Partizanai: Istorija ir dabartis

2. NKVD šešėlis Ispanijoje

Stéphane Courtois ir Jean-Louis Panne

1936 m. liepos 17 d., vadovaujama generolo Franco, prieš respublikos vyriausybę sukilo ispanų kariuomenės įgula Maroke. Kitą dieną maištas persimetė į žemyną. Liepos 19 d. daugelyje miestų (Madride, Barselonoje, Valensijoje, Bilbao) jam kelią pastojo visuotinis streikas ir liaudies masių mobilizacija. Prasidėjo pilietinis karas, brendęs jau keletą mėnesių. 1936 m. vasario 16 d. rinkimuose labai netvirtą pergalę laimėjo Liaudies frontas: dešinieji surinko 3 997 000 balsų (132 atstovai), centristai - 449 000, o Liaudies frontas - 4 700 000 (267 atstovai). 89 vietos teko socialistams, 84 - kairiesiems respublikonams, 37 - respublikonų sąjungai, 16 - Ispanijos komunistų partijai (IKP) ir vienui viena - susivienijusių darbininkų marksistų partijai (POUM), kuri atsirado susiliejus Joaquino Maurino vadovaujamam Darbininkų ir valstiečių blokui ir Andreu Nino kairiesiems komunistams. Nebuvo atstovaujama viena iš svarbiausių Ispanijos politinių jėgų: anarchistai iš Nacionalinės darbo konfederacijos (CNT) ir Iberijos anarchistų federacijos (1 577 0547 nariai, atitinkamai socialistų partijoje ir visuotinėje darbo sąjungoje - 1 444 474)¹, laikydamiesi savo doktrinos, nekėlė kandidatų, bet Liaudies frontas nebūtų galėjęs triumfuoti be jų ir jiems prijaučiančiųjų balsų paramos. Turėdama šešiolika išrinktų narių, IKP buvo atstovaujama gerokai ne pagal savo realias jėgas. Ji skelbėsi turinti 40 000 narių, o iš tikrųjų turėjo, ko gero, kiek daugiau nei dešimt tūkstančių, kurie darė įtaką daugiau kaip šimtui tūkstančių pasekėjų satelitinėse organizacijose.

Susiskaidžiusi ir nevienalytė kairė, galinga dešinė ir viskam pasiryžusi kraštutinė dešinė, neramumai mieste (streikai) ir kaime (užiminėjamos žemės), išskirtinė armijos padėtis, silpna vyriausybė, įvairūs sąmokslai, nuolat auganti politinė prievarta - visa tai kartu privedė prie pilietinio karo, kurio daug kas šaukėsi. Karas iškart įgijo ypatingą pobūdį: Europos mastu jis simbolizavo fašistinių ir demokratinių valstybių susipriešinimą. Įsikišus Sovietų Sąjungai, praraja tarp dešinės ir kairės dar labiau pagilėjo.

Komunistų generalinė linija

Kominternui padėtis Ispanijoje mažai terūpėjo, ir tik 1931 m., žlugus monarchijai, o ypač po 1934 m. Astūrijos darbininkų sukilimo, jis atkreipė į ją dėmesį. Sovietų valstybė beveik nerodė didesnio susidomėjimo Ispanija, nes abi šalys viena kitą pripažino tik 1936 m. rugpjūtį, jau prasidėjus pilietiniam karui, kai SSRS buvo ką tik pasirašiusi „nesikišimo" paktą, kurį liepos mėnesį buvo priėmusios Anglija ir Prancūzija², viliantis neleisti pilietinio karo internacionalizacijos. Rugpjūčio 27 d. savo pareigas pradėjo eiti sovietų ambasadorius Marselis Izraelevičius Rozenbergas.

Norėdami sustiprinti savo įtaką, Ispanijos komunistai pasiūlė socialistų partijai susijungti su jais. Ši taktika turėjo reikšmės tik jaunimo organizacijoms, pirmiausia 1936 m. balandžio 1 d. įkūrus Socialistinio jaunimo sąjungą, vėliau, birželio 26 d. - Jungtinę Katalonijos socialistų partiją.

1936 m. rugsėjį pradėjusioje dirbti Largo Caballero vyriausybėje IKP turėjo tik du ministrus: švietimo - Jesų Hernándezą ir žemės ūkio - Vincente'ę Uribe'ę. Bet labai greitai sovietų įtaka Ispanijos vyriausybėje išaugo. Kadangi jam simpatizavo vyriausybės nariai (Alvarezas del Vayo, Juanas Negrinas), Rozenbergas pasidarė lyg koks vicepremjeras, dalyvaujantis Ministrų tarybos pasitarimuose. Savo rankose jis laikė svarbų kozirį, nes SSRS buvo pasirengusi tiekti ginklus respublikonams.

Šis sovietų partijos-valstybės poelgis peržengiant savo įprasto lauko ribas turėjo ypatingą reikšmę. Nutaikiusi lemtingą momentą, beveik dvidešimt metų po to, kai bolševikai paėmė valdžią, ji išėjo į tarptautinę plotmę, ir tai vėliau leido jai dviem etapais vienas po kito (1939-1941, paskui 1944-1945 m.) išplėsti savo valdžią Vidurio ir Rytų Europoje. Audringų socialinių neramumų, panašių kaip tie, kurie kilo po pirmojo pasaulinio konflikto, ir pilietinio karo derinys Ispanijoje atvėrė rusams netikėtą veikimo sritį. 1936-1939 m. Ispanija sovietams - lyg kokia laboratorija, kur jie, turėdami šitokią patirtį, paleido į darbą visą savo politinę mašineriją ir išbandė metodus, prie kurių grįš Antrojo pasaulinio karo pradžioje, vėliau juos plačiai pritaikys karo pabaigoje, jie turėjo daug tikslų, bet pats pirmutinis - padaryti taip, kad Ispanijos komunistų partija (visiškoje Kominterno ir NKVD priežiūroje) galėtų kontroliuoti valstybės valdžią ir respublika šoktų pagal Maskvos dūdelę. Vadinasi, turi būti įvesti sovietiniai metodai, pirmučiausia - visur kur policinė sistema - ir likviduotos visos nekomunistinės jėgos.

Ercoli - italų komunistas Palmiro Togliatti, vienas iš Kominterno valdybos narių, 1936 m. nusakė esminius Ispanijos pilietinio karo, kurį apibūdino kaip „nacionalinį revoliucinį karą", bruožus. Anot jo, liaudies, nacionalinė ir antifašistinė ispanų revoliucija iškėlė komunistams naujus uždavinius: „Ispanijos liaudis sprendžia buržuazinės demokratinės revoliucijos uždavinius naujovišku būdu". Čia pat jis nurodė šitos ispanų revoliucijos priešus: respublikonų ir „netgi socialistų partijos vadai" - „elementai, kurie, dangstydamiesi anarchizmo principais, silpnina Liaudies fronto susitelkimą ir vienybę priešlaikiniais prievartinės „kolektyvizacijos" planais..." Jis iškėlė tikslą: tai komunistų hegemonija, įgyvendinama „per vieningą socialistų ir komunistų partijų frontą, sukūrus jungtinę darbininkiško jaunimo organizaciją, sukūrus Jungtinę Katalonijos proletariato partiją [PSUC], pačią komunistų partiją pavertus didele plačiųjų masių partija"³. Dolorės Ibarruri, ispanų komunistė, labiau žinoma kaip Pasionaria ir išgarsėjusi savo ugningais raginimais imtis ginklo, 1937 m. birželį pasiūlė naują tikslą: „naujo tipo demokratinę ir parlamentinę respubliką"⁴.

Iš karto po frankistų perversmo Stalinas elgėsi taip, lyg padėtis Ispanijoje jo visai nejaudintų. Apie tai prisiminė Jefas Lastas, 1936 m. vasarą lydėjęs į Maskvą André Cide'ą: „Mes labai supykome pamatę, kad tie įvykiai visiškai niekam nerūpi. Nė viename susirinkime apie tai nebuvo nė užsiminta, o kai paliesdavome tą temą asmeniniame pokalbyje, atrodydavo, kad pašnekovas skrupulingai stengiasi išsisukti ir nepasakyti savo nuomonės"⁵. Vis dėlto po dviejų mėnesių, įvykiams pakrypus kita linkme, Stalinas suprato, kiek naudos jis galėtų išpešti iš dvilypės diplomatijos ir propagandos. Prisidėdama prie „nesikišimo" politikos, SSRS galėtų dar geriau įsiterpti į didžiųjų valstybių sandorą ir šitaip skatinti didesnę Prancūzijos autonomiją nuo Anglijos. Kartu SSRS slapčia buvo įsipareigojusi tiekti ginklus Ispanijos Respublikai ir teikti jai karinę pagalbą. Ji manė išnaudoti tas galimybes, kurias siūlė Prancūzijos Liaudies fronto vadovybė, dėl materialinės pagalbos ispanų respublikonams pasirengusi bendradarbiauti su sovietų tarnybomis. Léono Blumo nurodymu finansų ministro pavaduotojas Gastonas Cusinas susitiko su sovietų pareigūnais ir emisarais - šie Paryžiuje buvo įkūrę savo būstines ir iš čia organizavo ginklų gabenimą į Ispaniją ir savanorių verbavimą. Kai sovietų valstybė tvirtino nedalyvaujanti žaidime, Kominternas mobilizavo iš esmės visas savo sekcijas padėti Ispanijos Respublikai ir kovą dėl jos padarė tikru antifašistinės propagandos ruporu, kuris ypač pravertė komunistiniam judėjimui.

Pačioje Ispanijoje komunistai laikėsi tokios taktikos: stengėsi užimti kuo daugiau ir daugiau pozicijų, kad respublikos valdžios politiką būtų galima „orientuoti" pagal liniją į sovietų partijos-valstybės, kuriai rūpėjo kuo labiau išnaudoti karo situaciją. Vienas POUM vadovų, Julianas Gorkinas, savo esė Ispanija, pirmasis mėginimas įkurti liaudies demokratiją (España, primer ensayo de democracia popular, Buenos Aires,1961), be abejo, buvo pirmas, nustatęs ryšį tarp sovietų politikos Ispanijos Respublikoje ir liaudies demokratijų įsitvirtinimo. Gorkinas regi iš anksto nustatytą politinę liniją, o ispanų istorikas Antonio Elorza manė, kad komunistų politiką Ispanijoje veikiau bus nulėmusi „monolitinė, ne pliuralistinė, politinių santykių Liaudies fronte ir Partijos, kuri siekė paversti aljansą kovos platforma dėl savo hegemonijos, vaidmens samprata". Vis dėlto Antonio Elorza tvirtina, kad nekintamas komunistų politikos siekis buvo primesti IKP hegemoniją visiems antifašistams, „ne tik kovojant su išorės priešu fašistu, bet ir su opozicija viduje". Jis priduria: „Todėl šis planas yra tiesioginis komunistų atėjimo į valdžią strategijos vadinamosiose liaudies demokratijos šalyse precedentas"⁶.

Šis projektas vos neįsikūnijo 1937 m. rugsėjį. Maskva nuspėjo rinkimų eigą: vieningi sąrašai šiame „nacionaliniame plebiscite" turėjo pasitarnauti IKP. Šis Stalino inspiruotas ir atidžiai sekamas planas turėjo nutiesti kelią „naujo tipo demokratinei respublikai". Buvo numatyta eliminuoti komunistų politikai priešiškus ministrus. Bet plano netikėtai buvo atsisakyta, nes tam prieštaravo IKP sąjungininkai, be to, nerimą kėlė respublikonų padėties keitimasis po jų nepasisekusio bandymo pulti Teruelį 1937 m. gruodžio 15 d.

„ Patarėjai" ir agentai

Kai Stalinas nusprendė, kad Ispanijos dirva siūlo palankią progą SSRS įsikišti ir kad būtų galima iš to turėti naudos, Maskva pasiuntė į Ispaniją didelį kontingentą labai skirtingoms instancijoms atskaitingų kadrų. Pirmiausia karinių patarėjų, kurių ten nuolat būdavo nuo 700 iki 800, o iš viso pabuvojo 2044 (pagal vieną sovietų šaltinį), tarp jų - busimieji maršalai Konevas, Žukovas, generolas V. E. Gorevas, karo atašė Madride. Maskva taip pat mobilizavo savo kominternininkus, kitokius oficialius ir neoficialius „pasiuntinius". Kai kurie buvo nuolatiniai gyventojai, kaip argentinietis Vittorio Codovilla, kuris nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios atliko svarbų vaidmenį IKP ir jai efektyviai vadovavo; vengras Erno Gero (pravarde „Pedro"), kuriam po karo buvo lemta tapti vienu svarbiausių komunistinės Vengrijos veikėjų; italas Vittorio Vidali (įtariama, kad jis dalyvavo 1929 m. nužudant Kubos komunistų lyderį, studentą Julio Antonio Mella), kuris tapo pirmuoju 1937 m. sausį komunistų suorganizuoto 5-ojo pulko politiniu komisaru; bulgaras Minevas-Stepanovas, nuo 1927 iki 1929 m. dirbęs Stalino sekretoriate; italas Palmira Togliatti, atvykęs 1937 m. liepą kaip Kominterno atstovas. Kiti, kaip prancūzų komunistas Jacques'as Dūdos, čia važinėdavo inspektuoti.

Kartu Maskva į Ispaniją pasiuntė didelį kontingentą savo tarnybų žmonių: A. Antonovą-Ovsejenko⁷, - 1917 m. jis vadovavo Žiemos rūmų šturmui Petrograde, - kuris išsilaipino Barselonoje 1936 m. spalio 1 d.; Aleksandrą Orlovą (tikroji pavardė L. Feldbinas), NKVD Ispanijoje viršininką; lenką Arturą Stachevskį, buvusį Raudonosios armijos karininką, būsimąjj prekybos atašė; generolą Janį Berzinį, Raudonosios armijos žvalgybos valdybos viršininką; Michailą Kolcovą, Pravdos redaktorių ir slaptą Stalino įgaliotinį, kuris įsitaisė laikiną būstą Gynybos ministerijoje. Taip pat į Barseloną atkako NKVD majoras Leonidas Eitingonas su savo pavaldiniu Pavelu Sudoplatovu. 1936 m. Eitingonas buvo atsakingas už teroristines operacijas, kol 1938 m. atvyko Sudoplatovas⁸. Vienu žodžiu, nusprendęs įsikišti į Ispanijos įvykius, Stalinas ten sutelkė visą štabą, galintį sutartinai veikti įvairiose srityse. Rodos, 1936 m. rugsėjo 14 d. naktį Maskvoje NKVD šefas Jagoda Lubiankoje sušaukė bendrą koordinacinį susirinkimą dėl komunistinės intervencijos į Ispaniją. Buvo nurodytas tikslas tiek kariauti su frankistais ir vokiečių bei italų agentais, tiek prižiūrėti, kontroliuoti ir padaryti nekenksmingus komunistų ir SSRS priešininkus pačioje respublikonų stovykloje. Kad nesusikompromituotų vyriausybė, sovietų intervencija turėjo būti kuo slaptesnė ir kuo labiau užmaskuota. Jei patikėsime generolu Krivickiu, kuris buvo NKVD užsienio tarnybų Vakarų Europoje šefas, maždaug iš trijų tūkstančių Ispanijoje buvojusių sovietų žmonių tik kokie keturiasdešimt tikrai kariavo, kiti buvo kariniai patarėjai, politikai arba žvalgybos agentai.

Pradžioje sovietai savo pastangas nukreipė į Kataloniją. 1936 m. rugsėjį jau komunistų infiltruotas Vyriausiasis Katalonijos generaliteto Viešosios tvarkos komisariatas slaptosiose Katalonijos tarnybose (SSI) dekretu įkūrė GRUPO DE INFORMACIÓN, kuriai vadovauti ėmėsi toks Mariano Gomezas Emperadoras; ši oficiali tarnyba, kurioje netrukus dirbo pusšimtis žmonių, iš tikrųjų buvo užsimaskavusi NKVD antena. Jungtinė Katalonijos socialistų partija - šį vardą jai parinko komunistai - lygiagrečiai įsteigė Servicio Extranjero (Užsienio tarnybą. - Vert. past.), kuri bazavosi Katalonijos aikštėje, „Kolumbo" viešbučio 340-ajame kambaryje. Jai buvo pavesta kontroliuoti visus per Barseloną traukiančius užsienio komunistus, trokštančius kariauti Ispanijoje. Vadinasi, tai buvo dar viena griežtai NKVD kontroliuojama tarnyba, skirta pridengti jo veiklai.

Vienas žmogus priklausė abiem šioms instancijoms ir buvo tiesiogiai pavaldus Orlovui ir Gero vietinis NKVD viršininkas: Alfredo Hertzas. Hertzas, vokiečių komunistas, kurio tikroji asmenybė dar gerai nenustatyta, buvo įsiskverbęs į Generaliteto vyriausybės žvalgybos ir apsaugos korpusą (Cuerpo de Investigacion y Vigilancia) ir kontroliavo pasų tarnybą, taigi ir kelius į Ispaniją ir iš Ispanijos, jam buvo suteikta teisė panaudoti puolamąją gvardiją, elitinius policijos būrius. Per savo tinklą, įkurtą Generaliteto Viešosios tvarkos komisariate, Hertzas gaudavo informaciją iš kitų komunistų partijų - juoduosius kitų antifašistų sąrašus, skundus apie kritiškai nusiteikusius komunistus, jų biografijų duomenis, kuriuos jam parūpindavo bet kurios KP kadrų tarnybos, ir juos perduodavo į Valstybės departamentą (Departamento de Estado), vadovaujamą komunisto Victo-rio Sala'os. Hertzas sukūrė savo paties tarnybą, Servicio Alfredo Hertz, kuri, nors po legalia priedanga, buvo ta pati politinė policija, suformuota iš užsienio ir ispanų komunistų. Jai vadovaujant buvo sudarytas visų Katalonijoje, paskui Ispanijoje apsistojusių užsieniečių registras ir juodieji likviduotinų neparankių asmenų sąrašai. Pirmajame etape, nuo 1936 m. rugsėjo iki gruodžio, opozicionieriai nebuvo sistemingai persekiojami. Ir tik pamažėle NKVD ėmė planuoti tikras represijas prieš kitas politines respublikos jėgas. Pirmiausia prieš socialdemokratus, anarchosindikalistus, trockininkus, komunistus heterodoksus ar nukrypusius nuo politinės linijos. Daugelis šių „priešų" iš tiesų kritiškai žiūrėjo į komunistus, buvo nusistatę prieš jų hegemoniją ir lygiavimąsi į SSRS. Žinoma, kaip visada tokiomis aplinkybėmis, neišvengta asmeninio keršto ir represijų⁹.

Dvigubi ar trigubi agentai naudojosi pačiais banaliausiais ir pačiais įmantriausiais policiniais metodais. Pirmasis šių be galo gudrių policininkų uždavinys buvo respublikos administracijos mechanizmo, armijos, policijos „kolonizavimas". Vis didesnį svarbiausių postų užkariavimą, įsitvirtinimą jų branduoliuose galima paaiškinti tuo, kad SSRS duodavo respublikonams gyvybiškai reikalingų ginklų, reikalaudami mainais politinių magaryčių. Priešingai negu Hitleris ar Mussolini, kurie globojo nacionalistus, SSRS nepasitikėjo respublikonais, ir šie turėjo už ginklus iš anksto mokėti auksu iš Ispanijos banko atsargų. Tą auksą SSSR agentai sėkmingai palydėdavo į Sovietų Sąjungą; kiekviena ginklų siunta buvo proga šantažui, ir komunistai tuo naudojosi.

Julianas Gorkinas pateikia sukrečiantį šio karo ir politikos susipynimo pavyzdį. 1937 m. pradžioje Ispanijos vyriausybės vadovas Largo Caballero, palaikomas Manuelio Azana'os (Respublikos prezidento), įgaliojo ambasadorių Paryžiuje Luisą Araquistainą pradėti slaptas derybas su Italijos ambasadoriumi Londone Dino Grandi ir Hjalmaru Schachtu, Hitlerio finansininku, Leonui Blumui ir Anthony Edenui spaudžiant, nutraukti karą. Ispanų komunistai, užsienio reikalų ministro, komunistų draugo Alvarezo del Vayo perspėti, susitarę su pagrindiniais sovietinių tarnybų darbuotojais, nusprendė nušalinti Caballero ir neleisti jokių derybų dėl konflikto išsprendimo -esą italų bei vokiečių kareiviai ir taip atsitraukia"¹⁰.

„Pirma apšmeižia, paskui... kulka į pakaušį"

Taip rusų-belgų rašytojas Victoras Serge'as, 1936 m. balandį ištrūkęs iš SSRS, 1937 m. sutikęs POUM veikėją perspėjo, kaip pavojinga susidėti su komunistais. Šiaip ar taip, komunistams pasipainiodavo rimtų kliūčių: daugybė anarchosindikalistų iš CNT komunistų įtakos išvengė, o POUM jų politikai priešinosi. Silpna ir nereikšminga politiniame žaidime POUM buvo labai tinkama auka. Susidariusi politinė situacija komunistams atrodė itin palanki jų kėslams. Be to, buvo manoma, kad POUM artima Trockiui: 1935 m. jos vadai Andreu Ninas ir Julianas Gorkinas ne kartą kreipėsi į katalonų valdžią su prašymu, kad iš Prancūzijos išvytam Trockiui būtų leista įsikurti Barselonoje. Turint galvoje tuomet SSRS vykusią trockininkų medžioklę, nieko nuostabaus, kad Kominterno sekretoriatas, susirinkęs 1936 m. vasario 21 d., taigi penkios dienos po ispanų Liaudies fronto pergalės rinkimuose, davė IKP instrukciją „energingai kovoti su šia kontrrevoliucine trockistine sekta"''. Be to, 1936 m. vasarą POUM turėjo įžūlumo ginti pirmojo Maskvos proceso aukas.

1936 m. gruodžio 13 d. komunistams pavyko iš Katalonų generaliteto tarybos pašalinti Andreu Niną. Jie reikalavo apkaltinti jį SSRS šmeižimu ir ta dingstimi konfiskuoti jo turtą. Savo tikslui pasiekti komunistai griebėsi šantažo, atseit SSRS nebetieks daugiau ginklų. Gruodžio 16 d. Pravda pradėjo tarptautinę kampaniją prieš sovietinės politikos priešininkus: „Katalonijoje imta šalinti trockininkus ir anarchosindikalistus; tai bus daroma nedelsiant ir taip pat energingai, kaip buvo ir SSRS".

Pagal komunistų mąstyseną, bet koks politinis nukrypimas tolygus išdavystei, kuri visur ir visada anksčiau ar vėliau turi susilaukti vienodo atpildo. POUM buvo šmeižiama ir pjudoma, jos junginiai fronte būdavo apkaltinami pozicijų palikimu, tuo tarpu komunistų junginiai nesuteikdavo jiems jokios paramos¹². Čia ypač pasižymėjo Prancūzijos komunistų partijos dienraštis L'Humanité, nuolat spausdindamas Michailo Kolcovo straipsnius, - šis buvo didelis Aragono-Triolet tandemo draugas. Pagrindinė šios kampanijos tema trumpai nusakoma kalte kalamu teiginiu: POUM yra Franco bendrininkė, dirbanti išdavikišką darbą fašistų naudai. Komunistai į POUM gretas infiltravo agentus rinkti žinioms ir juodiesiems sąrašams sudarinėti, kad atėjus momentui būtų galima nustatyti areštuotų jos narių asmenybes. Vienas toks agentas žinomas: tai Leonas Narvičius, kuris užmezgė kontaktą su Ninu. Ninui pradingus, Narvičius buvo demaskuotas ir POUM savigynos būrio sušaudytas.

1937 m. gegužė ir POUM likvidavimas

Gegužės 3 d. komunistų pasiųsti Civilinės gvardijos būriai atakavo Barselonos telefono stotį, kurią kontroliavo CNT ir UGT darbuotojai. Operacijai vadovavo policijos viršininkas ir PSUC narys Rodriguezas Salasas. Jai rengiantis buvo sustiprinta propaganda ir persekiojimai (uždaryta POUM radijo stotis, sustabdytas jos laikraščio La Batalla leidimas). Gegužės 6 d. į Barseloną atvyko penki tūkstančiai komunistų šefuojamų policijos agentų. Tarp komunistų ir nekomunistų įvyko smarkūs susirėmimai, buvo beveik penki šimtai užmuštų ir daugiau kaip tūkstantis sužeistų.

Pasinaudoję sumaištimi, komunistinių tarnybų parankiniai gaudė kiekvieną progą likviduoti politinius varžovus. Tuzinas vyrų pagrobė ir nužudė anarchistų filosofą italą Camillo Berneri ir jo draugą Barneri, kulkų suvarpyti jų lavonai buvo rasti kitą dieną. Taip Camillo Berneri sumokėjo už savo politinę drąsą. Tai buvo tasai pats Berneri, kuris savo laikraštyje Cuerra di classe rašė: „Šiandien mes kaunamės prieš Burgosą, rytoj, gindami savo laisves, galbūt kausimės prieš Maskvą". Tokia pat lemtis ištiko Jaunųjų Katalonijos libertarų sekretorių Alfredo Martinezą, trockininką Hansą Freundą ir buvusį Trockio sekretorių Erwiną Wolfą.

Komunistas opozicionierius austras Kurtas Landau, prieš atkeliaudamas į Barseloną ir įstodamas į POUM, veikė Vokietijoje, Austrijoje, paskui Prancūzijoje. Rugsėjo 23 d. jis buvo areštuotas ir pradingo tomis pačiomis aplinkybėmis. Jo žmona Katia, pati buvusi kalinama, apie tokius „valymus" kalbėjo: „Partijos namai, kaip antai Pedreroje, Paseo de Gracia alėjoje, jos kareivinės „Karlas Marxas" ir „Vorošilovas", buvo tikri žabangai ir plėšikų urvai. Pedreroje liudytojai paskutinį kartą matė abu „dingusius" draugus iš Radio-POUM. Kaip tik į šias kareivines komunistai nusivedė jaunuosius anarchistus, kankino pačiais žvėriškiausiais būdais, luošino, o galop nužudė. Jų lavonai buvo rasti atsitiktinai". Ji cituoja anarchosindikalistų organą Solidaredad obrera: „Prieš mirtį jie buvo barbariškai kankinami, tai rodo sunkių sumušimų žymės ant kūnų, kraujosruvos pilvo srityje, pilvai, išpampę ir deformuoti. [...] Vienas, matyt, buvęs pakabintas už kojų, galva ir kaklas klaikiai pamėlę. Ant kito nelaimingojo galvos likusios aiškios šautuvo buožės žymės".

POUM kovotojai dingdavo visur - išnykdavo be pėdsako, kaip Guido Picelli. George Orwelas, savanoriu įstojęs į POUM koloną, išgyvenęs Švento Baltramiejaus nakties vertas dienas, turėjęs slėptis ir bėgti, Barselonoje tvyrojusią persekiojimo atmosferą aprašė savo veikale Skiriama Katalonijai, skyrelyje „Neramus gegužis Barselonoje".

Komunistų policijos suplanuotos žmogžudystės vykdavo ne vien Barselonoje. Gegužės 6 d. Tortosoje Valensijos vyriausybinės pajėgos suėmė dvidešimt CNT kovotojų, gauja žmogžudžių juos išvilko iš miesto rotušės karcerio ir užmušė. Kitą dieną penkiolika anarchistų buvo šaltakraujiškai nužudyti Taragonėje.

Ko komunistai neįstengė iki galo įgyvendinti tiesiogiai, tą pasiekė politinėje plotmėje. Vyriausybės vadovas Largo Caballero atsisakė paklusti komunistų įkalbinėjimams paleisti POUM. IKP generalinis sekretorius José Diazas gegužės mėnesį pareiškė: „POUM turi būti eliminuota iš šalies politinio gyvenimo". Po riaušių Barselonoje Caballero gegužės 15 d. buvo priverstas atsistatydinti. Į jo vietą atėjo komunistams atsidavusio „nuosaikaus" socialisto Juano Negrino vyriausybė. Visos kliūtys komunistų kėslams buvo patrauktos iš kelio. Negrinas ne tik lygiavosi į komunistus, jis, regis, rašė Times žurnalistui Herbertui L. Matthews, kad POUM „buvo kontroliuojama elementų, labai alergiškų [...] viskam, o tai reiškia visiems vieningą ir neginčytiną vadovavimą kovai ir visiems bendrą discipliną", - bet ir pateisino prieš POUM vykdomą terorą¹³. Kaip viskas vėliau apsivertė, matė Julianas Gorkinas: „Praėjus keletui dienų po Juano Negrino pirmininkaujamos vyriausybės sudarymo, Orlovas jau veikė taip, lyg Ispanija jam būtų satelitinė šalis, jis prisistatė į Vyriausiąją saugumo valdybą ir pareikalavo pulkininką Ortegą, į kurį žiūrėjo kaip į savo pavaldinį, išrašyti orderius POUM vykdomojo komiteto narių areštui¹⁴.

1937 m. birželio 16 d. Negrinas uždraudė POUM, jos vykdomasis komitetas buvo areštuotas. Šis oficialus sprendimas leido komunistų agentams veikti prisidengus grynai šališku teisėtumu. Tą pačią dieną Andreu Ninas pirmą valandą po vidudienio buvo iškviestas į policiją. Niekas iš jo draugų daugiau jo nematė nei gyvo, nei mirusio. Iš Madrido atvykę policininkai (patikimesni, nes ten visa policija buvo komunistų rankose) apsupo La Batalla redakciją ir įvairius POUM objektus. Du šimtai jos kovotojų, tarp jų ir Julianas Gorkinas, Jordi Arqueras, Juanas Andrade, Pedro Bonet, buvo įmesti už grotų. Norėdami a posteriori pateisinti POUM likvidavimą, komunistai išlaužė iš piršto išdavystę ir apkaltino ją šnipinėjimu frankistams. Birželio 22 d. buvo įkurtas specialus tribunolas ir paleista į darbą propagandos mašina: esą policija, darydama kratas, pačiu laiku radusi dokumentus, patvirtinančius tą teiginį apie šnipinėjimą. Maxas Riegeris, jiems tarnaujantis žurnalistas, - o gal tai kolektyvinis slapyvardis, - surinko tuos paistalus į knygą Šnipinėjimas Ispanijoje, kuri buvo išplatinta visomis kalbomis.

Orlovo vadovaujamiems ir Vidali'o globojamiems galvažudžiams Ričardo Burillo ir Gerö, kurie vadovavo Andreu Nino kankinimui, nepavyko nei išlupti iš jo „prisipažinimą", kad galėtų patvirtinti jo partijai mestus kaltinimus, nei priversti jį pasirašyti nors menkiausią pareiškimą. Tada jiems neliko nieko kito, tik jį likviduoti, o jo dingimą panaudoti diskreditavimui - esą Ninas pabėgo pas frankistus. Žmogžudystės ir propaganda eina kartu. Atvėrus Maskvoje archyvus, pasitvirtino tai, ką Nino draugai spėjo nutikus dar 1937 metais .

Tik po akcijos prieš POUM birželio 16 ir 17 d. prasidėjo sisteminga žmonių medžioklė, kad išgaudytų visokius „išdavikus", trockininkus ir t. t. Rengdami operacijas, čekistai naudojosi policijos duomenimis. Šalia legalių kalėjimų jie organizavo nelegalius, vadinamuosius „ceka", - taikliai pavartotas pirmasis sovietų politinės policijos pavadinimas „Čeka" nauja reikšme. Tų vietų vardai žinomi: centrinis Barselonos ceka buvo Puerta del Anchel bulvaro 24-ajame name, jo filialas - „Kolumbo" viešbutyje Katalonijos aikštėje; Madride - buvęs Atočos vienuolynas; Alkala de Henareso miestelyje Valensijoje - Šventosios Uršulės vienuolynas. Kalinimo, tardymo ir egzekucijų vietomis buvo paversta daugybė privačių rekvizuotų namų.

1938 m. pradžioje du šimtai antifašistų ir antistalinistų buvo įkalinti Šventosios Uršulės ceka, pramintame Ispanijos Respublikos Dachau, prilyginant pirmajai koncentracijos stovyklai, kurią naciai buvo įkūrę savo politiniams priešininkams. „Buvo tvarkomos nedidelės kapinaitės, kai stalinistai nusprendė čia įkurti „ceka", - pasakoja viena auka. - „Čekistams" atėjo į galvą velniška mintis: jie paliko kapines taip, kaip buvo, su atkastais kapais, juose gulinčiais žmonių griaučiais ir pūvančiais visiškai neseniai palaidotais numirėliais. Kaip tik juose per naktų naktis uždarydavo labiausiai užsispyrusius kalinius. Jie naudodavo ir kitokius, ypač brutalius kankinimus: dažnai kalinį pakabindavo už kojų žemyn galva ištisai dienai. Kitus sugrūsdavo į siaurą spintą su keletu skylučių veido aukštumu, kad vos galėtų pakvėpuoti... Buvo ir dar žiauresnis kankinimo būdas -stalčius. Liepdavo kaliniui atsitūpti ketvirtainiškoje dėžėje ir laikydavo taip keletą dienų. Kai kuriems yra tekę taip išbūti po aštuonias ar dešimt dienų negalint pajudėti..." Tokiam darbui sovietų agentai naudojo degradavusius asmenis, maniusius, jog Pasionaria pritaria jų veiksmams. Argi ne jinai viename mitinge Valensijoje pareiškė: „Verčiau nuteisti šimtą nekaltų negu paleisti vieną kaltą"¹⁶.

Kankinama būdavo metodiškai¹⁷: muilino vandens pilna vonia, stiprūs vimdomieji. Kai kuri kankinimo technika buvo tipiška sovietinė: neleisti užmigti arba ypač uždaryti kalinį nepaprastai ankštoje spintoje, vadinamoje celda armario („kamera spinta"), kurioje kalinys negalėdavo nei atsistoti, nei atsisėsti, o juo labiau judinti galūnes, vos pakvėpuodamas plieskiant į akis elektros lempai. Viename Gulago archipelago epizode, kur jis pasakoja apie savo atvykimą į Lubianką, Aleksandras Solženicynas daug vietos skyrė tokio tipo kameros aprašymui.

Lygiai toks pat kasdieninis reiškinys buvo sušaudymas vietoje: „Leitenantas Astorga Vayo, kuris priklauso Servicio de Investigacion Militar ir NKVD, rado gerą būdą apsisaugoti nuo pabėgimų: kalinius išrikiuoja po penkis, ir jei vieno kalinio trūksta, sušaudo kitus keturis, dar grasina eilei priešais ir eilei už nugaros. Tokiu elgesiu piktinosi net kai kurie jo draugai, bet Vayo, užuot pašalintas iš pareigų, buvo paaukštintas ir tapo vienos pagrindinių Katalonijos koncentracijos stovyklų, Onels de Nagaja, Leridos provincijoje, komendantu"¹⁸.

Kiek žmonių buvo areštuota iš viso, dėl to nuomonės skiriasi. Katios Landau pateiktais skaičiais, oficialiuose ir slaptuose kalėjimuose buvo laikoma 15 000 kalinių, iš jų 1000 poumininkų¹⁹. Yves Levy, atlikęs tyrimą vietoje, kalba apie „dešimt tūkstančių įkalintų revoliucionierių, civilių bei kareivių", POUM, CNT ir FAI narių. Kai kurie mirė dėl sunkių sąlygų, kaip Bobas Smilie, Independent Labour Party atstovas prie POUM, arba Manuelis Maurinas (brolis Joa-quino Maurino, kuris pateko į frankistų nelaisvę, bet liko gyvas), miręs Barselonos cárcel modelo („pavyzdinis kalėjimas"!). Juliano Gorkino liudijimu, 1937 m. pabaigoje šešiasdešimt du kaliniai buvo nuteisti mirti Santa Klaros kalėjime.

Sutriuškinus POUM, išblaškius arba suvysčius socialistus, liko anarchistai. Pirmaisiais mėnesiais po respublikonų ginkluoto atkirčio į kariškių perversmą Aragone buvo paplitusios žemdirbių artelės, kuriose pasireiškė anarchistų įtaka. Kelios savaitės po 1937 m. gegužės Aragono miestus ir miestelius apsiautė Civilinė gvardija. Žemdirbių artelių suvažiavimas buvo nukeltas, o rugpjūčio 11 d. išėjo dekretas dėl joms vadovavusios Aragono tarybos paleidimo. Jos pirmininkas Joaquinas Ascaso, apkaltintas brangenybių vagyste, buvo suimtas, ir jo vietą užėmė generalinis administratorius, kairysis respublikonas José Ignacio Manteconas, iš tikrųjų komunistų „torpeda"²⁰. Buvo turima galvoje tiesioginė ataka prieš CNT, turėjusi iš pagrindų pakirsti jos įtaką.

Trys divizijos išblaškė arteles: komunisto Enrique Listerio vadovaujama 11-oji, jau pasižymėjusi represijomis Kastilijoje (anarchistų egzekucijos, smurtas prieš valstiečių arteles), 27-oji (priklausanti PSUC, vadinamoji Karlo Marxo divizija) ir 30-oji. Šimtai anarchistų buvo areštuoti ir pašalinti iš savivaldybių tarybų, o jų vietas užėmė komunistai, tada bendrai dirbamos žemės buvo atimtos iš kolektyvų ir išdalytos buvusiems savininkams. Operacija buvo teisinama užnugario valymu artėjant numatomam dideliam Saragosos puolimui. Nepaisant šimtų išžudytų žmonių, valstiečiai atkūrė savo arteles. Kastilijoje operacijoms prieš valstiečius vadovavo garsusis generolas EI Campesino (Valentinas Gonzálesas). Pasak Césario M. Lorenzo²¹, žiaurumu jis pralenkė Listerį. Vėl buvo išžudyta šimtai valstiečių, sudeginti kaimai, bet CNT ginklu pasipriešino šiai agresijai ir taip padarė galą EI Campesino žygiams.

NKVD prie darbo

1937 m. Ispanijoje NKVD buvo sakytum koks pridėtinis Vidaus reikalų ministerijos biuras, jis vadinosi Crupo de Información. O komunistų agentai kontroliavo Kriminalinės policijos valdybą. Kaip tik 1937 m. pavasarį ir vasarą Servicio Alfredo Hertz turėjo daugiausia darbo. Patį Hertzą Julianas Gorkinas apibūdino kaip „vieną

didžiausių tardymo ir žudymo meistrų". Su juo „dirbo" Hubertas von Ranke²², nuo 1930 m. tarnavęs pas Ernö Gerö, vienu tarpu internacionalinių brigadų Thaelmanno bataliono politinį komisarą, kol buvo paskirtas prižiūrėti vokiškai kalbančius užsieniečius. Tikriausiai dėl to jis areštavo Erwiną Wolfą, kuris paleistas greitai dingo.

Katia Landau, 1937 m. rugsėjo 11 d. areštuota dviejų Grupo de Información narių, pasakojo apie von Ranke's metodus: „Vienas niekingiausių GPU agentų, Moritzas Bressleris, arba von Ranke, visą kaltinimą supaprastino iki minimumo. Jis ir jo žmona, Seppl Kapalanz, liepė areštuoti vieną draugą, įtardami jį žinant, kur yra Kurtas Landau. „Jei nepasakysite jo adreso, - kalbėjo jie, - niekada neišeisite iš kalėjimo. Tai Liaudies fronto ir Stalino priešas. Kai tik sužinosime, kur jis gyvena, užmušime"²³.

1937 m. naktį iš balandžio 9-osios į 10-ąją iš savo kambario Barselonos viešbutyje dingo niekam nežinomas jaunuolis, kraštutinių kairuoliškų Norvegijos ir Vokietijos judėjimų dalyvis Marcas Reinas. Po keleto dienų draugai pastebėjo jo dingimą ir sukėlė viešą skandalą. Marcas Reinas buvo ištremto II Internacionalo vadovo Rafaelio Abramovičiaus sūnus. Garsi aukos pavardė, draugų ir šeimos ryžtingos pastangos sužinoti tiesą apie jo likimą sukėlė didelį sujudimą užsienyje ir pridarė keblumų Ispanijos respublikonams.

Ispanijos vyriausybė buvo priversta pavesti vienam žvalgybos agentui užsiimti tyrimu, kuris visiškai logiškai baigėsi tuo, kad atsakomybė už šį dingimą buvo suversta Servicio Alfredo Hertz. NKVD policija ir vyriausybė taip susikibo, kad 1937 m. liepos 9 d. valstybės sekretorius prie Vidaus reikalų ministerijos liudytojų akivaizdoje surengė savo žvalgybos agento (SSI 29) ir dviejų bičiulių - Hertzo bei Gomezo Emperadoro - akistatą. Kitą dieną agentas SSI 29 net buvo Hertzo tarnybos suimtas. Vis dėlto slaptoji tarnyba, kurioje jis dirbo, dar buvo pakankamai galinga ir jį išlaisvino. SSI 29, tikroji pavardė Laurenčičius, 1937 m. buvo frankistų susektas ir areštuotas, atiduotas karo tribunolui ir sušaudytas kaip... NKVD agentas!

Nors Reino byla taip ir liko iki galo neišpainiota, - dar ir šiandien nežinoma, koks buvo jo likimas, - vis dėlto ji nulėmė, kad

1937    m. liepą per daug krintančiai į akis Alfredo Hertzo bei Gomezo Emperadoro veiklai atėjo galas: jų tarnybos buvo paleistos, vėliau vėl atkurtos, o jų vadu tapo Victorio Sala. Rugpjūčio 15 d. gynybos ministras socialistas Indalecio Prieto įsteigė Servicio de Investigacion Militar (Karinės žvalgybos tarnybą, SIM), kuriai buvo pavesta sujungti visas politinės ir kovos su šnipinėjimu tarnybas. Labai greitai SIM turėjo 6000 agentų. Daug Servicio Alfredo Hertz „specialistų" sutekėjo į SIM. 1939 m. Prieto paliudijo, jog SIM, iš principo skirta kovai su špionažu, buvo įkurta sovietų raginimu ir labai greitai, nepaisant atsargumo priemonių²⁴ (iš pradžių tarnybai vadovavo vienas ministro draugas), komunistai ją užvaldė ir ėmė naudoti savo tikslams.

1938    m. balandžio 5 d., sovietams ir saviems komunistams spaudžiant, Prieto buvo atleistas iš vyriausybės.

Julianas Gorkinas apie SIM veiklą rašė: „Ji areštuos pirmą pasitaikiusį, kad tik vykdytų NKVD politinių represijų planą. „Įtariamasis" įmetamas į kalėjimą, ir prasideda tyrimas [...]. SIM mėnesių mėnesius saugo asmenų bylas, neva žinioms papildyti. Ir jeigu teisėjas būna įsitikinęs kalinio nekaltumu, įsiterpia SIM, teismo pareigūnų bei advokatų siaubas"²⁵.

Buvęs mechanikas, šveicarų komunistas Rudolfas Frei, 1931-1932 m. ėjęs mokslus Tarptautinėje leninizmo mokykloje Maskvoje, buvo įpareigotas organizuoti savanorių pervežimą iš Balio į Ispaniją. 1937 m. pabaigoje jis pats savo noru išvyko į Ispaniją ir pateko į SIM kontrolės tarnybą, jam buvo pavesta „rūpintis" šveicarais²⁶. Nuo 1938 m. pavasario daugelis komunistų kontroliuojamuose kalėjimuose laikomų antifašistų drauge su belaisviais „frankistais" buvo nugabenti į frontą ir priversti statyti žemės įtvirtinimus ir dirbti kitus sunkius darbus labai sunkiomis sąlygomis, be maisto, be medicininės priežiūros, girdėdami nuolatinius komunistų grasinimus sušaudyti.

Pabėgėlis, kuriam pavyko išsivaduoti, Karlas Brauningas, vienos vokiečių komunistų disidentų grupės narys, 1939 m. gruodį, praėjus daugiau kaip pusei metų nuo savo golgotos, draugams laiške rašė: „Tai, ką mes liepos mėnesį išgyvenome, siaubinga ir žiauru. Dostojevskio Užrašų iš mirusiųjų namų vaizdai tėra blankios kopijos to, ką mes matėme. [...] O dar nepaliaujamas, iki kliedesio, alkis. Liko tik pusė manęs, koks buvau anksčiau. Oda ir kaulai. Negana to, ligonis ir visiškai be jėgų. Tokioje stadijoje išnyksta riba tarp žmogaus ir gyvulio. Atsiduri ant pirmos barbariškumo pakopos. O! fašizmas galėtų daug pasimokyti iš tų banditų ir leisti sau prabangą vadintis kultūros nešėju. Be abejo, ant mūsų asmens bylų buvo pažymėta: „Sunaikinti fiziškai teisėtomis priemonėmis". To jie visą laiką ir siekė"²⁷ .

„Maskvos procesas" Barselonoje

Nepaisant restruktūrizacijų ir infiltravimo bei kamufliažo operacijų, NKVD susidūrė su tam tikromis kliūtimis. Patyrusi žvėriškas represijas POUM susilaukė paramos iš įvairių revoliucinių grupuočių, kurios Prancūzijoje sudarė Kartelį Ispanijos respublikonų įkalintiems revoliucionieriams ginti. Šitaip atvira visuomeninė organizacija pasipriešino tamsiems ir nusikalstamiems sovietų kėslams. Padėties ištirti į vietą buvo atvykusios trys delegacijos. Trečioji, vadovaujama Johno MacGoverno iš Independent Labour Party ir profesoriaus Félicieno Challaye, 1937 m. lapkritį galėjo apsilankyti Barselonos kalėjimuose, taip pat ir cárcel modelo, kuriame buvo laikomi penki šimtai antifašistų, ir surinkti jų parodymus apie patirtą smurtą. MacGovernui ir Challaye pavyko pasiekti, kad apie tuziną kalinių būtų paleisti. Jie net bandė patekti į slaptą NKVD kalėjimą, įkurdintą Susirinkimo aikštėje, bet veltui. Nors ir turėjo teisingumo ministro Manuelio de Irujo paramą, nieko nepešė. MacGovernas tai apibūdino šitaip: „Kaukė nukrito. Mes praskleidėme šydą ir parodėme, kur slypi tikroji valdžia. Ministrai norėjo, tačiau negalėjo"²⁸.

1938 m. spalio 11-22 d. POUM vykdomojo komiteto nariai -Gorkinas, Andrade, Gironella, Rovira, Arqueras, Rebullas, Bonet, Escuderas - buvo perduoti specialiam tribunolui, kad pradėtų procesą, kaip ir Maskvoje. Čia irgi buvo stengiamasi sudaryti įspūdį, jog kaltinimai pagrįsti, kaip jau kartą buvo Sovietų Sąjungoje, prisegus oponentams bendrą etketę - „trockininkai". Bet šį kartą kaltinamieji atmetė visus pagrindinius kaltinimus. André Gide'as, Georgesas Duhamelis, Roger Martinas du Gard'as, François Mauriacas ir Paulis Rivet telegrafavo Juanui Negrinui, reikalaudami kaltinamiesiems suteikti visas juridines teises. Kadangi kaltinimas rėmėsi prievarta išplėštais prisipažinimais, tai proceso metu susipainiojo patys kaltintojai. Nors nė vienam nebuvo paskelbtas mirties nuosprendis, - o to reikalavo komunistų spauda²⁹, POUM kovotojai lapkričio 2 d. buvo nuteisti 15 metų kalėjimo (išskyrus Jordj Arquerą, nuteistą vienuolikai metų, ir Davidą Rey, kuris buvo išteisintas) už tai, kad „laikraštyje La Batalla melagingai tvirtino, esą respublikos vyriausybė yra Maskvos statytinė ir persekioja visus, kurie nepaklūsta Maskvos įsakymams". Štai kur prisipažinimas!

1939 m. kovo mėnesį, kai respublika galutinai pralaimėjo, paskutinis SIM viršininkas bandė nuteistuosius įduoti Franco'ui, kad jis juos sušaudytų, - jie tikėjosi, jog šį nešvarų darbą, kurio nespėjo užbaigti patys NKVD agentai, padarys respublikos priešai. Laimė, išlikusiems gyviems POUM Centro komiteto nariams pavyko pasprukti.

Internacionalinėse brigadose

Respublikonų kova susilaukė tokio atgarsio pasaulyje, kad daugybė savanorių nusprendė tuojau pat viską metę vykti į Ispaniją ir milicijos būriuose arba širdžiai artimesnių organizacijų kolonose kautis su nacionalistais. Bet internacionalinės brigados buvo sukurtos Maskvos iniciatyva, tai buvo tikra komunistų armija³⁰, net jei jose buvo susibūrę ne vien komunistai. Be to, reikia skirti tikruosius kovotojus, tuos, kurie kovėsi fronte, ir aparato darbuotojus, kurie, nors formaliai priklausė brigadoms, mūšio lauke nebuvo. Mat brigadų istorija - tai ne vien herojiški jos narių mūšiai.

Brigados negirdėtai išaugo 1936 m. rudenį ir žiemą. Dešimtys tūkstančių savanorių plūdo iš viso pasaulio. Nebuvo nė kalbos, kad komunistai juos priimtų be jokio patikrinimo. Pirmiausia jie norėjo apsisaugoti nuo dvigubų agentų, nuo frankistų, nacių ar kitokių šnipų infiltravimo. Bet greitai, Sovietų Sąjungoje prasidėjus Didžiajam terorui, komunistai ėmė tikrinti, ar tarp savanorių nėra „kitatikių". Įvairių komunistų partijų kadrų tarnybos buvo įpareigotos „kovoti su provokacijomis", t. y. išaiškinti visus atskalūniškus, nepatenkintus, nedisciplinuotus elementus. Buvo net bandoma įvesti kontrolę savanorių surinkimo punktuose dar prieš išsiunčiant juos į Ispaniją: Ciūricho policija pas komunistą vokietį Alfredą Adolpfą aptiko sąrašą, kuriame sovietų agentams Ispanijoje buvo išvardyti nepageidautini savanoriai. Viename Kominterno vykdomojo komiteto dokumente, pažymėtame 1937 m. rudens data, nurodyta, jog brigadoms reikia atsikratyti politiškai nepatikimų elementų, „prižiūrėti savanorių atranką, kad į jas neprasmuktų fašistų ir trockininkų šnipai ar žvalgybos tarnybų agentai"³¹. Neatsitiktinai Kominterno archyve Maskvoje yra kiekvieno brigadų nario dosjė, netgi su politinio pobūdžio pastabomis. Dešimtys tūkstančių aplankų...

Būtent prancūzas André Marty, PKP Politinio biuro narys ir Kominterno sekretorius, 1936 m. rugpjūtį atvažiavęs į Ispaniją kaip Kominterno įgaliotinis respublikonų vyriausybei, atliko Albasetės bazės, kurioje buvo organizuojamos internacionalinės brigados, oficialaus „patrono" vaidmenį. Be brigadų, komunistai suformavo dar 5-ąjį pulką, jo vadu buvo paskirtas Enrique Listeris, kuris 1932 m. viešėjo SSRS ir ėjo mokslus Frunzės karo akademijoje. Savaime suprantama, Albasetėje taip pat neapsieita be SIM.

Likvidacijų mastas brigadose ir šiandien tebėra diskusijų tema. Vieni, nepaisydami nepaneigiamų liudijimų, pasitenkina neigdami Marty atsakomybę, kiti nori pateisinti egzekucijas. Vėliau EI Campesino aiškins: „Be abejo, privalėjome atsikratyti pavojingų elementų. Neginčijama, kad vienas kitas buvo sušaudytas, bet tai buvo dezertyrai, žmogžudžiai, išdavikai!"³² Gustavo Reglerio, kuris buvo 12-osios brigados komisaro pavaduotojas, liudijimas patvirtina egzistavus tokius metodus. Vykstant mūšiui prie Eskorialio, du anarchistai pasitraukė iš kautynių. Regleris liepė juos areštuoti ir pasiūlė išsiųsti į sanatoriją. Apie tai informuotas Marty nusprendė juos pasiųsti į Alkala de Henaresą. Ir tik daug vėliau Regleris sužinojo, kad tai visai ne sanatorija, o buveinė, po kurios stogu įsikūręs specialus egzekucijoms skirtas rusų kariuomenės būrys³³. Maskvos archyvuose aptikta Marty ranka įrašyta pastaba, kur jis skundžiasi IKP Centro komitetui: „Aš taip pat apgailestauju, kad man į Albasetę grąžina šnipus ir fašistus, kurie buvo išsiųsti į Valensiją likvidavimui, jūs labai gerai žinote, kad internacionalinės brigados negali pačios to padaryti čia, Albasetėje"³⁴. Galima įsivaizduoti, kad nebuvo taip lengva galabyti „šnipus" arba „fašistus" vidury karinės bazės, o ir nežinia, ką turėjo galvoje Marty. Šiaip ar taip, jam labiau patikdavo, kad nešvarų darbą atliktų kiti; tas nė kiek nepalengvina jo moralinės atsakomybės.

Neseniai pastatytame filme³⁵ paminėta Ericho Frommelto, 12-osios brigados Thaelmanno bataliono nario, už dezertyravimą nuteisto mirti 23 val. 15 min., sušaudyto kitą dieną 16 vai. 45 min., egzekucija 1937 m. lapkritį. Oficialiai buvo skelbiama, kad Frommeltas žuvo Teruelio mūšyje. Toks slapukavimas verčia pasvarstyti tokių „dezertyrų" klausimą. Interbrigadų narys prancūzas Roger Codou, turėjęs progos pavartyti brigadų kalėjimo asmenų bylas, rado daug „mirčių užspringus vandeniu"; jo nuomone, po tuo slėpėsi nesankcionuotos egzekucijos. Interbrigadų nariams buvo skirti du kalėjimai: vienas Barselonoje, Ortos kvartale (1937 m. čia kalėjo 265 žmonės), kitas Kasteljon de la Planoje. Sunku pasakyti, kiek brigadų narių buvo likviduota. Julianas Gorkinas kaltina André Marty, laiko jį „asmeniškai atsakingu" maždaug už penkių šimtų „nedisciplinuotų ar tiesiog įtartų „opozicionizmu" brigadų narių egzekucijas .

Iš Glazgo atkeliavęs Robertas Martinas patvirtina, kad Albasetėje dažnai vykdavo areštai. Pats suimtas, kameroje jis rado septyniasdešimt interbrigadų vyrų, kurie buvo dalyvavę kautynėse ir net kai kurie sužeisti. Nepaprastai sunkios kalėjimo sąlygos paskatino šiuos kalinius surengti bado streiką. Nors buvo paskelbta, jog jie išleidžiami į laisvę, visi mažomis grupelėmis buvo pervežti į Barseloną. Robertas Martinas su draugais buvo nugabenti į Falkono viešbutį, į buvusią POUM būstinę, paverstą kalėjimu, paskui į Kalje Korsigą, ten visi buvo nufotografuoti ir paimti jų pirštų atspaudai. Per stebuklą išsivadavęs Martinas pasiekė Prancūziją; kas nutiko jo draugams, nežinojo³⁷.

Socialdemokratas Maxas Reventlowas sako, kad po to, kai nacionalistai prasiveržė prie Viduržemio jūros ir respublikonai gavo trauktis, brigados su savimi pasiėmė mažiausiai 650 kalinių. Pasiekus Kataloniją, jie buvo uždaryti Ortoje ir Kasteljone - dviejuose kalėjimuose, kurių komendantas buvo kroatas Copićius. Jis liepė šešiolika vos atvykusių kalinių sušaudyti. Vienos komisijos nuomone, šiuose kalėjimuose buvo vykdomos mirties bausmės be jokio teismo: jei penkiasdešimt suimtųjų pabėga, penkiasdešimt kitų sušaudoma. Kankinimai čia buvo įprastas dalykas. Vokiečių leitenantą Hansą Rudolphą kankino šešias dienas: jam buvo sulaužytos rankos ir kojos, nulupti nagai. Mirties bausmė jam ir dar šešiems kaliniams buvo įvykdyta 1938 m. birželio 14 d., paleidžiant kulką į pakaušį. Vėliau patrauktas atsakomybėn dėl šnipinėjimo Copićius išnešė kailį tiktai įsikišus jo broliui pulkininkui Vladimirui Copićiui, Luigi'ui Longo'ui ir André Marty .

Nužudęs esesininką, komunistų deputatas vokietis Hansas Beimleris ištrūko iš Dachau ir nusigavęs į Ispaniją padėjo organizuoti Thaelmanno batalioną. 1938 m. gruodžio 1 d. jis buvo užmuštas Palasetėje. Gustavas Regleris tikino, kad Hansas Beimleris krito nuo frankistų kulkos. Kitaip sako Beimlerio draugė Antonia Stern, iš kurios buvo atimti visi dokumentai, o pati išvaryta iš Ispanijos: ji tvirtino, jog Beimleris, rodos, kritikavo pirmąjį Maskvos procesą ir dar susisiekė su buvusiais VKP vadovais Arkadijumi Maslowu ir Ruth Fischer, kurie buvo prisidėję prie opozicionierių grupės Paryžiuje. Remdamasis Servicio Secreto Inteligente - specialaus katalonų policijos padalinio, turėjusio informatorių tarp komunistų - raportu, Pierre'as Broué linkęs manyti, jog Hansas Beimleris buvo nužudytas³⁹.

Internacionalinės brigados į savo gretas pritraukė daug vyrų ir moterų, jie ėjo vardan idealo, pagauti solidarumo, kilniaširdiškumo polėkio, dėl kurio buvo pasiryžę pasiaukoti. Stalinas ir jo tarnybos dar kartą ciniškai pasinaudojo jų jausmais, o paskui paliko Ispaniją (ir brigadas) liūdnam likimui. Jis jau rengėsi savo suartėjimui su Hitleriu.

Tremtis ir mirtis „proletariato tėvynėje"

Po respublikonų pralaimėjimo 1939 m. kovo mėnesį Paryžiuje buvo įkurtas Togliatti'o vadovaujamas komitetas atrinkti ispanams, kuriuos galima leisti į „proletariato tėvynę". Apie savo kelionę į SSRS yra papasakojęs EI Campesino⁴⁰. 1939 m. gegužės 14 d. Havre su 350 žmonių, tarp kurių buvo IKP Politinio biuro ir Centro komiteto nariai, komunistų deputatai, 5-ojo pulko vadai ir apie trisdešimt brigadų vadų, pakilęs į „Sibiro" denį EI Campesino buvo vienas iš tų, kurie po NKVD sparnu sukūrė naują komitetą. Naujojo komiteto funkcija buvo kontroliuoti 3961 ispanų pabėgėlį, kurie netrukus buvo suskirstyti į aštuoniolika grupių ir išsiųsti į skirtingus miestus. Tremtyje 1942 m. kovo 19 d. Tiflise iškritęs iš namo, kuriame gyveno, penkto aukšto, kaip tik tada, kai nei žmonos, nei dukros nebuvo šalia, savo mirtį atrado IKP generalinis sekretorius José Diazas. Prieš mirtį Diazas rašė knygą apie savo gyvenimo patirtį, regis, jam atsivėrė akys, neseniai jis buvo išsiuntęs laišką valdžiai, kuriame protestavo prieš blogą elgesį su vaikais Tifliso kolonijoje.

Pilietinio karo metu į SSRS buvo išsiųsta tūkstančiai ispanų vaikų nuo penkerių iki dvylikos metų⁴¹. Respublikonams pralaimėjus, jų padėtis pasikeitė. 1939 m. ispanai mokytojai buvo apkaltinti „trockizmu". EI Campesino liudijimu, 60% jų buvo areštuoti ir uždaryti į Lubianką, kiti išsiųsti į gamyklą. Viena jauna mokytoja beveik dvidešimt mėnesių buvo kankinama, paskui sušaudyta. Nuo to laiko, kai kolonijai ėmė vadovauti sovietiniai auklėtojai, vaikų dalia tapo nepavydėtina. Ypač nedrausmingų. Kalugoje tokie buvo atiduoti absoliučiai Juano Modesto - generolo, mokyklą išėjusio 5-ajame pulke - ir Listerio valdžiai⁴².

1941 m., kaip liudija Jésus Hernándezas, 50% vaikų sirgo tuberkulioze, 750 (taigi 15%) mirė iki išsikraustant 1941 m. Jaunuoliai atsidūrė Urale ir Centriniame Sibire, Kokande. Jie būrėsi į vagių gaujas, merginos užsiiminėjo prostitucija. Kai kurie nusižudė. Anot Jésus Hernándezo, iš 5000 vaikų 2000 mirė⁴³. 1947 m., minint dešimtąsias atvykimo į SSRS metines, Maskvos Stanislavskio teatre susirinko 2000 jaunų ispanų. 1956 m. rugsėjį 534 išvyko į Ispaniją. Galiausiai iš jų visų sugrįžo tik 1500.

Kitų ispanų laukė „gyvenimas ir mirtis SSRS". Turima galvoje jūreiviai ir aviatoriai nekomunistai, savo noru atvažiavę mokytis. EI Campesino'ui pavyko sužinoti apie 218 jaunų aviatorių, 1938 m. atvykusių į Kirovabadą šešių septynių mėnesių mokomajai praktikai, likimą. 1939 m. pabaigoje pulkininkas Martinezas Cartonas, IKP Politinio biuro narys ir NKVD agentas, jiems liepė pasirinkti: arba likti SSRS, arba išvažiuoti į užsienį. Tie, kurie panoro išvykti iš SSRS, buvo pasiųsti į gamyklą. 1939 m. rugsėjo 1 d. visi buvo areštuoti, jiems iškeltos bylos. Kai kurie buvo kankinami, kiti nužudyti Lubiankoje, dauguma nuteisti dešimčiai arba penkiolikai metų lagerio. Iš grupės, pasiųstos į Pečioralijevą, nė vienas neišliko gyvas. Iš tų 218 aviatorių išgyveno tik pustuzinis.

1947 m. keletui pabėgėlių pasisekė ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Pasilikusiems buvo pasiūlyta pasirašyti, jog lieka gyventi SSRS. 1948 m. balandį José Esteras (Mauthauzeno koncentracijos stovyklos politinis kalinys Nr. 64553) ir José Domenechas (Noengamo politinis kalinys Nr. 40202) Ispanų politinių tremtinių ir kalinių federacijos (Federacion Española de Deportados e Internados Politicos) vardu surengė Paryžiuje spaudos konferenciją, norėdami paskelbti surinktas žinias apie Karagandos lagerį Nr. 99 Kazachstane, į šiaurės vakarus nuo Balchašo ežero. Jie pasakė 59 tremtinių, iš kurių 24 buvo lėktuvų pilotai ir 33 jūreiviai, pavardes. 1948 m. kovo 1 dienos manifeste abudu buvę lagerininkai savo žygį šitaip apibūdino: „Tai svarbiausia mūsų pareiga, imperatyvas visiems, kurie patyrė badą, šaltį ir sielvartą gestapo ar SS inkvizitorių priespaudoje, tai pilietinė pareiga mūsų visų, kam žodžiai Laisvė ir Teisė turi tą pačią reikšmę, kuri aiškiai apibrėžta kodeksuose, iš solidarumo protestuoti ir reikalauti laisvės žmonėms, virš kurių kybo tikros mirties grėsmė".

Po Antrojo pasaulinio karo komunistai ir jų specialiosios tarnybos toliau dirbo oponentų likvidavimo darbą. Buvęs Leridos POUM vadovas Joanas Farré Gasso dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime, jis buvo Viši režimo areštuotas ir uždarytas į Muasako kalėjimą. Išėjęs į laisvę, norėjo pareiti pas žmoną į nedidelį prancūzų Katalonijos miestelį. Kelyje į Montobaną jį sulaikė partizanai komunistai - iš ispanų būrio - ir sušaudė vietoje44. Ši žmogžudystė pratęsė Ispanijos pilietinį karą arba tai, kas jame buvo liūdniausia: žmogžudystes, arba „likvidavimus", kurių aukomis tapo tūkstančiai pačių ryžtingiausių ir drąsiausių antifašistų. Ispanų atvejis rodo, kad komunistai, siekdami politinių tikslų, be jokio skirtumo naudojo tiek policines, tiek nusikalstamas priemones. Ir jeigu tikra teisybė, kad tarpukario Ispanija buvo pritvinkusi politinio ir socialinio smurto ir kad pilietinis karas atvėrė šiam smurtui kelią, tokia pat tikra teisybė, kad prie to, užsimaskavę kova prieš fašizmą, vadovaudamiesi SSRS interesais prisidėjo sovietai su savo visagale partija-valstybe, kuri pati yra gimusi iš karo ir prievartos.

Žinoma, svarbiausias Stalino ir jo patikėtinių tikslas buvo paimti savo kontrolėn respublikos likimą. Tam pasiekti „kairiosios" opozicijos - socialistų, anarchosindikalistų, poumininkų, trockininkų -likvidavimas buvo ne mažiau svarbus negu karinė pergalė prieš Franco.

¹ Kriminalinės policijos vyriausiosiosios valdybos statistikos, kurią 1934 m. rudenį Parlamentui pateikė buvęs vidaus reikalų ministras Miguelis Maura, duomenimis. Plg. Joaquin Maurin, Le Communisme en Espagne, New York, 1964. Apie jėgų santykius taip pat žr. Cerald Brenan, Le Labyrinthe espagnol. Origines sociales et politiques de la querre civile, Champ libre, 1984.

² Leonas Blumas jj pasirašė nenorom, spaudžiamas Anglijos ir radikalų, kurie bijojo įsivelti į karą su Vokietija. Blumas vos neatsistatydino, bet jj perkalbėjo Ispanijos ambasadorius socialistas Fernando Los Rios.

³ M. Ercoli, Particularités de la révolution espagnole, Bureau d'éditions, 1936.

⁴ Dolorès Ibarruri, Pour la victoire. Articles et discours, 1936-1938, ESI, 1938. Jef Last, Lettres d'Espagne, Gallimard, 1939.

⁶ Antonio Elorza, Le Front populaire espagnol à travers les archives du Komintern, Une histoire en révolution? Du bon usage des archives, de Moscou et d'ailleurs, Éditions universitaires de Dijon, 1996.

⁴⁴ Julian Gorkin, op. cit., p. 192; René Dazy, op. cit., p. 247-249. 1944, Les Dossiers noirs d'une certaine résistance... Trajectoire du fascizme rouge, Perpignan, Édition du CES, 1984. Knygoje kalbama apie komunistų likviduotą į Prancūziją pabėgusių ispanų antifašistų Nacionalinę ispanų sąjungą.

• Ankstesnis
• Sekantis