Partizanai: Istorija ir dabartis

4. „Bjaurus karas"

Pilietinis karas Rusijoje daugiausia buvo nagrinėjamas kaip konfliktas tarp raudonųjų (bolševikų) ir baltųjų (monarchistų). O iš tiesų svarbiausia buvo ne tiek kariniai dviejų armijų - Raudonosios armijos ir įvairių junginių, sudarančių gana nevienalytę Baltąją armiją - susirėmimai, kiek tai, kas vyko už labai paslankių fronto linijų. Šią pilietinio karo pusę galima būtų pavadinti „vidaus frontu". Jį apibūdina įvairiausių formų represijos, kurias vykdė atitinkama valdžia, baltoji ar raudonoji (raudonųjų represijos buvo daug platesnės ir sistemingesnės), prieš opozicinių grupių ar partijų narius, prieš streikuojančius darbininkus, drįstančius kelti savo reikalavimus, prieš dezertyrus, bėgančius nuo mobilizacijos ar iš savo dalinių, ar paprasčiausiai prieš piliečius, priklausančius įtariamai arba „priešiškai" visuomenės klasei, kurių vienintelė kaltė buvo ta, kad jie atsidūrė mieste ar miestelyje, atkovotame iš „priešo". Kova pilietinio karo vidaus fronte buvo taip pat - ir pirmiausia - milijonų valstiečių pasipriešinimas. Ir raudonieji, ir baltieji vadino juos žaliaisiais. Dažnai kaip tik jie nulemdavo vienos ar kitos stovyklos pergalę ar pralaimėjimą.

1919 m. vasarą Ukrainoje ir Volgos vidupyje kilo didžiuliai valstiečių sukilimai, leidę admirolui Kolčiakui ir generolui Denikinui per šimtus kilometrų pralaužti bolševikų linijas. O po kelių mėnesių baltojo admirolo Kolčiako pralaimėjimą Raudonajai armijai irgi nulėmė valstiečių sukilimas: Sibiro valstiečiai, pasipiktinę dvarininkų teisių sugrąžinimu, stojo raudonųjų pusėn.

Didelės karinės operacijos tarp baltųjų ir raudonųjų truko ne ką ilgiau kaip metus (nuo 1918 m. pabaigos iki 1920 m. pradžios). Tai, ką įprasta vadinti „pilietiniu karu", iš tiesų buvo „bjaurus karas", pacifikacijos karas, kurį įvairi valdžia, karinė ar civilinė, raudonoji ar baltoji, kariavo su bet kokiais galimais ar tikrais priešininkais tose zonose, kurias kiekviena stovykla tuomet kontroliavo. Bolševikų rankose esančiuose rajonuose - „klasių kova" su „buvusiais", su „buržujais", „socialiai svetimais elementais", visų nebolševikinių partijų medžioklė, darbininkų streikų, nepatikimų Raudonosios armijos dalinių maištų, valstiečių sukilimų malšinimas represijomis. Baltiesiems atitekusiose zonose - elementų, įtariamų simpatizavimu „žydams ir bolševikams", medžioklė.

Bolševikai neturėjo teroro monopolio. Siautė ir baltasis teroras. Baisiausia jo išraiška buvo pogromų banga Ukrainoje 1919 m. vasarą ir rudenį, juos vykdė Denikino armijos daliniai ir Petliūros būriai. Pogromuose buvo nužudyta apie 150 000 žmonių. Tačiau, kaip pabrėžė dauguma istorikų, tyrinėjusių raudonąjį ir baltąjį terorą rusų pilietiniame kare, negalima jų traktuoti vienodai. Bolševikinio teroro politika buvo sistemingesnė, labiau organizuota, sumanyta ir įgyvendinama gerokai iki pilietinio karo, nukreipta prieš ištisas visuomenės grupes. Baltasis teroras niekada neegzistavo kaip sistema. Jį beveik visada vykdė nekontroliuojami daliniai, ištrūkę už karinės vadovybės, ne itin sėkmingai besistengiančios atlikti vyriausybės funkcijas, valdžios ribų. Išskyrus pogromus, kuriuos Denikinas pasmerkė, baltasis teroras dažniausiai apsiribodavo policinėmis represijomis, kurios buvo karinės kontržvalgybos tarnybų lygio. Palyginus su baltųjų dalinių kontržvalgyba, ČK ir Respublikos vidaus gynybos kariuomenė buvo daug galingesnis represijų įrankis, besinaudojąs visais bolševikų režimo prioritetais.

Kaip kiekvieno pilietinio karo atveju, sunku sudaryti išsamų vienos ar kitos stovyklos represijų formų sąrašą. Lygiai taip pat nelengva būtų išvardyti visus teroro tipus. Mes kalbėsime tik apie bolševikų teroru Jį galima apibūdinti keliais svarbiais požiūriais. Turintis savo metodus, specifiką ir pamėgtus taikinius, bolševikų teroras buvo gerokai ankstesnis už patį pilietinį karą, kuris prasidėjo tik 1918 m. vasaros pabaigoje. Mes pasirinkome klasifikaciją, padedančią išskirti pagrindines aukų grupes, prieš kurias nuo pat pirmųjų naujosios santvarkos mėnesių buvo nukreiptos nuolatinės ir sistemingos represijos:

- nebolševikinių politinių partijų nariai, pradedant anarchistais ir baigiant monarchistais;

- darbininkai, kovojantys dėl savo elementariausių teisių: dėl duonos, darbo, minimalios laisvės ir orumo;

- valstiečiai, dažnai dezertyrai, įsivėlę į kurį nors iš nesuskaičiuojamų valstiečių sukilimų ar Raudonosios armijos dalinių maištų;

- kazokai, masiškai ištremti kaip visuomeninė ir etninė grupė, laikoma priešiška sovietinei santvarkai. „Dekazokizacija" pranašauja būsimas didžiules trėmimo operacijas ketvirtajame dešimtmetyje (išbuožinimą, etninių grupių ištrėmimą) ir pabrėžia lenininės ir stalininės represijų politikos fazių nenutrūkstamumą;

- „socialiai svetimi elementai" ir kiti „liaudies priešai", „įtariami" ir „įkaitai", kurie buvo likviduojami „preventyviai", bolševikams pasitraukiant iš miestų arba, priešingai, bolševikams atkariaujant miestus ir teritorijas, kurį laiką buvusius baltųjų rankose.

Be abejo, geriausiai žinomos represijos prieš įvairių opozicinių bolševikiniam režimui politinių partijų narius. Daugybę liudijimų paliko svarbiausi opozicinių partijų lyderiai - kalėję, neretai buvę ištremti, bet dažniausiai išlikę gyvi, priešingai negu darbininkai ar valstiečiai, sušaudyti be teismo ar nužudyti per baudžiamąsias ČK operacijas.

Vienas pirmųjų ČK žygių buvo 1918 m. balandžio 11 d. surengtas puolimas prieš Maskvos anarchistus. Keliasdešimt jų buvo tučtuojau sušaudyta. Kova su anarchistais neatslūgo ir kitais metais, nors nemaža jų įsiliejo į bolševikų gretas, netgi užėmė svarbius postus pačioje ČK (pvz., Aleksandras Goldbergas, Michailas Breneris ar Timofejus Samsonovas). Daugumos anarchistų, neigiamai žiūrėjusių ir į bolševikų diktatūrą, ir į senosios santvarkos šalininkų sugrįžimą, dilemą iliustruoja staigūs didžiojo anarchistų lyderio valstiečio Machno pažiūrų pokyčiai. Ne kartą stojęs kartu su Raudonąja armija prieš baltuosius, vos tik baltagvardiečių grėsmei nutolus jis atsigręždavo prieš raudonuosius, bandydamas išsaugoti savo idealus. Tūkstančiai nežinomų anarchistų buvo sušaudyti kaip „banditai" triuškinant valstietiškus Machno ir jo šalininkų būrius. Jeigu tikėtume 1922 m. Berlyne gyvenusių rusų anarchistų tremtinių pateikta bolševikų represijų suvestine, regis, daugumą nužudytų anarchistų sudarė kaip tik tie valstiečiai. Be abejo, ši suvestinė neišsami, bet vienintelė, kuria galima naudotis. Joje minima 138 anarchistai, nužudyti 1919-1921 m., 281 tremtinys ir 608 tebesėdintys kalėjimuose (1922 m. sausio 1 d. duomenimis) ¹.

Kadangi kairieji eserai ligi 1918 m. vasaros buvo bolševikų sąjungininkai, į juos buvo žiūrima gana atlaidžiai - iki 1919 m. vasario. 1918 m. gruodį jų partijos vadovė, istorinė asmenybė, garsioji Marija Spiridonova pirmininkavo eserų suvažiavimui, kurį bolševikai toleravo. Karštai pasmerkusi kasdieninį ČK terorą, 1919 m. vasario 10 d. ji buvo suimta kartu su 210 kitų eserų. Revoliucinio tribunolo nuosprendžiu ji turėjo būti „kalinama sanatorijoje, nes serga isterija". Tai pirmas pavyzdys, kada sovietinės santvarkos metais politinis oponentas uždaromas į psichiatrijos įstaigą. Marija Spiridonova sugebėjo iš ten pabėgti. Kairiųjų eserų partija bolševikų jau buvo uždrausta. Marija Spiridonova ėmė jai vadovauti pogrindyje. Čekistų duomenimis, 1919 m. buvo sutriuškintos 58 kairiųjų eserų organizacijos, o 1920 m. - 45. Per tuos dvejus metus, vykdant Dzeržinskio direktyvas, buvo paimta įkaitais ir įkalinta 1875 eserai. 1919 m. kovo 18 d. Dzeržinskis pareiškė: „Nuo šiol ČK nedarys skirtumo tarp Krasnovo tipo baltagvardiečių ir socialistinės stovyklos baltagvardiečių. [...] Suimtieji menševikai ir eserai bus laikomi įkaitais, o jų likimas priklausys nuo politinio jų partijos elgesio"².

Dešiniuosius eserus bolševikai visada laikė pavojingiausiais savo politiniais varžovais. Niekas neužmiršo, kad 1917 m. lapkritį-gruodį vykusiuose visuotiniuose laisvuose rinkimuose jie gavo žymią balsų persvarą. Paleidus Steigiamąjį susirinkimą, kur jie turėjo absoliučią vietų daugumą, eserai tebeposėdžiavo sovietuose ir Centriniame sovietų vykdomajame komitete. 1918 m. birželį jie buvo iš ten pašalinti kartu su menševikais. Tada dalis eserų vadovų kartu su kadetais ir menševikais sudarė trumpalaikes vyriausybes Samaroje ir Omske; netrukus jas nuvertė admirolas Kolčiakas. Atsidūrus tarp dviejų ugnių, tarp bolševikų ir baltųjų, eserams ir menševikams buvo labai sunku laikytis darnios politikos, kad galėtų priešintis bolševikų režimui, kuris gudriai veikė prieš nuosaikiųjų socialistų opoziciją, pakaitom griebdamasis malšinimo priemonių, infiltracijos ir represijų.

Pačiame admirolo Kolčiako puolimo įkarštyje, pati leidusi 1919 m. kovo 20-30 d. atnaujinti eserų laikraščio Delo Naroda leidybą, 1919 m. kovo 31 d. ČK surengė masines eserų ir menševikų gaudynes - o juk tuo metu jų partijoms negaliojo jokie legalūs draudimai. Daugiau nei 1900 žmonių buvo suimta Maskvoje, Tuloje, Smolenske, Voroneže, Penzoje, Samaroje, Kostromoje³. Kiek buvo sušaudyta be teismo malšinant valstiečių sukilimus ir streikus, kur menševikai ir eserai dažnai vyravo? Duomenų apie tai labai nedaug; kiek buvo aukų pagrindiniuose represijų epizoduose, bent apytikriai žinoma, o apie politinius kovotojus, žuvusius šiose žudynėse, jokių žinių nėra.

Antroji areštų banga siūbtelėjo po Lenino straipsnio, paskelbto 1919 m. rugpjūčio 28 d. Pravdoje, kur jis dar kartą užsipuolė eserus ir menševikus, „baltųjų, dvarininkų ir kapitalistų bendrininkus ir liokajus". Pagal ČK šaltinius, per keturis paskutinius 1919 m. menesius buvo suimta 2380 eserų ir menševikų⁴. Represijos prieš socialistus dar labiau suaktyvėjo, kai eserų vadovas Viktoras Černovas, vieną dieną išbuvęs paleisto Steigiamojo susirinkimo pirmininku ir uoliai ieškomas politinės policijos, 1920 m. gegužės 23 d. padarė ČK ir vyriausybę pajuokos objektu. Kaip tik tada jis, prisidengęs svetimu vardu ir kaukėtas, pasakė kalbą spaustuvininkų profesinės sąjungos mitinge, surengtame anglų darbininkų delegacijos garbei. Visa Černovo šeima buvo paimta įkaitais, o dar likę laisvėje eserų vadovai įmesti į kalėjimą⁵. 1920 m. vasarą daugiau kaip du tūkstančiai eserų ir menševikų, įtrauktų į ČK sąrašus, buvo suimti ir įkalinti kaip įkaitai. Viename ČK dokumente, skirtame vidaus naudojimui ir pažymėtame 1920 m. liepos pirmąja, kaip reta ciniškai aiškinama, kokių akcijų reikia imtis prieš opozicionierius socialistus: „Užuot uždraudus tas partijas, nes tai priverstų jas pereiti į pogrindį, kurį sukontroliuoti būtų sunku, geriau palikti joms pusiau legalų statusą. Šitaip kur kas lengviau turėti jas po akių ir prireikus iš jų tarpo išgaudyti riaušių kurstytojus, renegatus ir kitus naudingos informacijos teikėjus. [...] Turint reikalą su tomis antisovietinėmis partijomis, būtina pasinaudoti dabartine karo padėtimi ir priskirti jų nariams tokius nusikaltimus kaip „kontrrevoliucinė veikla", „valstybės išdavimas", „užnugario dezorganizavimas", „šnipinėjimas interventų naudai" ir t. t."⁶

Iš visų represijų epizodų naujoji santvarka labiausiai stengėsi nuslėpti smurtą prieš darbininkus, kurių vardu bolševikai ir buvo paėmę valdžią. Prasidėjusios 1918 m., tos represijos plėtėsi 1919— 1920 m. ir pasiekė apogėjų 1921 m. pavasarį, per gerai žinomus Kronštato įvykius. Nuo pat 1918 m. pradžios Petrogrado darbininkai reiškė nepasitikėjimą bolševikais. Žlugus visuotiniam 1918 m. liepos 2 d. streikui, antroji darbininkiškų neramumų senojoje sostinėje banga kilo 1919 m. kovo mėnesį, kai bolševikai areštavo nemaža eserų vadovų, tarp kurių buvo ir Marija Spiridonova, ką tik aplankiusi pagrindines Petrogrado gamyklas ir sutikta karštais sveikinimais. Dėl maisto produktų tiekimo sunkumų padėtis ir taip jau buvo labai įtempta; nenuostabu, kad areštai sukėlė platų protesto ir streikų judėjimą. 1919 m. kovo 10 d. visuotinis Putilovo gamyklų darbininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo 10 000 žmonių, priėmė atsišaukimą, ryžtingai smerkiantį bolševikus: „Ši vyriausybė tėra komunistų partijos Centro komiteto diktatūra, besiremianti ČK ir revoliuciniais tribunolais"⁷ .

Atsišaukime buvo reikalaujama perduoti visą valdžią sovietams, suteikti teisę laisvai rinkti sovietus ir gamyklų komitetus, panaikinti apribojimus maisto kiekiui, kurį darbininkams buvo leidžiama parsigabenti iš kaimo į Petrogradą (1,5 pūdo, t. y. 24 kg), paleisti į laisvę visus politinius kalinius, priklausančius „tikroms revoliucinėms partijoms", ir ypač - Mariją Spiridonovą. Mėgindamas pažaboti kasdien vis labiau besiplečiantį judėjimą, Leninas 1919 m. kovo 12-13 d. pats nuvyko į Petrogradą. Tačiau kai jis norėjo kreiptis į streikuojančius darbininkus, užėmusius gamyklas, šie nušvilpė jį ir Zinovjevą, šaukdami: „Šalin žydus ir komisarus!"⁸ Senasis populiarus antisemitizmas, visada tykąs iškilti į paviršių, bemat susiejo žydus su bolševikais, vos tik šie neteko pasitikėjimo, kurį buvo laikinai įgiję tuoj po 1917 m. Spalio revoliucijos. Tas faktas, kad nemaža dalis žymiausių bolševikų vadovų (Trockis, Zinovjevas, Kamenevas, Rykovas, Radekas ir kt.) buvo žydai, masių akyse pateisino tą bolševikų sutapatinimą su žydais.

1919 m. kovo 16 d. ČK būriai šturmu užėmė Putilovo gamyklą, kurią darbininkai gynė su ginklu rankose. Buvo areštuota apie 900 darbininkų. Kitomis dienomis beveik 200 streikininkų be jokio teismo ar tardymo sušaudyti Šliselburgo tvirtovėje, už 50 km nuo Petrogrado. Pagal naują tvarką visi streikavę darbininkai buvo atleisti iš darbo ir atgal galėjo būti priimami tik tada, jei pasirašydavo deklaraciją, kurioje prisipažindavo, kad juos apgavo ir „pastūmėjo į nusikaltimą" kurstytojai kontrrevoliucionieriai⁹. Nuo šiol darbininkų priežiūra ir kontrolė buvo pavesta atitinkamoms institucijoms. Pradedant 1919 m. pavasariu, slaptasis ČK skyrius įsteigė tam tikruose darbininkų centruose ištisą informatorių tinklą. Jie buvo įpareigoti reguliariai pranešinėti apie „nuotaikas" vienoje ar kitoje gamykloje. Darbščiosios klasės, pavojingosios klasės...

1919 m. pavasarį kilo labai daug streikų; jie buvo žiauriai užgniaužti. Streikai buvo apėmę daugelį Rusijos darbininkiškų centrų: Tulą, Sormovą, Oriolą, Brianską, Tverę, Ivanovo Voznesenską, Astrachanę¹⁰. Darbininkų reikalavimai beveik visur buvo vienodi. Priversti badauti, nes už gaunamą apgailėtiną atlyginimą įstengė išpirkti tik maisto kortelę, suteikiančią teisę į pusę svaro duonos per dieną, streikininkai reikalavo pirmiausia prilyginti jų maisto davinį Raudonosios armijos kareivio daviniui. Tačiau darbininkai kėlė taip pat (ir pirmiausia) nemaža politinių reikalavimų: panaikinti komunistų privilegijas, paleisti visus politinius kalinius, leisti laisvai rinkti gamyklos komitetą ir sovietą, nutraukti šaukimą į Raudonąją armiją, suteikti žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę ir t. t.

Bolševikams tie judėjimai atrodė pavojingi pirmiausia dėl to, kad į juos dažnai įsiliedavo kariniai daliniai, dislokuoti darbininkiškuose miestuose. Oriole, Brianske, Gomelyje, Astrachanėje maištaujantys kareiviai prisidėjo prie streikuojančių darbininkų, šaukdami: „Mirtis žydpalaikiams, šalin bolševikų komisarus!" Jie užėmė ir apiplėšė dalį miesto, ČK būriai ir likusi valdžiai ištikima kariuomenė ją atgavo tik po kelias dienas trukusių kautynių¹¹. Šiems streikams ir maištams numalšinti buvo taikomos įvairios represijos: pradedant masiniu visų gamyklų lokautu ir maisto kortelių konfiskavimu (kaip žinia, vienas veiksmingiausių bolševikų valdžios ginklų buvo badas) ir baigiant masinėmis egzekucijomis, kai buvo sušaudomi šimtai streikininkų ir maištininkų.

Iš žymiausių represinių epizodų paminėtini 1919 m. kovo-balandžio įvykiai Tuloje ir Astrachanėje. 1919 m. balandžio 3 d. Dzeržinskis pats nuvyko į Tūlą, istorinę Rusijos ginklakalystės sostinę, likviduoti ginklų gamyklos darbininkų streiko. Tulos gamyklos buvo gyvybiškai svarbios Raudonajai armijai: ten buvo gaunama 80% visų Rusijoje gaminamų šautuvų. 1918-1919 m. žiemą Tulos gamyklose jau buvo nutraukinėjamas darbas ir vyko streikai. Politinių veikėjų daugumą šioje labai kvalifikuotų darbininkų terpėje sudarė menševikai ir eserai. 1919 m. kovo pradžioje šimtų socialistų areštai sukėlė protesto bangą, kuri pasiekė kulminaciją kovo 27 d., kai tūkstančiai darbininkų ir geležinkelininkų išėjo į gatves ir susiliejo į milžinišką „eiseną už laisvę ir prieš badą". Balandžio 4 d. Dzeržinskis įsakė suimti dar 800 „kurstytojų" ir jėga išvaikyti jau keletą savaičių užėmusius gamyklas streikininkus. Visi darbininkai buvo atleisti iš darbo. Darbininkų pasipriešinimas buvo palaužtas badu: ištisas savaites ankstesnės maisto kortelės nebegaliojo. Norėdami gauti naujas korteles, pagal kurias jiems duodavo 250 g duonos, ir grįžti į darbą po visuotinio lokauto, darbininkai turėjo pasirašyti prašymą juos įdarbinti; tame prašyme buvo numatyta, kad bet koks darbo nutraukimas nuo šiol bus prilyginamas dezertyravimui ir už jį baudžiama mirtimi. Balandžio 10 d. gamykloje vėl užvirė darbas. Išvakarėse buvo sušaudyti 26 „kurstytojai" ¹².

1919 m. pavasarį Astrachanė, miestas Volgos žiotyse, įgavo ypatingą strateginę reikšmę: tai buvo paskutinis bolševikų įtvirtinimas, neleidžiąs susijungti šiaurės rytuose išsidėsčiusiems admirolo Kolčiako būriams ir pietvakariuose susitelkusiai generolo Denikino armijai. Be abejo, ši aplinkybė paaiškina, kodėl 1919 metų kovo mėnesį darbininkų streikas šiame mieste buvo numalšintas ypatingai žiauriai. Streikas prasidėjo kovo pradžioje dėl ekonominių priežasčių (kortelėse numatytos maisto davinio normos buvo labai menkos), bet darbininkai kartu kėlė ir politinius reikalavimus (paleisti suimtus socialistus). Kovo 10 d., kai 45-asis pėstininkų pulkas atsisakė šaudyti į miesto centre susirinkusią darbininkų demonstraciją, streikas virto riaušėmis. Prie streikininkų prisidėję kareiviai nusiaubė bolševikų partijos būstinę, nužudė daug atsakingų partijos darbuotojų. Tada rajono karinio revoliucinio komiteto pirmininkas Sergejus Kirovas įsakė „be jokio gailesčio visomis priemonėmis išnaikinti baltagvardietiškas utėles". Režimui ištikima kariuomenė ir ČK būriai užblokavo visas miesto prieigas, o paskui ėmė metodiškai jį atkariauti. Kai perpildyti kalėjimai jau braškėte braškėjo, maištininkus ir streikininkus suvarė į baržas, pririšo prie kaklo po akmenį ir ėmė šimtais mėtyti į Volgą. Kovo 12-14 d. buvo sušaudyti ir paskandinti keli tūkstančiai streikavusių darbininkų ir maištininkų. Visiškai tikslių skaičių nėra, o sprendžiant iš apytikrių duomenų, jų buvo 2-4 tūkstančiai. Kovo 15 d. prasidėjo represijos prieš miesto „buržujus" ta dingstimi, kad jie neva „inspiravo" „baltagvardietišką" sąmokslą, o darbininkai ir kareiviai buvo tik jame veikusi smulkmė. Dvi dienas turtingų Astrachanės pirklių namai buvo plėšiami, o jų savininkai suiminėjami ir šaudomi. Vėlgi netiksliais duomenimis, Astrachanėje išžudytų „buržujų" būta ne mažiau kaip 600 ir ne daugiau kaip 1000. Per savaitę - per vieną savaitę! - buvo sušaudyta ar paskandinta tūkstančiai žmonių. O nužudytų komunistų, kuriuos iškilmingai laidojo kovo 18 d., - valdžia pabrėžė, kad laidotuvės vyks Paryžiaus komunos metinių dieną, - buvo 47. Astrachanės žudynės ilgai buvo minimos kaip paprastas pilietinio karo epizodas. Šiandien atsivėrusių archyvų dokumentai atskleidė tikrąjį jų pobūdį: tai buvo didžiausios darbininkų žudynės, kurias bolševikų valdžia įvykdė dar prieš tokį pat kruviną susidorojimą Kronštate¹³ .

1919 m. pabaigoje ir 1920 m. pradžioje bolševikų valdžios ir darbininkų santykiai dar labiau pablogėjo, militarizavus daugiau kaip du tūkstančius įmonių. Pagrindinis darbo militarizavimo šalininkas buvo Levas Trockis, partijos IX suvažiavime, sušauktame 1920 m. kovo mėnesį, išdėstęs savo pažiūras šiuo klausimu. Trockis aiškino, kad žmogus iš prigimties linkęs tinginiauti. Kapitalizmo sąlygomis darbininkai privalo ieškoti darbo, kad išgyventų. Dirbantįjį stimuliuoja kapitalistinė rinka. Socializmo sąlygomis „rinką pakeičia darbo išteklių panaudojimas". Taigi valstybės užduotis-orientuoti ir įdarbinti žmogų, o dirbantysis turi kaip kareivis paklusti darbininkiškai valstybei, ginančiai proletariato interesus. Tokia buvo darbo militarizavimo prasmė. Darbo militarizavimą aštriai kritikavo tik nedaugelis bolševikų vadovų ir profesinių sąjungų veikėjų. Perėjimas prie militarizuoto, arba sukarinto, darbo reiškė, kad bus uždrausti streikai, prilyginti kariniam dezertyravimui; kad bus sustiprinta drausmė ir išplėsti gamyklos direkcijos įgaliojimai; kad profesinės sąjungos ir gamyklos komitetai turės visiškai paklusti partijos valiai, o jų vaidmuo bus apribotas tik gamybinės politikos įgyvendinimu; kad darbininkams bus draudžiama palikti savo darbo vietą, o už pavėlavimą ar neatvykimą į darbą bus griežtai baudžiama (tuo tarpu darbininkams buvo neįmanoma kasdien laiku prisistatyti į darbą, nes jie turėjo susirasti maisto, o tuomet tai buvo labai sunku).

Darbininkų nepasitenkinimą, kilusį dėl darbo militarizavimo, kurstė nuolat augantys kasdienio gyvenimo sunkumai. 1919 m. gruodžio 6 d. išsiųstame ČK pranešime vyriausybei pripažįstama, kad „pastaruoju metu maisto tiekimo krizė nepaliaujamai aštrėja. Darbininkų mases kankina badas. Darbininkai fiziškai nebepajėgia dirbti ir vis dažniau neatvyksta į darbą dėl bado ir šalčio, jeigu artimiausiu metu maisto tiekimo problema nebus išspręsta, daugelio Maskvos metalurgijos gamyklų darbininkai, praradę viltį, ryšis bet kam: streikui, riaušėms, sukilimui"¹⁴ .

1920 m. pradžioje darbininko užmokestis Petrograde buvo nuo 7000 iki 12 000 rublių per mėnesį. Be šito menkučio bazinio uždarbio (turguje svaras sviesto kainavo 5000 rublių, svaras mėsos - 3000 rublių, litras pieno - 750 rublių!), kiekvienas darbininkas turėjo teisę gauti tam tikrą kiekį produktų, priklausomai nuo kategorijos, kuriai jis buvo priskirtas. 1919 m. pabaigoje Petrograde darbininkas, dirbantis fizinį darbą, turėjo teisę gauti po pusę svaro duonos kasdien, svarą cukraus kartą per mėnesį, pusę svaro riebalų, keturis svarus rūkytos silkės...

Teoriškai imant, piliečiai buvo suskirstyti į penkias „skrandžių" kategorijas: pradedant fizinio darbo darbininkais bei Raudonosios armijos kareiviais ir baigiant „dykinėtojais". Paskutinei kategorijai priklausė inteligentai, ypatingai nuskriausti skiriamu maisto daviniu. Kiekvienai kategorijai teko tam tikra maisto produktų norma. Jos ėjo mažėjančia tvarka: paskutinė kategorija turėjo teisę tik į mažiausią maisto produktų kiekį, gaunamą pagal korteles. Iš tiesų sistema buvo dar sudėtingesnė ir dar neteisingesnė. Aptarnaujami paskiausiai, labiausiai skriaudžiami - „dykinėtojai", inteligentai, „buvusieji" - dažnai negaudavo visiškai nieko. „Dirbantieji" buvo suskirstyti į daugybę kategorijų, klestėjo tikra prioritetų hierarchija, teikusi daugiausia privilegijų tiems sektoriams, kurie buvo gyvybiškai svarbūs režimui. 1919-1920 m. žiemą Petrograde buvo 33 kategorijų kortelės, galiojančios ne ilgiau kaip mėnesį! Bolševikų įvestoje centralizuoto maisto produktų tiekimo ir paskirstymo sistemoje maistas tapo pagrindine priemone vienokiai ar kitokiai piliečių kategorijai skatinti ar bausti.

„Kas nedirba transporto sektoriuje, kuris šiandien yra lemiamas, tam duonos davinį reikia sumažinti, o kas ten dirba, - tam padidinti, - rašė Leninas Trockiui 1920 m. vasario 1 d. - Tepražūva tūkstančiai žmonių, jei to reikia, bet šalis turi būti išgelbėta"¹⁵ .

Tokios politikos sąlygomis kiekvienas, išsaugojęs ryšį su kaimu, stengėsi lankytis ten kuo dažniau, kad parsigabentų maisto. Tokių žmonių buvo daug.

Priešingai negu buvo siekta, darbo militarizavimo priemonės, turėjusios „atkurti gamyklose tvarką", išprovokavo begalę darbo nutraukimų, streikų ir riaušių; jie buvo negailestingai užgniaužiami. „Geriausia vieta streikininkui, tam geltonam ir kenksmingam uodui, yra koncentracijos stovykla!" - rašė Pravda 1920 m. vasario 12 d. Oficialios Liaudies komisariato darbo reikalams statistikos duomenimis, per pirmąjį 1920 m. pusmetį streikai apėmė 77% stambių ir vidutinių Rusijos pramonės įmonių. įsidėmėtina, kad daugiausia sutrikimų būta metalurgijoje, kalnakasyboje ir geležinkeliuose, t. y. tuose sektoriuose, kur darbo militarizavimas buvo labiausiai pažengęs. Slaptojo ČK skyriaus pranešimuose bolševikų vadovams nedviprasmiškai kalbama apie represijas prieš darbininkus, nenorėjusius paklusti darbo militarizavimo tvarkai: po arešto juos dažniausiai teisdavo revoliucinis tribunolas - už „sabotažą" arba „dezertyravimą". Antai Simbirske, jeigu imtume tik vieną pavyzdį, 1920 m. balandį dvylika ginklų gamyklos darbininkų buvo nuteisti už „sabotažą itališko streiko forma [...], už propagandą prieš sovietų valdžią remiantis religiniais prietarais ir menka masių politizacija; už iškreiptą sovietinės atlyginimų politikos aiškinimą"¹⁶. Visi nuteistieji turėjo atlikti bausmę stovykloje. Norint suprasti, už ką gi jie susilaukė tokios bausmės, reikia iššifruoti tą kanceliarinę kalbą. Tuomet pasidaro aišku, kad kaltinamieji leido sau atsikvėpti darbo metu, o direkcija tokias atokvėpio pertraukėles draudė; kad jie protestavo prieš priverstinį darbą sekmadieniais, kritikavo komunistų privilegijas ir piktinosi skurdžiomis algomis...

Aukščiausi partijos vadovai, įskaitant ir Leniną, ragino malšinti streikus tokiomis represijomis, kad būtų pamoka visiems kitiems, užsimaniusiems streikuoti. 1920 m. sausio 29 d., nerimaudamas dėl besiplečiančio Urale darbininkų judėjimo, Leninas telegrafavo Smirnovui, Penktosios armijos karinio revoliucinio sovieto vadui: „P. man pranešė, kad geležinkelininkai akivaizdžiai sabotuoja. [...] Man sakė, kad sabotaže dalyvauja ir Iževsko darbininkai. Stebiuosi, kad jūs su tuo taikstotės ir nesiimate masinių represijų už sabotažą"¹⁷. 1920 m. dėl darbo militarizavimo kilo daug streikų: 1920 m. kovo mėnesį Jekaterinburge buvo suimta ir įkalinta stovykloje 80 darbininkų; 1920 m. balandį Riazanės-Uralo geležinkelio ruože nuteista 100 geležinkelininkų; 1920 m. gegužę nuteista 160 Maskvos-Kursko ruožo geležinkelininkų; 1920 m. birželį nuteisti 152 Briansko metalurgijos gamyklos darbininkai. Būtų galima išvardyti dar daug pavyzdžių, kai streikai prieš darbo militarizavimą buvo užgniaužiami griežtomis represijomis¹⁸.

Vienas garsiausių streikų kilo 1920 m. birželį Tulos ginklų manufaktūroje, kuri iš tiesų buvo darbininkų priešinimosi režimui centras, jau ir taip labai nukentėjęs 1919 m. balandį. 1920 m. birželio 6 d., sekmadienį, kažkiek metalurgijos darbininkų atsisakė dirbti viršvalandžius, kaip pareikalavo direkcija. O darbininkės atsisakė dirbti ir tą dieną, ir apskritai sekmadieniais, aiškindamos, kad sekmadienis yra vienintelė diena, kai jos gali nusigauti į aplinkinius kaimus ir parsinešti iš ten maisto. Administracijos iškviestas gausus čekistų būrys suėmė streikininkus. Buvo paskelbta karo padėtis ir iš partijos bei ČK atstovų sudaryta „troika", įpareigota demaskuoti „kontrrevoliucinį sąmokslą, suregztą lenkų šnipų ir juodašimčių, kurių tikslas - susilpninti kovinę Raudonosios armijos galią".

Streikui plečiantis, „kurstytojų" areštų vis daugėjo, ir kaip tik tada įprastą bylos eigą sujaukė naujas įvykis: į ČK atėjo šimtai, o paskui ir tūkstančiai darbininkių bei paprastų namų šeimininkių prašyti, kad jas taip pat areštuotų. Judėjimas išplito - darbininkai ėmė savo ruožtu reikalauti, kad juos masiškai areštuotų: šitaip jie norėjo parodyti teiginio apie „lenkų ir juodašimčių sąmokslą" absurdiškumą. Per keturias dienas buvo įkalinta, tikriau sakant, suvaryta į erdvų aptvarą po plynu dangumi, saugomą čekistų, daugiau nei 10 OOO žmonių. Išmuštoms iš vėžių ir nebenutuokiančioms, kaip raportuoti apie tokius įvykius Maskvai, vietinėms partijos ir ČK organizacijoms vis dėlto galiausiai pavyko įtikinti centrinę valdžią, kad platus sąmokslas tikrai buvo. „Tulos sąmokslo likvidavimo komitetas" apklausė tūkstančius darbininkų ir darbininkių, tikėdamasis rasti kam suversti kaltę. Norėdami išeiti laisvėn, grįžti į darbą ir gauti naują maisto produktų paskirstymo kortelę, visi suimtieji darbininkai privalėjo pasirašyti tokį pareiškimą: „Aš, žemiau pasirašęs ..., bjaurus šuva ir nusikaltėlis, atgailauju prieš Revoliucinį tribunolą ir Raudonąją armiją, išpažįstu savo kaltes ir pasižadu dirbti sąžiningai".

Skirtingai nuo kitų darbininkų protesto judėjimų, nuosprendžiai po 1920 m. vasarą Tūloje vykusių neramumų buvo gana lengvi: 28 žmonės nuteisti atlikti bausmę stovykloje, 200 ištremta¹⁹ . Kadangi kvalifikuotos darbo jėgos tuomet labai trūko, bolševikų valdžia negalėjo apsieiti be geriausių šalies ginklakalių. Represijos, kaip ir maisto produktų paskirstymas, turėjo atsižvelgti į lemiamus sektorius ir svarbiausius režimo interesus.

Kad ir koks svarbus simboliniu ir strateginiu atžvilgiu buvo „darbininkų frontas", jis sudarė tik mažytę dalį visų bolševikiniam režimui atitekusių problemų, sunkumų ir konfliktų nesuskaičiuojamuose pilietinio karo „vidaus frontuose". Kovai su valstiečiais, besipriešinančiais rekvizicijoms ir naujokų ėmimui, vadinamais žaliaisiais, prireikė daug energijos ir pastangų. Slopinti maištus, dezertyravimą ir valstiečių riaušes buvo įpareigoti specialūs ČK ir Respublikos vidaus gynybos kariuomenės skyriai. Jų pranešimai, su kuriais šiandien galima susipažinti, atskleidžia siaubingą smurtą šiame „bjauriame kare", kai šalia kautynių tarp raudonųjų ir baltųjų buvo imamasi valstietijos pacifikacijos. Bolševikų valdžiai stojus prieš valstietiją, galutinai susiformavo politinio teroro praktika, pagrįsta visiškai pesimistiniu požiūriu į mases. Dzeržinskis rašė: „Tai tokie tamsuoliai ir nemokšos, kad jie net nesugeba įžvelgti, kur glūdi jų pačių interesai". Pažaboti tas gyvuliškas mases buvo įmanoma tik jėga, tik tąja „geležine šluota", kurią minėjo Trockis, vaizdingai apibūdindamas represijas, kurių reikėjo griebtis norint „išvalyti" iš Ukrainos „banditų gaujas", vadovaujamas Nestoro Machno ir kitų valstiečių vadų²⁰.

Valstiečių riaušės prasidėjo jau 1918 m. vasarą. 1919-1920 m. jos išsiplėtė, o aukščiausią tašką pasiekė 1920-1921 m. žiemą, laikinai priversdamos bolševikų režimą trauktis.

Dvi aktualios priežastys pastūmėjo valstiečius sukilti: rekvizicijos ir šaukimas į Raudonąją armiją. 1918 m. vasarą pirmosios žemės ūkio produktų pertekliaus ieškojimo operacijos buvo netvarkingos ir chaotiškos, o 1919 m. sausį jau buvo įvesta centralizuota ir planinga rekvizicijų sistema. Kiekviena sritis, kiekviena apskritis, kiekviena apygarda, kiekviena kaimo bendruomenė turėjo atiduoti valstybei iš anksto nustatytą kvotą, priklausomai nuo derliaus. Tos kvotos neapsiribojo grūdinėmis kultūromis, čia įėjo maždaug dvidešimt įvairių maisto produktų: bulvės, medus, kiaušiniai, sviestas, aliejinės kultūros, mėsa, grietinė, pienas... Kiekviena kaimo bendruomenė buvo kolektyviai atsakinga už produktų surinkimą. Tiktai tada, kai visas kaimas būdavo įvykdęs savo kvotas, valdžia išdalydavo kvitus, duodančius teisę įsigyti pramonės gaminių, bet daug mažiau, negu jų reikėjo iš tikrųjų, nes 1920 m. pabaigoje pramonės produkcijos poreikis tebuvo tenkinamas maždaug 15%. Apmokėjimas už surinktus žemės ūkio produktus buvo grynai simbolinis, nes 1920 m. pabaigoje rublis neteko 95% savo vertės palyginti su aukso rubliu. Nuo 1918 iki 1920 m. grūdinių kultūrų rekvizicijos buvo padidintos tris kartus. Tiksliai pasakyti sunku, bet valstiečių sukilimų skaičius augo maždaug panašia progresija²¹ .

Atsisakymas eiti į Raudonąją armiją, išbuvus trejus metus „imperialistinio karo" frontuose ir tranšėjose, buvo kita valstiečių sukilimų priežastis. Juos dažniausiai sukurstydavo miškuose besislapstantys dezertyrai - žalieji. 1919-1920 m. dezertyrų buvo daugiau kaip 3 milijonai. 1919 m. įvairūs ČK būriai ir specialios komisijos kovai su dezertyrais areštavo apie 500 000 dezertyrų; 1920 m. -nuo 700 iki 800 tūkstančių. Tačiau 1,5 ar 2 milijonams dezertyrų, kurių dauguma buvo puikiai pažįstantys savo apylinkes valstiečiai, pavyko pasprukti²².

Susidūrusi su tokio masto problema, vyriausybė griebėsi vis žiauresnių represijų - ne tik šaudė tūkstančius dezertyrų, bet ir ėmė įkaitais jų šeimas. Nuo 1918 m. vasaros įkaitai buvo imami net pačiomis kasdieniškiausiomis aplinkybėmis. Tai liudija, pvz., vyriausybės dekretas, Lenino pasirašytas 1919 m. vasario 15 d. Juo vietinėms ČK buvo įsakoma imti įkaitus iš valstiečių tose vietovėse, kur sniego nukasimo nuo geležinkelių prievolės buvo atliktos nepatenkinamai: „Jeigu kelias nebus nuvalytas, įkaitai bus sušaudyti"²³. 1920 m. gegužės 12 d. Leninas išsiuntinėjo visoms sričių komisijoms kovai su dezertyrais tokias instrukcijas: „Dezertyrams suteikiama „malonės savaitė", per kurią jie gali pasiduoti. Jeigu praėjus septynioms dienoms jie to nepadarys, reikia dar sustiprinti sankcijas tiems nepataisomiems darbo liaudies išdavikams. Šeimos ir visi tie, kurie kaip nors padės dezertyrams, bus laikomi įkaitais ir su jais bus elgiamasi kaip su įkaitais"²⁴. Šis dekretas tik įteisino kasdien praktikuojamus dalykus. Tačiau dezertyravimų srautas dėl to nesumažėjo. 1920-1921, kaip ir 1919 m., dezertyrai sudarė didumą žaliųjų partizanų, su kuriais bolševikai negailestingai ir negirdėtai žiauriai kariavo trejus (o kai kuriuose rajonuose net ketverius ar penkerius) metus.

Valstiečiai piktinosi ne tik rekvizicijomis ir mobilizacija: jie atmetė apskritai bet kokį valdžios kišimąsi į jų reikalus, nes laikė tą valdžią svetima, iš miesto atėjusių „komunistų" valdžia. Daugelio valstiečių sąmonėje komunistai, praktikavę rekvizicijas, skyrėsi nuo „bolševikų", skatinusių agrarinę revoliuciją 1917 m. Kaimuose, per kuriuos ėjo tai baltieji, tai raudonųjų rekvizicijos būriai, sumaištis ir smurtas pasiekė viršūnę.

Įvairių ČK skyrių, įpareigotų vykdyti represijas, pranešimai yra neprilygstamas šaltinis, padedantis suvokti to partizaninio valstiečių karo įvairovę. ČK pranešimuose skiriamos dvi pagrindinės valstiečių judėjimo rūšys: bunt, vietinis maištas, trumpas smurto protrūkis, kuriame dalyvauja palyginti nedidelė grupė žmonių - nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų; ir vosstanije, sukilimas, kuriame dalyvauja tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių valstiečių, organizuotų į tikras armijas, sugebančias užimti gyvenvietes bei miestus ir turinčias logišką politinę programą, pasižyminčią socialrevoliucinėmis ar anarchistinėmis tendencijomis.

„1919 m. balandžio 30 d. Tambovo sritis. Balandžio pradžioje Lebediansko apskrityje kilo buožių ir dezertyrų maištas. Jie protestavo prieš vyrų ir arklių mobilizaciją ir grūdų rekviziciją. Šaukdami „Šalin komunistus!", „Šalin sovietus!", ginkluoti sukilėliai nusiaubė keturis apygardos vykdomuosius komitetus ir barbariškai nužudė septynis komunistus, gyvus supjaustę juos pjūklu. Rekvizicijos būrio nariai pasišaukė į pagalbą 212-ąjį ČK batalioną, ir šis sutriuškino sukilusius buožes. Šešiasdešimt žmonių buvo suimta, penkiasdešimt tučtuojau sušaudyta, visas kaimas, kuriame maištas prasidėjo, buvo sudegintas".

 „Voronežo sritis, 1919 m. birželio 11 d., 16 val. 15 min. Telegrafu. Padėtis gerėja. Sukilimas Novochopersko apygardoje praktiškai likviduotas. Mūsų aeroplanas bombardavo ir visiškai sudegino Tretjakų gyvenvietę, vieną iš pagrindinių banditų lizdų. Valymo operacijos vyksta toliau".

„Jaroslavlio sritis, 1919 m. birželio 23 d. Dezertyrų sukilimas Petropavlovsko valsčiuje likviduotas. Dezertyrų šeimos buvo paimtos įkaitais. Pradėjus šaudyti po vieną žmogų iš kiekvieno dezertyro šeimos, žalieji išėjo iš miškų ir pasidavė. Trisdešimt keturi dezertyrai buvo sušaudyti - kad kitiems butų pamoka"²⁵ .

Tūkstančiai tokių pranešimų²⁶ liudija nepaprastą to pacifikacijos karo žiaurumą, kuriuo valdžia siekė užgniaužti valstiečių partizaninį karą. Tų partizanų gretas papildydavo daugiausia dezertyrai, tačiau valdžios atstovai dažniausiai juos vadindavo „buožėmis" ar „banditais". Trys cituotosios ištraukos akivaizdžiai rodo, kokie represijų metodai buvo naudojami dažniausiai: areštuojami ir sušaudomi įkaitai, paimti iš dezertyrų ar „banditų" šeimų, bombarduojami ir deginami kaimai. Aklos ir neproporcingos represijos rėmėsi visos kaimo bendruomenės kolektyvinės atsakomybės principu. Dažniausiai valdžia nurodydavo dezertyrams terminą, iki kada jie turi pasiduoti. Terminui praėjus, dezertyras buvo laikomas „miško banditu" ir turėjo būti tučtuojau sušaudytas. Beje, tiek civilinės, tiek karinės valdžios potvarkiuose buvo patikslinama, kad „jeigu kurio nors kaimo gyventojai kokiu nors būdu padės banditams, besislapstantiems gretimuose miškuose, visas kaimas bus sudegintas".

Kai kurios ČK pranešimų suvestinės pateikia skaičius, rodančius to kaimų pacifikacijos karo mastą. Antai nuo 1918 m. spalio 15 iki lapkričio 30 d. vien tik dvylikoje Rusijos sričių kilo 44 maištai (bunty), kuriuos malšinant 2320 žmonių buvo suimta, 620 nužudyta, 982 sušaudyti. Per tuos neramumus nužudyta 480 sovietinių valdininkų ir 112 žmonių iš maisto tiekimo būrių, Raudonosios armijos ir ČK. 1919 m. rugsėjį dešimtyje Rusijos sričių - informaciją apie jas galima rasti suvestinėje - buvo priskaičiuojama 48 735 dezertyrai. Iš jų 7325 „banditai" areštuoti, 1826 nužudyti, 2230 sušaudyta. Tarp sovietinių valdininkų ir kariškių būta 430 aukų. Šie labai neišsamūs duomenys neatsižvelgia į žuvusių per didelius valstiečių sukilimus skaičių, o tų žuvusių būdavo kur kas daugiau.

Nuvilnijo kelios itin galingos valstiečių sukilimų bangos: 1919 m. kovą-rugpjūtį - Volgos vidupio rajone ir Ukrainoje; 1920 m. rugpjūtį -Samaros, Ufos, Kazanės, Tambovo srityse ir vėl Ukrainoje, kurią bolševikai atkariavo iš baltųjų, bet šalies gilumą visą laiką kontroliavo partizanaujantys valstiečiai. 1920 m. pabaigoje ir visą pirmąjį 1921 m. pusmetį valstiečių judėjimas Ukrainoje, taip pat ir Dono bei Kubanės rajonuose, buvo nuslopintas, užtat Rusijoje jis įsiplieskė didžiuliu sukilimu, apėmusiu Tambovo, Penzos, Samaros, Saratovo, Simbirsko, Caricyno sritis²⁷. Šio valstiečių karo žaizdrą užgesino tik vienas baisiausių badmečių, kokius kada buvo patyręs XX amžius.

Kaip tik turtingose Samaros ir Simbirsko srityse, kurios vienos dvi turėjo surinkti per rekvizicijas penktadalį visų turimų gauti Rusijoje grūdų, pirmąkart po bolševikų valdžios įvedimo vietiniai valstiečių maištai 1919 m. kovo mėnesį perėjo į tikrą sukilimą. Sukilėlių valstiečių armija, kurioje buvo apie 30 000 ginkluotų vyrų, užėmė dešimtis gyvenviečių. Bolševikų valdžia beveik mėnesį nebegalėjo kontroliuoti Samaros srities. Šis sukilimas sudarė palankias sąlygas Baltosios armijos, kuriai vadovavo admirolas Kolčiakas, daliniams sparčiau artintis prie Volgos, nes bolševikai turėjo pasiųsti keliasdešimt tūkstančių raudonarmiečių susidoroti su gana gerai organizuota valstiečių armija, iškėlusią darnią politinę programą: sukilėliai reikalavo rekvizicijų panaikinimo, prekybos laisvės, laisvų rinkimų į sovietus, „bolševikinės komisarokratijos" galo. Suvesdamas 1919 m. balandį Samaros srities valstiečių sukilimų malšinimo balansą, vietinės ČK viršininkas išvardijo tokius skaičius: 4240 sukilėlių užmušta, 625 sušaudyti, 6210 dezertyrų ir „banditų" areštuota...

Vos tik (ir tai trumpam) užgesinus sukilimo liepsną Samaros srityje, ji bemat plykstelėjo didžiojoje Ukrainos dalyje ir ėmė siautėti dar neregėtu smarkumu. Pasitraukus vokiečiams ir austrams-vengrams, 1918 m. pabaigoje bolševikų vyriausybė nutarė atkariauti Ukrainą. Ukraina buvo turtingiausia agrarinė buvusios caro imperijos sritis. Dabar ji privalėjo „maitinti Maskvos ir Petrogrado proletariatą". Čia rekvizicijos kvotos buvo didesnės nei kitur. Įvykdyti tas kvotas reiškė pasmerkti neišvengiamam badui tūkstančius kaimų, kurių išteklius ir taip jau per visus 1918 metus siurbė okupacinės vokiečių ir austrų-vengrų armijos. Be to, priešingai tai politikai, kurią jie buvo priversti vykdyti Rusijoje 1917 m. pabaigoje, t. y. išdalyti žemes valstiečių bendruomenėms, rusų bolševikai ketino nacionalizuoti Ukrainoje visas didžiąsias žemės valdas, kur buvo moderniausi imperijos ūkiai. Ši politika, siekianti paversti tuos dvarus -didžiuosius javų ir cukrinių runkelių augintojus - dideliais kolektyviniais ūkiais, kur valstiečiai taptų žemės ūkio darbininkais, galėjo tik sukelti valstiečių nepasitenkinimą. O Ukrainos valstietija jau buvo užsigrūdinusi kovose su okupacinėmis vokiečių ir austrų-vengrų pajėgomis. 1919 m. pradžioje Ukrainoje būta tikrų valstiečių armijų, kurios jungė dešimtis tūkstančių vyrų ir kurioms vadovavo ukrainiečių kariniai ir politiniai vadai: Simonas Petliūra, Nestoras Machno, Grigorjevas ar Zelionas. Šios valstiečių armijos buvo tvirtai pasiryžusios įgyvendinti savąją agrarinės revoliucijos sampratą: žemė valstiečiams, prekybos laisvė, laisvai renkami sovietai „be maskolių ir žydų". Daugumai Ukrainos valstiečių, paveiktų ilgalaikio antagonizmo tarp kaimų, kur gyveno daugiausia ukrainiečiai, ir miestų, kur didumą gyventojų sudarė rusai ir žydai, buvo labai lengva ir paprasta sugretinti: maskoliai = bolševikai = žydai. Visus juos reikėjo išgrūsti lauk iš Ukrainos.

Kaip tik šiais Ukrainai būdingais ypatumais galima paaiškinti bolševikų ir didelės tenykščių valstiečių dalies susirėmimų žiaurumą ir trukmę. Papildoma veikiančioji jėga - baltieji, su kuriais tuo pat metu kovėsi ir bolševikai, ir įvairios Ukrainos valstiečių armijos, nenorėjusios, kad grįžtų stambieji žemvaldžiai, - tik dar labiau supainiojo politinę ir karinę padėtį šiame krašte; kai kurie miestai (pvz., Kijevas) ėjo iš rankų į rankas po keturiolika kartų per dvejus metus!

Pirmieji dideli sukilimai prieš bolševikus ir jų rekvizicinius būrius prasidėjo jau 1919 m. balandį. Vien per šį mėnesį Kijevo, Černigovo, Poltavos ir Odesos srityse įvyko 93 sukilimai. Oficialiais ČK duomenimis, 1919 m. per dvidešimt pirmųjų liepos dienų būta 210 sukilimų, kuriuose dalyvavo keli šimtai tūkstančių valstiečių, ir jiems slopinti buvo sutelkta 100 000 žmonių kariuomenė. Grigorjevo valstiečių armijos, susidedančios beveik iš 20 000 ginkluotų vyrų, tarp kurių buvo nemaža Raudonosios armijos kareivių, po maišto ištisais daliniais perėjusių valstiečių pusėn ir atsigabenusių 50 pabūklų ir 700 kulkosvaidžių, 1919 m. balandį ir gegužę užėmė nemaža pietų Ukrainos miestų, iš kurių galima paminėti Čerkasus, Chersoną, Nikolajevą ir Odesą. Ten buvo įkurta autonominė valdžia, kėlusi nedviprasmiškus šūkius: „Visa valdžia ukrainiečių liaudies sovietams!", „Ukraina - ukrainiečiams, be bolševikų ir žydų!", „Žemės dalybos!", „Laisvė įmonėms ir prekybai!"²⁸ Zeliono partizanai, t. y. apie 20 000 ginkluotų vyrų, laikė savo rankose Kijevo sritį, išskyrus svarbiausius miestus. Vadovaudamiesi šūkiu „Tegyvuoja sovietų valdžia, šalin bolševikus ir žydpalaikius!", jie surengė dešimtis kruvinų pogromų prieš Kijevo ir Černigovo sričių gyvenviečių ir miestelių žydų bendruomenes. Nestoro Machno, vadovavusio dešimčių tūkstančių valstiečių armijai, veikla žinoma geriau, nes jai skirta daugybė studijų. Jo vadovaujamas judėjimas turėjo savo tautinę, socialinę ir anarchistinę programą, parengtą tikruose suvažiavimuose. Vienas tokių buvo „Guliaj Pole valstiečių, sukilėlių ir darbininkų delegatų suvažiavimas", įvykęs 1919 m. balandį pačiame Machno sukilimo centre. Kaip ir daugelis kitų, nors ne taip gerai organizuotų, valstiečių judėjimų, Machno šalininkai pirmiausia atmetė bet kokį valstybės kišimąsi į valstietijos reikalus. Jų idealas buvo valstietiškoji self-government, tam tikra savivalda, besiremianti laisvai išrinktomis tarybomis. Kartu su šiais pagrindiniais reikalavimais buvo keliami kiti, bendri visiems valstietijos judėjimams: rekvizicijų nutraukimas, mokesčių panaikinimas, laisvė visoms socialistų partijoms ir anarchistų grupėms, žemės dalybos, „bolševikinės komisarokratijos", specialių būrių ir CK panaikinimas²⁹ .

Šimtai valstiečių sukilimų Raudonosios armijos užnugaryje 1919 m. pavasarį ir vasarą turėjo lemiamą reikšmę generolo Denikino baltagvardiečių pergalei, nors ji ir buvo trumpalaikė. Pajudėjusi iš pietų Ukrainos 1919 m. gegužės 19 d., Baltoji armija labai greitai žengė į priekį, nes raudonarmiečiai buvo įsitraukę į represines operacijas prieš sukilusius valstiečius. Birželio 12 d. Denikino kariuomenė užėmė Charkovą, rugpjūčio 28 d. - Kijevą, rugsėjo 30 d. - Voronežą (Charkovą užėmė birželio 24, Kijevą - rugpjūčio 24, Voronežą - spalio 4 d. - Leid. past.). Bolševikams buvo pavykę įvesti savo valdžią tik didžiausiuose miestuose, o kaimo vietovės paliktos sukilusiems valstiečiams. Dabar bolševikų atsitraukimą lydėjo masinės kalinių ir įkaitų egzekucijos, prie kurių mes dar grįšime. Skubiai traukdamiesi per šalies gilumą, apimtą partizaniško valstiečių karo, Raudonosios armijos ir ČK būriai buvo negailestingi: jų kelią žymėjo šimtai sudegintų kaimų, masinės „banditų", dezertyrų ir „įkaitų" žudynės. Atsitraukimas iš Ukrainos, o paskui jos atkariavimas 1919 m. pabaigoje - 1920 m. pradžioje pasižymėjo nepaprastu smurtu prieš civilius gyventojus. Tai puikiai atsispindi įsako Babelio šedevre Raudonoji kavalerija .30

1920 m. pradžioje Baltoji armija buvo sutriuškinta. Pavieniai daliniai, vadovaujami Denikino įpėdinio barono Vrangelio, rado prieglobstį Kryme. Bolševikai ir valstiečiai liko akis į akį. Iki pat 1922 m. valdžiai besipriešinančius kaimus siaubė negailestingos represijos. 1920 m. vasarį-kovą Kazanės, Simbirsko ir Ufos srityse, plačioje teritorijoje, besidriekiančioje nuo Volgos iki Uralo, prasidėjo dar vienas didelis sukilimas, žinomas „šakių sukilimo" vardu.

Tose srityse, kur, be rusų, gyveno dar totoriai ir baškirai, rekvizicijos buvo ypatingai didelės. Per kelias savaites sukilimas apėmė dešimtį apskričių. Valstietiškoje Juodųjų erelių" armijoje sukilėlių skaičius pasiekė apogėjų - 50 000 žmonių. Pabūklais ir kulkosvaidžiais ginkluota Respublikos vidaus gynybos kariuomenė išnaikino šakėmis ir kirtikliais apsiginklavusius sukilėlius. Per keletą dienų tūkstančiai sukilėlių buvo išžudyta, šimtai kaimų sudeginta³¹.

Operatyviai numalšinus „šakių sukilimą", valstiečių sukilimų liepsna vėl įsiplieskė Volgos vidupyje: Tambove, Penzoje, Samaroje, Saratove ir Caricyne, taip pat labai nukentėjusiuose nuo rekvizicijų. Kaip pripažino bolševikų šulas Antonovas-Ovsejenka, turėjęs vadovauti represijoms prieš sukilusius Tambovo valstiečius, 1920-1921 m. rekvizicijų planai pasmerkė valstiečius mirčiai: buvo numatyta palikti kiekvienam žmogui metams vidutiniškai po pūdą (16 kg) grūdų ir 1,5 pūdo (24 kg) bulvių, t. y. dešimt dvylika kartų mažiau už gyvybinį minimumą! Taigi 1920 m. vasarą šių sričių valstiečiai pradėjo kovą dėl savo išgyvenimo. Ji vyko be pertrūkio dvejus metus, kol sukilusius valstiečius pribaigė badas.

Trečias svarbus bolševikų ir valstiečių susidūrimų polius 1920 m. liko Ukraina, nors ir atkariauta iš baltagvardiečių 1919 m. gruodį -1920 m. vasarį, nes jos kaimus šalies gilumoje tebekontroliavo šimtai žaliųjų būrių, nepaklūstančių absoliučiai niekam, arba daliniai, daugiau ar mažiau komanduojami Machno. Skirtingai nuo „Juodųjų erelių", ukrainiečių būriai, sudaryti daugiausia dezertyrų, buvo gerai ginkluoti. 1920 m. vasarą Machno armija turėjo dar apie 15 000 pėstininkų, 2500 raitelių, dvidešimt artilerijos pabūklų ir du šarvuotus traukinius. Bolševikų skverbimuisi dar smarkiai priešinosi ir šimtai mažesnių „gaujų". Kiekvienoje jų buvo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų kovotojų. Norėdama susidoroti su tuo partizaniniu valstiečių karu, vyriausybė 1920 m. gegužės pradžioje paskyrė ČK viršininką Feliksą Dzeržinskį „vyriausiuoju pietvakarių fronto užnugario vadu". Dzeržinskis daugiau kaip du mėnesius išbuvo Charkove, organizuodamas ir aprūpindamas amunicija dvidešimt keturis specialius Respublikos vidaus saugumo pajėgų dalinius. Tai buvo elitiniai daliniai, jie turėjo kavaleriją, kurios užduotis buvo vytis „sukilėlius", ir lėktuvus „banditų lizdams" bombarduoti³². Tie rinktiniai daliniai turėjo padaryti galą partizaniniam valstiečių karui per tris mėnesius. Iš tikrųjų „pacifikacijos" operacijos užtruko kur kas ilgiau: daugiau nei dvejus metus, nuo 1920 m. vasaros iki 1922 m. rudens, ir nusinešė dešimčių tūkstančių aukų gyvybes.

Tarp įvairių bolševikų valdžios kovos su valstietija epizodų ypatingą vietą užima „dekazokizacija" - kitaip tariant, Dono ir Kubanės kazokų išnaikinimas likviduojant juos kaip socialinę grupę. Iš tiesų, pirmą kartą naujasis režimas ėmėsi represinių priemonių tam, kad kolektyvinės atsakomybės principu eliminuotų, išnaikintų, ištremtų visus teritorijos, kurią bolševikų vadovai buvo įpratę vadinti „sovietine Vandėja"³³, gyventojus. Šios operacijos nebuvo kariuomenės atkirtis priešo veiksmams kovos įkarštyje - jos buvo planuojamos iš anksto ir patvirtintos daugybe dekretų, kuriuos priėmė aukščiausia valstybės valdžia, tiesiogiai dalyvaujant daugeliui aukšto rango atsakingų politinių veikėjų (Leninui, Ordžonikidzei, Syrcovui, Sokolnikovui, Reingoldui). Dėl bolševikų karinių pralaimėjimų žlugusi pirmą kartą 1919 m. pavasarį, žiauri dekazokizacijos politika buvo atnaujinta 1920 m., bolševikams atkariavus Dono ir Kubanės kazokų žemes.

Nuo 1917 m. gruodžio netekę statuso, kuriuo jie naudojosi carizmo laikais, bolševikų įtraukti į „buožių" ir „klasinių priešų" sąrašus, kazokai po atamano Krasnovo vėliava prisijungė prie baltagvardiečių ginkluotųjų pajėgų, susidariusių Rusijos pietuose 1918 m. pavasarį. Pirmieji Raudonosios armijos būriai įsiskverbė į Dono kazokų teritoriją tik 1919 m. vasarį, per bendrą bolševikų puolimą Ukrainos ir pietų Rusijos link. Iš pat karto bolševikai puolė naikinti visa, kas priklausė kazokams nuo amžių: kazokų žemės buvo konfiskuotos ir išdalytos persikėlėliams iš Rusijos arba vietiniams valstiečiams, neturėjusiems kazoko statuso; grasinant už nepaklusnumą mirties bausme, kazokams buvo įsakyta atiduoti ginklus - o juk kazokai, tradiciniai Rusijos imperijos sienų saugotojai, visi buvo ginkluoti; kazokų susirinkimai buvo uždrausti, administracinės apygardos panaikintos.

Visos šios priemonės įėjo į išankstinį dekazokizacijos planą, kuris slaptoje bolševikų partijos Centro komiteto rezoliucijoje, pažymėtoje 1919 m. sausio 24 d. data, buvo apibrėžtas šitaip: „Atsižvelgiant į pilietinio karo su kazokais patirtį, būtina pripažinti, kad vienintelė politiškai teisinga priemonė yra negailestinga kova, masinis teroras prieš turtingus kazokus, kurie turi būti išnaikinti ir fiziškai likviduoti ligi paskutinio"³⁴ .

Ir iš tiesų, kaip pripažino 1919 m. birželį Dono revoliucinio komiteto pirmininkas Reingoldas, įpareigotas įvesti „bolševikų tvarką" kazokų žemėse, „mes buvome linkę vykdyti masinio kazokų naikinimo politiką, nedarydami jokių išimčių"³⁵. Per keletą savaičių, nuo 1919 m. vasario vidurio ligi kovo vidurio, bolševikų būriai nužudė daugiau kaip 8000 kazokų³⁶. Kiekvienoje stanicoje (kazokų gyvenvietėje) revoliuciniai tribunolai per porą minučių, peržvelgę įtariamųjų sąrašus, paskelbdavo mirties nuosprendį „už kontrrevoliucinę veiklą". Susidūrus su šitokiu bolševikų siautėjimu, kazokams neliko kitos išeities, tik sukilti.

Sukilimas prasidėjo Vešenskajos apskrityje 1919 m. kovo 11 d. Sukilę kazokai buvo gerai organizuoti. Jie paskelbė visuotinę mobilizaciją, šaukdami į savo kariuomenę 16-55 metų amžiaus vyrus. Išsiuntinėjo po visą Dono sritį ir net į gretimą Voronežo sritį telegramas, raginančias gyventojus sukilti prieš bolševikus. Jie aiškino: „Mes, kazokai, nesame prieš sovietus. Mes - už laisvus rinkimus. Mes esame prieš komunistus, prieš komunas (kolektyvinius ūkius) ir prieš žydus. Mes - prieš rekvizicijas, prieš vagystes ir ČK vykdomas egzekucijas"³⁷. Balandžio pradžioje sukilę kazokai turėjo nemažą kariuomenę - apie 30 000 gerai ginkluotų narsių vyrų. Veikdami Raudonosios armijos, besikaunančios labiau į pietus su Denikino kariuomene, Kubanės kazokų sąjungininke, užnugaryje, Dono sukilėliai, kaip ir sukilę Ukrainos valstiečiai, prisidėjo 1919 m. gegužę-birželį prie žaibiško baltagvardiečių puolimo sėkmės. Birželio pradžioje Dono kazokai prisijungė prie svarbiausios baltagvardiečių kariuomenės dalies, kurią rėmė Kubanės kazokai. Visa „kazokiškoji Vandėja" buvo išvaduota iš nekenčiamos „maskolių, žydų ir bolševikų" valdžios.

Tačiau karo laimė permaininga, ir 1920 m. vasarį bolševikai sugrįžo. Prasidėjo antroji kazokų žemių okupacija, dar pragaištingesnė už pirmąją. Dono sričiai buvo uždėta 36 milijonų pūdų grūdų kontribucija. Toks kiekis smarkiai viršijo visą čia gaunamą produkciją. Iš kaimiečių buvo sistemingai atiminėjamos ne tik menkos maisto atsargos, bet ir apskritai visas jų turtas: „įskaitant avalynę, drabužius, pagalves ir virdulius", kaip patikslinama viename ČK pranešimų³⁸. Visi pajėgūs kautis vyrai, atsakydami į tuos apiplėšinėjimus ir sistemingas represijas, prisijungė prie žaliųjų partizanų būrių. 1920 m. liepą Dono ir Kubanės srityse jie sutelkė mažiausiai 35 000 vyrų. Nuo vasario užblokuotas Kryme generolas Vrangelis nutarė paskutinį kartą pabandyti išsiveržti iš bolševikų gniaužtų, susijungdamas su Kubanės kazokais ir žaliaisiais. 1920 m. rugpjūčio 17 d. 5000 vyrų išsilaipino prie Novorosijsko. Spaudžiami baltagvardiečių, kazokų ir žaliųjų, bolševikai buvo priversti palikti Jekaterinodarą, svarbiausią Kubanės miestą, o paskui ir visą sritį. Generolas Vrangelis žygiavo pirmyn per pietų Ukrainą. Tačiau baltagvardiečiams sekėsi neilgai. Susidūrusi su gerokai gausesnėmis bolševikų pajėgomis, Vrangelio kariuomenė, kuriai trukdė didžiulė ją lydinčių civilių masė, spalio pabaigoje visiškai pakrikai plūstelėjo atgal į Krymą. Paskutinis baltagvardiečių susirėmimų su raudonaisiais epizodas buvo bolševikų kova dėl Krymo. Jį atsiėmus, prasidėjo didžiausios žudynės, kokios tik buvo pilietinio karo metais: 1920 m. lapkritį ir gruodį bolševikai išžudė mažiausiai 50 000 civilių³⁹ .

Vėl nugalėti, kazokai patyrė naują raudonojo teroro bangą. Latvis Karlas Landeris, vienas pagrindinių ČK vadovų, buvo paskirtas „įgaliotuoju atstovu Šiaurės Kaukaze ir prie Dono". Jis įvedė troikas, specialius tribunolus, vykdžiusius dekazokizaciją. Vien tik 1920 m. spalį tos troikos pasmerkė mirti daugiau nei 6000 žmonių, kurie buvo tučtuojau sušaudyti⁴⁰. Žaliųjų partizanų ar kovojusių su ginklu rankose prieš režimą ir likusių laisvėje kazokų šeimos, o kartais net kaimynai būdavo sistemingai suiminėjami kaip įkaitai ir uždaromi į koncentracijos stovyklas, tikras mirties stovyklas, kaip viename savo pranešimų pripažino Martynas Lacis, Ukrainos ČK viršininkas: „Sutelkti stovykloje prie Maikopo, įkaitai - moterys, vaikai ir seniai - gyvena pasibaisėtinomis sąlygomis, purve ir spalio šaltyje. [...] Jie krinta kaip musės. Į...] Moterys pasiryžusios viskam, kad tik išvengtų mirties. Stovyklą saugantys kareiviai tuo naudojasi, užmegzdami santykius su tomis moterimis"⁴¹.

Už bet kokį pasipriešinimą būdavo negailestingai baudžiama. Kai Piatigorsko ČK viršininkas įkliuvo į pasalą, čekistai nusprendė surengti „Raudonojo teroro dieną". Gavę paties Landerio instrukciją, kad „šiuo teroristiniu aktu būtų pasinaudota norint sučiupti vertingų įkaitų, kuriuos vėliau būtų galima sušaudyti, ir norint pagreitinti baltagvardiečių ir apskritai kontrrevoliucionierių šnipų egzekucijos procedūrą", Piatigorsko čekistai su didžiausiu įkarščiu pradėjo areštus ir egzekucijas. Anot Landerio, „Raudonojo teroro klausimas buvo išspręstas primityviai. Piatigorsko čekistai nutarė per vieną dieną nubausti mirtimi tris šimtus žmonių. Jie nustatė kvotas Piatigorskui ir kiekvienai aplinkinei gyvenvietei ir įsakė partijos organizacijoms sudaryti baustinų mirtimi sąrašus. [...] Dėl tokio netikusio metodo pasipylė sąskaitų suvedinėjimas. [...] Kislovodske nesugalvojo nieko geresnio, kaip nužudyti ligoninėje buvusius žmones"⁴² .

Vienas veiksmingiausių dekazokizacijos būdų buvo kazokų gyvenviečių griovimas ir visų išlikusių gyvų trėmimas. Sergo Ordžonikidzės, vieno pagrindinių bolševikų vadovų, tuo metu Šiaurės Kaukazo revoliucinio komiteto pirmininko, archyvuose išliko vienos 1920 m. spalio pabaigoje - lapkričio viduryje vykusios operacijos dokumentai⁴³.

Spalio 23 d. Sergo Ordžonikidzė įsakė:

„1) Visiškai sudeginti Kalinovskajos gyvenvietę;

2) iškeldinti visus gyventojus iš Jermolovskajos, Romanovskajos, Samachinskajos ir Michailovskajos gyvenviečių; gyventojų namai ir žemė bus išdalyta vargingiems valstiečiams ir ypač čečėnams, visada pasižymėjusiems dideliu prisirišimu prie sovietų valdžios;

3) susodinti visus aukščiau minėtų gyvenviečių vyriškos lyties 18-55 metų amžiaus gyventojus į traukinius ir su konvojum ištremti į šiaurę priverčiamiesiems sunkios kategorijos darbams;

4) išvaryti moteris, vaikus ir senius, vis dėlto leidžiant jiems įsikurti kitose gyvenvietėse, esančiose labiau į šiaurę;

5) rekvizuoti aukščiau minėtose gyvenvietėse visus galvijus ir visą gyventojų turtą".

Po trijų savaičių Ordžonikidzei adresuotame raporte šitaip aprašyti įvykdytų operacijų rezultatai:

„ - Kalinovskaja: gyvenvietė visiškai sudeginta, visi gyventojai (4220) ištremti ar išvaryti.

- Jermolovskaja: išvalyti visi gyventojai (3218).

- Romanovskaja: ištremta 1600, lieka ištremti 1661.

- Samachinskaja: ištremta 1018, lieka ištremti 1900.

- Michailovskaja: ištremta 600, lieka ištremti 2200.

Beje, į Grozną išsiųsta 154 vagonai maisto produktų. Trijose gyvenvietėse, kur tremti dar nebaigta, pirmiausia buvo ištremtos baltųjų ir žaliųjų elementų šeimos, taip pat ir elementai, dalyvavę paskutiniame sukilime. Tarp dar neištremtų yra prijaučiantys sovietinei santvarkai, Raudonosios armijos kareivių šeimos, valdininkai ir komunistai. Trėmimo operacijos vėluoja, nes trūksta vagonų. Vidutiniškai gaunamas tik vienas sąstatas per dieną. Norint užbaigtitrėmimą, prašome skubiai atsiųsti 306 papildomus vagonus"⁴⁴.

Kaip baigėsi tos „operacijos"? Deja, nėra jokio dokumento, kuris suteiktų mums apie tai tikslių žinių. Žinome, kad „operacijos" užtruko ir kad galų gale tremiami vyrai buvo dažniausiai siunčiami ne į tolimąją Šiaurę, kaip bus daroma vėliau, o į arčiau esančias Doneco kasyklas. Tačiau daugeliu atžvilgių 1920 m. dekazokizacijos „operacijos" jau buvo panašios į didžiąsias išbuožinimo „operacijas", kurių buvo imtasi po dešimties metų: ta pati kolektyvinės atsakomybės samprata, tas pats išvežimo traukiniais procesas, tie patys tiekimo ir nepasirengimo priimti tremiamuosius sunkumai, ta pati idėja eksploatuoti ištremtus žmones, verčiant juos dirbti sunkius darbus. Dono ir Kubanės kazokų sritys sumokėjo sunkią duoklę už savo priešinimąsi bolševikams. Patikimiausiais duomenimis, 1919-1920 m. iš trijų milijonų gyventojų buvo nužudyta ar ištremta nuo 300 000 iki 500 000.

Tarp represinių operacijų, kurių aprašą sudaryti sunkiausia, buvo žudynės kalinių ir įkaitų, įkalintų vien dėl to , kad priklausė „priešiškai" ar „socialiai svetimai klasei". Jos atitiko 1918 m. antrosios pusės raudonojo teroro logiką, bet pranoko ją savo mastu. Tos „klasiniu pagrindu" vykdomos žudynės buvo nuolat teisinamos faktu, kad gimsta naujas pasaulis. Viskas buvo leidžiama, kaip aiškino savo skaitytojams Kijevo ČK laikraščio Krasnyj Meč pirmojo numerio vedamasis:

„Mes atmetame senas moralės ir „žmoniškumo" sistemas, kurias buržuazija išgalvojo tam, kad galėtų engti ir išnaudoti „žemesniąsias klases". Mūsų moralė neturi precedento, mūsų žmoniškumas yra absoliutus, nes jis remiasi nauju idealu: sunaikinti bet kokią smurto ir priespaudos formą. Mums viskas leidžiama, kadangi mes pirmieji pasaulyje iškėlėme kardą ne tam, kad engtume kitus ir paverstume juos vergais, o tam, kad išvaduotume žmoniją iš jos grandinių... Kraujas? Tesrūva jis upeliais! Nes tik kraujas gali visiems laikams perdažyti juodą plėšikišką buržuazijos vėliavą ir paversti ją raudona Revoliucijos vėliava. Nes tik galutinis senojo pasaulio sunaikinimas gali mus visiems laikams išvaduoti nuo šakalų sugrįžimo!"⁴⁵

Tie raginimai žudyti kurstė seną smurto ugnį ir norą socialiai atsirevanšuoti, būdingus daugeliui čekistų, kurie, kaip pripažino nemaža pačių bolševikų vadovų, dažnai buvo verbuojami iš „kriminalinių ir socialiai išsigimusių visuomenės elementų". Savo laiške Leninui 1919 m. kovo 22 d. bolševikų vadovė Gopner taip aprašė Jekaterinoslavlio ČK veiklą: „Šioje nusikalstamumo, smurto ir savivalės gangrenos apimtoje organizacijoje, kur vyrauja niekšai ir kriminaliniai nusikaltėliai, iki dantų apsiginklavę vyrai žudė kiekvieną, kuris jiems nepatiko, darė kratas, plėšė, prievartavo, uždarydavo į kalėjimą, naudojosi padirbtais banknotais, reikalavo kyšių, paskui šantažavo tuos, iš kurių tuos kyšius buvo išgavę, ir galiausiai paleisdavo juos į laisvę mainais už dešimt ar dvidešimt kartų didesnes sumas"⁴⁶.

Centro komiteto archyvuose, pvz., Felikso Dzeržinskio fonde, saugoma begalė atsakingų partijos darbuotojų ar politinės policijos inspektorių raportų, kuriuose aprašomas vietinių ČK, „apsvaigusių nuo smurto ir kraujo, išsigimimas". Kadangi išnyko bet kokios teisės ar moralės normos, dažnai susidarydavo palankios sąlygos visiškai vietinių ČK viršininkų autonomijai. Jie nebeatsiskaitinėjo už savo veiksmus net tiesioginiams viršininkams ir tapdavo kraugeriais tironais, nekontroliuojamais ir nekontroliuotinais. Trys ištraukos iš raportų, - o tokių būta dešimtys, - akivaizdžiai liudija, kad ČK buvo nusiritusi į visišką savivalę, į absoliutų bet kokių teisės normų ir principų ignoravimą.

Štai ČK instruktoriaus Smirnovo 1919 m. kovo 22 d. raportas Dzeržinskiui iš Syzranės, esančios Tambovo srityje: „Aš patikrinau buožių sukilimo Novo Matrionskajos valsčiuje bylą. Tardymas buvo atliktas chaotiškai. Septyniasdešimt penki žmonės apklausos metu buvo kankinami, ir iš užrašytų parodymų išvis neįmanoma ničnieko suprasti. [...] Vasario 16 d. buvo sušaudyti penki žmonės, rytojaus dieną - trylika. Mirties nuosprendžių ir jų vykdymo protokolas pažymėtas vasario 28 d. Kai aš paprašiau atsakingą vietinės ČK darbuotoją pasiaiškinti, jis man atsakė: „Nėra kada rašinėti protokolus. O kam jie reikalingi? Juk buožės ir buržujai naikinami kaip klasė!"⁴⁷

1919 m. rugsėjo 26 d. raporte iš Jaroslavlio bolševikų partijos rajoninės organizacijos sekretorius praneša: „Čekistai plėšia ir suiminėja bet ką. Žinodami, kad liks nenubausti, jie pavertė ČK būstinę didžiuliu viešnamiu ir čia atsiveda „buržujes". Visi girtuokliauja.

Smulkiems viršininkėliams įprasta vartoti kokainą"⁴⁸.

Arba inspektoriaus N. Rozentalio komandiruotės ataskaita, rašyta 1919 m. spalio 16 d. N. Rozentalis buvo pasiųstas į Astrachanę patikrinti, kaip tvarkosi specialių skyrių vadovybė. Jis praneša: „Xl-osios armijos specialių skyrių vadas Atarbekovas nebepripažįsta net centrinės valdžios. Š. m. liepos 30 d., kai draugas Zakovskis, Maskvos atsiųstas patikrinti specialių skyrių darbo, nuėjo pas Atarbekovą, šis jam pasakė: „Pasakykite Dzeržinskiui, kad aš nesileisiu kontroliuojamas..." Personalas, kurio daugumą sudaro abejotini elementai ir net nusikaltėliai, nesilaiko jokių administracinių normų. Operatyvinio skyriaus dokumentacijos beveik nėra. Kai dėl mirties nuosprendžių ir jų įvykdymo, aš neradau asmeninių teismo ir nuosprendžių protokolų - pavyko aptikti tik sąrašus, dažnai nepilnus, su vienintele pastaba: „Sušaudytas draugo Atarbekovo įsakymu". Kalbant apie kovo mėnesio įvykius, neįmanoma suprasti, kas buvo sušaudytas ir už ką. [...] Išgertuvės ir orgijos tapo kasdieniu reiškiniu. Beveik visi čekistai gausiai vartoja kokainą. Jie sako, kad tai jiems padeda lengviau ištverti kasdien matomo kraujo vaizdą. Apsvaigę nuo smurto ir kraujo, čekistai vykdo savo pareigą, bet jie neabejotinai yra nekontroliuojami elementai, kuriuos būtina griežtai kontroliuoti"⁴⁹.

Vidiniai ČK ir bolševikų partijos raportai patvirtina gausius liudijimus, kuriuos 1919-1920 m. surinko bolševikų priešininkai ir ypač Specialioji bolševikų nusikaltimų tyrimo komisija, įsteigta generolo Denikino. Jos archyvai, 1945 m. perkelti iš Prahos į Maskvą, ilgai buvo uždari, bet šiandien jie prieinami. Dar 1926 m. rusų istorikas, eseras Sergejus Melgunovas pabandė savo darbe Raudonasis teroras Rusijoje sudaryti svarbiausių žudynių aprašą. Tai aprašas kalinių, įkaitų ir paprastų civilių žmonių žudynių, kurias bolševikai vykdė masiškai ir beveik visuomet „klasiniu pagrindu". Nors šis pagrindinių represijų epizodų sąrašas ir nepilnas, tokį, koks jis pateiktas šiame pirmame tai temai skirtame darbe, jį visiškai patvirtina labai įvairūs dokumentiniai šaltiniai. Pagrindiniai represijų epizodai šiandien nustatyti, bet dėl ČK viešpatavusio organizacinio chaoso vis dar netikslus lieka aukų skaičius. Daugių daugiausia galima rizikuoti pateikti apytikrius duomenis, remiantis įvairiais šaltiniais.

Pirmosios „įtariamų", įkaitų ir kitų „liaudies priešų", preventyviai ir grynai administraciniu būdu įkalintų kalėjimuose ar koncentracijos stovyklose, žudynės prasidėjo 1918 m. rugsėjį, per pirmą raudonąjį terorą. Kadangi „įtariamų", „įkaitų", „liaudies priešų" kategorijos buvo jau nustatytos, o koncentracijos stovyklos veikė labai operatyviai, represijų mašina buvo parengta įsibėgėti. Karo metu, kada frontų linijos nuolat kito, kada fortūna po kelis kartus per mėnesį tai atsigręždavo į bolševikus, tai nuo jų nusisukdavo, spyruoklė, paleidžianti į darbą represijų mechanizmą, būdavo arba miesto atsiėmimas iš priešininko, arba priešingai - skubus atsitraukimas, paliekant miestą puolančiam priešui.

„Proletariato diktatūros" įvedimas užkariautuose arba iš priešo atsiimtuose miestuose visuomet vykdavo tais pačiais etapais: būdavo paleidžiami visi anksčiau išrinkti susirinkimai ar kiti valdymo organai; uždraudžiama bet kokia prekyba (dėl to tučtuojau pabrangdavo, o paskui apskritai dingdavo visi maisto produktai); konfiskuojamos ir nacionalizuojamos įmonės; buržuazijai uždedama labai didelė finansinė kontribucija: 600 milijonų rublių 1919 m. vasarį Charkove, 500 milijonų 1919 m. balandį Odesoje. Norint gauti garantiją, kad toji kontribucija tikrai bus sumokėta, šimtai „buržujų" buvo imami įkaitais ir įkalinami koncentracijos stovyklose. Iš esmės kontribucija buvo plėšimų, ekspropriacijų ir pažeminimų sinonimas, pirmasis „buržuazijos kaip klasės" visiško sunaikinimo etapas.

„Sutinkamai su darbo žmonių sovieto rezoliucijomis, š. m. gegužės 13-oji skelbiama buržuazijos ekspropriacijos diena, - rašė 1919 m. gegužės 13 d. Odesos darbininkų deputatų sovieto laikraštis Izvestija. - Pasiturinčios klasės turės užpildyti smulkią anketą, išvardydamos maisto produktus, avalynę, drabužius, brangenybes, dviračius, antklodes, paklodes, sidabro įrankius ir indus, paprastus indus ir kitus daiktus, būtinus darbo liaudžiai. [...] Kiekvienas turi padėti ekspropriacijos komisijoms šiame šventame darbe. [...] Tie, kurie nepaklus ekspropriacijos komisijų įsakymams, bus tučtuojau areštuoti. Tie, kurie priešinsis, bus nedelsiant sušaudyti".

Kaip pripažino Ukrainos ČK viršininkas Lacis vietinėms ČK skirtame aplinkraštyje, visos tos „ekspropriacijos" ėjo į kišenę čekistams ir kitiems smulkiems nesuskaičiuojamų rekvizicijos, ekspropriacijos, Raudonosios gvardijos būrių vadukams ir viršininkėliams, kurių tokiais atvejais knibždėte knibždėdavo.

Antrasis ekspropriacijų etapas buvo buržujų butų konfiskavimas. Šitoje „klasių kovoje" nugalėtuosius pažeminti taip pat buvo svarbu: „Žuviai patinka, kai ją pagardina grietine. Buržuazijai patinka valdžia, kuri baudžia griežtai ir žudo, - rašė jau mūsų minėtas Odesos laikraštis 1919 m. balandžio 26 d. - Jeigu mes sušaudysime keliasdešimt tų nenaudėlių ir idiotų, jeigu mes priversime juos šluoti gatves, o jų moteris - plauti raudongvardiečių kareivinių grindis (ir tai dar joms būtų nemenka garbė), tada jie supras, kad mūsų valdžia tvirta ir kad nėra ko tikėtis iš anglų ar hotentotų"⁵⁰.

Ši tema kartojosi daugelyje bolševikinių laikraščių straipsnių, ir ne tik Odesoje, Kijeve, Charkove ar Jekaterinoslave, bet taip pat Permėje, Urale ar Nižnij Novgorode. „Buržujų" moterų žeminimas verčiant jas valyti čekistų ar raudongvardiečių išvietes ir kareivines buvo praktikuojamas labai dažnai. Bet tai buvo sušvelninta ir „politiškai tinkama" versija kur kas žiauresnės tikrovės: gausiais liudijimais, milžinišką mastą įgavo moterų prievartavimas, ypač 1920 m., antrąkart atkariavus Ukrainą, kazokų teritorijas ir Krymą.

Logiškas ir paskutinis „buržuazijos kaip klasės naikinimo" etapas buvo kalinių, įtariamų asmenų ir įkaitų, įkalintų tik už tai, kad priklausė „turtingosioms klasėms", egzekucijos. Šiandien jau paliudytas ir jokių abejonių nekeliantis faktas, kad jos vyko daugelyje bolševikų užimtų miestų. Charkove - nuo 2000 iki 3000 egzekucijų 1919 m. vasarį-birželį, nuo 1000 iki 2000 - bolševikams antrąkart užėmus miestą 1919 m. gruodį. Rostove prie Dono 1920 m. sausį - apie 1000 egzekucijų; Odesoje 1919 m. gegužę-rugpjūtį - 2200, o nuo 1920 m. vasario iki 1921 m. vasario-rugpjūčio - mažiausiai 3000; Jekaterinodare nuo 1920 m. rugpjūčio iki 1921 m. vasario - mažiausiai 3000; Armavire, mažame Kubanės miestelyje, 1920 m. rugpjūtį—spalį - nuo 2000 iki 3000 egzekucijų. Šį sąrašą galima būtų tęsti.

Iš tikrųjų būta daug egzekucijų ir kitur, tačiau nėra tyrimų, atliktų netrukus po tų žudynių. Štai kodėl daug geriau žinoma tai, kas įvyko Ukrainoje ar pietų Rusijoje, negu tai, kas dėjosi Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ar Urale. Dažniausiai egzekucijos būdavo paskubinamos artinantis priešui - tuomet besitraukiantys iš savo pozicijų bolševikai tuštindavo kalėjimus. Charkove per dvi dienas, likusias iki baltagvardiečių įsiveržimo, t. y. 1919 m. birželio 8 ir 9 d., buvo nužudyta šimtai įkaitų. Kijeve 1919 m. rugpjūčio 22-28 d. sušaudyta 1800 žmonių - baltagvardiečiai užėmė Kijevą rugpjūčio 30 d. Tas pats scenarijus Jekaterinodare, kur per tris dienas, 1920 m. rugpjūčio 17-19 d., artinantis prie miesto kazokų kariuomenei, vietinės ČK viršininkas Atarbekovas įsakė sušaudyti 1600 „buržujų". Beje, šiame mažame provincijos miestelyje iki karo buvo mažiau nei 30 000 gyventojų⁵¹.

Baltosios armijos dalinių, atėjusių į minėtąsias vietoves kelios dienos, o kartais tik kelios valandos po egzekucijų, tyrimo komisijų dokumentaciją sudaro krūva parodymų, liudijimų, atlikto skrodimo ataskaitų, žudynių ir aukų fotonuotraukų. Jeigu aukos būdavo nužudytos paskubomis, „paskutinę minutę", paleidus kulką į pakaušį, ant lavonų dažniausiai nebūdavo kankinimų pėdsakų, bet lavonai, ekshumuoti senesnėse masinio laidojimo vietose, atrodė kitaip. Skrodimo aktai, palaikai ir liudijimai įrodo, kad būdavo griebiamasi pačių šiurpiausių kankinimų. Smulkius šių kankinimų aprašymus galima rasti jau cituotame Sergejaus Melgunovo dokumentų rinkinyje ir eserų partijos centrinio biuro publikacijoje Tcheka, išleistoje Berlyne 1922 m.⁵²

Žudynės pasiekė kulminaciją Kryme, kai tik pasitraukė paskutiniai Vrangelio armijos daliniai ir nuo bolševikų bėgę civiliai gyventojai. Per kelias savaites, nuo 1920 m. lapkričio vidurio iki gruodžio pabaigos, buvo sušaudyta ar pakarta apie 50 000 žmonių⁵³. Daug egzekucijų įvykdyta iškart, vos tik Vrangelio baltagvardiečiai sulipo į laivus. Sevastopolyje lapkričio 26 d. buvo sušaudyti šimtai dokininkų - už tai, kad padėjo baltagvardiečiams pasitraukti. Lapkričio 28 ir 30 d. Sevastopolio revoliucinio komiteto Izvestijos išspausdino du sušaudytųjų sąrašus. Pirmame buvo 1634, antrame - 1202 pavardės. Gruodžio pradžioje, kai pirmųjų masinių egzekucijų karštligė atslūgo, valdžia pradėjo sudarinėti kiek įmanoma tomis aplinkybėmis išsamesnius pagrindinių Krymo miesto gyventojų sąrašus: valdžiai atrodė, kad būtent čia slapstosi dešimtys ir net šimtai tūkstančių buržujų, pabėgusių iš visos Rusijos į savo tradicines vasarvietes. Gruodžio 6 d. Maskvoje vykusiam atsakingų darbuotojų susirinkimui Leninas pareiškė, kad Kryme susitelkę 300 000 buržujų. Jis užtikrino, kad artimiausioje ateityje tie „elementai", kurie yra ne kas kita kaip „šnipų ir agentų, pasirengusių suteikti pagalbą kapitalizmui, šaltinis", bus „nubausti"⁵⁴ .

Kariuomenės kordonai, užtverę Perekopo sąsmauką, vienintelį sausumos kelią, kuriuo būtų galima pasprukti, buvo sustiprinti. Spąstams užsitrenkus, valdžia įsakė kiekvienam gyventojui prisistatyti į ČK ir ten užpildyti ilgą anketą, kurioje buvo kokie penkiasdešimt klausimų apie socialinę kilmę, praeitį, veiklą, pajamas, taip pat ir apie tai, ką jis veikė 1920 m. lapkritį, ką jis mano apie Lenkiją, apie Vrangelį, apie bolševikus, ir t. t. Pagal tas „anketas" gyventojai buvo suskirstyti į tris kategorijas: tie, kurie turėjo būti sušaudyti; tie, kuriuos reikėjo išsiųsti į koncentracijos stovyklą; tie, kurių buvo galima pasigailėti. Labai nedaugelio išlikusiųjų liudijimuose, išspausdintuose 1921 m. emigracijos laikraščiuose, Sevastopolis aprašomas kaip vienas iš miestų, labiausiai nukentėjusių nuo represijų, -kaip „pakaruoklių miestas". „Nachimovo prospektas pilnas lavonų. Tai pakarti karininkai, kareiviai, civiliai, kuriuos sučiupo čia pat, gatvėse. [...] Miestas buvo negyvas, gyventojai slapstėsi rūsiuose ir palėpėse. Visos tvoros, namų sienos, telegrafo stulpai, parduotuvių vitrinos nukabinėtos plakatais: „Mirtis išdavikams". [...] Gatvėse korė tam, kad visiems būtų pamoka"⁵⁵.

Paskutinis baltųjų ir raudonųjų konflikto epizodas nepadarė galo represijoms. Karinių pilietinio karo frontų nebeliko, bet „pacifikacijos" ir „rovimo su šaknimis" karas tęsėsi dar beveik dvejus metus.

 

1 Gorelik (leid), Gonenija na anarchizm v Sovetskoi Rossii, Berlin, 1922, p. 27-63.

2 Izvestija, 1919 m. kovo 18 d.; L. D. Gerson, op. cit., p. 151-152; G. Leggett, op. cit . p.  311-316.

3 V. Brovkin, Behind the Lines of the Civil War, Princeton, 1995, p. 54. 

4 G. A. Belov, op. cit., p. 354; CRCEDHC, 5/1/2615.

5V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 252-257.

6 Cirkuliarnoįe pismo VČK, Archives B. Nikolaevski, cit. ibid., p. 267-268.

7 CRCEDHC, 17/84/43/2-4.

8 V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 69; CRCEDHC, 17/84/43.

9 G. Leggett, op. cit., p. 313; V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 71; Petrogradskaja Pravda, 1919 m. balandžio 13 d., p. 3.

10 CRCEDHC, 17/66/68/2-5; 17/6/351.

11 Ihid., 17/6/197/105; 17/66/68.

12 CRCEDHC, 17/6/351; Izvestija CK RKP(b), Nr. 3, 1919 m. liepos 4 d.; CRCEDHC 2/1/24095; GARF, 130/3/363.

13 V. Brovkin, Behind..., op. cit, p. 82-85; S. P. Melgounov, La Terreur rouge en Russie, 19)3-1924, Paris, Payot, 1927, p. 58-60; P. Silin, Astrachanskije rasstrely, iš V. Černov, Čeka: Materialy po dejatelnosti Črezvyčainoi Komissii, Berlin, 1922, p. 248-255.

14 CRCEDHC, 2/1/11957.

15 Trotsky Papers, vol. II, p. 22.

16 V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 289.

17 Trotsky Papers, vol. II, p. 20.

18 V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 297 ir kt

19 V. Brovkin, op. cit., p. 292-296.

20 A. Graziosi, The Great Soviet Peasant War. Bolsheviks and Peasants, 1917-1933, Ukrainian Research Institute, Harvard University, 1996.

21 S. A. Pavliučenkov, op. cit., p. 188-240.

22 O. Figes, The Red Army and Mass Mobilization during ihe Russian Civil War, 1918-1920, Past and Present, Nr. 129, novembre 1990, p. 199-200.

23 Dekrety sovetskoi vlasti, M., 1968, t. IV, p. 167.

24 V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 318.

25 RGVA (Rossijskij gosudarstvennyj vojennyj archiv - Rusijos valstybinis karo archy vas), 33987/3/32.

26 Tuos pranešimus surinko rusų, prancūzų ir italų istorikų grupė, vadovaujama V. P. Danilovo, ketinant juos išleisti rusų kalba 1997 m. pabaigoje.

27 M. S. Frenkin, Tragedija krestjanskich vosstanij v Rossii, 1918-1921 (Jérusalem, 1987); O. Figes, Peasant Russia, Civil War: the Volga Countryside in the Revolution (Oxford, 1989); V Brovkin, Behind the Front Lines..., op. cit.

28 Taros Hunczak (leid.), The Ukraine, 1917-1921 (Cambridge U. P., 1977).

29 Voline, La Révolution inconnue, Paris, Belfond, 1969, p. 509-626; A. Skirda, Les Cosaques de la libertė, Paris, Lattės, 1985; R. Pipes, Russia under the Bolshevik Regime, 1919-1924, London, Harper-Collins, 1994, p. 106-108.

30 Ibid., p. 105-131.

31 O. Figes, Peasant Russia, Civil War, London, 1992, p. 333 ir kt.; V. Brovkin, Be-hind..., op. cit., p. 323-325.

32 CRCEDHC, 76/3/109.

33 V. L. Genis, Raskazačivanije v Sovetskoi Rossii, Voprosy Istorii, 1994, Nr. 1, p. 42-55

34 Izvestija CK KPSS, 1989, Nr. 6, p. 177-178. 

35 CRCEDHC, 5/2/106/7.

36 V. L. Genis, op. cit., p. 42-55.

37 CRCEDHC, 17/6/83.

38 V. L. Genis, art. cit., p. 50; CRCEDHC, 17/84/75.

39 S. P. Melgunov, op. cit., p. 77; V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 346. 

40 CRCEDHC, 17/84/75/28.

41 Ibid., 17/84/75/59.

42 V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 353. 

43 CRCEDHC, 85/11/131/11.

44 Ibid., 85/11/123/15.

45 Krasnyj Meč, Nr. 1, 1919 m. rugpjūčio 18 d., p. 1. 

46 CRCEDHC, 5/1/2159/35-38.

47 Ibid., 76/3/70/20.

48 Ibid, 17/6/384/62.

49 Ibid., 17/66/66.

50 Izvestija Odesskogo Soveta rabočich deputatov, Nr. 36, p. 1; cit. V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 121.

51 S. P. Melgunov, op. cit., p. 61-77; C. Leggett, op. cit., p. 199-200; V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 122-125; GARF, Denikino komisijos fondai, bylos 134 (Charkovas), 157 (Odesa), 194, 195 (Kijevas).

52 V. Tchernov (leid.), Tcheka: Materialy po dejatelnosti Črezvyčainoi komissii, Berlin, 1922.

53 Skaičiai, pateikti S. Melgunovo darbe (op. cit., p. 77), taip pat ir Charkovo eserų dokumentuose 1921 m. gegužės mėn.

54 V. I. Lenin, Polnoje sobranije sočinenij, t. XLII, p. 74.

55 S.Melgunov, op. cit., p. 81.