KELMĖS POGRINDININKAI

Vincas Gurskis

Kelmė, nedidelis Žemaitijos valsčiaus miestelis (1940m. maždaug 4 tūkst. gyventojų), apie sovietinę okupaciją sužinojo gana greitai ir savaip įspūdingai! Birželio viduryje gatvių grindinį ėmė raižyti svetimų tankų vikšrai, gerą pusdienį slinkusi plieninė vora nužiegėjo Raseinių link. Žmonių veiduose galima buvo išskaityti, deja, ne džiaugsmą (kaip rašė kai kuri spauda), o susirūpinimą ir nerimą. Paskui viskas lyg ir aprimo. Prie įstaigų buvo keičiamos iškabos, nukabinami vieni portretai, iškeliami kiti. Turgaus aikštėje su dūdomis ir raudonais transparantais rinkosi miestelio "pažemintieji ir nuskriaustieji". Raseinių saviveiklininkai atvyko su spektakliu "Pūslėtų rankų meilė". Žodžiu, kūrėsi darbininkų valdžia. Kaunas buvo ne taip arti, bet iš laikraščių puslapių buvo matyti, kad ir laikinojoje sostinėje nedvelkė ramumu. Šaulių sąjungos vadas plk. Saladžius įsakė šauliams draugiškai sutikti Raudonąją armiją, o savanorių-kūrėjų organizacijos delegacija nuėjo pasveikinti naująją Maskvos nurodymu sudarytą vyriausybę...

Buvau dar tik devynerių metų. Nesupratau, kodėl nustojo į namus nešti "Skautų aidą", kodėl buvo nusavinta šio žurnalo prenumerata, sumokėta iš mano sutaupytų centų. Daug ko nesupratau. Gražiai atrodė miestelis, aplipdytas spalvingais plakatais ir karikatūromis. Mudu su pusbroliu Kvirinu, vasarojusiu su tėvais Kelmėje, vakarais skustuvėliu bandėme juos nulupinėti. Tokia "diversija" galėjo sukelti liūdnas pasekmes.

Laikraščiai rašė apie didžiulį žmonių džiaugsmą "išsivadavus iš išnaudotojų jungo", tačiau nepasitenkinimas jau buvo pastebimas ir vaikui - žmonės buvo susirūpinę. Parduotuvių vitrinos tuštėjo...

Sensacija miestelyje — nežinomas asmuo Malūno gatvėje prie namų peršovė milicininką ir nepagautas paspruko. Kitą dieną kaimynų sūnus Fridrichas davė man paskaityti iš paslėpto sąsiuvinio:

Geltona, žalia ir raudona -
Tai mūs trispalvė vėliava.
Sugrįš iš užsienio Smetona
Ir vėl bus laisva Lietuva!

Buvo kažkokia atėjūnų šventė. Mus, pradinukus, išrikiavo drauge su "darbo liaudimi", vedė į demonstraciją. Žygiavome Vytauto Didžiojo gatve. Per koloną nuvilnijo šurmulys, visų žvilgsniai nukrypo į gimnazijos pastatą: ant stogo visi pamatėme iškeltą, tada jau uždraustą trispalvę vėliavą!

Prasidėjo areštai Buvo suimtas gimnazijos mokytojas Rusas, gimnazistai E.Merkys, L.Karpis, V.Butkus, E.Jokubauskas_

O miestelio pakraštyje jau triūsė suvargę kareivėliai blauzdos apmuturiuotos brezentiniais tvarsčiais, purvinos ilgos palaidinės, prakaitu permirkusios, suglamžytos pilotės. Kasė jie apkasus ir priešlėktuvinių pabūklų kovavietes. Susėdę ant kranto, žiaumojo silkes, krimto didžiulius cukraus gabalus, užsigerdami vandeniu iš kariškų gertuvių, Nekaip atrodė tie mūsų išvaduotojai. O žmonės kalbėjo, kad jau jaučiamas prakaito kvapas, kad artėja slibino galas. Bet tas slibinas dar suspėjo birželio 14d. sugriebti kelmiškių mokytojo S.Latkausko ir A.Liaudansko šeimas ir nutremti į Komiją, į Syktykvarą. O artėjant vokiečiams, padeginėjo namus, kad dūmų priedangoje lengviau būtų atsitraukti

* * *

Prasidėjusi Lietuvos 'Vadavimo" epocha tęsėsi toliau, tik dabar atėjo kiti "išvaduotojai". Tiesa, šie buvo kiek malonesnės išvaizdos. Švariau apsirengę, atsiraitė rankoves, kaukšėdami kaustytais batais, be didesnių kautynių jie žengė į griuvėsiais ir pelenais pavirtusią Kelmę. O paskui kažkas išdalijo vyrams baltus raiščius su juodomis svastikomis, suantspauduotus vokiečių komendantūros antspaudais. Jie turėjo daryti tvarką. Susikūrė sava policija, pasidabinusi lietuviškomis, dar ikikarinėmis uniformomis, susikūrė valsčiaus savivaldybė, kuri stengėsi visaip apgaudinėti naujuosius "išvaduotojus": be kontrolės gyventojams dalijo maisto korteles, parūpindavo daugiau negu priklauso talonų (tada vadintų "taškais") pramoninėms prekėms pirkti išdavinėjo kitokius gyventojams naudingus dokumentus.

Nors pogrindžio grupių, atrodo, nebuvo, bet nelegali spauda pasiekdavo ir Kelmę. Kaimynas B.Grencevičius, parvažiavęs iš Kauno, visada ištraukdavo iš bato paslėptą "Nepriklausomą Lietuvą" bei kitokius laikraštėlius, kuriuos kartu skaitydavome. Susirašinėdavome su lietuviais kariais, kovojančiais Rytų fronte, siųsdavome jiems sveikinimus per radiją. Mano draugo Povilo Banevičiaus laiškas kažkokiu būdu pateko į archyvą, ir jis vėliau turėjo nemalonumų. Aš tada susirašinėjau su 13-ojo bataliono pusk. Jasiuliu(?), kilusiu nuo Klykolių. Susirašinėjo ir daugiau gimnazistų.

Didelį kelmiškių dvasinį pakilimą sukėlė raginimas stoti į lietuviškos kariuomenės užuomazgą - gen. P.Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. Užsirašė gimnazijos mokytojas ats. ltn. Pocius, V.Gerliakas, B.Andriulis, Rafonavičius, Razminas ir daugelis kitų kaimynų bei pažįstamų. Visi kartu su kitais valsčiaus savanoriais organizuotai iš turgavietės aikštės vežimais išvyko į Raseinių komendantūrą ir buvo paskirstyti — kas į Seredžių, kas į Marijampolės atsargos batalioną ar kitus dalinius. Klastingiems vokiečiams pradėjus išformuoti rinktinę, daugeliui sėkmingai pavyko grįžti į namus. Deja, ne visiems..

Tuo tarpu artėjo naujas "išvadavimas". Kai, vengdami karo mūšių baisumų, laikinai pasitraukėme į Tarvainių kaimą, kur buvo ir daugiau pabėgėlių iš įvairių vietovių, pirmą kartą išgirdau apie Lietuvos Laisvės Armiją ir gavau susipažinti su jos programa, kurią turėjo vienas iš atbėgėlių.

* * *

Kelmės "išvadavimas" įvyko tik 1944m. rudenį, spalio pradžioje. Šį kartą jau nebuvo nė kalbos apie Lietuvos savarankiškumą, ji tapo TSRS provincija. Todėl ir Kelmėje kūrėsi įstaigos, kuriose kartais sunku buvo susikalbėti gimtąja kalba. Prasidėjo mobilizacija į karą, "liaudies priešų" paieškos, slaptų agentų verbavimas. Visa tai kėlė gyventojų nepasitenkinimą, įvairiomis formomis prasidėjo pasipriešinimas. Jo atgarsiai pasklido ir Kelmėje. Valsčiuje ir apylinkėse tuo metu formavosi dvi partizanų struktūros. Šiaurinėse-vakarinėse apylinkėse kurį laiką veikė LLA Vėgėlės grupė, pavaldi Saturno (Šiaulių) apygardai, o rytinėse-pietinėse apylinkėse veikė Žebenkšties (Raseinių) rinktinė. Jau pirmomis okupacijos dienomis į partizanus išėjo buvęs Kelmės savivaldybės tarnautojas S.Lydeika. Suimant jis paleido šūvį sau į bumą, ir čekistams nepavyko jo prakalbinti. Tai pirmoji auka. Buvo suimtas vartotojų kooperatyvo vyr. buhalteris B.Rožauskas, bet jam pasisekė iš Raseinių areštinės pabėgti. Vėliau - jis partizanas Tauras, vadovavęs grupei. Partizanauti išėjo ir buvęs gimnazistas A.Jankauskas. Abu žuvo 1945m. vasarą Virtukų kautynėse. 1945m. už ryšius su partizanais buvo suimti Kelmės gimnazijos mokytojas M.Kasparavičius, kun. A.Čimelis, Kalnų g. gyventojas, buhalteriavęs Tytuvėnų miškų ūkyje J.Jakubonis, atostogų iš kariuomenės parvažiavęs V.Augustis. Visi jie buvo nuteisti įvairų laiką kalėti. Partizanauti išėjo ir Kelmės gimnazistas V.Eisinas, tapęs Kelmės rajono (tėvūnijos) pogrindžio vadu.

Neramu buvo Kelmės gimnazijoje. Jaunimas skaidėsi. Kai kas, karjeros vilionių sužavėtas, stojo į komjaunuolius. Kai kas pateko į slaptą čekistų voratinklį. Štai septyniolikmetis gimnazistas 19451013 Raseinių MGB įgaliotiniui j. ltn. Bavikinui turėjo duoti pasižadėjimą raštu, kad vykdys organų užduotis išaiškinant antitarybiškai nusiteikusius asmenis. Jam buvo suteiktas agento slapyvardis Petrauskas. Tokių, manome, buvo ne vienas. O 1945m. pavasarį, praėjus vos geram pusmečiui po "išvadavimo," buvo suimti už proklamacijų platinimą pirmieji gimnazistai - Algis Zaleckas, Albertas Tamavičius, Vytautas Žukauskas ir Vincas Černeckas. Šie 16-18 metų jaunuoliai karinio tribunolo buvo nuteisti po 10 metų. "Nuo tada ir prasidėjo tas Dantės pragarą pranokstantis košmaras, lydimas smurto ir bado šmėklos..", — rašo V.Černeckas. Su vilkšuniais gaudė mėginusį pabėgti V.Žukauską, po kalėjimus tąsė kitus, lagerinių maištų dalyvius.

Pirmosios aukos nenugąsdino. Pogrindžio veikla plėtėsi, apimdama vis platesnius gyventojų sluoksnius. Pagal Kęstučio apygardos vado pranešimą, 1947m. pradžioje Žebenkšties (Raseinių) rinktinėje buvo 525 laisvės kovotojai, iš kurių tik 73 partizanai o 452 legaliai gyvenantys asmenys, daugiausia susibūrę į OS (organizacinių skyrių) grupes. Šios rinktinės vadas kpt J.Žemaitis tada daug padarė tam pogrindžiui stiprinti ir per Kelmės rajono (tėvūnijos) vadą V.Eisiną šios pastangos siekė ir Kelmę.

1946m. Kelmės valsčiaus OS vadovu buvo gimnazijos mokytojas Vytautas Eitmanaitis. Narių buvo beveik kiekvienoje iš 12 seniūnijų.

Kelmės miesto pogrindžio vadovu tada buvo Švietimo skyriaus vedėjas mokytojas Bronius Andriulis. Su LLA organizacija jis turėjo ryšių dar 1944m., mokytojaudamas Kražių progimnazijoje. Šie ryšiai dėl areštų buvo kurį laiką nutrūkę. Juos atnaujinti padėjo mokytojas Juozas Kučinskas, kurio pusbrolis partizanavo ir tiesiogiai priklausė rajono vado V.Eisino pavaldumui. Kelmės grupė su nariais ir rėmėjais siekė iki 20 žmonių. Švietimo skyrius buvo įsikūręs Malūno gatvėje, prie pradžios mokyklos. Tame pastate buvo ir B.Andriulio butas. Skyriuje dažnai su įvairiais reikalais lankydavosi mokytojai, todėl buvo paranku, neatkreipiant dėmesio, susitikinėti ir su organizacijos nariais. Čia įsikūrė viso rajono ryšių punktas.

1947m. kovo mėn. į čekistų spąstus pateko Lyduvėnų geležinkelio tilto sargybinis ir keliolika Lyduvėnų-Gailių pogrindininkų, tarp jų V.Grubliauskas ir Grubliauskaitė, turėję ryšių ir su Kelmės miesto organizacija. MGB kelis kartus apklausinėja J.Kučinską, kuris nutaria pasitraukti iš darbo ir netrukus pereina į partizanų gretas. Balandžio mėnesį areštuojami V.Eitmanaitis, B.Andriulis, A.Kivylis, V.Mackevičiūtė, o mokyt K.Labanauskas pasitraukia į partizanų būrį.

Savaip susiklostė kelmiškio Antano Volbiko likimas. 1940m. šešiolikmetis gimnazistas, darbininkų sūnus, įtraukiamas į komjaunimą. Išvijus sovietus, jautėsi nejaukiai ir nutarė išvykti darbams į Reichą, dirbo Vokietijoje ir Prancūzijoje. Po karo perduotas sovietams pateko į Donbaso lagerius, iš kur su suklastotais dokumentais grįžo į Kelmę ir dirbo gaisrinėje. Palaikė ryšius su J.Kučinsku, jo padedamas 1947m. išėjo partizanauti ir 1948m. žuvo.

Išdraskytą Kelmės pogrindį ėmėsi atkurti pradžios mokyklos mokytojas Kazys Navickas. Jis tampa valsčiaus OS vadovu, o miesto organizacijai vadovauja gimnazijos mokytoja B.Stumbrytė. Jos nariai, daugiausia gimnazijos moksleiviai, platina pogrindžio spaudą, pašto tarnautoja B.Gotautaitė perima MGB įstaigai siunčiamus laiškus, įspėja asmenis, kurie skundžiami čekistams. Kelmės OS ryšius su rajono štabu palaiko per gimnazistą Povilą Venckevičių.

MGB ieško būdų, kaip iššifruoti Kelmės pogrindininkus. Ieškoma provokatorių, organizuojamas įtartinų asmenų sekimas. Įtraukiamas ir Petrauskas. Kelmės MGB skyriaus viršininko pavaduotojas operatyviniam darbui pplk. Ševatovas paveda kpt. Chorevui palaikyti su Petrausku ryšius, kuriam nurodoma įstoti į organizaciją, stebėti Navicką ir jo aplinką. Petrauskas pradeda žaidimą ant skustuvo ašmenų. Jo tėviškėje lankosi partizanai, jis jiems perduoda Kelmės pogrindininkų pasiutą žiemos maskuotę, laiškus, popierių, o Chorevo spaudžiamas, mėgina teikti kai kurią informaciją. 1948m. prasideda Kelmės pogrindininkų areštai. Nuteisiami K.Navickas-Vaidila, B.Stumbrytė-Mikalda, gimnazistai L.Mendeievičius-Vaidotas, S.Steponkus-Šauklys, V.Steponkus-Vyturėlis, E.Ignatavičius-Žaibas, pr. mokyklos mokyt P.Jankauskas- Grandis, A.Pikturna, J.Urbelytė. Iki teismo iš arešto namų pabėga R.Urbelis-Betas, paleidžiami P.Petryla-Studentas ir J.Sindickas.

Draugų areštas reikalavo jei ne keršto, tai bent moralinio pritarimo. Norėjosi kaip nors parodyti, kad pogrindis dar gyvas, kad laisvės viltis dar neužgesusi. Šį reikalą aptarėme su klasės draugu V.Šimuliu, jis pakvietė į talką savo giminaitį B.Eitmantį, kuris iš medžio gana sėkmingai išdrožė raidyną. Šiuo raidynu LLA vardu išspausdinome trumpą kreipimąsi į gyventojus ir išplatinome mieste. Po kurio laiko pasirodė P.Petryla su pluoštu rotatoriumi spausdintų atsišaukimų, kuriuos taip pat išplatinome. O kas toliau? Klasės draugas A.Stumbrys (areštuotos mokytojos brolis) nusprendė išeiti partizanauti. Jam atrodė, kad areštas arba tremtis vis tiek neišvengiami ir geriau žūti, negu vilkti vergo jungą. Nenorėjome jam pritarti, bet negalėjome ir prieštarauti Jis iš karto pateko į tėvūnijos štabą, kuriam po V.Eisino žūties vadovavo K.Labanauskas-Titas. Čia buvo ir klasės draugas R.Urbelis-Betas. Beveik ketvertą metų A.Stumbrys-Keleivis gynė Tėvynės garbę, bet 1952m., nesulaukęs nė 23 metų amžiaus, paaukojo jai savo gyvybę... Man buvo pavesta atkurti Kelmės pogrindį. Reikėjo susisiekti su likusiais nariais, pakeisti slapyvardžius. Buvo pakeistas ir organizacijos šifras iš "Mokytojo" į "Sodininko". Taigi be manęs, P.Petrylos-Vėtros (Studento, 1927-1993) ir V.Šimulio-Sakalo, organizacijoje buvo B.Gotautaitė-Auksė (Elytė), gaisrinėje dirbantis J.Sindickas-Krūmokšnis (1928-1982), gimnazistai VJokubauskas-Ruduo (1929-1987), E.Valskytė-Dilgėlė (Naktis), vėliau prisidėjo valstybinio ūkio darbininkas A.Stonaitis (1908-1983), gimnazistai I.Banys-Visgaudas (1927-1993), A.Staražinskas-Saulius (1931-1973), P.Eitmanaitis-Lengvenis. Rėmėjais buvo J.Stungurytė, MJokubonaitė, B.Grencevičius, Z.Piktuma, J.Kazlauskaitė, J.Urbelis.. Pastarasis 1949m. kovo 25d., atėjus suimti šeimą ištrėmimui, pabėgo ir išėjo į partizanų būrį. Tėvūnijos štabo ryšiai su Kelmės pogrindžiu buvo palaikomi per A.Brazą-Furmoną ir iš dalies per P.Venckevičių-Šiaudą.

Be spaudos platinimo, aukų rinkimo, aprūpinimo spaudos reikmenimis ir medikamentais, pogrindžio grupė rinko informaciją apie tautos genocidą, okupantų organų veiklą, gyventojų reakciją, apie baudėjų kariuomenės judėjimą. (Nuo 1946m. Kelmėje buvo dislokuotas VRM 298 pulko garnizonas.) Pagal OS grupės parengtą planą 1949m. vasario 25-26 naktį R.Urbelio-Drugelio vadovaujama partizanų grupė lankėsi Kelmės valstybinio ūkio kontoroje, rekvizavo rašomąją mašinėlę, iš ūkio direktoriaus A.Zotovo paėmė partinį ir karinį bilietus, karinę uniformą. Tų metų balandžio 27d. naktį Kelmės pogrindžio grupės nariai Sakalas ir Lengvenis įsibrovė į apskrities komjaunimo komiteto būstinę ir, paėmę rašomąją mašinėlę, perdavė ją tėvūnijos štabui.

1949m. kovo mėn. buvau paskirtas valsčiaus OS vadovu. Susisiekta su jau veikusiu Gineikių apylinkės OS (vadovas V.Pluščionis-Tautmilis, pav. I.Karčiauskas-Tigras). Buvo numatyta plėsti organizacinę veiklą Liolių ir kitose apylinkėse.

Sąlygos pogrindžio veiklai buvo gana sunkios. MGB jau turėjo nemažą agentų tinklą. Pagal Kelmės apskr. MGB operat skyriaus viršininko kpt. Krasavcevo agentui išduotą charakteristiką apie mūsų pogrindžio grupę, jos vadovą ir veiklą, čekistai jau turėjo duomenų 1948m. rugsėjo mėn. Gimnazijoje dirbo agentas, sl. Lapas, prisidėjęs prie Virtukų partizanų ir pogrindininkų sekimo. Mūsų tarpe buvo ir Petrauskas! 1949m. sausio 26d. už išeikvojimą buvo suimta V.Komskytė-Paškevičienė. Norėdama išsisukti nuo bausmės, sausio 31d. ji MGB pplk. Sevatovui davė parodymus apie Kelmės pogrindininkus. Juose pateikė daug išgalvotos, tačiau iš dalies ir teisingos informacijos, kurią ji neva sužinojusi iš geros pažįstamos B.Gotautaitės. Tai tik papildė MGB turimą medžiagą, bet galėjo būti ir priedanga užmaskuoti svarbesnius informatorius. Apie Petrausko dviveidišką elgesį mes, nors ir pavėluotai, buvome sužinoję iš kalėjimo ankstyvesnės grupės draugų slapta pasiųstų laiškučių. Iš pradžių, tiesa, Petrauskas slėpė nuo MGB savo dalyvavimą naujai atkurtoje organizacijoje, vengė susitikinėti su savo "šefais" ir buvo pradėtas įtarinėti. Čekistų pasiųstas kandidatas į komjaunuolius teikė jam įvairius "patarimus", kaip geriau organizuoti pogrindį. Buvo siekiama dvigubo tikslo: sužinoti kaip į tai reaguos Petrauskas ir ar praneš apie pokalbį savo šeimininkams. Išsisukinėti ir visą laiką meluoti matyt, buvo sunku. Nuo 1949m. vasario mėn. jis vėl pradėtas intensyviai persekioti ir reguliariai kviečiamas "pokalbiams".

Balandžio 23d. Auksė išvyksta komandiruotėn ir Šiauliuose areštuojama, suvedama akistaton su Paškevičiene, kuri pasako ir Auksės ankstesnį slapyvardį...

Balandžio 24d. Kelmės MGB skyriaus viršininkas kpt Vilemas patvirtina nutartį areštuoti mane. Nurodytas mano slapyvardis, pareigos, kai kurie mūsų veiklos epizodai. Tačiau tai nesietina su Auksės areštu, nes ji tokių dalykų nežinojo. Operatyvinėje byloje "Restauratoriai", matyt, jau buvo pakankamai duomenų. Balandžio 26d. aš suimamas taip pat Šiauliuose, kur nuvykau įkalbėtas to pačio komjaunuolio, kuris anksčiau provokavo ir Petrauską.

Buvau nustebęs pirmąją tardymo dieną. Paklausinėjo biografijos, su kuo draugauju, ką veikiu laisvalaikiu. Paskui pareiškė, kad esu įtariamas valstybiniais nusikaltimais ir norėtų, kad viską atvirai papasakočiau, jeigu galvoju apie savo ateitį. Galėčiau pats raštu viską išdėstyti. Kadangi pasakiau, kad nežinau kuo galėčiau būti apkaltintas, tai nežinau ir ką galėčiau papasakoti. Todėl sakė duosią laiko pagalvoti, o dabar būsiu sulaikytas. Užrakino tardymo kambaryje ir paliko, nesurašę protokolo. Bet vidurnaktį sugalvojo perkelti į rūsyje esantį karcerį.

Galvoti nelabai sekėsi Kad aš suimtas ir neturiu jokių šansų ištrūkti, buvo aišku. Jau prieš tai buvau kai kurių asmenų įspėtas, kad esu sekamas, kartą vakare buvau sulaikytas prie namų. Nepavyko bandymas įstoti į komjaunimą. Neaišku buvo, kiek apie mus žino, kur viso to pradžia...

Dar nuostabiau buvo, kai kitą dieną manęs visai nelietė, tik perkėlė į kitą kamerą, kur radau dar du nepažįstamus likimo draugus. Bet trečią dieną prasidėjo velniava. Vos tik įvedus į tardymo kabinetą, kuriame buvo trys karininkai, pasipylė keiksmai, man paskaitė arešto nutarimą ir stambokas papulkininkis plaštakos briauna ėmė tvoti per sprandą ir nutvėręs už plaukų galvą daužyti į sieną. Nežinau, ar pavargęs, ar tik parodęs pavyzdį, jis perdavė estafetę kitiems ir atsisėdo ant stalo. Tada parodė ką sugeba ir kiti. Nors šiek tiek ir apsvaigęs, sumojau, kad svarbu dabar ką galima gelbėti, nors nieko nežinojau, kas dedasi Kelmėje, ką daugiau areštavo. Todėl sukūriau versiją, kad tai seni dalykai. Jokios veiklos nebuvo. Buvo susikūrusi grupelė — aš, A.Stumbrys, J.Urbelis ir dar vienas (paminėjau Petrausko pavardę, nes neabejojau, kad jį slėpti neišmintinga).

-    O per ką palaikėt ryšį su banditais?

-    Per Joną Urbelį, bet kai jis dingo, taip ir nutrūko mūsų ryšiai, ir viskas pasibaigė. Jokių užduočių neturėjau ir nevykdžiau.

-    Meluoji, kalės vaike! Tai gal ir Gotautaitės nepažįsti, nežinai kas Lengvenis?

Mane išpylė šaltas prakaitas. Iš kur žinomas Lengvenio slapyvardis? Lengvenis gyveno bute pas mokytoją Būzį. Sis, buvęs Liolių policininkas, vėliau kalėjęs lageryje, kurio profesija buvo siuvėjas, dabar dėstė gimnazijoje kūno kultūrą. Mes nepagalvojome, kad toks žmogus negalėjo išslysti iš MGB akiračio, be jų žinios patekti į tokį darbą. Tai ir turėjo būti tas "Lapas". Tą patvirtino ir tolesnio tardymo eiga. Būzys lankydavo Lengvenį areštinėje, klausinėjo, gal ką reikia įspėti, kad pasislėptų, o sužinojęs, kad namo griuvėsių rūsyje paslėptas pistoletas, skubiai apie tai pranešė savo šefams ir kaip kviestinis pasirašė gegužės 22d. akte apie pistoleto atradimą. O arešto metu pas Eitmanaitį buvo rasti keli "Laisvės varpo" numeriai su pieštuku užrašytu užrašu - Lengveniui.

Suimti buvo ir Valskytė, Venckevičius, Petryla, Šimulis, bet vėliau visi paleisti. Pastarasis turėjo pasižadėti bendradarbiauti su KGB. Paleistas buvo provokuojamas komjaunuolio J. su pasiūlymais toliau tęsti veiklą. Todėl nieko nelaukęs, įsigijęs klasės draugo M.Paulausko pasą, prilipdė jame savo nuotrauką, spruko iš Kelmės, įsikūrė Kaune ir buvo suimtas tik 1951m birželio 24d. jau už kitą veiklą.

Taigi byla turėjo baigtis su trimis apkaltintaisiais. Vyko "apdailos" darbai, rengiami liudytojai apklausos protokolai perrašinėjami iš kelių padarant vieną, bet "gerą". Tardytojas pažadėjo parodomąjį teismą. Turėjo būti vertėjas Rubinskas, bet jį gal keletą kartų temačiau, nors visur protokoluose, rašytuose rusiškai, dažnai net kitu plunksnakočiu įrašytas jo dalyvavimas. Tardymo datos taip pat surašytos taip, kaip tardytojui atrodė tinkamiau, bet apie valandas, matyt, nepagalvota, nes iš protokolų matyti kad dažniausiai tardoma naktimis, dieną neleidžiant miegoti.

Bylai einant į pabaigą, darėsi netikėti dalykai. Birželio 4d. prie Žilaičių km. įvyko kariuomenės susišaudymas su partizanais. Dalinio vadas raporte pranešė, kad pas žuvusį partizaną rastas šūsnis dokumentų, sudominusių mūsų tardytojus. Dokumentuose rasti (neperrašyti!) mūsų siųsti MGB darbuotojų, tremtinių sąrašai kiti rankraščiai štabo org. skyriaus viršininko Špoko raportas apie areštus Kelmėje, nurodant paleistų asmenų slapyvardžius, narių sąrašas. Prasidėjo nauji areštai Pakartotinai suimti Šiaudas, Vėtra, Ruduo, Visgaudas, Saulius, Krūmokšnis. Areštai pasiekė net Kražius, kur liepos mėn. areštuota Kristina Brazaitytė-Levickienė (Laimutė, Violeta), Bronė Rubikaitė-Drąsutė, Gineikių OS narys I.Karčiauskas. Jiems sudarytos atskiros bylos, o mūsiškė turėjo eiti į pabaigą. Liepos 10d. Kelmės MGB skyriaus viršininkas pasirašo nutarimą, kad operatyviniu pretekstu netikslinga mūsų byloje Nr.15981 kviesti liudytojais Paškevičienę, Valskytę ir Šimulį (kuris jau buvo išnykęs iš horizonto), o liepos 20d. operatyvinio skyriaus viršininkas Krasavcevas panašų nutarimą priima Norkienės, Neseckaitės, Stribinsko, Grišaitės, Zujausko, Grigalaitytės, Strakšio ir A.Pikturnos atžvilgiu. Byla pabaigiama, atsisakius parodomojo teismo, ji perduodama "neakivaizdiniam" teismui -Ypatingajam pasitarimui prie SSRS Valstybės saugumo ministro, pasiūlant man, kaip "nacionalistinės gaujos vadeivai" skirti 25, o visiems kitiems - po 10 metų. Pasiūlymai rugsėjo 17d. buvo priimti ir užfiksuoti protokole Nr53.

Nuteistieji ir jų artimieji įvairiu laiku ir įvairiais adresais rašė skundus ir prašymus peržiūrėti bylas. Todėl 1956m. (kai jau beveik visiems buvo taikoma amnestija), Lietuvos KGB pavedė vyr. tardytojui kpt. Bogatovui parengti išvadą. Pagal ją pasiūlyta V. Jokubauskui sumažinti bausmę iki faktiškai išbūto laiko, o Gotautaitei, Venckevičiui ir Sonaičiui perkvalifikuoti bylas, panaikinant tarybinės propagandos (58-10) straipsnį ir laikant netiesiogiai nusikaltusiais, o tik nuslėpusiais "nusikaltimą". Nuo to, žinoma, jiems lengviau nepasidarė. Visus kitus laikyti teisingai nubaustais ir bylų persvarstymui nepateikti. (Tik 1990m. visi buvo reabilituoti)

Tai paskutinė stambi Kelmės pogrindininkų byla. Bet tai nebuvo susitaikymas su okupacija. Nerimo ypač jaunimas. Dar 1949m. gegužės 19d, tebevykstant OS grupės areštams ir tardymui gimnazijos 5,6 ir 8 klasių patalpose buvo sudraskyti du Stalino portretai ir 2 šūkiai apie šviesią komunizmo ateitį. Birželio 22d. milicijos darbuotojai Krigliakov, Petrošius, Labanauskas raportavo apie įvairiose vietose mieste rastus išklijuotus lapelius su trispalvės piešiniais.

Mieste už pogrindžio veiklą vėlesniais metais buvo suimti P.Andrulis ir A.Špokas.

Grįžę iš įkalinimo vietų nuteistieji buvo stebimi toliau. KGB skyriai pagal gyvenamąją vietą iš archyvo išreikalavo dešimčiai dienų visų nuteistųjų bylas susipažinimui. Buvo stengiamasi su visais užmegzti "kontaktus", kad išsiaiškintų nuotaikas, kėslus. Kelmėje Gotautaitė buvo iškviesta "patikrinti namų knygą", Staražinskas, dirbęs buhalteriu, buvo sugriebiamas komandiruočių metu Vilniuje, mane kvietė į prokuratūrą "dėl bylos peržiūrėjimo" ir t.t. Buvo stengiamasi kaip nors sukompromituoti, ką galėjo - įtraukti į girtavimo liūną. Pas Jokubauską apsilankęs žurnalistas atsinešė pagal bylos duomenis ir ankstyvesnius pokalbius prie puslitrio parašytą straipsnį ir šiam beliko tik sutikimo ženklan linktelėti galvą bei pakelti taurelę už sėkmingą išspausdinimą 1971m. Kelmės "Komunistiniame žodyje". Apie straipsnio ("Velnio tuzinas") istoriją vėliau pasakojo pats Vytautas, kai jį 1986m. aplankiau Šiaulių proftechninėje mokykloje, kur jis dirbo.

Kaip 1831m. Gruževskio vedami sukilę dalgininkai, kaip pilksermėgiai knygnešiai, kaip 1905 metų maištininkai, Kelmės pogrindininkai nešė laisvės viltį...