kiek nurimusi motina sakė, kad gal važiuosianti į Uteną per Užpalius, gal ką sužinosianti.

Tą naktį aš išvažiavau pas savo draugę duokiškietę Bronę Domautaitę, nes Užpaliuose likti jau buvo neatsargu. Kai išvažiavau į geresnį kelią, greičiau privažiavau Bekinčių kaimą. Jau artėjo Kysunų mokykla. Buvo jau vidurnaktis. Paspaudžiau dviračiu, kad būtų greičiau, o dviratis senas, girgžda traška, rodos, dejuoja. Pasigirsta balsas lyg šaukia mane. Tas balsas labai panašus į žuvusio partizano Broniaus balsą. Šaukia: "Ona, palauk, ir aš kartu bėgu". Važiuoju toliau, šauksmas vėl kartojasi Daugiau nevažiavau, dviratį stūmiausi iki Duokiškių. Nuo patirto siaubo, skausmo, neapsakomo sielvarto ir įtampos turbūt Broniaus balsas sekė mane kaip vėlė, kartodama tos siaubo nakties įvykius ir mirtį.

Vėliau partizanai davė man eilėraštį apie Bronių ir paragino išmokti atmintinai. Tą eilėraštį praradau ir atmintinai neišmokau, neprisimenu, todėl noriu jį savais žodžiais savo širdimi, savo mintimis atkurti. Su tais žodžiais ir širdies jausmu turbūt ir nugyvensiu iki amžinybės.

Palinko rugių varpos auksinės,
Vasara buvo graži.
Tėvynės sūnus nerimo,
Priešai užplūdo Jo gimtus namus.

Broniau, daug kartų Tave išgelbėjo
Tavo greitos kojos, orientacija puiki.
Dabar Tave kulka pavijo,
Kritai ant tėviškės arimo, o miškas taip arti.

Nespėjai mergelei "Sudiev" pasakyti,
Nuliūdęs mėnulis žiūrėjo,
Kaip apstojęs būrys azijatų
Nesuprato, už ką Tu kraują praliejai.

Tą šerkšnotą rytą tyliai ošė beržai,
O saulutė liūdna patekėjo.
Kad Bronius-Lapėkas už Tėvynę žuvo.

Po kiek laiko, kai susitikdavom su Maryte Vaškelyte, dėkodavome Dievui ir likimui, kad viskas taip baigėsi. Marytė kalbėjo - būčiau netekusi motinos, namų, draugės, partizanų. Nedaug trūko, nes dangus buvo raudonas nuo raketų. Kalbėdavom, kad gal nebuvo išdavystė, o atsitiktinumas. Vaškelių vienkiemis buvo gražus, prie miško, netoli vieškelio, kuris ėjo nuo Užpalių į Duokiškį, Kamajus. Vieškeliu kareiviai atvažiavo mašina, o į Vaškelių sodybą slinko pėsti. Priartėję prie gyvenamojo namo, pro uždangstytus langus galėjo matyti, kas yra viduje, o viduje buvom savi žmonės. Juk kareiviai pro langus galėjo matyti, kad nėra partizanų, niekas nevaišinami, gal todėl ir su šeimininke Vaškeliene nesielgė taip žiauriai, be to, ji mokėjo rusiškai.

Po kiek laiko Vaškelienę paleido, tuo pačiu laiku paleido ir Teresę Kučinskaitę, nes vertėjas Kublickas atpažino, kad paltas, kuris buvo užmestas ant vežimo vežant partizano lavoną, yra Vanagaitės.

Aš dažnai galvodavau ir dabar galvoju, kokia buvau laiminga, kad turėjau tokią gerą protingą draugę, su kuria bendraudama, daug gero išmokau. Išmokau pažinti gyvenimą, išmokau jausti, mylėti, pasiaukoti, atleisti Ačiū Tau, miela drauge Maryte.

Po tos tragedijos aš neturėjau ramybės. Kur ėjau, ką dariau, vis mano rankos buvo sugniaužtos. Naktį nubudusi norėdavau atsipalaiduoti, bet nesisekdavo. O sapnuodavau, kad bėgu ir bėgu, bet negaliu išbėgti. Brendu per jūrą, per vandenis, bet negaliu išbristi. Supratau, kad namuose gyventi negalėsiu, tad išėjau svetur. Išėjau siūti į Nasvaičių kaimą pas Marganavičių. Marganavičius organizuodavo ir veždavo prisiregistruoti partizanus. Jis buvo kaip agentas, turėjo pažįstamą rusų majorą, su juo gerai pagerdavo ir vadindavo tą majorą - dėdė Aleksejus.

Man bebūnant pas Marganavičių, vieną naktį išgirdau kalbant rusiškai. Labai išsigandau. Galvojau, nesakysiu savo pavardės, jeigu nebus pažįstamų stribų, o aš jų ir nepažinojau. Šeimininkė Marganavičienė gerai mokėjo rusiškai, ir aš išgirdau sakant, buvo javų kūlimas, yra svetimų žmonių. Matau, kad jau prieis prie mano lovos. Aš gulėjau geležinėje lovelėje, kuri braškėjo. Ėmiau labai drebėti, o lovutė girkšt girkšt braška. Išsitraukiau kasą iš po antklodės, kad priėję rusai matytų, jog esu moteris, o ne vyras, ir vis kartojau svetimą pavardę, kad nesuklysčiau. Mat tame krašte buvo tokių pavardžių, tai ir kartojau - Nastė Tutinaitė, Nastė Tutinaitė. Jau eina prie mano lovos. Bet šeimininkė buvo labai gudri ir tuo momentu parodė į kitą kambarį, sakydama, kad ten guli mašinistas. Rusai tuoj nuo manęs visi nubėgo į tą kambarį tikrinti to mašinisto dokumentų. Ilgai tikrino, o kai patikrino, išėjo pro kitas duris, aš likau nepatikrinta, mintyse su svetima pavarde.

Vėliau sužinojau, kad Užpaliuose buvo labai žiaurus leitenantas Kuzminsovas. Iš žmonių nugirdau jo kalbą, kad jeigu pagautume Vanagaitę, tai pririštume prie arklio ienos ir basą varytumėm į Uteną. Mat anksčiau su arkliais važiuodavo į kaimus gaudyti "banditų". Ėmiau galvoti, jeigu Juozas Marganavičius tiek veždavo partiznų registruotis, o aš tai be ginklo, gal reikia prašyti, kad nuvežtų ir mane, gal ir paltą atiduotų, kurį išvežė kartu su lavonu ant vežimo.

Jau po Naujųjų metų, žiema eina į pavasarį, ir aš, pasiprašiusi Marganavičių, išdrįsau važiuoti prašyti, kad atiduotų paltą. Tirpo sniegas, pastogėse kabojo ledo varvekliai, nuo stogų lašėjo. Važiavome Juozas Marganavičius, jo sesuo Jane ir aš. Važiuojant Juozas saka "Tu, Ona, nedurna merga, nesakysi, kad pas Vaškelienę nešei partizanams valgyti, juk galėjai netikėtai ten patekti". Draugė Janina saka "Aš eisiu į bažnyčią pasimelsti, kad tavęs neareštuotų". O Juozas man saka "Čia, ant stribų būstinės, yra "salka", eik tenai, tave apklaus". Užlipau laiptais ant tų "salkų", o tenai už stalo sėdi "ryžas" majoras rusas, bet kalba lietuviškai. Pradėjo tardyti. Iš karto dar nieko, paskui labai įsibaiminau, gerklė išdžiūvo, negaliu net liežuvio apversti. Pažiūrėjau pro langą į kabantį varveklį ir pagalvojau, kodėl aš nepasiėmiau sniego gabalėlį, dabar būtų lengviau. Į tardytojo klausimą vis sakiau, kad man taip atsitiko, ėjau pas draugę ir pradėjo šaudyti aš neturėjau kur dingti, griuvau ant žemės ir gulėjau, o kai aprimo šaudyti, aš nusigandusi kėliausi ir ėjau trobos link užmiršusi ir palikau tą paltą. Nežinau, ką tas majoras galvojo, bet išklausė ir sako - eik, paleidžiam. Išėjau, bet apie paltą nieko neužsiminiau, tik iš karto, kai nuėjau, sakiau, kad atėjau prašyti palto, gal atiduotumėte, o grįžau be palto.

Juozas liko Užpaliuose, tik po kelių dienų sugrįžęs man atidavė mano paltą. Paėmusi paltą, žiūriu, kad net rankovių kailiai apsvilę nuo kulkų, nes šaudė labai žemai kad pašautų partizanui kojas ir suimtų gyvą. Kai aš smarkiai bėgau ir griuvau prieš kareivius, mano rankos buvo plačiai išskėstos, todėl mano palto rankogaliai buvo nuo kulkų apsvilę. Dažnai galvojau, kaip aš išlikau gyva? Aš taip prieš kareivius gulėjau kryžiumi, gal todėl pasigailėjo ir nenušovė, o gal galvojo, kad jau esu nušauta. Kadangi išlikau gyva, šiandien ir kitiems galiu papasakoti, kokie mes tada buvome kariai ir kovojome prieš okupantus.

1948    metais ištekėjau už Broniaus Lapinsko. Atrodė, kad dabar užmiršiu viską. Tačiau taip nebuvo, kas vakarą atsėlindavo baimė, eidami ilsėtis, galvodavome, ar ramiai praeis naktis.

1949    metais gyvenome kaime, netoli Duokiškio bažnyčios. Gyvenimas bėga, jau turime sūnų Romutį, tačiau ramybės nėra. Išgirdome, kad Vygelių kaime Petronių namus apsupo kareiviai Ten gyveno brolis Antanas ir sesuo Danutė. Vyresnysis brolis Juozas buvo pasitraukęs. Matyt gal kas susekė. Sulėkė daug kariuomenės, nudraskė namų stogus ir ten rado partizanų dokumentų, sąrašus. Antaną su Danute areštavo, ištrėmė, namus sunaikino. Antanas ir Danutė daug iškentėjo. Danutė gyva sugrįžo į Lietuvą. Kai Danutė susirgo ir reikėjo leisti vaistus, raumenys buvo duobėti nuo mušimo, nebuvo kur suleisti vaistus. Abu jie, brolis ir sesuo, buvo tikri kankiniai.

1949 metai Kartą aš su dviračiu parvažiavau tėviškėn. Pas mus krūmeliuose būdavo uogų, žemuogių. Bevaikščiodama sutikau dar gyvą bevargstantį partizaną Balį Žukauską-Žaibą. Jis manęs tiesiog primygtinai klausė patarimo, ką daryti, kaip gyventi? Pasakė, kad jau norisi nusišauti. Aš jam sakiau, kad tiek išsislapsčius, tiek iškentėjus, reikėtų laikytis, o gal jums likimas leis sulaukti šviesesnės dienos. Jis sako, kad jo niekam nereikia, niekas jo nemyli, bijo. Į namus parėjau liūdna, nes niekuo aš jam negalėjau padėti, tik pasikalbėję atsisveikinome, palikau jį tuose krūmuos likimo valiai.

Tuo metu enkavedistai dar labai ieškojo vado Kemeklio-Roko, Balio Žukausko-Žaibo. Visokiais būdais norėjo juos pagauti gyvus. Areštuodavo žmones, norėdavo užverbuoti, kad taptų savo brolių išdavikais.

Jau buvo ruduo, prasidėjo javų kūlimas. Aš su vaikeliu laukėme Broniaus pareinant valgyti pietų ir vis galvojau, kodėl jis taip ilgai nepareina. O gi štai, pamatau, kad atsivaro jį pulkas kareivių su šunimi Įėję į vidų pasakė: 'Tavo vyras areštuotas, įdėk jam valgyti!" Aš sūnų padaviau tėvui palaikyti, pati griebiau įdėti valgyti. Sudrebėjau, Dieve, kas čia dabar bus? Vienas lietuviškai pasakė, nusiimk laikrodį, atiduok sūnui, tau jo nebereikia.

Bronių gal po poros savaičių paleido. Kai sugrįžo, buvo labai liūdnas. Sulaukus vakaro, jis saka "Aš namie nenakvosiu". Paėmęs dviratį, išvažiavo namo į savo tėviškę, Mikėnų kaimą. Išvažiuodamas man davė tokią mintį, jeigu vėl jo ieškotų, tai gal man reikia važiuoti į Vilnių, apieškoti, gal mums pasisektų tenai apsigyventi. Mat aš jam vis kalbėdavau, kad Vilniuje gyvena mano draugė, tai gal ir mums tenai ieškoti apsigyvenimo. Tie žmonės, kurie čia nuolatiniai gyventojai ir dirba kolūkyje, jiems nėra kur dėtis, čia jų gyvenimas, čia jų namai, o mes abu esam amatininkai, gal aš ten pasikeisčiau pasą, nes po vedybų dar nebuvau pasikeitusi, prisiregistruočiau, o vėliau gal ir tave pasisektų priregistruoti. Su ta mintimi ir išsiskyrėme, likau viena su vaikeliu.

Kitą naktį išgirdau stipriai beldžiant. Žiūriu — langai apgulę kareivių. Kai vienais marškiniais atidariau duris, jie puolė prie mano lovos, stvėrė pagalvę apžiūrinėdami, ar aš viena miegojau. Pastatė mane prie spintos ir liepė nejudėti. Liepė atsakyti į klausimus. Aš drebėjau iš baimės, bijodama, kad tik nesugalvotų šiuo metu atvažiuoti Bronius. Labai išsigandusi išdėsčiau apie vyrą, kad jam jau seniai liepė gydytojai gulti į ligoninę, nes serga pleuritu, tai ir išvažiavo į Vilnių, į ligoninę. Klausė, kurioje ligoninėje guli, liepė atvežti pažymą, kokioje ligoninėje gydosi. Žinoma, aš pažadėjau, bet galvojau kitaip. Matyt, garnizono vyresnysis patikėjo, kad gydosi ligoninėje ir išėjo.

Gyvenimas pakrypo kitaip. Aš išvažiavau į Panevėžį. Per vargą (per "blatus") prisiregistravau. Šiaip taip išregistravau Bronių iš Kamajų. Kadangi aš jau buvau prisiregistravusi, tai, nors labai sunkiai bet pavyko vyrą priregistruoti Panevėžyje. Bronius čia, Panevėžyje, išmoko vairuotojo specialybės, gavo darbą, aš jau dirbau siuvėja fabrike, taip ir pradėjome savo gan varganą to meto gyvenimą Panevėžyje.

Esu labai dėkinga panevėžiečiui gerb. ponui Stasiui Leikai, kuris, supratęs mūsų padėtį, priėmė gyventi prie savo šeimos, nors ir jų pačių šeimai vietos nebuvo per daug. Apsigyvenome Panevėžyje su ta viltimi kad dar sugrįšime į tėviškę, kurios taip ilgėjomės.

Dar trumpai noriu sugrįžti į savo draugės Marytės Vaškelytės šeimą. Apie jos brolį, apie motiną jau minėjau, tačiau Marytė dar turėjo vyresniąją seserį Zofiją. Dar prieš karą vyriausioji sesuo Zofija ištekėjo už profesoriaus kalbininko Antano Salio. Į tėviškę jie atvažiavo trumpam atsisveikinti. Kaip tik tuo metu aš pas Vaškelius siuvau. Skubėjau juos išruošti į kelionę. Zofija norėjo išsivežti kraičio lietuviškų rankšluosčių ir kitko. Susiruošę, atsisveikinę su savais, išvyko. Jie iš Lietuvos išplaukė paskutiniuoju laivu išvakarėse. Su jais, ty. Antanu Saliu ir jo žmona Zofija dar išplaukė Zofijos brolis Aleksa ir pusbrolis Bronius Vaškelis.

Apie Karkažiškių kaimų jau rašiau, bet dar kartą noriu priminti to kaimo tragediją. Apie Karkažiškių kaimą žmonės kalbėjo taip. Užpalių stribai norėjo sugauti Praną Masiulį, Juozo Masiulio brolį. Privažiavo daug kariuomenės, siautė po miškus. Buvo labai prilyta. Klojime bunkeris buvo taip pat apsemtas. Kareiviai netikėtai tą bunkerį aptiko. Įvyko kautynės, per kurias buvo nušautas vienas aukštas pareigūnas. Kareiviai dar labiau įpykę pagriebė senuką Kučinską, kurį labai mušė ir pagaliau leisgyvį nušovė, o klojimą sudegino. Šeimininką Gaigalą areštavo, bet jis buvo invalidas, tad palaikę paleido. Šeimininko brolis Feliksas įlindo į rūsį, bet pamatęs, kad klojimas dega, tai per mažą rūsio langelį išlindo, ir jam pasisekė pabėgti.

Tada žuvo trys partizanai Juozas Masiulis, Jonas Žvironas ir Pranas Zabulis, o Juozo Masiulio brolis Pranas liko gyvas.

Tad tokia Karkažiškių kaimo tragedija. Žinau, kad minėtų žuvusiųjų pavardės jau duotos aprašymui ponui Stasiui Indrašiui, tačiau kartoju, kad niekas nebūtų pamiršta.

Jau 1991 metai sausio 13-oji diena. Tą naktį žiūrėjau televizorių ir balsu šaukiau "Šaudo į žmones". Šaudo taip, kaip tą baisią naktį šaudė į mus kareiviai Vaškelių sodyboje. Išsigandusi šaukiau, kur tas kareivis, kuris galėjo mane nušauti, bet nenušovė. Gal jis galvojo, kad aš jau negyva, gal? O šitie, kurie dabar muša, šaudo, tankais žmones traiško, tai argi jie kareiviai juk tai žvėrys, neturintys vardo žvėrys.

Mūsų kovų tragedijoje niekas žūstančiam partizanui nešaukė "Lietuva Lietuva". Žuvusio partizano lūpos buvo kietai sučiauptos, mėnulio apšviestas veidas ramus, nes jis žinojo, už ką kovojo, už ką numirė, o Lietuva tylėjo, prispausta, išvarginta ir apiplėšta atėjūnų. Geriausieji Lietuvos vyrai partizanai žuvo ir žuvo, krito nuo priešų kulkų kaip rudenį nuo medžių lapai. Lietuva Lietuva, broliai ir sesės lietuviai, nepamirškime žuvusių sausio 13-ą, nepamirškime tų, kurie taip mylėjo Lietuvą ir žuvo už jos ir mūsų visų laisvę nuo tų pačių okupantų.

Man žinomi žuvę partizanai 1945 metais

Albertas Vaškelis, 19-os metų, iš Užpalių valsč., Vilučių kaimo. Jis buvo nuėjęs į kitą kaimą, tada visi vyrai bijojo, nes gaudė visus, nepaisant turi dokumentus ar ne. Vyrai, pamatę kareivius, bėgo kas kur, o jei dar pamatydavo su naujais batais, tai nuaudavo ir nušovę palikdavo.

Vytautas Leika, g,1923m. Kušlių k., Užpalių valsč. Tada buvo prisnigta daug sniego. Jis, pamatęs nuo Svėdasų pusės ateinant kareivius, bėgo per visą Kušlių mišką. Kalbėjo, kad jis buvo įlipęs į medį, bet šunes pėdomis jį susekė, ir kareiviai nušovė. Tada nušovė ir Joną Leiką, g,1914m. Kušlių kaime.

Nikodemas Tursa iš Kušlių kaimo. Jie buvo palaidoti Užpalių kapinėse,

Jonas Merkys, g.l941m. Žuvo Kušlių miške birželio 21d.

Balys Palskys.

Pranas Sakalauskas iš Tadauskių kaimo, duokiškėnas. Jo palaikai nesurasti.

Balys Jurgelionis iš Jodonių kaimo, duokiškėnas. Žuvo Kušlių miške.

Petrauskas (vardo nepamenu), iš Linskio kaimo, Užpalių valsč.

Vladas Žilys iš Geraičių kaimo.

Palskys iš Geraičių kaimo.

Buitvydas iš Narbučių kaimo, svedasiškis.

Feliksas Gryžas iš Aulelių kaimo.

Bagdonas (vardo nepamenu), duokiškietis.

Gasparas Simonavičius, iš Vitkūnų kaimo, svedasiškis.

Bronius Gryžas, svedasiškis.

Kazys Gižauskas iš Vaineikių kaimo, duokiškėnas. Žuvo netoli savo namų.

Vladas Ivanauskas iš Vaineikių kaimo, Kamajų valsč., duokiškietis. Žuvo Juodonių kaime.

1949 metais

Sausio 1-2 dienomis Drabčiūnų miške, čekistų apsuptame bunkeryje, išduoti žuvo šie partizanai:

Petras Černius-Tigras iš Kamajų valsč, Nemuniūnų kaimo.

Kazys Palskys-Ąžuolas iš Tadauskių kaimo, duokiškietis. 

Stasys Gimbutis-Rūkas, svedasiškis.

Albertas Nakutis-Viesulas iš Malaišių kaimo, Rokiškio valsč.

Petras Dilys-Eimutis.

Petras Miškinis-Šarūnas.

Jonas Meškauskas-Caras.

Be šių 1949m žūvo:

Pranas Kemeklis-Tėvas iš Šeduikių kaimo, duokiškietis.

Pranas Velėniškis-Demokratas iš Vaineikių kaimo, duokiškietis.

Jonas Markūnas-Šiaurys iš Kunigiškių kaimo, vyžuoniškis.

Pranas Urbonavičius iš Kamajų valsč., duokiškietis. Žuvo Juodonių kaime.

1952 metais buvo suimtas Balys Žukauskas-Žaibas. Jį labai iškankintą

Ryšininkės seserys ir rėmėjos prie žuvusių partizanų kapo. Iš kairės pirmoji Onute Vanagaitė

visur vedžiojo, rodė žmonėms neva paskutinį partizaną suėmę. Po dviejų metų, ty. 1954 metais, jis buvo nuteistas mirties bausme — sušaudyti.

Iš mano dienoraščio

1945 metai liepos 28 diena. Kadangi brolis Antanas taip ilgai negrįžo, aš norėjau eiti žiūrėti, gal ir jis jau negyvas, bet mama manęs neleido, bijodama, kad nesuimtų, o vis vien gero nieko nepadarysi, mąstė ji.

Man buvo labai gaila tų, kurie jau niekada nesugrįš, o labiausiai tai Prano Masiulio, tokio gyvo, jauno, energingo.

Visą naktį nemiegojau, galvodama, kad tik kas jį išvaduotų, nuo rankų nukirstų grandines. Nieko nesugalvojau, juk tokia apsauga, o gal jau išvežė kur kitur.

Jau buvo pavakarys. Nuėjau už namo, iš kur matyti ta salelė, kur žuvo Juozas Masiulis. Visur buvo šlapia, atsisėdau ant kelmelio ir žiūrėjau į žemę, kuri atrodė šlapia nuo ašarų. Žiūrėjau į žemuogėlę, kuri jau buvo prisirpusi, raudona kaip kraujo lašas ir nuleidusi galvelę iki žemės...

Pakėlusi akis, dar baisiau pamačiau. Į tą salelę, kur gulėjo nušautas Juozas, atskrido juodvarniai ir lesa kraują. Nežinau, kiek dar būčiau verkusi bet išgirdau, kad šaukia mama. Pagalvojau - eisiu, gal kas atėjo su geresne žinia. Deja, o taip buvo sunku. Brolis Antanas negrįžta, brolis Vaclovas kalėjime, ar užteks mums ašarų? Kiek kartų vežiau broliui į Uteną paduoti valgyti bet nepasakė net kur jis yra. Važiavau į Panevėžį, bet ir ten neradau.

O jaunyste, kokia tu graži, nors buvai pilna nelaimių ir skausmo. Štai iš savo dienoraščio noriu papasakoti apie savo bendrapavardes Vanagaites, kurių, be manęs, dar buvo keturios (visas penketukas). Nuostabios mūsų jaunystės dienos, tik, galia, neilgai.

1944 metais Vilučių kaimas dar nebuvo paliestas trėmimų. Vanagaičių tėvas dirbo Užpalių valsčiaus viršaičiu. Ūkis gražus, penki vaikai Aš eidavau siūti pas stambius ūkininkus, nes reikėjo padėti tėvams. Už darbą imdavau grūdais, nes reikėjo valstybei pyliavas atiduoti.

Buvo gegužės mėnuo, seklyčioje papuošėm Marijos paveikslą — gegužinės. Po pamaldų jaunimas labai ilgai dainuodavom, net iki aušros. Aš ir dabar negaliu užmiršti tų Vanagaičių gerumo, linksmumo. Kur tik eidavo, vis dainuodamos, eina lauko dirbti ir tai su daina. Kai aš eidavu pas jas, nešdavausi gitarą. Vyriausia Pranutė buvo mokytoja ir turėjo draugą Jurgį, taip pat mokytoją, tai jis man gitarą sustyguodavo. Aš tai nebuvau nei labai dainininkė, nei muzikai gabi, nors labai norėjau, bet laiko neužteko.

Apie gražų šiltą gegužės vakarą. Ėjome iš savo Mikėnų kaimo. Mane lydėjo Albinas. Tai buvo gražus šaunus vaikinas, muzikantas. Ėjome neskubėdami. Kažkur toli girdėjome karo dundesį. Albinas man saka "Girdi kaip šaudo, kažin ar kitais metais dar eisime kartu?" Buvo kiti metai, taip pat tylus gražus gegužės vakaras, tik Albino jau nebuvo. Jis mirė. O jo tėvuką, kaip jau rašiau, sušaudė enkavedistai Karkažiškių kaime.

Norėjau savo dienoraščio eilutėse savo varganą jaunystę prisiminti, nes tikėjau, kad sulauksime laisvės, bet to dienoraščio neišsaugojau, viską pamiršau, liko tik atsiminimų nuotrupos.

Jei galėčiau sugrįžti į jaunystę, tai imčiau gyvenimą tą patį, sunkų, su visais nepritekliais, nes bet koks pasisekimas, iš vargo pakilimas, žmogų skatina džiaugtis ir būti geresniam, tauresniam. Pamenu, sakydavo mums vaikams Mama: "Vaikai, Dievas duos, kita diena bus geresnė ir duonelė skalsesnė". Dieve duok, kad mums visiems rytojus būtų geresnis, mes patys geresni, tai mano brangios motulės pasakymas gal išsipildys - duonelė bus skalsesnė.