Partizanai: Istorija ir dabartis

2. CENTRINĖ IR PIETRYČIŲ EUROPA

Karel Bartosek

2.      Centrinė ir Pietryčių Europa

„IMPORTUOTAS" TERORAS?

Centrinės Europos erdvėje siaubas mintyse turėtų sietis su karu. Aukščiausią išraišką jis pasiekė pirmoje XX amžiaus pusėje. Antrasis pasaulinis karas, beje, prasidėjęs šioje teritorijoje, toli pranoko generolo Ludendorffo sampratą apie „totalinį karą". „Mirties demokratizacija" (Miguelis Abensouras) šį kartą palietė dešimtis milijonų žmonių, išnaikinimas susiliejo su karo idėja. Nacių žiaurumai užgriuvo civilius gyventojus, ypač kai prasidėjo žydų žudynės. Skaičiai iškalbingai byloja: Lenkijoje kareivių žuvo 320 000, o civilių -5,5 milijono; Vengrijoje atitinkamai 140 000 ir 300 000; Čekoslovakijoje nuo 80 iki 90% visų žuvusių buvo civiliai...

Vis dėlto didysis karo siaubas nesibaigė sulig Vokietijos pralaimėjimu. Įvairių kraštų gyventojams pirmiausia teko patirti „tautinius valymus", kurie šiame regione įgavo ypatingą pobūdį įžengus Raudonajai armijai, komunistinio režimo „kumščiui". Šios armijos politiniai komisarai ir specialiosios tarnybos - SMERŠ ir NKVD - kibo į valymus iš pagrindų. Ypač tose valstybėse, kurių kariuomenės pulkai buvo pasiųsti į frontą prieš Sovietų Sąjungą - Vengrijoje, Rumunijoje, Slovakijoje: ten šimtai tūkstančių žmonių buvo ištremta, šį sykį į sovietų Gulagą (vis dar nustatinėjamas tikslus jų skaičius).

Kaip rodo naujausi vengrų ir rusų tyrimai, pasirodę atsivėrus archyvams, - tyrinėtojai atsargiai vertina tikslius skaičius, - ištremta šimtai tūkstančių žmonių, tiek kareivių, tiek civilių, nuo trylikamečių vaikų iki aštuoniasdešimtmečių senių: iš Užkarpatės Ukrainos, kuri priklausė Čekoslovakijai, o po 1938 m. Miuncheno sutarčių buvo okupuota vengrų ir galop 1944 m. aneksuota Sovietų Sąjungos, - apie 40 000; iš Vengrijos, turėjusios apie devynis milijonus gyventojų, tada galėjo būti ištremta daugiau kaip 600 000, o sovietų statistika mini tik 526 604. Šis skaičius rodo, kiek atvyko į lagerius kalinių, ir neatspindi mirusių persiuntimo lageriuose Rumunijoje (Brasso - Brašovo, Temesvaro - Timišoaros, Maramosszigeto - Maramurešo lageriai), Moldavijoje (Foscani) ir Besarabijoje (Balty) ar Galicijoje (Šamboro). Juos perėjo maždaug 75% tremiamųjų. Tarp jų buvo ir žydų, kurie buvo įstoję į Vengrijos armijos darbo batalionus. Du trečdaliai šitų kalinių buvo sugrūsti į darbo stovyklas, o trečdalis (civilių) - į internavimo stovyklas, kuriose mirtingumas, ypač per epidemijas, buvo dvigubai didesnis. Dabartiniais skaičiavimais, apie 200 000 iš Vengrijos išvežtų žmonių, tarp jų ir asmenys, priklausantys vokiečių, po 1920 m. atvykusių rusų, prancūzų bei Vengrijoje įsikūrusių lenkų nacionalinėms mažumoms, niekada nebesugrįžo atgal¹ .

Tik dalis valymų buvo „liaudies" ar „ypatingųjų" tribunolų įforminti; karui baigiantis ir pirmaisiais pokario metais vyravo neteisminis persekiojimas panaudojant smurtą (egzekucijos, žmogžudystės, kankinimai, įkaitų ėmimas), kerojęs dėl įstatymų stokos ar nepaisymo, negerbiant tarptautinių konvencijų dėl karo belaisvių bei civilių gyventojų. Šioje srityje pasižymėjo Bulgarija, kuri tuo metu turėjo septynis milijonus gyventojų. Kitą dieną po 1944 m. rugsėjo devintosios, datos, kai Patriotinis frontas paėmė valdžią ir į šalį įžengė Raudonoji armija, ėmė veikti liaudies milicija ir Valstybės saugumas, abu kontroliuojami komunistų. Spalio 6 d. atskiru dekretu įsteigti „liaudies tribunolai". 1945 m. kovo mėnesį jie jau buvo paskelbę 10 897 nuosprendžius 131 procese ir pasmerkę mirti 2138 žmones. Tarp pastarųjų - regentai, taip pat ir karaliaus Boriso III brolis, dauguma parlamentų ir vyriausybių po 1941 m. narių, aukščiausieji karininkai, policininkai, teisėjai, pramonininkai, žurnalistai. Tačiau, specialistų teigimu, daugiausia gyvybių, nuo 30 000 iki 40 000, nusinešė „stichiškas valymas", ypač buvo naikinama vietos diduomenė, merai, mokytojai, popai, komersantai. Liudytojų, kurie nepabijojo kalbėti, dėka nuo 1989 m. pradedama atrasti ligi tol nežinomus bendrus griovius su nužudytųjų palaikais. Tačiau Bulgarija nebuvo siuntusi savo kariuomenės prieš Sovietų Sąjungą ir buvo išgelbėjusi nuo genocido didžiąją dalį savo žydų. Norint įsivaizduoti šią šalį užgriuvusias komunistų represijas, verta prisiminti 1923-1944 m. periodo aukas valdant senajam režimui, kuris Europoje dažnai būdavo apibūdinamas kaip diktatorinis. Po vieno naujojo Parlamento tyrimo 1945 m. suskaičiuotos 5632 to laikotarpio aukos: nužudytų, nuteistų mirti, mirusiųjų kalėjime ar tuoj po kalėjimo². Nuo 1941 iki 1944, antifašistinės rezistencijos ir represijų prieš ją metais, nuteista mirti ir nubausta mirtimi 357 žmonės, ir ne vien rezistentai.

Valymas su Raudonosios armijos apsauga tam tikruose visuomenės sluoksniuose žadino didesnę ar mažesnę baimę, mat jis paliesdavo ne vien tuos, kurie uoliai palaikė nacius ar vietinius fašistus, - jų persekiojimą dar būtų galima pateisinti, - bet ir daug kitų, šiaip prisitaikiusių ar niekuo nekaltų žmonių.

Viename bulgarų dokumentiniame filme, sukurtame dešimtojo dešimtmečio pradžioje, jau žlugus komunistiniam režimui, moteris pasakoja epizodą iš 1944 m. rudens: „Pirmąkart areštavus mano tėvą, rytojaus dieną apie vidurdienį į mūsų namus atėjo policininkas ir įteikė motinai šaukimą 5 valandą prisistatyti į dešimtąjį policijos postą. Motina apsirengė, ji buvo labai graži moteris, labai švelnus žmogus, ir išėjo. Mes, trejetas vaikų, jos laukėme laukėme. Ji grįžo naktį pusę antros, balta kaip drobė, susiglamžiusi, suplėšytais drabužiais. Vos įžengusi į vidų, priėjo prie krosnies, atidarė dureles, pradėjo nusirenginėti ir nusirengusi viską sudegino. Paskui išsimaudė vonioje ir tik tada mus apkabino. Sugulėme. Kitą dieną ji pirmą kartą pabandė nusižudyti, vėliau mėgino dar tris kartus, paskui du kartus nuodijosi. Jinai iki šiol gyva, aš ja rūpinuosi ... ji psichinė ligonė. Ką jai padarė, mums niekada nepavyko sužinoti"³.

Tuo laikotarpiu, po „Raudonosios armijos išvaduotojos" saule, kuri, anot vėlesnės komunistinės propagandos, turėjo šviesti amžinai, siautėjo skundikai ir buvo pilna prisiplakėlių. Šį istorijos tarpsnį lydi tam tikra asmens tapatybės krizė, apėmusi tiek „prisitaikėlius", pasyvius budelių bendrininkus, tiek dažnai labiausiai nukentėjusias aukas, žydus. Rosensweigai nuo šiol norės vadintis Rosanskiais, o Breitenfeldai Baresais...

Teroro pasėta baimė ir nerimas Centrinėje ir Pietryčių Europoje čia dar neišnyksta. Karą pratęsusi ginkluota kova prieš naująją valdžią ypač nesiliauja Lenkijoje, taip pat, atsikrausčius iš Ukrainos išvytiems „Banderos pulkams", 1947 m. apima Slovakiją. Ginkluoti būriai, suformuoti iš buvusių fašistinės Geležinės gvardijos narių, pasivadinę „Juodaisiais apsiaustais", siautėja Rumunijos Karpatuose. Centrinė Europa dar tebėra ir karingojo antisemitizmo arena: paskutiniai Europos istorijoje mėginimai sukelti pogromus vyko 1946 m. čia - Lenkijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje. Nauja žydų tragedija vos pasibaigus karo skerdynėms - tai taip pat drama tų tautų, kuriose pasireiškė „neoantisemitizmas", kaip pasakė didysis vengrų mąstytojas Istvanas Bibo. Ir prievarta jau matuojama nauju mastu.

Agresyvus antivokiškas nacionalizmas, suprantama, iš dalies paaiškinamas nesena praeitimi ir nacių Vokietijos represijomis, tapo dideliu balastu kai kurių šalių evoliucijai ir gerokai kliudė prigyti demokratiškai elgsenai. Kai buvo iškeldinami milijonai žmonių, priklausančių vokiečių nacionalinei mažumai - kai kurių šaknys šiame regione siekė XIII amžių, - prievarta buvo tapusi kasdienybe: 6,3 milijono vokiečių turėjo palikti savo namų židinį Lenkijos susigrąžintose teritorijose; 2,3 milijono išvaryta iš Čekoslovakijos, 200 000 iš Vengrijos, daugiau kaip 100 000 iš Jugoslavijos... Globaliniai skaičiai neleidžia užmiršti milijonų individualių dramų: kai vyrai kareiviai daugiausia kankinosi karo belaisvių stovyklose, moterys, vaikai ir seniai turėjo palikti savo namus, butus, krautuves, dirbtuves ar fermas. Dar iki „oficialaus" iškeldinimo, kuriam 1945 m. vasarą davė sutikimą sąjungininkai, kai kuriose vietovėse pasitaikė „stichiškų iškeldinimų". Per tą vokiečių medžioklę įsišėlę čekų nacionalistai išžudė kelis tūkstančius civilių.

Taigi teroro pradų Centrinėje Europoje buvo dar prieš įsitvirtinant komunistiniams režimams, prievartos persmelkti dažnai būdavo dar neseniai patirti įvykiai tose šalyse, socialinė ir dvasinė tikrovė. Dėl to jų gyventojai pasijuto juo labiau negalį pasipriešinti naujai žiaurumų bangai, kuri netruko užgriūti.

Naujosios prievartos įrankiais ypač tapo komunistų partijos. Jų vadovai ir jų aparatai buvo ištikimi bolševikinės doktrinos, „praturtintos" Josifo Stalino vadovaujamos Sovietų Sąjungos patyrimo, auklėtiniai. Žinome iš ankstesnių skyrių, kad bet kokios jų veiklos tikslas vienas: visais būdais užtikrinti komunistų valdžios monopolį, arba „vadovaujantį Partijos vaidmenį". Kalbama ne apie kokias nors valdžios dalybas, valdžių atskyrimą, politinį pliuralizmą ar parlamentinę demokratiją, net jei parlamentinis režimas ir būdavo formaliai išsaugotas. Sovietų Sąjunga, apgaubta pergalės prieš nacių Vokietiją ir jos sąjungininkus aureolės, anais laikais buvo vaizduojama kaip pagrindinė revoliucinė jėga, visapusiškas jos kelrodis. Vietos komunistų jėgos, žinoma, turėjo derinti savo veiklą su pasaulinio komunizmo centru - Maskva ir jo vadu Stalinu, o ypač paklusti.

Nuo išsilaisvinimo sąjūdžio komunistai valdžios monopolį praktiškai buvo užsitikrinę dviejose šalyse: Jugoslavijoje, kur jiems vadovavo Josipas Broz Tito, ir Albanijoje, kur KP valdžią buvo užsigrobęs Enveras Hoxha. Abiejose šalyse komunistai dominavo pasipriešinimo kovoje prieš įsiveržusius nacius ar italus ir, nepaisydami jokio išorinio, net ir Sovietų Sąjungos, spaudimo, tik trumpą laiką sutiko dalytis valdžia su kitomis politinėmis jėgomis.

Reta istorijoje atvejų, kad įkurdinant naują valdžią būtų išlieta šitiek kraujo kaip Jugoslavijoje (iš penkiolikos su puse milijono gyventojų - apie milijoną aukų); pilietiniai, etniniai, ideologiniai ir religiniai karai nusinešė daugiau aukų negu - veiksmingas ir sąjungininkų įvertintas - karas su okupantais arba okupantų represijos, kurių pagrindinės aukos kai kuriuose rajonuose buvo civiliai, dažniausiai moterys, vaikai ir seniai. Šis iš tiesų brolžudiškas karas, turįs genocido elementų, karas, kuriame kartais brolis kaudavosi prieš brolį, galop baigėsi tokiu „valymu", kad išsivadavimo dieną šalyje nedaug teliko politinių varžovų komunistams ir jų vadui Tito, kuris, beje, skubėjo kuo greičiau juos pašalinti. Panašiai susiklostė reikalai ir kaimyninėje Albanijoje, beje, su jugoslavų komunistų talka.

Kitose Centrinės ir Pietryčių Europos šalyse - išskyrus Čekoslovakiją - komunistų partijos, turinčios vos po keletą tūkstančių narių, prieš karą užėmė ne itin reikšmingą vietą. Pvz., bulgarų komunistų partija, turėjusi nemažą įtaką 1919-1923 m., vėliau nuėjo į pogrindį, tačiau labai aktyviai reiškėsi pasipriešinimo kovoje. Užsitikrinusios Raudonosios armijos paramą ir pasinaudojusios to meto konjunktūra, komunistų partijos tapo svarbia politine jėga. Beveik visur, įėjusios į naujas vyriausybes, jos kontroliuodavo represines (Vidaus reikalų ir Teisingumo) arba joms artimas (Gynybos) ministerijas. Nuo 1944-1945 m. vidaus reikalų ministrų portfelius komunistai gavo Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, teisingumo - Bulgarijoje, Rumunijoje, gynybos - Čekoslovakijoje. Čekoslovakijos ir Bulgarijos gynybos ministrai, generolai Ludvikas Svoboda ir Damianas Velčevas, abu slapta buvo komunistai. Jie turėjo savų žmonių slaptosios policijos vadovybėse, Valstybės saugume, - kuris Bulgarijoje vadinosi Daržavna Sigurnost, o Vengrijoje - Aliam Vedelmi Osztaly, AVO (vėliau AVH), ir armijos žvalgybos tarnybose. Rumunijoje Specialiajai tarnybai, garsiojo Securitate pirmtakei, vadovavo buvęs armijos karininkas Emilis Bodnaras, Cristinos Boico teigimu, sovietų agentas nuo ketvirtojo dešimtmečio⁴. Komunistai visur pirmiausia įsteigdavo teroro aparatą. Dėl absoliučios AVO kontrolės VKP generalinis sekretorius Matyas Rákóczi taip pareiškė: „Tai vienintelė institucija, kurios, turėdami galvoje mūsų jėgų santykį, visą valdymą pasiliekame sau, kategoriškai atsisakydami ja dalytis su kitomis koalicijos partijomis"⁵.

Politinės bylos sąjungininkams nekomunistams

Atsitiktinės kai kurių tuometinių komunistų vadovų kalbos apie galimus „nacionalinius kelius į socializmą" be sovietinio tipo „proletariato diktatūros" visoms Centrinės ir Pietryčių Europos komunistų partijoms tiko kaip širma tikriesiems planams pridengti. Tų planų esmė buvo įvesti jau išbandytą po 1917 metų Rusijoje bolševikų doktriną ir praktiką. Represijos rėmėsi „išbandyta" ir „įtvirtinta" logika. Kaip bolševikai pašalino eserus ir kitus savo sąjungininkus 1917 m. spalį, taip 1946 m. stropūs jų mokiniai likvidavo savo koalicijos partnerius. Beje, komentatoriai kalba apie šių šalių „sovietizacijos procesą" ir Maskvos parengtą strateginį planą... Tai Stalinas nurodė atsisakyti Marshallo plano 1947 m. vasarą ir inspiravo Komunistų partijų informacijos biuro (Kominformo) įkūrimą 1947 m. rugsėjį, kad galėtų dar geriau kontroliuoti valdžioje esančias partijas.

Žinoma, mums rūpimų šalių raidoje būta ir skirtumų. Tačiau visur komunistų partijos siekė ilgam sunaikinti priešininkus ir realius ar potencialius politinius, ideologinius, dvasinius konkurentus. Doktrina reikalavo, kad jie būtų pašalinti visiems laikams, ir tam tinka visos priemonės, nuo mirties nuosprendžio, egzekucijos ar ilgalaikio įkalinimo iki priverstinės tremties į Vakarus - ši procedūra ne tokia žiauri, bet ji susilpnindavo antikomunistinio pasipriešinimo jėgas ir tebėra nepakankamai šių šalių istorijų tyrinėtojų įvertinta. Nejaugi „teisė į tėvynę, į namų židinį" nepriklauso prie pagrindinių žmogaus teisių?

1944-1945 m. dešimtys tūkstančių vengrų, slovakų, lenkų ir kitų vietos gyventojų paliko savo šalį bijodami Raudonosios armijos.

Dar nepaleidus į darbą kitokių represijų, pirmiausia imtasi politinių procesų prieš kitų partijų vadovus, partijų, kurios neįėjo į nacių okupantų ar vietinių fašistų „kolaborantų" kategoriją, o priešingai, priklausė rezistencijai, buvo perėjusios kalėjimus ir vietos fašistinių režimų arba nacių lagerius. Tie procesai, tiesiogiai kontroliuojami Raudonosios armijos, prasidėjo šalyse, buvusiose Vokietijos sąjungininkėse (Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje). 1944 m. įkurtose ir iki 1947 m. veikusiose bendrose sąjungininkų komisijose vyravo sovietų kariškiai ir primesdavo joms savo požiūrį. Vengrijoje smulkiųjų savininkų partija, 1945 m. rinkimuose susižėrusi 57% balsų, tapo ne tik politinių intrigų, bet ir stambių policinių operacijų objektu. 1947 m. Vidaus reikalų ministerija, komunisto, buvusio interbrigadų nario Ispanijoje, vėliau, karo pabaigoje, savos šalies rezistencijos vadovo Laszlo Rajko kontroliuojama, paskelbė atskleidusi „sąmokslą prieš valstybę" ir apkaltino „Vengrų bendruomenės" grupę, kuri buvo susikūrusi karo metais pogrindyje ir kovojo prieš okupantus vokiečius. Policija suėmė vieną smulkiųjų savininkų partijos ministrą ir keletą deputatų, tariamųjų sąmokslininkų vadas György Donathas buvo pasmerktas mirti ir sušaudytas, kiti jo draugai nuteisti ilgus metus kalėti.

1947 m. vasarį šios galingosios partijos generalinis sekretorius Béla Kovacsas buvo sovietų valdžios organų areštuotas už „sąmokslą prieš Raudonosios armijos saugumą". Jis buvo laikomas Sovietų Sąjungoje iki 1956 m. Aukų skaičius sparčiai didėjo, mat komunistų policijai visada atrodydavo, kad tiek Vengrijoje, tiek visur kitur bet koks sąmokslas turi daug „atšakų".

Praėjus dvejiems metams po karo, pirmutinė Vengrijos partija buvo likusi „be galvos ir be kojų"⁶ . Paskui Béla Kovacsą jos iškiliausi atstovai buvo arba ištremti, arba įkalinti: Tarybos pirmininkas Ferencas Nagy, jo pirmtakas Zoltanas Tildy, Nacionalinės asamblėjos pirmininkas Béla Varga, Budapešto meras Jozsefas Kövago. Su jais - dešimtys deputatų ir šios partijos veikėjų. Tarp 1947 m. pabaigos ir 1949 m. pradžios buvo paleista nepriklausomybės partija ir demokratinė liaudies partija.l „Dešros taktika", vėliau, kalbant apie smulkiųjų savininkų partiją, išliaupsinta Vengrijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Matyaso Rákóczi, sugrįžusio iš Maskvos su Raudonąja armija, rekomenduoja, kad priešininkai būtų šalinami vienas po kito, griežinėliais. Ir garantuoja, kad tie dešros griežinėliai niekada nesukels virškinimo sutrikimų...

1948 m. vasarį, areštavus tuometinį pramonės viceministrą Justusą Kelemeną, Vengrijoje prasidėjo socialdemokratų persekiojimas. Regis, tai persimetė - aplenkus Lenkiją - iš Bulgarijos, kur 1946 m. birželį penkerius metus kalėti buvo nuteistas socialdemokratų lyderis Krastiu Pastuchovas. Iki 1946 m. vasaros penkiolika Kostos Lulčevo vadovaujamos nepriklausomos socialdemokratijos Centro komiteto narių jau buvo pasodinti. Pats Lulčevas, kaip ir kiti vadovai, suimtas 1948 m. ir lapkritį nuteistas penkiolika metų kalėti. 1948 m. jis pasiekė Rumuniją, kur gegužės mėnesį buvo įkalinti Konstantinas Titelis Petrescu ir Antonas Dimitriu, vienas nepriklausomos socialdemokratų partijos pirmininkas, kitas jos generalinis sekretorius. Ši represija skaudžiai palietė visus priverstinio socialdemokratų partijų susijungimo su dominuojančiomis komunistų partijomis priešininkus. Po išsivadavimo paaiškėjo, kad įpirštas aljansas yra grynai taktinis manevras. Niekada komunistiniuose režimuose nebuvo vietos darbininkiško judėjimo pliuralizmui. Atskiras epizodas - socialdemokratų persekiojimas sovietų okupuotoje Vokietijos zonoje, tapusioje Vokietijos Demokratine Respublika. Tarp 1945 ir 1950 m. čia sovietiniai ir rytų vokiečių tribunolai nuteisė 5000 socialdemokratų, iš kurių 400 mirė kalinimo vietose. Paskutinis didelis to laikotarpio socialdemokratų procesas vyko Prahoje 1954 m. pabaigoje.

Bulgarijoje prieš 1946 m. spalio 27 d. rinkimus buvo nužudyti dvidešimt keturi agrarininkų partijos nariai. Jų vadovas Nikola Petkovas areštuotas 1947 m. birželio 5 d. Nacionalinės asamblėjos posėdžio vidury kartu su kitais dvidešimt keturiais deputatais. Jis buvo respublikonas frankofilas, po brolio, Agrarininkų sąjungos deputato, nužudymo (1924) septynerius metus praleidęs tremtyje Prancūzijoje. 1940 m. Petkovas keletą mėnesių išbuvo Gonda Voda lageryje, paskui namų arešte, per tą laiką pasirengė Patriotinio fronto įkūrimui, tarp to fronto rezistentų buvo ir komunistų. Karo pabaigoje jis tapo Tarybos vicepirmininku, bet atsistatydino, protestuodamas prieš komunistų mažumos vykdomų valymų terorą ir smurtą. Tapęs Jungtinės opozicijos vadu, šis buvęs komunistų sąjungininkas 1947 m. buvo apkaltintas „ginkluotu sąmokslu prieš vyriausybę". Rugpjūčio 5 d. prasidėjo Petkovo teismas, 16 d. paskelbtas mirties nuosprendis, o rugsėjo 23 d. jį pakorė. Tarp Petkovo areštą ir teismo bylą rengusių komunistų ir Valstybės saugumo veikėjų figūruoja toks Traičo Rostovas, kuris buvo pakartas po dvejų metų.

Kitose dviejose buvusių Vokietijos satelitų šalyse politinių bylų taikiniu pirmiausia tapo galingų agrarininkų partijų vadovai, par-tijų, kurios keletą kartų buvo prisidėjusios prie aljanso su Vokietija ardymo, o tai baigėsi Raudonosios armijos įžengimu. Rumunijoje po didelio proceso, pagrįsto policijos provokacijomis, Juliu Maniu ir lonas Mihalache 1947 m. spalį buvo nuteisti iki gyvos galvos, kartu su jais septyniolika kitų nacionalinės valstiečių partijos veikėjų. Šis procesas atvėrė kelią masiniam politikos žmonių nekomunistų persekiojimui. Juliu Maniu 1952 m. mirė kalėjime. Jau prieš 1946 m. lapkričio 18 d. rinkimus keletas politikų, tarp jų ir liberalas Vintila Bratianu, buvo karinio tribunolo nuteisti pagal sufabrikuotą kaltinimą, neva jie priklausę „teroristinei organizacijai".

Paskutinis Nikolos Petkovo žodis

Po prokuroro kaltinamosios kalbos, reikalavusios Nikolos Petkovo mirties, šis turėjo teisę į paskutinį žodį. Jis išsitraukė iš kišenės popierių ir ramiu balsu perskaitė:

„Ponai teisėjai [...], būdamas grynos sąžinės ir visiškai suvokdamas savo atsakomybę tiek prieš bulgarų teisingumą, tiek prieš visuomenę ir politinę organizaciją, kuriai priklausau ir dėl kurios visada esu pasirengęs atiduoti gyvybę, laikau pareiga pareikšti:

Aš niekada nedalyvavau ir neturėjau ketinimų dalyvauti nelegalioje veikloje, nukreiptoje prieš 1944 metų rugsėjo 9 dienos liaudies valdžią, kurios aš esu - su Agrarininkų sąjunga - vienas iš kūrėjų.

Priklausau Bulgarijos agrarininkų sąjungai nuo 1923 metų. Pagrindiniai jos ideologijos principai - taika, tvarka, teisėtumas ir liaudies valdžia, o vieninteliai jos ginklai - balsavimo biuletenis, gyvas žodis ir spauda. Bulgarijos agrarininkų sąjunga niekada nesigriebė jokių slaptų organizacijų ar konspiracinių veiksmų, ji niekada nėra dalyvavusi jokiame valstybės perversme, tačiau ne kartą yra tapusi jų auka".

Ir N. Petkovas prisimena 1923 m. birželio 9 d. bei 1934 m. gegužės 19 d. - „fašizmo Bulgarijoje pradžią", paskui savo atsistatydinimą iš vyriausybės.

„Jeigu būčiau, kaip ponai prokurorai tvirtina, ištroškęs valdžios ir karjeristas, ir šiandien tebebūčiau Bulgarijos Tarybos vicepirmininkas. Nuo to laiko, kai perėjau į opoziciją, iki arešto nenustojau darbavęsis vardan Agrarininkų sąjungos ir darbininkiškosios Komunistų partijos tarpusavio supratimo, kuris man atrodo istorinė būtinybė. Niekada netarnavau jokiai reakcijai nei šalies viduje, nei užsienyje.

Ponai teisėjai, jau lygiai dveji metai, kai nuo 1945-ųjų birželio 25 dienos prieš mane varoma žiauriausia ir negailestingiausia kampanija, su kokia tik yra tekę susidurti kokiam nors Bulgarijos politikui. Niekas iš mano asmeninio ar visuomeninio gyvenimo neliko nepaliesta. Tris kartus buvau simboliškai palaidotas Sofijoje ir apie dešimt kartų provincijoje. Pats esu skaitęs savo nekrologą prie Sofijos kapinių vartų. Iškenčiau tai nesiskųsdamas. Taip pat drąsiai iškęsiu viską, kas manęs laukia, nes tokia yra neišvengiama Bulgarijos politinė realybė.

Esu kuklus visuomeninio gyvenimo darbininkas ir neturiu teisės skųstis, nes du žmonės, šiandien visų pripažinti dideliais Valstybės veikėjais, Dimitrijus Petkovas ir Petko Petkovas, kaip išdavikai buvo nužudyti Sofijos gatvėse. (Nikola Petkovas daro užuominą apie savo tėvą Dimitrijų, 1907 m. kovo 11 d. nudėtą dviem šūviais į nugarą, tuometinį Tarybos pirmininką, ir savo brolį Petko, deputatą, 1924 m. birželio 14 d. gavusį revolverio kulką į krūtinę.)

Ponai teisėjai, esu įsitikinęs, kad atmesite politiką, kuriai ne vieta teismo salėje, ir remsitės vien nenuginčijamais faktais. Esu tikras, kad vadovaudamiesi vien savo, kaip teisėjų, sąžine - bent jau aš to tikiuosi -priimsite išteisinantį nuosprendį".

1947 m. rugpjūčio 16 d., išklausęs nuosprendį, kuris „bulgarų liaudies vardu" jį pasmerkė myriop - pakarti, Nikola Petkovas garsiai sušuko:

„Ne! Ne bulgarų liaudies vardu! Esu siunčiamas į mirtį jūsų užsienio šeimininkų, tų, sėdinčių Kremliuje ar kur kitur. Bulgarų liaudis, sutrypta kruvinos tironijos, kurią jūs norite pavaizduoti kaip justiciją, niekada nepatikės jūsų niekšystėmis!"

(Paul Vergnet ir jean Bernard-Derosne, L'affaire Petkov, Paris, Self, 1948,

p.188-192.)

Kalbant apie politines bylas, iškeltas buvusiems sąjungininkams, gyvas pavyzdys yra Čekoslovakija. Ji priklausė prie šalių nugalėtojų, ir jos atkūrimas 1945 m. privertė užmiršti slovakų valstybės aljansą su Vokietija. Beje, tą aljansą 1944 m. rugpjūčio pabaigoje nušlavė slovakų tautos sukilimas prieš nacių okupaciją. 1945 m. lapkritį, sutinkamai su sąjungininkų susitarimais, Raudonoji armija turėjo pasitraukti, lygiai kaip turėjo pasitraukti amerikiečiai, išvadavę Vakarų Bohemiją. 1946 m. gegužės mėnesio rinkimus laimėjo komunistų partija. Tačiau komunistai gavo mažumą Slovakijoje, kur demokratų partija surinko 62% balsų. Politikai, kurie po išsivadavimo dalijosi valdžia su komunistais, buvo įrodę savo atsidavimą laisvei ir demokratijai, nes dauguma jų dalyvavo užsienio ir vidaus pasipriešinime, įskaitant ir Slovakiją.

Čekoslovakų ir sovietų archyvų atvėrimas leido dar aštriau pajusti bolševikų partnerių-konkurentų niekšiškumą. 1929 m. gruodį jų vadas deputatas Klementas Gottwaldas, atsakydamas į kaltinimus, esą ČKP klauso Maskvos nurodymų, kartą Parlamente taip kalbėjo: „Mes esame čekoslovakų proletariato partija ir mūsų vyriausioji revoliucinė būstinė išties yra Maskva. Ir mes važiuojame į Maskvą mokytis, žinote ko? Mes važiuojame pas rusų bolševikus mokytis, kaip nusukti jums sprandus. O jūs žinote, kad rusų bolševikai yra šios srities meistrai"⁷.

Šis ryžtingasis „sprandų sukėjas", kaip ir komunistas Maurice'as Thorezas iš savamokslio darbininko tapęs bolševizuotos komunistų partijos vadu, po 1946 m. gegužės mėnesio rinkimų užkopė į Tarybos pirmininko postą. Tada jis tapo represijų dirigentu, iš pradžių užkulisiuose, paskui rampos šviesoje.

Slovakų demokratų partija pirmoji patyrė politines intrigas - į jas abejingai reagavo čekai nekomunistai, kartais persisunkę antislovakišku nacionalizmu - ir Valstybės saugumo provokacijas. 1947 m. rugsėjį komunistų kontroliuojama policija, visiškai išlaužusi iš piršto, pareiškė, jog atskleidė „antivalstybinį sąmokslą Slovakijoje". Po šios krizės demokratų partija slovakų vyriausybėje neteko daugumos, du iš trijų jos generalinių sekretorių buvo areštuoti.

Dar didesnį pagreitį represijos įgavo po „Prahos operacijos" 1948 m. vasarį ir plačiai atkėlė vartus ČKP valdžios monopoliui. Daugumos ministrų nekomunistų atsistatydinimas sukėlė krizę, jos pradžioje ar kiek vėliau kalėjime su kitais atsidūrė slovakas demokratų partijos pirmininkas ir Gottwaldo vyriausybės - iki tol, kol tas 1947 m. rudenį buvo priverstas atsistatydinti - vicepremjeras Janas Ursiny ir Prokopas Drtina, jo teisingumo ministras, abudu buvę rezistentai okupacijos metais.

Pirmieji dideli procesai, sukurpti kaip pakliuvo, slovakų demokratinės partijos vadovus užgriuvo 1948 m. balandį ir gegužę: dvidešimt penki iš jų buvo nuteisti, vienas trisdešimčiai metų kalėjimo. Atrodė, kad nuo to laiko svarbiausi teisminių ir policinių represijų tikslai tapo užbrėžti: buvo stengiamasi suduoti smūgį „priešams" armijoje ir saugumo tarnybose, taip pat politiniams vadovams liberaldemokratams arba demokratams socialistams, kurie iki 1948 m. vasario buvo sąjungininkai, dažnai labai nuoširdžiai palaikę bendradarbiavimą su komunistais.

Štai du tipiški to laikotarpio politiniai kaliniai.

Generolas Heliodoras Piką, didelis patriotas ir demokratas, turėjęs nemažą įtaką pasipriešinimui užsienyje. Būdamas bendradarbiavimo su komunistais šalininkas, jis tapo karinės čekoslovakų delegacijos į SSRS vadu 1941 m. pavasarį, taigi prieš birželio 22-ąją ir prieš vokiečiams užpuolant SSRS. Jo žygiai ir iniciatyvos dėl draugiško bendradarbiavimo su Maskva buvo žinomi nuo ketvirtojo dešimtmečio. Jo konfliktas su „sovietiniais organais" toks: jis dėjo pastangas, kad iš sovietinių lagerių ir kalėjimų būtų paleista daugiau kaip dešimt tūkstančių Čekoslovakijos piliečių, įkalintų 1938-1939 m. „už neteisėtą SSRS sienos perėjimą", ketindamas įtraukti juos į Sovietų Sąjungoje formuojamą čekoslovakų armiją. Generolo Pikos patriotizmas ir nuopelnai „demokratinei ir nacionalinei revoliucijai" buvo neginčijami, net ir po 1945 m., kai jis dirbo čekoslovakų armijos štabo viršininko pirmuoju pavaduotoju.

Nuo 1945 m. pabaigos jo veiklą atidžiai sekė karinės žvalgybos tarnybos, vadovaujamos artimai su sovietų specialiosiomis tarnybomis susijusio komunisto Bedricho Reicino. 1948 m. vasario pabaigoje generolas Piką buvo atleistas iš armijos. Gegužės pradžioje jis buvo areštuotas ir apkaltintas, esą karo metais britų tarnybų užsakymu žlugdęs čekoslovakų armijos Sovietų Sąjungoje operacijas, padaręs žalos SSRS ir Respublikos interesams... 1949 m. vasario 28 d. Valstybės tribunolas, įsteigtas 1948 m. vidury specialiai politinėms represijoms, Piką nuteisė mirti. 1949 m. birželio 21 d., 6 valandą ryto Pilzeno kalėjimo kieme jis buvo pakartas. B. Reicinas savo artimiesiems aiškiai atskleidė generolo likvidavimo motyvus: to reikalavo „sovietų organai", nes Piką „per daug žinojo apie sovietų žvalgybos tarnybas". Tuo, be abejo, galima paaiškinti ir paties Reicino likimą: jis buvo pakartas po trejų metų.

Pavyzdiniu galima laikyti ir Josefo Podsedniko atvejį. 1948 m. Podsednikas buvo Brno, Moravijos metropolio ir antrojo Čekoslovakijos miesto, meras. Į šį postą jis pateko po demokratiškų 1946 m. rinkimų kaip nacionalsocialistų partijos kandidatas. Ta partija buvo įkurta amžiaus pradžioje ir neturėjo nieko bendro su Hitlerio „nacionalsocializmu". Kaip pirmojo 1918 m. susikūrusios Respublikos prezidento Tomašo Masaryko demokratinių ir humanistinių idealų pasekėjas, atstovaujantis gana plačiam čekų socializmo sluoksniui, jis nuoširdžiai palaikė bendradarbiavimą su komunistais. Po 1948 m. vasario Brno meras ketino emigruoti, paskui to atsisakė ir rūpinosi tame krašte persekiojamais buvusiais savo partijos nariais (iki 1947 m. gruodžio 31 d. jų buvo daugiau kaip 60 000). 1948 m. rugsėjo 3 d. jis buvo suimtas už nelegalią veiklą, kurios tikslas atseit smurtu, išvien su „užsienio reakcija" ir t.t., nuversti režimą. 1949 m. kovo mėnesį Valstybės tribunolas jį nuteisė aštuoniolika metų kalėti. Su juo buvo nuteista dar 19 jo partijos narių (iš viso septyniasdešimt ketveriems metams kalėjimo). Visi bylos liudytojai buvo politiniai kaliniai, laukę savo teismo. Netrukus ryšium su „J. Podsedniko byla" buvo nuteista dar kelios grupės Pietų Moravijos regiono nacionalsocialistų, iš viso 32 nariai, į krūvą sudėjus, kalėti šešiasdešimt dvejus metus.

J. Podsedniko procesas buvo viešas. „Tame pirmame dideliame politiniame Valstybės tribunolo procese dalyvavo kelios dešimtys atsakingų ČKP pareigūnų su Otto Slingu [vienas iš vėliau nuteistų mirti Slanskio byloje] priešakyje, šis skelbiant nuosprendį smagiai juokėsi", - vėliau pasakojo Josefas Podsednikas, išėjęs iš kalėjimo tik 1963 m., atbuvęs daugiau kaip penkiolika metų bausmės.

Sąjungininkų demokratų ir socialistų eliminavimo proceso Čekoslovakijoje viršūnė buvo Milados Horakovos teismo procesas, vykęs Prahoje 1950 m. gegužės 31 d. - birželio 8 d. Buvo teisiama trylika žmonių, nacionalsocialistų, socialdemokratų, liaudies partijos ir vienos „trockininkų" partijų lyderių. Keturi, su jais ir Milada Horakova, nuteisti myriop, keturi - laisvės atėmimu iki gyvos galvos, penki gavo nuo penkiolikos iki dvidešimt aštuonerių metų (iš viso šimtas dešimt metų) kalėjimo. 1968 m., prasidėjus „Prahos pavasariui", išspausdintas Aukščiausiojo teismo raportas nurodo, kad buvo surengta 300 kitų su Milados Horakovos byla susijusių politinių procesų - nuteista daugiau kaip 7000 vien buvusių nacionalsocialistų partijos narių. Svarbiausi teismai vyko 1950 m. gegužės-liepos mėnesiais keliuose provincijos miestuose, pabrėžiant tariamo sąmokslo „nacionalinį užmojį": 35-iose bylose nuteisti 639 asmenys, iš jų 10 myriop, 48 - laisvės atėmimu iki gyvos galvos, o kiti iš viso 7850-čiai metų kalėjimo.

Keisti intelektualų komunistų žaidimai

1951 m. pabaigoje dar mažai buvo kalbama apie psichologines dramas. Švento Silvestro vakarą su Claire'a apie vidurnaktį iš vienos „šeimyninės" šventės atėjome į kitos mano „šeimos" vakarėlį, pas Pierre'ą Courtade'ą [žurnalistas ir rašytojas komunistas]. Visi buvo įsilinksminę. Visi buvo nusilesę. „Tik tavęs ir laukėme!" - išgirdau įėjęs.

Man paaiškino žaidimą. Jeanas Duvignaud [meno sociologas] tada pasakė, kad kiekviena epocha yra sukūrusi savo literatūros žanrą: graikai tragediją, Renesansas sonetą, klasicizmas eiliuotas penkių veiksmų dramas su trimis vienumais ir t. t. „Socializmo" amžius irgi sukūrė savo žanrą - Maskvos procesą. Taigi linksmuoliai įkaušę ir sumanė pažaisti teismą. Telaukė tik kaltinamojo. Tai yra manęs. Roger Vailland'as [rašytojas komunistas] buvo prokuroras, Courtade'as paskirtas gynėju. Man nebeliko nieko kito, tik užimti vietą ant kaltinamųjų suolo. Aš bergždžiai gyniausi, paskui įsitraukiau į žaidimą. Kaltinamoji išvada buvo negailestinga: buvau kaltinamas dešimties Kodekso straipsnių pažeidimu: ideologinės kovos sabotažu, bičiuIiavimusi su kultūriniu priešu, dalyvavimu šnipų kosmopolitų sąmoksle, filosofine išdavyste ir t. t. Kadangi man knietėjo per apklausą diskutuoti, prokuroras, advokatas, liudytojai susierzino. Mano advokato gynyba buvo baisi - man teliko teisė į lengvinančias aplinkybes, t. y. kuo greičiau išsivaduoti nuo gyvenimo naštos. Alkoholiui veikiant, pokštavimas virto košmaru, parodija, patyčiomis. Skaitant nuosprendį (mirties, žinoma), dvi moteris ištiko nervų priepuolis. Visi rėkė, verkė, ieškojo vaistinėlėje amoniako, vilgė rankšluosčius šaltu vandeniu. Prokuroras, advokatas, kaltinamasis palinko ties tomis besikamuojančiomis moterimis. Be abejo, aš vienintelis buvau negirtas. Bet aš buvau ne vienintelis, jautęs gėdą.

Šiandien nė kiek neabejoju: mes buvome išprotėję. Gal būna tik vienas proto blyksnis, kai kvailiojimas palengvina kaltės jausmą. Bet pirmiausia pamišėlis dažnai būna ne tas, nuo kurio beprotystė nuima atsakomybės naštą, o tas, kuris pasirinko kvailiojimą, kad ištrūktų iš smaugiančios virvės, tačiau nenori jos perkirsti. Mūsų beprotystė buvo tik istorinės beprotystės išdava. Mes įprasminome ir įkūnijome didesnę beprotystę.

(Claude Roy, Nous, Paris, Gallimard, coll. „Folio",

1980, p. 389-390.)

Milados Horakovos procesas epochinės reikšmės daugeliu atžvilgių: tai pirmasis procesas „didelis spektaklis" (posakis, pasiskolintas iš represijų specialisto, čekų istoriko Karelo Kaplano); tai pirmasis procesas, tiesiogiai surežisuotas „sovietinių patarėjų", specialiųjų tarnybų šulų, atvykusių talkinti represijoms paleidus mechanizmą, kuris iškart tapo „klasikiniu": spektaklio scenarijus tiksliai sustyguotas, „prisipažinimai" atmintinai iškalti, visam spektakliui pajungta didžiulė propagandos mašina ir t. t.

Šis procesas ženklina svarbų politinių, ir ne vien komunistinių, represijų Europoje etapą; buvo pakarta moteris, nepaprastai drąsi moteris, pasipriešinimo dalyvė nuo 1939 m. kovo mėnesio čekų žemių okupavimo, moteris, beveik penkerius metus kalinta nacių, moteris demokratė, kuri niekada neketino kovoti prieš komunistų diktatūrą ginklu...

Kodėl Vakarų viešoji nuomonė taip menkai tereagavo į šį komunistų nusikaltimą? Kodėl fiziko Alberto Einšteino protesto neparėmė didelė parašų kampanija? Kodėl pasipriešinimo dalyviai Prancūzijoje ar kur kitur nedemaskavo nusikaltimo visu balsu? Kodėl jie neišreiškė solidarumo su viena iš saviškių, kad išgelbėtų ją nuo kartuvių?

Pilietinės visuomenės griovimas

Semantinis chaosas, kuriame mums lemta gyventi, verčia mus, kad būtume gerai suprasti, patikslinti sąvokos „pilietinė visuomenė" reikšmę, nepretenduojant į galutinę nuomonę. Ši visuomenė vystosi vystantis kapitalizmui ir formuojantis šiuolaikinei valstybei. Būdama valstybinės valdžios atsvara, ji yra nuo tos valdžios nepriklausoma. Pirmiausia ji remiasi poreikių sistema, kur svarbiausia - privati ekonominė veikla. Pilietinės visuomenės individas pilnas poreikių, ji remiasi jo, kaip sąmoningo ir veiklaus subjekto, žmogiškosios laisvės įkūnytojo, vertybėmis. Šis individas yra egoistinis, nepriklausomas padaras (buržua) ir sykiu pilietis, kuriam rūpi visuomenės reikalai („bendruomeninis" žmogus). Filosofas ir politologas Lubomiras Sochoras pilietinę visuomenę apibrėžia kaip „visuomeninių virššeimyninių ir sykiu nevalstybinių institucijų visumą, kuri suburia visuomenės narius koordinuotai veiklai, tačiau turint savo nuomonę ir asmeninius interesus. Žinoma, su sąlyga, kad tos institucijos ir organizacijos būtų autonomiškos, o ne išvirtusios paravalstybiniais institutais, paprastais valstybinės valdžios „pavaros diržais"⁸. Prie pilietinės visuomenės institutų, atliekančių valstybės socialinės kontrolės funkcijas, priskiriame korporacijas ir asociacijas, Bažnyčias, profesines sąjungas, municipalitetus ir vietinės savivaldos organus (self-government), politines partijas, viešąją nuomonę.

Visai logiška, kad pagal nurodytą komunistinių represijų strategiją, siekiant įtvirtinti absoliučią valdžią, pirma reikėjo pašalinti politinius konkurentus ir visus, kurie turėjo arba galėjo turėti „realią valdžią"-tarp visų kitų ir armijos bei saugumo kadrus,-tada pulti pilietinės visuomenės institutus. Tas, kas norėjo užsitikrinti valdžios ir tiesos monopolį, privalėjo pakirsti jėgas, kurios turėjo ar galėjo turėti politinės bei moralinės galios: profesinių sąjungų ar politinius vadovus bei eilinius veikėjus, dvasininkus, žurnalistus, rašytojus ir t.t. Aukomis dažnai būdavo pasirenkami asmenys, užimą svarbiausius postus pilietinės visuomenės institutuose - partijose, Bažnyčioje, profesinėse sąjungose, religiniuose ordinuose, asociacijose, spaudos organuose, vietinėse savivaldose.

Turbūt reikėtų paminėti „tarptautinį" aukų pasirinkimo pobūdį. Valdžia, visiškai priklausoma nuo Sovietų Sąjungos, įsakė nukirsti visus, ligi tol be galo turtingus, pilietinės visuomenės saitus su užsieniu. Socialdemokratai, katalikai, trockininkai, protestantai ir t. t. buvo persekiojami ne vien už savo veiklą šalies viduje, bet ir kaip atstovai tam tikrų judėjimų, tradiciškai puoselėjančių tvirtus ir vaisingus ryšius su užsieniu. Pasaulinės SSRS strategijos interesai ir tikslai reikalavo tuos ryšius išardyti.

Naujosiose „liaudies demokratijose" pilietinė visuomenė buvo silpnoka. Prieš karą jai suklestėti trukdė autoritariniai arba pusiau autoritariniai režimai, taip pat ekonominio ir socialinio gyvenimo atsilikimas. Paskui labai pakenkė karas, vietiniai fašistiniai režimai ir okupantų politika. Po išsivadavimo sovietų valdžios elgesys ir stichiški valymai dar labiau apribojo jų plėtotę.

Beje, Raudonosios armijos veikla jos okupuotoje Rytų Vokietijos zonoje gerokai paaiškina sąlyginį teisminių ir policinių represijų „švelnumą", o ir tai, kad Vokietijos Demokratinėje Respublikoje kūrimosi laikotarpiu (nuo 1949 m.) nebuvo politinių parodomųjų procesų, kurie kitur lydėjo komunistinių režimų įsitvirtinimą. Griebtis tokio smurto priemonių nebebuvo būtina, naujosios valdžios tikslai jau buvo pasiekti ligtolinėmis represijomis. Kaip rodo naujausi tyrimai, atlikti po Berlyno sienos griuvimo 1989 m., okupacinė sovietų valdžia tarp 1945 ir 1950 m. savo zonoje buvo įkalinusi 122 000 žmonių, iš jų 43 000 mirė įkalinimo vietose, 756 buvo nuteisti myriop. SED vadovybė pati savo iniciatyva vykdė represijas, kurių aukomis tapo nuo 40 000 iki 60 000 žmonių ⁹.

Kalbant apie prievartą ir represijas prieš taikius gyventojus po 1948 m. vasario mėnesio, Čekoslovakija čia sudaro išimtį. Ši šalis vienintelė iš Centrinės ir Pietryčių Europos valstybių tarpukariu buvo pasiekusi tikrą parlamentinę demokratiją - panašios patirties, tik mažiau, turėjo Rumunija. Be to, Čekoslovakija priklausė prie dešimties labiausiai industrializuotų pasaulio šalių. Po išvadavimo jos pilietinė visuomenė buvo labiausiai išsivysčiusi Centrinėje ir Pietryčių Europoje, geriausiai susiklosčiusi ir po 1945 m. ji buvo atsigavusi. Jau 1946 m. beveik pustrečio milijono piliečių, maždaug pusė suaugusių gyventojų iš čekų žemių (Bohemija, Moravija ir Silezija), priklausė keturioms politinėms partijoms. Du milijonai čekų ir slovakų buvo suvienytų profesinių sąjungų nariai. Šimtai tūkstančių žmonių buvo įstoję į daugybę draugijų. Politizuota sporto draugija „Sokol", nuo XIX amžiaus pabaigos kovojanti dėl nacijos garbės, 1948 m. pati viena turėjo daugiau kaip 700 000 narių. Pirmieji „sakalai" buvo areštuoti 1948 m., per vasaros sąskrydį (s/ef). Pirmosios politinės bylos jiems iškeltos 1948 m. rugsėjį. Po dvejų metų ši draugija buvo beveik sunaikinta: viena dalis, kaimiškoji, pertvarkyta į paravalstybinę organizaciją, tačiau jos galia paralyžiuota areštavus keletą tūkstančių darbuotojų. „Sokol", kaip ir kitos pilietinės visuomenės organizacijos - skautai, protestantų, katalikų ir kt. bendruomenės, - pasitelkus teismus, valymus, buvo kone visiškai sunaikintos, jų patalpos būdavo užiminėjamos, turtas konfiskuojamas. Čia pasižymėjo slaptosios policijos agentai, prisidengę „veiksmo komitetais", šiam tikslui įkurtais 1948 m. vasarį.

Užsimojus naikinti pilietinės visuomenės institutus arba pajungti juos savo kontrolei, didelis veiklos baras komunistinei valdžiai atsivėrė Bažnyčioje. Per daugelį savo istorijos amžių Bažnyčia giliai įsišaknijusi visuomenėje. Paaiškėjo, kad taikyti bolševikinį modelį vienose šalyse sunkiau negu kitose, kur vyravo Stačiatikių Bažnyčia, bizantiškoji caro-popo tradicija, pasižyminti Bažnyčios bendradarbiavimu su valstybės valdžia - nors tai jokiu būdu nereiškia, kad stačiatikiai Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje patyrė lengvesnes represijas. Tačiau Katalikų Bažnyčia, jos tarptautinė organizacija, vadovaujama iš Vatikano, susidarančiam „socialistiniam lageriui" atrodė nepakenčiamas reiškinys. Tad logiška, kad susikirto du dideli religiniai internacionalai, vieno sostinė Maskva, kito - Roma. Maskvos strategija buvo aiškiai nubrėžta: sutraukyti Katalikų ar Graikų katalikų Bažnyčių ryšius su Vatikanu, o tapusias „nacionalinėmis" Bažnyčias priversti paklusti valdžiai. Tokią gavo instrukciją ČKP generalinis sekretorius Rudolfas Slanskis per pasitarimą su aukštais sovietų pareigūnais Kominformo biuro susirinkime 1948 m. birželį.

Siekdami savo tikslo - stengdamiesi apriboti Bažnyčios įtaką visuomenės gyvenime, pajungti ją smulkmeniškai valstybės kontrolei ir paversti savo politikos įrankiu, komunistai derino represijas, bandymus papirkti ir ... savo agentų infiltravimą į jos hierarchiją. Atsivėrus archyvams, pvz., Čekoslovakijoje, išaiškėjo, kad daug dvasininkų, taip pat ir vyskupų, bendradarbiavo su slaptąja policija. Gal kai kurie taip norėjo, tarkim, „išvengti blogiausio"?

Pirmoji antireliginė represija, neskaitant stichinių valymų aukomis tapusių dvasininkų, kaip minėtieji bulgarų popai, ko gero, ištiko Albaniją. Primas Gasparas Thaci, Škoderio arkivyskupas, pakliuvęs į slaptosios policijos nagus, mirė namų arešte. Dureso arkivyskupas Vincentas Prendushi, nuteistas trisdešimčiai metų sunkiųjų darbų, mirė 1949 m. vasarį, greičiausiai nuo kankinimų. 1948 m. vasarį penki dvasininkai, tarp jų vyskupai Volai ir Ghini, apaštališkosios delegacijos regentas, buvo nuteisti myriop ir sušaudyti. Nubausta mirtimi arba mirė nelaisvėje daugiau kaip šimtas kunigų ir vienuolių, vyrų ir moterų, klebonų ir seminaristų. Ryšium su šiuo persekiojimu mirties bausmė įvykdyta bent vienam musulmonui, juristui Mustafa'i Pipa'i -jis advokatavo pranciškonams. Užbėgdami į priekį atkreipkime dėmesį, kad 1967 m. Enveras Hoxha paskelbė, jog Albanija tapo pirmąja pasaulyje ateistine valstybe. O laikraštis Nendori išdidžiai pareiškė, jog visos mečetės ir bažnyčios - iš viso 2169, tarp jų 327 katalikų šventyklos - sugriautos arba uždarytos.

Vengrijoje įtampa tarp Katalikų Bažnyčios ir valdžios sustiprėjo 1948 m. vasarą, „nacionalizavus" konfesines mokyklas, kurių buvo gana gausu¹⁰. Penki klebonai buvo nuteisti liepos mėnesį, rudenį kiti. Nesutramdomas Vengrijos primas kardinolas Jozsefas Mindszenty 1948 m. gruodžio 26 d., antrąją Kalėdų dieną, buvo areštuotas ir 1949 m. vasario 5 d. nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Esą „bendrininkų" padedamas jis rezgęs „sąmokslą prieš Respubliką", šnipinėjęs ir t. t. - visa tai, suprantama, „imperialistinių valstybių", pirmiausia JAV, naudai. Dar po metų valdžia užėmė didžiąją dalį vyrų bei moterų vienuolynų ir daugumą iš dvylikos tūkstančių vienuolių išvarė. 1951 m. birželį vyskupystės dekanas ir artimas Mindszenty'o bendradarbis Kaločos arkivyskupas monsinjoras Groszas patyrė tą patį likimą kaip ir jo primas. Bažnyčios bei vienuolių ordinų persekiojimas Vengrijoje palietė ne vien katalikus. Nukentėjo ir gerokai mažesnių Kalvinistų bei Liuteronų Bažnyčių vyskupai bei pastoriai, tarp jų garsusis kalvinistų vyskupas Laszlo Ravaszas.

Čekoslovakijoje, kaip ir Vengrijoje, valdžia mėgino Katalikų Bažnyčios viduje surasti atskalūnų, linkusių bendradarbiauti. Bet, sumanymui pasisekus tik iš dalies, perėjo prie aukštesnės represijų pakopos. 1949 m. birželį namų arešte, paskui kalėjime atsidūrė Prahos arkivyskupas Josefas Beranas, nuo 1942 m. nacių kalintas Terezinos ir Dachau konclageriuose. 1949 m. rugsėjį areštuota keliasdešimt vikarų, protestavusių prieš Bažnyčių įstatymą. 1950 m. kovo 31 d. ^{10 6}

Prahoje prasidėjo aukštų Bažnyčios ordinų dignitorių teismas. Jie buvo apkaltinti šnipinėjimu Vatikano ir užsienio valstybių naudai, taip pat ginklų slėpimo bei valstybės perversmo organizavimu. Redemptorius, Teologijos instituto rektorius Mastilakas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kitiems atseikėta iš viso šimtas trisdešimt dveji metai. 1950 m. naktį iš balandžio 13-osios į 14-ąją įvyko Vidaus reikalų ministerijos parengta karinė operacija - įsiveržta į vienuolynus. Didžioji dalis vienuolių buvo iškraustyti ir įkalinti. Policija uždėjo namų areštą vyskupams, kad negalėtų susisiekti su išoriniu pasauliu.

1950 m. pavasarį režimas įsakė likviduoti Rytų Slovakijoje Graikų katalikų (unitų) Bažnyčią, kuri nuo tolei turėjo prisijungti prie Stačiatikių Bažnyčios - tas pats buvo padaryta 1946 m. sovietinėje Ukrainoje. Nepaklusę dvasininkai buvo arba įkalinti, arba išvaryti iš savo parapijų. Sovietų rutėnų (Užkarpatės ukrainiečiai graikų katalikai) arkidekanas Jozsefas Csati sufabrikavus bylą išvežtas į Sibirą, Vorkutos lagerį, ir ten išbuvo nuo 1950 iki 1956 m.

Represijas prieš Bažnyčias planavo ir kontroliavo ČKP vadovybė. 1950 m. rugsėjo mėnesį ji priėmė politinį sprendimą dėl serijos procesų prieš katalikus. Jie prasidėjo 1950 m. lapkričio 27 d. Prahoje. Sunkias bausmes gavo devyni vyskupų pagalbininkai, kurių vyresnysis buvo Olomouco, centrinėje Moravijoje, generalinis vikaras Stanislavas Zela. O 1951 m. sausio 15 d., šį sykį slovakų sostinėje Bratislavoje, pasibaigė trijų vyskupų teismas, vienas iš jų priklausė Graikų katalikų Bažnyčiai. Visi abiejų šių „Vatikano agentų Čekoslovakijoje bylų" (anuomet įprastas žodžių rinkinys) kaltinamieji buvo nuteisti kalėti nuo dešimties metų iki gyvos galvos. Ši teismo procesų virtinė pasibaigė 1951 m. vasarį kitomis bylomis, vėl prieš vyskupus ir jų pagalbininkus. Bet sulig tuo represijos nesiliovė. Litomericės, centrinėje Bohemijoje, vyskupas Stepanas Trochta, 1942 m. gegužės mėnesį vokiečių suimtas kaip pasipriešinimo dalyvis ir iki karo pabaigos kalintas Terezinos, Mauthauseno ir Dachau koncentracijos stovyklose, buvo nuteistas dvidešimt penkerius metus kalėti ... 1954 m. liepą.

Represijų planuotojai ir jų vykdytojai ne be reikalo nusprendė ne tik pakirsti hierarchijos viršūnę, bet ir smogti krikščionių intelektualams. Rezistente, Karlo universiteto meno istorijos profesorė Ruzena Vackova, labai politinių kalinių vertinama moteris, nuteista 1952 m. birželį, iš kalėjimo išėjo tik 1967 m.! Dviejuose teismo procesuose 1952 m. buvo skaudžiai apgenėtas katalikiškosios inteligentijos elitas. Antrasis procesas vyko Brno, Moravijos sostinėje, ir tikriausiai tai buvo pats didžiausias politinis procesas prieš „plunksnos žmones" XX amžiaus Europos istorijoje.

Vieno kataliko „prisipažinimas" ir nesatis

Žymus katalikų intelektualas, kuris nelabai vertino savo Bažnyčios hierarchiją, čekas Bedrichas Fučikas 1951 m. pavasarį buvo areštuotas ir po „didelio spektaklio" Brno 1952 m. nuteistas penkiolika metų kalėti. 1960 m. amnestuotas išėjo į laisvę. Tardant jis buvo kankinamas fiziškai. Vieną dieną, septynias valandas į kankintojų klausimus atsakinėjęs: „nieko", „nežinau", „joks", jis palūžo ir ėmė „kalbėti". „Maldauju, palikit mane ramybėje, - tarė jis savo kvotėjams, - šiandien aš negaliu, šiandien mano motinos mirties diena". Prieš teismą jį visą savaitę mokė atsakymų į parengtus klausimus, jis turėjo pakartoti tuos atsakymus priešais tribunolą. Jis svėrė keturiasdešimt aštuonis kilogramus (iki arešto šešiasdešimt vieną), jo sveikatos būklė buvo labai sunki.

Štai keletas ištraukų iš Karelo Bartoseko pokalbių su juo, įrašytų Prahoje tarp 1978 ir 1982 m.:

Ar jūs, stovėdamas priešais tribunolą, suvokėte, kad vaidinate komediją, spektaklį?

-    Taip. Aš tą žinojau daug anksčiau.

-    Bet kodėl vaidinote tą komediją? Jūs, katalikas inteligentas, sutikote savo kvotėjams suvaidinti komunistinį stalininį tribunolą...

-    Tai pats sunkiausias dalykas, kurį parsinešiau iš kalėjimo. Tas badas, šaltis, urvas... siaubingi galvos skausmai iš tų laikų, kai aš netekau regėjimo, visa tai užsimiršta... net jei ir dilgsi kur nors smegenų

kertelėje. Bet ko aš niekada nepamiršiu, kas užvis baisiausia ir kas mane visada slėgs - kad tavyje gyvena du žmonės. Aš numeris pirmas, tas, kuris visada buvau, ir aš numeris antras, kuris sako pirmajam: „Tu esi nusikaltėlis, tu padarei tą ir tą". O pirmasis ginasi. Ir juodu kalbasi, tuodu mano viduje yra visiškas asmenybės susidvejinimas, jie be perstojo vienas kitą žemina: „Ne, tu nesakai teisybės! Tai netiesa!" O kitas jam atsako: „Taip, tai tiesa! Aš pasirašiau, aš ..."

-    Ne jūs vienas toks su savo „prisipažinimu". Tokių, kurie „prisipažino", yra daug. Jūs esate žmonės, individualybės, unikalūs, nepakartojami savo kūnu ir dvasia, ir vis dėlto elgėtės vienodai arba labai panašiai: jūs pasidavėte dideliam spektakliui, jūs sutikote vaidinti komediją, jūs išmokote paskirstytus vaidmenis. Aš jau esu užrašęs komunistų „prisipažinimų" priežastis - asmenybės skilimas, lūžis. Jūs esate žmogus su kitokia pasaulio vizija. Kodėl visa tai atsitiko jums? Kodėl bendradarbiavote su šita budelių valdžia?

-    Jie taip galvą pripumpuodavo savo propagandos, kad aš neįstengiau gintis nei psichiškai, nei fiziškai. Aš pasidaviau. Jau kalbėjau jums apie momentą, kai kapituliavau savo viduje. [Mano pašnekovas vis labiau ir labiau jaudinasi, beveik rėkia.] Nuo tada manęs nebeliko... žiūriu į šią savo nesatį kaip į patį baisiausią pasityčiojimą, patį didžiausią žmogaus nuosmukį, kaip į asmenybės sunaikinimą. Kai pats save sunaikini".

Pagal panašų scenarijų represijos prieš Bažnyčią vyko Balkanų šalyse. Rumunijoje Graikų katalikų Bažnyčios - antrosios po Stačiatikių Bažnyčios pagal tikinčiųjų skaičių - likvidavimas sustiprėjo 1948 m. rudenį. Patylomis čia dalyvavo ir Stačiatikių Bažnyčia, nes jos hierarchija ėjo išvien su režimu, beje, tai nesutrukdė uždaryti daugelį jų cerkvių ir įkalinti kai kuriuos popus. Spalį visi vyskupai unitai buvo areštuoti. Graikų katalikų Bažnyčia oficialiai buvo uždrausta 1948 m. gruodžio 1 d. Tuomet ji turėjo 1 573 000 tikinčiųjų (iš 15 milijonų gyventojų), 2498 kulto pastatus, 1733 šventikus. Valdžia konfiskavo jos turtą, uždarė katedras ir bažnyčias, sudegino kai kurias bibliotekas; 1400 dvasininkų (iš jų maždaug 600 1948 m. lap-kritj) ir apie 5000 tikinčiųjų buvo įkalinta, maždaug 200 vėliau nužudyta kalėjimuose.

Nuo 1948 m. gegužės, kai buvo areštuoti 92 dvasininkai, atėjo eilė Romos katalikų Bažnyčiai, turėjusiai 1 250 000 tikinčiųjų. Valdžia uždarė katalikiškas mokyklas ir konfiskavo karitatyvines bei medicinos institucijas. 1949 m. birželį buvo areštuota keletas Romos Bažnyčios vyskupų; kitą mėnesį buvo uždrausti vienuolių ordinai. Represijos prieš šią Bažnyčią pasiekė kulminaciją 1951 m. rugsėjį, kai vyko didelis procesas Bukarešto karo tribunole; keletas vyskupų ir pasauliečių buvo nuteisti kaip „šnipai".

Vienas slaptai įšventintas graikų katalikų vyskupas, penkiolika metų praleidęs kalėjime ir dirbęs ten kaip juodadarbis, liudija:

„Ilgus metus dėl švento Petro mes iškentėme kankinimus, smūgius, badą, šaltį, viso turto konfiskavimą, taip pat ir patyčias. Bučiavome savo antrankius, grandines ir geležinius kameros grotų virbus lyg kokias šventenybes. Garbinome savo kalinio apdarą lyg kunigo drabužį. Mes būtume pasirinkę savo kryžių, net jei mainais už atsimetimą nuo Romos primygtinai mums būtų siūlę laisvę, pinigus ir lengvą gyvenimą. Mūsų vyskupai, kunigai ir tikintieji buvo nuteisti daugiau kaip penkiolika tūkstančių metų kalėti ir daugiau kaip tūkstantį atbuvo. Šeši vyskupai kentėjo už grotų dėl ištikimybės Romai. Ir, nepaisant visų kruvinų aukų, mūsų Bažnyčia šiandien turi tiek pat vyskupų kaip tais laikais, kai Stalinas ir stačiatikių patriarchas Justinianas triumfuodami ją paskelbė mirusia"¹¹.

„Mažasis žmogus" ir konclagerių sistema

Diktatūrų istorija daugialypė, taip pat ir komunistinių diktatūrų. Jų atsiradimas Centrinėje ir Pietryčių Europoje kartais susilaukdavo masiško palaikymo. Tokį fenomeną reikia sieti su viltimis, pabudu- ⁷ siomis sutriuškinus nacių diktatūrą, be to, ir su neginčijamu komunistų vadų mokėjimu įdiegti kitiems iliuzijas ir fanatizmą, kurio aukomis kaip visur ir visada pirmiausia tampa jaunimas. Pvz., Kairiųjų blokas, sukurtas Vengrijoje išrinktos komunistų mažumos iniciatyva, 1946 m. kovo mėnesį gebėjo suorganizuoti Budapešte demonstraciją „monstrą", kur suplūdo kokie keturi šimtai tūkstančių žmonių...

Pradžioje komunistinis režimas suteikė geresnį gyvenimą šimtams tūkstančių iš vargingų sluoksnių kilusių žmonių. Čekoslovakijoje, industrializuotoje šalyje, kur „darbininkų" kategorija sudarė nei daugiau, nei mažiau kaip 60% gyventojų Čekijoje ir 50% Slovakijoje, 200 000-250 000 darbininkų užėmė atsilaisvinusias po valymų vietas arba nuėjo „pastiprinti" organų. Stulbinanti dauguma jų buvo ČKP nariai. Tuojau po karo Centrinės ir Pietryčių Europos šalyse buvo įgyvendintos žemės ūkio reformos, milijonams smulkių valstiečių ir žemės ūkio darbininkų išdalytos stambių žemvaldžių (taip pat ir Katalikų Bažnyčios) žemės, smulkiems komersantams ir amatininkams atiteko konfiskuotas išvytų vokiečių turtas.

Mažytė vienų laimė, pagrįsta kitų nelaime, dažnai pasirodydavo esanti trumpalaikė. Mat bolševikų doktrina skelbė, kad privati nuosavybė turinti būti panaikinta, o jos savininkai išgyvendinti visiems laikams. Be to, šaltojo karo metais prisidėjo teorija apie „klasių kovos paaštrėjimą" ir „perėjimą į puolimą klasių kovoje". Nuo 1945 m. naujieji režimai ėmėsi stambių įmonių nacionalizavimo (suvalstybinimo), dažnai tokią veiklą įteisindami kaip būtinai reikalingą „vokiečių, išdavikų ir kolaborantų" eksproprijavimą. Galiausiai, komunistams užsitikrinus valdžios monopolį, atėjo smulkių savininkų, komersantų ir amatininkų eilė. Mažų dirbtuvėlių ir kuklių krautuvėlių savininkai, niekada nieko neišnaudoję, tik save ir savo šeimos narius, turėjo dėl ko būti nepatenkinti. Lygiai kaip ir smulkūs žemdirbiai, kurių žemė, spaudžiant sovietų vadovybei, nuo 1949-1950 m. buvo priverstinai kolektyvizuota. Lygiai kaip ir darbininkai, ypač pramonės centrų gyventojai, kuriuos užgriuvo visokios sankcijos, ir dėl to smuko jų pragyvenimo lygis ir pradingo visi buvę socialiniai iškovojimai.

Nepasitenkinimas plito, socialinė įtampa aštrėjo. Savo nepasitenkinimą darbininkai reiškė ne vien kalbomis, rezoliucijomis, bet ir ryžtingesnėmis kovos formomis - streikais ir gatvių demonstracijomis. 1948 m. vasarą, keletas mėnesių po „Pergalingojo vasario", jie pradėjo streiką penkiolikoje Čekijos ir Moravijos miestų bei trijuose Slovakijos miestuose, kai kur su demonstracijomis. Tai pasikartojo paskutiniais 1951 m. mėnesiais: darbininkai paskelbė streikus visuose industriniuose rajonuose, gamyklose rengė protesto susirinkimus ir demonstracijas (į Brno gatves išėjo nuo dešimties iki trisdešimties tūkstančių žmonių). Vėliau, 1953 m. birželio pradžioje, dešimtyse stambių gamyklų įvyko streikai ir buvo sustabdomas darbas protestuojant prieš pinigų reformą, visa tai lydėjo demonstracijos, kurios Pilzene virto gatvių mūšiais. 1953 m. buvo areštuoti 472 streikininkai ir demonstrantai, o ČKP pareikalavo nedelsiant sudaryti riaušininkų sąrašus, juos pačius „izoliuoti ir uždaryti į darbo stovyklas".

Kartais sumaištaudavo valstiečiai. Vienas rumunų valstiečių maišto, vykusio 1950 m. liepos mėnesį, dalyvis pasakoja, kaip jie susirinko priešais komunistų partijos būstinę, tuščiomis rankomis, ir kaip vienas komunistų aktyvistas ėmė šaudyti iš revoverio. „Tada mes jėga įsiveržėme į partijos būstinę, - pasakoja jis, - numėtėme ant žemės ir sutrypėme Stalino ir Gheorghiu Dejo portretus. [...] Atėjo pastiprinimas. Iš pradžių miestelio žandarai. [...] Laimė, kad viena jauna mergina, Maria Stoian, nupjovė telefono stoties laidus ir ėmė skambinti varpais. Pasipylė į ją bolševikų šūviai. [...] O paskui, rytmetį, kokią dešimtą valandą, atvažiavo Securitate su kulkosvaidžiais ir kitokiais sunkiaisiais ginklais. Moterys ir seniai puolė ant kelių. „Nešaudykite į mus ir mūsų vaikus. Juk ir jūs turite vaikų, turite senus tėvus. Mes mirštame badu ir susirinkome norėdami, kad mus išklausytų ir neatimtų iš mūsų javų". Majoras Stanescu Martinas davė įsakymą šaudyti". Šio įvykio pasakotojas buvo suimtas, kankintas ir išsiųstas sunkiesiems darbams, jį paleido tik 1953 m.¹²

Režimai, pamynę pagrindines piliečių laisves ir teises, bet kokį nepasitenkinimo pasireiškimą sutikdavo kaip „politinį" ir „antivalstybinį". O valdžia sąmoningai persekiojo žmones, norėdama (murkdyti visuomenę į tai, ką Karelas Kaplanas vadina „baimės psichologija" ir ką jie suvokė kaip režimo „stabilizavimo faktorių".

1949-1954 m. milijonai žmonių nukentėjo nuo represijų. Turima galvoje ne tik įkalinti asmenys, bet ir jų šeimų nariai. Represijos pasireikšdavo įvairiomis formomis, ir mes negalime pamiršti tų, kurie buvo „iškeldinti" iš Budapešto, Sofijos, Prahos, Bukarešto ir kitų miestų į provinciją. 1951 m. vasarą tai ištiko keturiolika tūkstančių Budapešto žydų, išgyvenusių žudynes ir priklausiusių pačiai gausiausiai Centrinėje Europoje žydų nacionalinei mažumai. Dar prisiminkime emigrantų šeimas, iš savo fakultetų išmestus studentus, šimtus tūkstančių žmonių, kurie buvo „politiškai nepatikimų" ar „priešiškai nusiteikusių asmenų" sąrašuose, saugumo tarnybų sudarytuose ir patvirtintuose 1949 m.

Beribė buvo kančių jūra, o ją maitinusios upės vis neslūgo. Sudorojus politinių partijų ir pilietinės visuomenės veikėjus, atėjo „mažojo žmogaus" eilė. „Tvarkos pažeidėjai" gamyklose, kurie buvo traktuojami kaip „rimti sabotuotojai", savo kailiu patyrė „klasinį teisingumą". Lygiai kaip ir tie kaimo gyventojai, kurie buvo pelnę pagarbą dėl dešimtmečiais sukauptų žinių ir išminties ir pasipriešinę priverstinei kolektyvizacijai pagal „geriausios pasaulio žemdirbystės" modelį. Milijonai žmonių tada suprato, kad pažadai, kuriais susivilioję daugelis jų pritarė komunistų politikai, tebuvo taktinė apgaulė. Kai kurie išdrįso pareikšti nepasitenkinimą.

Gilesnių studijų apie socialinių represijų mastą, apie „mažųjų žmonių" persekiojimus dar stokojama. Turime patikimų statistinių duomenų apie Čekiją ir Slovakiją, kur archyvai ne tik buvo atverti, bet ir pasklaidyti. Daugumoje kitų šalių gauname pasitenkinti žurnalistiniais tyrimais ir liudytojų pasakojimais, laimė, po 1989 m. labai gausiais.

Čekoslovakijoje jau 1950 m. 39,1% įkalintųjų už „antivalstybinius" nusikaltimus sudarė darbininkai. Antrą vietą užėmė smulkūs tarnautojai, dažnai administracijos valymų aukos; jų buvo 28%. 1951-1952 m. maždaug pusė Valstybės saugumo suimtų asmenų buvo darbininkai. Valstiečiai, kuriems teko trečia vieta, mynė ant kulnų antroje vietoje esantiems tarnautojams.

Ataskaitoje apie 1950 m. „prokuratūros ir tribunolų veiklą", be kita ko, rašoma, kad nuteistųjų už „lengvus" nusikaltimus prieš Respubliką" (maištų kurstymas, melagingų žinių skleidimas, nedidelio masto sabotažas ir t. t.) - tokius čekų krašte teisė apygardų tribunolai - 41,2% sudarė darbininkai ir 17,7% - valstiečiai. Slovakijoje atitinkamai 33,9% ir 32,6%. Darbininkų ir valstiečių skaičius „stambiose bylose", kurias sprendė Valstybės tribunolas, ne toks žymus. Vis dėlto socialinė darbininkų kategorija, įskaitant ir žemės ūkio darbininkus, viena pačių reikšmingiausių, o šiems liaudies sluoksniams, jei dar pridėsime valstiečius, teko 28,8% nuteistųjų, 18,5% nuteistų mirti ir 1 7,6% nuteistų kalėti iki gyvos galvos.

Tas pats ir kitose šalyse, nors retkarčiais pirmą vietą tarp represijų aukų užimdavo valstiečiai. Kalinamų „mažųjų žmonių" antplūdis greičiausiai susijęs su lagerių paplitimu, ištisos konclagerių sistemos įvedimu. Ši sistema - ko gero, pats ryškiausias komunistinių režimų barbariškumo fenomenas. Kalėjimai nebesutalpino kalinių, tad valdžia vėlgi pasinaudojo Sovietų Sąjungos patyrimu ir sukūrė lagerių archipelagą.

Bolševizmas ir nacizmas akivaizdžiai praturtino XX amžiaus represijų istoriją, taikos metu sukurdami koncentracijos stovyklų sistemą. Kaip rašė Annette Wieviorka vieno straipsnio apie lagerius įžangoje žurnale Vingtième Siècle („Dvidešimtas amžius") 1997 m., kol nebuvo Gulago ir Lagerio (pirmgimystės teisė priklauso Gulagui), stovyklos buvo istorijoje žinomos kaip „viena iš represijų ir laisvės atėmimo formų karo metu". Per Antrąjį pasaulinį karą kontinentinėje Europoje susikūrė konclagerių sistema, ir Europos žemėlapyje nuo Uralo iki Pirėnų papėdės išsidėstė Stovykla, Lageris arba Gulagas. Bet jų istorija nepasibaigė su Vokietijos ir jos sąjungininkų pralaimėjimu.

Beje, kaip tik fašistiniai ir autoritariniai režimai, Vokietijos sąjungininkai, įvedė konclagerius, kurie įėjo į jų šalies raidą. Bulgarijoje konservatorių vyriausybė buvo įsteigusi kalinių stovyklą nedidelėje Šventosios Anastazijos saloje, Juodojoje jūroje, Burgaso zonoje, paskui Gonda Voda ir Belo Pole stovyklas, kuriose buvo laikomi politiniai priešininkai. Slovakijoje atėję į valdžią populistai 1941-1944 m. prie statybų, kurioms trūko darbo rankų, įkūrė penkiolika „pataisos darbų įstaigų" ir siųsdavo į jas „asocialius elementus", daugiausia čigonus. Rumunijoje maršalo Antonescu diktatūra tarp Dnestro ir Bugo steigė politinių kalinių stovyklas, tokias kaip Tirgu Žiu ir kitas, rasinėms represijoms.

Tad karo pabaigoje buvo įrengtų stovyklų, kurios galėjo būti naudojamos kaip persiuntimo stovyklos - tarpiniai punktai naujų deportuojamųjų masei (tą jau minėjome kalbėdami apie vengrus) arba kaip stovyklos įkalinti asmenims, įtariamiems nacizmo palaikymu. Taip atsitiko su Buchenvaldu ar Sachsenhausenu, garsiomis nacių koncentracijos stovyklomis sovietų okupacijos zonoje Rytų Vokietijoje.

Tačiau po 1945 m. atsirado naujų stovyklų, kuriose komunistai uždarė savo politinius priešininkus. Pirmumo teisė, rodos, atitenka Bulgarijai, kur 1945 m. atskiru dekretu buvo leista policijai steigti darbinio auklėjimo centrus (bulgariškai TVO). Šimtai žmonių, tarp jų dešimtys anarchistų, buvo pasiųsti į Kutsiano lagerį, netoli nuo didelio Perniko šachtų centro, kuris jau tais laikais buvo vadinamas „Mirties prisilytėjimu", į Bobov Dolą ar Bogdanov Dolą, „Vaiduoklių stovyklą" kaliniams. Šiuos lagerius atsekė ir apie juos paskelbė, smulkiai pagrįsdami dokumentais, prancūzų anarchistai 1949 m. kovo mėnesį ir pavadino juos „bolševikinėmis koncentracijos stovyklomis" .¹³

Kaip sakė rašytojas Aleksandras Solženicynas, „Gulago archipelagas" Centrinėje ir Pietryčių Europoje įsikūrė 1949-1950 m. Deja, ⁸ šiandien norėdami apžvelgti komunistinių lagerių istoriją, negalime remtis tokia gausybe studijų ir liudytojų pasakojimų, kokia sukaupta apie nacių konclagerius. Tačiau turime to imtis ir iš noro daugiau sužinoti apie komunistinių režimų prigimtį, ir iš pagarbos smurto ir savivalės aukų šioje Europos dalyje atminimui.

Labiau pasigilinus į sovietinio Gulago klausimą atrodo, jog lagerių kaip sistemos funkcija iš pradžių buvo ekonominė. Savaime aišku, ši sistema buvo skirta izoliuoti ir nubausti tam tikriems asmenims. Bet, patyrinėję komunistinių lagerių žemėlapį, iš karto įsitikinsime, kad jie išdėstyti ten, kur režimui buvo reikalinga gausi, drausminga ir pigi darbo jėga. Šie mūsų laikų vergai nestatė piramidžių, bet kasė kanalus, statė užtvankas, gamyklas arba statinius naujųjų faraonų garbei, taip pat šachtose kasė anglį, antracitą ir uraną. Ar „kalinių konvejeris", be kurio neišsivertė statybos ir kasyklos, turėjo įtakos aukų pasirinkimui, represijų apimčiai bei ritmui?

Vengrijoje ir Lenkijoje lageriai buvo steigiami šalia anglies baseinų. Rumunijoje didelė dalis lagerių įkurta palei Dunojaus-Juodosios jūros kanalo trasą ir Dunojaus deltoje. Pirmutinė ir didžiausia lagerių grupė gavo svarbiausios šio nedidelio archipelago vietovės Poarta Alba vardą, jo vietovardžiai Černavoda, Medžidija, Valea Neagra ar Basarabi, lygiai kaip ir kitos Dunojaus deltoje išsi-dėsčiusios lagerių grupės vietovardžiai (Periprava, Chilija Veche, Stoenešti, Tataru), giliai įstrigę žmonių atmintyje. Kasamas Dunojaus-Juodosios jūros kanalas anuomet buvo vadinamas „Mirties kanalu". Tai buvo baisi prievartinio darbo vieta, kurioje pradingdavo kolektyvizacijai pasipriešinę valstiečiai arba „įtariami asmenys". Bulgarijoje Kutsiano stovyklos kaliniai dirbo rūdyne po atviru dangumi, Buchovo lagerininkai - urano kasykloje, Belene lagerio kaliniai statė sutvirtinimus Dunojaus užtvankoms. Čekoslovakijoje lagerininkai ypač buvo telkiami apie urano kasyklas Jachymovo rajone Vakarų Bohemijoje, vėliau Ostravos anglies baseine Šiaurės Moravijoje.

Kodėl šios kalinimo vietos buvo vadinamos „darbo stovyklomis"? Negi komunistų vadai galėjo nežinoti, kad virš nacių konc-lagerių vartų kabodavo užrašas Arbeit macht frei (Darbas padaro laisvą)? Gyvenimo sąlygos šiose kalinimo vietose, ypač 1949-1953 m. laikotarpiu, buvo nepaprastai sunkios, o kasdienis lažas kartais kalinį visiškai išsekindavo.

Jau pradeda aiškėti tikslus kalėjimų ir lagerių skaičius. Kebliau nustatyti, kiek juose pabuvojo žmonių. Odile'o Danieliaus sudarytame žemėlapyje pažymėta 19 Albanijos lagerių ir kalėjimų. Bulgarijoje po 1990 m. sudarytas „Bulgarų Gulago" žemėlapis nurodo 86 vietoves, o po 1989 m. buvusių politinių kalinių draugija suskaičiavo 187 000 žmonių, čia kalėjusių tarp 1944 ir 1962 m. Šis skaičius aprėpia ne vien nuteistuosius, bet ir asmenis, išsiųstus į lagerius be jokio teismo arba ištisas savaites laikytus policijos komisariatuose, ypač valstiečius, kuriuos tai turėjo priversti stoti į žemės ūkio kooperatyvus. Kitais duomenimis, 1944-1953 m. lageriuose pabuvojo apie 12 000 žmonių, 1956-1962 m. - maždaug 5000.

Vengrijoje 1948-1953 m. persekiojimus patyrė keli šimtai tūkstančių žmonių, ir, skirtingais skaičiavimais, nuo 700 000 iki 860 000 jų buvo nuteista. Daugeliu atvejų buvo kalbama apie „nusižengimus prieš valstybinę nuosavybę". Kaip ir kitose šalyse, dar reikia priskaičiuoti politinės policijos atliktus administracinius suėmimus. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kai dar nebuvo pastatyta mūro siena, atskyrusi ją nuo Vakarų, „naujų" politinių kalinių, be jau minėtųjų ankstesniame skyriuje, rodos, nebuvo labai gausu.

Įvairiais duomenimis, Rumunijoje per visą komunistinį laikotarpį įkalintų žmonių skaičius svyruoja tarp trijų šimtų tūkstančių ir milijono. Į antrąjį skaičių tikriausiai įtraukta ne tik politiniai, bet ir kriminaliniai kaliniai (reikia pasakyti, kad tokiais atvejais, kaip, pvz., „parazitizmas", kai kada juos atskirti sunku). Kalbant apie lagerius, anglų istorikas Dennisas Deletantas mano, jog šeštojo dešimtmečio pradžioje rumunų lageriuose buvo uždaryta 180 000 žmonių. Šiandien nustatyta, kad Čekoslovakijoje 1948-1954 m. politinių kalinių skaičius siekė 200 000. 12,6 milijono gyventojų populiacijai buvo skirta 422 lageriai ir kalėjimai. Šis skaičius apima ne vien teistus ir nuteistus asmenis, bet ir įkalintus be teismo, uždarytus lageriuose savavališku vietinių valdžios organų sprendimu.

Visų šių šalių baudžiamoji sistema turėjo bendrų bruožų, ir tai logiška, nes įkvėpimo jos sėmėsi iš to paties šaltinio, Sovietų Sąjungos, kurios emisarai, beje, visur rūpinosi jų steigimu. Tačiau mums atrodo, jog kai kurios šalys praturtino komunistinių kalėjimų istoriją ir raidą savitais bruožais: tai Čekoslovakija, Rumunija ir Bulgarija.

Čekoslovakija jam suteikė savo biurokratinio išbaigtumo. Beje, kai kurių analitikų manymu, šios šalies komunistų elgsenoje juntama Austrijos-Vengrijos imperijos biurokratizmas. Iš tiesų, jos valdžia pasižymėjo originalia įstatymų leidyba. 1948 m. spalio 25 d. priimtas įstatymas Nr. 247 skelbė apie TNP (tabory nucenė prace: priverstinio darbo stovyklos) steigimą; šios stovyklos skirtos „auklėti" asmenims nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų, jose laikoma nuo trijų mėnesių iki dvejų metų - terminas gali būti sutrumpintas ... arba prailgintas. Įstatymas buvo skirtas nusižengusiems ir asmenims, „vengiantiems darbo", taip pat ir tiems, „kurių gyvenimo būdas reikalingas pataisos priemonių". Administracinio kodekso įstatymas Nr. 88, priimtas 1950 m. liepos 12 d., leido pasiųsti į TNP tuos, kurie negerbia, pvz., „žemdirbystės ar miškininkystės apsaugos" taisyklių, arba tuos, kurie „nusistatę prieš liaudies demokratinės respublikos santvarką ir jos kūrimą". Šios įstatyminės priemonės turėjo, kaip buvo nurodyta Nacionalinei asamblėjai pateiktame pranešime, leisti naudoti „efektyvias represijas prieš klasinį priešą"¹⁴. Pagal šiuos įstatymus, „priešo" nutrėmimą į lagerį sprendė trijų asmenų komisija, įkurta iš pat pradžių prie Nacionalinio srities komiteto, vėliau, nuo 1950 m., prie Nacionalinio apygardos komiteto, tikriau, šio komiteto Baudžiamosios komisijos, pirmininkaujamos to rajono saugumo vadovo. Visose vietovėse komunistų valdžia siuntė į TNP daugiausia „mažus žmones", pirmiausia, kaip patvirtina po 1989 m. atlikti tyrimai, darbininkus.

Dar 1950 m. komunistinė biurokratija sugalvojo kitą, netiesioginį represijų įrankį pasitelkdama armiją - PTP (pomocny technicky prapror: techninės pagalbos batalionas). Paimtieji į šiuos batalionus dažnai būdavo gerokai vyresni negu šaukiamojo amžiaus ir turėdavo dirbti sunkius darbus šachtose. Kartais jų gyvenimo sąlygos būdavo labai panašios kaip ir sunkiųjų darbų stovyklose.

Taip pat kaip Čekoslovakija, represijų Centrinėje ir Pietryčių Europoje istoriją praturtino originaliais bruožais ir Rumunija. Ji, ko gero, buvo pirmoji šalis, įdiegusi Europos žemyne „perauklėjimo" „smegenų plovimu" metodus, - kokius naudojo ir Azijos komunistai. Rumunija netgi juos ištobulino anksčiau, negu juos masiškai ima taikyti Azijoje. Priversti kalinius kankinti vienas kitą - toks buvo šio šėtoniško sumanymo tikslas. Šis išradimas radosi palyginti moderniame, ketvirtajame dešimtmetyje pastatytame Pitešti kalėjime, už šimto dešimties kilometrų nuo Bukarešto. Eksperimentas pradėtas 1949 m. gruodžio pradžioje ir truko apie trejus metus. Jo priežastys daugialypės - politinės, ideologinės, žmogiškos ir asmeninės. Komunisto, vieno iš Rumunijos politinės policijos šefų, Alexandru Nikolski'o ir seniau fašistavusio kalinio Eugeno Turcanu susitarimu, pastarasis kalėjime tapo judėjimo, pavadinto Kalinių su komunistiniais įsitikinimais organizacija (ODCC), vadu. Jos tikslas buvo politinių kalinių perauklėjimas derinant komunistinės doktrinos tekstų studijavimą ir fizinius bei dvasinius kankinimus. Perauklėjimo branduolį sudarė penkiolika atrinktų kalinių, kurie iš pradžių turėjo užmegzti kontaktus ir įgauti kitų pasitikėjimą. Kaip rašė filosofas Virgilas Ierunca¹⁵, perauklėjimą sudarė keturi etapai.

Pitešti pragaras

Securitate, Rumunijos politinė policija, per tardymus naudojo „klasikinius" kankinimo metodus: mušimą, smūgius per padus, pakabinimą už kojų žemyn galva. Pitešti kankinimai žiaurumu toli pranoko šiuos metodus: „Buvo praktikuojama visa gama - įmanomų ir neįmanomų -kankinimų, pvz., įvairias kūno vietas degindavo cigaretėmis, nuo to kalinių sėdmenų audiniai apmirdavo, mėsos krisdavo kaip raupsuotiesiems, kitus versdavo praryti visą katiliuką išmatų, o kai šie apsivemdavo, vėmalus grūsdavo atgal į gerklę.

Turcanu ypač duodavo valią savo iškrypėliškai vaizduotei prieš tikinčius studentus, kurie nesutikdavo atsižadėti Dievo. Kai kurie būdavo „krikštijami" tokiu būdu: galvą panardindavo į pilną šlapimo ir ekskrementų rėčkutę. O kiti kaliniai progiesmiu kalbėdavo krikšto maldas. Kad kankinamasis neprigertų, retkarčiais jo galvą ištraukdavo ir leisdavo trumpam atsikvėpti, paskui vėl murdydavo į pliurzę. Vienas toks „krikštijamasis" po šitokio sistemingo kankinimo du mėnesius kiekvieną rytą, dideliam perauklėtojų džiaugsmui, automatiškai pats kišdavo galvą į kubilėlį.

Seminaristus Turcanu versdavo laikyti „juodąsias mišias", ypač Didžiąją savaitę, Velykų naktį. Vieni būdavo giedotojai, kiti - kunigai. Turcanu liturgijos tekstai, žinoma, buvo pornografiški, šėtoniškai parafrazavus originalą. Švenčiausioji Mergelė būdavo vadinama „didžiąja kekše", o Jėzus „smirdžiumi, kuris numirė ant kryžiaus". Kunigą vaidinantis seminaristas turėdavo išsirengti nuogas, jį apkarstydavo išmatom išterliotais skudurais, ant kaklo pakabindavo iš muilo ir duonos minkštimo nulipdytą ir DDT apibarstytą penį. 1950 m. Velykų naktį perauklė-jami studentai turėjo prieiti prie tokio kunigo, bučiuoti muliažą ir sakyti: „Kristus prisikėlė".

(V. lerunca, op. cit., p. 59-61.)

Pirmasis etapas vadinosi „išorinis demaskavimas": kalinys turėdavo įrodyti savo lojalumą prisipažindamas tai, ką buvo slėpęs nuo tyrimo, ypač ryšius su draugais laisvėje. Antrasis etapas - „vidinis demaskavimas": reikėjo išduoti tuos, kurie padėjo kalėjime. Trečiasis etapas - „viešas moralinis demaskavimas": kaliniui liepdavo tyčiotis iš visko, kas jam šventa, - iš tėvų, žmonos, sužadėtinės, jei buvo tikintis, iš Dievo, iš draugų. Tada ateidavo eilė ketvirtajam etapui: kandidatui į ODCC būdavo pavedama „perauklėti" savo geriausią draugą kankinant jį pačiam, taigi jis pats tapdavo budeliu. „Kankinimas laidavo sėkmę, jo žiaurumą kiekvienas patirdavo per visus etapus, vienas po kito. [...] Kankinimo niekas neišvengdavo. Daugių daugiausia jį buvo galima sutrumpinti, su sąlyga, jei prisipažinsi padaręs siaubingiausių dalykų. Kai kurie studentai būdavo kankinami po du mėnesius, kiti, „sukalbamesni", tik po savaitę"¹⁴.

1952 m. Rumunijos valdžia nusprendė paskleisti Pitešti patyrimą, ypač Dunojaus-Juodosios jūros kanalo darbo stovyklose. Nepavyko. Vakarų radijo stotys atskleidė paslaptį, ir 1952 m. rugpjūtį komunistų vadovybė turėjo nutraukti tokį perauklėjimą. 1954 m. įvyko teismas, Eugenas Turcanu bei šeši jo bendrininkai buvo nuteisti myriop, bet nė vienas tikrasis kaltininkas iš policinio aparato niekad nebuvo nubaustas.

Pagaliau trečioji iš šalių, kurios, mūsų manymu, suteikė savitų bruožų Europos komunistinių represijų istorijai, buvo Bulgarija ir jos Lovečo lageris, jis įkurtas 1959 m., praėjus septyneriems metams po Stalino mirties ir trejiems po Chruščiovo kalbos SSKP XX-ajame suvažiavime, pasmerkusios Stalino nusikaltimus, tuo laiku, kai daug politiniams kaliniams skirtų lagerių, taip pat ir Sovietų Sąjungoje, buvo uždaryti. Lovečo lageris nebuvo labai didelis, galėjo sutalpinti tik kokį tūkstantį kalinių, bet baisus tomis žudynėmis, kuriomis mėgavosi jo budeliai. Ten žmogų kankindavo ir pribaigdavo pačiu primityviausiu būdu: lazda.

Valdžia įsteigė Lovečo lagerį po to, kai buvo uždarytas giliai bulgarų atmintyje įsirėžęs Belene lageris, kur mirusių ar nužudytų kalinių lavonais šerdavo kiaules.

Oficialiai Lovečo lageris buvo skirtas nusikaltėliams recidyvistams ir užkietėjusiems piktadariams. Bet, kaip rodo liudytojų pasakojimai po 1990 m., pasmerktieji dažniausiai ten būdavo siunčiami be teismo: „Jūsų kelnės vakarietiško kirpimo, plaukai ilgi, jūs klausotės amerikietiškos muzikos, kalbate mums priešiško pasaulio kalbomis, todėl galite užmegzti kontaktus su kokiu nors užsienio turistu... taigi į cypę!" Vadinasi, daugelis šio lagerio, šio pataisos darbų centro, kalinių buvo jauni.

Knygos, kurioje surinkti kalinių, jų šeimų, taip pat represinio aparato darbuotojų pasakojimai, įžangoje Cvetanas Todorovas gyvenimą Lovečo lageryje trumpai nupasakoja taip:

„Per rytinį patikrinimą policijos šefas (Valstybės saugumo atstovas lageryje) išsirenka aukas; savo įpročiu išsitraukia iš kišenės veidrodėlį ir pakiša: „Še, pasižiūrėk į save paskutinį kartą!" Tada pasmerktieji gauna po maišą, kuriame vakare bus pargabentas į stovyklą kiekvieno lavonas: jie turėdavo nešti jį patys, kaip Kristus, eidamas į Golgotą, savo kryžių. Jie iškeliauja į statybas, šiuo atveju akmenų karjerą. Vyresnieji brigadininkai juos ten užmuš ir, įkišę į maišus, užriš galiuku geležinės vielos. Vakare draugai juos, suguldytus į rankomis stumiamą vežimėlį, parveš į stovyklą, lavonus sukraus už išviečių - kol susirinks dvidešimt, kad sunkvežimiui nereikėtų važinėti tuščiomis. Su tais, kurie neįvykdė dienos normos, bus atskira kalba per vakarinį patikrinimą: policijos vyresnysis lazdos galu nubrėš žemėje ratą. Tas, kurį pakvies į vidų, bus suknežintas lazda"¹⁷.

Tikslus šio lagerio aukų skaičius dar nėra nustatytas. Bet jeigu tokių tebūtų ir keli šimtai, Lovečas, kuris bulgarų valdžios buvo uždarytas 1962 m., po režimo sušvelnėjimo 1961 m., yra svarbus komunistinių šalių žiaurumo simbolis. Norėtųsi sakyti „Balkanų žiaurumo", turint omeny knygą apie terorą Balkanuose po Pirmojo pasaulinio karo, kurią parašė Henri Barbusse'as, rašytojas, beje, prisimintinas dėl savo prostalinietiškos pozicijos.

Baigdami apžvelgti komunistų represijas prieš nekomunistus, turime pabrėžti, kad šio tikro masinio teroro jokiu būdu negalima pateisinti nei tuo, esą buvę „tokie laikai", nei šaltuoju karu, kuris įsiviešpatavo pasaulyje 1947 m. ir kitais metais pasiekė didžiausią įtampą, nei „karštuoju" karu, 1950-1953 m. vykusiu Korėjoje. Komunistų valdžios priešininkai kalbamose šalyse beveik niekada nešaukė imtis prievartos ar ginklų. (Išimtis Lenkija, taip pat kelios ginkluotos grupės Bulgarijoje ir Rumunijoje.) Jų priešinimasis, dažnai spontaniškas ir neorganizuotas, reikšdavosi demokratinėmis formomis. Politikai, kurie nebuvo emigravę, iš pradžių kartais manydavo, kad represijos - laikinas dalykas. Ginkluoto pasipriešinimo retai tepasitaikydavo, o tai, kas pasitaikydavo, dažniau būdavo „sąskaitų suvedinėjimas" su slaptosiomis tarnybomis arba akli smūgiai, panašesni į kriminalinio pobūdžio aktus negu iš anksto apgalvotą politinę kovą.

Opozicinė veikla nebuvo tokia smarki ir plati, kad būtų galima pateisinti nuožmias represijas. Priešingai, mes aiškiai žinome, kad „klasių kova" būdavo kartkarčiais „organizuojama" prasiskverbus į opozicijos tinklus slaptosios policijos agentams provokatoriams. Ir kad Didysis Manipuliatorius kai kada atmokėdavo šioms tarnyboms, leisdamas agentus provokatorius nubausti mirtimi.

Šiandien, kalbant apie komunizmo istoriją, dar pasigirsta balsų, girdi, reikia „atsižvelgti į to laiko aplinkybes", pažiūrėti „socialiniu aspektu" ir t. t. Ar čia kartais neprasikiša ideologinis požiūris į istoriją ir ar tai nėra dar vienos rūšies „revizionizmas", nepaisantis nustatytų faktų ir neleidžiantis išsiaiškinti tikrą teisybę? Ar tiems, kurie tokie jautrūs pasidarė, nederėtų susimąstyti apie represijų sociologiją, apie visus tuos žiaurius „mažųjų žmonių" persekiojimus?

Komunistų vadovų teismo procesai

Komunistų persekiojimą reikėtų priskirti prie pačių svarbiausių XX amžiaus pirmosios pusės represijų istorijos epizodų Centrinėje ir Pietryčių Europoje. Tarptautinis komunistinis judėjimas ir jo nacionaliniai sektoriai, beje, nuolat šaukdavo apie „buržuazinį teisingumą ir buržuazinę policiją", o ypač apie fašistų ir nacių represijas. Iš tiesų tūkstančiai atsidavusių komunistų Antrojo pasaulinio karo metais tapo fašistuojančių režimų ir nacių okupantų aukomis.

Tačiau komunistų persekiojimas jokiu būdu nesiliovė kuriantis vienai po kitos „liaudies demokratijoms", kai į „buržuazinės valstybės" vietą stojo „proletariato diktatūra".

1945 m. Vengrijoje politinė policija uždarė į kalėjimą Palą Demény, Jozsefą Skolniką ir keletą jų draugų. Jie buvo laikomi komunistais ir kaip komunistai vadovavo pogrindinėms pasipriešinimo grupėms, į kurias dažnai stodavo jaunimas ir darbininkai. Pramonės centruose šios grupės turėjo daugiau narių negu nuo Maskvos priklausoma komunistų partija. Ji tokius užsigrūdinusius komunistus kaip Demény laikė konkurentais ir žiūrėjo į juos kaip į užsikrėtusius „trockizmu" arba kaip į „nukrypėlius". Po išsivadavimo rezistentui Palui Demėny teko dalytis likimu su tais, prieš kuriuos kovojo, jis išbuvo kalėjime iki 1957 m. Dar tragiškesnė Stefano Foriso, Rumunijos KP generalinio sekretoriaus nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio, lemtis: apšauktas policijos agentu, 1944 m. uždarytas namų arešte, 1946 m. jis buvo užmuštas geležinio strypo smūgiu į galvą. Visur jo ieškojusi senutė motina buvo rasta prigėrusi vienoje Transilvanijos upėje su parištais po kaklu dideliais akmenimis. Politinę Foriso žmogžudystę, taip pat ir jos vykdytojus 1968 m. iškėlė aikštėn Ceauşescu.

Demény, Foriso ir kitų atvejai pabrėžia nepaneigiamą faktą: represiniam aparatui vieni komunistai, tie, kurie buvo susibūrę į Maskvai ištikimą partiją, buvo „geri", o kiti, nesutikę stoti į tos paklusnios partijos gretas, - „blogi". Tačiau šis principas ne visada vienodai galiojo visoms šalims, nes 1948 m. komunistų persekiojimo dialektika pasidarė rafinuotesnė.

Tų metų birželio pabaigoje Komunistų partijų informacijos biuras (Kominformas), įkurtas 1947 m. ir jungiąs visas valdžioje esančias komunistų partijas (išskyrus Albaniją) bei dvi galingiausias Vakarų Europos - Prancūzijos ir Italijos - komunistų partijas, pasmerkė Tito Jugoslaviją ir ragino nuversti jos vadą. Dar po kelių mėnesių išryškėjo absoliučiai naujas fenomenas komunistinio judėjimo istorijoje: „nukrypimas", opozicija valdytojams iš Maskvos, siekimas autonomijos ir nepriklausomybės nuo „visagalio centro", nuolatos būdingas mažoms partijos grupelėms, nuo šiol įgavo „valstybinę" formą. Mažytė Balkanų valstybė, kurioje komunistų partijos valdžios monopolis jau buvo spėjęs pasireikšti, taip pat ir parodyti savo žiaurumą, metė iššūkį komunistinės imperijos centrui. Kuo toliau, tuo labiau įtempta situacija žadėjo komunistų persekiojimams ligi tol neįsivaizduotas perspektyvas: vienos komunistų valdomos valstybės komunistai galėjo būti represuoti kaip kitos komunistinės valstybės „sąjungininkai" arba „agentai".

Šita istorinė komunistų persekiojimo naujovė turėjo dvi puses, viena iš jų - jugoslaviškoji, ilgai buvo paslėpta ir visiškai nežinoma liaudies demokratijų istorijai. Po skilimo, kuris žurnalistų žodyne figūruoja kaip „Tito-Stalino konfliktas", Jugoslavija patyrė tokius ekonominius nepriteklius, kad kai kurie liudytojai susidariusią padėtį laiko „blogesne" negu karo metais. Visi tiltai su išoriniu pasauliu diena po dienos buvo sugriauti, prie sienų sutelkti sovietų tankai, ir šaliai iškilo rimta grėsmė. 1948-1949 m. šalyje, taip neseniai nusiaubtoje pilietinio konflikto, naujo karo perspektyva, turint galvoje galimą sovietų invaziją, nebuvo tuščia šneka.

Belgrado valdžia, reaguodama į „jugoslavų išdavystės" pasmerkimą ir realius grasinimus, „izoliavo" Maskvos šalininkus, pramintus informbirovcais („kominformininkais"), ir visus, kurie palaikė 1948 m. birželio mėnesio Kominformo rezoliuciją. Tas izoliavimas nebuvo vien paprastas įkalinimas, neleidžiantis jokių kontaktų su išoriniu pasauliu. Tito šalininkų valdžia, persiėmusi bolševikų doktrina, griebėsi metodų, kurie faktiškai atitiko jos politinę kultūrą, t. y. lagerių. Jugoslavija turėjo daug salų, tad - galbūt nusižiūrėjus į Solovkų salyne įkurtą pirmąjį bolševikų lagerį - viena iš jų, Goli Otok (Plikoji sala), tapo pagrindiniu lageriu. Ir ne bet kokiu lageriu, nes čia buvo taikomi perauklėjimo metodai, panašūs kaip rumunų Pitešti lageryje, ir galbūt juos reikėtų vadinti „balkaniškaisiais". Čia ir „negarbės špaleris", dar vadinamas „karštu triušiu": naujokas turėdavo pereiti tarp dviem eilėm išsirikiavusių kalinių - panorėjusių išsipirkti arba pagerinti savo būvį, - ir šie jį muša, plūsta, apmėto akmenimis. Čia ir „kritikos bei savikritikos" ritualas, žinoma, susijęs su „prisipažinimų" ritualu.

Kankinimai buvo kalinių duona kasdieninė. Iš daugybės jų galima paminėti „rėčkutę" (kalinio galva laikoma virš pilno ekskrementų kubiliuko), taip pat ir „bunkerį" (lyg tranšėjoje įtaisyta vienutė). Bet, ko gero, labiausiai prižiūrėtojų-perauklėtojų šioje uolėtoje Adrijos jūros saloje mėgstamas metodas, kuris priminė vokiečių lagerių kankynes, buvo betikslis akmenų trupinimas. Vėliau, galutinai paniekinant kalinio darbą, jo pagaminta skalda būdavo suberiama į jūrą...

1948-1949 m. staiga prasidėjęs komunistų persekiojimas Jugoslavijoje turbūt priklauso prie pačių masiškiausių, kokie iki tol žinomi Europoje, - po Sovietų Sąjungos trečiajame-penktajame dešimtmetyje, Vokietijos ketvirtajame dešimtmetyje ir represijų prieš komunistus nacių okupuotuose kraštuose. Tai akivaizdus „masinis" persekiojimas, turint galvoje šalies gyventojų skaičių ir jų skaičių, priklausantį komunistų partijai. Pagal ilgai slėptus oficialius šaltinius, represuotas 16 731 žmogus, iš jų 5037 po teismo proceso pagal visas taisykles. Trys ketvirtadaliai buvo pasiųsti į Goli Otok ir Grgurą. Savarankiški Vladimiro Dedijero tyrimai rodo, jog vien Goli Otok lagerį perėjo 31 000 ar 32 000 žmonių. Neseni tyrinėjimai kol kas negali tiksliai pasakyti, kiek kalinių mirė, kiek buvo egzekucijų ir išsekimo, bado ir epidemijų aukų, be to, dar savižudžių - kai kurie komunistai šitaip sureagavo į iškilusią žiaurią dilemą.

Antroji komunistų persekiojimo pusė geriau pažįstama - tai represijos prieš „titininkų agentus" kitose liaudies demokratijos šalyse. Dažniausiai jos pasireikšdavo parodomųjų procesų spektakliais, kurių tikslas - paveikti ne tik tos, bet ir kitų šalių, jėga suvarytų į „taikos ir socializmo lagerį", viešąją nuomonę. Tokie procesai turėjo pateisinti Maskvos devizą, kad pagrindinio priešo reikia ieškoti pačiose komunistų partijose, todėl negalima niekuo pasitikėti ir nuolatos reikia būti budriems.

1948    m. pradžioje Rumunijos komunistų partija iškėlė bylą Lucreįiu Patrascanu, 1944-1948 m. teisingumo ministrui, intelektualui ir žinomam marksizmo teoretikui, vienam iš partijos įkūrėjų 1921 m., kai jam tebuvo dvidešimt vieneri. Pagal kai kuriuos pagrindinius kaltinimus Patrascanu byla buvo kampanijos prieš Tito preliudija. Atleistas ir įkalintas 1948 m. vasarį, Patrascanu buvo nuteistas mirti tik 1954 m. balandį, o mirties bausmė jam buvo įvykdyta balandžio 16 d., praėjus šešeriems metams nuo suėmimo ir metams nuo Stalino mirties. Tokios vėlyvos egzekucijos paslaptis nėra iki galo išaiškinta. Pagal vieną hipotezių, RKP generalinis sekretorius Gheorghiu Dejas bijojo, kad Patrascanu gali būti reabilituotas ir tapti jo konkurentu. Tokia prielaida iš dalies atsako į klausimą, mat abu vadovai nesutarė jau nuo karo.

1949    m. tokio pobūdžio bylos pirmiausia buvo keliamos kaimyninių Jugoslavijos šalių komunistų vadovams. Pirmasis teismo procesas įvyko Albanijoje, kurios vadovybė palaikė nepaprastai glaudžius ryšius su Jugoslavijos komunistais. Pasirinktoji auka, Koci Xoxe (Koči Dzodze), vienas iš ginkluoto komunistinio pasipriešinimo vadų, po karo vidaus reikalų ministras ir partijos generalinis sekretorius, iš tiesų buvo Titui atsidavęs žmogus. Po politinės kampanijos partijos viduje 1948 m. rudenį, pasmerkusios „trockistinę projugoslavišką frakciją, vadovaujamą Xoxe ir Kristo", jugoslavų komunistų sąjungininkai 1949 m. kovo mėnesį buvo areštuoti. Koci Xoxe buvo teisiamas Tiranoje su kitais keturiais partijos vadovais: Pandi Kristo, Vasco Koleci, Nuri Hutą ir Vango Mitrojorgji. Birželio 10 d. jis buvo nuteistas mirti, ir rytojaus dieną nuosprendis įvykdytas. Keturi jo draugai gavo sunkias bausmes. Kiti projugoslaviškai nusiteikę komunistai netrukus tapo Albanijos komunistų partijos „valymo" aukomis.

Antras žymesnis „antititinis" procesas įvyko 1949 m. rugsėjį Budapešte, kaltinamasis - garsusis Laszlo Rajkas, buvęs Ispanijos internacionalinių brigadų kovotojas, vienas iš Vengrijos pasipriešinimo judėjimo vadų, vėliau, per represijas prieš demokratus nekomunistus, labai griežtas vidaus reikalų ministras, galop užsienio reikalų ministras. 1949 m. gegužę areštuotas Rajkas buvo ne tik kankinamas, bet dar ir buvusių savo partijos draugų šantažuojamas -atseit jis privaląs „padėti Partijai", už tai būsiąs nuteistas mirti, bet bausmė nebus įvykdyta - tol, kol sutiko su pasiūlytu prisipažinimu, kurį jis perskaitė priešais tribunolą ir kuriame sunkiai kaltino Titą ir jugoslavus kaip „liaudies demokratijos priešus". Rugsėjo 24 d. vengrų tribunolas paskelbė neapskundžiamą nuosprendį: Laszlo Rajkas, Tiboras Szönyi ir Andrasas Szalai nuteisti myriop, o jugoslavas Lazaras Brankovas ir socialdemokratas Palas Justusas - laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Mirties bausmė Rajkui įvykdyta spalio 16 d. Papildomame procese karinis tribunolas pasiuntė į mirtį keturis aukšto rango karininkus.

Po Rajko teismo Vengrijoje pasipylė represijos. Buvo areštuoti, pasmerkti myriop arba įkalinti 94 žmonės. Penkiolikai pasmerktųjų įvykdyta mirties bausmė, vienuolika mirė kalėjime, penkiasdešimt kaltinamųjų gavo daugiau kaip po dešimt metų kalėjimo. Jei pridėsime artimųjų ir - o kodėl gi ne? - į tardymą įpainiotų teisėjų bei karininkų savižudybes, bus apie šešiasdešimt šios bylos aukų.

Norint atsakyti, kodėl aukomis buvo pasirinkti vieni ar kiti žmonės ir jų „vadas" Laszlo Rajkas, reikia nepamiršti ir vadovaujančios komandos tarpusavio rietenų, taip pat partijos generalinio sekretoriaus Matyaso Rákóczi bei slaptosios policijos šefų uolumo. Vis dėlto šie arba dar kiti faktoriai neturėtų užgožti esminio dalyko - nuo pat pirmosios represijų bangos pačiame intrigų prieš kai kuriuos komunistus verpete sukosi nurodinėtojai iš Maskvos, tarp kurių figūravo saugumo ir žvalgybos tarnybų, atsakingų už Centrinę ir Rytų Europą, aukšti pareigūnai. Jie iš kailio nėrėsi, kad tik atrastų platų „tarptautinį antisovietinį sąmokslą". Rajko teismas čia turėjo atlikti lemiamą vaidmenį, pagrindiniu liudytoju pasirinkus Noelą Fieldą, amerikietį, kuris slapčia buvo susidėjęs su komunistais ir, kaip aiškiai parodė neseniai atverti archyvai, talkino sovietinėms tarnyboms .¹⁸

Mėginimas „internacionalizuoti", šiuo atveju „titininkų", sąmokslą dar kartą atsiskleidė per Traičo Kostovo procesą Sofijoje. Nusipelnęs Kominterno veikėjas, senojo režimo buvęs nuteistas mirti Bulgarijos pasipriešinimo armijos vadas, po karo Tarybos vicepirmininkas Kostovas buvo laikomas lyg ir Georgijaus Dimitrovo įpėdiniu. Buvusio Kominterno generalinio sekretoriaus ir nuo 1946 m. Bulgarijos komunistų partijos Sofijoje vadovo sveikata 1949 m. gerokai pašlijo. (Nors nuo kovo mėnesio buvo gydomas SSRS, liepos 2 d. jis mirė.)

Nuo 1948 m. pabaigos BRP vadovybėje „maskviškiai" (partijos vadovai, praleidę karą Maskvoje, tokio pat raugo kaip Rákóczi Vengrijoje ar Gottwaldas Čekoslovakijoje) kritikavo Rostovą už „klaidas ir trūkumus", o ypač „už neteisingą požiūrį į Sovietų Sąjungos ekonomiką". Nors Rostovas „išpažino savo klaidas", sutikus Dimitrovui, kuris laiške, išsiųstame gegužės 10 d. iš vienos sovietų sanatorijos, jį griežtai smerkė, 1949 m. birželį jis su kai kuriais savo bendradarbiais buvo areštuotas.

Traičo Rostovo ir kitų devynių kaltinamųjų teismo procesas prasidėjo Sofijoje 1949 m. gruodžio 7 d. Gruodžio 14 d. paskelbtas nuosprendis: Rostovas pasmerktas mirti kaip buvęs bulgarų policijos, „išdaviko Tito" ir „Vakarų imperialistų" „agentas". Keturi kiti partijos vadovai - Ivanas Stefanovas, Nikola Pavlovas, Nikola Nečevas ir Ivanas Tutevas - nuteisti kalėti iki gyvos galvos, trys penkiolikai metų, vienas dvylikai ir vienas aštuoneriems. Po dviejų dienų, atmetus malonės prašymą, Traičo Kostovas buvo pakartas.

Šis Sofijos procesas užima išskirtinę vietą komunistų vadovų teismų istorijoje komunistinio režimo metais: vos pradėjęs duoti parodymus tribunolui, Kostovas grįžo prie savo ankstesnių, per tardymą atmestų parodymų ir pareiškė esąs nekaltas. Jis tuoj pat buvo nutrauktas, bet vis dėlto paskutiniame žodyje spėjo dar kartą prabilti ir pareikšti esąs Sovietų Sąjungos draugas; suprantama, kalbos baigti jam neleido. Tokie „nenumatyti atvejai" privertė režisierius apgalvoti viešus procesus ateityje.

Bulgarijoje „Kostovo byla" svarbiausios aukos pakorimu nepasibaigė. 1950 m. rugpjūtį buvo teisiami dvylika „Kostovo bendrininkų", atrinkti iš vadovaujančių ekonomikos darbuotojų. Dar viena byla, iškelta dviem „pogrindinės Kostovo gaujos nariams", vyko 1951 m. balandį, paskui dar trečioji - dviem BKP Centro komiteto nariams. Pagaliau ryšium su šia byla įvyko dar keletas teismų uždaromis durimis, buvo teisiami armijos ir saugumo karininkai.

Čekoslovakijoje 1949 m. birželį komunistų vadovai buvo perspėti, esą pačioje ČKP veikia užsimaskavę stambūs „konspiratoriai". Jiems - o ypač „čekoslovakų Rajkui" - susekti Prahoje buvo sudaryta speciali grupė, kuriai priklausė atsakingi Centro komiteto aparato, politinės policijos ir ČKP Kontrolės komisijos darbuotojai. Pirmieji, iš pradžių trečiaeiliai, komunistų veikėjai buvo areštuoti 1949 m. Bet per šią pirmąją komunistų teismų bangą režimas tesugebėjo surengti vieną „antititinį" procesą, kuris įvyko 1950 m. rugpjūčio 30- rugsėjo 2 d. Slovakijos sostinėje Bratislavoje ir kuriame buvo teisiami 16 asmenų, tarp jų 10 jugoslavų. Jų priešakyje - Stefanas Kevičius, Jugoslavijos vicekonsulas Bratislavoje. Du slovakai buvo nuteisti mirti, vienam iš jų, Rudolfui Lančaničiui, mirties bausmė įvykdyta.

Kaip tik 1949 m. pabaigoje, prityrusių žmonių iš Maskvos centrinės saugumo būstinės pastiprinta ir vadovaujama, policinė mašina įsivažiavo ir lipo čekoslovakų Rajkui ant kulnų. „Sovietinių patarėjų" šefai neslėpė savo misijos tikslo. Vienas jų, Lichačiovas, suirzęs dėl slovakų saugumo darbuotojo nepakankamo uolumo, ėmė šaukti: „Stalinas mane čia atsiuntė daryti teismo, ir aš negaliu gaišti laiko. Atvykau čia, į Čekoslovakiją, ne ginčytis, o galvų kapoti (svoločit golovy). Geriau aš nusuksiu pusantro šimto sprandų, negu leisiu, kad sprandą nusuktų man"¹⁹.

Iki smulkmenų istoriškai atkurti šias represijas buvo įmanoma todėl, kad 1968 m. istorikams pavyko įsigauti į slapčiausias partijos ir policijos archyvų kerteles, o po 1989 m. lapkričio dar pagilinti savo studijas.

Sutuoktiniai Pavilkai buvo pirmieji, areštuoti 1949 m. gegužę ryšium su Vengrijoje rengiamu L. Rajko teismu. Gejzos Pavilko teismas vyko 1950 m. birželį. 1949 m. birželį vengras Matyas Rákóczi perdavė ČKP šefui Klementui Gottwaldui į Praha sąrašą maždaug šešiasdešimties aukštų Čekoslovakijos pareigūnų, kurių vardai iškilo tardant Rajko. Rajko procesas ir sovietų bei vengrų saugumo tarnybų spaudimas vertė Prahą vis labiau ir labiau domėtis per karą išvažiavusiais į Vakarus komunistais, ypač buvusiais interbrigadų nariais. Rudenį ČKP įkūrė specialų Valstybės saugumo skyrių „išaiškinti priešams Partijos viduje" ir nesigėdijo pasikviesti į pagalbą išsigelbėjusius gestapininkus, komunistinio judėjimo „specialistus". Su užsienio prekybos viceministro Evzeno Lobio areštu 1949 m. lapkritį represijos prieš komunistus iškopė į naują lygmenį - dabar jos pasiekė „aukštuosius kadrus"; tai pasitvirtino 1950 m., kai buvo pajudinti sričių partijos vadovai.

1951 m. sausį ir vasarį smarki areštų banga paplovė svarbų valdžios piramidės sluoksnį. Tarp penkiasdešimties suimtų aukštų partijos ir valstybės atstovų buvo „prancūziškai kalbantys komunistai" ir kiti, kurie, kaip Karelas Švabas, savo darbe turėjo vienokių ar kitokių kontaktų su kitomis partijomis.

„Sąmokslo galvos" etiketė būdavo prikabinama tai vienam, tai kitam, ir prireikė dvejų metų, kol buvo atrastas čekoslovakų Rajkas. Tik 1951 m. vasarą, Klementui Gottwaldui davus skubų sutikimą, Stalinas nusprendė, kad šita galva būsiąs Rudolfas Slanskis, patsai ČKP generalinis sekretorius, kurio „dešinioji ranka" buvo kita galinga Kominterno aparato figūra, Bedřichas Geminderis. Jo pavardė beveik visur figūruoja šalia Rudolfo Slanskio, tiek susirašinėjime tarp Stalino ir Gottwaldo, tiek komunistų, įkalintų Slanskio arešto išvakarėse, apklausos protokoluose. Sovietiniai scenarijaus autoriai „atsargai" turėjo numatę Geminderj. Valstybės saugumas sulaikė šiuos du „sąmokslo" vadovus 1951 m. lapkričio 24 d. Per keletą mėnesių už grotų šalia jų atsidūrė dar du veikėjai: 1952 m. sausio 12 d. - užsienio prekybos viceministras Rudolfas Margolius ir 1952 m. gegužės 23 d. -Josefas Frankas, Rudolfo Slanskio pavaduotojas.

Sovietiniai patarėjai ir vietiniai jų parankiniai, rengdami didžiulį parodomąjį procesą, kankino išsijuosę. Jiems sekėsi, ir 1952 m. lapkričio 20 d. Prahoje prasidėjo „sąmokslo prie valstybę vadovų su Rudolfu Slanskiu priešaky procesas". Šj sykį teisme atsidūrė patys komunistų vadovai. Lapkričio 27 d. tribunolas paskelbė nuosprendį: vienuolikai kaltinamųjų - griežčiausia bausmė, trims - kalėjimas iki gyvos galvos. Gruodžio 3 d. rytą, nuo 3 val. iki 5 val. 45 min., Prahos Pankraco kalėjimo budelis pakorė vienuolika pasmerktųjų.

Slanskio procesas - simbolinis represijų atspindys

Po bolševikų vadovų procesų Maskvoje, vykusių ketvirtajame dešimtmetyje, Slanskio teismas buvo pats ryškiausias ir labiausiai komentuojamas komunizmo istorijoje. Tarp nuteistųjų atsidūrė iškilios Kominterno aparato asmenybės, kurių dėka „šaltojo karo" metais Praha buvo tapusi „komunizmo Ženeva". Tais laikais per Čekoslovakijos sostinę buvo palaikomi ryšiai, ypač su prancūzų ir italų komunistų partijomis.

Rudolfas Slanskis, ČKP generalinis sekretorius nuo 1945 m., buvo Maskvos statytinis, pirmininkas „Penkių grupės", organo, kurio speciali užduotis buvo nuolat prižiūrėti represijas ir kuris buvo aprobavęs dešimtis mirties bausmių.

Bedřichas Geminderis ir Josefas Frankas buvo generalinio sekretoriaus pavaduotojai. Geminderis anksčiau buvo dirbęs Kominterno aparato viršūnėje ir grįžęs iš Maskvos į Prahą vadovauti ČKP tarptautiniam sektoriui. Frankas, nuo 1939 iki 1945 m. buvęs nacių koncentracijos stovyklų kalinys, kontroliavo ekonomikos reikalus ir finansinę paramą Vakarų komunistų partijoms. Rudolfas Margolius, kaip užsienio prekybos viceministras, buvo įpareigotas rūpintis ryšiais su šių partijų kontroliuojamomis komercinėmis bendrovėmis. Finansų viceministras Otto Fischlas taip pat žinojo apie kai kurias finansines ČKP manipuliacijas. Ludvikas Frejka karo metais dalyvavo čekoslovakų pasipriešinimo judėjime Londone, o 1948 m., kai Klementas Gottwaldas tapo respublikos prezidentu, ėmė vadovauti jo kanceliarijos ekonomikos departamentui.

Iš tiesiogiai ar netiesiogiai, per Kominterno aparatą, su sovietų specialiosiomis tarnybomis susijusių nuteistų asmenų, be Slanskio ir Geminderio, galima paminėti armijos žvalgybos tarnybų šefą, paskui po 1948 m. vasario gynybos viceministrą Bedřichą Reiciną; nacių koncentracijos stovyklų kalinį, vėliau atsakingą už centrinio ČKP aparato kadrus, nacionalinio saugumo viceministrą Karelą Svabą; žurnalistą André Simone'ą, prieš karą dirbusį daugiausia Vokietijoje ir Prancūzijoje; ir pagaliau Artūrą Londoną, sovietinių tarnybų bendradarbį Ispanijos pilietiniame kare, rezistentą Prancūzijoje ir kalinį, po 1945 m. Šveicarijoje ir Prancūzijoje dirbusį komunistų žvalgybos tarnyboms, o nuo 1949 m. pradžios užsienio reikalų viceministrą.

Tarp nuteistųjų figūravo dar du aukšti šios ministerijos pareigūnai: ministras nuo 1948 m. pavasario, slovakas Vladimiras Clementis, prieš karą buvęs advokatas komunistas, pabėgęs į Prancūziją, kur vienu metu pakritikavo vokiečių-sovietų paktą ir dėl to buvo pašalintas iš partijos, 1945 m. tas sprendimas buvo panaikintas; paskui viceministras Vavro Hajdu, irgi slovakas. Trečias to proceso kaltinamasis - slovakas Evzenas Lobias, karą praleidęs Londone, arešto metu buvo užsienio prekybos viceministras.

Otto Slingas taip pat dalyvavo čekoslovakų pasipriešinimo judėjime Londone, prieš tai buvo kovęsis internacionalinėse brigadose Ispanijoje. Po karo tapo srities ČKP sekretoriumi Moravijos sostinėje Brno.

Proceso metu buvo pabrėžta trijų nuteistųjų iki gyvos galvos - Vavro Hajdu, Artūro Londono ir Evzeno Löblo - žydiška kilmė. Tokių iš vienuolikos nuteistų mirti buvo aštuoni; išimtis - Clementis, Frankas ir Svabas.

Slanskio procesas buvo simbolinis represijų liaudies demokratijos šalyse atspindys, ir ne tik Čekoslovakijoje. Nors ir koks baisus, vis dėlto jis negalėjo pridengti fakto, kad svarbiausios šių represijų aukos buvo nekomunistai. Per visą 1948-1954 m. laikotarpį komunistai Čekoslovakijoje sudaro apie 0,1% nuteistųjų, 5% nuteistų myriop, 1% mirusių -tų, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė, nusižudžiusių dėl persekiojimo, mirusių kalėjimuose ar lageriuose dėl tiesioginių su kalinimu susijusių priežasčių (žuvę per nelaimingus atsitikimus šachtose, sargybinių nužudyti „mėginant pabėgti" arba „kilus riaušėms").

Slanskio procesas buvo kruopščiai parengtas nuolatinių sovietinių patarėjų, kurie veikė sutartinai su aukštomis Stalino valdžios Maskvoje sferomis. Su juo 1949 m. kilo liaudies demokratijos šalyse antra didžiųjų politinių procesų prieš komunistų vadovus banga.

Didysis Slanskio proceso spektaklis Čekoslovakijoje 1953 ir 1954 m. buvo palydėtas „iš Slanskio bylos išplaukiančių" teismų, nepaisant Stalino ir Gottwaldo mirties (1953 m. kovo mėnesį). Kulminaciją jie pasiekė 1954 m. Pirmas didelis procesas tais metais vyko Prahoje sausio 26-28 d.: iki gyvos galvos kalėti buvo nuteista ČKP įkūrėja ir jos valdybos narė nuo 1929 iki 1950 m. Marie Svermova. Kiti šeši kaltinamieji, aukšti partijos aparato pareigūnai, gavo iš viso šimtą trylika metų kalėjimo. Antras procesas vyko po mėnesio, vasario 23-25 d. Septyni Čekoslovakijos komunistų „Didžiosios trockistinės tarybos" nariai buvo nuteisti iš viso šimtui trejiems metams kalėjimo. Trečias procesas surengtas Bratislavoje balandžio 21-24 d. buvusiems Slovakijos komunistų partijos vadovams, jie buvo teisiami kaip „grupė slovakų buržuazinių nacionalistų". Laisvės atėmimu iki gyvos galvos tada buvo nuteistas vienas iš pasipriešinimo judėjimo vadovų, Gustavas Husakas. Keturi, apkaltinti kartu su juo, gavo bendrai šešiasdešimt trejus metus kalėjimo. 1954 m. buvo surežisuoti dar šeši „didieji procesai" aukštiems armijos dignitoriams, atsakingiems ekonomikos sferos darbuotojams (nuteista vienuolika žmonių iš viso 204 metams laisvės atėmimo), „nelegaliai socialdemokratų partijos vadovybei". Galiausiai keletas žmonių buvo teisiami pavieniui. Kaip tuomet jau buvo tapę tradicija, prieš kiekvieną „svarbų" procesą politinis ČKP sekretoriatas patvirtindavo kaltinamąjį aktą ir skirtinas bausmes, be to, ČKP vadovybė apsvarstydavo proceso eigos protokolą.

1953 ir 1954 m. procesai jau nebebuvo parodomieji. Paskutinis 1948-1954 m. laikotarpio politinis procesas, vykęs 1954 m. lapkričio 5 d., buvo Eduardo Utratos, ekonomikos sferos darbuotojo, teismas.

Paskutinis šios represijų bangos komunistas, kuriam buvo įvykdyta mirties bausmė, buvo senas interbrigadų narys, Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo kovotojas, kalinys Osvaldas Zavodskis, po 1948 m. Valstybės saugumo vadovas. 1953 m. gruodį tribunolas jam skyrė griežčiausią bausmę, vyresnybė jo malonės prašymą atmetė. 1954 m. kovo 19 d. jo kūnas suposi Prahos kartuvėse.

Kodėl buvo prieita iki represijų prieš komunistus, sėdinčius pačiuose aukščiausiuose postuose? Kodėl aukomis buvo pasirinktas vienas ar kitas asmuo, ar čia būta kokios nors apčiuopiamos logikos? Atverti archyvai ir nauji tyrinėjimai daug kur patvirtino iki 1989 m. padarytas išvadas: bylos sufabrikuotos iš anksto, „prisipažinimai" išgauti prievarta, režisūra Maskvos, ideologinė ir politinė psichozė, iš pradžių antititinė, paskui antisionistinė bei antiamerikinė, atsispindi net juridiniuose aktuose. Daugelis faktų, kuriuos tik dabar sužinojome, patikslina bei papildo mūsų žinias. Tačiau šis archyvų atvėrimas mums leidžia susidaryti nuomonę ir apie kai kurias hipotezes - ypač dėl antrosios represijų prieš komunistus bangos, kuri skyrėsi nuo pirmosios, kilusios staiga prireikus užgniaužti jugoslavų nukrypimą.

Gausiai dokumentuotos studijos į dienos šviesą iškėlė akivaizdžią tiesą: lemiamas veiksnys buvo Maskvos įtaka ir kišimasis.

Komunistų teismai buvo glaudžiai susiję su tarptautine ano meto padėtimi, o Tito maištas paskatino Stalino valdžią visiškai pažaboti komunistinį judėjimą ir paspartinti naujų sovietinės imperijos teritorijų „satelizaciją". Šios represijos dar buvo susijusios su kiekvienos šalies politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Nuteistą komunistą vadovą būdavo galima paversti atpirkimo ožiu, jo klaidomis paaiškinti visus nepriteklius, o jo bausmė turėjo tapti „liaudies pasipiktinimo iškrova". Visuotinis teroras sėjo ir skiepijo baimę tarp vadovaujančių sluoksnių, buvo reikalingas norint pasiekti absoliutaus paklusnumo ir visiško atsidavimo „Partijos nurodymams" ir sovietų vyresnybės apibrėžtoms „taikos stovyklos" reikmėms.

Neginčijamą reikšmę pasirenkant aukas turėjo ir nesutarimai vadovaujančiuose sluoksniuose. Negalima nepaisyti, kad bet kuriame svetimo pono liokajų pulke netrūksta tarpusavio neapykantos ir pavydo. Vadinasi, tas ponas, Didysis Maskvos Manipuliatorius, galėjo pasirinkti įdomių savo žaidimo su prigąsdintais liokajais variantų. O jis nuo seno ligi smulkmenų žinojo, kas ko neapkenčia ar kam pavydi.

Iš dviejų represijų bangų prieš komunistų vadovus galima spręsti ir apie aukų tipažą. Represijos užgriuvo buvusius Ispanijos pilietinio karo savanorius, užsienio pasipriešinimo judėjimų dalyvius, buvusius Jugoslavijos partizanus, tuos, kurie buvo emigravę į Prancūziją ar Angliją. Vengrijoje, Bulgarijoje ir Slovakijoje pirmais taikiniais tapdavo komunistai, dalyvavę vidaus rezistencijoje.

Tačiau mes turime eiti toliau ir pasvarstyti: kodėl svarbiausias iš visų Rudolfo Slanskio procesas tebuvo didelis spektaklis pasauliui? Kokie paslėpti stalininės valdžios interesai pasaulyje čia suveikė? Kam tokia reklama, tokie žiaurūs nuosprendžiai, šita pabrėžtinė prievarta tokiu metu, kai, rodės, SSRS visiškai kontroliuoja liaudies demokratijos šalis? Kontrolės formos - laiškai „ukazai", susirinkimai „konsultacijos" ir net tūkstančių sovietinių patarėjų veikla vietose - šiandien mums gerai žinomos.

Ieškant šiose represijose vidinės logikos, mums atrodo tikslinga suformuluoti pirmąją hipotezę: sovietinis blokas rengėsi karui, jis rengėsi kariauti Europoje. Pagrindinis priešas buvo „Amerikos imperializmas", ir sovietų vadai tikėjo - arba norėjo, kad kiti patikėtų - jog jis rengiasi agresijai prieš jų „stovyklą". Slanskio procesas, jo eiga, paskleistas jo atgarsis, jo įnirtinga antiamerikietiška „ideologija" antititizmas niekur nedingo, tik dabar jis buvo siejamas su antiamerikanizmu, kuris dominavo - pirmiausia buvo reiškinys, liudijantis apie sovietų valdžios rengimąsi karui. „Lavonų pedagogika" buvo taikoma ne vien komunistų gretoms, bet ir priešininkui. Stalinas jau buvo tą panaudojęs Sovietų Sąjungoje, per didžiuosius valymus ketvirtajame dešimtmetyje, prieš karą. Ar jis buvo įsitikinęs, kad to gali dar prireikti?

Tie, kurie galėjo susipažinti su turtingais archyviniais šaltiniais, neabejoja, kad 1950-1951 m., vykstant karui Korėjoje, sovietinis blokas intensyviai rengėsi neišvengiamam karui Europoje ir galbūt, pasitaikius progai, kėsinosi užimti Vakarų Europą. Politinių ir karinių „socializmo stovyklos" atstovų susirinkime 1951 m. Stalinas minėjo, jog 1953 m. galima laukti karo. Visa ekonomika buvo kiek įmanoma militarizuota.

Čekoslovakija turėjo labai stiprią ginklų pramonę, kurios tradicijos siekė Austrijos-Vengijos monarchijos laikus, o ketvirtajame dešimtmetyje ji buvo viena iš pirmaujančių ginklų eksportuotojų pasaulyje. Nuo 1949 m. ji turėjo tapti ginklų tiekėja sovietinei stovyklai. Tokį sprendimą lydėjo forsuotas ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo militarizavimas, įnirtinga propaganda apie karo neišvengiamumą, taip pat neregėtas karinio biudžeto didinimas - per penkerius metus armijai numatytos išlaidos išaugo septyneriopai! Dar galima pridurti nežabotą pilietinės visuomenės griovimą ir sistemingą urano kasyklų plėšimą, kur viską nurodinėjo „sovietų ekspertai".

Karo istorikas Jindrichas Madry, išstudijavęs po 1989 m. atvertus archyvus, savo neseniai paskelbtoje studijoje²⁰ daro tokią išvadą: „Iki 1953 m. gegužės Čekoslovakijoje buvo maksimaliai suintensyvintas ginklavimasis artėjant nuspėjamam „neišvengiamam karui". Gynybos ministerijos biudžetas 1953 m. turėjo būti dešimt kartų didesnis negu 1948 m. Sovietams reikalaujant, Čekoslovakijos ekonomika turėjo vystytis kaip „karo ekonomika". 1953 m. sausio 1 d. karui parengtų buvo 292 788 žmonės, dvigubai daugiau negu 1949 m., o balandį Respublikos prezidentas nusprendė prailginti karinę tarnybą iki trejų metų. Laukiant karo, buvo sukaupti finansiniai ir materialiniai rezervai, kaip tik tam pasitarnavo 1953 m. birželio „pinigų reforma", kuri nuskurdino daugybę indėlininkų. Sprendžiant iš kai kurių rodiklių, padėtis pasikeitė 1953 m. birželį, kai neišvengiamas karas naujiems Maskvos šeimininkams, regis, nustojo būti labiausiai liaupsinama strategija.

Jei šioje perspektyvoje pažvelgsime į represijas prieš komunistų vadovus, galbūt aiškiau suprasime aukų pasirinkimo logiką. „Didysis brolis" gerai pažinojo savo ištikimus draugus, jis turėjo savo supratimą apie priešininkus Vakaruose. Atrodo, jo „lavonų pedagogika" pasiekė makiavelizmo viršūnę. Ką reikėtų daryti norint priešininkus įtikinti jūsų jėga ir jūsų ryžtu (o progai pasitaikius paskleisti iliuziją apie jūsų silpnumą), kad juos apimtų visiška sumaištis? Ką reikėtų daryti, kad jūsų ištikimi šalininkai, kuriems atskleistos judėjimo paslaptys, patikėtų, jog padėtis rimta ir gresiančio konflikto akivaizdoje reikalinga geležinė disciplina, reikalinga šventa auka?

Aukok ištikimiausius iš ištikimiausių, pasirink tokius, kad būtum tikras, jog tavo sprendimas pasklis kuo plačiau, išgarsės visame pasaulyje, visur, taip pat ir Sovietų Sąjungoje. Panaudok patį vulgariausią melą, kurio visi elementai tau žinomi. Ar didelis spektaklis būtų toks pats efektyvus, jei „imperializmo agentu" apskelbtas būtų koks nors menkai žinomas Maskvos ar kokiame kitame aparate dirbantis Antoninas Zapotockis ar koks nors Antoninas Novotnis? Kas šiandien patikėtų, kad Thorezas ar Togliatti, Chruščiovas ar Gottwaldas 1952 m. nors akimirką pamanė, jog Rudolfas Slanskis, Bedřichas Geminderis ir kiti iš jų rato buvo „amerikiečių agentai"? Taip, įšventintieji turėjo pavargti, kad iššifruotų ir perprastų tą melagingą žinią, ir čia slypėjo vienas šios makiaveliškos operacijos tikslų.

Norint išgauti trokštamą atgarsį to, ką Annie Kriegel pavadino „pragariška pedagogika", reikėjo pasirinkti žinomus žmones, antifašistinio judėjimo Ispanijoje, Prancūzijoje, SSRS ar Anglijoje dalyvius, žinomus nacių lagerių kalinius. Svarbiausi aparatininkai labai gerai žinojo didžiumos nuteistų komunistų nuopelnus ir nepajudinamą jų lojalumą Maskvai. Beje, tarp paaukotų komunistų netrūko tokių, kuriems tenka didelė atsakomybė už ankstesnius nekomunistų persekiojimus ir žudymus, daugelis jų glaudžiai bendradarbiavo su „sovietiniais organais".

Teismai vykdavo dar 1953 ir 1954 m., tol, kol Sovietų Sąjunga pasirinko naują strategiją - „taikų sambūvį".

Antroji hipotezė, kurią reikėtų išdėstyti, liečia antisemitizmą, įžvelgiamą komunistams taikytose represijose. Nagrinėjant bylų medžiagą, reguliariai susiduriama su vienu šio fenomeno aspektų - „kova prieš sionizmą" ir „sionistus" (iš tikrųjų tai paprasčiausias antisemitizmas); čia akivaizdžiai pasireiškia sovietų politikos pasikeitimas Izraelio ir arabų pasaulio klausimu. Naujoji Izraelio valstybė, prie kurios atsiradimo, be kita ko, ypač prisidėjo Čekoslovakija, aprūpindama ginklais Haganah'ą, tapo „didžiuoju priešu". Nuo šiol sovietai į savo planus įtraukė arabų „nacionalinio išsivadavimo kovą".

Nicolas Werthas (žr. pirmąją dalį) aiškiai atskleidė, kad Sovietų Sąjungoje vykdant represijas nuo 1947 m. gruodžio ir rengiantis „galutiniam didžiajam valymui" šeštojo dešimtmečio pradžioje pasireiškė antisemitizmas. Centrinėje Europoje antisemitizmas jau labai aiškiai išryškėjo Rajko procese. Teisėjas pabrėžė žydiškas keturių kaltinamųjų pavardes ir užsiminė be jokio pagrindo, kad vienas Rajko senelis buvo žydas. Šis antisemitizmas pasiekė viršūnę Slanskio procese, kai buvo akcentuota vienuolikos kaltinamųjų „žydiška kilmė" ir jų saitai su „tarptautiniu sionizmu".

Norint pajusti šio užkulisinio antisemitizmo laipsnį, užtenka paklausyti vieno jau minėto maskviškių patarėjų vado. Draugas Lichačiovas, paprašęs duomenų apie kai kurių slovakų vadovų ardomąją veiklą, pareiškęs (tai papasakojo su juo kalbėjęs slovakas policininkas): „Kas man rūpi, iš kur juos ištrauksite. Man nusispjaut į teisybę. Esu pasirengęs patikėti, o visa kita palikite man. Kam sukti galvą dėl žydiško mėšlo?"²¹

Iš čia išplaukia kitas šio antisemitinio komponento aspektas, mūsų žiniomis, niekada neminėtas. Regis, Stalino ir tokių kaip jis valdžia norėjo suvesti sąskaitas su žydais Kominterne ir galutinai juos išstumti. Tie žydai komunistai neišpažino žydų tikėjimo. Jų identitetas atrodo susijęs su tauta, su kuria jie save tapatina, arba dar su jų priklausymu tarptautinei komunistinei bendruomenei. Deja, stokodami liudijimų ir dokumentinių šaltinių, nežinome, kokią įtaką šiam identitetui turėjo išgyventas genocidas. Tačiau žinome, kad daug jų artimųjų buvo žuvę nacių mirtininkų stovyklose.

Šie žydai komunistai, kurių atstovų labai daug buvo Kominterno aparate, ir toliau po karo užėmė svarbiausius postus daugelyje komunistų partijų ir Centrinės Europos valstybių aparatuose. Vengrų komunizmo apžvalgoje Miklosas Molnaras rašo: „Pačioje hierarchijos viršūnėje visi vadovai beveik be išimties žydų kilmės, netgi -kiek mažesniu santykiu - Centro komiteto aparate, politinėje policijoje, spaudoje, leidyboje, teatre, kine... Didelė ir neginčijama pirmumo teisė darbininkų kadrams negali paslėpti fakto, kad lemiama įtaka visur priklauso draugams, kilusiems iš smulkiosios žydų buržuazijos"²². 1953 m. sausį Vengrijos valstybės saugumo šefas ir buvęs Rajko draugas Gaboras Peteris atsidūrė kalėjime kaip „sionistas konspiratorius". Rákóczi, pats būdamas žydas komunistas, savo oficialioje kalboje, prisegęs „Peterio ir jo gaujos" etiketę (t. y. Peteris ir keletas saugumo karininkų), padarė jį atpirkimo ožiu.

Rumunijoje Kominterno narės žydės Anos Pauker likimas buvo nulemtas 1952 m. Kartu su partijos vadovu Gheorghiu Deju ir Vasile'iu Luca ji priklausė valdančiajai „troikai". Pagal kitų šaltinių nepatvirtintą vieno liudytojo pasakojimą, viename susitikime su Deju 1951 m. Stalinas nustebęs, kad Rumunijoje dar nesuimti titizmo ir sionizmo agentai, ir jį paprašęs „geležinės rankos". Taigi finansų ministras Vasile Luca 1952 m. gegužę kartu su vidaus reikalų ministru Teohari Georgescu buvo atleistas, paskui nuteistas mirti, vėliau mirties bausmė jam pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, kalėjime jis ir mirė. Užsienio reikalų ministrė Ana Pauker 1953 m. liepą buvo atstatydinta, vasarį suimta. 1954 m. išėjusi iš kalėjimo, ji grįžo į šeimyninį gyvenimą. Kartu su ja antisemitizmu atsiduodančios represijos palietė ir žemesnius kadrus.

Tuomet Maskvoje prasidėję įvykiai - esminis saugumo tarnybų reorganizavimas, jų šefo Abakumovo suėmimas 1951 m. liepą -mums leidžia išdėstyti trečią hipotezę: apie sovietų saugumo aparato klanų tarpusavio kovą, kuri, ko gero, galutinai nulėmė aukų, bendradarbiavusių su tomis tarnybomis, pasirinkimą ir bausmių sunkumą. Savo paskutiniame apžvalginiame darbe Karelas Kaplanas konstatuoja: „Lieka klausimas, ar kartais sovietų saugumo tarnybų bendradarbių likvidavimas, taip pat jų pakeitimas kitais (Bacilekas, Keppertas ir kt.) nėra susijęs su konfliktais ir permainomis pačiame saugumo centre Maskvoje"²³.

Šios hipotezės pagrįstumas gali būti patvirtintas tik po labai ilgų studijų svarbiausiuose Maskvos archyvuose. Be abejo, Stalino valdymo pabaigoje būta nesutarimų tarp galimų jo įpėdinių, susijusių su skirtingais saugumo tarnybų vadovais ir grupėmis: Chruščiovo, Malenkovo, Berijos. Šiek tiek žinoma apie rungtyniavimą tarp armijos ir NKVD „specialiųjų tarnybų", kurios kaip tik konkuravo liaudies demokratijos šalyse, kur armija pirmoji įkėlė koją²⁴.

Prahos archyvuose išlikusios sovietinių saugumo tarnybų neryžtingumo žymės. 1950 m. pavasarį Maskva ėmėsi keisti patarėjus, atvykusius į Prahą 1949 m. spalio pradžioje ir „nepasiekusius lauktų rezultatų". 1951 m. liepos 23 d. Kremliuje vykusiame susirinkime, į kurį pakviestam Gottwaldui atstovavo nacionalinės gynybos ministras Aleksejus Čepička, Stalinas kritikavo savo patarėjus už aplaidumą darbe. Be to, laiške Gottwaldui, Čepičkos parvežtame iš Maskvos, kuriame pirmiausia buvo svarstoma, ką daryti su Slanskiu ir Geminderiu, Stalinas pareiškė: „O dėl draugo Bojarskio [pagrindinio sovietinio patarėjo], kurį jūs vertinate teigiamai ir pageidaujate palikti jį Čekoslovakijos Respublikos Nacionalinio saugumo ministerijos patarėju, tai mūsų nuomonė visiškai kitokia. Bojarskio darbas Čekoslovakijos Respublikoje aiškiai parodė, kad jis nepakankamai kvalifikuotas deramai atlikti atsakingas patarėjo pareigas. Kaip tik todėl mes nusprendėme jį atšaukti iš Čekoslovakijos. Jeigu jums tikrai reikalingas patarėjas valstybės saugumo klausimais (jums spręsti), pasistengtume surasti darbuotoją solidesnį ir labiau prityrusį"²⁵.

Be abejo, tokiomis sąlygomis dirbant, saugumo vadų psichika buvo nepaprastai trapi: čekoslovakų tardymo grupės darbuotojų vyresnysis užrašų knygutėje pasižymėjo: „Iš saugumo tarnybų neišeinama pirma laiko kitaip, tik kojomis į priekį". Valstybės saugumo šefas Jindrichas Vesely sykį 1950 m. pabandė nusižudyti (nusišauti). Tada nepavykus, jis vėl pamėgino 1964 m., šį sykį sėkmingai. Prieš antrąjį bandymą jis paliko ilgą ir, regis, visai nuoširdų savo savižudybės paaiškinimą, kurį galima rasti ČKP Centro komiteto archyvuose. Jis gerai žinojo, kad Stalinas reguliariai likviduoja saugumo tarnybų vadovus, ir šitaip norėjo išvengti savo likvidavimo.

Galiausiai, stengdamiesi suvokti, kokia logika vadovaujantis būdavo pasirenkamos aukos iš komunistų vadovų tarpo, gausime išdėstyti ketvirtąją hipotezę: seriją politinių procesų kitose šalyse turėjo vainikuoti didelis procesas pačioje Maskvos imperijos metropolijoje ir nubausti tariamus milžiniško „tarptautinio sąmokslo" rezgėjus pačiame centre, Maskvoje. Nauji elementai, analizuoti skyriuje „Paskutinis sąmokslas", duoda daug rimtų argumentų pagrįsti tokiai represijų prieš komunistus Centrinėje ir Pietryčių Europoje interpretacijai.

Nuo „postteroro" iki postkomunizmo

Prieš aptariant laikotarpį nuo 1955-1956 m., kuriuos vengrų istorikas Miklosas Molnaras pavadino „postteroro" metais, iki 1989-1990 m., kai daugumoje Centrinės ir Pietryčių Europos valstybių komunistiniai režimai iširo, reikėtų pažymėti keletą dalykų. Galbūt tai padės mums suprasti represijų, kilusių po 1955-1956 m., raidą ir logiką.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad represijos, kurias Europoje atnešė komunistiniai režimai ir kurias neperdedant galima vertinti kaip masinį terorą, reiškėsi - toks ir buvo jų tikslas - pamindamos ir sunaikindamos pagrindines žmogaus teises ir laisves. Šios buvo tiksliai apibrėžtos ir išdėstytos tarptautiniuose teisiniuose aktuose, ypač Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, už kurią 1948 m. gruodį nubalsavo Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, nors susilaikė SSRS ir penkios „liaudies demokratijos" šalys. Šios represijos absoliučiai prieštaravo tam, kas buvo parašyta galiojusiose kalbamų šalių konstitucijose. Faktiškai pagrindines jų gaires ir mastą nustatydavo komunistų partijos vadovybė ir visas jos aparatas, veikę kaip nekonstituciniai organai. Sakykim, Čekoslovakijoje „vadovaujantis Partijos vaidmuo" tik 1960 m. įtvirtintas konstitucijoje, kuri buvo paskelbta antrąja socialistine konstitucija po Sovietų Sąjungos konstitucijos. Represijos pažeisdavo ir galiojusius įstatymus - joks įstatymų kodeksas neleido sunkių kankinimų per tardymą ar suėmimą, joks įstatymas nesuteikė visos valdžios politinei policijai, tai bylų fabrikavimo mašinai. Čia derėtų pabrėžti, kad komentaruose, lydėjusiuose pirmuosius komunistų bylų peržiūrėjimus, policija smerkiama už tai, kam „atsistojo aukščiau partijos", bet ne „aukščiau įstatymo". Tikslas aiškus - sumažinti arba panaikinti politinių vadovų atsakomybę dėl policinės sistemos funkcionavimo pasekmių.

Kokie gi buvo specifiniai komunistinės diktatūros bruožai? Tai nebuvo vienos valstybės, užimančios šeštadalį žemės rutulio, o keleto valstybių reiškinys, taigi tarptautinis. Komunistinės diktatūros lyg susisiekiantys indai jungėsi viena su kita ir su centru, Maskva. Dabar iš atvertų archyvų žinome, kad represijas būsimose „liaudies demokratijos" šalyse nuo 1944 m. skatino ir joms vadovavo labai galingas tarptautinis komunistinis aparatas, susiformavęs Kominterne, paskui integruotas į centrinį sovietų aparatą. 1943 m. birželio 12 d., kaip tik po Kominterno paleidimo, paskelbto birželio 9 d., buvo įkurtas SSKP(b) Centro komiteto tarptautinių naujienų departamentas su vadovu Aleksandru Ščerbakovu ir jo pavaduotojais Georgijum Dimitrovu bei Dimitrijumi Manuilskiu. Šis departamentas toliau vadovavo komunistų partijoms. Iš tikrųjų nuo pat pradžių jo galva buvo Dimitrovas, oficialiai sovietų Politbiuro sprendimu paskirtas vadovu 1943 m. gruodžio pabaigoje. Šis departamentas perdavinėjo direktyvas per SSRS įkurtus užsienio komunistų partijų biurus (savo biurų neturėjo Albanija ir Jugoslavija), radijo ryšiu arba per kurjerius, o vėliau rengdami „konsultacijas" Maskvoje. Antai Władysławas Gomulka 1945 m. gegužės 10 d. turėjo pokalbį su Dimitrovu. Šis jam priekaištavo, kad Lenkijoje netaikomos griežtos baudžiamosios priemonės, ir pridūrė: „Negalima taupyti koncentracijos stovyklų sąskaita". Ar tai nebuvo užuomina į lagerių sistemą politiniams priešininkams pasibaigus karui?“²⁶

Greitai paaiškėjo, kad skleisti bolševikinę patirtį valstybėms, neįeinančioms į Sovietų Sąjungą, rizikinga. Kad ir kaip Maskva stengėsi sovietinio bloko režimus suvienodinti, nacionaliniai jausmai tvirtai laikėsi ir nesileido nuslopinami. Po 1948-1949 m. Jugoslavijos, tarp 1953 ir 1956 m. Vengrijos, po 1956 m. Lenkijos įvykių komunistinių režimų polinkį įvairėti dar labiau sustiprino SSRS ir Kinijos santykių krizė septintojo dešimtmečio pradžioje ir tos krizės atgarsis Europos šalyse satelitėse, ypač Albanijoje ir Rumunijoje.

Pagaliau reikia pažymėti, kad buvusieji valdžioje komunistai sugebėjo stoti į akistatą su savo engėjiška praeitimi. Čia glūdi vienas didžiausių skirtumų tarp komunizmo ir nacizmo, kuris niekada neturėjo Chruščiovo, Nagy, Dubčeko ar Gorbačiovo. Šeštajame dešimtmetyje aukų „reabilitavimas" visur tapo svarbiausiu koziriu rungiantis dėl įpėdinystės valdžios viršūnėje, kai atsilaisvino vieta dėl didžiojo vado mirties - Stalino ir Gottwaldo 1953 m., Bieruto Lenkijoje 1956 m. -arba dėl generalinio sekretoriaus atstatydinimo, kaip atsitiko Rákóczi Vengrijoje 1956 m. „Reabilituoti" - reiškė ne tik pripažinti akivaizdžius nusikaltimus, bet ir surasti kaltininkus. Reabilitacijos neprarado reikšmės viršūnių kovose per visą septintąjį dešimtmetį, ypač Čekoslovakijoje. Tačiau šis fenomenas palietė ir didžiąją dalį tų, kurie laikėsi įsikibę utopijos (ypač tarp inteligentijos), kuriems komunistinis idealas buvo moralinė dimensija ir kurie, atskleidus režimo nusikaltimus, pasijuto išduoti. Nuo 1953 m. iki septintojo dešimtmečio į represijų istoriją reikėtų įtraukti amnestijas, net jei jos dažnai būdavo tik dalinės, kadangi už jų glūdėjo be galo svarbūs politiniai aktai.

Taigi 1955-1956 m. žmonių traiškymo mašina buvo kaip buvusi, tačiau ji girgždėjo. Atsakingi politinės policijos darbuotojai, nuožmiausi 1949-1953 m. represijų vykdytojai, buvo nušalinti, kai kurie suimti ir nuteisti, teisybė, jų bausmės nesunkios. Politiniai vadovai gavo atsistatydinti, kai kurių vietą užėmė buvę kaliniai, kaip Gomulka Lenkijoje ar Kadaras Vengrijoje. Apskritai atrodė, jog represijos pasidarė „švelnesnės"...

Komunistinių režimų kūrimosi periodas buvo palikęs daug atvirų žaizdų. O masinis teroras kaip represijų metodas šeštajame ir septintajame dešimtmetyje nebuvo visiškai išnykęs. Regis, pasakysime teisybę, jei prie šios kategorijos pridėsime ir sovietų armijos karinę intervenciją. Tankas gatvėje turėjo žmones gąsdinti ir simbolizavo grėsmę.

Pirmą kartą sovietinis tankas išvažiavo į gatves VDR 1953 m. birželio 17 d. traiškyti spontaniškų darbininkų demonstracijų Rytų Berlyne ir kituose didžiuosiuose miestuose. Jas išprovokavo vyriausybės priemonės, apsunkinusios darbo sąlygas. Naujausių tyrimų duomenimis, tada neramumuose ir per paskesnes represijas žuvo mažiausiai 51 žmogus: 2 sutraiškė tankai, 7 nuteisė mirti sovietiniai tribunolai, 3 - VDR tribunolai, 23 mirė nuo žaizdų, žuvo ir 6 saugumo tarnybų darbuotojai. Iki birželio 30 d. oficialiai buvo areštuotas 61 71 žmogus ir dar maždaug 7000 po šios datos²⁷ .

Po SSKP XX-ojo suvažiavimo sovietų vadovai dar du kartus griebėsi atviros karinės intervencijos: 1956 m. Vengrijoje ir 1968 m. Čekoslovakijoje. Ir vienu, ir kitu atveju tankai turėjo sutraiškyti antitotalitarinį liaudies sukilimą, į kurį įsitraukė platūs gyventojų sluoksniai.

Vengrijoje nuolat dislokuoti sovietų armijos daliniai buvo panaudoti du kartus: spalio 24 d. apie 2 valandą ryto Budapešte - jie ėmė trauktis spalio 30 d., - paskui naktį iš lapkričio 3-iosios į 4-ąją. Įnirtingi mūšiai vyko iki lapkričio 6 d. vakaro, tačiau keletas rezistentų punktų, ypač darbininkų priemiesčiuose, išsilaikė iki lapkričio 14 d., tuo pačiu laiku viena sukilėlių grupė buvo sumušta Mečeko kalnuose. Tačiau gruodį vėl kilo ginkluoti susirėmimai, prasidėję nuo gatvių demonstracijų. Gruodžio 8 d. Salgotarjane nuo sovietų ir vengrų kareivių kulkų krito dar 131 žmogus.

Smurtinė mirtis arba jos grėsmė - pagrindinis teroro elementas -keletą savaičių buvo madjarų kasdienybė. Apie 3000 žmonių žuvo mūšiuose, iš jų du trečdaliai Budapešte, apie 15 000 sužeista. Atvėrus archyvus, vengrų istorikai sužinojo ir žuvusių agresorių skaičių: nuo spalio 23 iki gruodžio 12 d. užregistruota maždaug 350 žuvusiųjų iš politinės policijos (AVH), sovietų ir vengrų kariuomenių bei Vidaus reikalų ministerijos junginių. 37-iems AVH, policijos ar armijos žmonėms buvo įvykdyta egzekucija vietoje: vieni sušaudyti, kiti nulinčiuoti. Taigi, kaip sako istorikai, „revoliucijos garbė buvo sutepta"²⁸.

Represijos po Vengrijos revoliucijos sutriuškinimo - ir čia iki 1957    m. pradžios labai pasižymėjo sovietų karinė policija - palietė daugiau kaip šimtą tūkstančių žmonių. Keliasdešimt tūkstančių uždaryta į oficialiai nuo gruodžio 12 d. atkurtus lagerius. 35 000 žmonių buvo iškeltos baudžiamosios bylos, apie 25 000-26 000 pateko į kalėjimą. Keli tūkstančiai vengrų ištremti į SSRS. 229-iems sukilėliams įvykdyta mirties bausmė. Pagaliau 200 000 žmonių, norėdami išvengti susidorojimo, emigravo.

Šiose represijose greitai buvo prisimintas jau išbandytas mechanizmas - Nepaprastoji komisija, įsteigta prie liaudies tribunolų ir Specialiųjų karinio tribunolo rūmų. Tad Imre Nagy teisė Budapešto liaudies tribunolas. Šis senas komunistas, per karą emigravęs į Maskvą, 1948 m. nušalintas nuo valdžios, 1953 m. tapęs ministru pirmininku, 1955 m. vėl nušalintas, prisiėmė sukilėlių vyriausybės pirmininko įsipareigojimus. Nagy ir jo bendražygių teismo procesas pasibaigė

1958    m. birželį. Dviejų trūko: pasipriešinimo judėjimo dalyvis, žurnalistas komunistas, sėdėjęs kalėjime jau 1951 ir 1954 m., Nagy vyriausybės ministras Geza Losonczy 1957 m. gruodžio 21 d. mirė kalėjime, tikriausiai ne be kvotėjų pagalbos; kitas, Jozsefas Szilagyi, komunistas dar prieš karą, karo metais rezistentas, buvęs nelaisvėje, 1956 m. Nagy kabineto vadovas, balandžio 22 d. buvo nuteistas mirti, o 24 d. bausme jam įvykdyta. Išlikę dokumentai rodo, jog J. Szilagyi per visą tardymą laikėsi kaip ryžtingas kaltintojas, be kita ko, jis kartojo tardytojams, kad Horthy fašistinio režimo kalėjimai palyginti buvo sanatorijos.

Imre Nagy procesas prasidėjo 1958 m. birželio 9 d., nuosprendis paskelbtas birželio 15 d. Trims nuteistiesiems mirties bausmė įvykdyta birželio 16 d. Be Imre Nagy, griežčiausią bausmę gavo generolas Palas Maleteris, karo metais pasipriešinimo dalyvis, komunistas nuo 1945 m., 1956 m. sukilėlių vyriausybės gynybos ministras, areštuotas sovietų valdžios, taip pat Miklosas Gimesas, žurnalistas komunistas, po revoliucijos sutriuškinimo įsteigęs pogrindinį laikraštį. Kiti penki kaltinamieji buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo penkerių metų iki gyvos galvos.

Imre Nagy procesas, vienas paskutinių didžiųjų politinių procesų liaudies demokratijos šalyse, parodė, kad komunistų valdžia, atkurta sovietų karinio įsibrovimo jėga, negali apsieiti be šios griežčiausios represijų formos. Tačiau ji jau negalėjo surežisuoti didelio spektaklio. Nagy teismas vyko uždaromis durimis, centrinio kalėjimo pastate, kur buvo ir Budapešto politinės policijos būstinė, specialioje salėje.

1958 m. Nagy ir jo bendraminčiai, atsisakę pripažinti teisėta sovietų intervenciją bei valdžią užgrobusią Janoso Kadaro vadovaujamą komandą, tapę liaudies maišto simboliais, neturėjo likti gyvi.

Nauji tyrimai pabrėžia šių represijų žiaurumą ir nesvyruodami tai apibūdina žodžiu „teroras". Vis dėlto jie konstatuoja nusistovėjusią to laikotarpio pusiausvyrą ir skirtumą nuo 1947-1953 metų.

1959 m., dar vykstant sukilėlių teismo procesams, paskelbta pirmoji, nors ir dalinė, amnestija. 1960 m. panaikintos nepaprastosios priemonės, uždarytos kalinių stovyklos ir t. t. 1962 m. pradėtas politinės policijos agentų, susikompromitavusių Rákóczi laikais sufabrikuotose bylose, valymas. Be to, Rajkas ir 190 kitų, nuteistų myriop, buvo visiškai reabilituoti. 1963 m. paskelbta visuotinė amnestija, bet jos nepajuto kai kurie sukilėliai, nuteisti kaip „žmogžudžiai". Nuožmios represijos pasibaigė. Tačiau Imre Nagy ir jo „bendrininkai" buvo reabilituoti tik 1989 m., o dar 1988 m. policija Budapešte daužė demonstrantus, norėjusius paminėti jo egzekucijos metines...

Tokią įvykių raidą sąlygojo du išoriniai veiksniai: viena, tai drąsesnė Stalino viešpatavimo SSRS kritika ir jo šalininkų pašalinimas iš sovietinės vadovybės; antra, nauja tarptautinė konjunktūra, susidariusi skinantis kelią taikaus Rytų ir Vakarų sambūvio idėjai. Du veiksniai, kurie surado savo atspindį ne tik Vengrijoje...

Vargas dėl karstų

Vienuolikos Slanskio procese 1952 m. gruodį nuteistųjų kūnai po egzekucijos buvo sudeginti, o pelenai išbarstyti ant apledėjusių kelių ir laukų Prahos apylinkėse. Po šešerių metų Vengriją valdžiusiems komunistams tokia išeitis - pelenai - atrodė nepriimtina.

Po egzekucijos Imre Nagy ir jo draugai iš pradžių buvo palaidoti Kozmos gatvės kalėjimo, kuriame vyko teismas, teritorijoje po storu betono sluoksniu. Bet tie įbetonuoti lavonai, palaidoti jų šeimoms nežinomoje vietoje, kėlė baimę. 1961 m. vasarą jie buvo ekshumuoti ir naktį kuo slapčiausiai pergabenti į komunalines Budapešto kapines, šalia kitų dviejų šio proceso pasmerktųjų - Gezos Losonczy ir Jozsefo Szilagyi. Karstai buvo perkelti per kapinių tvorą, ir trys numirėliai fiktyviomis pavardėmis palaidoti be kapinių prižiūrėtojų žinios. Trisdešimt metų visos artimųjų pastangos sužinoti jų palaidojimo vietą buvo bergždžios. Pasikliaudami nepatikimomis žiniomis, jie puošė keletą kapų komunalinių kapinių 301-ame sklypelyje. Policija apstumdydavo atėjusius lankytojus ir ne kartą užleido arklius, kad tie kanopomis sutryptų kapus.

Pagaliau 1989 m. kovo mėnesį kūnai buvo ekshumuoti. Apžiūrėjus Gezos Losonczy palaikus, atrasta keletas šonkaulių lūžių, kai kurie iš jų atsiradę trys šeši mėnesiai iki mirties, kiti prieš pat mirtį.

Tuometinė vyriausybė pavedė jauniems tardytojams identifikuoti palaidojimo vietas. Tarp tų, kurie atsisakė šiems tardytojams padėti, buvo Sandoras Rajnai, atsakingas už Slanskio proceso tyrimą, 1988-1989 m. Vengrijos ambasadorius Maskvoje.

(Pagal civilinės būklės advokato, 1988 m. pareikalavusio peržiūrėti Imre Nagy bylą, Alajoso Dornbacho pasakojimą, išspausdintą žurnale Communisme, Nr. 26-27, Paris, L'Âge d'Homme, 1990.)

Praėjus dvylikai metų po Vengrijos įvykių, sovietų tankai, skirti masiniam terorui, įsiveržė į Čekoslovakiją. 1968 metų karinę intervenciją reikėtų skirti nuo 1956 metų intervencijos, net jei ir abi turėjo tą patį tikslą - sutriuškinti maištą prieš „sovietinio tipo socializmą".

Skyrėsi jų laikas, tarptautinė konjunktūra ir specifinė pasaulinės komunistinės sistemos konjunktūra. Žinoma, pagrindinė sukilimą malšinusi jėga buvo sovietiniai daliniai, bet akcijoje dalyvavo dar keturios Varšuvos pakto šalys: Bulgarija, Vengrija, Lenkija ir Vokietijos Demokratinė Respublika. Turime pabrėžti dar vieną esminį skirtumą: Čekoslovakijoje nebuvo sovietų kariuomenės įgulų kaip 1956 m. Vengrijoje, kurią, nugalėtą kare, buvo galima traktuoti kaip okupuotą ir kur sovietų kariuomenės divizijos stojo į gatvėse įsiliepsnojusius mūšius. Sovietų štabas turėjo numatyti, jog gali kilti ginkluotas čekoslovakų pasipriešinimas invazijai, taigi lokalinis karas Europoje.

Tad suprantama, kad buvo pasitelkta daugybė įspūdingų priemonių. 1968 m. naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją prasidėjo operacija kodiniu pavadinimu „Dunojus", kuriai rengtasi nuo balandžio 8 d., kai sovietų gynybos ministras maršalas Grečko pasirašė direktyvą GOU/1/87654. Buvo sukelti ant kojų daugiausia VDR, Lenkijoje ir Vengrijoje dislokuoti sovietų kariuomenės daliniai. Pirmiausia tankai, tie nepakeičiami tankai, kurie visur, taip pat ir Tianmenio aikštėje Pekine 1989 m., simbolizavo susidorojimą. Pirmąją koloną sudarė 165 000 žmonių ir 4600 tankų. Po penkių dienų Čekoslovakija buvo okupuota 27 divizijų su 6300 tankų, 800 lėktuvų, 2000 patrankų ir 400 000 kareivių.

Kad aiškiau įsivaizduotume operacijos mastą, reikia paminėti, jog 1940 m. Prancūziją atakavo maždaug 2500 tankų, daug lengvesnių negu 1968 m.; hitlerinė Vokietija 1941 m. birželį SSRS pulti buvo sutelkusi 3580 tankų. O juk Čekoslovakija teturėjo maždaug 14,3 milijono gyventojų, nė pusės tiek, kiek 1940 m. Prancūzija.

Lokalinis karas neįvyko, pasipriešinimas invazijai buvo taikus, neginkluotas. Tačiau atėjūnai vis vien nužudė 90 žmonių, daugiausia Prahoje. Daugiau kaip 300 čekų ir slovakų buvo sunkiai sužeisti, daugiau kaip 500 - lengvai. Okupantų kariuomenės nuostoliai -kiek žuvo dėl eismo nelaimių, dėl neatsargaus elgesio su ginklais, mirtimi nubaustų dezertyrų - iki šiol nežinomi, tik žinoma, kad čekai užmušė vieną bulgarų kareivį. Sovietų valdžia areštavo ir įkalino keletą vadovų, bet po keleto dienų turėjo juos paleisti ir derėtis. Politinis intervencijos scenarijus nuėjo šuniui ant uodegos: okupantams nepavyko įvesti kolaboracinės „darbininkų ir valstiečių valdžios", kaip buvo numatyta.

Šią karinę intervenciją lydėjusios represijos su 1968 metais nesibaigė. Prie aukų neabejotinai reikia priskirti „gyvuosius deglus" -žmones, kurie viešai susidegino, protestuodami prieš okupaciją. Kaip tada, taip ir dabar jie vadinami aukomis-simboliais. Pirmasis, pasirinkęs tokį likimą, buvo Janas Palachas, dvidešimtmetis studentas, kuris susidegino 1969 m. sausio 16 d. 14 vai. 30 min. Prahos centre. Jo mirtis po trijų dienų sukėlė dideles demonstracijas. Vasarį jo pavyzdžiu pasekė kitas studentas, Janas Zajicas. Trečias „gyvasis deglas" - keturiasdešimtmetis komunistas Evzenas Plocekas - suliepsnojo balandžio pradžioje Jihlavos aikštėje Moravijoje.

Netrukus represijos Čekoslovakijoje įgavo vieną savitą bruožą: jas vykdė „normalizuotos" vidaus reikalų, armijos ir policijos pajėgos. Sovietų valdžios spaudimas, įtvirtintas okupacinės kariuomenės įvedimu, aišku, buvo didžiulis. Vandens ant jų malūno užpylė vienas nenumatytas reiškinys - spontaniškos pusės milijono žmonių demonstracijos 1969 m. naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją. Čekai ir slovakai šešiasdešimt devyniuose miestuose išėjo į gatves atšvęsti savo nacionalinės ledo ritulio komandos pergalės pasaulio čempionate prieš Sovietų Sąjungą. Tada buvo užpulta 21 iš 36 sovietų įgulų. Maršalai ėmė grasinti. Aleksandras Dubčekas, ČKP generalinis sekretorius iki balandžio 17 d., buvo švelniai įspėtas, jog rizikuoja susilaukti Imre Nagy likimo...

„Normalizuotų" Čekoslovakijos pajėgų represijų potencialas -specialūs armijos ir policijos junginiai, kaip ir įmonėse organizuota liaudies milicija - buvo išmėgintas per pirmąsias okupacijos metines. Tai buvo sąmoningai padaryta. Išprovokuota nemaža susidūrimų su demonstrantais, kurių dauguma buvo jaunimas. Atakų būta energingų, ypač Prahoje, kur jau rugpjūčio 20 d. užmušti du jaunuoliai. Visus didžiuosius miestus sudrebino specialiųjų armijos dalinių tankai ir šarvuočiai. Šis epizodas šiandien specialistų apibūdinamas kaip „pati svarbiausia čekoslovakų armijos kovinė operacija po karo". Dar trys demonstrantai krito rugpjūčio 21 d., dešimtys buvo sunkiai sužeista. Tūkstančiai žmonių areštuota ir sumušta. O dar prieš 1969 m. pabaigą 1526 demonstrantai buvo nuteisti remiantis Federalinės asamblėjos prezidiumo dekretu, turinčiu įstatymo galią ir pasirašytu rugpjūčio 22 d. šio organo pirmininko Aleksandro Dubčeko...²⁹

Be to, 1969 m. buvo įkalinta keletas 1968 m. maišto dalyvių, paskui dar grupė jaunuolių iš Revoliucinio jaunimo judėjimo (HRM), entuziastingai padėjusių rengti pirmųjų metinių demonstracijas, -policijai pasisekė į šį judėjimą infiltruoti savo informatorių. Tačiau, nepaisant smarkaus „ultrų" spaudimo, „normalizatorių" valdžia nebesiėmė politinių procesų prieš 1968 m. komunistų vadovus. Tyrinėtojai dažnai mini, jog prisimindama praeitį naujoji komanda nesiryžo pradėti tokio proceso iš baimės, kad jis neatsigręžtų prieš ją pačią. Naujajam ČKP generaliniam sekretoriui Gustavui Husakui, kurį sovietų vyresnybė pasirinko į Dubčeko vietą, ta giesmelė buvo žinoma: 1954 m. viename dideliame procese prieš „slovakų buržuazinius nacionalistus" nuteistas kalėti iki gyvos galvos, beveik devynerius metus jis buvo praleidęs už grotų. Vis dėlto Maskvos aprobuotos masinės represijos buvo vykdomos klastingai ir žiauriai, pagal kruopščiai apgalvotą planą, kurio tikslas - įvaryti baimės: šimtai tūkstančių žmonių nebegalėjo dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dirbti pagal profesiją, jų vaikai, kuriems buvo kliudoma siekti vidurinio ar aukštojo išsilavinimo, buvo padaryti įkaitais. Pačioje normalizacijos pradžioje režimas smogė 1968 m. atgijusioms pilietinės visuomenės įstaigoms: apie septyniasdešimt organizacijų ir draugijų buvo uždrausta arba likviduota sujungus su kitomis, oficialiomis organizacijomis, sugrįžo griežta cenzūra ir t. t. Pagaliau dešimtys tūkstančių čekų ir slovakų prisidėjo prie tų, kurie po 1948 m. vasario pasitraukė iš šalies. Per keturiasdešimt komunistinio režimo metų maždaug 400 000 žmonių, dažniausiai aukštos kvalifikacijos diplomuotų specialistų, pasirinko tremties kelią. Po 1969 m. tribunolai reguliariai juos teisdavo už akių.

Vis dėlto politinis procesas po „Prahos pavasario" sutriuškinimo nevisiškai išnyko iš represijų akiračio. Po šešiolikos HRM narių teismo 1971 m. kovo mėnesį, kai jo lyderis Petras Uhlas buvo nuteistas ketverius metus kalėti, devyni teismai įvyko 1972 m. vasarą. Buvo teisiami kai kurie „antraeiliai" 1968 m. aktyvistai, persekioti už savo veiklą po okupacijos. Iš 46 kaltinamųjų, kurių du trečdalius sudarė buvę komunistai, 32 nuteisti devyniasdešimt šešeriems metams kalėjimo, dar 16 - po keleto mėnesių arešto dvidešimt vieneriems metams lygtinai. Didžiausia bausmė buvo pusšeštų metų - visai „švelni" palyginti su režimo įsitvirtinimo periodo žiaurumais. Keletas tos represijų bangos aukų - Petras Uhlas, Jaroslavas Sabata, Rudolfas Battekas - atlikę bausmę vėl buvo įkalinti ir aštuntajame-devintajame dešimtmetyje devynerius savo gyvenimo metus praleido kalėjime. Taigi Čekoslovakijai kadaise priklausė liūdni politinio persekiojimo Europoje rekordai.

Didieji 1956 ir 1968 m. sukilimai ir jų sutriuškinimas skatina paliesti kitą represijų logikos aspektą; turima galvoje susisiekiančių indų sistema. Sukrėtimai vienoje šalyje faktiškai atsiliepdavo kitose, ypač kai imdavo žvanginti ginklais centras. 1956 m. prasidėjus vengrų sukilimui, sunerimusi poststalininė ČKP vadovybė buvo pasirengusi siųsti į Vengriją Čekoslovakijos armijos dalinius. Kartu ji sustiprino represijas, grąžino į kalėjimus kai kuriuos paleistus politinius kalinius ir persekiojo vengrų sukilimui simpatizuojančius čekus ir slovakus. Tada buvo iškelti kaltinimai 1163 žmonėms, dažniausiai už žodinį solidarumo išreiškimą. Diduma jų, 53,5%, buvo darbininkai, bausmės siekė iki metų kalėjimo, retkarčiais daugiau. Albanijoje tais laikais represijos buvo dar atviresnės. 1956 m. lapkričio 25 d. Hoxhos režimas paskelbė nuteisęs ir nubaudęs mirtimi tris vadovus „titininkus": AKP Centro komiteto narę Liri Gegą, kuri tuomet buvo nėščia, generolą Dale Ndreu ir Petro Buli. Rumunijoje Gheorghiu Dejas, su SSRS pradėjęs žaisti „kiniška korta", padarė gailestingumo gestą persekiojamiems nacionalistams, o surengė didelį procesą prieš užsienio prekybos darbuotojus, daugiausia žydus komunistus.

Dar 1968 m. komunistiniai režimai, įskaitant ir SSRS, bijodami, kad neplistų „Prahos pavasario" idėjų užkratas, ir prieš karinę intervenciją į Čekoslovakiją, ir po jos sustiprino persekiojimus. Apie tai liudija Alfredo Foscolo likimas ir leidžia mums iš arčiau susipažinti su to meto atmosfera. Motinos bulgarės ir tėvo prancūzo sūnus, iki 1949 m. mokęsis Bulgarijoje, šis jaunas prancūzas savo ilgąsias atostogas reguliariai praleisdavo Bulgarijoje. 1960 m., studijuodamas teisę ir Rytų kalbas Paryžiuje, jis pagelbsti savo draugams bulgarams -penkiais šimtais egzempliorių padaugina rotatoriumi vieną atsišaukimą ir įveža į Sofiją. Tame atsišaukime jaunimas reikalavo laisvų rinkimų, spaudos ir keliavimo laisvės, darbininkų savivaldos, Varšuvos pakto panaikinimo, represijų aukų reabilitavimo. Tais pačiais metais Alfredui gimsta mergaitė, kurios mama - bulgarė Raina Aracheva. Taigi Fredis ir Raina paduoda prašymą dėl leidimo tuoktis. Leidimo jiems neskubama suteikti. Paskui atėjo 1968-ieji.

Savo pasakojime Alfredas Foscolo apie tai rašo:

„1968 metų pradžia, aš atlieku karinę tarnybą. Liepą Bulgarijos ambasada man praneša, kad leidimas tuoktis bus duotas su sąlyga, jei atvyksiu į Sofiją. Gavęs keturiolika dienų atostogų, išskubu tenai. Bet, atvykus į vietą, manęs vėl laukia neigiamas atsakymas. Tai buvo 1968 metais, rugpjūtį. Dvidešimt pirmą dieną sovietai įžengia į Prahą. Dvidešimt aštuntą aš nieko nepešęs sėdu į Rytų ekspresą ir važiuoju į Paryžių. Bet sugrįžti man bus lemta tik po keleto metų - pasieny mane sulaikė Daržavna Sigurnost agentai. Įkištas į Valstybės saugumo areštinę, penkiolika dienų buvau dingęs be žinios visiems, išskyrus kapitoną Nedkovą, kuris mane aiškiai apšviečia: arba aš jiems padedu ir prisipažįstu esąs imperialistų agentas, arba niekas daugiau nebeišgirs apie mane nė garso. Sutinku tikėdamasis, kad teisme galėsiu pasakyti teisybę.

Teismas prasideda 1969 m. sausio 6 d. Du mano bičiuliai, taip pat ir Raina, šalia manęs, kaltinamųjų narve. Prokurorui, kuris reikalauja man mirties bausmės, mano advokatas atsako, kad aš jos visiškai nusipelnęs, ir prašo malonės. Iš tiesų tai, kas vyksta, tėra teisminis propagandinis farsas. Aš nuteisiamas už šnipinėjimą dvidešimt septyneriems metams kalėjimo, iš jų penkiolika griežto režimo. Mano bičiuliai gauna vienas dešimt, kitas dvylika metų, Raina, kuri nieko nežinojo apie atsišaukimą, - metus. Vienas draugas, politinis bulgarų emigrantas Paryžiuje, už akių nuteistas mirties bausme.

Mėnesį praleidęs Centrinio Sofijos kalėjimo mirtininkų barake (7-asis skyrius), aš perkeliamas į Stara Zagora kalėjimą, kur buvo laikoma didžioji dalis politinių kalinių; tuomet šalyje jų buvo du trys šimtai. Ten daug sužinojau apie Bulgarijos kalėjimų istoriją per pirmuosius dvidešimt penkerius komunizmo metus ir suvokiau, kad mano negandos - niekis prieš tai, ką išgyveno tūkstančiai bulgarų. Man teko būti ir 1969 m. spalio 8 d. maišto, per kurį žuvo keletas kalinių, liudytoju. Kalėdami mudu su Raina dar kartą padavėme prašymą leisti susituokti, ir jis vėl buvo atmestas.

Visai nelauktai 1971 m. balandžio 30 d. aš paleidžiamas ir išsiunčiamas į Prancūziją. Kadangi mūsų areštas 1968 m. ir parodomasis teismo procesas sutapo su čekoslovakų byla ir buvo skirti išaiškinti į Rytų išsilaisvinimo judėjimą įsipainiojusioms imperialistinėms jėgoms, toliau mane laikyti bulgarų kalėjimuose, bręstant Helsinkio procesui, buvo nepageidautina. Abiem mano draugams bulgarams neteko pasidžiaugti tokia malone.

Grįžęs į Paryžių kūriau įvairius scenarijus, kad Raina su dukrele galėtų atvažiuoti pas mane. Galiausiai, 1973 m. gruodžio 31 d., netikra pavarde ir pasirūpinęs netikrus pasus, atvykau į Sofiją. Suklastotų dokumentų ir nepaprastos laimės dėka 1974 m. naktį iš sausio pirmosios į antrąją visi trys kirtome Bulgarijos-Turkijos sieną. Kitą dieną jau buvome Paryžiuje"³⁰.

Galop laikotarpiu nuo 1955-1956 iki 1989 m. represijos pasidarė ritmingos, kaip visuose diktatoriniuose režimuose: veikia policinis aparatas ir jis smogia, vos tik iškyla kokia opozicija, kuri dažniausiai pasireiškia stichiškais socialiniais bruzdėjimais - streikais ir gatvės demonstracijomis, o kartais būna apgalvota, apsvarstyta, suformulavusi savo reikalavimus ir ieškanti sau organizacinės struktūros. Kad užbėgtų už akių ir užgniaužtų opozicinę veiklą tuose visuomenės sluoksniuose, kur pradeda reikštis nepasitenkinimas, -o jį skatina aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės tarptautinė konjunktūra bei Helsinkio susitarimai, - šis aparatas remiasi vis platesniu ir platesniu informatorių tinklu. Sistemos padėčiai svarbu tokia visuomenės kontrolė ir reikia ją išplėsti. Antai Čekoslovakijoje politinė policija tarp 1954 ir 1958 m. turėjo apie 132 000 oficialiai užverbuotų „slaptų bendradarbių". Devintojo dešimtmečio pabaigoje jų skaičius viršijo 200 000.

Bet kartu „postteroro" represijose labiau negu ligi tol atsispindėjo nacionalinė specifika, jėgų santykiai atitinkamose valdžios struktūrose, tikslus jų apskaičiavimas, reikalingas režimo patvarumui, politinių ir ekonominių projektų sėkmės ir nesėkmės. Rugpjūčio 13 d. SED vadovybės iniciatyva, su sovietinių vadovų palaiminimu buvo pastatyta Berlyno siena - pirmiausia paniškos baimės dėl režimo ateities išraiška.

Rumunijos komunistinė vadovybė aiškiai parodė savo nepriklausomumą ir savo charakterį, atsisakydama dalyvauti karinėje intervencijoje į Čekoslovakiją. Tačiau po kurio laiko, dar ir devintajame dešimtmetyje paaiškėjo, kad Rumunijos „nacionalinis komunizmas" kartu su albanų komunizmu patys represyviausi iš visų tos sistemos šalių. Represijos buvo neatskiriamas komunistinės sistemos bruožas, net jei pati sovietų metropolija tiesiogiai į jas ir nesikišo.

Nicolae Ceauşescu, Konduktoriaus - jis vertė garbinti save kaip Vadą, kaip Dučę, kaip Fiurerį - Rumunijai aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje teko akis į akį susidurti su sunkia ekonomine ir socialine krize, sukėlusią didelę nepasitenkinimo bangą. Jei šis judėjimas bus įrašytas į kovų už demokratines laisves, kokių pasireikšdavo ir kitose šalyse, istoriją, tai pirmiausia jis neatsiejamas nuo darbininkų kovos. Didysis 35 000 Žiu slėnio šachtininkų streikas 1977 m. rugpjūtį, demonstracijos ir streikai 1980 m. vasarą, kai buvo užimtos gamyklos Bukarešte, Galatyje, Tirgovistėje ir anglies baseinuose, Motru slėnio maištas 1981 m. rudenį ir kiti atvejai, kai atvirai buvo demonstruojamas nepasitenkinimas, išprovokavo Ceauşescu valdžios represijas. Buvo masiškai naudojamos visos represinės priemonės: suėmimai, priverstiniai iškeldinimai, namų areštas, sumušimai, atleidimas iš darbo, uždarymas į psichiatrinę ligoninę, teismai, nužudymai. Tai padėjo tam kartui, bet ne ilgam. 1987 m. streikai ir demonstracijos vėl įsiplieskė, kulminaciją jie pasiekė 1988 m., kai įvyko liaudies sukilimas Brašove, antrame Rumunijos mieste, turinčiame 300 000 gyventojų. Susirėmimai su tvarkos palaikymo pajėgomis buvo labai smarkūs ir kruvini, buvo žuvusių, šimtai areštuotų.

Rumunijoje kai kurių politinių kalinių golgota, rodės, niekad nesibaigs. Kad ir tėvo Calciu, Gheorghiu Calciu Dumitreasos. Gimęs 1927 m., jis, medicinos studentas, buvo suimtas ir įkalintas Pitešti, kalėjime, apie kurį jau esame kalbėję. Jo nelaisvė truko iki 1964 m. Išėjęs iš kalėjimo, nusprendė tapti kunigu. Suartėjęs, be kita ko, su Laisvosios Rumunijos darbininkų profesinės sąjungos (SLOMR) įkūrėjais, 1979 m. gegužės 10 d. jis buvo teisiamas uždaromis durimis ir gavo dešimt metų kalėjimo už „informacijos, keliančios pavojų valstybės saugumui, paskleidimą". Kalėjime penkis kartus jis skelbė bado streiką. Kitas pavyzdys - Ionas Puiu, buvęs nacionalinės valstiečių partijos veikėjas. 1947 m. nuteistas dvidešimčiai metų, jis išėjo iš kalėjimo 1964 m. O 1987 m. vėl buvo įkalintas už dalyvavimą opozicijoje.

Represijų sustiprėjimas arba atvanga visada buvo susiję su tarptautine politine padėtimi, Rytų ir Vakarų santykiais, sovietinės politikos permainomis. Nuo Brežnevo iki Gorbačiovo pasaulis pasikeitė, o su juo ir represijų ideologija. Septintajame dešimtmetyje ir vėliau nebebuvo arba beveik nebebuvo persekiojama už „titizmo" ar „sionizmo" palaikymą. Daugumoje šalių politinei policijai daug labiau rūpėjo „ideologinės diversijos" ir „nelegalūs ryšiai su užsieniu", ypač su Vakarais.

Apie kai kuriuos 1987 metų Rumunijos politinius kalinius

Francise Barabasas, keturiasdešimtmetis Transilvanijos vengras, vienos tekstilės gamyklos mechanikas, nuteistas šešeriems metams. Jis su broliu ir būsima žmona platino atsišaukimus vengrų kalba: „Šalin šiaučių! Šalin žmogžudį!" (Pirmoji Ceauşescu profesija buvo batsiuvys.)

Ionas Buganas, elektrikas, gimęs 1936 m. Nuteistas dešimčiai metų, mat 1983 m. kovo mėnesį surengė demonstraciją Bukarešto centro gatvėse su savo automobiliu, iškėlęs plakatą: „Mums jūsų nereikia, budeliai!"

Ionas Guseila, inžinierius, 1985 m. pabaigoje nuteistas ketveriems metams už platinimą atsišaukimo, kuriame buvo reikalaujama pakeisti valstybės vadovą.

Gheorghiu Nastasescu, penkiasdešimt šešerių metų statybininkas, nuteistas devyneriems metams už agitaciją prieš režimą. Jis jau buvo sėdėjęs ketverius metus kalėjime už „antisocialistinę propagandą". 1983 m. Bukarešte mėtė atsišaukimus nuo pastolių, ragindamas žmones neslėpti savo nepasitenkinimo.

Victoras Totu, Gheorghiu Pavelas, Florinas Vlascianu, darbininkai, visi 1955 metų gimimo, nuteisti septyneriems ar aštuoneriems metams. 1983 m. rugpjūčio 22 d. vakare, nacionalinės šventės išvakarėse, jie rašinėjo „Šalin Ceauşescu", lygindami jo režimą su nacių režimu.

Dimitru Iuga, keturiasdešimtmetis, 1983 m. nuteistas dešimčiai metų. Keletą kartų jis bandė suburti jaunimą į demonstracijas prieš Ceauşescu. Jie buvo nutarę veikti taikiai. Septyni jaunuoliai buvo nuteisti penkiolikai metų ir išėjo į laisvę - išskyrus Iugą - 1984 m., paskelbus amnestiją.

Nicolae Litoiu, dvidešimt sepynerių, 1981 m. nuteistas penkiolikai metų už „sąmokslą prieš valstybės saugumą". 1981 m. jis sviedė petardą į Ploješti partijos komiteto stendą. Taip pat Ploješti jis mėtė atsišaukimus nuo „Omnia" parduotuvės stogo. Jo svainis Gheorghiu Manu, kadangi žinojo apie šio sumanymus, nuteistas aštuoneriems metams.

Attila Kunas, gydytojas, 1987 m. sausį pasodintas trejiems metams už tai, kad atsisakė išduoti mirties liudijimą vienam nuo kankinimų mirusiam politiniam kaliniui.

I. Borbely, penkiasdešimtmetis filosofijos profesorius, nuteistas 1982 m. ryšium su vienos „samizdato" publikacijos vengrų kalba leidimu.

(La Nouvelle Alternative, Nr. 7, septembre 1987, Paris.)

Daugelyje šalių represijos įgavo naujų, „švelnesnių" formų: kartais kalėjimas būdavo pakeičiamas tremtimi - ypač VDR ir Čekoslovakijoje - arba dar, pagal sovietų pavyzdį, „psichiatriniu gydymu". Be to, vis daugiau žinių ir komentarų apie komunistinių režimų prievartą pasigirsdavo Vakaruose, tai iš karto susilaukdavo atgarsio, o kai kurioms aukoms teko iki tol reta privilegija pasipasakoti daugiatiražiams leidiniams. Tas faktas, kad piktadarystė gali iškilti viešumon ir būti paskelbta, diktatūros vykdytojus skatino susimąstyti, net ir Rumunijoje.

Vis dėlto engiamųjų kančios lieka kančiomis, nors ir palengvėjusios. Lageriai išnyko, veikė tik Albanijoje ir Bulgarijoje, kur, ypač devintajame dešimtmetyje, juose dar buvo kalinami turkų kilmės bulgarai. Politinės bylos išliko ir toliau atsiliepė mums rūpimų šalių, išskyrus Vengriją, raidai. Kaip ir iki 1956 m., tai buvo būdas atgrasinti tiems, kurie norėjo atgaivinti pilietinę visuomenę, kadaise likviduotas partijas arba nepriklausomas profesines sąjungas, kurie paslapčia padėjo išgyventi Bažnyčiai. Kiek tik buvo teismų, visi lietė vien komunistų vadovus. Galima paminėti Paulių Merkerį iš VDR, 1955 m. nuteistą aštuoneriems metams kalėjimo ir 1956 m. paleistą į laisvę; Rudolfą Baraką, Čekoslovakijos vidaus reikalų ministrą, 1962 m. balandį nuteistą šešeriems metams; žymų jugoslavų komunizmo disidentą Milovaną Djilasą, kuris kalėjime sėdėjo nuo 1956 iki 1961 m., o paskui dar kartą nuo 1962 iki 1966 m. Beje, kai Albanija atsimetė nuo SSRS ir ėmė lygiuotis į Kiniją, „prosovietininkai" Politinio biuro narė Liri Belishova ir AKP Kontrolės komisijos pirmininkas KoçoTashko buvo labai griežtai nubausti. Kontradmirolui Temo Sejko ir dar keletui karininkų 1961 m. gegužę įvykdyta mirties bausmė. 1975 m., kai keliai su Kinija išsiskyrė, Enveras Hoxha likvidavo gynybos ministrą Beqirą Baliuku ir kariuomenės štabo vadą Petritą Dume.

Susidarytų ilgiausias to periodo svarbiausių politinių bylų sąrašas, tad pasitenkinsime keletu pavyzdžių.

Žinome, kad mirties nuosprendžiai buvo reti - išskyrus tikras šnipinėjimo bylas - ir dažniausiai nevykdomi. Taip atsitiko bulgarui Dimitarui Penčevui, kartu su bičiuliu 1961 m. nuteistam griežčiausia bausme už tai, kad su grupe jaunuolių norėjo atgaivinti Nikolos Petkovo agrarininkų partiją. Po apeliacijos mirties bausmė jam buvo pakeista dvidešimčia metų laisvės atėmimo, paskui 1964 m. rudenį po visuotinės amnestijos jis atgavo laisvę. Tapusiam darbininku Penčevui kalėjimai tuo dar nepasibaigė. Nuo 1967 iki 1974 m. jam teko vėl sėdėti, šį sykį už „nelegalų sienos perėjimą", tada vienas jo draugas buvo užmuštas. 1985 m., įtariamas terorizmu, jis dviem mėnesiams atsidūrė Belene salos lageryje, galop buvo nutremtas į nedidelį šachtininkų miestelį Bobov Dolą...

„Postteroro" laikotarpiu mirusių nuo represijų skaičius gerokai mažesnis negu iki 1956 m. Be jau minėtų žuvusiųjų 1956 m. Vengrijoje ir 1968-1969 m. Čekoslovakijoje, jų dar galime suskaičiuoti keletą šimtų. Daugelis, maždaug du šimtai, buvo nušauti, kai mėgino pereiti VDR sieną ir perkopti garsiąją Berlyno sieną. Vienas paskutinių tuo laikotarpiu mirusių politinių kalinių buvo čekas Pavelas Wonka, miręs kalėjime dėl blogos medicinos priežiūros 1988 m. balandžio 26 d...

Pamažėle aukos suskaičiuojamos, bet tai nėra lengva. Nes į mirusių sąrašą reikia įtraukti ir slaptosios policijos įvykdytas žmogžudystes, ir tokias, kurios pateiktos kaip, pvz., „autoavarija". Taip pasielgta su dviem rumunų inžinieriais, streiko 1977 m. Žiu slėnyje vadovais, praėjus kelioms savaitėms po streiko nuslopinimo.

Ateityje tyrinėtojai, be abejo, bandys, kaip ir laikotarpiui iki 1956 m., sudaryti aukų tipologiją, apibrėžti kalinio tipą. Dabar žinome, kad ne visos šio periodo aukos sėdėjo kalėjime. Buvo užmuštų per karines intervencijas arba beviltiškai bandant pereiti sieną. Taip pat žinome, kad būtų klaidinga kuo ryškiau nušviesti dramaturgo Vaclavo Havelo, vengrų filosofo Istvano Bibo, rumunų rašytojo Pauliaus Goma arba kitų inteligentų likimus ir palikti šešėlyje „mažus žmones". Apriboti represijų analizę vien kultūrine dimensija reikštų visiškai ją susiaurinti. Be to, kiek Babelių ar kiek Mandelštamų buvo nubausti mirties bausme, nužudyti 1956-1989 m.? Tiesa, 1978 m. rugsėjį Londone vieno slapto agento „bulgarišku skėčiu" buvo nužudytas bulgarų rašytojas Georgij Markovas. Aišku, tarp jaunų aukų buvo talentų, galėjusių išsiskleisti. Tačiau visose šalyse, ir rumunų pavyzdys sustiprina tą įsitikinimą, ko gero, daugumą įkalintųjų ir nužudytųjų sudarė „mažieji žmonės". Ir istorija neturėtų užmiršti šių aukų vardų.

Žinome, kad komunistinės diktatūros bijojo kūrybingų žmonių, jų laisvo žodžio. 1977 m. pradžioje Čekoslovakijos komunistų vadovus apėmė panika išvydus 260 parašų po Chartijos-77 opoziciniu manifestu. Bet šie policiniai režimai tikriausiai dar labiau išsigando, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves.

Į devintojo dešimtmečio pabaigą represijos jau nebuvo skirtos terorizuoti masėms. Ir engiamieji įstengė nugalėti paskutinę baimę, paskutinį nerimą ir pradėti visuotinį puolimą prieš valdžią.

Kompleksiškas praeities tvarkymas

Ar galima užmiršti - arba priversti užmiršti - kančias, kurias atnešė sistema bei jos agentai auliniais batais, kada tos kančios tęsėsi dešimtis metų? Ar gali būti kilniaširdis ir atlaidus nugalėtiesiems, kai kalbama apie budelį, kankintoją? Ką, norint įvesti demokratiją ir sukurti teisinę valstybę, daryti su valdžios netekusiais ponais ir pulku jų adjutantų, su viską apėmusiu ir nusistovėjusiu partijos valdomos valstybės aparatu?

Atsakymų į šiuos klausimus jaunose Centrinės ir Pietryčių Europos demokratijose, žlugus komunistiniams režimams, netrūko. Į dienotvarkę iškilo senojo komunistinio aparato valymas, net jei šis žodis ir galėjo prikelti skausmingus prisiminimus. Nieko nuostabaus, kad naujieji vadovai, o jų kėdes kai kuriose šalyse užsėdo ir buvę komunistai, nesutarė dėl šių valymų apimties ir metodų. Buvo šaukiama, jog reikia imtis radikalių priemonių, komunistų partiją, kaip „nusikalstamą organizaciją", uždrausti, gyvus didžiuosius jos veikėjus teisti. Kita vertus, norėta išvengti valymų, kurie būtų priminę senus komunistų metodus. Pripažinti buvusio režimo nusikaltimus ir niekšystes, neleisti aktyviems jo agentams pasilikti valdžios struktūrose Lenkijos ministrui pirmininkui Tadeuszui Mazowieckiui arba Čekijos ir Slovakijos Federacinės Respublikos prezidentui Vaclavui Havelui nereiškė grįžimo prie autoritarinių valdymo metodų. Mat šie demokratai antikomunistai nenorėjo valdyti verčiami baimės ir sėdami baimę. Vengrų rašytojas ir senas autoritarizmo priešininkas György Dalosas 1990 m. rašė: „Valymai, net jei tai ir pagražintum pavadindamas „Didžiuoju pavasario apsikuopimu", gali priversti nesaugiai pasijusti kvalifikuotus senosios sistemos darbuotojus, kurie, šiaip ar taip, mums kol kas reikalingi. [...] Būtų negerai, jeigu iš baimės kiltų naujas „lojalumas", turintis labai nedaug ką bendra su pačia demokratijos idėja"³¹.

Jau pirmosiomis atgautos laisvės dienomis komunizmo auka, labai konkrečiai identifikuota, gyva ar mirusi, tylinti ar ne, atsidūrė klausinėjimų, kas dėl to kaltas, ugnyje. Auka labai plačia prasme, pradedant nekaltai nužudytais ar įkalintais žmonėmis bei „eksproprijuotu" smulkiu batsiuviu ir baigiant būtybėmis, kasdien kentusiomis pažeminimą dėl to, kad buvo priverstos vergauti valdžios melui. Postkomunistinei visuomenei teko susidurti su tuo, anot Vadavo Havelo, „siaubingu paveldu" ir sunkiomis nusikaltimo ir bausmės problemomis. Auka, pagrindinis kančių liudytojas, šaukte šaukėsi naujo politinio požiūrio, kuris įrėmintų, panaudotų arba nuramintų gyvą skriaudos jausmą. Buvo tokių, kurie kurstė ugnį, siekdami iš to naudos, ir tokių, kurie nenorėjo, kad visuomenės gyvenimas suliepsnotų aklu kerštu, tokių, kurie stebėjo, ir tokių, kurie, suvokdami žmogaus trapumą, ieškojo tikrųjų blogio priežasčių ir siūlė imtis demokratiškų priemonių. Visuose komunistiniuose režimuose egzistavo „tylioji dauguma", ir kaip tik dažnai bailiai bei prisitaikėliai iš anų laikų, „pusiau kolaborantai", staiga ėmė garsiausiai reikalauti žiauraus keršto.

Nenuostabu, kad po šitiek amputuotos atminties metų netolimos praeities interpretacijos sužadino tokias aistras, tokį norą susirasti naują įteisinimą, naują tapatybę. Suprantama, kad tokioje sumaištyje kiekvienas savo poziciją stengėsi išsakyti per dabar jau laisvą nuo cenzūros spaudą. „Žurnalistinis" temos traktavimas, sensacijų vaikymasis, be to, istorijos regėjimas tik juodomis ir baltomis spalvomis daug kuo prisidėjo, kad istorijos raida buvo suvesta vien į budelio ir aukos santykius, kur visa tauta ir kiekvienas jos narys tapo kovotojais prieš svetimų primestą režimą. Tokių rašinių autoriai nesukdavo galvos dėl leksikos subtilybių. Pvz., labai dažnai buvo vartojamas žodis „genocidas": išeitų, kad komunistų atneštą genocidą patyrė rumunų, čekų ir kitos tautos; kita vertus, išeitų, kad komunistinio režimo laikais čekai mėgino vykdyti slovakų tautos genocidą... Rumunijoje tokie pat gudruoliai sugalvojo sąvoką „raudonasis holokaustas", o Bulgarijoje, užėjus kalbai apie gulagus, dažnai galėjai išgirsti posakį „tie nesuskaičiuojami aušvicai be krematoriumų".

Tokie netolimos praeities vertinimai jau tapo nešališkų studijų objektu. Tai liudija, kokį gilų pėdsakų postkomunistinių visuomenių gyvenime paliko Antrasis pasaulinis karas. Ryškiausias to pavyzdys - buvusi Jugoslavija, kur ką tik pasibaigęs karas - lyg ir brolžudiškų kovų prieš komunistams įsitvirtinant valdžioje tęsinys, ir ar tik viena iš konflikto priežasčių nebus manipuliavimas atmintimi. Karo metų šešėliai dar neišsisklaidę, ypač buvusių nacistinės Vokietijos sąjungininkų šalyse. Jei maršalas Pétainas būtų buvęs rumunas ar slovakas, kai kas iš jo galėtų padaryti komunizmo auką. Kaip tik taip atsitiko su Rumunijos diktatoriumi Antonescu arba Slovakijos prezidentu monsinjoru Jozsefu Tiso, kurie po karo buvo teisiami ir nubausti mirtimi kaip bendraatsakoviai už jų valdžios metais įvykdytus žvėriškumus.

Komunistinių režimų istorija pasirodė esanti nepaprastai politizuota - tai ir natūralu, kai atsiranda naujos partijos bei judėjimai ir visi trokšta kabintis į praeitį, susirasti savo protėvius, tradicijas. Lenkas Andrzejus Paczkowskis, vienas šio veikalo autorių, ieškodamas dabartinės Lenkijos tradicijos, nesvyruodamas kalba apie „pilietinį karą", kuris, pagalvojus apie Jugoslaviją, laimė, buvo tik žodinis. Pavieniai asmenys ir atskiros grupės ieško tapatybės, o vienas jos komponentų - atmintis. Pragmatinis požiūris į praeitį, noras ja manipuliuoti išlieka, senieji mitai ir legendos atgimsta, kuriasi nauji. Mitas apie aukų skaičių šiuo atžvilgiu nusipelno specialaus dėmesio. Anot prancūzų istoriko Robert'o Franko, šitoks skaičius reprezentuoja „pagrindinį simbolį", „apkarstytą mokslo (matematikos) blizgučiais", tai leidžia kalbėti apie „suskaičiuotą mirtį", tai leidžia mirtį masiškai pragmatizuoti ir sakralizuoti. Kai dėl komunizmo aukų, tai būtent taip ir įvyko visų tų šalių istorijoje. Todėl tyrinėtojas privalo būti labai įžvalgus, kovojant su nacionalinėmis arba grupinėmis mitologijomis reikia apdairumo.

Iki kraštutinumo politizuotas istorijos interpretavimas padeda gilesnei šalies politinės raidos analizei, mano vengras György Litvanas, 1956 m. vengrų revoliucijos istorijos instituto direktorius, -santykis su netolima praeitimi mums daugiau pasako apie vienokios ar kitokios srovės sąsajas su demokratija negu postringavimai apie ekonomines ir kitas kasdienines problemas.

Sugrįžta atmintis, kartu ir „oficialioji" atmintis: įstatymų leidėjai ir vykdytojai atsirenka tradicijas, skirtas konstitucijos preambulei, asmenybes, pavaizduotas ant naujų banknotų, švęstinas nacionalines šventes, sprendžia apie apdovanojimą ordinais, minėtinas datas, naujus vardus gatvėms, aikštėms ir kitoms viešosioms vietoms ir, savaime suprantama, apibrėžia mokymo programas. Komunistinio laikotarpio aukos didvyrės, žinoma, negali būti užmirštos. Tačiau visuomenei taip pat siūloma komunistinio laikotarpio istoriją „iškelti į skliaustus" (nelaimės, nusikaltimo skliaustus - epitetų netrūksta). XX amžiuje tai ne naujiena, konstatuoja italų istorikė Maria Ferretti, Rusijos praeities specialistė³², primindama Benedetto Croce, kuris siūlė iškelti į skliaustus italų fašizmą. Tačiau viskas liudija, kad siūlymas suskliausti praeitį tėra apgaulė - keletas dešimtmečių negali būti „užmiršti", nustumti į šalį, ištrinti; jie paliko pėdsaką stulbinančiai daugumai šių šalių gyventojų. Nešališki tyrimai siūlo tokią elgseną aiškinti tuo, kad individai, grupės ar tautos neturi „istorinės savi kritikos" (arba ji labai nusilpusi), kratosi bet kokios minties apie „kolektyvinę atsakomybę" už režimo - dažnai tylomis - palaikymą, visas kaltes jiems išdildo „tautos kankinės jausmas" (Alexandra Laignel-Lavastine Rumunijoje studijuoja „kolektyvinės kankinystės sindromą", lydimą „nekaltumo komplekso", suverčiant visą kaltę kitam).

Apie praeities tvarkymą postkomunistinėse šalyse galima būtų parašyti visą knygą. Žvilgtelėję į 1997 metus, vėl pastebėsime skirtumus tarp šalių, šį kartą tai pirmiausia priklauso nuo politinės konjunktūros kiekvienoje valstybėje, nuo to, kiek išlikę ir kiek atsisakyta „buvusių struktūrų". Ypač Rumunijoje senojo komunistinio aparato žmonės kontroliavo valdžią iki 1996 m. parlamento ir prezidento rinkimų. Panaši padėtis ilgą laiką buvo ir Bulgarijoje. Bet netgi šiose šalyse buvo paskelbta nemaža dokumentacijos apie represijas. Reikia pabrėžti dar vieną aspektą: šiandien į kiekvieno kalbamų šalių piliečio rankas patenka daug dokumentų šia tema. Liudijimų apie kančias pateikiama daugybė, dažnai audiovizualinėmis priemonėmis. Vis dėlto kol kas tikros istoriografijos, paremtos rimta archyvine medžiaga, stinga, išskyrus galbūt Čekijos Respubliką ir Lenkiją, dar gal Vengriją.

Be to, reikia priminti, kad niekur komunistų partija nebuvo uždrausta. Buvusios valdančiosios partijos daugiausia pasikeitė pavadinimus, išskyrus Čekijos Respubliką, kur ši partija savo viduje suorganizavo „referendumą" ir buvo nuspręsta išsaugoti senąjį pavadinimą. Beveik visur pašalinti labiausiai susikompromitavę vadovai ir atnaujinta vadovybė.

Atsakingų už represijas dar gyvų asmenų procesų įvyko nedaug. Pats žinomiausias, pseudoprocesas įvyko Rumunijoj ir pasibaigė Nicolae Ceau§escu ir jo žmonos egzekucija 1989 m. gruodžio 25 d., diktatoriaus lavonas buvo parodytas per televiziją. 1991 m. balandį prieš teismą stojo buvęs Bulgarijos komunistų partijos generalinis sekretorius Todoras Živkovas, bet iš jo nebuvo atimta laisvė. Jis nepadarė, kad būtų pritaikytas vienas iš Bulgarijos nomenklatūros devizų: „Mes valdžią paėmėm per kraują ir be kraujo jos neatiduosim". Albanijoje keletas komunistų vadovų buvo nuteisti už... „piktnaudžiavimą visuomeniniu turtu ir piliečių lygybės principo pažeidimą", už tai Envero Hoxhos našlė gavo vienuolika metų kalėjimo. Čekoslovakijos komunistų partijos valdybos narys ir Prahos skyriaus sekretorius Miroslavas Stepanas 1991 m. buvo nuteistas dvejus metus kalėti kaip atsakingas už smurtą prieš 1989 m. lapkričio 17-osios demonstraciją. Pagaliau keletą teismo procesų mėginta surengti VDR vadovams, pats paskutinis - paskutiniam jos prezidentui Egonui Krenzui 1997 m. rugpjūtį: nuteistas šešeriems su puse metų griežto režimo kalėjimo, jis buvo paleistas į laisvę iki apeliacinio teismo. Kai kurių tyrimų procedūros tebevyksta, pvz., Lenkijoje dėl generolo Jaruzelskio atsakomybės už karo padėties įvedimą 1981 m. arba dėl Čekoslovakijos vadovų, „pasikvietusių" okupantus 1968 m. rugpjūtį.

Be to, postkomunistinių šalių teisingumo organai bandė iškelti keletą bylų tiesiogiai į nusikaltimus įsitraukusiems saugumo aparato funkcionieriams. Ko gero, vienas įdomiausių procesų surengtas Lenkijoje - Adamui Humeriui ir dar vienuolikai kaltinamųjų, UB (Urzad Bezpieczenstwa, Saugumo biuras) karininkams, už nusikalstamą susidorojimą su režimo opozicija penktojo dešimtmečio pabaigoje - šeštojo pradžioje. Adamas Humeris anais laikais buvo pulkininkas, iki 1954 m. Visuomenės saugumo ministerijos tardymo departamento direktoriaus pavaduotojas. Šie nusikaltimai iš tikrųjų buvo apibūdinami kaip nusikaltimai prieš žmoniją, vieninteliai, kuriems pagal įstatymą negalioja senatis. Procesas užtruko pustrečių metų, ir 1996 m. kovo 8 d. buvęs pulkininkas nuteistas devynerius metus kalėti. Vengrijoje 1956 m. gruodžio 8 d. skerdynių Salgotarjane, pramoniniame mieste į šiaurės rytus nuo Budapešto, kaltininkai 1995 m. sausį buvo nuteisti už nusikaltimus prieš žmoniją. Bet 1997 m. sausį paskelbtas Aukščiausiojo teismo sprendimas, kad nuo 1956 m. lapkričio 4 d. dėl neteisėto sovietinių karinių pajėgų įsibrovimo tarp abiejų šalių buvo karo padėtis ir kad tuos nusikaltimus reikia kvalifikuoti kaip nusikalstamus veiksmus prieš civilius gyventojus, o ne kaip nusikaltimus prieš žmoniją.

Kaip Čekijos Respublika tvarkosi su komunizmo nusikaltimais

Kalbant apie tai, kaip buvusio sovietinio bloko šalys tvarkosi su komunistine praeitimi, reikėtų išskirti Čekijos Respubliką. Tai vienintelė šalis - anksčiau įėjusi į Čekijos ir Slovakijos Federacinę Respubliką -priėmusi įstatymus dėl valdžios po 1948 m. vasario 25 d. konfiskuoto turto grąžinimo ir masinės nuteistųjų reabilitacijos. 1994 m. rajoniniai ir apygardų tribunolai reabilitavo maždaug 220 000 žmonių. Čekijos Respublika yra vienintelė, priėmusi liustracijos įstatymą, sukėlusį daug ginčų tiek viduje, tiek užsienyje, kuriuo apribojama teisė užimti valdiškus postus. Šis įstatymas reikalauja pasinaudojant politinės policijos bendradarbių registrais patikrinti, išsiaiškinti asmens praeitį. Ir ji yra vienintelė, įsteigusi specialų organą - Komunizmo nusikaltimų tyrimo ir dokumentacijos biurą, kurio paskirtis - iškelti viešumon buvusio režimo represijas. Jis yra Čekijos Respublikos policijos Tyrimų biuro sudedamoji dalis ir turi visus įgaliojimus tirti, kelti į dienos šviesą, taip pat rinkti dokumentaciją apie visus nusikaltimus, pradedant 1948 ir baigiant 1989 m. Tai užduočiai atsidėję maždaug 90 žmonių. Kaip legalus organas Biuras dalyvauja teismo procedūrose, jis stengiasi ištirti kiekvieną nusižengimą, surinkti įrodymus ir perduoti bylas teismui su prašymu kelti bylą. 1997 m. po šios organizacijos tyrimų buvo patraukti atsakomybėn 98 žmonės, Respublikos prokuroras pateikė kaltinamuosius aktus dvidešimt penkiems asmenims, iš kurių penki stojo prieš tribunolus ir vienas - buvęs Valstybės saugumo tardymo pareigūnas - nuteistas penkeriems metams griežto režimo kalėjimo. Nuo 1999 m. gruodžio 29 d. ištirtiems nusikaltimams įsigalioja senaties terminas.

Dabartinis Biuro direktorius Vaclavas Benda, pagal išsilavinimą matematikas, septintojo ir devintojo dešimtmečio opozicijos dalyvis, ketverius metus praleidęs kalėjime, šiandien senatorius krikščionis demokratas, viename neseniai duotame interviu išdėstė savo poziciją dėl komunistų nusikaltimų - nusikaltimų prieš žmoniją: „Mūsų įstatymuose parašyta, jog nusikaltimams prieš žmoniją negalioja senaties terminas, tačiau dar lieka išsiaiškinti, kokiems komunizmo nusikaltimams tai reikia taikyti. Negalime automatiškai visų komunizmo nusikaltimų apibrėžti kaip nusikaltimų prieš žmoniją. Be to, šį tarptautinį įsipareigojimą [dėl senaties termino] Čekoslovakija prisiėmė dar 1974 m. ir juristų požiūriai skiriasi tuo klausimu, ar galima nusikaltimus, įvykdytus iki šios datos, vertinti kaip tuos, kuriems negalioja senatis"³³.

Pavelas Rychetsky, federalinės vyriausybės vicepremjeras 1991-1992 m., atsakingas už įstatymų kodeksą, dabar senatorius, išrinktas pagal socialdemokratų sąrašą, ir Čekijos senato Įstatymų leidybos komisijos pirmininkas, 1997 m. mums pareiškė: „Čekijos Respublikoje kiekvienas jaučia, jog teismai reikalingi, bet ne tam, kad būtų baudžiami seniai, o tam, kad viskas, kas įvyko, būtų paskelbta, - tai lyg katarsis. Didžioji dalis to darbo jau atlikta, ir nieko baisesnio, negu jau žinome, nesužinosime. Genocidas, kaip nusikaltimas prieš žmoniją, iš tiesų neturi senaties. Tačiau joks komunistų nusikaltimas Čekoslovakijoje negali būti kvalifikuojamas kaip toks. Sovietų Sąjungoje, be abejonės, buvo nusikaltimų, kuriuos galima laikyti genocidu, etninių arba kitų aiškiai apibrėžtų gyventojų grupių - kazokų, čečėnų ir t.t. naikinimu. Bet šios piktadarystės negali būti baudžiamos, nes padarymo metu jos nebuvo įvardytos jokio galiojančio įstatymo".

Šie pavyzdžiai - jų galima būtų suminėti ir daugiau - mus verčia konstatuoti, kad daugybė nusikaltimų po senaties priedanga lieka nenubausti trūkstant liudytojų arba įrodymų. Justicija po apsivalymo tampa nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios ir žiūri, kad būtų gerbiami, kaip sakoma, „civilizuotų šalių" principai, pvz., senaties principas ar principas, pagal kurį įstatymas negali veikti atgaline data - galima patraukti atsakomybėn tik už veiksmus, už kuriuos buvo galima bausti pagal to laiko, kai jie padaryti, įstatymus. Kai kurios šalys, kad galėtų iškelti ieškinį už tam tikrus nusikaltimus, padarė pakeitimų savo įstatymų kodeksuose. Lenkijoje 1991 m. balandžio 4 d. įstatymas įvedė pataisą į vieną 1984 m. balandžio mėnesio įstatymą dėl Hitlerinių nusikaltimų tyrimo pagrindinės komisijos ir Nacionalinės atminties instituto. Naujasis įstatymas pastato komunizmą į vieną gretą su okupantais ir fašizmu ir įveda naują sąvoką - „stalininiai nusikaltimai", kurią apibrėžia taip: „Stalininiai nusikaltimai įstatymine tvarka apima žalą atskiriems asmenims ar žmonių grupėms, padarytą komunistinės valdžios pareigūnų arba jiems inspiravus bei toleruojant laikotarpiu iki 1956 m. gruodžio 31 d."³⁴

Šiems nusikaltimams nėra senaties. 1995 m. Baudžiamojo kodekso straipsniuose apie senatį atsirado pakeitimų, sunkiausi nusikaltimai prieš pilietines žmogaus laisves, padaryti iki 1989 m. gruodžio 31 d., gali būti baudžiami trisdešimt metų, pradedant 1990 m. sausio 1 d. Čekijos Respublikoje 1993 m. priimtu įstatymu dėl „komunistinio režimo neteisėtumo ir pasipriešinimo jam" senaties terminas nusikaltimams, kurie padaryti tarp 1948 ir 1989 m. ir kuriuos galima kvalifikuoti kaip „politinius", nukeliamas iki 1 999 m. pabaigos.

Kaip matome, praeitį tvarkyti sudėtinga. Norėčiau leisti sau užbaigti asmeniškiau. Mano nuomone, kaltininkams bausmės taikomos ne laiku, ne taip, kaip derėtų. Nepaisant kai kurių žmonių, tokių kaip aš, žygių, Čekoslovakijoje nepavyko pasiekti, kad būtų įvesta toks dalykas kaip, pvz., apkaltinimas „nacijos garbės suteršimu", už kurį grėstų „nacionalinis pasmerkimas", - tokią procedūrą sugalvojo prancūzai po karo. O vokiečių sumanymas atverti Stasi, VDR politinės policijos, archyvus kiekvienam piliečiui, kuris tik jaučiasi paliestas, man atrodo teisingas. Tai padidina atsakomybę, ir kiekvienas kviečiamas išsitirti savo paties „bylą" - tavo vyras buvo skundikas, dabar tu žinai, susitvarkykit savo gyvenimą...

Nepaisant visko, žaizda lieka atvira.

Rinktinė bibliografija

(Nekartojame išnašose ar įrėmintuose tekstuose paminėtų leidinių.)

-    Karel Kaplan, Dans les archives du Comité central - Trente ans de secrets du bloc soviétique, Paris, Albin Michel, 1978.

-    Georges Mink, Vie et mort du bloc soviétique, Firenze, Casterman-Giunti, 1997.

-    Karel Bartosek, Les Aveux des archives Prague-Paris-Prague, 1948-1968, Paris, Le Seuil, 1996.

-    Antoine Marès (vyr. red.), Histoire et pouvoir en Europe médiane, Paris, L'Harmattan, 1996.

-    Vladimir Tismaneanu, Fantoma Iui Gheorghiu-Dej, Bucarest, Editura Univers, 1995.

-    Antonia Bernard,, Petite histoire de la Slovénie, Otto Urban, Petite histoire des pays tchèques, Liptak Lubomir, Petite histoire de la Slovaquie, Paris, éd. de l'Institut d'études slaves, 1996.

-    Vincent Savarius, Volontaires pour la potence, Paris, dossiers des Lettres nouvelles, Julliard, 1963.

-    La Nouvelle Alternative, revue trimestrielle, dossiers „Les régimes postcommunistes et la mémoire du temps présent" (Nr. 32, 1993); „La justice du postcommunisme" (Nr. 35, 1994); „Mémoire des guerres et des résistances en Tchécoslovaquie, en Europe centrale et en France" (Nr. 37 ir 38, 1995).

¹ Žr. Tamas Stark, Hungarian prisoners in the Soviet Union (1941-1955); 1945: Conséquences and Sequels of the Second World War, bulletin du Comité international d'histoire de la Deuxième Guerre mondiale, Paris, IHTP, Nr. 27-28, 1995, p. 203-213.

² Frédy Foscolo, Épurations: passé et présent, La Nouvelle Alternative, dossier „Poids et enjeux des épurations", Paris, Nr. 21, 1991, p. 8-9.

³ Tzvetan Todorov, Au nom du peuple, L'Aube, 1992, p. 52-53.

⁴ Les hommes qui ont porté Ceausescu au pouvoir, Sources-Travaux historiques, Paris, Nr. 20, 1990.

⁵ François Fejtö, Histoire des démokraties populaires, Paris, Le Seuil, 1979, t. I, p. 99.

⁶ Miklos Molnar, De Béla Kuri a Janos Kadar. Soixante-dix ans de communisme hongrois, Paris, Presses de la Fondation nationale des sciences politiques, Institut universitaire des hautes études internationales, 1987, p. 164.

⁷ Klement Gottwald, Vybranė spisy (Rinktiniai raštai), t. I, Praha, SNPL, 1954, p. 139.

⁸ L. Sochor, Peut-on parler de la „société civile" dans les pays du bloc soviétique? Communissme, Paris, Nr. 8, 1985, p. 84.

⁹ „Ich habe den Tod verdient". Schauprocesse und politische Verfolgung iri Mittel-und Osteuropa, 1945-1956, žr. Wolfgang Maderthaner, Hans Schafranek, Berthold Un-fried (leid.), Archiv 1991. Jahrbuch des Vereins für Geschichte der Arbeitbewegung, 7-ieji metai, Viena, 1991.

¹⁰ Jos sudarė 65% visų pradinių, 50% vidurinių mokyklų berniukams ir 78% bendrojo lavinimo mokyklų bei licėjų mergaitėms.

¹¹ František Miklosko, Nebudele ich moct rozvratit (Jūs neįstengsite jų sugniuždyti), Bratislava, Archa, 1991, p. '272-273.

¹² Catherine Durandin, Histoire des Roumains, Paris, Fayard, 1995, p. 72-73.

¹³ Les Bulgares parlent au monde, išleido Pagalbos Bulgarijos antifašistams komisija (Commission d'aide aux antifascistes de Bulgarie), Paris, mars 1949, 42 p.

¹⁴ Labai detali šių režimo stovyklų ir procedūrų įstatymų analizė pateikta Paulio Bartono ir Alberto Weilo knygoje Salariat et contrainte en Tchécoslovaquie, Paris, Librairie Marcel Rivière & Cie, 19S6.

¹⁵ Pitesti, laboratoire concentrationnaire (1949-1952), įžanga François Furet, Paris, Michalon, 1996, 152 p.

¹⁶ Pitesti, op. cit., p. 55.

¹⁷ T. Todorov, op. cit., p. 38.

¹⁸ Vengrijos prašymu, kurį palaikė sovietiniai patarėjai, Noelas Fieldas buvo areštuotas Prahoje. Iš tikrųjų šio amerikiečio teismas taip ir neįvyko, ir 1954 m. jis buvo paleistas kartu su žmona Herta (ji irgi suimta Čekoslovakijoje ir 1949 m. rugpjūčio 28 d. išduota Budapeštui) ir broliu Hermanu (suimtas 1949 m. rugpjūtį bendradarbiaujant čekoslovakų ir lenkų saugumo tarnyboms).

¹⁹ AUV KSC, Barnabitkų komisija, T. Balazo laiškas, žr. Karel Kaplan, Zprava o zav-razdeni generalniho tajemnika (Raportas apie generalinio sekretoriaus nužudymą), Praha, Mlada Fronta, 1992, p. 68.

²⁰ „Ginklavimosi ir persiginklavimo laikotarpis", Soudobé dejiny (šių laikų istorijos žurnalas), Praha, Nr. 4-5, 1994.

²¹ K. Kaplan, op. cit.

²² M. Molnar, De Bêla Kun à Janos Kadar, op. cit., p. 187.

²³ K. Kaplan, op. cit., p. 256.

²⁴ Žr. Mikhaïl Agourski, La bataille au sein de la Sécurité d'État, Le Monde, 2-3 octobre 1983.

²⁵ K. Kaplan, op. cit., p. 141.

²⁶ Apie šio sovietinio bloko departamento veiklą žr. rusų istoriko Leonido J. Gibianskio darbus, pvz., Cholodnaja vojna („Šaltasis karas"), Nauji tyrinėjimai, nauji dokumentai, Maskva, Otvet, 1995. Šis istorikas susipažinęs ne tik su rusų, bet ir su lenkų, jugoslavų, čekų archyvais.

²⁷ Dieter Staritz, Geschichte der DDR, Frankfurt am Main, Suhrkampf, 1996.

²⁸ Daugiausia remiamės Budapešto 1956 m. Vengrijos revoliucijos istorijos instituto tyrinėtojų Csaba Bekešo, Janoso M. Rainerio ir Palo Germuskos straipsniu, išspausdintu Soudobe dejiny („Šiuolaikinė istorija")/ Nr. 4, Praha, 1997.

²⁹ Dėl pirmųjų Čekoslovakijos 1968 m. okupacijos metinių žr. Srpen'69 (1969 m. rugpjūtis), Oldricho Tumos vadovaujama dokumentų leidykla, Praha, USD-Maxdorf, 1996, 344 p.

³⁰ Raina et Alfred Foscolo, Prisoniers à Sofia, La Nouvelle Alternative, Nr. 47, septembre 1997, Paris.

³¹ Liberté sans paroles, Le Monde-Liber, Nr. 6, décembre 1990.

³² Maria Ferretti, La Memoria mutilata. La Russia ricorda („Suluošinta atmintis. Rusija prisimena"), Milan, Corbaccio, 1993.

³³ La Nouvelle Alternative, Nr. 46, Paris, juin 1997.

³⁴ Dziennik ustaw Rzeczypospolitej polskiej, Nr. 45, Varsovie, 29 mai 1991.

• Ankstesnis
• Sekantis