TAIŠETLAGO DŽIUNGLĖSE

Algirdas Šertvytis

(Prisiminimų nuotrupos)

1949m. pradžioje, būnant viename iš Uchtos naftos baseino buv. Komijos ATSR lagerių (OPL-24), pradėjo sklandyti gandai, esą mus politinius greit nuo "bytavikų" (ty. kriminalinių kalinių) atskirs ir kažkur išveš. Lageriniai gandai dažniausiai, jei jau nevisiškai, tai bent iš dalies pasitvirtindavo. Taip buvo ir šį kartą.

Speiguotą kovo 8-osios vakarą (šalčiai iki - 40C ir daugiau ten buvo ne naujiena), baltų kariškų puskailinių skvernais plevėsuodamas, į mūsų baraką įlėkė "nariadčikas", kailinėse pirštinėse gniauždamas kažkokį popieriaus lakštą, kuris, kaip tuoj paaiškėjo, buvo į etapą skirtų kalinių sąrašas. Sukomandavęs atidžiai klausytis, perskaitė per "desėtką" pavardžių, tarp jų ir manąją. Įspėjęs, kad ryt po pusryčių visi pašauktieji su daiktais susirinktų valgykloje, nuskubėjo į kitą sekciją (barake paprastai jų būdavo aštuonios).

Jam išsinešdinus, barakas ėmė ūžti kaip suerzintų bičių avilys. Pasipylė spėliojimai. Vieni porino, kad išveš į Vorkutą - arčiau baltųjų meškų (Vorkuta buvo apie 600 km. šiauriau Uchtos); kiti tvirtino, esą jau senai girdėję, kad bus etapas į Norilską (Šiaurės rytuose), apie kurį kartas nuo karto ir mus pasiekdavo nerimą keliančios žinios, o kai kas įrodinėjo, jog mūsų laukia ar tai Kolyma, ar Magadanas. Niekas į tuos "pranašavimus" ypatingo dėmesio nekreipė. Dauguma, nors ir atrodė paniurę, laikėsi ramiai, o kai kurie dargi bandė šposauti, kartodami seną lagerinę nuobodinę "Blogiau mirties nebus, toliau Sibiro nenuveš".

Kai ryte susirinkom valgykloje, vos ją beatpažinau - stalai ir taburetės buvo sugrūsta į vieną galą, o du trečdaliai salės paruošta priešetapiniam "šmonui" (ty. kratai). Greit įsitikinom, kad mūsų, matyt, tikrai nieko gero nelaukia, nes prižiūrėtojai ir būsimo konvojaus kareiviai elgėsi kažkaip ypatingai keistai ir beatodairiškai; visą varganą kalinių mantą, tilpusią įvairios formos bei dydžio fanerinėse skrynelėse, kalinių vadintose "čemodanais", arba terbose nuo siuntinių, taršė, spardė ir daužė taip įnirtingai, tarsi jos jau niekada ir niekam nebepravers. Kai kurie nesivaržė ir visai atvirai tai sakė. Jautėsi, kad GULAG'o valdose artėja kažkokios permainos ir kad mums, politiniams, jos nieko gera nežada.

Kovo 10d., anksti rytą, mūsų koloną (apie 500 kalinių) nuvarė prie geležinkelio šakos, kur jau laukė etapo transportas - lygiai toks pat, kokiu prieš trejus metus mus čia iš Vilniaus atvežė: nuo šalčio braškantys prekiniai vagonai su primityviais gultais abiejuose galuose ir "genialios" konstrukcijos "tualetai" iš trijų lentgalių viename jo šone.

Sąvoka "etapas" buvo bene viena šiurpiausių kalinių leksikone ir jau pakankamai išsamiai nupiešta kalinių prisiminimuose, pasirodžiusiuose spaudoje. Užtat aš tas detales čia aplenksiu, paminėdamas tik tai, kas buvo būdinga šiam konkrečiam etapui.

Pirmiausia - atstumas, kuris sudarė per 6000 km. Jei kas netingi, gali, apsiginklavęs pieštuku ir žemėlapiu, jį patikrinti. Tam suminėsiu tik kai kurias tarpines stotis, kad neišklysčiau iš maršruto. Tad pradedam: Uchta, Kotlas, Kirovas, Iževskas, Sverdlovskas, Čeliabinskas, Kurganas, Petropavlovskas, Novosibirskas, Kemerovas, Krasnojarskas, Kanskas, Taišetas.

Antra, vežė tuo metų laiku, kai tose platumose dar gili žiema ir speigai būdavo tokie, kad vagonų sienos iš vidaus apaugdavo stora ledo pluta, susidariusia iš drėgmės, kurią iškvėpuodavom. Kai didesnėse stotyse konvojus mus "skaičiuodavo" mediniais kūjais, neretai būdavo taip, kad tai vienas, tai kitas kalinys, gulėjęs nugara į vagono sieną, negalėdavo pagal komandą "na pravuju storonu" iš karto pašokti, nes... nugara būdavo prišalusi. Tokiam nelaimingajam kūjų porcija tekdavo ir dviguba, ir triguba — kol atsiplėšdavo.

Trečia, maistas buvo šuniškas, o ir to paties pagal normą viso negaudavom, nes dalį jo pakelėje konvojus buvo spėjęs pragerti ir prarūkyti. Taip paskutines tris etapo paras likome visai be duonos.

Ketvirta, kelionė truko 21 parą. Besivartydami ant purvinų šiaudų, baiminomės, kad apipuls utėlės. Tiesa, berods Sverdlovske, Novosibirske ir Krasnojarske mus vežė mašinomis į kažkokias urvinio amžiaus tipo pirtis, kuriose bent skudurus "pražarkoj" pakepindavo. Bet koks tai buvo prausimasis, kai vieniems dar nespėjus ant šlapio kūno užsitempti "zeko" baltinius, per duris tiesiog ant mūsų galvų jau grūsdavo kitą partiją arba į tą pačią patalpą, kurioje rengdavomės, suvarydavo ir moteris. Taip pusiau šlapi ir grįždavome į šaltus vagonus, nes "buržuikos" (špižinės krosnelės) jau būdavo juose užgesusios — negi konvojus jas už mus kūrens... Tačiau stebuklai - niekas netgi neslogavo. Štai ką reiškė nuolatinis psichinis perkrovimas!

Taigi, riedėdami transsibirine magistrale vis tolyn ir tolyn į rytus, pasiekėme Taišeto stotį.

Nuo čia ešelonas pasuko į tada dar naujai statomą (strateginę, kaip vėliau paaiškėjo) geležinkelio liniją, vedančią į būsimąjį (po 20 metų) Bratską. Ją paskubomis, ty. bet kaip, tiesė japonų karo belaisviai, kuriuos pakeisti mus ir vežė, nes atėjo laikas pagal kažkokią sutartį juos paleisti namo. Tai ir buvo ne kas kita, kaip vėliau per visas propagandos dūdas išgarsintas BAM'as (Bratsko-Amursko Magistralė) arba vadinamoji "komjaunimo statyba".

Vadinasi, pirmuosius šimtus kilometrų šios, ekonominiais užrašais maskuotos, sovietinės trasos nutiesė vergai.

Prakrypavęs (kitaip nepasakysi) ta linija apie 970 km ir kirtęs Čunos upę, 31 kovo, apie pusiaudienį, ešelonas sustojo gilioje iškasoje. Išsirepečkoję iš vagonų, iki juostos pasinėrėme puriame sniege. Buvom alkani, išsekę ir sušalę, nes netgi pusžalių malkų ir tų paskutinėm dienom nebedavė. Stačiu šlaitu užvarė mus į kalvos viršų, ir tik tada pamatėm miško kirtime po milžiniškais maumedžiais susigūžusią nedidelio lagerio zoną ir (kaip vėliau paaiškėjo) garnizono baraką jos pašonėje. Pačioje zonoje - du barakai ir keletas sukežusių ūkinės paskirties pastatų, kažkuo primenančių klėtis. Spygliuotų vielų kvadratų kampuose - 4 sargybos bokšteliai, o aplink, kiek akys nuo kalvos užmato, - žalias, naują nežinią ošiantis taigos okeanas. Lagerio vartai - kryžmai užkalti lentom.

Bespoksodami į naują aplinką, nė nepastebėjom, kaip iš kažkur išniręs atjojo čekistas, majoro antpečiais ir (matyt, nuo kasdieninės 'Vodkos") išpurtusiu veidu, kuris, sukomandavęs "vnimanije!", prisistatė esąs būsimasis mūsų "įgulos" viršininkas.

Tuo pirmoji pažintis su naujais mūsų dūšių pirkliais ir baigėsi. Kiek pasikrapštė, konvojininkai atvėrė vartus, ir mūsų kolona sumarmėjo į dar vieną GULAG'o urvą, kokių ateityje manęs dar laukė daug.

Pirmieji trys "naujakurystės" mėnesiai buvo ypač vargingi. Barakai — suręsti iš netašytų rąstų, bet kaip, tarp sienojų ir langų rėmuose žioravo plyšiai, grindys — plūkto purvino molio, o stogai - sukežę ir skylėti.

Tačiau per trejetą mėnesių kaliniai viską, kas buvo reikalinga, aptvarkė: barakus perstatė iš naujo ir netgi surentė naują pastatą virtuvei ir valgyklai Statybai vadovavo lietuvis kalinys-inžinierius. Pasirodo, aš su juo kadaise (1940m.) kartu mokiausi Kauno ATM (Aukštesniojoje technikos mokykloje). Pavardės po tiek metų nebeprisimena Statybinės medžiagos turėjom pakankamai nes lagerio pašonėje buvo japonų karo belaisvių palikta neveikianti lentpjūvė, o aplink ją - didelės rietuvės pjautos miško medžiagos. Tereikėjo ją ant pečių parsitempti į zoną. Susidorojom ir su tuo. Ne veltui juk kaliniai buv. T. Sąjungoje buvo legendarinė darbo jėga, kuri veltui, t.y. už duonos "paikę" ir lagerinio pliurpalo ("balandos") dubenį kūrė sovietinės industrializacijos stebuklus: nutiesė tūkstančius kilometrų geležinkelio linijų per dykumas ir neįžengiamus liūnus, išrausė begalybes kasyklų (šachtų ir "rūdnikų"), kuriuose po to patys katorgiško darbo sąlygose plūkėsi, išstatė ištisus miestus, išsijojo tūkstančius tonų aukso bei krūvas deimantų neįžengiamose Kolymos bei Jakutijos klampynėse.

Atėjus vasarai, pradėjo varyti į darbus prie geležinkelio linijos, kurią reikėjo įrengti bent jau pagal elementarias technines normas, nes jos būklė, kaip minėjau, tikrai buvo labai vargana. Specialistų mūsų tarpe atsirado pakankamai, netgi nusimanančių, kaip elgtis su teodolitu.

Viena tik Dievo rykštė ėmė persekioti mus — prakeikti Sibiro moskitai (mašalai arba, kaip sakydavom, "moška"). Nuo jų prisikentėdavom baisiai, nes tai buvo tikrai šėtono padaras. Vos prašvitus, jie jau baubdavo virš zonos, ir nejauku būdavo lįsti iš barako. Dar pasiučiau buvo einant į darbą, nes varydavo susikabinusius rankomis (penketais) ir užtat netgi gintis nuo jų nebuvo nei kaip, nei kuo. O jie lįsdavo į akis, į nosį, į ausis, už apykaklės (ypač prakaituotos) ir geldavo, geldavo, geldavo, nuo ko veidai ir rankos baisiai ištindavo ir būdavo apskretę krauju, nes kiekvienas įgėlimas reiškė didelį lašą kraujo...

Konvojininkai ant veidų nešiodavo specialius žalios spalvos tankius tink-lelius-"maskes", bet nelinksma buvo ir jiems, nes mašalai pralįsdavo netgi pro juos, o be to, veidas po tinkleliu labai prakaituoja. Tarp kitko, moskitai ne visus žmones atakuodavo vienodai (matyt, pagal kvapą?), tačiau kai kuriuos puldavo taip įnirtingai kad įgeltasis tarsi pamišęs imdavo plėšti nuo savęs rūbus, raičiodavosi ant žemės ir klaikiai rėkdavo. Tokie nukentėdavo labiausiai, ir jų vaizdas (ypač veidas, kuris tapdavo beforme mase) būdavo šiurpus.

Atėjus pietų metui, iš zonos atveždavo (arkliniu vežimuku) "balandą", kurią srėbti tekdavo perpus su tuo brudu, nes, vos spėjus virėjui įpilti samtį pliurpalo į aliumininį indelį, jo paviršius bematant apsidengdavo tirštu moskitų sluoksniu. Čia jau kiekvienas elgėsi kaip išmanė: kas bandydavo šaukštu juos "išžvejoti", o kas ir su tuo "uždaru" rydavo, nes visi buvom amžinai alkani.

Taip atėjo liepos 6d., atnešusi vieną šiurpiausių įvykių to etapo istorijoje.

Ėjom iš darbo, kaip ir kasdien, pabėgiais, lydimi sustiprinto konvojaus, nes iš abiejų pusių tūnojo, tarsi dangų remiantis mūras, taigos tankumynai Flanginiai konvojininkai buvo ginkluoti automatais, o kolonos priekyje ir gale — Degtiariovo kulkosvaidžiais.

Maždaug pusiaukelėje priekyje manęs ėjęs penketas staiga šoko į dešinę, ir prisidengdamas giliu nusausinimo grioviu, dingo tankumyne. Prasidėjo baisus šaudymas. Mums sukomandavo gult ir nejudėt, o virš galvų prapliupo automatų ir kulkosvaidžių serijos. Po kiek laiko šaudyti nustojo ir įsakė keltis. Matėm, kaip konvojus atskyrė nuo kolonos pirmus du penketus ir per kirtimą (priešgaisrinę liniją apie 30m pločio) nusivarė į mišką.

Mums visiems liepė sulįsti į gelžbetoninį (maždaug l,5m skersmens) vandens nutekėjimo vamzdį po pylimu. Įspėjo, kad, bandant iš jo pajudėti, būsime sušaudyti be atskiro įspėjimo. O iš miško tankmės tuo metu pasigirdo konvojaus šūkavimai, keletas padrikų automato serijų ir po jų pavieniai šūviai. Pagaliau, gal po gero pusvalandžio, pasigirdo nauja komanda: "A nu ka, po pjatiorkam vylaz! Živo!' (Na, po penkis išlįsti Greitai!) Keletą minučių niekas nesijudino, nes kai kurie manė, jog įsiutęs konvojus dabar pradės mus šaudyt.

Vėl pasipylė automatų serijos, lydimos penkiaaukščių "matų". Niekur nesidėsi — teko išlįst ir vėl susirikiuoti į koloną. Tik pasikėlę ant pylimo, pamatėm, kad netoliese guli trys lavonai. Buvo aišku, kad kitiems dviem arba pavyko atitrūkti ir pasislėpti miške, arba jie nuklimpo liūne, nes taiga toje vietovėje buvo labai pelkėta ir klampi. Lavonus įsakė nešti į zoną.

Ta baisi užduotis teko keletui pirmųjų penketų. Tik zonoje pamačiau, kas žuvo, nes juos liepė suguldyti prie vartų, šalia sargybos būstinės. Tai buvo lietuvis Kasparavičius (vardo neprisimenu), berods nuo Kaišiadorių, ir du jauni latviai. Jų pavardės iš atminties išdilo, prisimenu tik, kad abu buvo išsilavinę, simpatingi vyrukai. Vieno iš jų vardas - Janis. Buvo panašu, kad visus tris, matyt, sušaudė iš arti ty. pasiviję, kai tie nuklimpo liūno brūzgynuose. O Kasparavičiaus galva buvo baisiai sudaužyta (matyt, buožėmis). Taip ir pragulėjo jie keletą dienų, kol virš jų pakibo toks tvaikas, kad ir sargybos pamainos jo nebeištvėrė. Tai buvo, matyt, psichologinė ataka kalinių adresu, - atseit žiūrėkit ir įsiminkit, kas jūsų laukia, jei dar kas bandytų bėgti!

Zonoje jau kitą naktį po to įvykio prasidėjo ištisą savaitę trukęs teroras. Į darbą nebevarė, užtat po kelis kartus per dieną vis bandė mus surikiuoti taip, kaip tada ėjome. Buvo aišku, kad administracija būtinai stengėsi išaiškinti, kas ėjo priekyje bėgusio penketo ir kas už jo. Matyt, įtarinėjo, kad buvo ruoštasi masiniam pabėgimui, ir tikėjosi jog tokiu būdu pavyks išaiškinti likusius. Deja, ką jie bedarė, kolonos "rekonstruoti" jiems niekaip nesisekė, nes kiekvieną kartą joje pasidarydavo platus plyšys, o jie juk nežinojo, kas kokiame penketuke ėjo. Lagerio "kūmas" ir diviziono karininkai dėl to baisiai siuto.

Daugelį (mane irgi) naktimis tampė į tardymus, keikėsi mosavo kumščiais panosėje, grasino išvežti ten, kur mes atseit per mėnesį kojas pratiesim. Nepadėjo niekas, "plyšys" likdavo toks pat. Tada tas pratybas ėmė kartoti naktimis. Į barakus įsiveržę sargybiniai tvodavo storomis metrinio ilgio lazdomis per narus ir, lydėdami šią procedūrą gyvuliškais keiksmais, varydavo mus į "lineiką". Rezultatas būdavo vis tas pats. Tadą bene paskutinę iš tokių naktų, po eilinio nenusisekusio "rekonstrukcijos" maskarado, jie panaudojo prieš mus naują, kur kas rafinuotesnę psichinę ataką. Jos scenarijus atrodė maždaug taip.

1.    Įsakymas kolonai gulti

2.    Kartu iš visų keturių sargybos bokštų apakina prožektoriais.

3.    Pirmam penketui įsakoma pasikelti ir bėgti sargybos bokšto link, po kuriuo juodavo gili, purvina duobė, skirta karceriui statyti

4.    Priartėjus per porą žingsnių nuo duobės - komanda "Lažysj!" (Gult!).

5.    Po to tas pats kartojasi su kitu penketu ir t.t.

Kai kurie kaliniai (ypač vyresnio amžiaus), suguldyti ėmė drebančiomis rankomis žegnotis, atseit dabar jau tikrai šaudys...

Nepadėjo nė šioji, iki kraštutinumo sadistiška inscenizacija. Tada, nieko "genialesnio" nebeįstengdami išrasti, čekistai nutarė mus išvaikyti į keturis vėjus. Taip ir padarė. Kiek toje trasoje buvo lagerių, mes nežinojom, tačiau vežant įsiminiau, kad jie buvo išsidėstę tai iš kairės, tai iš dešinės kas 8-10 km. Galima manyti, kad jų buvo per porą "desėtkų" (įskaitant ir moterų). Šia proga noriu bent keletu žodžių užsiminti apie kalinių sudėtį tame etape. Daugumą (kaip ir visur) sudarė ukrainiečiai - vadinamieji "benderovcai" - ir pabaltijiečiai, tarp kurių daugiausia buvo lietuvių. Latvių buvo kur kas mažiau, o estų — tik keletas. Buvo ir "skeltanagių" — ty. su 59-uoju straipsniu (už nužudymus). Matyt, pagal pavojingumą GULAG'o strategai juos prilygino politiniams ir užtat išskyrė iš bendros masės. Tai bjaurus įžūlus gaivalas bet, būdami aiškiai mažuma, mūsų etape jie atvirai "uodegos nekėlė". Šis brudas visuose lageriuose būdavo administracijos palaikomas ir naudojamas politinių kalinių terorizavimui bei engimui Tai - "nariadčikai", brigadininkai, sandėlininkai, virėjai ir panaši lagerinė "šušera", kurią apibendrindavome vienu universaliu epitetu - "pridurkai".

Dabar grįžkime prie to, kas buvo su mumis toliau, kai čekistai ėmėsi likviduoti mūsų lagerį. Po keletos dienų į geležinkelio atsparą ties lageriu atvarė du "pulmanus" (dideli keturašiai, dengti prekiniai vagonai) ir didelę grupę kalinių (patekau su jais ir aš) nuvarė prie jų. Tokio tipo vagone galima vežti daugiausia 40 žmonių, o mūsų prigrūdo turbūt arti šimto.

Prisimenu tik tiek, kad netgi stovėti buvo veik neįmanoma, nes koja lipo ant kojos. Susidarė panaši padėtis, kai žiūrovai gelbėdamiesi nuo staigaus gaisro kinoteatre, kilus panikai, stengiasi prasiveržti prie išėjimo. Analogija nei kiek neperdėta. O diena buvo lyg tyčia žvėriškai karšta (tipiškas vasaros reiškinys taigoje!). Tiesa, vidury vagono stovėjo kubilas su vandeniu, bet naudos iš jo buvo maža - kaip tu jį pasieksi... Neilgai trukus kai kurie, ypač senyvo amžiaus, nebeišlaikė ir pradėjo alpti. Tada mes taip įsiūtom, kad tie, kas buvo jaunesnis ir dar šiek tiek stipresnis, ėmėm trypti kojom ir baubti taip, kad turbūt net maumedžiai linko. Nebežinodami ką daryti sadistai per porą sprindžių pravėrė vagono duris, ir pasidarė šioks toks skersvėjis. Jis mus ir išgelbėjo. O juk šitaip galėjo kai kas ir uždusti. Būtų "nurašę" kaip disciplinos laužytojus, ir taškas visai istorijai.

Netrukus iš Bratsko* pusės atpuškėjo garvežys ir prisikabinęs išsitempė mus. Gal po valandos susizgribom, kad patekom į "štrafną", ty. į ypatingo režimo lagerį, skirtą nepaklusnaus "zeko" perauklėjimui (ty. dresūrai). Pirmiausia čia reikėtų paminėti blakes - tokias pat alkanas ir piktas, kaip ir patys "zekai". Barakuose tiek jų knibždėjo, kad naktimis ne tik pulkais iš visų plyšių jos mus atakuodavo, bet netgi nuo lubų virš mūsų galvų lyte lydavo, keldamos neapsakomą mūsų įtūžį ir šleikštulį. Daugelis kalinių dėl to (kol dar buvo šilta) nakvodavo tiesiog po atviru dangumi, prisidengę universalia "zeko" patalyne vienas "bušlato" arba "šimtasiūlės" skvernas po savim, kitu - užsikloji. Jokių čiužinių nei antklodžių (kaip tai buvo bendro režimo lageriuose) čia jau nematėm. Gal jie ten vėliau ir pasirodė, nežinau, nes vėlų rudenį mane išvežė. (Vėl tūkstančius kilometrų.) Kita įmantrybė buvo tai kad to lagerio barakai netgi vienas nuo kito buvo atitverti gal kokių 3m aukščio tašytų kuolų tvora. Čekistų supratimu, matyt, tai turėjo reikšti (arba garantuoti) geresnę izoliaciją - kaip kalėjime.

*Keletas žodžių apie Bratską. Mus keletą kartų su geležinkelio platformų sąstatu buvo nuvežę į tą vietą krauti akmenų, reikalingų geležinkelio pylimo tvirtinimui. Tai buvo nelabai platus, akmenų nusėtas, visiškai laukinis slėnis. Iš dešinės - beribė taiga, o kairėje jo pusėje įnirtingai šniokštė vandeninga ir srauni Angara. Vietoj pramoninio miesto, kuriame dabar gyvena arti 300 000 gyventojų, ten stūksojo vieniša, labai kukli būda, apmušta pajuodavusiom ir jau gerokai aptriušusiom lentom, kažkuo primenanti malkinę. Ant vieno jos kampo buvo prikaltas lentgalys su degutu ar kažkokiais buvusiais dažais neprofesionaliai išvedžiotu užrašu: "St Bratsk".

Vietoj epilogo

Po kurio laiko sužinojom ir kitų dviejų bėglių likimą. Pasirodo, juos čekistai gal po kokios savaitės "užlenkė" paupyje, bebandančius žuvauti. Matyt, jau gerokai spaudė alkis, o gal ir bado pradžia, nes maisto atsargų jie nebuvo pasiėmę. O ir iš kur jų buvo galima gauti? Čekistus prie tos upės atvedė dūmai nes buvo užsikūrę laužą. Taip papasakojo latvis, atvežtas po to į kitą lagerį. Pavardės (kaip ir žuvusių jo tautiečių) nebeprisimenu. Vienas buvo sportinės išvaizdos, vidutinio ūgio, gal apie 30 metų amžiaus vyras. O antrasis — lietuvis, pavarde Šriūbėnas (vardo neprisimenu), kilęs berods iš Aukštaitijos. Matyt, būta neeilinės drąsos vyro, nes, besivarant juos nuo upės, latvio pasakojimu, jis vėl pabėgo. Tolimesnis abiejų likimas man nežinomas.