SOVIETINIŲ "LIAUDIES GYNĖJŲ" (STRIBŲ) LIETUVOJE ISTORIOGRAFIJA
Eugenijus Grunskis
1944m. liepos pradžioje, vydama vokiečius, SSRS Raudonoji armija įžengė į Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietų okupacija. Vėl buvo atimama žemė, nacionalizuojamos privačios įmonės. Grubia prievarta buvo vykdoma masinė 1909-1926 metais gimusių vyrų mobilizacija į Raudonąją armiją. Vos įžengus sovietinei kariuomenei į Lietuvą, prasidėjo NKVD ir NKGB bei komunistų partijos inspiruota "tėvynės išdavikų" medžioklė. Gaudyti ir naikinti "kontrrevoliucinius ir socialiai pavojingus elementus" buvo pavesta SSRS NKVD vidaus, pasienio ir konvojinės kariuomenės daliniams, kurie į kraštą veržėsi įkandin Raudonosios armijos.
Sovietinė NKVD kariuomenė buvo svarbiausia ir lemiama ginkluota jėga, slopinusi tautos pasipriešinimą sovietinei okupacijai Tačiau Raudonajai armijai ir NKVD kariuomenei, 'Valančiai nuo priešiškų elementų užnugarį", vis buvo per maža kareivių. Todėl 1944m, vos įžengus sovietų armijai okupacinės valdžios nurodymu Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse sovietų okupuotose respublikose (Estijoje, Latvijoje, Moldavijoje, Vakarų Baltarusijoje, Vakarų Ukrainoje), buvo pradėti kurti specialūs sukarinti būriai iš vietos gyventojų. Vienos tautos dalies panaudojimas naikinant kitą tautos dalį, vienų lietuvių siundymas žudyti kitus lietuvius iš tikrųjų buvo okupantų vykdyto lietuvių tautos genocido sudėtinė dalis. Tai atitiko bolševikinę klasių kovos teoriją, pagal kurią visuomenė skaldoma į antagonistines klases, "atgyvenusios savo amžių klasės" sunaikinamos, įvedama proletariato diktatūra.
Okupavę Lietuvą, bolševikai pradėjo skaldyti tautą, pjudyti vienus visuomenės sluoksnius su kitais. Pirmiausia buvo siekiama sunaikinti arba pašalinti iš Lietuvos aktyvius, sąmoningiausius ir okupantams opozicinius gyventojų sluoksnius, atimti ir užvaldyti jų turtą, įbauginti lietuvių tautą ir užgniaužti bet kokį pasipriešinimą okupaciniam režimui. Dalijant atimtą svetimą turtą (pirmiausia žemę), buvo siekiama išplėsti sovietų valdžios socialinę bazę.
Sovietų valdžios kuriami "savanoriški" sukarinti daliniai buvo pavadinti naikinamaisiais batalionais — (istrebitelnyje bataliony), o batalionų kareiviai — naikintojais - (istrebitely). Tautoje prigijo naikintojų pravardės - "stribai", "stribiteliai", "skrebai" ir panašiai Dėl menko kovingumo karinėse operacijose prieš partizanus naikintojai atlikdavo tik pagalbinį vaidmenį. Tačiau, būdami vietiniai gyventojai, jie žinojo savo apylinkes, kaimus, miškus. Todėl stribai pasižymėjo kaip NKVD (MGB) kariuomenės dalinių vedliai, palydovai Jie gana aktyviai dalyvaudavo žmonių vežimuose, lydėdavo po kaimus partinius ir sovietinius aktyvistus, surašinėjusius ištremtųjų turtą, platinusius paskolų obligacijas. Stribai patruliuodavo miestelių gatvėse, saugodavo valdžios įstaigas ir vietos partinius bei sovietinius pareigūnus, rinkiminius punktus. Naikintojai, būdami ginkluota sovietų valdžios jėga kaime, naudodami fizinį ir moralinį terorą, varė ūkininkus į kolūkius, tikrindavo pyliavų (valstybinių pieno, grūdų, kiaušinių, mėsos, vilnos ir kitų prievolių) vykdymą, mokesčių valdžiai sumokėjimą ir daugybę kitokių "atsiskaitymų su valstybe".
Daugiausia stribų krašte buvo 1945m. pavasarį (11 tūksL). Vėliau jų nuolat mažėjo. 1954m. viduryje stribų būriuose tarnavo mažiau kaip 1 tūkst kovotojų. Sovietų valdžia, žinodama menką "gynėjų" kovingumą, nesiėmė kokių nors ryžtingesnių priemonių didinti jų skaičių. Per dešimtį su viršum metų naikintojų batalionuose ir būriuose priskaičiuojama kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų ir atvykusių iš visos SSRS žmonių. Į naikintojų būrius, sovietų valdžios raginami, stojo buvę sovietiniai partizanai, grįžę iš sovietų armijos kareiviai, kumečiai, samdiniai naujakuriai vietiniai ir iš kitur atvykę kitataučiai. Okupacinė valdžia varginguosius kaimų ir miestelių gyventojų sluoksnius laikė savo atrama kovojant su lietuvių tautos pasipriešinimu, vykdant krašto sovietizaciją.
Stribai iš dalies ir milicija, buvo lietuviškosios sovietinės represinės struktūros. Tačiau lietuviai į stribus ėjo nenoromis. Trūkstant kadrų, į naikinamuosius būrius buvo priimami nepilnamečiai bei moterys. Į stribų būrius pateko ir deklasuoti nesubrendę asmenys, žmonės su kriminaline praeitimi ir nusikalstamais polinkiais. Nors oficialiai naikintojai buvo vadinami liaudies gynėjais, tačiau dėl savo žiaurumo, amoralaus elgesio jie liūdnai pagarsėjo kaip vagys, plėšikai girtuokliai ir žudikai
Iš pradžių į stribus įsirašė ir dalis jaunuolių, norėjusių išvengti mobilizacijos. Kai kurie tapo stribais, siekdami apsaugoti tėvus ar artimuosius nuo išvežimo į Sibirą ar išbuožinimo. Pasitaikė atvejų, kai į naikinamuosius būrius stojo pasipriešinimo organizacijų ir partizanų pasiųsti žmonės, kuriems buvo pavesta trukdyti, dezorganizuoti stribų būrių veiklą, parūpinti ginklų ir vykdyti kitokias užduotis. Dauguma minėtų vyrų, supratę, kad sovietų valdžia, pasinaudodama stribais, siekia pjudyti ir naikinti tautą, nenorėdami dalyvauti žmonių žudynėse, patys arba partizanų įbauginti greitai pabėgo iš šių sukarintų būrių.
Žinoma, ne visi "liaudies gynėjai" buvo plėšikai ir žudikai Tarp jų buvo ir tokių, kurie nebuvo praradę žmoniškumo. Nujausdami ar sužinoję apie galimus vežimus ar suėmimus, kratas, kai kurie įspėdavo pažįstamus, gimines ar kaimynus. Tačiau ne šie žmonės nulėmė naikinamųjų būrių veiklą ir vaidmenį. Stribai, tarnaudami sovietiniam režimui, padėdami okupantams slopinti tautos pasipriešinimą, prisidėjo prie bolševikų vykdyto lietuvių tautos genocido. Jų veikla ir darbai buvo pragaištingi lietuvių tautos interesams, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui Todėl stribų, kaip bolševikinių okupantų ir jų represinių struktūrų pagalbininkų, veiklos ir vaidmens nušvietimas ir tyrimas yra svarbus.
Didesnės apimties darbų (monografijų) stribų veiklai nušviesti iki šiol nėra Sovietų Lietuvoje apie stribus ("liaudies gynėjus") trumpai rašyta apibendrinančiuose Lietuvos KP ir Lietuvos SSR istorijos darbuose1. Kiek plačiau stribai minimi rašant apie vadinamąją klasių kovą, ūkių kolektyvizaciją monografiniuose darbuose Paminėtini sovietiniai ir Lietuvos komunistų partijos istorijos tyrinėtojai Pranas Olekas2, Algirdas Rakūnas3 ir Stasys Laurinaitis4. Pranas Olekas teigė, kad "gindami socialistinius iškovojimus bei savo tėvų, brolių, seserų ir kitų artimųjų gyvybes, Komunistų partijos ir darbo žmonių reikalui atsidavę liaudies gynėjai kovojo ryžtingai, negailėdami jėgų ir gyvybės5". Aukšto rango partiniam ir sovietiniam pareigūnui P.Olekai pritarė ir istorikas A.Rakūnas. Pasak jo, "liaudies gynėjai, įrodydami ištikimybę savo liaudžiai įvykdė daug drąsių žygdarbių. Jie padėjo Lietuvos Komunistų partijai ir Tarybų valdžiai įgyvendinti revoliucinius, politinius ekonominius bei socialinius pertvarkymus krašte6." Sovietinėje periodikoje panegiriškus straipsnius apie stribus paskelbė istorikai A.Rakūnas7 bei Juozas Jermalavičius8. Pastarasis LKP istorikas, trumpai aprašęs "liaudies gynėjų" kovas, padarė tokias išvadas: "Kovoje už darbo žmonių saugumą liaudies gynėjai parodė savo aukštas politines idėjas, moralines savybes. Atkaklumas ir drąsa, ryžtas ir optimizmas - tai būdingiausi liaudies gynėjų bruožai. Liaudies gynėjai buvo tikri liaudies didvyriai.
Liaudies gynėjų būriai buvo ypač turtingas partinių, tarybinių, ūkinių darbuotojų kadrų rezervas, nes jie darbo žmonėms buvo tikri politinio brendimo universitetai.
Lietuvos liaudis, jos didvyriški gynėjai nugalėjo buržuazinių nacionalistų terorą, iškovojo taikų socialistinį gyvenimą. Likvidavus banditų gaujas, liaudies gynėjai sugrįžo į taikų kuriamąjį darbą. Atsidavimas liaudžiai, ištikimybė Komunistų partijai, meilė socialistinei Tėvynei ir toliau liko jų būdingais bruožais9."
Dažniausiai jų knygose ir straipsniuose buvo tik aiškinama, kodėl stribų batalionai buvo organizuojami (sovietinės propagandos požiūriu), pateikiami fragmentiški statistiniai duomenys apie stribų skaičių krašte ir kai kuriose apskrityse atskirais metais. Didžiausias dėmesys skiriamas "banditų ir kitų buržuazinių nacionalistų žiaurumams" aprašyti parodyti "liaudies gynėjų" pastangas apginti varginguosius valstiečius ir kaimo sovietinius aktyvistus nuo "banditų teroro". Taip pat išvardijami stribų laimėti susirėmimai su partizanais ("liaudies gynėjų" nesėkmes ir nuostolius buvo stengiamasi nutylėti), pateikiami LKP CK ir LSSR valstybės saugumo komiteto aprobuoti, bet nepilni duomenys apie stribų nukautus ir sučiuptus partizanus, paimtus ginklus ir kitus "laimikius". Minėtuose sovietų istorikų darbuose skaitytojui iš esmės peršama viena išvada - "liaudies gynėjai" sutriuškino "antisovietinį nacionalistinį ginkluotą pogrindį" ir apgynė lietuvių liaudį nuo "klasinio priešo". Tuo tarpu stribų žiaurumai, plėšikavimai, taikių ūkininkų terorizavimas, dalyvavimas masiniuose trėmimuose ir kitose baudžiamosiose akcijose buvo visiškai nutylimi.
Tam tikrą dėmesį stribams, jų sudėčiai skyrė teisininkas R.Stanislovaitis teisės mokslų kandidato disertacijoje10. Jis pirmasis pabandė tirti stribų sudėtį pagal socialinę padėtį, tautybę, partiškumą ir amžių. Dėl duomenų stokos (naudojosi tik tuo metu prieinamais buvusio Partijos istorijos instituto prie LKP CK partinio archyvo fondais) kiek išsamesnės analizės jam nepavyko padaryti11.
Stribų "žygdarbių" šlovinimui yra skirtos kelios žurnalistų V.Dėno12, V.Jasinsko13, S.Kalinausko14, P.Rimkaus15, A.Viršulio ir kitų knygelės16. Apybraižose nupiešti ryžtingų, drąsių, o kartu ir jautrių bei dorų "liaudies gynėjų" paveikslai.
Išeivijoje Lietuvos stribų fenomeną plačiau analizavo žinomas visuomenės veikėjas Juozas Brazaitis (Ambrazevičius)17 bei filosofas ir politologas Kęstutis K.Girnius18. Savo darbuose daugiausia jie rėmėsi partizanų į Vakarus atgabentais pranešimais apie stribų "darbus", sovietinės Lietuvos spauda bei žurnalistų ir istorikų darbais.
Prasidėjus Atgimimui pirmieji publicistinius straipsnius apie stribus paskelbė rašytojai Romas Gudaitis19 ir Vytautas Petkevičius20. Jie pateikė emocinius, tačiau artimus istorinei tiesai stribų veiklos ir jų vaidmens įvertinimus. R.Gudaitis rašė, kad "liaudies gynėjai" pagrįstai žmonių buvo vadinami stribais arba skrebais, nes jų "tarpe apsčiai buvo girtuoklių, tinginių, tamsių ir kerštingų, žiaurių žmonių. /.../ Pernelyg atvirai jie džiūgaudavo bunkerių nesuradę, besislapstančių neaptikę, užtat rūkytų lašinių paltis, kumpius, karkas, puodynes su medum ir sviestu užuosdavo geriau už mokytus kareivių šunis, juk gėrybių eksproprijavimas vakaro vaišėms ir išsinešimui buvo klasinės teisybės pasireiškimas, neišardomos proletariato ir valstiečių sąjungos bei aukšto idėjinio sąmoningumo forma"21.
Po Nepriklausomybės atkūrimo istorikai paskelbė apie stribus nemažai straipsnių, parašytų, remiantis buvusiais slaptais partinių ir represinių žinybų archyvų fondais. Nijolė Gaškaitė22 pateikė nemažai įdomių ir vertingų faktų apie stribų žiaurumus, jų dalyvavimą KGB majoro Aleksejaus Sokolovo smogikų būriuose. Juozas Starkauskas23 pradėjo skelbti didesnės apimties darbą apie stribų organizavimą ir sudėtį, jų kovas su partizanais. Eugenijus Grunskis24 nagrinėjo stribų batalionų sukūrimą ir jų dalyvavimą represinėse akcijose, baigiantis karui ir pirmaisiais pokario metais. Apie stribų vaidmenį kovose su rezistentais, jų sudėtį rašė antisovietiniam pasipriešinimui bei lietuvių tautos genocidui skirtose knygose istorikai Liudas Truska25, Arvydas Anušauskas26 bei kiti27.
Apie stribų žiaurumus ir jų piktadarybes nemaža medžiagos paskelbta kraštotyrinio pobūdžio knygose ir apybraižose apie Lietuvos partizanų kovas28.
Istoriografinė analizė leidžia daryti išvadą, kad stribų problema nėra visapusiškai ir objektyviai ištirta. Stribų veiklos ir vaidmens vertinimai yra labai įvairūs ir dažnai prieštaringi Istorinėje literatūroje pateikta daug skirtingų duomenų apie gyvų ir žuvusių stribų skaičių, apie jų susirėmimus su partizanais ir stribų jiems padarytus nuostolius ir pan. Nors apie stribus ir paskelbta (pirmiausia Atgimimo laikotarpiu) daug straipsnių periodinėje spaudoje bei Lietuvos istorijai skirtose knygose, tačiau juose nagrinėjamas dažniausiai atskiras stribų veiklos laikotarpis arba koks nors vienas jų veiklos aspektas. Stribų būrių veikla per visą jų egzistavimo dešimtmetį neištirta ir neapibendrinta.
Dokumentų rinkinių apie stribus ir jų veiklą nėra. Taip pat nepaskelbti ir vardiniai (abėcėliniai) stribų sąrašai, nurodant gimimo metus, vietą, tautybę ir tt. Kartu verta paminėti, kad yra paskelbti devyniuose rajonuose (Alytaus, Jurbarko, Lazdijų, Plungės, Raseinių, Šilalės, Šilutės, Tauragės, Varėnos) nukautų stribų sąrašai29, nurodant pavardę, vardą, tėvo vardą, gimimo metus arba amžių ir žuvimo vietą. Tuos sąrašus, remdamiesi Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR ministrų tarybos pateiktais duomenimis, parengė LKP CK ir LSSR KGB nurodymu sudarytos Lietuvos SSR mokslų akademijos archyviniams dokumentams skelbti redakcijos darbuotojai B.Baranauskas, R.Čepas, V.Ditkevičius, J.Vicas ir kiti Iš tikrųjų beveik visi jie buvo Partijos istorijos instituto prie LKP CK darbuotojai. Istorikai A.Anušauskas ir V.Kučinskas, remdamiesi iš LSSR KGB gautais duomenimis, taip pat sudarė chronologinį kovose su partizanais žuvusių Sovietų Sąjungos kariškių bei LSSR represinių struktūrų darbuotojų, tarp jų ir stribų, sąrašą30. Tačiau visi šie sąrašai yra nepilni nevisiškai tikslūs, iškreiptos kai kurios pavardės bei vietovardžiai.
Svarbus šaltinis yra partizanų, pirmiausia vadų, atsiminimai31 apie susirėmimus su stribais, apie "liaudies gynėjams" taikytas bausmes ir pan. Prie šio šaltinio galima priskirti ir čekistų suimtų partizanų ir jų rėmėjų parodymus per tardymus32. Žinoma, šiuo atveju reikia nepamiršti, kad ginkluoto pasipriešinimo dalyvių memuarai yra parašyti savanoriškai, laisva valia, o enkavedistų suimtų rezistentų parodymai dažniausiai buvo išlupti kankinimais, grasinimu ar šantažu. Paminėtina, kad partiniai ir čekistiniai propagandistai, norėdami iškelti stribų vaidmenį slopinant partizaninį sąjūdį, nevengė ir atvirų klastočių. 1946m. suimti partizanų rėmėjai Gegužinės (Jonavos raj.) bažnyčios klebonas Steponas Rudžionis ir Alytaus parapijos kunigas Pranas Šliumpa tardomi ne kartą minėjo jiems žinomas partizanų surengtas pasalas ar kautynes su tarybinės, VRLK (NKVD) kariuomenės daliniais ir įgulomis. Tai užfiksuota 1960m. bei 1963m. išleistuose archyvinių dokumentų rinkiniuose "Žudikai bažnyčios prieglobstyje33." Po dvidešimt metų (1983m.) išleistame dokumentų rinkinyje "Bažnyčios prieglobstyje" pateikti tie patys minėtų dvasiškių parodymai. Tačiau kai kurios parodymų vietos buvo pakeistos. Ten, kur anksčiau buvo minimi prieš partizanus kovoję NKVD kariuomenės daliniai ar garnizonai dabar buvo parašyta, jog tai "liaudies gynėjų būriai"34.
Vienu iš šaltinių, tiriant stribus, yra pačių "liaudies gynėjų" atsiminimai Skirtingai nuo gausių 1918-1919m. "proletarinės revoliucijos" dalyvių, sovietinių frontininkų ir partizanų atsiminimų, stribų "memuarai" pasirodė gana vėlai. Buvo išleistos tik dvi knygos35 bei atsiminimų rinkinys36. Sovietinėje periodinėje spaudoje patys "liaudies gynėjai" taip pat labai retai ir mažai dalijosi savo "audringos jaunystės" nuotykiais37. Matyt, stribai - okupantų represinių struktūrų pagalbininkai — nelabai kuo galėjo pasigirti savo "memuaruose". Buvę naikintojai žinojo ir jautė, kad ir praėjus kelioms dešimtims metų po įvykdytų piktadarybių, žymi lietuvių tautos dalis (buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai ir jų artimieji) nekenčia jų. Tarp stribų, pirmiausia tarp naikintojų batalionų senbuvių, nebuvo didesnio intelekto asmenybių. Verta pažymėti, kad minėtas atsiminimų knygas parašė (tiksliau kiti jiems padėjo rašyti) neeiliniai stribai. Vienas buvo stribų būrio komjaunimo organizacijos sekretorius, o kitas — valstybės saugumo organų karininkas, naikintojų dalinio vadas. Abi knygas spaudai parengė literatūrinis bendraautorius žurnalistas Antanas Čalnaris.
Atsiminimuose buvę "gynėjai" daugiausia pasakoja apie laimėtas kovas su partizanais, apie savo bendražygius bei vadus (daugiausia nelietuvių tautybės). Žinoma, partizanus jie vadina "banditais" arba "buržuazinių nacionalistų gaujų dalyviais", ūkininkai, padėję partizanams, įvardijami kaip "buožės" ir pan. Plačiai aprašomi "banditų susidorojimai su "vargingaisiais valstiečiais", tačiau nė žodžiu neužsimenama apie naikintojų "pagalbą" vežant žmones, arba "dalyvavimą" tremtinių turto dalybose ir t.t.
Naikintojų batalionų ir būrių organizavimo tikslus ir uždavinius, jų struk-turą, jiems vadovavusias žinybas, stribų skaičiaus ir sudėties kaitą, "liaudies gynėjų" vaidmenį užgniaužiant pasipriešinimo sąjūdį, padeda atskleisti ir nustatyti buvusių Lietuvos SSR represinių, partinių ir valstybinių archyvų įslaptintų fondų medžiaga.
Literatūra
L Lietuvos TSR istorija. T.4. 1940-1958m. V.1975. P.258-259.; Lietuvos TSR istorija (Nuo seniausių laikų iki šių dienų). V.1978. P.521-522 (rusų k.); Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. T3. 1940-1959. V. 1985. P283, 341; Tarybų Lietuvos valstietija: Istorijos apybraiža V. 1979. P.93,101
2. Olekas P. LKP kova už socialistinį žemės ūkio pertvarkymą Tarybų Lietuvoje. V.1966. P.65-66, 103-106.
3. Rakūnas A. Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 metais. V. 1976 P. 194-199.
4. S.Laurinaitis, A.Rakūnas. Kovoje už socialistinę Lietuvą. V. 1983. P.85-98; T.p. Buržuazinių nacionalistų antiliaudinė veikla pokario metais Nacionalistinio pogrindžio sutriuškinimas // Lietuvos Komunistų partijos kova su nacionalizmu. Sudarytojas K.Valančius. V. 1987. P.112-123.
5. Olekas P. Min. veik. P.104.
6. Rakūnas A. Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 metais P.197.
7. Rakūnas A. Liaudies gynėjai socializmo kūrimo sargyboje // Laikas ir įvykiai. 1986. Nr.15. P.19-23.
8 Jermalavičius J. Liaudies gynėjai - liaudies didvyriai // Laikas ir įvykiai. 1983. Nr.10. P.20-22 Istorinė tiesa bus išaiškinta: Lietuvos KP CK ideologinio skyriaus vedėjo prof. dr. J.Jermalavičiaus pranešimas nukentėjusių nuo nacionalistinio teroro respublikiniame suvažiavime 1990m. gruodžio 8d. // Tarybų Lietuva. 1990. Gruodžio 20. P.2
9. Jermalavičius J. Liaudies gynėjai - liaudies didvyriai // Laikas ir įvykiai. 1983. Nr.10. P22.
10. Stanislovaitis R. Nuverstųjų klasių slopinimo funkcijų įgyvendinimas Tarybų Lietuvoje 1940-1951m. (rusų k.): disertacija teisės moksųkandidato vardui gauti. Vilnius 1970. L.183-199.
11. Ten pat P.183.
12. Dėnas V. Ir mirdami kovojo. V.1967. P.112
13. Jasinskas V. Ramonas pakėlė ginklą...: Dokumentinė apybraiža. V.1967. P.150.
14. Kalinauskas S. Paskutinė radiograma: Dokumentinė apybraiža. V.1963. P.116
15. Rimkus P. Rūstusis pavasaris. V.1962 P.116
16. Viršulis A. Netolimos praeities žygdarbiai. V.1958. P.132; Šmigelskis K., Cldukis E. Vanagai iš anapus: Dokumentinė apybraiža. Antroji laida. V.1961 P.274.
17. Brazaitis J. Vienų vieni. V.1990. P242-250, 509-513. ,
18. Girnius K.K. Partizanų kovos Lietuvoje. V.1990. P.27-29, 66, 73, 217-224, 248.
19. Gudaitis R. Mes - iš peršautų dainų krašto // Literatūra ir menas. 1988. Birželio 11d.
Mr_24. P2-3.
20. Petkevičius V. Pasiutusių miltų - pasiutus ir košė // Literatūra ir menas. 1988. Liepos 2 Nr27. P.4-5.
21. Gudaitis R. Min. str. P.2
22. Gaškaitė M. Stribai // Veidas. 1993. Nr.37. P.7, 25.; Tos pačios. Iš kur atsiranda pasakos apie vilkolakius // Amžius. 1993. Birželio 19-25. Nr.25. P.4, 10; Tos pačios MGB veiklos metodai slopinant partizanini judėjimą // Lietuvos žmonių genocidas nacių ir sovietų okupacijose (Konferencijos medžiaga. 1993 0612). V.-K. 1994. P.71-8L; Tos pačios Žmonės be Dievo: NKVD agentai smogikai // Laisvės kovų archyvas. T.1L K.1994. P.123-136.
23. Starkauskas J. Stribai // Laisvės kovų archyvas T.17. K.1996. P.89-122
24. Grunskis E. Naikinamųjų batalionų kūrimas ir veikla 1944-1945 metais // Pasaulis 1992 Nr3-8.; To paties Baudėjai // Literatūra ir menas 1989. Gruodžio 9. Nr.49. P.13.; To paties. Lietuvos gyventojų trėmimai // Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1944-1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose: Dokumentų rinkinys (pataisytas ir papildytas leidimas). K.1995. P.69-70.; To paties. Akademikas kaltina liaudies gynėjus // Pasaulis. 1991 Nr.5. P.43-47.
25. Truska L Lietuva 1938-1953 metais K.1995. P.157-158.
26. Anušauskas A. lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. V.1996. P.272-275.
27. Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B. Lietuvos partizanai 1944-1953m. K.1996. P. 378-383, 403-405.
28. Garmutė A. Išėjo broliai: Dokumentinės apybraižos. K.1990. P. 192; Tos pačios Motinėle auginai: Dokumentinės apybraižos K.1993. P.258.; Tos pačios. Tėvo vasara: Dokumentinės apybraižos K.1996. P.287.; Šimėnas A. Vilties ir gėlos ūkanose: Dokumentinė apybraiža. Panevėžys. 1993. P.96.; Abromavičius S. Žalio Velnio takais. K.1995. P.97-118 ir kitos.
29. Buržuazinių nacionalistų nužudytų žmonių Dzūkijoje sąrašas: Alytaus rajonas, Lazdijų rajonas, Varėnos rajonas // Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje Archyviniai dokumentai. VI rinkinys. Spraudai paruošė V.Ditkevičius V.1964. P. 169-230; Buržuazinių nacionalistų nužudytų žmonių sąrašas Tauragės rajonas, Šilalės rajonas, Šilutės rajonas, Jurbarko rajonas, Raseinių rajonas // Kruvinos žudikų pėdos: Archyviniai dokumentai. IX rinkinys. Rinkinį sudarė R.Čepa& V.1968. P233-330; Buržuazinio nacionalizmo aukos Plungės rajone // Tarybų Lietuva. 1990. Birželio 25. Nr.ll P3. — Rugpjūčio 20. Nr.19. P.3.
30. Anušauskas A., Kučinskas V. Lietuvos laisvės kovos Lietuvos ginkluotos rezistencijos 1944-1953m kovų žemėlapiai V.199L P.10-86.
31. Daumantas J. Partizanai. V.1990. P.76-77; Ramanauskas-Vanagas A. Daugel krito sūnų.. V.1991. P.446.; Pečiulaitis P. Šitą paimkite gyvą: Atsiminimai. K.1993. P.19-20, 42-44, 89-91 ir kt; Partizano keliu: Partizano Ryto atsiminimai. 4106.10-49.1231 I d. K/be metų/ P.48.
32 Žudikai bažnyčios prieglobstyje: Archyviniai dokumentai. II rinkinys. Parengė B.Baranauskas, E.Erslavaitė. V.1963. P.255.; Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą; III rinkinys Parengė B.Baranauskas, J.Vicas V.1961 P.147.; Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą: V rinkinys. Tie patys V.1962. P.200.; Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje: Archyviniai dokumentai. VI rinkinys Parengė V.Ditkevičius V.1964. P.232.; Hitleriniai parašiutininkai: Archyviniai dokumentai VIII rinkinys Sudarė B.Baranauskas. V.1966. P.167.; Kruvinos žudikų pėdos Archyviniai dokumentai. IX rinkinys Sudarė R.Čepas V.1968. P332.; Bažnyčios prieglobstyje. Kalba faktai: Dokumentų rinkinys. Sudarė K.Strumskis. V.1983. P228.
33. Žudikai bažnyčios prieglobstyje: Archyviniai dokumentai II rinkinys V.1960. P.69, 100, 101; Žudikai bažnyčios priegbbstyje: Archyviniai dokumentai II rinkinys Antras papildytas leidimas V.1963. P.159, 191, 192
34. Bažnyčios prieglobstyje. Kalba faktai- Dokumentų rinkinys V.1983. P.110, 165.
35. Banevičius L Tėviškė šaukė į kovą: Buvusio liaudies gynėjo atsiminimai V.1987. P.162.; Jevseičikas K. Giltinės sutramdymas Pokario kovų atsiminimai. V.1989. P.162
36. Liaudies gynėjų žodis. Sudarytojas A.Rimkus. V.1987. P238.
37. Susitikimas // Švyturys 1982. Nr23. P.6-9.
