Partizanai: Istorija ir dabartis

9. „Socialiai svetimi elementai" ir represijų ciklai

Didžiausią duoklę voliuntaristiniam Stalino radikalaus visuomenės pertvarkymo projektui atidavė valstietija, o kitos grupės, apibūdintos kaip „socialiai svetimos naujajai socialistinei visuomenei", įvairiais pretekstais buvo paskelbtos už tos visuomenės ribų. Iš jų buvo atimtos pilietinės teisės, tų grupių nariai buvo atleidžiami iš darbo, iškraustomi iš butų, nustumiami viena ar keliomis socialinėmis pakopomis žemiau, ištremiami. Taip buvo elgiamasi su „buržuaziniais specialistais", „buvusiaisiais", dvasininkijos ir laisvų profesijų atstovais, smulkiais privačių įmonių savininkais, komersantais ir amatininkais: tai jie tapo pagrindinėmis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje imtos vykdyti „antikapitalistinės revoliucijos" aukomis. Tačiau savo dalį atsiėmė ir miestų gyventojų „smulkmė", nepriklausiusi kanoniškajai „proletariato-darbininkijos-socializmo statytojų" kategorijai: ir prieš ją griebtasi represijų, kuriomis buvo siekiama priversti žengti koja kojon, paklūstant ideologijai, absoliučiai visas visuomenės grupes ir klases - žinoma, ir tas, kurios atrodė atkakliai nenorinčios pasukti progreso keliu.

Garsusis Šachtų procesas aiškiai parodė, kad paliaubos, prasidėjusios tarp režimo ir „specialistų" 1921 m., jau baigėsi. Politinė Šachtų pamoka pirmojo penkmečio plano paskelbimo išvakarėse buvo aiški: skepticizmas, neryžtingumas, abejingumas partijos pradėtam darbui negalėjo baigtis niekuo kitu, tik „sabotažu". „Abejoti" reiškė jau „išduoti". Specejedstvo, „specialistų persekiojimas", buvo giliai įsišaknijęs bolševikų sąmonėje, ir politinis signalas, kurį davė Šachtų procesas, buvo puikiausiai suprastas. Specai turėjo tapti atpirkimo ožiais: jiems buvo ketinama suversti atsakomybę ir už ekonomines nesėkmes, ir už smarkų gyvenimo lygio smukimą. 1928 m. pabaigoje tūkstančiai vadovaujančių pramonės darbuotojų ir „buržuazinių" inžinierių buvo atleisti iš darbo, jiems atimtos maisto kortelės, uždrausta naudotis medicinos tarnybų paslaugomis, kartais jie net būdavo iškraustomi iš savo butų. 1929 m. „dešiniojo nukrypimo", „sabotažo" ar priklausymo „socialiai svetimai klasei" dingstimi iš Gosplano, Aukščiausiosios liaudies ekonomikos tarybos, iš Finansų, Prekybos ir Žemės ūkio komisariatų buvo „išvalyti" tūkstančiai pareigūnų. Beje, 80% aukštų Finansų komisariato pareigūnų dirbo ten dar carizmo laikais¹.

Tam tikrų administracijos organų valymo kampanija paaštrėjo 1930 m. vasarą, kai Stalinas, norėdamas galutinai atsikratyti „dešiniaisiais", būtent Rykovu, kuris tebebuvo vyriausybės vadovas, nusprendė įrodyti, kad šie palaiko ryšius su „specialistais sabotuotojais". 1930 m. rugpjūtį ir rugsėjį GPU areštavo daug žymių specialistų, užimančių svarbius postus Gosplane, Valstybės banke ir Finansų, Prekybos bei Žemės ūkio komisariatuose. Buvo areštuotas ir profesorius Kondratjevas (garsiųjų „Kondratjevo ciklų" išradėjas, buvęs 1917 m. Laikinosios vyriausybės tiekimo ministro pavaduotojas, vadovavęs Finansų komisariato Konjunktūros institutui), profesoriai Makarovas ir Čajanovas, turėję svarbius postus Žemės ūkio komisariate, ir profesorius Sadyrinas, SSRS Valstybės banko direkcijos narys, ir profesorius Ramzinas, ir Gromanas, vienas žymiausių Gosplano ekonomistų statistikų, ir kiti žinomi specialistai².

Gavusi atitinkamas instrukcijas iš Stalino, kuris itin atidžiai sekė „buržuazinių specialistų" procesus, GPU parengė dokumentus, turėjusius įrodyti, kad vadinamojoje valstiečių darbo partijoje, vadovau-jamoje Kondratjevo, ir vadinamojoje pramonės partijoje, vadovaujamoje Ramzino, veikė tarpusavyje susijusių antisovietinių organizacijų tinklas. Tardytojams pavyko prievarta išgauti kai kurių suimtųjų parodymus - jie „prisipažino" ir palaikę ryšius su „dešiniaisiais" Rykovu, Bucharinu, Syrcovu, ir dalyvavę „sąmoksluose", kuriais neva siekta likviduoti Staliną ir nuversti sovietų valdžią, naudojantis antisovietinių emigrantų organizacijų ir užsienio žvalgybos tarnybų pagalba. Eidama dar toliau, GPU privertė du Karo akademijos instruktorius „prisipažinti", kad buvo rengiamas sąmokslas, kuriam vadovavęs Raudonosios armijos generalinio štabo viršininkas Michailas Tuchačevskis. Stalinas, kaip liudija tuomet jo parašytas Sergo Ordžonikidzei laiškas, dar nesiryžo areštuoti Tuchačevskio, apsiribodamas kitais taikiniais - „specialistais sabotuotojais"³.

Šis reikšmingas epizodas aiškiai rodo, kad jau 1930 m. buvo puikiausiai išbandyta bylų dėl tariamų „teroristinių grupių", į kurias bus įvelti Stalino linijai prieštaraują komunistai, sufabrikavimo technika ir mechanizmai. Bet tada Stalinas nenorėjo ir negalėjo eiti toliau. Visos tuometinės provokacijos, visi manevrai siekė iš esmės gana kuklaus tikslo: įbauginti partijos viduje paskutinius oponentus, besipriešinančius Stalino linijai; įbauginti visus neapsisprendusius ir visus abejojančius.

1930 m. rugsėjo 22 d. Pravda išspausdino keturiasdešimt aštuonių Prekybos ir Finansų komisariatų pareigūnų „prisipažinimus" -jie pripažino savo kaltę dėl „tiekimo sunkumų šalyje ir sidabrinių monetų dingimo". Prieš keletą dienų Stalinas laiške Molotovui išdėstė savo instrukcijas šiai bylai: „Mums reikia: a) radikaliai išvalyti Finansų komisariato ir Valstybės banko aparatą, kad ir kiek rėkautų abejotini komunistai, tokie kaip Piatakovas ir Briuchanovas; b) būtinai sušaudyti dvi ar tris dešimtis prasiskverbusių į šiuos aparatus darbuotojų. [...]; c) tęsti visoje SSRS teritorijoje GPU operacijas siekiant atgauti apyvartoje esančias sidabrines monetas". 1930 m. rugsėjo 25 d. keturiasdešimt aštuoni specialistai buvo sušaudyti⁴.

Tolesniais mėnesiais buvo surengta daug tokių pat iš piršto laužtų procesų. Kai kurie jų vyko uždaromis durimis, pvz., „Aukščiausiosios liaudies ūkio tarybos specialistų" arba „Valstiečių darbo partijos" procesai. Kiti buvo vieši, kaip „Pramonės partijos" procesas, kur aštuoni kaltinamieji „prisipažino", kad buvo įkūrę platų, du tūkstančius specialistų apimantį tinklą, kuris užsienio ambasadų nurodymais turėjo organizuoti ardomąją ekonominę veiklą. Šie procesai palaikė mitą apie sabotažą, kuris kartu su sąmokslų mitu sudarė ideologinio stalininio montažo šerdį.

Per ketverius metus (1928-1931) iš valstybinės tarnybos buvo atleista 138 000 pareigūnų. Iš jų 23 000, priskirtiems pirmajai kategorijai („sovietų valdžios priešai"), buvo atimtos pilietinės teisės⁵. Specialistų medžioklė dar labiau išsiplėtė įmonėse, kuriose buvo siekiama žūtbūt padidinti darbo našumą, o dėl to daugėjo nelaimingų atsitikimų, gaminamo broko, gedo mašinos. Nuo 1930 m. sausio ligi 1931 m. birželio buvo atleista arba areštuota 48% Donbaso inžinierių; vien transporto sektoriuje per pirmąjį 1931 m. pusmetį buvo „demaskuota" 4500 „specialistų sabotuotojų". Ši specialistų medžioklė kartu su pradėtu ir nekontroliuojamu neįmanomų projektų įgyvendinimu, smarkiai smukusiu darbo našumu ir pašlijusia darbo drausme, atvirai ignoruojant ekonomikos dėsnius, galiausiai ilgam sutrikdė įmonių veiklą.

Susidūrusi su tokia plačia krize, partijos vadovybė nutarė priimti kelias „pataisas". 1931 m. birželio 10 d. Politbiuras patvirtino priemones apriboti savivalę, kurios aukomis jau nuo 1928 m. tapo vadinamieji specai: buvo įsakyta tučtuojau paleisti tūkstančius areštuotų inžinierių ir technikų, „pirmiausia tuos, kurie dirbo metalurgijos ir kalnakasybos įmonėse"; panaikinta bet kokia diskriminacija jų vaikams įstoti į aukštąsias mokyklas; uždrausta GPU suimti specialistą negavus liaudies komisariato, kuriam tas specialistas buvo pavaldus, sutikimo. Jau šių priemonių išvardijimas rodo, kokį mastą siekė diskriminacija ir represijos, kurių aukomis, pradedant Šachtų procesu, buvo tapę dešimtys tūkstančių visų lygių inžinierių, agronomų, technikų ir administracijos darbuotojų ⁶.

Tarp kitų socialinių kategorijų, paskelbtų už „naujosios socialistinės visuomenės ribų", buvo ir dvasininkai. 1929-1930 m. vyko jau antrasis didelis sovietinės valstybės puolimas prieš Bažnyčią (pirmasis, kaip prisimename, buvo 1918-1922 m.). Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Stačiatikių Bažnyčia tebeturėjo didelę įtaką, nors kai kurie hierarchai nesutiko su patriarcho Tichono įpėdinio metropolito Sergijaus pareiškimu, kad Bažnyčia bus lojali sovietų valdžiai. Iš 1914 m. buvusių 54 692 bažnyčių 1929 m. pradžioje veikė dar apie 39 000⁷. 1925 m. įkurtos Karingųjų bedievių sąjungos pirmininkas Jemeljanas Jaroslavskis pripažino, kad iš 130 milijonų šalies gyventojų religijos „atsikratė" mažiau nei 10 milijonų.

Antireliginis puolimas 1929-1930 m. vyko dviem etapais. Pirmajam, 1929 m. pavasarį ir vasarą, buvo būdingas griežtesnis ir veiksmingesnis dar 1918-1922 m. priimtų antireliginių įstatymų taikymas. 1929 m. balandžio 8 d. paskelbtas svarbus dekretas, sustiprinąs vietinės valdžios kontrolę parapijų gyvenimui. Šiame dekrete išdėstyti ir nauji religinių bendrijų veiklos apribojimai. Nuo šiol bet kokia veikla, „išeinanti už vien tik religinių poreikių tenkinimo ribų", turėjo būti įstatymiškai baudžiama, o bausmė buvo numatyta Baudžiamojo kodekso grėsmingo 58-ojo straipsnio 10-oje pastraipoje, kur sakoma: „bet koks masių religinių prietarų panaudojimas [...] valstybei nusilpninti" baustinas „mažiausiai trejais metais kalėjimo; už šitokio turinio nusikaltimą gali būti skiriama ir griežčiausia - mirties bausmė". 1929 m. rugpjūčio 26 d. vyriausybė įvedė penkių dienų darbo savaitę: penkios darbo dienos ir viena poilsio diena; taigi sekmadienio kaip bendros visų gyventojų poilsio dienos nebeliko. Tokia priemonė turėjo „palengvinti kovą dėl religijos išnaikinimo"⁸.

Šie įvairūs dekretai buvo tik preliudija: antrasis antireliginio puolimo etapas pasirinko betarpiškesnę veiklą. 1929 m. spalį buvo įsakyta konfiskuoti varpus: „Varpų skambesys pažeidžia netikinčių miesto ir kaimo žmonių teisę į poilsį". Dvasininkai buvo prilyginti buožėms: apkrauti mokesčiais (nuo 1928 iki 1930 m. šventikų apmokestinimas padidėjo dešimteriopai), netekę pilietinių teisių (taigi ir maisto kortelių, ir galimybės naudotis medicinos pagalba), jie dažnai būdavo suimami, o paskui ištremiami arba iškeldinami. Neišsamiais duomenimis, 1930 m. „išbuožinta" daugiau nei 13 000 dvasininkų. Daugelyje kaimų ir miestelių kolektyvizacija prasidėdavo simboliškai: uždarant cerkvę ir išbuožinant šventiką. Reikšmingas faktas: beveik 14% visų 1930 m. užregistruotų valstiečių riaušių ir sukilimų pirmoji priežastis buvo cerkvės uždarymas ir varpų konfiskavimas⁹ . Antireliginė kampanija pasiekė savo apogėjų 1929-1930 m. žiemą. Iki 1930 m. kovo 1 d. buvo uždaryta ar sugriauta 6715 cerkvių. Tiesa, 1930 m. kovo 2 d. pasirodžius garsiajam Stalino straipsniui „Apsvaigimas nuo laimėjimų", Centro komiteto rezoliucija ciniškai pasmerkė „nepriimtinus nukrypimus kovoje su religiniais prietarais, ypač administracinį cerkvių uždarymą be gyventojų sutikimo". Tačiau šis formalus pasmerkimas neturėjo įtakos ištremtų kulto tarnų likimui.

Kitais metais vietoj didelių puolimų prieš Bažnyčią prasidėjo kasdienis administracinis kulto tarnų ir religinių bendrijų persekiojimas. Laisvai aiškindama šešiasdešimt aštuonis 1929 m. balandžio 8 d. dekreto straipsnius, viršydama savo prerogatyvas bažnyčių uždarymo srityje, vietos valdžia toliau partizaniškai kariavo prieš Bažnyčią, prasimanydama visokiausių dingsčių: pasenę pastatai, „antisanitarinė" jų būklė, „nesudaryta draudimo sutartis", nesumokėti mokesčiai - ar kitos nepabaigiamos įmokos, kurių buvo reikalaujama iš religinių bendrijų narių. Netekę pilietinių teisių, dvasinio poveikio ir įtakos, galimybės užsidirbti pragyvenimui iš apmokamo darbo, savavališkai apmokestinami kaip „parazitiniai elementai, gyveną iš pašalinių pajamų", daugelis kulto tarnų neturėjo kitos išeities, kaip tapti „klajojančiais popais", gyvenančiais kone pogrindyje, atsiskyrus nuo visuomenės. Šitaip Voronežo ir Tambovo srityse susiformavo schizmatiniai judėjimai, nusistatę prieš metropolito Sergijaus skelbiamą lojalumo sovietų valdžiai politiką.

Voronežo vyskupo Aleksejaus Bujaus, 1929 m. suimto už nepakantumą bet kokiam kompromisui tarp Bažnyčios ir režimo, tikintieji susibūrė į nepriklausomą „Tikrąją Stačiatikių Bažnyčią", kuri turėjo savus dvasininkus, dažnai „klajojančius", įšventintus už patriarcho Sergijaus Bažnyčios ribų. Šios Bažnyčios, neturinčios savų kulto pastatų, šalininkai rinkdavosi melstis įvairiausiose vietose: privačiuose namuose, nuošaliuose būstuose, grotose¹⁰. Tie „tikrieji krikščionys stačiatikiai", kaip jie save vadino, buvo ypač nuožmiai persekiojami; tūkstančiai jų buvo areštuoti ir išvežti kaip speckolonistai arba išsiųsti į lagerius. Stačiatikių Bažnyčios kulto vietų ir tarnų skaičius, nuolat spaudžiant valdžiai, smarkiai sumažėjo, nors 70% suaugusiųjų tebelaikė save tikinčiais (tas skaičius 1937 m. surašymo duomenyse paskelbtas negaliojančiu.) 1936 m. balandžio 1 d. Sovietų Sąjungoje bebuvo likusios 15 835 veikiančios cerkvės (28% visų cerkvių, veikusių iki revoliucijos), 4830 mečečių (32% veikusių iki revoliucijos) ir keliasdešimt katalikų bei protestantų bažnyčių. Deramai užregistruotų kulto tarnų tebuvo 17 857 - o 1914 m. dvasininkų luomo narių buvo 112 629 ir net 1928 m. jų vis dar buvo apie 70 000. Anot oficialios formuluotės, dvasininkija tebuvo „mirštančių klasių nuotrupa"¹¹ .

Ketvirtojo dešimtmečio pradžios „antikapitalistinės revoliucijos" aukomis tapo ne vien buožės, specai ir dvasininkai. 1930 m. sausį valdžia pradėjo plačią „privačių verslininkų šalinimo" kampaniją. Ši operacija buvo ypač nukreipta prieš prekybininkus, amatininkus ir laisvųjų profesijų atstovus. Tai buvo maždaug pusantro milijono darbingų žmonių, kurie nepo laikais vertėsi įvairiais darbais privačiame sektoriuje - beje, labai nedideliame. Su šiais privačiais verslininkais, kurių vidutinis kapitalas prekyboje neviršijo 1000 rublių ir kurių 98% nesamdė nė vieno apmokamo darbuotojo, buvo beregint susidorota, dešimteriopai padidinus jų apmokestinimą, konfiskavus jų turtą, o paskui atėmus iš jų ir pilietines teises kaip iš „deklasuotų elementų", „veltėdžių" ar „svetimų elementų", lygiai taip, kaip buvo daroma su įvairiais „buvusiaisiais", „turtingųjų klasių atstovais ir carizmo valdančiojo aparato nariais". 1930 m. gruodžio 12 d. dekrete buvo išvardyta daugiau kaip trisdešimt kategorijų lišencų - piliečių, iš kurių atimamos pilietinės teisės: „buvę dvarininkai", „buvę prekybininkai", „buvę bajorai", „buvę policininkai", „buvę caro valdininkai", „buvę buožės", „buvę privačių įmonių nuomininkai ir savininkai", „buvę baltieji karininkai", kulto tarnai, vienuoliai, vienuolės, „buvę politinių partijų nariai" ir kt. Diskriminacijos aukomis tapo visi tie žmonės ir jų šeimų nariai, 1932 m. sudarę 4% visų rinkėjų, t. y. septynis milijonus šalies gyventojų. Diskriminacija neapsiribojo paprasčiausiai atimta balsavimo teise. 1929-1932 m. jie neteko bet kokios teisės į būstą, socialinę pagalbą ir maisto korteles. 1933-1934 m. imtasi dar griežtesnių priemonių - šie žmonės buvo ištremiami. Tam tarnavo „pasportizacijos" operacijos: jos turėjo išvalyti iš miestų „deklasuotus elementus"¹² .

Iš pašaknų pakirtusi kaimo socialines struktūras ir jo gyvenimo būdą, priverstinė kolektyvizacija, kuriai talkino paspartinta industrializacija, sukėlė didžiulę valstiečių migraciją į miestus. Valstietiškoji Rusija pavirto valkatų kraštu, Rus brodiačiaja. Nuo 1928 m. pabaigos ligi 1932 m. pabaigos sovietinius miestus užplūdo srautas valstiečių - dvylika milijonų, bėgančių nuo kolektyvizacijos ir išbuožinimo. Vien Maskvos ir Leningrado sritys „priėmė" daugiau kaip tris milijonus migrantų. Tarp jų buvo nemaža sumanių valstiečių, pasiryžusių geriau pabėgti iš kaimo, prireikus „išsibuožinti", negu stoti į kolchozą. 1930-1931 m. ši nereikli darbo jėga įsiliejo į nesuskaičiuojamas statybas. Tačiau 1932 m. valdžia jau sunerimo dėl tokio masinio ir nekontroliuojamo klajūnų antplūdžio, kuris teikė miestui - valdžios centrui ir naujosios socialistinės tvarkos vitrinai - kaimo koloritą. Atvykėliai sudarė pavojų dar 1929 m. rūpestingai parengtai maisto produktų paskirstymo sistemai, nes „turinčių teisę" gauti maisto kortelę skaičius išaugo nuo 26 milijonų 1930 m. pradžioje iki beveik 40 milijonų baigiantis 1932 m. Migrantų srautas pavertė gamyklas didžiulėmis „klajoklių stovyklomis". Argi ne atvykėliai buvo kalti dėl daugelio „neigiamų reiškinių", kurie, anot valdžios, nuolat dezorganizavo gamybą: pravaikštų, darbo drausmės pažeidimų, chuliganizmo, gamybos broko, didėjančio alkoholizmo ir nusikalstamumo?¹³

Norėdama pažaboti šią stichiją (šis terminas reiškia ir gamtinius elementus, ir anarchiją, ir pakrikimą), valdžia 1932 m. lapkritį—gruodį ėmėsi visokių represinių priemonių. Tai buvo precedento neturinti bausmių sistema, taikytina darbo santykių reguliavimui, ir bandymas išvalyti iš miestų „socialiai svetimus elementus". 1932 m. lapkričio 15 d. įstatymas numatė griežtas sankcijas už pravaikštas: kaltininkas galėjo būti tučtuojau atleistas, iš jo galima buvo atimti maisto korteles ir iškraustyti jį iš buto. Šiuo įstatymu siekta demaskuoti „tariamuosius darbininkus". 1932 m. gruodžio 4 d. dekretu įmonėms buvo uždėta atsakomybė už naujų maisto kortelių išdavimą. Taip buvo stengiamasi atsikratyti visų „mirusių sielų" ir „parazitų", kurie neleistinai įtraukti į ne taip gerai tvarkomus municipalinius normuoto maisto produktų paskirstymo sąrašus ar neišbraukti iš jų. Tačiau svarbiausia priemonė buvo vidaus paso įvedimas 1932 m. gruodžio 27 d. Gyventojų „pasportizacija" atitiko daugelį tikslų, aiškiai apibrėžtų dekreto preambulėje: likviduoti „socialinį parazitizmą", suvaržyti buožių „skverbimąsi" į miestus ir jų veiklą rinkoje, apriboti bėgimą iš kaimo, apsaugoti socialinį miestų grynumą. Visi suaugę miestiečiai, t. y. vyresni kaip šešiolikos metų, iš kurių neatimtos pilietinės teisės, taip pat ir geležinkelininkai, nuolatiniai statybų darbininkai ir sovchozų žemdirbiai gavo pasus, išduodamus policijos tarnybų. Tačiau pasas galiojo tik tada, jeigu jame buvo oficialus antspaudas, patvirtinąs legalų miestiečio adresą (propiska - prisiregistravimas). Miesto gyventojo statusas su visais jo specifiniais privalumais (maisto kortelė, socialinis draudimas, teisė į butą) priklausė nuo prisiregistravimo. Miestai buvo suskirstyti į dvi kategorijas: „uždari" ir „atviri". „Uždari" miestai - Maskva, Leningradas, Kijevas, Odesa, Minskas, Charkovas, Rostovas prie Dono, pradžioje ir Vladivostokas - turėjo privilegijuotą statusą. Jie buvo geriau aprūpinami, ir tapti nuolatiniu jų gyventoju padėdavo tik giminystė, santuoka ar specifinis darbas, duodantis teisę prisiregistruoti. „Atviruose" miestuose prisiregistruoti buvo lengviau.

Gyventojų „pasportizacija" užtruko visus 1933 metus. Buvo išduota 27 milijonai pasų. Tai leido valdžiai išvalyti iš miestų nepageidaujamus elementus. Per pirmąją dvidešimties didelių sostinės pramonės gamyklų pasportizacijos savaitę, prasidėjusią Maskvoje 1933 m. sausio 5 d., „atrasta" 3450 „buvusių baltagvardiečių, buvusių buožių ir kitų nusikalstamų elementų". Iš viso „uždaruose miestuose" nebuvo išduota pasų beveik 385 000 žmonių. Jie buvo priversti per dešimt dienų išvykti iš gyvenamosios vietos, ir jiems uždrausta apsigyventi kitame mieste, net ir „atvirame". NKVD pasų skyriaus viršininkas savo 1934 m. rugpjūčio 13 d. pranešime pripažino, kad prie šito skaičiaus reikia pridėti dar visus tuos, kurie, paskelbus „pasportizaciją", išvyko iš miestų patys, nes žinojo, kad paso jiems neišduos. Pavyzdžiui, iš Magnitogorsko šitaip išvyko 35 000 žmonių. [...] Maskvos gyventojų skaičius per du pirmuosius „pasportizacijos" mėnesius sumažėjo 60 000. iš Leningrado per mėnesį dingo 54 000. Iš „atvirų" miestų pasportizacijos metu buvo ištremta daugiau kaip 420 000 žmonių¹⁴.

Policijos atliekami patikrinimai ir dokumentų neturinčių žmonių gaudynės baigėsi šimtų tūkstančių ištrėmimu. 1933 m. gruodį Genrichas Jagoda įsakė savo tarnyboms kiekvieną savaitę „valyti" „uždarų" miestų stotis ir turgavietes. Per pirmuosius aštuonis 1934 m. mėnesius už pasų režimo pažeidimą buvo patraukta atsakomybėn daugiau kaip 630 000 žmonių. Iš jų 65 661 įkalinta administracine tvarka, o vėliau ištremta kaip „deklasuoti elementai", gavę speckolonisto statusą; 3596 perduoti teismui, o 175 627 ištremti nesuteikiant jiems speckolonisto statuso. Likusieji atsipirko paprasta pinigine bauda¹⁵.

Efektyviausios operacijos vyko 1933 m.: nuo birželio 28 d. iki liepos 3 d. buvo suimta ir išvežta į „darbo kaimus" Sibire 5470 Maskvos čigonų¹⁶; liepos 8-12 d. suimta ir ištremta 4750 „deklasuotų elementų" iš Kijevo; 1933 m. balandį, birželį ir liepą buvo gaudomi ir tremiami „deklasuoti elementai" iš Maskvos ir Leningrado¹⁷, jų buvo daugiau kaip 18 000 žmonių. Pirmasis iš šių trijų kontingentų atsidūrė Nazino saloje, ir per mėnesį ten išmirė du trečdaliai išvežtųjų.

Štai ką rašė jau cituotame pranešime partijos instruktorius iš Narymo apie kai kurių tų vadinamųjų „deklasuotų elementų", išvežtų po paprasčiausio milicijos patikrinimo, asmenybės nustatymą:

„Aš galėčiau paminėti daug visiškai nepateisinamo ištrėmimo pavyzdžių. Deja, visi tie žmonės, kurie buvo giminaičiai, darbininkai, Partijos nariai, jau mirę, nes jie buvo menkiausiai prisitaikę prie sąlygų. Taigi: Novožilovas Vladimiras, iš Maskvos. Dirbo Maskvos kompresorių gamykloje vairuotoju. Tris kartus premijuotas. Maskvoje liko žmona ir vaikas. Juodu su žmona ketino eiti į kiną. Kol ji rengėsi, jis nubėgo čia pat į kioską - nusipirkti cigarečių, žinoma, nepasiėmęs dokumentų. Buvo sulaikytas gatvėje ir ištremtas. Kitas pavyzdys: Vinogradova, kolchozninkė. Važiavo pas brolį, Maskvos 8-ojo milicijos skyriaus viršininką. Išlipusi iš traukinio, buvo sulaikyta vienoje miesto stočių ir ištremta. Trečias pavyzdys: Voikinas, Nikolajus Vasiljevičius, komjaunuolis nuo 1929 m., Serpuchovo raudonosios tekstilės gamyklos darbininkas. Triskart premijuotas. Sekmadienį išsiruošė į futbolo rungtynes, užmiršo pasiimti dokumentus, pateko į gaudynes, buvo suimtas ir ištremtas. Arba dar: Matvejevas, I. M. Dirbo 9-ojo duonos kombinato statyboje. Turėjo sezoninio darbininko pasą, galiojantį ligi 1933 m. gruodžio. Suimtas per gaudynes ir turėjo su savimi pasą, bet niekas nesiteikė į jo dokumentus net pažvelgti..."¹⁸

Miestų valymą 1933 m. lydėjo daug kitų tokių pat smulkių operacijų tiek valstybinėse įstaigose, tiek gamyklose. 1933 m. pavasarį buvo „išvalytas" geležinkelio transportas, strateginis sektorius, kurį geležine ranka valdė Andrejevas, o vėliau Kaganovičius. Per valymą atleista 8% personalo, t. y. beveik 20 000 žmonių. Kaip vyko viena tų operacijų, liudija ištrauka iš 1933 m. sausio 5 d. GPU Transporto skyriaus viršininko pranešimo „apie kontrrevoliucinių ir antisovietinių elementų pašalinimą iš geležinkelio tarnybos":

„Aštuntojo rajono GPU Transporto skyriaus atliktos valymo operacijos davė tokius rezultatus: per priešpaskutinę operaciją buvo areštuota ir perduota teismui 700 asmenų, tarp jų: 325 vagys, atplėšinėję siuntinius; 221 chuliganas ir nusikalstamas elementas, 27 banditai, 127 kontrrevoliuciniai elementai; 73 siuntinių vagys, dalyvavę organizuotose gaujose, buvo sušaudyti. Per paskutinę valymo operaciją [...] suimta maždaug 200 žmonių. Tai daugiausia buožės. Be to, 300 įtariamų asmenų atleista iš darbo administracine tvarka. Taigi per keturis mėnesius vienokiu ar kitokiu būdu iš geležinkelių tinklo pašalinta 1270 žmonių. Valymas vyksta toliau"¹⁹ .

1934 m. pavasarį vyriausybė ėmėsi represijų prieš daugybę jaunų valkatų ir mažamečių nusikaltėlių, kurių priviso miestuose po išbuožinimo, bado ir apskritai dėl padidėjusio visuomeninių santykių žiaurumo. 1935 m. balandžio 7 d. Politbiuras paskelbė dekretą, kuriuo buvo numatoma „atiduoti į teisingumo rankas paauglius, pradedant dvylikamečiais, įrodžius, jog jie įvykdė įsilaužimą, smurto veiksmus, kūno žalojimą, kūno luošinimą ir nužudymą, kad jiems būtų pritaikytos visos įstatymo numatytos baudžiamosios sankcijos". Po kelių dienų vyriausybė nusiuntė prokuratūrai slaptą instrukciją, kurioje buvo patikslinama, kad į baudžiamąsias sankcijas paaugliams „taip pat įeina didžiausia visuomenės gynimo priemonė", t. y. mirties bausmė. Senieji Baudžiamojo kodekso potvarkiai, draudę skirti mirties bausmę nepilnamečiams, buvo panaikinti²⁰. Kartu NKVD buvo įpareigota pertvarkyti „nepilnamečių priėmimo ir paskirstymo punktus", ligi tol pavaldžius Švietimo komisariatui, ir įsteigti „darbo kolonijų" nepilnamečiams tinklą.

Tačiau tos priemonės buvo nelabai veiksmingos, jaunimo nusikalstamumas ir valkatavimas plito toliau. Raporte apie „nepilnamečių valkatavimo likvidavimą laikotarpiu nuo 1935 m. liepos 1 d. iki 1937 m. spalio 1 d." buvo pažymima:

„Nepaisant tarnybų pertvarkymo, padėtis ne ką tepagerėjo. [...] Nuo 1937 m. vasario pastebimas smarkus valkatų antplūdis iš kaimo zonų, labiausiai iš tų rajonų, kurie patyrė 1936 m. nederlių. [...] Masinis vaikų bėgimas iš kaimo dėl laikinų materialinių sunkumų, su kuriais susidūrė jų šeimos, paaiškinamas ne vien tik prastu kolchozų savišalpos kasų organizavimu, bet ir nusikalstama daugelio kolchozų vadovų praktika: norėdami atsikratyti mažamečių elgetų ir valkatų, jie išduoda jiems „valkatavimo ir elgetavimo liudijimus" ir pasiunčia juos į artimiausius miestus ir geležinkelio stotis. [...] Beje, geležinkelių administracija ir milicija, užuot sulaikiusios nepilnamečius valkatas ir nukreipusios juos į NKVD priėmimo ir paskirstymo centrus, apsiriboja tuo, kad jėga įsodina juos į pravažiuojančius traukinius, norėdamos „išvalyti sektorių", [...] ir valkatos atsiduria didžiuosiuose miestuose"²¹ .

Keli skaičiai leis įsivaizduoti to reiškinio apimtį. Vien 1936 m. per NKVD „priėmimo punktus" perėjo daugiau kaip 125 000 nepilnamečių valkatų; nuo 1935 m. iki 1939 m. daugiau kaip 155 000 nepilnamečių buvo pasiųsti į NKVD darbo kolonijas; 1936-1939 m. 92 000 vaikų, kurių amžius siekė 12-16 metų, stojo prieš teismą.

1939 m. balandžio 1 d. duomenimis, daugiau nei 10 000 nepilnamečių kalėjo Gulago sistemoje²² .

Ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pusėje partijos-valstybės represijų prieš visuomenę intensyvumas kito: po aštrios konfrontacijos, lydimos teroristinių priemonių ir masinių valymų, stodavo pertraukos, leidžiančios atgauti tam tikrą pusiausvyrą ir net pažaboti susidūrimų sukeltą chaosą.

Be abejo, pirmasis didelis teroro ciklas, prasidėjęs 1929 m. pabaigoje kartu su išbuožinimu, pasiekė apogėjų 1939 m. pavasarį. Tuomet valdžiai iškilo tikrai negirdėtos problemos. Pirmiausia: kaip bado nuniokotuose rajonuose užtikrinti laukų darbus, kad būtų gautas derlius? „jei mes neatsižvelgsime į minimalius kolchozninkų poreikius, - įspėjo 1932 m. rudenį vienas žymus partijos veikėjas, -nebeliks kas sėja ir užtikrina žemės ūkio produkciją".

Toliau: ką daryti su šimtais tūkstančių kalinių, kurių prikimšti kalėjimai ir lagerių sistema net nepajėgia jų panaudoti? „Kokį poveikį gyventojams gali turėti mūsų superrepresiniai įstatymai, -klausė savęs 1933 m. kovo mėnesį kitas vietinis partijos funkcionierius, - kai žinoma, kad prokuratūros siūlymu šimtai kolchozninkų, aną mėnesį nuteistų dvejiems ir daugiau kalėjimo metų už sėjos sabotavimą, jau paleisti į laisvę?"

Valdžios reakcija į šias dvi ekstremalias situacijas 1933 m. vasarą rodė esant dvi skirtingas orientacijas, kurių kaita ir trapi pusiausvyra buvo būdinga visam laikotarpiui nuo 1933 m. vasaros iki 1936 m. rudens, prieš prasidedant Didžiajam terorui.

Į pirmąjį klausimą (kaip bado nuniokotuose rajonuose užtikrinti laukų darbus, kad būtų gautas derlius?) valdžia atsakė kuo operatyviausiu būdu, surengdama milžiniškas miesto gyventojų gaudynes ir manu militari pasiųsdama juos lauko darbams.

Italijos konsulas Charkove 1933 m. liepos 20 d. rašė: „Miestiečių mobilizacija įgavo milžinišką mastą. [...] Šią savaitę į kaimą kasdien išsiunčiama mažiausiai po 20 000 žmonių. [...] Užvakar apsupo turgavietę, paėmė visus darbingus žmones: vyrus, moteris, paauglius ir paaugles; lydimus CPU konvojaus, nuvedė į stotį ir išsiuntė į laukus"²³.

Masinis miestiečių antplūdis neišvengiamai sukėlė įtampą išbadėjusiuose kaimuose. Valstiečiai padeginėjo barakus, kur buvo sugrūsti „mobilizuotieji", - valdžia juos buvo įspėjusi nekišti nosies į „kanibalų" kaimus. Šiaip ar taip, nepaprastai palankios meteorologinės sąlygos, visos galimos miestų darbo jėgos mobilizavimas, instinktyvus išlikusiųjų po badmečio noras išgyventi rajonuose, kuriuose 1932-1933 m. siautė badas, padėjo, ir 1933 m. rudenį buvo nuimtas visai padorus derlius.

Į antrąjį klausimą (ką daryti su kalėjimus užkimšusiu kalinių srautu?) valdžia atsakė pragmatiškai, paleisdama laisvėn šimtus tūkstančių žmonių. Konfidencialus Centro komiteto aplinkraštis 1933 m. gegužės 8 d. pripažino, kad būtina „reglamentuoti visus areštus", „atlaisvinti kalinimo vietas" ir „per du mėnesius sumažinti bendrą kalinių skaičių, išskyrus lagerius, nuo 800 000 iki 400 000"²⁴. Kalėjimų „atlaisvinimo" operacija užtruko beveik metus. Į laisvę buvo paleista maždaug 320 000 suimtųjų.

1934 m. represinė politika šiek tiek aprimo. Tą liudija smarkiai sumažėjęs nuosprendžių skaičius GPU kuruojamose bylose: 1933 m. jų būta 240 000, o 1934 m. - 79 000²⁵. Politinė policija buvo reorganizuota. Sutinkamai su 1934 m. liepos 10 d. dekretu GPU tapo naujo sąjunginio Vidaus reikalų komisariato skyriumi. Taigi GPU lyg ir ištirpo tarp kitų skyrių, kurių buvo ne taip bijoma: darbininkų ir valstiečių milicijos, pasieniečių ir t. t. Nuo šiol žymima tuo pačiu sutrumpinimu kaip ir Vidaus reikalų komisariatas (Narodnyj Komissariat Vnutrennych Del, NKVD, enkavedė), „naujoji" politinė policija neteko dalies savo teisminių kompetencijų; pasibaigus tardymui, bylos turėjo būti „perduotos kompetentingiems teisminiams organams", ir NKVD nebegalėjo įsakyti įvykdyti mirties bausmę apeidama centrinę politinę valdžią. Buvo įvesta ir apeliacijos procedūra: visus mirties nuosprendžius turėjo patvirtinti Politbiuro komisija.

Tačiau nors šios priemonės buvo pristatytos visuomenei kaip priemonės, „stiprinančios socialistinį teisėtumą", jų poveikis buvo labai ribotas. Paaiškėjo, kad prokuratūra nepajėgia kontroliuoti teismo nutarimų dėl arešto, nes generalinis prokuroras Vyšinskis paliko represiniams organams visą veiklos laisvę. Beje, nuo 1934 m. rugsėjo Politbiuras pažeidė procedūrą, kurią buvo pats nustatęs mirties bausmės nuosprendžiams patvirtinti: kai kurių rajonų atsakingiems darbuotojams buvo leista savarankiškai, čia pat priimti mirties nuosprendį, nepranešant apie tai Maskvai ir nesiklausiant jos nuomonės. Taigi atoslūgis neilgai tetruko.

Naujas represijų ciklas įsibėgėjo po Sergejaus Kirovo nužudymo. Kirovas buvo Politbiuro narys ir Leningrado partinės organizacijos pirmasis sekretorius. 1934 m. gruodžio 1 d. jį nušovė Leonidas Nikolajevas, jaunas egzaltuotas komunistas, kuriam pavyko įsinešti ginklą į Smolnio institutą, po revoliucijos tapusį Leningrado partinės organizacijos vadovybės būstine.

Ištisus dešimtmečius gyvavo hipotezė, kad Stalinas padėjo organizuoti savo pagrindinio politinio „varžovo" nužudymą. Ši hipotezė ypač pasklido po „demaskavimų", kuriuos Nikita Chruščiovas pateikė savo „Slaptajame pranešime", perskaitytame 1956 m. vasario naktį iš 24 į 25 d. SSKP XX suvažiavimo delegatams. Tačiau neseniai ji buvo sukritikuota Alos Kirilinos²⁶ darbe, kuris remiasi dar neišspausdintais archyviniais šaltiniais. Šiaip ar taip, Stalinas plačiai pasinaudojo Kirovo nužudymu savo politiniams tikslams, juk šis įvykis materializavo, pavertė tikrove kertinę stalininės retorikos idėją apie sąmokslą. Kirovo nužudymas leido palaikyti įtampos ir krizės atmosferą, jis galėjo bet kuriuo momentu pasitarnauti kaip apčiuopiamas, konkretus įrodymas (iš tiesų vienintelis įrodymas), kad veikia platus sąmokslas, gresiantis šaliai, jos vadovams, socializmui. Be to, jis pačiu laiku pateikė puikiausią sistemos trūkumų paaiškinimą: jeigu padėtis prasta, jeigu gyvenimas sunkus, o ne „linksmas ir laimingas", koksai turėjo būti, anot garsaus Stalino posakio, dėl šito „kalti Kirovo žudikai".

Praėjus kelioms valandoms po to, kai buvo pranešta apie Kirovo nužudymą, Stalinas parašė dekretą, žinomą „gruodžio pirmosios įstatymo" vardu. Šia nepaprasta priemone, įgyvendinta asmeninio Stalino nutarimo pagrindu, kurią Politbiuras patvirtino tik po poros dienų, buvo numatyta sutrumpinti terorizmo bylų nagrinėjimą: tardymas turėjo trukti ne ilgiau kaip dešimt dienų. Tos bylos turėjo būti nagrinėjamos teisme nedalyvaujant šalims, o mirties nuosprendis įvykdomas nedelsiant. Šis įstatymas, reiškęs radikalų atotrūkį nuo keliais mėnesiais anksčiau nustatytų teisminių procedūrų, tapo idealiu įrankiu Didžiajam terorui²⁷.

Per kitas savaites daug komunistų, kurie kadaise partijos viduje sudarė opoziciją Stalinui, buvo apkaltinti teroristine veikla. 1934 m. gruodžio 22 d. spauda pranešė, kad „šlykštų nusikaltimą" įvykdė „pogrindinė teroristų grupė", kurią sudarė, be Nikolajevo, trylika buvusių „zinovjevininkų", o jai vadovavo vadinamasis „Leningrado Centras". Visi grupės nariai buvo teisiami uždaromis durimis gruodžio 28 ir 29 d. ir pasmerkti mirti. Nuosprendis buvo tučtuojau įvykdytas. 1935 m. sausio 9 d. prasidėjo pramanyto „Leningrado kontrrevoliucinio zinovjevininkų Centro" teismo procesas, į kurį buvo įtraukti septyniasdešimt septyni žmonės, tarp jų daug žymių partijos veikėjų, praeityje prieštaravusių Stalino linijai ir nuteistų kalėti. „Leningrado Centro" demaskavimas leido išaiškinti ir likviduoti „Maskvos Centrą". Devyniolika tariamų jo dalyvių, tarp jų Zinovjevas ir Kamenevas, buvo apkaltinti „ideologiniu bendrininkavimu" su Kirovo žudikais ir 1935 m. sausio 16 d. teisiami. Zinovjevas ir Kamenevas pripažino, kad „buvusi opozicijos veikla objektyviomis aplinkybėmis galėjo stimuliuoti tų nusikaltėlių nuosmukį". Pripažinę tokį stulbinantį „ideologinį bendrininkavimą", kai tiek kartų buvo atgailavę ir viešai atsisakę savo opozicinių pažiūrų, abudu buvę partijos vadovai neišvengiamai turėjo tapti atpirkimo ožiais būsimoje teisingumo parodijoje. Tuo tarpu šis prisipažininmas jiems kainavo atitinkamai penketą ir dešimtį metų laisvės atėmimo - priverčiamųjų darbų. Iš viso per porą mėnesių, nuo 1934 m. gruodžio iki 1935 m. vasario, pagal naująją procedūrą, numatytą gruodžio 1 d. įstatyme dėl terorizmo, buvo nuteista 6500 žmonių²⁸ .

Rytojaus dieną po nuosprendžio Zinovjevui ir Kamenevui Centro komitetas išsiuntinėjo visoms partijos organizacijoms slaptą aplinkraštį, pavadintą „Įvykių, susijusių su niekšišku draugo Kirovo nužudymu, pamokos". Čia buvo tvirtinama, kad veikė sąmokslas, kuriam vadovavo „du zinovjevininkų centrai [...] kaip užsimaskavusi baltagvardiečių organizacija", ir primenama, kad Partijos istorija buvo ir liko nuolatinė kova su „antipartinėmis grupuotėmis": trockininkais, „centristais demokratais", „dešiniojo nukrypimo atstovais", „dešiniakairuoliškais išsigimėliais" ir t. t.

Taigi įtariami buvo visi, kas tik vieną ar kitą kartą nesutiko su Stalino pozicija. Buvusių opozicionierių medžioklė suintensyvėjo. 1935 m. sausio pabaigoje 988 buvę Zinovjevo šalininkai buvo ištremti iš Leningrado į Sibirą ir Jakutiją. Centro komitetas įsakė visoms vietos partinėms organizacijoms sudaryti sąrašus komunistų, kurie 1926-1928 m. buvo pašalinti iš partijos už tai, kad priklausė „trockininkų ir trockininkų-zinovjevininkų blokui". Vėliau daug žmonių buvo areštuota remiantis kaip tik šitais sąrašais. 1935 m. gegužę Stalino nurodymu vietinėms partijos instancijoms išsiuntinėtas naujas Centro komiteto laiškas, kuriame buvo įsakoma kruopščiai patikrinti kiekvieno komunisto bilietą.

Oficiali Kirovo nužudymo versija - kad tą padarė asmuo, prasiskverbęs į Smolnį su „suklastotu" partiniu bilietu, akivaizdžiai rodė „didžiulę politinę" bilietų patikrinimo kampanijos „reikšmę". Ši kampanija truko daugiau kaip pusmetį. Joje uoliai darbavosi politinės policijos aparatas: NKVD parūpindavo partinėms instancijoms „įtariamų" komunistų bylas, o partinės organizacijos savo ruožtu suteikdavo NKVD informaciją apie partijos narius, pašalintus iš jos per „patikrinimo" kampaniją. Iš viso buvo pašalinta 9% partijos narių, t. y. maždaug 250 000²⁹. Neišsamiais duomenimis, kuriuos 1935 m. gruodžio pabaigoje susirinkusiam Centro komiteto plenumui pateikė atsakingas už šią operaciją centrinio kadrų skyriaus viršininkas Nikolajus Ježovas, vykstant šiai kampanijai buvo suimta 15 218 „priešų", pašalintų iš partijos. Tačiau, anot Ježovo, šis valymas buvo atliktas labai prastai. Jis užtruko triskart ilgiau, nei buvo numatyta, dėl „aparate" privisusių biurokratinių elementų piktavališkumo, kuriam buvo netoli iki sabotažo". Nepaisant centrinės valdžios raginimų demaskuoti trockininkus ir zinovjevininkus, šioms kategorijoms priklausė tik 3% pašalintų iš partijos. Vietiniai partijos vadovai dažnai nesiryžo „užmegzti kontakto su NKVD ir pateikti Centrui individualų sąrašą žmonių, kuriuos reikėtų neatidėliotinai ištremti administracine nutartimi".

Trumpai tariant, anot Ježovo, bilietų patikrinimo kampanija parodė, kokiu mastu vietinių partijos aparatų „solidarumas" trukdė centrinei valdžiai efektyviai kontroliuoti tai, kas iš tiesų vyko šalyje³⁰. Tai buvo svarbiausia ježovo išvada, ir Stalinas ją įsidėmėjo.

Teroro banga, siūbtelėjusi jau rytojaus dieną po Kirovo nužudymo, nusinešė ne tik buvusius komunistus, sudariusius opoziciją partijos viduje. Pasinaudodamas dingstimi, kad „teroristiniai baltagvardietiški elementai peržengė SSRS vakarinę sieną", Politbiuras 1934 m. gruodžio 27 d. dekretu įsakė ištremti iš pasienio Ukrainos sričių du tūkstančius „antisovietinių šeimų". 1935 m. kovo 15 d. buvo ištremti „į Kazachstaną ir Vakarų Sibirą visi nepatikimi elementai iš Leningrado srities ir Karelijos autonominės respublikos pasienio rajonų [...]". Tai palietė daugiausia suomius, jie tapo pirmomis etninių trėmimų, pasiekusių apogėjų karo metu, aukomis. Per pirmąjį didelį trėmimą etniniu pagrindu išvežta maždaug 10 000 žmonių. Trėmimas pasikartojo 1936 m. pavasarį - buvo išvežta daugiau kaip 15 000 šeimų (maždaug 50 000 žmonių): Ukrainos lenkų ir vokiečių; jie atsidūrė Kazachstane, Karagandos srityje, ir buvo įkurdinti kolchozuose³¹.

Kaip liudija kaltinamųjų nuosprendžių, priimtų baigiant svarstyti NKVD žinioje buvusias bylas, skaičius (1935 m. - 267 000, 1936 m. - daugiau kaip 274 00032), per tuos dvejus metus represijų ciklas vėl įsibėgėjo. Buvo priimta viena kita padėtį švelninanti priemonė, pvz.: panaikinta lišencų, t. y. žmonių, iš kurių atimtos pilietinės teisės, kategorija; anuliuoti nuosprendžiai, pagal kuriuos kolchozninkai buvo nuteisti mažiau nei penkeriems metams laisvės atėmimo; į laisvę pirma laiko paleista 37 000 žmonių, nuteistų pagal 1932 m. rugpjūčio 7 d. įstatymą; ištremtiems speckolonistams grąžintos jų pilietinės teisės; panaikinti diskriminaciniai draudimai priimti į aukštąsias mokyklas ištremtųjų vaikus. Tačiau šios priemonės buvo prieštaringos. Pvz., išvežtieji buožės, iš principo po penkerių tremties metų atgavę pilietines teises, galiausiai taip ir neturėjo teisės išvykti iš paskirtos gyvenamosios vietos. Vos tik atgavęs pilietines teises, vienas kitas pasiskubino grįžti į savo kaimą, o tai tučtuojau pridarė painiavos. Ar galima tuos sugrįžėlius priimti į kolchozą? Kur juos apgyvendinti? Juk jų namai ir turtas buvo konfiskuoti. Represijų logika toleravo tik pauzes; grįžimo atgal ji nepripažino.

Įtampa tarp režimo ir visuomenės dar labiau paaštrėjo, kai valdžia nutarė atnaujinti stachanovinį judėjimą, atsiradusį po garsiojo „rekordo", kurį buvo pasiekęs šachtininkas Andrejus Stachanovas, nuostabiai organizuoto brigados darbo dėka keturiolika kartų viršijęs anglies gavybos normą. Tuo remiantis buvo užsimota surengti didžiulę darbo našumo kėlimo kampaniją. 1935 m. lapkritį, praėjus vos porai mėnesių po įžymiojo Stachanovo rekordo, Maskvoje įvyko darbininkų pirmūnų konferencija. Joje dalyvavęs Stalinas pabrėžė „be galo revoliucingą judėjimo, laisvo nuo inžinierių, technikų ir įmonių vadovų konservatizmo", pobūdį. Tuometinės sovietinės pramonės funkcionavimo sąlygomis stachanovinės dienos, savaitės, dekados ilgam sutrikdydavo gamybą; įrengimai gedo, nelaimingų atsitikimų darbe daugėjo, po „rekordų" užeidavo produktyvumo smukimo periodai. Griebdamasi įprasto 1928-1931 m. specialistų kaltinimo, valdžia, žinoma, priskyrė atsakomybę už ekonominius sunkumus pramanytiems sabotuotojams, prasiskverbusiems į darbuotojų, inžinierių ir specialistų tarpą. Neatsargus žodis stachanovininkų adresu, gamybos ritmo sutrikimas, techninis incidentas buvo traktuojami kaip kontrrevoliuciniai veiksmai. Per pirmąjį 1936 m. pusmetį daugiau nei 14 000 pramonės darbuotojų buvo areštuota už sabotažą. Stalinas panaudojo stachanovinę kampaniją, kad dar labiau sustiprintų savo represinę politiką ir įsiūbuotų naują beprecedentinio teroro bangą, netrukus įėjusią į istoriją „Didžiojo teroro" vardu.

1 M. Lewin, op. cit., p. 330-334.

2 O. Khlevniouk, op. cit., p. 40-50.

3 Ibid., p. 49.

4 Pisma J. V. Stalina V. M. Molotovu, M., 1995, p. 193-194.

5 S. Ikonnikov, Sozdanije i dejatelnost objedinionnych organov CKK-RKI v 1923 1934, M., 1971, p. 212-214.

6 S. Fitzpatrik, Education and Social Mobility in the Soviet Union, 1921-1934, Cambridge, 1979, p. 213-217.

7 N. Timasheff, Religion in Soviel Russia, London, 1943, p. 64.

8 N. Werth, Le Pouvoir soviétique et l'Eglise orthodoxe de la collectivisation a la Constitution de 1936, Revue d' Etudes comparatives Est-Ouest, 1993, Nr. 3-4, p. 41-49.

9 CARF, 374/28/145/13-26.

10 W. C. Fletchter, L'Eglise clandestine en Union sovietique, Paris, Éd. A. Moreau, 1971. 

11 N. Werth, C. Moullec, op. cit., p. 291-304.

12 A. I. Dobkin, Lišency, 1918-1936, Zvenia, t. 2, M., 1992, p. 600-620.

13 M. Lewin, op. cit., p. 311-317.

14 CARF, 1235/2/1650/27-34.

15 Ibid.

16 GARF, 9479/1/19/7; N. Werth, G. Moullec, op. cit., p. 43-44. 

17 GARF, 9479/1/19/19.

18 V. Danilov, S. A. Krasilnikov, op. cit., t. 3, p. 96-99.

19 CRCEDHC, 17/f20/94/133-136.

20  O. Khlevniouk, op. cit., p. 154-156.

21 GARF, 1235/2/2032/15-29.

22 J. A. Getty, G. T. Rittersporn, V. N. Zemskov, Les victimes de la répression pénale dans l'URSS d'avant-guerre, Revue dės Etudes Slaves, vol. 65(4), 1993, p. 641.

23 A. Graziosi, Lettres de Kharkov..., art. cit., p. 77. 

24 CRCEDHC, 17/3/922/56-58.

25 V. Popov, art. cit., p. 28.

26 Alla Kirilina, L'Assassinal de Kirov. Destin d'un stalinien, 1888-1934 (Paris, Le Seuil, 1995).

27 R. Conquest, La Grande Terreur, Paris, Laffont, 1995, p. 429-430.

28 O. Khlevniouk, op. cit., p. 150-154.

29 Ibid., p. 158.

30 O. Khlevniouk, op. cit., p. 156-159; ). A. Getty, Origins of the Great Purges: the Soviet CP Reconsidered, 1933-1938, Cambridge UP, 1985; CRCEDHC 17/120/240.

31 CRCEDHC 17/162/17; O. Khlevniouk, op. cit., p. 154; N. Werth, G. Moullec, op cit., p. 376-377.

32 V. Popov, art. cit., p. 28.