LAOSAS: BĖGANTYS IŠ ŠALIES GYVENTOJAI
LAOSAS: BĖGANTYS IŠ ŠALIES GYVENTOJAI
Visi girdėjo kalbant apie Vietnamo boat people dramą. Bet iš Laoso, 1975 m. tapusio komunistiniu rutuliojantis Pietų Vietnamo įvykiams, išbėgo proporcijos atžvilgiu dar daugiau žmonių. Juk pakakdavo tik perplaukti Mekongą, kad atsidurtum Tailande, o dauguma laosiečių gyvena šios upės slėnyje arba netoli jos; taigi upės ilgumas, gana nuosaikios valdžios represinės priemonės leido lengviau išvykti iš šalies. Iš jos pabėgo maždaug 300 000 žmonių (10% visų šalies gyventojų), kurių 30% sudarė svarbi H'mongo kalnų tautinė mažuma (apie 100 000 žmonių), be abejo, 90% - iš intelektualų, specialistų ir valdininkų sluoksnių. Taigi apskritai daug, ir ne be reikalo kyla klausimas - kodėl. Komunistinėje Azijoje tiktai iš Šiaurės Korėjos, ko gero, dėl korėjietiško konflikto proporcingai pasitraukė daugiau.
Nuo 1945 m. Laoso likimas visą laiką buvo glaudžiai susijęs su Vietnamo likimu ir nuo jo priklausė. Prancūzai, vėliau amerikiečiai Laose palaikė, suprantama, karine jėga, monarchinę valdžią, kurioje vyravo dešiniosios pakraipos jėgos. Vietnamo komunistai ten sustiprino mažąjį Pathet Lao, kurį valdė keletas vietinių komunistų (dažnai asmeniniais ryšiais susijusių su Vietnamu); Pathet Lao visuomet priklausė nuo jų kariniu požiūriu. Labai retai gyvenami šalies rytai buvo tiesiogiai įtraukti į amerikietiškojo laikotarpio vietnamietišką konfliktą: pro rytus ėjo gyvybiškai svarbūs Ho Chi Minho keliai; amerikiečių aviacija bombardavo be atvangos, ir Amerikos slaptosioms tarnyboms pavyko didelę dalį H'mongo gyventojų įtraukti į galingą antikomunistinį ginkluotą judėjimą. Nelabai aštriame ir nereguliariame konflikte ypatingų žiaurumų nepastebėta. 1975 m. komunistai kontroliavo tris ketvirtadalius šalies rytinės teritorijos, bet tik vieną trečdalį jos gyventojų; likusieji, kuriuos sudarė apie 600 000 vidaus pabėgėlių (kas penktas laosietis), įsikūrė prie Mekongo, vakaruose.
Naujai persigrupavus Indokinijos karinėms jėgoms valdžia buvo paimta taikiai: tarytum azijietiškas „Prahos smūgio" atkartoji mas. Buvęs premjeras, palankus neutraliteto politikai, Suvanna Phuma tampa naujos santvarkos, kuriai atstovavo nuverstajam karaliui artimas princas Suphanuvongas, specialiuoju patarėju. Vis dėlto naujoji liaudies demokratinė respublika pasuko vietnamiečių pavyzdžiu: beveik visi senosios santvarkos valdininkai (maždaug 30 000) buvo išsiųsti į „seminarą" - perauklėjimo stovyklą, dažnai į kenksmingas, izoliuotas ir artimas Vietnamui šiaurės ir rytų provincijas; jie ten išbuvo vidutiniškai penkerius metus. Labiausiai užkietėję „nusikaltėliai" (armijos ir policijos karininkai), kurių skaičius siekė maždaug 3000, buvo internuoti Nam Ngumo salų griežto režimo stovyklose. Sena karališkoji šeima 1977 m. buvo areštuota, ir paskutinis princas - sosto paveldėtojas - mirė kalėjime. Visa tai leidžia suprasti, kodėl daugelis traukėsi iš šalies, o tai virsdavo tikra tragedija: atsitikdavo taip, kad į bėglius būdavo šaudoma.
Palyginus su vietnamietiškuoju modeliu pažymėtina, kad keli tūkstančiai, daugiausia H'mongo, kovotojų atkakliai tęsė antikomunistinį partizaninį karą. Tie kovotojai kėlė tokį nerimą valdžiai, kad 1977 m. ji liepė juos bombarduoti iš lėktuvų. Liudininkai primygtinai kalba apie valdžios panaudotus cheminius ir bakteriologinius „geltonuosius lietus", bet tas faktas niekados nepasitvirtino. Tikras dalykas tas, kad šis partizaninis karas, sekęs po H'mongo karinės mobilizacijos, davė pradžią masiniam traukimuisi iš šalies. Nuo 1975 m. ilgos H'mongo civilių gyventojų voros patraukė Tailando link; įvyko bent jau vienas rimtas susidūrimas su komunistų armija, o apskritai bėgliai patyrė iki 45 000 aukų (nužudytų ar mirusių nuo išsekimo); tų skaičių neįmanoma patikrinti. 1991 m. 55 000 laosiečių, kurių 45 000 buvo kalniečiai (daugiausia H'mongo), Tailando stovyklose laukė, kur jiems bus paskirta apsigyventi (kai kurie rado prieglobstį prancūzų Gvianoje...).
Keletas valymų (tiesa, be kraujo liejimo) taip pat papurtė valstybės ir partijos vadovybę: 1979 m., kai buvo nutraukti santykiai su Kinija; 1990 m., kai kam susigundžius panašia kaip Rytų Europoje įvykių raida. 1988 m. išvedus 50 000 Vietnamo kareivių, spartus ekonomikos liberalizavimas, sienos su Tailandu atidarymas sumažino įtampą. Nebeliko politinių kalinių, o komunistinė propaganda pritilo. Bet tik keletas tūkstančių bėglių sugrįžo atgal į savąją „tūkstančio dramblių" šalį. Šios nepaprastai skurdžios ir atsilikusios šalies ryšių stiprinimas su kvalifikuota ir pasiturinčia išeivija yra pagrindinis būsimo stabilumo garantas62.
62 Aukščiau pateikta informacija daugiausia paimta iš Martin Stuart-Fox (leid.), Con-temporary Laos Studies in the Politics and the Society of the Lao People's Démocratie Republic, Saint Lucia, University of Queensland Press, 1982; Martin Stuart-Fox et Mary Koogman, Historical Dictionary of Laos, Metuchen & London, Scarecrow Press, 1992, ir iš pašnekesio su Christianu Culasu, kuriam esu nuoširdžiai dėkingas.
