5. Nuo Tambovo iki didžiojo bado
Pavolgyje siaučia baisus badas -pilietinio karo ir bolševikų politikos kaime pasekmė. 1921-1922 m. badu išmirė penki milijonai žmonių. Pirmosios jo aukos buvo vaikai
Leninas priverstas priimti pagalbą iš užsienio: traukinius, iš kurių buvo dalijami maisto produktai, suformavo ir atsiuntė Raudonasis Kryžius, Nanseno komitetas ir Amerikos Pagalbos valdyba. Rusų inteligentai, padėję organizuoti pagalbą badaujantiems, Lenino įsakymu buvo suimti ir nuteisti mirti. Užtarus F. Nansenui, juos paliko gyvus - užtat ištrėmė iš Rusijos
1920 m. pabaigoje bolševikų režimas atrodė triumfuojąs. Paskutinė baltųjų armija buvo nugalėta, kazokai sumušti, Machno būriai sutriuškinti. Bet nors raudonųjų karas su baltaisiais ir pasibaigė, konfliktas tarp režimo ir plačių visuomenės sluoksnių vis aštrėjo. Valstiečių kovų kulminacija buvo 1921 m. pradžia, kai ištisos sritys ištrūko iš bolševikų valdžios gniaužtų. Tambovo srityje, dalyje Pavolgio sričių (Samaros, Saratovo, Caricyno, Simbirsko), Vakarų Sibire bolševikai buvo įsitvirtinę tik miestuose. Kaimus kontroliavo šimtai žaliųjų būrių ir net tikros valstiečių armijos. Raudonosios armijos daliniuose kasdien kildavo maištai. Daugėjo darbininkų streikų, riaušių ir protestų paskutiniuose dar veikiančios pramonės centruose -Maskvoje, Petrograde, Ivanovo Voznesenske ir Tuloje. 1921 m. vasario pabaigoje kilo maištas ir netoli Petrogrado esančioje Kronštato jūrų bazėje. Padėtis darėsi pavojinga, šalis nevaldoma. Gresiant tikram socialiniam potvyniui, kuris galėjo nuversti režimą, bolševikų vadovai buvo priversti trauktis atgal ir imtis vienintelės priemonės, kuri galėjo trumpam apraminti masiškiausią, labiausiai paplitusį ir pavojingiausią nepasitenkinimą - valstiečių nepasitenkinimą; buvo pažadėta atsisakyti rekvizicijų ir pakeisti jas mokesčiu natūra. Šiomis režimo ir visuomenės konflikto sąlygomis nuo 1921 m. kovo ir ėmė ryškėti NEP - nepas, naujoji ekonominė politika.
Ilgai vyravusi politizuota istorija perdėtai pabrėžė 1921 m. kovo mėnesį įvykusio „lūžio" reikšmę. Nutarimas pakeisti rekvizicijas mokesčiu natūra buvo priimtas paskubomis, paskutinę bolševikų partijos X-ojo suvažiavimo darbo dieną, gresiant socialiniam sprogimui. Tačiau net ir priėmus tą nutarimą nesiliovė nei valstiečių sukilimai, nei darbininkų streikai. Nesusilpnėjo nė represijos. Šiandieną prieinami archyvai rodo, kad pilietinė taika neįsigalėjo kurią nors 1921 m. pavasario dieną. Įtampa liko dar labai stipri bent jau ligi 1922 m. vasaros, ir ne viename šalies rajone. Rekvizicijos būriai tebesiautėjo kaimuose, darbininkų streikai tebebuvo žiauriai malšinami, paskutiniai socialistų veikėjai suiminėjami, o „miško banditų naikinimas" vyko visais įmanomais būdais: masiškai šaudant įkaitus, bombarduojant kaimus ir atakuojant juos sviediniais su troškinamosiomis dujomis. Galų gale labiausiai bruzdančias kaimo vietoves - tas, iš kurių rekvizicijos būriai buvo atėmę daugiausia maisto produktų ir kitų gėrybių ir kurios sukilo, kad išgyventų - „nuramino" didysis 1921-1922 m. badas. Bado išplitimo žemėlapis tiksliai atitinka kitame žemėlapyje pažymėtas didžiausių ankstesnių rekvizicijų zonas ir didžiausių valstiečių sukilimų zonas. Naudodamiesi badu kaip „objektyviu" režimo sąjungininku ir absoliučiu pacifikacijos ginklu, bolševikai pasinaudojo juo dar ir kaip pretekstu smogti lemiamą smūgį Stačiatikių Bažnyčiai ir inteligentijai, kurios mobilizavosi kovai su šia rykšte.
Iš visų valstiečių sukilimų, kurie vyko nuo rekvizicijų pradžios, t. y. nuo 1918 m. vasaros, geriausiai organizuotas, didžiausias ir ilgiausiai trukęs buvo Tambovo valstiečių sukilimas. Tambovo sritis yra į pietryčius nuo Maskvos. Nuo sostinės ją teskiria mažiau nei 500 kilometrų. Jau XX a. pradžioje Tambovo sritis tapo vienu iš eserų partijos, paveldėjusios rusų populizmo tradicijas, bastionų. Tokia ji išliko ir po 1917 m. revoliucijos. 1918-1920 m., nepaisant visų represijų, užgriuvusių eserų partiją, jos narių buvo daug ir veikė jie aktyviai. Tačiau Tambovo sritis dar buvo arčiausiai Maskvos esantis javų aruodas, ir nuo 1918 m. rudens šioje tankiai gyvenamoje žemdirbystės srityje siautėjo daugiau nei šimtas rekvizicijos būrių. 1919 m. kilo dešimtys maištų. Visi jie buvo negailestingai numalšinti. 1920 m. rekvizicijų kvotos buvo smarkiai padidintos: vietoj milijonų pūdų buvo reikalaujama 27 milijonų, o valstiečiai buvo gerokai sumažinę pasėlių plotus, nes žinojo, kad viskas, ko jie nespės suvartoti, bus tučtuojau rekvizuota1. Išreikalauti visas kvotas reiškė išmarinti valstiečius badu. 1920 m. rugpjūčio 19 d. įprastiniai susidūrimai su maisto tiekimo būriais Chitrovo gyvenvietėje virto sukilimu. Kaip pripažino pati vietinė valdžia, „būriai nuolat piktnaudžiavo; jie plėšė ir grobė ką įmanydami, net pagalves ir virtuvės rykus, dalijosi grobį ir visiems matant mušė ir spardė septyniasdešimtmečius senukus - už tai, kad jų sūnūs dezertyrai slapstosi miškuose. [...] Valstiečius dar piktino ir tai, kad konfiskuoti grūdai, vežami vežimais į artimiausią geležinkelio stotį, puvo vietoje, po atviru dangumi"2.
Prasidėjęs Chitrove, sukilimas įsiplieskė kaip ugnis šiauduose. 1920 m. rugpjūčio pabaigoje 14 000 su viršum sukilėlių, daugiausia dezertyrų, apsiginklavusių šautuvais, šakėmis ir dalgiais, išvijo arba išžudė visus „sovietų valdžios atstovus" trijose Tambovo srities apskrityse. Per keletą savaičių šis valstiečių sukilimas, iš pradžių niekuo nesiskyręs nuo šimtų kitų sukilimų, jau du šimtai metų įsiliepsnojančių Rusijoje ir Ukrainoje, virto plačiu gerai organizuotu judėjimu, kuriam šiame tradiciniame eserų bastione vadovavo talentingas karvedys Aleksandras Stepanovičius Antonovas.
Veiklus eserų partijos narys nuo 1906 m., politinis Sibiro tremtinys nuo 1908 m. iki 1917 m. Vasario revoliucijos, Antonovas kurį laiką dėjosi prie bolševikų, kaip ir kiti „kairieji" eserai, ir buvo Kirsanovo, savo gimtosios apskrities, milicijos viršininkas. 1918 m. rugpjūtį jis nutraukė ryšius su bolševikais ir ėmė vadovauti vienam tų nesuskaičiuojamų dezertyrų būrių, kurie laikė savo rankose kaimus, susiremdavo su rekvizicijos būriais ir puldavo sovietinius valdininkus, rizikuojančius pasirodyti kaimuose. Kai 1920 m. rugpjūtį valstiečių sukilimas apėmė Kirsanovo apskritį, Antonovas įkūrė efektyvią valstiečių miliciją ir puikią žvalgybos tarnybą, sugebėjusią prasiskverbti net į Tambovo ČK. Jis organizavo ir propagandos tarnybą, kuri platino atsišaukimus, demaskuojančius „bolševikų komisarokratiją", ir padėjo telkti valstiečius kovai dėl kelių gerai jiems suprantamų reikalavimų įgyvendinimo: prekybos laisvės, rekvizicijų atšaukimo, laisvų rinkimų, bolševikų komisarų ir ČK panaikinimo3.
Tuo pat metu pogrindinė eserų partijos organizacija įsteigė Darbo valstietijos sąjungą. Tai buvo pogrindyje veikiantis, gerai įsitvirtinęs kovinis valstiečių tinklas. Nepaisant smarkių nesutarimų tarp esero disidento Antonovo ir Darbo valstietijos sąjungos vadovybės, Tambovo srities valstiečių judėjimas turėjo karinę organizaciją, žvalgybos tarnybą ir politinę programą; tai teikė jam jėgos ir nuoseklumo, kuriais nepasižymėjo ankstesni valstiečių sukilimai, išskyrus Machno būrių veiklą.
1920 m. spalį bolševikų valdžia kontroliavo tik Tambovą ir keletą mažesnių srities miestų. Dezertyrai tūkstančiais plūdo į valstietišką Antonovo armiją, kuri geriausiomis savo dienomis turėjo daugiau nei 50 000 ginkluotų vyrų. Spalio 19 d., pagaliau suvokęs, kokia grėsminga susidarė padėtis, Leninas rašė Dzeržinskiui: „Būtina sutriuškinti tą judėjimą kuo greičiau, ir labiausiai pamokomu būdu. [...] Reikia veikti energingiau!"4
Lapkričio pradžioje bolševikai Respublikos vidaus apsaugos kariuomenėje teturėjo vos 5000 vyrų. Tačiau, sutriuškinus Kryme Vrangelį, į Tambovą siunčiama speciali kariuomenė netruko pagausėti. Greit joje buvo jau 100 000 vyrų, įskaitant Raudonosios armijos dalinius. Bet šių visuomet buvo nedaug, nes raudonarmiečiai atrodė valdžiai per menkai patikimi, kad būtų galima juos siųsti malšinti liaudies sukilimo.
1921 m. pradžioje valstiečių sukilimai apėmė naujus rajonus: visą Volgos žemupį (Samaros, Saratovo, Caricyno, Astrachanės sritis) ir Vakarų Sibirą. Padėtis darėsi katastrofiška, tiems turtingiems, bet ilgus metus negailestingai plėšiamiems rajonams grėsė badas. Samaros srityje 1921 m. vasario 12 d. Volgos karinės apygardos komendantas pranešė: „Tūkstantinės išbadėjusių valstiečių minios apgulė sandėlius, kur būriai sukrovė miestams ir armijai rekvizuotus grūdus. Padėtis daug kartų darėsi kritinė, ir armijai teko šaudyti į įniršusią minią". Iš Saratovo vietiniai bolševikų vadovai telegrafavo į Maskvą: „Banditizmas apėmė visą sritį. Valstiečiai pagrobė visas atsargas - tris milijonus pūdų - iš valstybinių sandėlių. Jie gerai ginkluoti, nes gauna šautuvus iš dezertyrų. Ištisi Raudonosios armijos daliniai išsklaidyti".
O daugiau kaip už tūkstančio kilometrų į rytus formavosi kitas valstietiškų neramumų židinys. Išpumpavusi visas įmanomas atsargas klestinčiuose pietų Rusijos ir Ukrainos žemdirbystės rajonuose, bolševikų vyriausybė 1920 m. rudenį atsigręžė į Vakarų Sibirą, kuriam maisto produktų tiekimo kvotos buvo nustatytos visiškai nepagrįstai: atsižvelgiant į grūdinių kultūrų eksportą... 1913 metais! Argi galima buvo lyginti derlių, kurį valstietis stengėsi užauginti eksportui už pilnaverčius auksinius rublius, ir derlių, kurį, jis žinojo, iš jo rekvizuos, grasindami jam ir jo šeimai? Kaip ir visur, Sibiro valstiečiai sukilo ginti savo darbo vaisių, kad išgyventų. 1921 m. sausį-kovą bolševikai neteko kontrolės Tiumenės, Omsko, Čeliabinsko ir Jekaterinburgo sritims, teritorijai, kuri savo dydžiu viršijo Prancūziją. Be to, buvo užblokuota Transsibiro magistralė - vienintelis geležinkelis, jungiantis europinę Rusiją su Sibiru. Vasario 21 d. valstiečių liaudies armija užėmė Tobolsko miestą, ir Raudonosios armijos daliniams jį pavyko atgauti tik kovo 30 d.5
Kitame šalies pakraštyje, sostinėse - senojoje, Petrograde, ir naujojoje, Maskvoje - padėtis 1921 m. pradžioje buvo beveik tokia pat katastrofiška. Ekonomika kone paralyžiuota; traukiniai nebevažinėjo; dauguma gamyklų uždarytos arba dirbo sulėtintais tempais, nes nebuvo kuro; miestų aprūpinimas maisto produktais sutrikęs. Darbininkai arba šlaistėsi be darbo gatvėmis, arba ieškojo maisto aplinkiniuose kaimuose, arba diskutuodavo lediniuose pustuščiuose cechuose, nes kiekvienas būdavo jau pavogęs viską, ką tik galėdavo išnešti, norėdamas išmainyti „manufaktūrą" į truputį maisto produktų.
Štai kaip tuometinė padėtis apibūdinama ČK Informacijos skyriaus sausio 16 d. raporte: „Nepasitenkinimas visuotinis. Darbininkai pranašauja greitą režimo žlugimą. Niekas nebedirba, žmonės alkani. Dideli streikai neišvengiami. Vis mažiau galima pasikliauti Maskvos įgulos daliniais - jie bet kuriuo momentu gali išsprūsti iš mūsų kontrolės. Būtina imtis profilaktinių priemonių"6.
Sausio 21 d. vyriausybės dekretu buvo įsakyta nuo rytdienos trečdaliu sumažinti duonos davinį Maskvoje, Petrograde, Ivanovo Voznesenske ir Kronštate. Ši priemonė, - o jos režimas nebegalėjo pateisinti gresiančia kontrrevoliucija ir apeliuoti į klasinį darbščiųjų masių patriotizmą, nes paskutinės baltųjų armijos jau buvo sutriuškintos, - perpildė kantrybės taurę. Nuo 1921 m. sausio pabaigos iki kovo vidurio kasdien vyko streikai, protesto mitingai, demonstracijos prieš badą; darbininkai užiminėjo gamyklas. Visi šie veiksmai pasiekė apogėjų tiek Maskvoje, tiek Petrograde vasario pabaigoje - kovo pradžioje. Vasario 22-24 d. Maskvoje kilo rimti susirėmimai tarp ČK būrių ir demonstrantų darbininkų, kurie bandė jėga įsiveržti į kareivines, norėdami susibroliauti su kareiviais. Nemaža darbininkų buvo užmušta, šimtai suimta7.
Petrograde neramumai įgavo dar didesnį mastą pradedant vasario 22 d., kai daugelio stambių gamyklų darbininkai, kaip 1918 m. kovo mėnesį, išrinko „darbininkų įgaliotinių susirinkimą", kur buvo daug menševikų ir eserų. Pirmoje savo proklamacijoje šis susirinkimas pareikalavo panaikinti bolševikų diktatūrą, leisti laisvai rinkti sovietus, suteikti žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę ir paleisti visus politinius kalinius. Kad šie tikslai būtų pasiekti, susirinkimas kvietė į visuotinį streiką. Karinei vadovybei nepavyko sukliudyti daugeliui pulkų rinktis į mitingus, kuriuose buvo siūloma paremti darbininkus. Vasario 24 d. ČK būriai paleido ugnį į darbininkų demonstraciją ir nušovė dvylika žmonių. Tą dieną buvo suimta beveik tūkstantis darbininkų ir eserų8. Tačiau demonstrantų eilės nepaliaujamai augo, tūkstančiai kareivių dezertyruodavo iš savo dalinių ir prisidėdavo prie darbininkų. Atrodė, kad, praėjus ketveriems metams po Vasario dienų, nuvertusių carizmą, kartojasi tas pats scenarijus: broliaujasi darbininkai demonstrantai ir kareiviai maištininkai. Vasario 26 d. 21 vai. Petrogrado bolševikų organizacijos vadovas Zinovjevas nusiuntė Leninui panikos kupiną telegramą: „Darbininkai užmezgė kontaktą su kareivinėse esančiais kareiviais. [...] Tebelaukiame pastiprinimo iš Novgorodo. Jeigu artimiausiomis valandomis patikima kariuomenė neatvyks, mes neatsilaikysime".
Po poros dienų įvyko tai, ko bolševikų vadovai labiausiai bijojo: pakėlė maištą dviejų Kronštate besibazuojančių linijinių laivų jūreiviai. Vasario 28 d. 23 vai. Zinovjevas nusiuntė Leninui dar vieną telegramą: „Kronštatas: du pagrindiniai laivai, „Sevastopolis" ir „Petropavlovskas", priėmė eseriškas ir juodašimtiškas rezoliucijas ir paskelbė ultimatumą, į kurį mes turime atsakyti per 24 val. Kai dėl Petrogrado darbininkų, padėtis labai nestabili. Didžiosios įmonės streikuoja. Manome, kad eserai paspartins judėjimą"9.
Reikalavimai, kuriuos Zinovjevas pavadino „eseriškais ir juodašimtiškais", niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos dauguma piliečių kėlė po trejų bolševikinės diktatūros metų: perrinkti sovietus slaptu balsavimu, apsvarsčius kandidatūras; surengti laisvus rinkimus; suteikti žodžio ir spaudos laisvę, - vis dėlto buvo patikslinta, kad ji turėtų būti suteikta „darbininkų, valstiečių, anarchistų ir kairiųjų socialistinių partijų naudai"; suvienodinti maisto produktų normas, niekam nedarant jokių išimčių; paleisti į laisvę visus politinius kalinius -socialistinių partijų narius, visus darbininkus, valstiečius, kareivius ir jūreivius, įkalintus už veiklą darbininkų ir valstiečių judėjimuose; įkurti komisiją, įpareigotą ištirti, už ką kalinamas kiekvienas kalėjime ar koncentracijos stovykloje laikomas kalinys; panaikinti rekvizicijas; panaikinti specialius ČK būrius; duoti visišką laisvę valstiečiams „auginti savo žemėje, ką tik jie nori, taip pat ir auginti sau naminius gyvulius, su sąlyga, kad valstiečiai tvarkysis patys, niekieno nepadedami"10.
Kronštate įvykiai vijo vienas kitą. Kovo 1 d. įvyko milžiniškas mitingas, į kurį susirinko daugiau kaip 15 000 žmonių, t. y. ketvirtadalis jūrų bazės kariškių ir civilių gyventojų. Rusijos centrinio vykdomojo komiteto pirmininkas Michailas Kalininas, atvykęs į Kronštatą gelbėti padėties, buvo minios nušvilptas ir išprašytas. Rytojaus dieną sukilėliai, prie kurių prisidėjo mažiausiai pusė Kronštato bolševikų (o jų buvo 2000), sudarė Laikinąjį revoliucinį komitetą, ir šis tučtuojau pamėgino užmegzti ryšį su Petrogrado streikininkais ir kareiviais.
Kasdieniniai ČK raportai apie padėtį Petrograde per pirmąją 1921 m. kovo savaitę liudija, kad Kronštato maištas buvo plačiai remiamas masių: „Kronštato revoliucinis komitetas diena iš dienos laukia visuotinio sukilimo Petrograde. Maištininkai užmezgė ryšį su daugeliu gamyklų. (...) Šiandien susirinkę į mitingą Arsenalo gamyklos darbininkai nubalsavo už rezoliuciją, raginančią prisijungti prie sukilimo. Buvo išrinkta trijų žmonių (anarchisto, menševiko ir esero) delegacija, turinti palaikyti ryšį su Kronštatu"11.
Stengiantis galutinai pakirsti judėjimą, Petrogrado ČK kovo 7 d. gavo įsakymą „imtis ryžtingų akcijų prieš darbininkus". Per keturiasdešimt aštuonias valandas buvo suimta daugiau kaip 2000 darbininkų, juos palaikančių ir kovojančių socialistinių partijų narių bei anarchistų. Skirtingai nuo maištininkų, darbininkai buvo beginkliai ir neįstengė priešintis ČK būriams. Sutriuškinę sukilimo užnugarį, bolševikai kruopščiai parengė Kronštato puolimo planą. Likviduoti maištą buvo įpareigotas generolas Tuchačevskis. 1920 m. lenkiškosios kampanijos didvyris pasišaukė šaudyti į mases jaunus Karo mokyklos kursantus, neturinčius revoliucinių tradicijų, ir specialią ČK kariuomenę. Operacija prasidėjo kovo 8 d. Po dešimties dienų Kronštatas kapituliavo - buvo tūkstančiai žuvusių vienoj ir kitoj pusėj. Prasidėjo negailestingos represijos. Per kelias dienas po sutriuškinimo buvo sušaudyta šimtai į nelaisvę paimtų sukilėlių. Neseniai paskelbti archyvai liudija, kad vien tik 1921 m. balandį—birželį buvo paskelbti 2103 mirties nuosprendžiai, 6459 žmonės nuteisti kalėti - arba kalėjime, arba lageryje12. Prieš pat Kronštato paėmimą beveik aštuoniems tūkstančiams žmonių pavyko per užšalusią įlanką pabėgti į Suomiją, ten jie buvo internuoti tranzitinėse Teriokų, Vyborgo ir Ino stovyklose. Suklaidinti pažadėta amnestija, nemaža jų 1922 m. sugrįžo į Rusiją ir čia tuojau pat buvo areštuoti ir išsiųsti į Solovkų salas ir Cholmogorus, prie Archangelsko, kur buvo vienas kraupiausių konclagerių13. Anarchistų duomenimis, iš 5000 į Cholmogorus išsiųstų Kronštato įvykių dalyvių 1922 m. pavasarį gyvų nebuvo likę nė 150014 .
Cholmogorų stovykla prie plačios Dvinos upės buvo liūdnai pagarsėjusi sparčiu būdu, kuriuo masiškai būdavo atsikratoma kaliniais. Juos sulaipindavo į baržas, pririšdavo po kaklu akmenį, surišdavo rankas ir įmesdavo į upę. Tą masinį skandinimą 1920 m. birželį pradėjo Michailas Kedrovas, vienas pagrindinių ČK vadovų. Pagal daugelį sutampančių liudytojų parodymų, 1922 m. Dvinoje buvo paskandinta daug Kronštato maištininkų, kazokų ir Tambovo srities valstiečių, ištremtų į Cholmogorus. Tais pačiais metais specialios Evakuacinės komisijos nutarimu į Sibirą buvo išvežta 2514 civilių Kronštato gyventojų - vien už tai, kad buvo tvirtovėje tų įvykių metu!15
Užgniaužus maištą Kronštate, režimas metė visas jėgas į kovą su socialistais, darbininkų streikais, valstiečių sukilimais, kurie niekaip nesiliovė, nepaisant oficialiai paskelbtos rekvizicijų pabaigos, ir į represijas prieš Bažnyčią.
1921 m. vasario 28 d. Dzeržinskis įsakė visoms sričių ČK: „1) tučtuojau suimti visus anarchistams, menševikams ir eserams simpatizuojančius inteligentus, ypač valdininkus, kurie dirba liaudies komisariatuose žemės ūkio ir maisto tiekimo reikalams; 2) padarius tokią pradžią, suimti visus menševikus, eserus ir anarchistus, dirbančius gamyklose ir galinčius raginti streikuoti ar rengti demonstracijas"16.
1921 m. kovo mėnesį įvestas nepas visiškai nereiškė represijų politikos atoslūgio, priešingai: represijos prieš nuosaikiuosius socialistus dar labiau sustiprėjo. Šias represijas diktavo ne pavojus, kad socialistai ims priešintis nepui, o pats faktas, kad jie jau seniai reikalavo jį įvesti, šitaip parodydami savo įžvalgumą ir sugebėjimą tiksliai analizuoti padėtį. 1921 m. balandį Leninas rašė: „Vienintelė vieta atviriems ar užsimaskavusiems menševikams ir eserams - kalėjimas".
Po kelių mėnesių, manydamas, kad socialistai vis dar per daug „nenustygsta vietoje", jis rašė: „Jeigu menševikai ir eserai dar iškiš nosį, šaudyti juos be jokio gailesčio!" 1921 m. kovą-birželį buvo suimta dar daugiau kaip 2000 nuosaikiųjų socialistinių partijų narių ir jų šalininkų. Kalėjime atsidūrė visi menševikų partijos Centro komiteto nariai; kadangi jiems grėsė ištrėmimas į Sibirą, 1922 m. sausį jie pradėjo bado streiką; tada dvylika vadovų, tarp kurių buvo Danas ir Nikolajevskis, buvo ištremti į užsienį ir 1922 m. vasarį atvyko į Berlyną.
Vienas būtiniausių uždavinių, iškilusių režimui 1921 m. pavasarį, buvo atgaivinti pramoninę gamybą, kuri sudarė vos dešimtadalį 1913 metų gamybos apimties. Nė kiek nemažindami spaudimo darbininkams, bolševikai tebesilaikė ankstesniais metais įvestos darbo militarizaciįos ir net ją sustiprino. Diktatoriškus bolševikų metodus „priversti darbininkus dirbti" daugeliu atžvilgių parodo politika, kuri, įvedus 1921 m. nepą, buvo taikoma Donbase, dideliame pramonės ir kasyklų rajone, gaminusiame per 80% viso šalies plieno ir anglies. 1920 m. pabaigoje vadovauti anglies pramonės centrinei direkcijai buvo paskirtas Piatakovas, vienas pagrindinių bolševikų lyderių, artimas Trockiui. Per metus jam pavyko penkis kartus padidinti anglies gavybą beprecedenti ne darbininkų klasės išnaudojimo ir represijų politika, kuri rėmėsi 120 000 jo tarnyboje dirbusių kalnakasių darbo militarizacija. Piatakovas įvedė griežtą drausmę: neatvykimas į darbą dėl bet kokios priežasties buvo prilygintas „sabotažo aktui" ir už jį baudžiama įkalinimu lageryje ar net mirtimi: 1921 m. už „ypatingą parazitizmą" buvo sušaudyta aštuoniolika angliakasių. Piatakovas padidino darbo valandų skaičių, versdavo darbininkus bei angliakasius dirbti ir sekmadieniais. Siekdamas, kad darbininkai padidintų savo darbo našumą, Piatakovas plačiai taikė „šantažą maisto produktų paskirstymo kortele". Visų tų priemonių buvo imtasi tuomet, kai darbininkai negaudavo kitokio užmokesčio, išskyrus trečdalį ar pusę išgyvenimui būtinos duonos, ir turėdavo perleisti savo vienintelę porą batų ateinantiems jų pakeisti draugams, dirbantiems kitoje pamainoje. Kaip pripažino Anglies pramonės direkcija, darbininkai neatvykdavo į darbą dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai tai atsitikdavo dėl epidemijų, „nuolatinio badavimo" ir „beveik visiškai neturint drabužių, kelnių ir avalynės". Norėdamas sumažinti valgytojų skaičių, nes grėsė badas, Piatakovas 1921 m. birželio 24 d. įsakė išvaryti iš angliakasių miestų visus asmenis, kurie nedirbo šachtose, taigi buvo bereikalingas „balastas". Iš angliakasių šeimų narių buvo atimtos maisto kortelės. Davinio normos buvo apskaičiuotos griežtai pagal kiekvieno angliakasio darbo rezultatus. Įvesta primityvi vienetinio atlyginimo forma17.
Visos tos priemonės prieštaravo lygybės ir „garantuoto davinio" idėjoms, kuriomis tuščiai tikėjo dar nemaža darbininkų, suklaidintų darbininkiškos bolševikų mitologijos, jos aiškiai pranašavo antidarbininkiškas ketvirtojo dešimtmečio akcijas. Darbininkų masės buvo tik rabsila - darbo jėga, kurią reikėjo išnaudoti kuo efektyviau, nepaisant darbo įstatymų, o bereikalingoms profesinėms sąjungoms paliekant tik skatinti darbo našumą. Darbo militarizacija atrodė esanti efektyviausia tos užsispyrusios, išbadėjusios ir menkai produktyvios darbo jėgos organizavimo forma. Neišvengiamai kyla klausimas dėl šios laisvo darbo išnaudojimo formos panašumų į priverčiamuosius darbus didžiojoje pataisos darbų sistemoje, įkurtoje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Kaip daugybė kitų šiais bolševizmo formavimosi metais įvykusių epizodų, kurių negalima priskirti vien pilietiniam karui, tai, kas dėjosi Donbase 1921 m., pranašavo tam tikrus veiklos būdus, kuriais plačiai naudosis stalinizmas.
Tarp kitų 1921 m. pavasarį bolševikų režimui labiausiai rūpėjusių operacijų buvo visų sričių, esančių valstiečių pulkų ir dezertyrų būrių rankose, „pacifikacija". 1921 m. balandžio 27 d. Politbiuras paskyrė Kronštato didvyrį Tuchačevskį atsakingu „už Antonovo gaujų likvidavimo Tambovo srityje operaciją". Vadovaudamas beveik šimto tūkstančių vyrų armijai, kurioje buvo daug specialių ČK dalinių, aprūpintų sunkiąja artilerija ir lėktuvais, Tuchačevskis susidorojo su Antonovo būriais negirdėtai žiauriomis represijomis. Tuchačevskio ir Antonovo-Ovsejenkos, Rusijos centrinio vykdomojo komiteto įgaliotosios komisijos pirmininko (komisijos paskirtis buvo įvesti Tambovo srityje tikrą okupacinį režimą), įsakymu gyventojai buvo masiškai imami įkaitais, šaudomi, internuojami konclageriuose, naikinami troškinamosiomis dujomis. Ištisi kaimai, įtariami tuo, kad padėjo ar suteikė prieglobstį „banditams"18 , buvo tremiami.
1921 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. 171, pasirašytas Antonovo-Ovsejenkos ir Tuchačevskio, akivaizdžiai rodo, kokiais metodais buvo „pacifikuota" Tambovo sritis. Šiame įsakyme buvo numatoma:
„1. Vietoje, be teismo šaudyti kiekvieną pilietį, kuris atsisakys pasakyti savo vardą.
2. Apskrities politinės komisijos arba apygardos politinės komisijos turi teisę priimti prieš kaimus, kur slepiami ginklai, nuosprendį dėl įkaitų suėmimo ir jų sušaudymo tuo atveju, jei ginklai nebus atiduoti.
3. Suradus paslėptus ginklus, vietoje, be teismo sušaudyti vyriausią šeimos narį.
4. Šeima, slėpusi savo namuose banditą, bus suimta ir ištremta iš srities, jos turtas konfiskuotas, vyriausias tokios šeimos narys sušaudytas be teismo.
5. Laikyti banditais šeimas, kurios slepia banditų šeimos narius ar banditų turtą, ir vietoje, be teismo sušaudyti vyriausią tokios šeimos narį.
6. Jeigu bandito šeima pabėgs, išdalyti jos turtą valstiečiams, kurie ištikimi sovietų valdžiai, ir sudeginti arba sugriauti tuščius namus.
7. Šį įsakymą taikyti griežtai ir negailestingai"19.
Viešai paskelbus įsakymą Nr. 171, kitą dieną generolas Tuchačevskis įsakė panaudoti prieš sukilėlius dujas. „Sutriuškintų gaujų likučiai ir pavieniai banditai tebesiburia miškuose. [...] Miškai, kuriuose slepiasi banditai, turi būti išvalyti troškinamosiomis dujomis. Viską reikia apskaičiuoti taip, kad dujų skraistė apgaubtų mišką išnaikintų viską, kas ten slepiasi. Artilerijos inspektorius turi nedelsiant parūpinti reikiamą troškinamųjų dujų kiekį ir kompetentingų specialistų tokios rūšies operacijai". Liepos 19 d., daugeliui bolševikų vadovų pasipriešinus šiai kraštutinei „išnaikinimo" formai, įsakymas Nr. 171 buvo atšauktas20.
1921 m. liepą karinė vadovybė ir CK buvo įsteigusios jau septynis konclagerius, juose kalėjo, vis dar neišsamiais duomenimis, mažiausiai 50 000 žmonių; daugumą jų sudarė moterys, seniai ir vaikai: „įkaitai" ir valstiečių dezertyrų šeimų nariai. Padėtis tuose lageriuose buvo siaubinga: tūkstančius aukų skynė šiltinės ir choleros epidemijos; pusnuogiams kaliniams trūko visko - maisto, drabužių, vaistų. 1921 m. vasarą kilo badas. Rudenį mirtingumas pasiekė 15-20% per mėnesį! 1921 m. rugsėjo 1 d. beliko tik keli valstiečių būriai, teturintys apie tūkstantį ginkluotų vyrų, - palyginkime su 40 000 valstiečių, kovojusių su bolševikais judėjimo kulminacijos metu, 1921 m. vasarį. Pradedant 1921 m. lapkričiu, kada kaimas jau seniai buvo „pacifikuotas", tūkstančiai sveikiausių kalinių buvo vežami į lagerius Rusijos šiaurėje, į Archangelską ir Cholmogorus21.
Kaip liudija savaitiniai ČK raportai bolševikų vadovams, daug kur (Ukrainoje, Vakarų Sibire, Pavolgio srityse, Kaukaze) kaimų „pacifikacija" užtruko mažiausiai ligi antrojo 1922 m. pusmečio. Per ankstesnius metus susiformavę įpročiai buvo gajūs, ir nors oficialiai rekvizicijos buvo panaikintos 1921 m. kovo mėnesį, jas pakeitę mokesčiai natūra dažnai būdavo renkami nepaprastai žiauriai. Dėl kvotų, kurios buvo labai didelės palyginti su katastrofiška žemės ūkio padėtimi 1921 m., padėtis kaimuose tebebuvo įtempta. Daug valstiečių pasiliko sau ginklus, nepaisant visų įsakymų juos atiduoti.
Aprašydamas savo kelionės į Tulos, Oriolo ir Voronežo sritis 1921 m. gegužę įspūdžius, liaudies komisaro žemės ūkio reikalams pavaduotojas Nikolajus Osinskis teigė, kad vietiniai valdininkai buvo įsitikinę, jog rudenį rekvizicijos vėl bus paskelbtos. Vietinė valdžia „galėjo žiūrėti į valstiečius tik kaip į apsigimusius sabotuotojus"22.
Įgaliotosios penkių narių komisijos pirmininko raportas apie represines priemones prieš Tambovo srities banditus. 1921 m. liepos 10 d.
Kurdiukovskajos apygardos valymo operacijos prasidėjo birželio 27 d. Osinovkos kaime, kur anksčiau buvo radusios prieglobstį banditų grupės. Valstiečiai žiūrėjo į mūsų baudžiamuosius būrius su tam tikru nepasitikėjimu, jie nepranešinėjo apie miškuose esančius banditus, o į užduodamus klausimus atsakydavo nieko nežiną.
Mes paėmėme 40 įkaitų, paskelbėme kaime apgulos padėtį ir davėme valstiečiams dvi valandas laiko, per kurį jie turėjo išduoti banditus ir sunešti slepiamus ginklus. Suėję į susirinkimą kaimiečiai dvejojo, kaip jiems elgtis, bet nesiryžo aktyviai talkininkauti medžiojant banditus. Be abejo, jie nežiūrėjo rimtai į mūsų grasinimus sušaudyti įkaitus. Praėjus dviem valandoms, mes sušaudėme 21 įkaitą susirinkusių kaimiečių akyse. Viešas mirties bausmės įvykdymas kiekvienam atskirai, su visais įprastais formalumais, dalyvaujant visiems Įgaliotosios komisijos nariams, komunistams ir t.t., padarė valstiečiams žymų poveikį...
O Karejevkos kaimą, kuris dėl savo geografinės padėties buvo mėgstamiausia banditų grupių vieta, ... komisija nutarė ištrinti iš žemėlapio. Visi gyventojai buvo ištremti, jų turtas konfiskuotas, išskyrus tą, kuris priklausė Raudonojoje armijoje tarnaujančių kareivių šeimoms, šios šeimos buvo perkeltos į Kurdiukų miestelį ir apgyvendintos namuose, konfiskuotuose iš banditų šeimų. Surinkus keletą vertingų daiktų (langų rėmus, stiklinius ir medinius daiktus ir t.t.), kaimo namai buvo padegti...
Liepos 3 d. mes pradėjome operacijas Bogoslovkos miestelyje. Retai kada mums teko susidurti su tokia atkaklia ir organizuota valstietija. Kalbantis su valstiečiais, visi, nuo jauniausio lig seniausio, vieningai atsakinėjo, apsimesdami nustebę: „Banditai, pas mus? Negali būti! Gal kokį kartą jie pro čia ir praėjo, bet netgi nežinia, ar tai buvo banditai. Mes gyvename ramiai, nieko neskriaudžiame, nieko nežinome".
Mes ėmėmės tų pačių priemonių kaip ir Osinovkoje: paėmėme 58 įkaitus. Liepos 4 d. sušaudėme pirmąją grupę - 21 asmenį; rytojaus dieną - dar 15. Be to, padarėme nekenksmingas šešiasdešimt banditų šeimų, taigi maždaug 200 žmonių. Galų gale mes pasiekėme savo tikslą, ir valstiečiai buvo priversti ieškoti banditų ir paslėptų ginklų...
Aukščiau minėtų kaimų ir miestelių valymas buvo baigtas liepos 6 d. Operacija buvo sėkminga. Jos pasekmės jaučiamos net už dviejų gretimų valsčių ribų. Banditiškų elementų kapituliacija tęsiasi.
Įgaliotasis 5 narių komisijos pirmininkas Uskoninas
Krestjanskoje vosstanije v Tambovskoi gubemii v 1919-1921,
op. cit., p. 218.
Norint greičiau surinkti mokesčius natūra Sibire, kuris turėjo tiekti didumą žemės ūkio produktų, badui siautėjant visose Pavolgio srityse, į Sibirą 1921 m. gruodį nepaprastuoju įgaliotiniu buvo nusiųstas Feliksas Dzeržinskis. Jis organizavo „skrajojančius revoliucinius tribunolus", įpareigotus lankytis kaimuose ir tučtuojau bausti įkalinimu kalėjime ar lageryje valstiečius, kurie nemokėjo mokesčio23. Kaip ir rekvizicijos būriai, šie tribunolai, kuriuos rėmė „fiskaliniai būriai", taip piktnaudžiavo ir pažeidinėjo teisę, kad pats Aukščiausiojo tribunolo pirmininkas Nikolajus Krylenka turėjo įsakyti pradėti tyrimą dėl šitų ČK viršininko paskirtų organų veiklos. Vienas inspektorius 1922 m. vasario 14 d. rašė iš Omsko: „Rekvizicijos būrių piktnaudžiavimai pasiekė neįsivaizduojamą laipsnį. Areštuoti valstiečiai sistemingai uždaromi nešildomose pašiūrėse, plakami rimbu, jiems grasinama mirtimi. Neįvykdę visos savo tiekimų kvotos surišamai, verčiami nuogi bėgti pagrindine kaimo gatve, paskui uždaromi nešildomoje pašiūrėje. Daug moterų buvo mušamos tol, kol neteko sąmonės; jas nuogas įmesdavo į sniege iškastas duobes..." Visose srityse įtampa buvo dar labai didelė.
Tai liudija šios ištraukos iš vieno politinės policijos raporto, rašyto 1922 m. spalį, t. y. praėjus pusantrų metų nuo nepo įvedimo:
„Pskovo srityje mokesčio natūra kvota sudaro 2/3 derliaus. Keturios apskritys griebėsi ginklo. Į...] Novgorodo srityje kvotos nebus įvykdytos, nors neseniai jos 25% sumažintos dėl blogo derliaus. Riazanės ir Tverės srityse, jeigu 100% įvykdytų jiems skirtas kvotas, valstiečiai turėtų mirti badu. [...] Novo Nikolajevsko sričiai gresia badas, ir valstiečiai kaupia žolės ir šaknų atsargas, kad turėtų kuo misti. [...] Bet visi šie faktai nublanksta prieš informaciją, kurią mes gavome iš Kijevo srities, kur savižudybės pasiekė neregėtą mastą: valstiečiai masiškai žudosi dėl to, kad negali nei sumokėti mokesčių, nei griebtis ginklų, nes ginklai iš jų buvo konfiskuoti. Badas, daugiau kaip metus siautėjus daugelyje vietovių, verčia valstiečius labai pesimistiškai žiūrėti į savo ateitį"24.
Tačiau 1922 m. rudenį blogiausia jau buvo praeityje. Po dvejų bado metų likę gyvi nuėmė tokį derlių, kad jo turėjo užtekti žiemai, jei tik nebus reikalaujama sumokėti visus mokesčius. „Šiemet javų derlius bus mažesnis už vidutinį per pastaruosius dešimt metų": štai šitaip 1921 m. liepos 2 d. Pravda paskutiniame puslapyje, trumpučiame straipsnelyje, pirmąkart prabilo apie „maisto produktų problemą žemės ūkio fronte". Praėjus dešimčiai dienų, Rusijos centrinio vykdomojo komiteto pirmininkas Michailas Kalininas „Kreipimesi į visus RSFSR piliečius", paskelbtame 1921 m. liepos 12 d. Pravdoje, pripažino, kad „daugelyje sričių šiemet derlių sunaikino sausra".
Centro komiteto rezoliucija, pažymėta liepos 21 d., aiškino: „Ši neganda yra ne tik sausros rezultatas. Ji išplaukia iš visos mūsų praeities istorijos, iš mūsų žemės ūkio atsilikimo, iš organizuotumo stokos, menko agronomijos žinių lygio, skurdžios technikos, pasenusių sėjomainos formų. Dar labiau ją pablogino karo ir blokados pasekmės, nenutrūkstama kova, kurią su mumis kovoja savininkai, kapitalistai ir jų pakalikai, ir nesiliaujančios akcijos banditų, kurie vykdo priešiškų Sovietų Rusijai ir visai jos darbo liaudžiai organizacijų įsakymus"25 .
Ilgame šitos „negandos", kurios vis dar niekas neišdrįso pavadinti tikruoju vardu, priežasčių sąraše trūko pagrindinio faktoriaus -rekvizicijų politikos, kuri metų metus siurbė paskutinius ir taip labai menkus žemės ūkio išteklius. Bado apimtų sričių vadovai, sušaukti į Maskvą 1921 m. birželį, vieningai pabrėžė, kad atsakomybė už plintantį ir didėjantį badą tenka vyriausybei, o ypač visagaliam Liaudies komisariatui maisto produktų tiekimo reikalams. Samaros srities atstovas Vavilinas paaiškino, kad srities komitetas maisto produktų tiekimo reikalams nuo pat rekvizicijų įvedimo nuolat skelbė vis didesnius ir didesnius numatomų derlių duomenis, todėl automatiškai buvo didinamos ir rekvizicijos.
Nepaisant prasto 1920 m. derliaus, tais metais buvo rekvizuota 10 milijonų pūdų grūdų. Buvo atimti visi rezervai, visos atsargos - įskaitant ir sėklinius grūdus, kurie turėjo duoti busimąjį derlių. Jau 1921 m. sausį daugelis valstiečių nebeturėjo ką valgyti. Vasarį mirtingumas ėmė augti. Per du ar tris mėnesius maištai ir sukilimai prieš bolševikų režimą Samaros srityje praktiškai liovėsi. „Šiandien, - aiškino Vavilinas, - sukilimų nebėra. Atsirado naujų reiškinių: tūkstantinės išbadėjusių žmonių minios taikiai apsupa Vykdomąjį komitetą arba Partijos komitetą ir kiauras dienas laukia nežinia iš kur ir kaip turinčio stebuklingai atsirasti maisto. Šitą minią, kur žmonės kasdien krinta kaip musės, neįmanoma išsklaidyti nei nuvaryti šalin. [...] Aš manau, kad srityje yra mažiausiai devyni šimtai tūkstančių badaujančių"26.
Skaitant ČK ir karinės žvalgybos raportus, nesunku nustatyti, kad badas daugelyje sričių prasidėjo jau 1919 m. 1920 m. padėtis nepaliaujamai blogėjo. Savo vidaus raportuose ČK, Liaudies komisariatas žemės ūkio reikalams ir Liaudies komisariatas maisto produktų tiekimo reikalams, puikiai žinodami esamą padėtį, nuo 1920 m. sudarinėjo „badaujančių" ar „bado apimtų" apygardų ir sričių sąrašą. 1921 m. sausį viename pranešime Tambovo srityje plintančio bado priežastimi laikoma rekvizicijų „orgija" 1920 metais. Kaip liudija politinės policijos surinkti ir cituojami eilinių piliečių pasakymai, žmonėms buvo aišku, kad „sovietų valdžia nori numarinti badu visus valstiečius, kurie drįsta jai priešintis". Būdama puikiai informuota apie neišvengiamas jos rekvizicijų politikos pasekmes, vyriausybė vis dėlto nesiėmė jokių priemonių. Badui apimant vis daugiau sričių, Leninas ir Molotovas 1921 m. liepos 30 d. išsiuntinėjo telegramas visiems rajonų ir sričių partijos komitetų vadovams, reikalaudami „sustiprinti mokesčių natūra rinkėjų aparatą [...], išplėsti tarp kaimo gyventojų intensyvią propagandą, aiškinant jiems punktualaus visų mokesčių sumokėjimo ekonominę ir politinę svarbą [..], leisti mokesčių natūra rinkimo agentūroms naudotis visu Partijos autoritetu ir visa represinio Valstybės aparato jėga"27 !
Susidūrusi su valdžios politika žūtbūt apiplėšti valstiečius, ėmė telktis informuota ir apsišvietusi inteligentija. 1921 m. birželį agronomai, ekonomistai, universiteto atstovai Maskvos žemdirbystės draugijoje įkūrė Visuomeninį kovos su badu komitetą. Pirmieji komiteto nariai buvo žymūs ekonomistai Kondratjevas ir Prokopovičius (šis, beje, buvęs Laikinosios vyriausybės ministru aprūpinimo reikalams), Maksimui Gorkiui artima žurnalistė Jekaterina Kuskova, rašytojai, gydytojai, agronomai. Bendraujančio su valdančiaisiais bolševikų sluoksniais M. Gorkio dėka komiteto delegacija, kurią Leninas atsisakė priimti, 1921 m. liepos viduryje gavo audienciją pas Levą Kamenevą. Po šio susitikimo Leninas, kaip visuomet nepasitikįs kai kurių bolševikų vadovų „jautrumu", nusiuntė kolegoms iš Politbiuro raštelį: „Būtina Kuskovą padaryti nekenksmingą. [...] Iš Kuskovos paimsime tik jos vardą ir parašą, o iš tų, kurie jaučia simpatiją jai ir panašiems į ją - vieną ar du vagonus. Daugiau nieko"28.
Pagaliau Komiteto nariams pavyko įtikinti kelis bolševikų vadovus, kad jo veikla naudinga. Jie buvo ryškiausi rusų mokslo, literatūros ir kultūros atstovai, žinomi Vakaruose. Dauguma jų jau buvo padėję nemaža pastangų rūpindamiesi pagalba 1891 m. bado aukoms. Be to, jie palaikė ryšius su aibe pasaulio intelektualų ir būtų galėję garantuoti, kad galima tarptautinė pagalba būtų teisingai paskirstyta badaujantiems. Jie buvo pasirengę tai laiduoti, bet reikalavo, kad Pagalbos badaujantiems komitetui būtų suteiktas oficialus statusas.
1921 m. liepos 21 d. bolševikų vyriausybė vis dėlto pasiryžo legalizuoti Visuomeninį komitetą, kuris pasivadino Visos Rusijos pagalbos badaujantiems komitetu. Jis gavo teisę įsigyti Rusijoje ir užsienyje maisto produktų, pašaro, vaistų; paskirstyti pagalbą jos reikalingiems gyventojams; naudotis ekstra transportu jo kroviniams gabenti; organizuoti nemokamą maitinimą; steigti vietinius komitetus ir Komiteto skyrius; „laisvai susisiekti su Komiteto nurodytais užsienio įgaliotiniais ir organizacijomis" ir net „svarstyti centrinės ir vietinės valdžios priemones, - jeigu jos, Komiteto nuomone, padės kovai su badu"29. Sovietinėje istorijoje dar neregėta, kad visuomeninei organizacijai kada nors būtų suteiktos tokios teisės. Vyriausybės nuolaidos atitiko krizę, kurią šalis išgyveno praėjus keturiems mėnesiams po oficialaus ir labai nedrąsaus nepo įvedimo.
Komitetas užmezgė ryšį su Stačiatikių Bažnyčios galva patriarchu Tichonu, ir šis tučtuojau įsteigė Visos Rusijos bažnytinį pagalbos badaujantiems komitetą. 1921 m. liepos 7 d. patriarcho įsakymu visose cerkvėse buvo perskaitytas jo ganytojiškas laiškas: „Dvėsena tapo išbadėjusiems gyventojams rinktiniu patiekalu, o ir tą patiekalą nelengva rasti. Iš visų pusių sklinda verksmai ir dejonės. Prieita jau iki žmogėdrystės... Ištieskite pagalbos ranką savo broliams ir seserims! Tikinčiųjų sutikimu jūs galite tam panaudoti cerkvės lobius, neturinčius sakralinės vertės: žiedus, grandinėles ir apyrankes, šventąsias ikonas puošiančius brangakmenius ir kitus papuošalus".
Sulaukęs Bažnyčios paramos, Visos Rusijos pagalbos badaujantiems komitetas kreipėsi į įvairias tarptautines organizacijas, tarp kurių buvo Raudonasis Kryžius, Kvakeriai ir ARA (American Relief Association - Amerikos pagalbos asociacija), ir gavo visų pritarimą. Tačiau režimo ir Komiteto bendradarbiavimas truko ne ką ilgiau kaip penkias savaites: 1921 m. rugpjūčio 27 d. Komitetas buvo paleistas - praėjus šešioms dienoms po to, kai vyriausybė pasirašė sutartį su ARA, kuriai pirmininkavo Herbertas Hooveris, atstovu. Lenino supratimu, dabar, kai amerikiečiai jau išsiuntė savo pirmuosius krovininius laivus, pilnus maisto produktų, Komitetas buvo nebereikalingas. Jis atliko savo vaidmenį: „Kuskovos vardas ir parašas" pasitarnavo bolševikams garantija. To ir tereikėjo.
„Aš siūlau šiandien pat, rugpjūčio 26, penktadienį, paleisti Komitetą, - rašė Leninas. - [...] Areštuoti Prokopovičių už maištingas kalbas Į...] ir tris mėnesius išlaikyti jį kalėjime. [...] Tučtuojau, šiandien pat, ištremti iš Maskvos kitus Komiteto narius; išsiųsti juos pavieniui į svarbiausius apskričių miestus, jei įmanoma, toliau nuo geležinkelių tinklo; apgyvendinti juos valdžios priežiūroje. [...] Rytoj mes paskelbsime trumpą, sausą, penkių eilučių vyriausybinį pranešimą: Komitetas paleistas už atsisakymą dirbti. Duoti laikraščiams direktyvą: tegu nuo rytdienos pradeda dergti Komiteto narius. Lepūnėliai, baltagvardiečiai, nusiteikę pasivažinėti po užsienius, bet ne po mūsų provinciją, - traukti juos per dantį kaip tik įmanoma ir ūdyti du mėnesius mažiausiai po kartą per savaitę"30.
Paraidžiui vykdydama šią instrukciją, spauda išsijuosusi koneveikė šešiasdešimt žymių intelektualų, dalyvavusių Komitete. Išspausdintų straipsnių pavadinimai iškalbingai liudija, kokio pobūdžio buvo ta puolimo kampanija: „Badu nežaidžiama!" (Pravda, 1921 m. rugpjūčio 30 d.); „Jie spekuliavo, naudodamiesi badu!" (Kommunističeskij Trud, 1921 m. rugpjūčio 31 d.); „Komitetas, padedantis... kontrrevoliucijai" (Izvestija, 1921 m. rugpjūčio 30 d.). Žmogui, atėjusiam užtarti suimtų ir ištremtų Komiteto narių, Unšlichtas, vienas Dzeržinskio pavaduotojų, pareiškė: „Jūs sakote, kad Komitetas nepadarė nieko nelojalaus. Tai tiesa. Tačiau visuomenei jis tapo traukos poliumi. O šito mes negalime leisti. Žinote, kai į stiklinę vandens įmerkiama dar neišsprogusi šakelė, ji ima greitai skleisti pumpurus. Lygiai taip pat Komitetas pradėjo leisti atšakas visuomenės kolektyve. [...] Teko išimti šakelę iš vandens ir ją sutrypti"31.
Vietoj Komiteto vyriausybė įsteigė Centrinę pagalbos badaujantiems komisiją, gremėzdišką biurokratinę organizaciją, kurią sudarė įvairių liaudies komisariatų valdininkai. Ta Komisija buvo labai neefektyvi ir korumpuota. 1922 m. vasarą, kai badas pasiekė apogėjų ir apėmė teritorijas, kur gyveno apie 30 milijonų žmonių, Centrinė komisija tesugebėjo pagelbėti maisto produktais mažiau nei trims milijonams badaujančių, ir tai nereguliariai. Savo ruožtu Raudonasis Kryžius, Kvakeriai ir ARA kasdien maitino maždaug po 11 milijonų žmonių. Nepaisant šios tarptautinės pagalbos, iš 29 milijonų badaujančių 1921-1922 m. mirė badu mažiausiai penki milijonai32. Per paskutinį didelį badmetį, kurį Rusija buvo patyrusi 1891 m. ir kuris buvo apėmęs maždaug tas pačias sritis (Volgos vidupį, jos žemupį ir dalj Kazachstano), mirė 400 000-500 000 žmonių. Tada valstybė ir visuomenė lenktyniavo, kas daugiau padės valstiečiams, tapusiems sausros aukomis. Jaunas advokatas Vladimiras Uljanovas-Leninas 1890 m. pradžioje gyveno Samaroje, svarbiausiame mieste vienos iš sričių, labiausiai nukentėjusių nuo 1891 m. kilusio bado. Jis buvo vienintelis vietinės inteligentijos atstovas, kuris ne tik neparėmė visuomenės pagalbos badaujantiems, bet netgi kategoriškai buvo nusistatęs prieš tokią pagalbą. Kaip priminė vienas jo draugų, „Vladimiras lljičius Uljanovas išdrįso atvirai pareikšti, kad badas turi daug pozityvių pasekmių, pavyzdžiui, skatina pramoninio proletariato, to buržuazijos duobkasio, formavimąsi. [...] Jis aiškino, kad badas, griaudamas atsilikusią valstietišką ekonomiką, objektyviai artina mus prie galutinio mūsų tikslo - socializmo, betarpiškai einančio po kapitalizmo. Badas taip pat griauna tikėjimą - ne tik caru, bet netgi Dievu"33.
Po trisdešimties metų jaunas advokatas, tapęs bolševikų vyriausybės galva, grįžo prie savo idėjos: badas galėjo ir turėjo padėti „suduoti priešui mirtiną smūgį į galvą". Tas priešas buvo Stačiatikių Bažnyčia. „Elektra pakeis Dievą. Leiskite valstiečiui melstis elektrai, šitaip jis labiau jaus ne dangaus, o valdžios galią", - sakė Leninas 1918 m., diskutuodamas su Leonidu Krasinu dėl Rusijos elektrifikacijos. Bolševikams atėjus į valdžią, naujosios santvarkos ir Stačiatikių Bažnyčios santykiai pablogėjo. 1918 m. vasario 5 d. bolševikų vyriausybė paskelbė dekretą dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, mokyklos atskyrimo nuo Bažnyčios, dėl sąžinės ir tikėjimo laisvės, Bažnyčios turto nacionalizacijos. Keturiuose ganytojiškuose laiškuose tikintiesiems patriarchas Tichonas ryžtingai protestavo prieš šį pasikėsinimą į tradicinį Stačiatikių Bažnyčios vaidmenį - juk carizmo laikais stačiatikybė buvo valstybinė religija. Pasipylė bolševikų provokacijos: šventųjų relikvijų „ekspertizės", kitaip sakant, jų profanacija; „antireliginių karnavalų" organizavimas per didžiąsias religines šventes; reikalavimas paversti netoli Maskvos esantį didįjį Švč. Trejybės-Sergijaus vienuolyną, kur buvo saugomi šv. Sergijaus Radonežiečio palaikai, ateizmo muziejumi. Daug vienuolynų vyresniųjų ir dvasininkų pasipriešino šioms provokacijoms ir buvo areštuoti. Šitokioje, jau ir taip įtemptoje, atmosferoje bolševikų vadovai Lenino iniciatyva pasinaudojo badu kaip pretekstu plačiai politinei operacijai prieš Bažnyčią.
1922 m. vasario 26 d. spauda paskelbė vyriausybės dekretą, kuriuo buvo įsakoma „nedelsiant konfiskuoti visus cerkvėse esančius brangius daiktus iš aukso ar sidabro, visus brangakmenius, kurie nėra tiesiogiai reikalingi religinėms apeigoms. Šie daiktai turi būti perduoti Finansų komisariato organams, o šie savo ruožtu juos perduos Centrinės pagalbos badaujantiems komisijos fondui". Konfiskacija prasidėjo pirmosiomis kovo dienomis. Kilo labai daug susidūrimų tarp tikinčiųjų ir būrių, įpareigotų atimti cerkvių turtą. Rimčiausi incidentai įvyko 1922 m. kovo 15 d. Šujoje, pramoniniame Ivanovo srities miestelyje, kur kariuomenė ėmė šaudyti į tikinčiųjų minią. Žuvo dešimt žmonių. Leninas pasinaudojo tomis žudynėmis kaip pretekstu sustiprinti antireliginei kampanijai.
1922 m. kovo 19 d. laiške Politbiuro nariams Leninas su jam būdingu cinizmu aiškino, kaip galima pasinaudoti badmečiu, norint „suduoti priešui mirtiną smūgį į galvą":
„Kai dėl Šujos įvykių, kurie bus svarstomi Politbiure, aš manau, kad jau dabar reikia tvirtai apsispręsti, kaip kovoti šiame fronte. [...] Jeigu atsižvelgsime į tai, ką mums praneša laikraščiai apie dvasininkijos pažiūrą į cerkvių turto konfiskavimo kampaniją, ir dar į ardomąją patriarcho Tichono veiklą, mums pasidarys visiškai aišku, kad juodašimtiškoji dvasininkija įgyvendina savo išankstinį planą kaip tik dabar galutinai mus sutriuškinti. [...] Aš manau, kad mūsų priešas daro didžiulę strateginę klaidą. Iš tikrųjų dabartinis momentas nepaprastai palankus mums, o ne jiems. Mes turime 99 šansus iš šimto mirtinai smogti priešui per galvą ir užsitikrinti sau pagrindines pozicijas dešimtmečiams į priekį. Kai visi tie išbadėję žmonės minta žmogiena, kai keliai nusėti šimtais, tūkstančiais lavonų - dabar, tik dabar mes galime (taigi ir privalome) su pašėlusia energija, negailestingai konfiskuoti cerkvių turtus. Dabar, tik dabar milžiniška valstiečių masių dauguma gali mus palaikyti arba, tikriau tariant, gali nebepajėgti palaikyti tą saujelę juodašimčių klerikalų ir reakcingų miesčionių... Šitokiu būdu mes galime gauti šimtų milijonų aukso rublių vertą lobį (pagalvokite apie kai kurių vienuolynų turtus!). Be šio lobio neįmanoma jokia valstybinė veikla apskritai, jokia ekonominė statyba atskirai imant nei jokia mūsų pozicijų gynyba. Mes turime bet kuria kaina pasisavinti tą lobį, vertą kelių šimtų milijonų rublių (galbūt net kelių milijardų!). Visa tai gali būti sėkmingai atlikta tik dabar. Viskas rodo, kad mes nepasieksime savo tikslo jokiu kitu momentu, nes tik bado sukelta neviltis gali priversti mases geranoriškai ar bent jau neutraliai elgtis su mumis... Taigi aš prieinu kategorišką išvadą, kad kaip tik dabar reikia sutriuškinti juodašimtišką dvasininkiją pačiu ryžtingiausiu ir pačiu negailestingiausiu būdu, taip žiauriai, kad ji įsimintų tai dešimtmečiams. Aš numatau įgyvendinti mūsų kampanijos planą šitaip:
Viešų priemonių imsis tik draugas Kalininas. Draugas Trockis jokiu būdu neturi rodytis nei viešai, nei spaudoje... Reikės pasiųsti vieną energingiausių ir protingiausių Centrinio vykdomojo komiteto narių... į Šują, davus jam žodines vieno iš Politbiuro narių instrukcijas. Šiose instrukcijose bus numatyta, kad jo užduotis - areštuoti Šujoje kuo daugiau dvasininkų, buržujų ir smulkiaburžuazinių elementų (ne mažiau kaip kelis tuzinus), kurie bus apkaltinti tuo, kad tiesiogiai ar netiesiogiai palaikė nuožmų pasipriešinimą dekretui dėl cerkvių turtų konfiskavimo. Grįžęs iš komandiruotės, tas atsakingas darbuotojas padarys ataskaitą arba visam susirinkusiam Politbiurui, arba dviem jo nariams. Remdamasis šia ataskaita, Politbiuras žodžiu duos tikslias direktyvas teismo pareigūnams, būtent: kad Šujos maištininkų byla turi būti išspręsta kaip galima greičiau, o nuosprendis gali būti tik vienas: sušaudyti labai daug ne tik Šujos, bet ir Maskvos, ir kitų klerikalinių centrų juodašimčių... Kuo daugiau reakcingosios dvasininkijos ir reakcingosios buržuazijos atstovų bus sušaudyta, tuo geriau bus mums. Mes turime nedelsdami taip pamokyti visus tuos žmones, kad jie dešimtmečiais nebegalvotų apie jokį pasipriešinimą..."34
Kaip liudija savaitiniai politinės policijos raportai, cerkvių turto konfiskavimo kampanija pasiekė apogėjų 1922 m. kovą, balandį ir gegužę. Tuo metu užregistruota 1414 incidentų ir areštuota tūkstančiai dvasininkų ir vienuolių, vyrų ir moterų. Bažnytinių šaltinių žiniomis, 1922 m. buvo nužudyta: 2691 šventikas, 1962 vienuoliai ir 3447 vienuolės35. Vyriausybė organizavo kelis didelius viešus dvasininkijos narių teismo procesus Maskvoje, Ivanove, Šujoje, Smolenske ir Petrograde. Kovo 22 d., praėjus savaitei po Šujos incidentų, Politbiuras pasiūlė visą seriją priemonių, vadovaudamasis Lenino instrukcijomis: „Areštuoti sinodą ir patriarchą: ne tuojau pat, o po penkiolikos-dvidešimt penkių dienų. Viešai pagarsinti Šujos įvykių aplinkybes. Per savaitę perduoti Šujos dvasininkus ir pasauliečius teismui. Sušaudyti maišto kurstytojus"36. Raštelyje Politbiurui Dzeržinskis nurodė, kad „patriarchas ir jo gauja [...] atvirai priešinasi cerkvių turto konfiskavimui. [...] Dabar yra jau daugiau nei pakankamai motyvų areštuoti Tichoną ir reakcingiausius sinodo narius. GPU nuomone, 1) laikas areštuoti sinodą ir patriarchą; 2) neturi būti leidžiama sudaryti naują sinodą; 3) kiekvienas dvasininkas, kuris pasipriešins cerkvių turto konfiskavimui, turėtų būti ištremtas kaip liaudies priešas į labiausiai bado apimtus Pavolgio rajonus"37.
Petrograde 76 dvasininkai buvo nuteisti atlikti bausmę lageriuose, 4 sušaudyti, tarp jų ir Petrogrado metropolitas Venjaminas, išrinktas 1917 m. Jis buvo labai artimas liaudžiai - ir ryžtingai stojo už Bažnyčią, nepriklausomą nuo valstybės... Maskvoje 148 dvasininkai ir pasauliečiai buvo nuteisti kalėti lageriuose, o 6 - mirties bausme, ir ji tučtuojau įvykdyta. Patriarchas Tichonas buvo apgyvendintas Šv. Dimitrijaus Doniečio vienuolyne Maskvoje ir laikomas nuolatinėje valdžios priežiūroje.
Praėjus kelioms savaitėms po tų teismo parodijų, 1922 m. birželio 6 d. Maskvoje prasidėjo didelis viešas teismo procesas, apie kurį spauda pranešė dar vasario 28 d.: buvo teisiami 34 eserai, kaltinami „kontrrevoliucine ir teroristine veikla prieš sovietinę vyriausybę", įskaitant 1918 m. rugpjūčio 31 dienos pasikėsinimą prieš Leniną ir „politinį vadovavimą" Tambovo valstiečių sukilimui. Pagal praktiką, kuri plačiai įsigalės ketvirtajame dešimtmetyje, kaltinamųjų sudėtis buvo labai nevienoda: ir tikri politiniai vadovai, tarp jų -eserų partijos Centro komiteto, vadovaujamo Abrahamo Gotso ir Dmitrijaus Donskojaus, 12 narių, ir agentai provokatoriai, įpareigoti liudyti prieš kaltinamuosius ir „pripažinti savo nusikaltimus". Šis procesas taip pat leido, kaip rašo Hélène Carrėre d'Encausse, „išbandyti tokią metodiką, kada kaltinimai sunarstyti lyg tos viena į kitą įdėtos rusiškos lėlytės; jie prasideda tikru faktu (eserai jau nuo 1918 m. iš tiesų priešinosi bolševikų absoliutizmui), o baigiasi principu..., kad bet koks priešinimasis galutiniu nuosprendžiu prilyginamas bendradarbiavimui su tarptautine buržuazija"38.
Vykstant tai teisingumo parodijai, valdžia surežisavo liaudies demonstracijas, reikalaujančias mirties bausmės „teroristams". Vienuolika kaltinamųjų (eserų partijos vadovai) 1922 m. rugpjūčio 7 d. buvo nuteisti mirti. Protestuojant tarptautinei bendrijai, kurią mobilizavo ištremti rusų socialistai, o svarbiausia - realiai gresiant naujiems sukilimams kaime, kur „eserų dvasia" tebebuvo gyva, nuosprendžio įvykdymas buvo atidėtas - „su sąlyga, kad eserų partija nutrauks bet kokią konspiracinę, teroristinę ir sukilimų kurstymo veiklą". 1924 m. sausį mirties nuosprendžiai buvo pakeisti penkerių metų kalėjimu lageryje. Tačiau nuteistieji niekada nebuvo paleisti į laisvę: mirties bausmė jiems buvo įvykdyta ketvirtajame dešimtmetyje, kada nei tarptautinė nuomonė, nei valstiečių sukilimų grėsmė bolševikų vadovybės jau nebejaudino.
Eserų proceso proga buvo pasinaudota nauju Baudžiamuoju kodeksu, įsigaliojusiu 1922 m. birželio 1 d. Leninas itin atidžiai sekė, kaip rengiamas tas kodeksas, kuris turėjo legalizuoti smurtą prieš politinius priešus, nes greito pašalinimo, kurį pateisino pilietinis karas, fazė oficialiai jau buvo baigta. Pirmieji kodekso apmatai, pateikti Leninui, susilaukė tokių jo pastabų, 1922 m. gegužės 15 d. pasiųstų Kurskiui, liaudies komisarui teisingumo reikalams: „Mano nuomone, reikia praplėsti mirties bausmės taikymą visoms menševikų, eserų ir t. t. veiklos formoms. Rasti naują bausmę - tai galėtų būti ištrėmimas į užsienį. Ir sukurti formuluotę, kuri susietų tą veiklą su tarptautine buržuazija"39. Po poros dienų Leninas vėl rašė: „Drauge Kurski, aš noriu pridurti prie mudviejų pasikalbėjimo šiuos papildomo paragrafo Baudžiamajam kodeksui apmatus. [...] Man rodos, esmė yra aiški. Reikia atvirai iškelti principą - būtent politiškai, ir ne vien griežtai juridiniais terminais - kuris pagrįstų teroro esmę, jo būtinumą, jo ribas; kuris jį pateisintų. Teismas neturi panaikinti teroro: tvirtinti šitai reikštų meluoti sau ar meluoti apskritai; teismas turi pagrįsti terorą, legalizuoti jį iš principo, aiškiai, neapgaudinėjant ir neslepiant tiesos. Formuluotė turi būti kaip galima atviresnė, nes tik legalus revoliucinis sąmoningumas ir revoliucinė sąžinė sukuria sąlygas taikyti ją faktams ir veiksmams"40.
Sutinkamai su Lenino instrukcijomis, Baudžiamasis kodeksas apibūdina kontrrevoliucinį nusikaltimą kaip bet kokį veiksmą „siekiant nuversti ar susilpninti darbininkų ir valstiečių sovietų valdžią, įkurtą proletarinės revoliucijos", taip pat kaip bet kokį veiksmą „prisidedant prie pagalbos tarptautinei buržuazijai, kuri nepripažįsta lygių teisių komunistinei nuosavybės sistemai, einančiai po kapitalistinės sistemos, ir stengiasi nuversti ją jėga, karine intervencija, blokada, šnipinėjimu arba spaudos finansavimu ir kitomis panašiomis priemonėmis".
Taigi mirties bausmė turėjo būti skiriama ne tik už visokią veiklą, kuri galėjo būti kvalifikuojama kaip „kontrrevoliuciniai veiksmai" (t. y. sukilimas, maištas, sabotažas, šnipinėjimas ir t. t. ), bet ir už dalyvavimą kokioje nors organizacijoje ar už jai suteiktą pagalbą, jeigu visa tai „padeda tarptautinei buržuazijai ar jos daliai". Net „propaganda, galinti padėti tarptautinės buržuazijos daliai", buvo traktuojama kaip kontrrevoliucinis nusikaltimas, už kurį turėjo būti baudžiama laisvės atėmimu „ne mažiau kaip trejiems metams" arba ištrėmimu iki gyvos galvos.
Legalizuojant 1922 m. pradžioje politinį smurtą, buvo pakeistas politinės policijos pavadinimas. 1922 m. vasario 6 d. dekretu panaikinta ČK ir vietoj jos įsteigta GPU (Gosudarstvennoje političeskoje upravlenije - Valstybinė politinė valdyba), kuri pavaldi Vidaus reikalų liaudies komisariatui. Nors pavadinimas pasikeitė, atsakingi darbuotojai ir struktūros liko tie patys, o tai aiškiai liudijo, kad GPU yra ne kas kita kaip buvusios ČK tęsinys. Ką gi galėjo reikšti tas etiketės pakeitimas? ČK savo pavadinimu buvo ypatingoji komisija, o tai leido manyti, kad ji bus laikina ir kad jos laikinumą pateisinančios priežastys taip pat yra laikinos, būdingos pereinamajam laikotarpiui. GPU įsteigimas reiškė visai ką kita: kad valstybė privalo turėti normalias ir nuolatines kontrolės ir politinių represijų institucijas. Po pakeistu pavadinimu slypėjo teroro įamžinimas ir legalizavimas, o teroras bolševikams tebebuvo būdas spręsti konfliktinius santykius tarp naujosios valstybės ir visuomenės.
Viena originalių naujo Baudžiamojo kodekso priemonių buvo ištrėmimas visam laikui už šalies ribų. Ištremtajam buvo draudžiama grįžti į SSRS; sulaužiusiam draudimą grėsė mirties bausmė, kuri turėjo būti įvykdyta nedelsiant. Ši Baudžiamojo kodekso dispozicija buvo įgyvendinta 1922 m. rudenį, ištremiant didelę grupę (beveik 200) žinomų inteligentų, įtariamų priešiškumu bolševizmui. Tarp jų buvo visi tie, kurie dalyvavo Visuomeniniame kovos su badu komitete, paleistame 1921 m. rugpjūčio 27 d.
1922 m. gegužės 19 d. Leninas ilgame laiške Dzeržinskiui išdėstė platų „kontrrevoliucijai padedančių rašytojų ir profesorių ištrėmimo į užsienį" planą. Leninas rašė: „Reikia rūpestingai parengti šią operaciją. Sudaryti specialią komisiją. Priversti Politbiuro narius, kad skirtų 2-3 val. per savaitę peržiūrėti ir nagrinėti tam tikram skaičiui knygų ir žurnalų. [...] Surinkti sistemingą informaciją apie profesorių ir rašytojų politinę praeitį, darbą ir literatūrinę veiklą".
Ir Leninas skuba parodyti pavyzdį: „Kai dėl žurnalo Ekonomistas, visiškai aišku, kad tai - baltagvardiečių centras. Trečio numerio (tik trečio numerio! nota bene!) viršelyje išspausdintas bendradarbių sąrašas. Manau, kad beveik visi yra labai tinkami kandidatai ištrėmimui. Visi jie yra žinomi kontrrevoliucionieriai, Antantės bendrininkai, sudarantys jos pakalikų, šnipų ir studijuojančio jaunimo tvirkintojų organizaciją. Reikia organizuoti tų šnipų medžioklę ir gaudyti juos nuolat, organizuotai ir sistemingai, kad būtų galima ištremti juos į uzsienį"41.
Gegužės 22 d. Politbiuras įsteigė specialią komisiją, kuriai priklausė Kamenevas, Kurskis ir du tiesioginiai Dzeržinskio pavaduotojai: Unšlichtas ir Mancevas. Komisija buvo įpareigota atrinkti tam tikrą skaičių inteligentų, kurie turėjo būti suimti, o paskui ištremti. Pirmuosius 1922 m. birželį ištrėmė abu pagrindinius buvusio Visuomeninio kovos su badu komiteto vadovus: Sergejų Prokopovičių ir Jekateriną Kuskovą. Pirmoji inteligentų grupė - 160 žinomų filosofų, rašytojų, istorikų, universiteto profesorių - buvo rugpjūčio 16-17 d. suimti, rugsėjį įsodinti į garlaivį ir ištremti. Tarp ištremtųjų buvo keli intelektualai, jau pelnę ar dar pelnysiantys tarptautinį pripažinimą: Nikolajus Berdiajevas, Sergejus Bulgakovas, Semionas Frankas, Nikolajus Losskis, Levas Karsavinas, Fiodoras Stepunas, Sergejus Trubeckojus, Aleksandras Izgojevas, Ivanas Lapšinas, Michailas Osorginas, Aleksandras Kizeveteris... Kiekvienas turėjo pasirašyti dokumentą, kuriame buvo sakoma, kad sugrįžęs į SSRS jis bus tučtuojau sušaudytas. Tremiamajam buvo leidžiama pasiimti vieną žieminį ir vieną vasarinį paltą, vieną kostiumą ir pamainą baltinių, dvejus dieninius marškinius ir dvejus naktinius, dvejas apatines kelnes, dvi poras puskojinių! Be šių asmeninių daiktų, kiekvienas tremtinys turėjo teisę išsivežti dvidešimt dolerių užsienio valiuta.
Lygiagrečiai su tais trėmimais politinė policija ir toliau surašinėjo kitus įtariamus inteligentus, kurie turėjo būti arba ištremti administracine tvarka į tolimus šalies rajonus, - tai įteisino 1922 m. rugpjūčio 10 d. dekretas, - arba įkalinti konclageryje. 1922 m. rugsėjo 5 d. Dzeržinskis rašė savo pavaduotojui Unšlichtui:
„Drauge Unšlichtai! Inteligentijos surašymo srityje dirbama dar labai amatininkiškai! Išvykus Agranovui, mes nebeturime šios srities kompetentingo atsakingo darbuotojo. Zaraiskis dar truputį per jaunas. Man atrodo, kad, norint padaryti pažangą, šitam dalykui turėtų imtis vadovauti draugas Menžinskis. [...] Būtina sudaryti gerą darbo planą, kuris būtų reguliariai tikslinamas ir papildomas. Reikia suskirstyti visą inteligentiją į grupes ir pogrupius: 1) rašytojai; 2) žurnalistai ir politikai; 3) ekonomistai (būtina išskirti pogrupius: a) finansininkai, b) energetikos specialistai, c) transporto specialistai, d) prekybininkai; e) kooperacijos specialistai ir t. t.); 4) technikos specialistai (čia taip pat reikia išskirti pogrupius: a) inžinieriai, b) agronomai, c) gydytojai ir t. t.); 5) universiteto profesoriai ir jų asistentai, ir t.t., ir t.t. Informacija apie visus tuos ponus turi būti gauta iš mūsų skyrių, o ją apibendrinti privalo Inteligentijos skyrius. Kiekvienam inteligentui pas mus turi būti atskira byla. [...] Visada reikia turėti galvoje, kad mūsų skyriaus tikslas - ne tik ištremti ar suimti asmenis, bet ir prisidėti prie bendros politinės linijos dėl specialistų parengimo: reikia juos atidžiai stebėti, reikia skirstyti ir skaldyti, bet taip pat reikia skatinti tuos, kurie pasirengę ne tik žodžiais, bet ir darbais palaikyti sovietų valdžią"42.
Po kelių dienų Leninas nusiuntė Stalinui ilgą memorandumą, kuriame nuodugniai, maniakiškai leisdamasis į menkiausias smulkmenas, rašė apie „galutinį išvalymą" iš Rusijos visų socialistų, inteligentų, liberalų ir kitų „ponų":
„Menševikų, socialistų liaudininkų, kadetų ir kt. ištrėmimo klausimu. Aš norėčiau užduoti keletą klausimų, nes ši priemonė, kuri prasidėjo dar prieš mano išvykimą, ligi šiol nebaigta. Ar buvo nutarta pašalinti visus socialistus liaudininkus? Pešechonovą, Miakotiną, Gornfeldą? Petriščevą ir kitus? Aš manau, kad visi jie turėtų būti ištremti. Jie pavojingesni už eserus, nes klastingesnį. Taip pat ir Potresovas, Izgojevas ir visi žurnalo Ekonomistas bendradarbiai (Ozerovas ir daug kitų). Menševikai Rozanovas (gydytojas, gudrus), Vigdorčikas (Migulo ar kaip jis ten), Liubovė Nikolajevna Radčenko ir jauna jos duktė (kaip manoma, abi yra klastingiausi bolševizmo priešai); N. A. Rožkovas (jį būtina ištremti - jis nepataisomas), [...] Mancevo-Mesingo komisija turėtų sudaryti sąrašus, ir šimtai tų ponų turi būti negailestingai ištremti. Mes išvalysime Rusiją sykį visiems laikams. [...] Reikia ištremti taip pat visus Rašytojų namų autorius ir Minties (Petrograde) leidėjus bei bendradarbius. Reikia iš pagrindų iškratyti Charkovą - mes neturime jokio supratimo, kas ten dedasi, mums tai tarsi užsienis. Miestas turi būti išvalytas radikaliai ir greitai, ne vėliau kaip baigsis eserų procesas! Imkitės Petrogrado autorių ir rašytojų (jų adresai nurodyti Naujojoje Rusų Mintyje - 1922, Nr. 4, p. 37), taip pat ir privačių leidėjų sąrašo (p. 29).
Tai nepaprastai svarbu!"43
1 V. Danilov, T. Šanin, Krestjanskoje vosstanije v Tambovskoi gubemii v 1919-1921, Tambov, 1994, p. 38-40.
2 CRCEDHC, 17/86/103/4; S. Singleton, The Tambov Revolt, Slavic Review, Nr. 3, 1966, p. 498-512; O. Radkey, The Unknown Civil War in Russia. A Study of the Green Movemenl in the Tambov Region (Stanford, 1976); O. Figes, Peasant Russia, Civil War (London, 1992).
3 V. Danilov, T. Šanin, op. cit., p. 63-64; O. Radkey, op. cit., p. 122-126.
4 V. I. Lenin, Polnoje sobranije sočinenij, t. LI, p. 310.
5 M. Bogdanov, Razgrom zapadnosibirskogo kulacko-eserovskogo miateža, Tiumen, 1961.
6 CRCEDHC, 76/3/208/12.
7 Ibid., 76/3/166/3.
8 V. Brovkin, Behind..., op. cit., p. 392.
9 CRCEDHC, 76/3/167/23.
10 P. Avrich, La Tragėdie de Cronstadt, Paris, Le Seuil, 1975, p. 153-183.
11 CRCEDHC, 76/3/167.
12 Kronstadt, 1921, Dokumenty, M., 1997, p. 15.
13 G. Leggett, op. cit., p. 328.
14 S. A. Malsagoff, Ari Island Hell: A Soviet Prison in the Far North (London, 1926), p. 45-46.
15 Kronstadt, 1921, op. cit., p. 367.
16 V. Brovkin, op. cit., p. 400.
17 A. Craziosi, At the Roots of Soviet Industrial Relations and Practices. Piatakov's Donbass in 1921, Cahicrs du Monde russe, t. XXXVI(1-2), 1995, p. 95-138.
18 V. Danilov, T. Šanin, op. cit., p. 179-180.
19 Ibid., p. 178-179.
20 V Danilov, T. Šanin, op. cit., p. 226-227.
21 CARF, 393/89/182; 393/89/231; 393/89/295.
22 CRCEDHC, 5/2/244/1.
23 CRCEDHC, 17/87/164; 76/3/237.
24 Ibid, 1 7/87/296/35-36.
25 1921 m. liepos 21 d. Pravda; M. Heller, Premier avertissement: un coup de fouet. L'histoire de l'expulsion dės personnalités culturelles hors de l'Union Soviétique en 1922, Cahiers du Monde msse et sovietique, XX(2), avril-juin 1979, p. 131-172.
26 GARF, 1064/1/1/33.
27 CRCEDHC, 2/1/26847.
28 M. Heller, art. cit., p. 141.
29 Ibid., p. 143.
30 Ibid., p. 148-149.
31 Ibid., p. 151.
32 S. Adamets, Catastrophes démographiques en Russie soviétique en 1918-1923 (Thóse de Doctorat, EHESS, décembre 1995), p. 191.
33 A. Beliakov, Junost voždia, M., 1960, p. 80-82, cit. M. Heller, art. cit., p. 134.
34 CRCEDHC, 2/1/22947/1-4.
35 Russkaja Pravoslavnaja cerkov i kommunističeskoje gosudarstvo, 1917-1941, M., 1996, p. 69.
36 D. Volkogonov, Le Vrai Lénine, Paris, Robert Laffont, p. 346.
37 Ibid., p. 346.
38 H. Carrėre d'Encausse, Le Malheur russe. Essai sur le meurtre politique, Paris, Fayard, 1988, p. 400.
39 V. I. Lenin, Polnoje sobranije sočinenij, t. LIV, p. 189.
40 Ibid., p. 198.
41 V. I. Lenin, Polnoje sobr.viije sočinenij, t. LIV, p. 265-266.
42 CRCEDHC, 76/3/303.
43 Ibid, 2/2/1338.
