KETVIRTA DALIS Azijos komunizmas: tarp „perauklėjimo" ir masinių žudynių

Jean-Louis Margolin

Kinija,     Vietnamas, Laosas ir Kambodža

Pierre Rigoulot

Šiaurės Korėja

1997 m. spalio 9 d. mirusiam Jeanui Pasqualini,
kuris atskleidė pasauliui Kinijos konclagerių sistemos baisumus

Palyginti su europietiškų komunizmu Azijos komunizmas turi tris labai svarbius specifinius bruožus. Pirmiausia, išskyrus Šiaurės Korėją, kuri 1945 m. buvo okupuota sovietų, kitose šalyse jis iš esmės susikūrė savomis jėgomis, jos gebėjo suręsti nepriklausomas politines sistemas (įskaitant ir Pchenjaną), išaugintas iš savo pačių praeities bei sovietinės kilmės marksizmo-leninizmo, taip pat gerokai paženklintas nacionalizmo. Šiokią tokią išimtį sudaro Laosas: šalia „vyresniojo brolio" Vietnamo jis aiškiai užima mažesniojo vietą. Antra, mums rašant šiuos žodžius, komunizmas Azijoje tebeturi valdžią, įskaitant, nors ir su didelėmis išlygomis, Kambodžą. Tai leidžia numanyti, jog šių valstybių pagrindiniai archyvai dar nėra atverti, išskyrus tuos, kurie demaskuoja Pol Poto laikotarpį Kambodžoje, ir tuos pačius dar reikia gerai patyrinėti. Uždaryti ir Kominterno archyvai Maskvoje, nors jau pasitraukė nuo arenos pirmoji komunistinė sistema Azijoje.

Vis dėlto per dešimtmetį žinių apie šiuos režimus ir jų praeitį gerokai pagausėjo. Pirma, dabar ne taip sunku nuvykti į Kiniją, Vietnamą, Laosą ar Kambodžą, pakeliauti ten ir patyrinėti. Antra, jau prieinami didelį susidomėjimą keliantys šaltiniai (kai kam jie buvo prieinami ir anksčiau): oficialios informacijos priemonės (taip pat ir įvairių Vakarų organizacijų parengtos radijo laidos), o ypač regioninė spauda, buvusių vadovų memuarų publikacijos, pabėgėlių į užsienį pasakojimai, šalyje surinkti gyvų liudytojų pasakojimai -juk didžiosios dramos Azijoje vyko ne taip jau seniai. Vidaus politikos sumetimais Pnompenio valdžia netgi skatino blogai kalbėti apie Pol Poto laikus, o Pekino valdžia - neslėpti kultūrinės revoliucijos baisumų. Bet viršūnių debatai lieka neprieinami, tad dar nežinoma, kodėl ir kaip 1971 m. žuvo Mao „paskirtasis įpėdinis" maršalas Lin Biao. Toks selektyvumas nedavė nieko gero: turima puikių pasakojimų ir kelios geros monografijos apie kultūrinę revoliuciją vietose bei atskirose srityse, bet Mao ketinimai tebėra gana paslaptingi, o ypač mažai ištirti šeštojo dešimtmečio valymai (tiek Kinijoje, tiek Vietname) arba Didysis šuolis (būtų rizikinga judinti pačius dar tebegyvuojančių režimų pamatus). Apie tai, kas vyko didžiausiuose ir pragaištingiausiuose Kinijos lageriuose šalies vakaruose, beveik nieko nežinoma. Apskritai represuotų komunistų kadrų ir inteligentų likimas mums žinomas daug geriau negu „mažųjų žmonių", o tokių aukų buvo daugiausia, tad nelengva išvengti optinės iliuzijos.

Pridurkime, kad Šiaurės Korėja, paskutinė „kietojo" komunizmo šalis, ligi šiol tebėra aklinai užsidariusi, ir dar visai nedaug pasistūmėta į priekį. Taigi darbai, kurių laukiame pasirodant artimiausiu metu, neišvengiamai tebus pirmos apžvalgos ir jose pateikti duomenys labai netikslūs, aukų skaičius apytikris. Ir vis dėlto Tolimųjų Rytų komunistinių sistemų galutiniai tikslai ir metodai didelių abejonių nekelia...

Darbo stovyklos Kinijos Liaudies Respublikoje