7. Priverstinė kolektyvizacija ir išbuožinimas

Kaip patvirtina šiandien jau prieinami archyvai, priverstinė kaimo kolektyvizacija buvo tikras karas, kurį sovietinė valstybė paskelbė smulkiesiems ūkininkams. Daugiau kaip du milijonai valstiečių buvo ištremta; didžioji jų dalis, t. y. milijonas aštuoni šimtai tūkstančių, buvo išvežti iš gimtinės 1930-1931 m. Šeši milijonai valstiečių mirė badu, šimtai tūkstančių mirė tremtyje. Jau šie keli skaičiai rodo, kokio masto tragedija ištiko valstietiją, prieš kurią buvo nukreiptas tas „didysis puolimas". Šis karas neapsiribojo 1929— 1930 m. žiema, jis užtruko mažiausiai ligi ketvirtojo dešimtmečio vidurio ir pasiekė kulminaciją 1932-1933 m., kai valdžia, norėdama palaužti valstietijos pasipriešinimą, sąmoningai išprovokavo baisų badmetį. Smurtas, taikytas prieš valstiečius, leido išbandyti metodus, kurie vėliau buvo panaudoti prieš kitas visuomenės grupes. Šia prasme priverstinė kolektyvizacija buvo lemiamas stalininio teroro raidos etapas.

Savo pranešime Centro komiteto plenume, įvykusiame 1929 m. lapkritį, Viačeslavas Molotovas pareiškė: „Kolektyvizacijos tempų klausimas išeina iš penkmečio plano rėmų. [...] Lieka lapkritis, gruodis, sausis, vasaris, kovas, taigi keturi su puse mėnesio, per kuriuos, jeigu imperialistai nesurengs prieš mus tiesioginio puolimo, mes privalome įgyvendinti lemiamą poslinkį ekonomikos ir kolektyvizacijos srityse". Plenumo nutarimai pritarė tam šuoliui į priekį. Komisija sudarė naują kolektyvizacijos kalendorių, kuris buvo kelis kartus peržiūrėtas, vis spartinant numatomus tempus, ir 1930 m. sausio 5 d. paskelbtas. Šiaurės Kaukazas, Volgos žemupys ir vidupys turėjo būti visiškai kolektyvizuoti jau 1930 m. rudenį; kiti rajonai, auginantys grūdines kultūras, - metais vėliau1.

1929 m. gruodžio 27 d. Stalinas paskelbė, kad pereinama nuo „eksploatatoriškų buožių tendencijų apribojimo prie buožių likvidavimo kaip klasės". Molotovo vadovaujama Politbiuro komisija buvo įpareigota parengti praktines to likvidavimo priemones. Ji surūšiavo buožes į tris kategorijas. Pirmajai kategorijai priklausė buožės, „įsitraukę į kontrrevoliucinę veiklą". Jie turėjo būti suimti ir nugabenti į GPU darbo stovyklas, o jeigu pasipriešins, - sušaudyti; jų šeimos turėjo būti ištremtos, o turtas konfiskuotas. Antrosios kategorijos buožės buvo apibūdinti kaip „ne taip aktyviai besipriešinantys", tačiau „užkietėję išnaudotojai ir todėl linkę padėti kontrrevoliucijai". Jie turėjo būti suimti ir kartu su šeimomis išvežti į tolimus šalies rajonus. Pagaliau trečiosios kategorijos buožės, charakterizuojami kaip „lojalūs santvarkai", turėjo būti oficialiai perkelti į savo gyvenamųjų rajonų pakraščius, „už kolektyvizuotų zonų ribų, į žemes, kurias reikia melioruoti". Dekrete buvo patikslinama, kad „per keturis mėnesius [...] reikia likviduoti 3-5% visų buožių ūkių", - į tą skaičių ir reikėjo orientuotis vykdant išbuožinimo operacijas2.

Kiekviename rajone tas operacijas koordinavo „troika", kurią sudarė partijos komiteto pirmasis sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir vietos GPU atsakingas darbuotojas. Konkrečiose vietovėse išbuožinimą atlikdavo išbuožinimo komisijos ir brigados. Pirmosios kategorijos buožių sąrašas, į kurį, pagal Politbiuro nustatytą „indikatyvinį planą", įėjo 60 000 šeimos galvų, buvo tik politinės policijos žinioje. Kitų kategorijų buožių sąrašai būdavo sudaromi vietoje, kaimo „aktyvistams" pateikus „rekomendacijas". Kas buvo tie aktyvistai? Sergo Ordžonikidzė, vienas artimiausių Stalino bendradarbių, aprašė juos šitaip: „Kadangi kaime beveik nėra Partijos kovotojų, dažniausiai ten pasiunčiamas jaunas komunistas, jam priskiriami du trys vargingi valstiečiai, ir štai šis aktyvas įpareigojamas tvarkyti visus kaimo reikalus: kolektyvizaciją, išbuožinimą"3. Instrukcijos buvo aiškios: kolektyvizuoti kuo daugiau ūkių, areštuoti besipriešinančius, kuriems būdavo automatiškai priklijuojama buožės etiketė.

Žinoma, tokia praktika atvėrė kelią įvairiausiems piktnaudžiavimams ir sąskaitų suvedinėjimui. Kaip nustatyti, kas yra buožė? Kaip atskirti antrosios kategorijos buožę nuo trečiosios kategorijos buožės? 1930 m. sausį-vasarį nebebuvo galima remtis netgi tais buožės ūkį apibūdinančiais kriterijais, kuriuos ankstesniais metais po daugybės diskusijų buvo rūpestingai parengę įvairūs partijos ideologai bei ekonomistai, nes 1929 m., turėdami mokėti jiems užkraunamus vis didesnius mokesčius, buožės gerokai nuskurdo. Negalėdamos remtis išoriniais turtingumo požymiais, komisijos turėjo naudotis dažnai jau pasenusiais ir neišsamiais mokesčių sąrašais, išlikusiais kaimo soviete, CPU informacija, kaimynų, pasigviešusių svetimo turto, įskundimais. Užuot sudariusios tikslų ir smulkų nusavinamo turto inventoriaus sąrašą, kaip buvo reikalaujama oficialioje instrukcijoje, ir perdavusios tą turtą neliečiamam kolchozo fondui, išbuožinimo brigados veikė vadovaudamosi šūkiu: „Gerkim ir valgykim - viskas mūsų!" Kaip buvo pažymima GPU raporte, gautame iš Smolensko srities, „išbuožintojai atiminėjo iš pasiturinčių valstiečių žieminius ir šiltus apatinius drabužius, pirmiausia griebdami apavą. Jie palikdavo buožes vienom apatinėm kelnėm, atimdavo viską, net senus kaliošus, moterų drabužius, kapeikinę arbatą, žarsteklius, ąsočius... Brigados konfiskuodavo absoliučiai viską, net pagalvėles, ištrauktas vaikams iš po galvos, net verdančią košę, kurią išbuožintojai išversdavo ant ikonų, prieš tai jas sudaužę"4. Išbuožintų valstiečių ūkiai dažnai būdavo paprasčiausiai išgrobstomi arba parduodami iš varžytynių už juokingą kainą; išbuoži-nimo brigadų nariai pirkdavosi trobą už 60 kapeikų, karvę už 15 kapeikų, t. y. kainomis, šimtus kartų mažesnėmis už tikrąją vertę! Išbuožinimas ne tik davė didžiausią laisvę plėšti - dažnai juo buvo naudojamasi kaip proga suvesti asmenines sąskaitas.

Tad nieko nuostabaus, kad kai kuriuose rajonuose 80-90% išbuožintų valstiečių buvo vidutiniokai. Reikėjo gi vietinei valdžiai pasiekti, o jei įmanoma, ir viršyti „nurodytą" buožių skaičių! Valstiečiai buvo suiminėjami ir tremiami už bet ką: kas už tai, kad vasarą prekiavo grūdais turguje; kas už tai, kad 1925 ar 1926 m. buvo porai mėnesių pasisamdęs berną; kas už tai, kad turėjo du virdulius; kas už tai, kad 1929 m. rugsėjį paskerdė paršą, „norėdamas jį suvalgyti ir tuo būdu nuslėpti nuo socialistinio nusavinimo". Kažkas buvo suimtas už tai, kad „vertėsi prekyba", o tas vargingas valstietis pardavinėjo savo darbo gaminius; kitas ištremtas už tai, kad jo dėdė buvo caro armijos karininkas; trečias apšauktas buože už tai, kad „uoliai lankė bažnyčią". Tačiau dažniausiai valstietis buvo laikomas buože tik už tai, kad atvirai pasipriešino kolektyvizacijai. Išbuožinimo brigadose kerojo tokia painiava, kad kartais būdavo prieinama iki absurdo. Įrodymui pateiksime kad ir tokį pavyzdį: viename Ukrainos miestelyje vidutinioką, vienos išbuožinimo brigados narį, areštavo kaip buožę kitos išbuožinimo brigados atstovai, kurių būstinė buvo kitame to paties miestelio gale!

Tačiau po pirmosios fazės, kuri kai kam leido suvesti senas sąskaitas ar tiesiog paplėšikauti, kaimo bendruomenė netruko susijungti ir susivienyti prieš „išbuožintojus" ir „kolektyvizatorius". 1930 m. sausį CPU priskaičiavo 402 valstiečių sukilimus ir „masines demonstracijas" prieš kolektyvizaciją ir išbuožinimą, vasarį - 1048, o kovą - 65285.

Šis nelauktas masinis valstietijos pasipriešinimas privertė valdžią laikinai pakeisti savo planus. 1930 m. kovo 2 d. visuose sovietiniuose laikraščiuose buvo išspausdintas garsusis Stalino straipsnis „Apsvaigimas nuo laimėjimų". Jame Stalinas smerkė „savanoriško valstiečių stojimo į kolchozus principo pažeidimus", priskirdamas kolektyvizacijos ir išbuožinimo „kraštutinumus" „apsvaigusiems nuo laimėjimų" vietiniams vadovams. Straipsnis padarė žaibišką poveikį: vien tik per kovo mėnesį iš kolchozų išstojo daugiau kaip penki milijonai valstiečių. Tačiau pakrikimas ir maišatis prireikus grąžinti įrankius ir gyvulius buvusiems šeimininkams, kurių dažnas atsiimdavo savo nuosavybę jėga, tuo dar nesibaigė. Visą kovo mėnesį centrinė valdžia kasdien gaudavo iš CPU pranešimus apie masinius sukilimus Vakarų Ukrainoje, centriniame juodžemio rajone, Šiaurės Kaukaze, Kazachstane. Per tą kritinį mėnesį GPU priskaičiavo daugiau kaip 6500 „masinių bruzdėjimų"; iš jų daugiau kaip 800 teko „sutriuškinti pasitelkus ginkluotas pajėgas". Šių įvykių metu 1500 su viršum pareigūnų žuvo, buvo sužeisti arba apkulti. Sukilėlių aukų skaičius nežinomas, bet jų turėjo būti tūkstančiai 6.

Balandžio pradžioje valdžia turėjo ryžtis naujoms nuolaidoms. Ji išsiuntinėjo vietiniams pareigūnams daugybę aplinkraščių, ragindama sulėtinti kolektyvizacijos tempus ir pripažindama, kad gresia „tikra valstiečių karų banga", o per tuos „valstiečių karus" gali būti „fiziškai sunaikinta pusė vietinių sovietų valdžios pareigūnų". Balandį valstiečių sukilimų ir bruzdėjimų sumažėjo, bet, GPU duomenimis, jų dar buvo 1992. Vasarą atoslūgis tapo dar ryškesnis: birželį -886 sukilimai, liepą - 618, rugpjūtį - 256. Iš viso 1930 m. beveik keturiolikoje tūkstančių sukilimų, riaušių ir masinių bruzdėjimų prieš režimą dalyvavo apie 2,5 milijono valstiečių. Labiausiai šie neramumai buvo apėmę juodžemio sritį, Šiaurės Kaukazą ir Ukrainą -ypač Vakarų Ukrainą, kur sovietų valdžia liovėsi kontroliavusi ištisus rajonus Lenkijos ir Rumunijos pasienyje . 7

Viena šio judėjimo ypatybių buvo ta, kad labai dažnai jame vyravo moterys. Jos buvo siunčiamos į pirmą liniją, tikintis, kad prieš jas nebus griebiamasi pernelyg griežtų represijų8. Kaimo moterų, protestuojančių prieš cerkvės uždarymą ar prieš melžiamų karvių kolektyvizaciją, kuri sudarė grėsmę jų vaikų gyvybei, demonstracijos tikrai labai nustebino valdžią, bet buvo ir daug kruvinų susirėmimų tarp CPU būrių ir valstiečių, ginkluotų šakėmis ir kirviais. Buvo apiplėšta šimtai sovietų būstinių, ir valstiečių komitetai, įsigalėję kelioms valandoms ar kelioms dienoms, imdavosi tvarkyti kaimo reikalus, sudarydami reikalavimų sąrašą, kur pramaišiui buvo kalbama, kad reikia grąžinti konfiskuotus įrankius ir gyvulius, paleisti kolchozą, atkurti prekybos laisvę, atidaryti cerkvę, grąžinti turtą buožijai, sugrąžinti ištremtus valstiečius, panaikinti bolševikų valdžią ar...„atkurti nepriklausomą Ukrainą"9.

Nors valstiečiams ir pavyko kovo-balandžio mėnesiais sutrukdyti vyriausybei įgyvendinti paspartintos kolektyvizacijos planus, ta sėkmė buvo trumpalaikė. Skirtingai nuo 1920-1921 metų, valstiečiams nepasisekė sukurti tikros organizacijos, susirasti lyderių, susijungti bent jau rajono lygiu. Susidūrus su žaibiškai reaguojančiu režimu, valstiečiams pritrūko laiko; jų kadrai buvo išnaikinti pilietinio karo metais, o ginklai palengva konfiskuoti trečiajame dešimtmetyje. Nenuostabu, kad valstiečių sukilimai pralaimėjo.

Represijos buvo siaubingos. Vien tik Vakarų Ukrainos pasienio rajonuose per „kontrrevoliucinių elementų valymą" 1930 m. kovo pabaigoje buvo suimta daugiau kaip 15 000 žmonių. Be to, Ukrainos GPU per keturiasdešimt dienų (1930 m. vasario 1 - kovo 15 d.) areštavo dar 26 000 žmonių, iš jų 650 buvo sušaudyti. GPU duomenimis, 1930 m. vien politinės policijos žinioje esančios specialiosios jurisdikcijos teisminės įstaigos nuteisė mirti 20 200 žmonių10.

Kol vyko represijos prieš „kontrrevoliucinius elementus", CPU taikė G. Jagodos direktyvą Nr. 44/21 dėl 60 000 pirmosios kategorijos buožių suėmimo. Sprendžiant iš kasdien Jagodai siunčiamų pranešimų, operacija buvo vykdoma mikliai ir skubiai: pirmasis pranešimas, datuotas vasario 6 d., pažymi, kad areštuoti 15 985 asmenys; vasario 9 d., pavartojant GPU terminiją, „iš apyvartos išimti" 25 245 asmenys. „Slaptame pranešime" (specsvodka) buvo patikslinama: „Likviduojant buožiją kaip klasę, masinių operacijų ir individualių valymų metu iš viso areštuota: 64 589 asmenys. Iš jų: 52 166 išimti iš apyvartos per parengiamąsias operacijas (pirmoji kategorija), 12 423 išimti iš apyvartos per masines operacijas". Per kelias dienas 60 000 pirmosios kategorijos buožių arešto „planas" buvo viršytas11.

Iš tikrųjų buožės sudarė tik dalį „išimtų iš apyvartos" žmonių. Vietiniai GPU agentai pasinaudojo proga ir „išvalė" iš savo rajonų „socialiai svetimus elementus", tarp kurių buvo „caro policininkai", „baltieji karininkai", „kulto tarnai", „vienuolės", „kaimo amatininkai", buvę „komersantai", „kaimo inteligentija" ir „kiti". Po 1930 m. vasario 1 5 d. pranešimu, kuriame buvo išvardytos įvairios kategorijos asmenų, suimtų likviduojant pirmosios kategorijos buožes, Jagoda parašė: „Šiaurės rytų ir Leningrado rajonai nesuprato mūsų instrukcijų arba nenori jų suprasti; reikia priversti juos suprasti. Mes nevalome iš teritorijos popų, komersantų ir kitų. Jeigu jie sako „kitų", vadinasi, jie nežino, ką areštuoja. Atsikratyti popų ir komersantų mes dar spėsime, šiandien reikia šauti tiesiai į taikinį: buožes ir buožes kontrrevoliucionierius"12 . Kiek asmenų, areštuotų „likviduojant pirmosios kategorijos buožes", buvo sušaudyta? Šiandien mes neturime jokių duomenų.

Be abejo, „pirmosios kategorijos buožės" sudarė nemažą dalį pirmųjų kalinių kontingentų, perkeltų į darbo stovyklas. 1930 m. vasarą GPU jau buvo įsteigusi platų tokių stovyklų tinklą. Seniausia kalinimo sistema, atsiradusi Solovkų salose, toliau šakojosi Baltosios jūros pakrantėmis, nuo Karelijos iki Archangelsko srities. Daugiau kaip 40 000 kalinių tiesė Kemės-Uchtos kelią ir gamino didumą medienos, eksportuojamos iš Archangelsko uosto. Šiaurės lagerių grupė, kurioje buvo apie 40 000 kalinių, tiesė 300 km Ust Sysolsko-Pinegos geležinkelį ir 290 km Ust Sysolsko-Uchtos kelią. Tolimųjų Rytų lagerių grupėje 15 000 kalinių tiesė Bogučiačinsko geležinkelio liniją. Ketvirtoji grupė, vadinamasis Vičeros lageris, kur buvo apie 20 000 kalinių, tiekė darbo jėgą didelio Bereznikų chemijos kombinato statybai Urale. Pagaliau Sibiro lagerių grupė, turėjusi maždaug 24 000 kalinių, prisidėjo prie Tomsko-Jeniseisko geležinkelio linijos tiesimo ir Kuznecko metalurgijos kombinato statybos13.

Per pusantrų metų, t. y. nuo 1928 m. pabaigos iki 1930 m. vasaros, GPU lageriuose eksploatuojamų kalinių skaičius išaugo 3,5 karto: nuo 40 000 iki maždaug 140 000. Sėkminga šios darbo jėgos eksploatacija paskatino valdžią imtis naujų didelių projektų. 1930 m. birželį vyriausybė nutarė iškasti 240 km ilgio kanalą tarp Baltijos ir Baltosios jūros. Didžioji jo dalis turėjo būti iškasta granito uolienoje. Kadangi technikos priemonių, t. y. mašinų ir mechanizmų, nebuvo, šiam faraonų laikų vertam sumanymui įgyvendinti reikėjo mažiausiai 120 000 kalinių, kurių vieninteliai darbo įrankiai buvo kirtikliai, kastuvai ir vienračiai vežimėliai. Bet 1930 m. vasarą, pačiame išbuožinimo įkarštyje, kalinių tikrai netrūko!

Iš tiesų, išbuožintųjų buvo tiek (1930 m. pabaigoje - daugiau kaip 700 000, 1931 m. pabaigoje - daugiau kaip 1 800 00014), kad „organizacinės struktūros" „nespėjo" susidoroti su šitokiu kalinių srautu. Daugumos vadinamųjų antrosios ir trečiosios kategorijos buožių išvežimo operacijos pasižymėjo visiška anarchija. Jos buvo tiesiog improvizuotos, vyko paskubomis, visai nepasirengus ir baigėsi beprecedentiniu „išvežimu ir palikimu likimo valiai". Žinoma, valdžia iš to neturėjo jokios ekonominės naudos - o juk vienas pagrindinių išbuožinimo tikslų buvo kaip tik įsisavinti atšiaurius, bet daug gamtos išteklių turinčius šalies rajonus panaudojant ištremtų žmonių darbo jėgą15.

Antrosios kategorijos buožių trėmimas prasidėjo 1930 m. vasario pirmąją savaitę. Pagal Politbiuro aprobuotą planą per pirmąją fazę, truksiančią iki balandžio pabaigos, reikėjo išvežti 60 000 šeimų. Šiaurėje turėjo būti apgyvendinta 45 000 šeimų, Urale - 15 000. Tačiau vasario 16 d. Stalinas telegrafavo Eichei, Vakarų Sibiro partijos rajono komiteto pirmajam sekretoriui: „Visiškai neleistina, kad Sibiras ir Kazachstanas tvirtintų esą nepasirengę priimti išvežtuosius. Sibiras privalo iki balandžio pabaigos priimti 15 000 ištremtų šeimų". Atsakydamas Eichė nusiuntė į Maskvą „sąmatą", kur išlaidos numatytam ištremtųjų kontingentui „apgyvendinti" buvo įvertintos 40 milijonų rublių - suma, kurios Eichė taip niekada ir negavo!16

Taigi tremiama buvo visiškai nekoordinuojant įvairių tos operacijos grandžių. Suimti valstiečiai ištisas savaites buvo laikomi greitosiomis parinktose vietose: kareivinėse, administraciniuose pastatuose, stotyse, daugeliui iš ten pavyko pabėgti. Pirmajai fazei GPU buvo numačiusi 240 geležinkelio sąstatų iš 53 vagonų. GPU nustatytomis normomis, kiekvieną sąstatą turėjo sudaryti 44 gyvuliams pervežti skirti vagonai, kiekviename turėjo tilpti po keturiasdešimt vežamųjų; 8 vagonai buvo skiriami įrankiams, maisto atsargoms ir vežamų žmonių turtui (kiekviena šeima turėjo teisę pasiimti ne daugiau kaip 480 kg bagažo), ir dar viename vagone turėjo važiuoti sargybiniai. Kaip liudija aštrus GPU susirašinėjimo su Transporto komisariatu tonas, vagonų amžinai trūkdavo. Didžiuosiuose manevriniuose centruose (Vologdoje, Kotlase, Rostove, Sverdlovske ir Omske) vagonai su visu jų žmogiškuoju kroviniu įstrigdavo ištisoms savaitėms. Ilgai stovintys ešelonai, prigrūsti moterų, vaikų ir senių, dažniausiai nelikdavo nepastebėti vietos gyventojų, - tą liudija daugybė išsiųstų į Maskvą kolektyvinių laiškų, smerkiančių „susidorojimą su nekaltais žmonėmis" ir pasirašytų „Vologdos darbininkų ir tarnautojų kolektyvo" arba „Kotlaso geležinkelininkų"17.

Tuose ešelonuose, sustingusiuose vidury žiemos kokiame nors atsarginiame kelyje ir laukiančiuose savo eilės vykti į paskirtą vietą, kur vežamus žmones pagaliau būtų galima „įkurdinti", šalčio, higienos stokos ir epidemijų sukeltas mirtingumas labai menkai teatsispindi 1930-1931 metus apibūdinančiuose duomenyse.

Privažiavus kurią nors geležinkelio stotį, sveiki vyrai dažnai būdavo atskiriami nuo šeimų. Šeimos būdavo apgyvendinamos paskubomis suręstuose barakuose, o vyrai su konvojumi išsiunčiami į „kolonijas", kaip numatyta oficialiose instrukcijose, išsidėsčiusias „nuošaly nuo susisiekimo kelių". Taigi begalinė kelionė tęsėsi dar šimtus kilometrų, su šeima ar be šeimos, žiemą rogėmis, vasarą vežimais ar pėsčiomis. Faktiškai tasai paskutinis „antrosios kategorijos buožių" kelionės etapas dažnai prilygdavo trėmimui „trečiosios kategorijos buožių", siunčiamų į „žemes, kurias reikia įsisavinti ar numelioruoti jų rajone", - o tas rajonas Sibire ar Urale driekėsi šimtus tūkstančių kvadratinių kilometrų. Kaip 1930 m. kovo 7 d. pranešė Tomsko srities, Vakarų Sibire, valdžia, „pirmos trečiosios kategorijos buožių vilkstinės atkeliavo pėsčiomis, nes nėra nei arklių, nei rogių, nei pakinktų. [...] Dažniausiai tam skiriami arkliai yra visiškai netinkami 300 kilometrų ar ilgesniam keliui, nes sudarant vilkstines visi geri arkliai, priklausantys vežamiesiems, buvo pakeisti kuinais. [...] Tokiomis aplinkybėmis negali būti nė kalbos apie daiktų ir maisto atsargų dviem mėnesiams pervežimą, nors buožės ir turi į tai teisę. Ką daryti su vaikais ir seniais, kurie sudaro daugiau kaip 50% kontingento?"18

Kitame tokio pat turinio pranešime Vakarų Sibiro centrinis vykdomasis komitetas įrodinėjo, kad neįmanoma laikytis GPU instrukcijų dėl 4902 trečiosios kategorijos buožių išvežimo iš dviejų Novosibirsko srities rajonų. „Norint pervežti 370 kilometrų nuotoliu 8560 tonų grūdų ir pašaro, kuriuos vežamieji teoriškai turi teisę gabentis su savimi „kelionei ir įsikūrimui", reikėtų mobilizuoti 28 909 arklius ir 7227 prižiūrėtojus (po vieną prižiūrėtoją keturiems arkliams)". Pranešimas baigėsi išvada, kad „toks operacijos įgyvendinimas pakenktų pavasario sėjos kampanijai, nes išsekintiems arkliams prireiktų ilgo poilsio. [...] Taigi būtina smarkiai sumažinti atsargų normą, kurią vežamiesiems leidžiama pasiimti"19 .

Tad išvežtieji turėdavo įsikurti naujoje vietoje be atsargų, be įrankių ir dažniausiai be pastogės; 1930 m. rugsėjo mėnesio pranešime iš Archangelsko rajono buvo pripažįstama, kad iš „numatyto" 1641 būsto išvežtiesiems buvo pastatyti tik septyni! Tremtiniai „įsikurdavo" kokiame nors žemės lopinėlyje vidury stepės ar taigos. Laimingiausi (tie, kuriems pavyko atsigabenti kelis įrankius) galėdavo pabandyti apsirūpinti elementariu prieglobsčiu, dažniausiai tradicine zemlianka - žemine, tikriau tariant, paprasčiausia žemėje iškasta duobe, uždengta šakomis. Retkarčiais, kai išvežtieji būdavo tūkstančiais apgyvendinami prie didelių pramoninių statybų, juos įkurdindavo greitosiomis sukaltuose barakuose. Kiekviename barake triaukščiuose gultuose susigrūsdavo šimtai žmonių.

Oficialiais duomenimis, per 1930-1931 m. „išbuožinimą" buvo išvežti 1 803 392 žmonės. Kiek jų žuvo nuo šalčio ir bado pirmais „naujojo gyvenimo" mėnesiais? Novosibirsko archyvuose išliko sukrečiantis dokumentas - 1933 m. gegužę Stalinui siųstas Narymo (Vakarų Sibiras) partijos komiteto instruktoriaus pranešimas apie likimą, ištikusį du ešelonus, kuriuose buvo daugiau kaip 6000 žmonių, ištremtų iš Maskvos ir Sankt Peterburgo. Nors šis dokumentas vėlyvas ir jame kalbama apie kitą išvežtųjų kategoriją -  ne apie valstiečius, o apie „deklasuotus elementus", ištremtus iš naujojo „socialistinio miesto" 1932 m. pabaigoje, čia aprašoma situacija, be abejo, nebuvo išimtinė, ją galima apibūdinti kaip „išvežimą paliekant likimo valiai".

Štai kelios ištraukos iš to kraupaus liudijimo:

„1933 m. balandžio 29 ir 30 d. pas mus buvo atsiųsti du ešelonai deklasuotų elementų iš Maskvos ir Leningrado. Atvykę į Tomską, šie elementai buvo susodinti į baržas ir išlaipinti Nazino saloje, esančioje Obės ir Nazinos upių santakoje: vienu ešelonu atvežti 5070 asmenų atsidūrė saloje gegužės 18 d., kitu ešelonu 1044 asmenys - gegužės 26 d., iš viso susidarė 6114 asmenų. Pervežimo sąlygos buvo siaubingos: nepakankamas ir nepakenčiamas maistas; oro ir vietos stoka; silpniausių žeminimas. [...] Rezultatas: kasdien mirdavo po 35-40 asmenų. Tačiau tos gyvenimo sąlygos pasirodė tikra prabanga palyginti su tuo, kas laukė išvežtųjų Nazino saloje (iš čia jie turėjo būti grupėmis siunčiami į galutinės paskirties vietas: kolonizavimo sektorius, išsidėsčiusius Nazinos aukštupyje). Nazino sala visiškai neapgyvendinta, čia nėra nė menkiausio būsto. [...] Nei įrankių, nei sėklų, nei maisto... Prasidėjo naujas gyvenimas. Atvykus pirmajam ešelonui, kitą dieną (gegužės 19) pradėjo snigti, pakilo vėjas. Išbadėję, sulysę, be pastogės, be įrankių, [...] ištremtieji pateko į padėtį be išeities. Jie vos pajėgė užkurti ugnį, kad bent kiek apsigintų nuo šalčio. Žmonės ėmė mirti. [...] Pirmą dieną buvo palaidoti 295 lavonai. [...] Tik ketvirtą ar penktą dieną valdžia atsiuntė laivu į salą truputį miltų: po kelis šimtus gramų asmeniui. Gavę savo menką davinį, žmonės bėgo prie kranto ir mėgino išmaišyti truputį miltų su vandeniu - kas kepurėje, kas švarko skverne, kas tiesiog delne. Tačiau daug ištremtųjų mėgino nuryti sausus miltus ir dažnai mirdavo uždusę. Per visą laiką saloje išvežtieji negavo ničnieko, išskyrus saują miltų. Sumaniausi pabandė kepti paplotėlius, bet nebuvo jokių indų. [...] Netrukus pasitaikė kanibalizmo atvejų. [...]

Birželio pabaigoje išvežtuosius pradėta siųsti į vadinamuosius kolonizacijos kaimus. Tos vietovės maždaug už 200 km nuo salos, Nazinos aukštupio link, vidury taigos. Jokio kaimo ten nebuvo. Vis dėlto pavyko įtaisyti primityvią krosnį, taigi jau buvo galima kepti kažką panašaus į duoną. Šiaip jau beveik niekas nepasikeitė: kaip ir Nazino saloje, tas pats dykinėjimas, tie patys laužai, tie patys nepritekliai. Vienintelis skirtumas - kažkas panašaus į duonos kepalą, dalijamą kas kelios dienos. Mirtingumas nemažėjo, vienas pavyzdys: iš 78 asmenų, išplaukusių iš salos į 5-ąjį kolonizavimo sektorių, gyvų ten atvyko 12. Netrukus valdžia pripažino, kad tų vietų neįmanoma kolonizuoti, ir visi išlikę gyvi buvo laivu išsiųsti pasroviui, link žemupio. Padaugėjo pabėgimų. [...] Naujose įsikūrimo vietose išlikę gyvi išvežtieji, kuriems pagaliau davė šiokius tokius įrankius, antroje liepos pusėje ėmė įsirenginėti pusiau žemėje išraustus būstus. [...] Būta dar kelių žmogėdrystės atvejų. [...] Tačiau gyvenimas po truputį įėjo į vėžes: žmonės ėmė dirbti; tiktai jie buvo taip nusilpę ir išsekę, kad net gaudami po 750-1000 gramų duonos per dieną vis tiek sirgo, mirė, valgė samanas, žolę, lapus ir t. t. Viso to pasekmė: iš 6100 asmenų, išvykusių iš Tomsko (prie jų dar reikia pridėti 500-700, atsiųstų iš kitur), rugpjūčio 20 d. duomenimis, gyvų liko apie 2200"20 .

Kiek buvo tokių Nazino salų, kiek tokių išvežimų ir palikimų be jokios pagalbos? Keli skaičiai leis mums suvokti netekčių mastą. Nuo 1930 m. vasario iki 1931 m. gruodžio buvo ištremta truputį daugiau kaip 1 800 000 išbuožintųjų. O 1932 m. sausio 1 d., kai valdžia atliko pirmą visuotinį patikrinimą, suskaičiuoti tik 1 317 022 žmonės21. Taigi žuvo pusė milijono, t. y. beveik 30% ištremtųjų.

Žinoma, nemaža buvo tokių, kuriems pavyko pabėgti22. 1932 m. GPU pirmąkart pabandė sistemingai ištirti „kontingento" evoliuciją, nes nuo 1931 m. vasaros GPU vienintelė buvo atsakinga už tremiamus asmenis, vadinamus „specialiais kolonistais", nuo pat jų suėmimo iki apgyvendinimo „kaimuose kolonijose"; beje, palaikyti tvarką tose kolonijose buvo taip pat GPU užduotis. Tyrimo duomenimis, daugiau kaip 210 000 žmonių pabėgo, maždaug 90 000 mirė. 1933, didžiojo bado metais, valdžios duomenimis, iš 1933 m. sausio 1 d. užregistruotų 1 142 022 speckolonistų mirė 151 601. Taigi 1932 m. metinis mirtingumas siekė maždaug 6,8%, o 1933 m. - 13,3%. Apie 1930-1931 metus tėra daliniai duomenys, bet jie pakankamai iškalbingi: 1931 m. ištremtųjų į Kazachstaną mirtingumas buvo 1,3%, o į Vakarų Sibirą - 0,8% per mėnesį. Vaikų mirtingumas svyravo tarp 8 ir 12%, o Magnitogorske siekė 15% per mėnesį. Nuo 1931 m. birželio 1 d. iki 1932 m. birželio 1 d. ištremtų į Narymo sritį, Vakarų Sibire, mirtingumas pasiekė 11,7% per metus. Apskritai imant, mažai tikėtina, kad 1930-1931 m. mirtingumo procentas buvo mažesnis nei 1932 m.: be abejo, jis sudarė apie 10%, o galbūt ir daugiau. Taigi galima manyti, kad per trejus metus tremtyje mirė 300 000 išvežtųjų23 .

Centrinė valdžia, kuriai rūpėjo „rentabiliai panaudoti" žmonių, kuriuos ji vadino „specialiai perkeltais asmenimis", o nuo 1932 m. -„darbo kolonistais", darbo jėgą, žiūrėjo į išvežimą ir palikimą likimo valiai kaip į kraštutinę priemonę. Kaip rašė N. Puzickis, vienas GPU vadovų, kurio žinioje buvo visi su darbo kolonistais susiję klausimai, centrinė valdžia viskuo kaltino „nusikalstamą atsakingų vietos darbuotojų aplaidumą ir jų politinę trumparegystę, nes jie neįsisavino idėjos kolonizuoti teritorijas buvusių buožių jėgomis"24 .

Norint padaryti galą „nepakenčiamam perkeltos darbo jėgos švaistymui", 1931 m. kovo mėnesį buvo sudaryta speciali komisija, tiesiogiai priskirta Politbiurui. Jai pirmininkavo V. Andrejevas, bet svarbiausias čia buvo Jagoda. Pagrindinis šios komisijos tikslas buvo „racionalus ir efektyvus darbo kolonistų panaudojimas". Iš tiesų, pirmosios apklausos, kurias komisija pasiskubino atlikti, parodė beveik nulinį perkeltos darbo jėgos produktyvumą. Pvz., iš 300 000  Urale įkurdintų darbo kolonistų 1931 m. balandį tik 8% buvo varomi „kirsti mišką ir atlikti kitus su gamyba susijusius darbus"; visi kiti darbingi suaugusieji „statė sau būstus [...] ir triūsė, kad išgyventų". Kitame dokumente buvo pripažįstama, kad apskritai išbuožinimo operacijos valstybei buvo nuostolingos: vidutinė konfiskuoto buožių turto vertė 1930 m. sudarė 564 rublius vienam ūkiui; tai buvo juokingai menka suma, prilygstanti darbininko penkiolikos mėnesių atlyginimui, - toks tada tebuvo tasai vadinamasis buožės „turtas". Tuo tarpu buožių trėmimo išlaidos siekė daugiau kaip 1000 rublių vienai šeimai!25

Andrejevo komisijos nuomone, norint racionaliai panaudoti ir tvarkyti kolonistų darbo jėgą, reikėjo pirmiausia reorganizuoti atsakingas už perkeltuosius struktūras. 1931 m. vasarą „specialių gyvenviečių" administracinio valdymo monopolis buvo perduotas GPU (anksčiau tas gyvenvietes prižiūrėjo vietos valdžia). Buvo įkurtas visas komendantūrų tinklas. Tai buvo tikra paralelinė administracija, leidusi GPU naudotis tam tikru eksteritorialumu ir visiškai kontroliuoti milžiniškas teritorijas, kur speckolonistai sudarė pagrindinę dalį vietinių gyventojų. Jie turėjo paklusti labai griežtiems vidaus nuostatams. Priversti gyventi paskirtoje vietoje, jie buvo administracijos skiriami dirbti arba valstybinėje įmonėje, arba „žemės ūkio ar amatininkų kooperatyve, turinčiame specialius įstatus ir vadovaujamame vietinio OGPU komendanto", arba kelių tiesimo ir priežiūros darbus, arba įsisavinti plėšinius. Žinoma, specialiais įstatais buvo numatyta ir darbo normos, ir atlyginimų dydis: darbo normos buvo vidutiniškai 30-50% didesnės už laisvų darbininkų normas, o iš atlyginimų (jeigu jie išvis buvo mokami) būdavo atskaičiuojama 15-25% ir tos lėšos tiesiogiai pervedamos GPU administracijai.

Iš tikrųjų, kaip liudija Andrejevo komisijos dokumentai, GPU džiaugėsi, kad darbo kolonistų „organizavimo ir administravimo išlaidos" devynis kartus mažesnės už lagerių kalinių darbo organizavimo išlaidas; pvz.; 1933 m. birželį 203 000 Vakarų Sibire esančių speckolonistų, suskirstytų į 83 komendantūras, prižiūrėjo tik 971 asmuo26 . Už komisinius, susidarančius iš tam tikro procento, išskaičiuojamo iš atlyginimų, ir tam tikros iš anksto nustatytos sumos už kiekvienos darbo sutarties sudarymą, GPU buvo suinteresuota tiekti savąją darbo jėgą kai kuriems dideliems kombinatams, naudojantiems šiaurinių ir rytinių šalies rajonų gamtos išteklius: Urallesprom (miškų ūkis), Uralugol, Vostugol (anglis), Vostokstal (plieno liejyklos), Cvetmetzoloto (spalvotieji metalai), Kuznecstroj (metalurgija) ir kt. Įmonė įsipareigodavo pasirūpinti išvežtųjų apgyvendinimu, mokymu ir maisto produktais. O iš tikrųjų, kaip pripažino patys GPU pareigūnai, įmonės buvo linkusios žiūrėti į tą dviprasmiškos padėties, pusiau laisvą, pusiau kalinamą, darbo jėgą kaip į nemokamą rezervą. Darbo kolonistai dažnai negaudavo jokio atlyginimo, nes jų uždirbamos lėšos būdavo mažesnės už administracijos atskaitomas sumas. O administracija atskaitydavo ir už barakų statybą, ir už darbui duotus įrankius. Be to, dar buvo ir privalomas profesinės sąjungos mokestis, ir valstybės paskolos, ir kt.

Įtraukti į paskutinę maisto davinio kategoriją, darbo kolonistai buvo tikri parijai, nuolat kentę nepriteklius, badą, visokiausius pažeminimus ir piktnaudžiavimus. Ryškiausi piktnaudžiavimai, minimi administracijos raportuose: įvedamos normos, kurias įvykdyti neįmanoma; nemokama atlyginimų, ištremtieji mušami ar viduržiemį uždaromi į visiškai nešildomas improvizuotų kalėjimų kameras; ištremtos moterys GPU komendantų „mainomos" į „prekes" arba siunčiamos dirbti tarnaitėmis be jokio užmokesčio pas vietinius viršininkėlius. Vienos Uralo miško įmonės, kuri samdė darbo kolonistus, direktoriaus pastaba, pacituota ir sukritikuota GPU pranešime 1933 m., aiškiai rodė daugelio vadovų požiūrį į darbo jėgą, kurią buvo galima beatodairiškai išnaudoti: „Jus visus galima būtų likviduoti; juk vis tiek GPU atsiųs mums į jūsų vietą šimtą tūkstančių kitų!"

Po truputį darbo kolonistus pradėta panaudoti racionaliau. Nuo 1932 m. palengva buvo atsisakyta atšiauriausių „apgyvendinimo" arba „kolonizacijos zonų" ir išvežtuosius daugiausia imta įdarbinti didelėse statybose, kalnakasybos ir pramonės centruose. Kai kuriuose sektoriuose ištremtieji, dirbę tose pačiose statybose ar įmonėse kartu su laisvai samdomaisiais ir gyvenę greta esančiuose barakuose, sudarė labai didelę, o kartais ir didžiąją dalį visų darbininkų.

1933 m. pabaigoje 47% visų Kuzbaso kasyklose dirbančių šachtininkų buvo darbo kolonistai: jų ten buvo daugiau kaip 41 000. Magnitogorske 1932 m. rugsėjį surašyti 42 462 ištremtieji sudarė du trečdalius vietinių gyventojų27. Privalėję gyventi keturiose specialiose zonose, už 2-6 km nuo pagrindinės statybos aikštelės, jie dirbo brigadose kartu su laisvais darbininkais. Tokia padėtis bent iš dalies naikino ribą tarp skirtingo vienų ir kitų statuso. Susiklosčiusių aplinkybių, kitaip sakant, ekonominių imperatyvų dėka vakarykščiai išbuožintieji, tapę darbo kolonistais, vėl įsijungė į visuomenę, kurioje už viską buvo baudžiama ir kurioje niekas nežinojo, kada ir kas konkrečiai bus iš jos išbrauktas.

 

1 N. A. Ivnitskij, Kolektivizacija i raskulačivanije, M., 1994, p. 32-49. 

2 Ibid., p. 49-69.

3 A. Graziosi, art. cit., p. 449.

4 M. Fainsod, Smolensk á l'heure de Staline, Paris, Fayard, 1967, p. 271-277; R. W. Davies, The Socialist Offensive, The Collectivisation of Soviet Agriculture, London, Mac-Millan, 1980, p. 243-251.

5 V. Danilov, A. Berelowitch, Les Documents de la VCK-OCPU-NKVD sur la cam-pagne sovietique, 1918-1937, Cahiers du Monde russe, XXXV(3), juillet-septembre 1994, p. 671-676.

6 Ibid., p. 674; A. Craziosi, Collectivisation, révoltes paysannes et politiques gouver-nementales á travers les rapports du CPU d'Ukraine de février-mars 1930, Cahiers du Monde russe, XXXV(3), 1994, p. 437-632.

7 V. Danilov, A. Berelowitch, art. cit., p. 674-676.

8 L. Viola, Babii bunty, Russian Review, 45, 1986, p. 23-42.

9 A. Graziosi, art. cit.

10 Ibid., p. 462; V. P. Popov, Gosudarstvennyj terror v Sovetskoi Rossii, 1923-1953, Otečestvennyje Archivy, 1992, Nr. 2, p. 28.

11 N. A. Ivnitskij, op. cit., p. 106.

12 V. Danilov, A. Berelowitch, art. cit., p. 665-666.

13 O. Khlevniouk, op. cit., p. 37.

14 V. N. Zemskov, Kulackaja ssylka v 30-yje god y, Sociologičeskije issledovanija, 1991, Nr. 10, p. 3-30.

15 N. Werth, „Déplacés spéciaux" et „colons de travail" dans la société stalinienne, XY siècle, Nr. 54, avril-juin 1997, p. 34-50.

16 N. Ivnitskij, op. cit., p. 124.

17 N. Werth, C. Moullec, op. cit., p. 140.

18 V. P. Danilov, S. A. Krasilnikov, Specperesetency v Zapadnoi Sibiri (t. 1) (Les dépiacés spédaux en Sibérie occidentale, 1930), Novosibirsk, 1993, p. 57-58.

19 V. P. Danilov, S. A. Krasilnikov, op. cit., p. 167.

20 V. P. Danilov, S. A. Krasilnikov, Specpereselency v Zapadnoi Sibiri, 1933-1938 (t. 3), Novosibirsk, 1994, p. 89-99.

21 v. N. Zemskov, art. cit., p. 4-5.

22 GARF, 9414/1/1943/56-61 iš N. Werth, G. Moullec, op. cit., p. 142-145.

23 V. P. Danilov, S. A. Krasilnikov, op. cit., t. 2, p. 81-83; CARF, 9479/1/7/5-12; N. Werth, G. Moullec, op. cit., p. 363-374.

24 CARF, 9414/1/1943/52.

25 GARF, 1235/2/776/83-86.

26 V. P. Danilov, S. A. Krasilnikov, op. cit., t. 3, p. 244-245.

27 GARF, 374/28s/4055/1-12.