13. Gulago apogėjus ir krizė

Paskutinių stalinizmo metų nepaženklino joks platus viešas procesas, joks Didysis teroras. Tačiau slogioje ir konservatyvioje pokario atmosferoje procesas, kai socialinė elgsena priskiriama prie nusikalstamų, pasiekė apogėjų. Karo nuvargintos visuomenės viltys, kad režimas liberalizuosis, neišsipildė. „Liaudis per daug iškentėjo, praeitis negali pasikartoti", - rašė savo memuaruose Ilja Erenburgas 1945 m. gegužės 9 d.; tačiau, gerai žinodamas sistemos mechanizmą ir prigimtį, nes buvo susipažinęs su jais iš vidaus, tučtuojau pridūrė: „Vis dėlto esu suglumęs ir sunerimęs". Ši nuojauta netruko pasitvirtinti.

„Susidūrę su didžiuliais materialiniais sunkumais, gyventojai puola į neviltį, bet vis dėlto tikisi, kad „kažkas pasikeis", - rašoma daugelyje inspekcinių pranešimų, kuriuos 1945 m. rugsėjį-spalį siuntė į Maskvą Centro komiteto instruktoriai, lankęsi srityse bei rajonuose. Pranešimuose buvo pažymima, kad padėtis šalyje tebėra „chaotiška". Didžiulis spontaniškas milijonų darbininkų perkėlimas į Rytus per 1941 1942 m. evakuaciją trukdė atnaujinti gamybą. Uralo metalurgijos pramonę drebino tokia masiškų streikų banga, su kokia režimas dar nebuvo susidūręs. Visur badė akis neapsakomas skurdas. Šalyje buvo 25 milijonai benamių, o duonos davinys neviršijo vieno svaro visai dienai, ir tai tik dirbantiems sunkų fizinį darbą. 1945 m. spalio pabaigoje atsakingi Novosibirsko partijos rajono komiteto darbuotojai netgi pasiūlė apsieiti be miesto „darbo žmonių" demonstracijos Spalio revoliucijos metinių proga, „nes gyventojams stinga drabužių ir avalynės". Visuotinio skurdo ir nepriteklių atmosferoje sparčiai plito visokiausi gandai, ir ypač tie, kuriuose buvo kalbama apie „neišvengiamą" kolchozų paleidimą: juk jie ką tiktai dar kartą pasirodė nesugebą atlyginti valstiečiams bent jau keliais centneriais grūdų už darbo sezoną1.

„Žemdirbystės fronte" padėtis buvo dramatiškiausia. 1946 m. rudens derlius buvo katastrofiškai menkas, nes kaimą nuniokojo karas, trūko mašinų ir darbo jėgos, o prie viso to dar prisidėjo sausra. 1946 m. vasario 9 d. kalboje Stalinas buvo pažadėjęs panaikinti maisto kortelių sistemą, tačiau vyriausybė vėl turėjo atidėti tai vėlesniam laikui. Ignoruodama tikrąsias žemdirbystės nesėkmių priežastis, suversdama visas blogybes „norui pasipelnyti iš individualių sklypų", vyriausybė nutarė „likviduoti kolchozų statuto pažeidimus" ir persekioti „priešiškus ir svetimus elementus, sabotuojančius rinkliavą, vagiančius ir švaistančius derlių". 1946 m. rugsėjo 19 d. ji įsteigė Kolchozų reikalų komisiją, kurios pirmininku tapo Andrejevas. Ši komisija buvo įpareigota grąžinti valstybei, t. y. kolchozams, žemes, kurias kolchozninkai buvo „neteisėtai pasisavinę" karo metais. Per dvejus metus administracija atgavo beveik 10 milijonų hektarų, kuriais valstiečiai mėgino padidinti savo individualius sklypelius, kad galėtų išgyventi.

1946 m. spalio 25 d. buvo paskelbtas vyriausybės dekretas nedviprasmiška antrašte - „Dėl valstybinių javų apsaugos", kuriuo Teisingumo ministerijai įsakoma ištirti visas bylas dėl vagystės per dešimt dienų ir griežtai taikyti nusenusį 1932 m. rugpjūčio 7 d. įstatymą. 1946 m. lapkritį-gruodį 53 300 su viršum žmonių, daugiausia kolchozninkų, stojo prieš teismą. Dauguma už varpų ar grūdų vagystę gavo sunkias bausmes lageriuose. Tūkstančiai kolchozų pirmininkų buvo suimti už „rinkliavos kampanijos sabotavimą". Per du mėnesius „rinkliavos plano" įvykdymas pašoko nuo 36 iki 77%2. Tačiau kokia kaina! Eufemizmu „pavėluota rinkliavos kampanija" labai dažnai buvo dangstoma dramatiška tikrovė: badas.

1946-1947 m. rudenį ir žiemą badas labiausiai prispaudė rajonus, kur 1946 m. vasarą buvo sausra: Kursko, Tambovo, Voronežo, Oriolo sritis ir Rostovo rajoną. Jo aukomis tapo mažiausiai 500 000 žmonių. 1946-1947 m. kilęs badas buvo visiškai nutylėtas - kaip ir ankstesnysis, buvęs 1932 m. Maisto produktų stygius virto tikru badu, kai vyriausybė atsisakė sumažinti prievolę - valstybei atiduodamą derliaus dalį, o juk derlius sausros apimtuose rajonuose tesiekė vos 2,5 centnerio iš hektaro. Stengdamiesi išgyventi, išbadėję kolchozninkai neturėjo kitos išeities, tik nuglemžti šį bei tą iš sandėlio. Per metus vagysčių skaičius išaugo 44%3.

1947 m. birželio 5 d. spauda paskelbė du išvakarėse vyriausybės priimtus dekretus, kurie tiek savo dvasia, tiek formuluotėmis buvo labai artimi garsiajam 1932 m. rugpjūčio 7 d. įstatymui. Juose buvo numatyta, kad bet koks „pasikėsinimas į valstybės arba kolchozo nuosavybę" bus baudžiamas nuo penkerių iki dvidešimt penkerių metų lagerio. Bausmės didumas kitėjo priklausomai nuo to, ar vagystę padarė vienas žmogus, ar kolektyvas, ar tai buvo pirmas kartas, ar recidyvas. Kiekvienas žmogus, žinojęs apie būsimą ar buvusią vagystę ir nepranešęs apie tai milicijai, turėjo už bausmę išbūti lageriuose nuo dvejų iki trejų metų. Beje, slaptas aplinkraštis priminė teismams, kad už smulkias vagystes darbo vietoje, kurios ligi tol buvo baudžiamos daugių daugiausia laisvės atėmimu vieneriems metams, dabar reikia bausti pagal 1947 m. birželio 4 d. dekretus.

Per antrąjį 1947 m. pusmetį pagal tą naująjį „niekšišką įstatymą" buvo nuteista 380 000 žmonių: 21 000 jų sudarė paaugliai, neturį nė šešiolikos metų. Už kelis kilogramus pavogtų rugių paprastai būdavo „duodama" 8-10 metų lagerio. Štai ištrauka iš 1947 m. spalio 10 d. Vladimiro srities Suzdalės rajono liaudies teismo nuosprendžio: „Įpareigoti naktį saugoti kolchozo arklius, N. A. ir B. S., penkiolikos ir šešiolikos metų amžiaus nepilnamečiai, buvo sučiupti nusikaltimo vietoje, pavogę iš kolchozo daržų tris agurkus. [...] Nuteisti N. A. ir B. S. aštuonerių metų laisvės atėmimui, atliekant bausmę paprasto režimo darbo kolonijoje"4. Vadovaujantis 1947 m. birželio 4 d. dekretais, per šešerius metus buvo nuteista 1 300 000 žmonių, iš jų 75% paskirtos ilgesnės kaip penkerių metų bausmės. 1951 m. šie žmonės sudarė 53% kriminalinių Gulago kalinių ir beveik 40% visų Gulago kalinių5. Penktojo dešimtmečio pabaigoje, griežtai taikant 1947 m. birželio 4 d. dekretus, labai pailgėjo vidutinė paprastų teismų skiriamų bausmių trukmė; 1940 m. ilgesnės kaip penkerių metų bausmės sudarė 2% visų bausmių, o 1949 m. jų buvo jau 29%! Stalinizmo apogėjaus metais „liaudies teismų" represijos pakeitė ketvirtajame dešimtmetyje klestėjusias NKVD „neteismines" represijas6.

Tarp nuteistų už vagystę buvo daug moterų, netekusių per karą vyrų, mažamečių vaikų motinų, priverstų elgetauti ir vagiliauti. 1948 m. pabaigoje Gulage buvo 500 000 su viršum kalinių moterų, t. y. dukart daugiau nei 1945 m., ir 22 815 vaikų iki ketverių metų amžiaus, kurie gyveno prie moterų lagerių įsteigtuose „naujagimių namuose". 1953 m. pradžioje tokių vaikų jau buvo 35 0007. Dėl ultrarepresyvių įstatymų, priimtų 1947 m., Gulagas rizikavo pavirsti dideliu vaikų lopšelių-darželių, tad vyriausybė buvo priversta 1949 m. balandį paskelbti dalinę amnestiją, ir į laisvę išėjo beveik 84 200 moterų ir mažamečių vaikų. Tačiau didelis moterų procentas Gulage (25— 30% visų kalinių) išliko iki 1953 m., nes į lagerius nepaliaujamai plūdo nuteistų už smulkias vagystes šimtų tūkstančių žmonių srautas.

1947-1948 m. represinį arsenalą papildė kiti laiko dvasią atskleidžiantys dekretai: 1947 m. vasario 15 d. buvo priimtas dekretas, draudžiantis sovietiniams piliečiams tuoktis su užsieniečiais, o 1947 m. birželio 9 d. - dekretas dėl „atsakomybės už valstybės paslapčių iškėlimą į viešumą arba už susijusių su valstybės paslaptimis dokumentų pametimą". Labiausiai žinomas 1948 m. vasario 21 d. dekretas, pagal kurį „visi šnipai, trockininkai, diversantai, dešinieji, menševikai, eserai, anarchistai, nacionalistai, baltieji ir kiti antisovietiniai elementai, atlikę bausmę lageryje", turėjo būti „ištremti į Kolymos kraštą, į Novosibirsko ir Krasnojarsko sritis [...] ir į tolimus Kazachstano rajonus". Nuspręsdama verčiau neišleisti šių „antisovietinių elementų" iš akių, lagerių administracija dažniausiai be jokio kito proceso pratęsdavo dešimčiai metų bausmės laiką šimtams tūkstančių „58", nuteistų 1937-1938 metais.

Tą pačią 1948 m. vasario 21 d. Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas priėmė kitą dekretą, įsakantį ištremti iš Ukrainos SSR „visus asmenis, atsisakančius įvykdyti minimalų kolchozo „darbadienių" skaičių ir parazituojančius". 1948 m. birželio 2 d. šią priemonę imta taikyti visoje šalyje. Kadangi dauguma sunykusių kolchozų visai nepajėgė apmokėti už darbadienius, gausybė kolchozninkų per metus neįvykdydavo minimalaus administracijos reikalaujamo darbadienių skaičiaus. Taigi naujasis įstatymas galėjo būti pritaikytas milijonams žmonių. Suprasdama, kad griežtas „dekreto dėl parazitavimo" taikymas dar labiau dezorganizuotų gamybą, vietos valdžia taikė jį atlaidžiai, nuolat eidama į kompromisus. Vis dėlto vien 1948 m. buvo išvežta ir apgyvendinta paskirties vietose, esančiose NKVD komendantūrų žinioje, daugiau kaip 38 000 „parazitų". Visos šios represinės priemonės užtemdė simbolinį ir trumpalaikį mirties bausmės panaikinimą, paskelbtą 1947 m. gegužės 26 d. dekretu. 1950 m. sausio 12 d. mirties bausmė buvo sugrąžinta, kad būtų galima ja nubausti „Leningrado bylos" kaltinamuosius8.

Ketvirtajame dešimtmetyje perkeltųjų asmenų ir speckolonistų „teisės į sugrįžimą" problema buvo sprendžiama padrikai ir prieštaringai. Penktojo dešimtmečio pabaigoje ji buvo išspręsta radikaliai. Buvo nutarta, kad visos tautos, išvežtos 1941-1945 m., buvo išvežtos „visiems laikams". Taigi nebeliko problemos, ką daryti su pilnametystės sulaukusiais tremtinių vaikais: ir jie, ir jų palikuonys turėjo amžinai, t. y. ligi gyvos galvos, būti speckolonistais!

1948-1953 m. šių speckolonistų skaičius nepaliaujamai augo: 1946 m. pradžioje jų buvo 2 342 000, o 1953 m. sausį-jau 2 753 000. Tai buvo daugelio naujų trėmimo bangų rezultatas. 1948 m. gegužės 22-23 d. tebesipriešinančioje priverstinei kolektyvizacijai Lietuvoje NKVD surengė didžiules gaudynes, pavadintas „operacija Pavasaris". Per keturiasdešimt aštuonias valandas buvo suimti ir išvežti trisdešimt dviem ešelonais 36 932 vyrai, moterys ir vaikai. Visi buvo įtraukti į sąrašus kaip „banditai, nacionalistai ir šioms dviem kategorijoms priklausančių asmenų šeimų nariai". Po keturių ar penkių savaičių kelionės jie buvo paskirstyti įvairioms Rytų Sibiro komendantūroms ir įdarbinti miško kombinatuose, kur darbas buvo ypatingai sunkus. Vienoje NKVD pažymoje rašoma: „Lietuvių šeimos, pasiųstos kaip darbo jėga į Igarkos miško kombinatą Krasnojarsko srityje, išskirstytos po būstus, kurie netinka gyventi: stogai praleidžia vandenį, languose nėra stiklų, jokių baldų, jokios patalynės. Išvežtieji miega ant žemės, pasikloję samanų ir šieno. Dėl šitokio susigrūdimo ir higienos taisyklių nesilaikymo tarp speckolonistų jau būta šiltinės ir dizenterijos atvejų, kurie kartais baigdavosi mirtimi". Vien 1948 m. buvo išvežta apie 50 000 lietuvių, tapusių speckolonistais, o 30 000 išsiųsta į Gulago lagerius. Be to, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 21 259 lietuviai žuvo per „pacifikacijos operacijas", vykusias šioje respublikoje, kuri atkakliai priešinosi sovietizacijai ir kolektyvizacijai. 1948 m. pabaigoje, nepaisant vis stiprėjančio valdžios spaudimo, Baltijos šalyse tebuvo kolektyvizuota mažiau nei 4% žemės9.

1949 m. sovietinė vyriausybė nutarė pagreitinti Baltijos šalių sovietizacijos procesą ir „galutinai išrauti su šaknimis banditizmą ir nacionalizmą" šiose neseniai aneksuotose respublikose. Sausio 12 d. Ministrų taryba priėmė dekretą „Dėl ištrėmimo ir išvežimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSR buožių ir jų šeimų, nelegalioje padėtyje esančių banditų ir nacionalistų šeimų narių, nukautų ginkluotuose susidūrimuose banditų šeimų, nuteistų ar amnestuotų, bet ir toliau varančių priešišką veiklą banditų šeimų, taip pat banditų bendrininkų šeimų". Trėmimo operacijos vyko nuo 1949 m. kovo iki gegužės. Iš Pabaltijo į Sibirą buvo išvežta apie 95 000 žmonių. Tarp šitų „sovietinei santvarkai priešiškų ir pavojingų elementų", anot 1949 m. gegužės 18 d. Kruglovo raporto Stalinui, buvo 27 084 vaikai iki šešiolikos metų, 1785 mažamečiai vaikai be šeimos, 146 invalidai ir 2850 „iškaršusių senių"10. 1951 m. rugsėjį naujos gaudynės papildė tremtinių gretas maždaug 17 000 tariamų Pabaltijo buožių. 1940-1953 m. buvo ištremta daugiau nei 200 000 Pabaltijo gyventojų: apie 120 000 lietuvių, 50 000 latvių ir truputį daugiau kaip 30 000 estų11. Prie šių skaičių reikia pridėti daugiau kaip 75 000 pabaltijiečių, jau buvusių Gulage 1953 m. Iš jų 44 000 žmonių kalėjo „specialiuose" lageriuose, skirtuose pavojingiausiems politiniams kaliniams. Pabaltijiečiai sudarė penktadalį šių lagerių kontingento. Iš viso 10% suaugusių Pabaltijo gyventojų buvo arba tremtyje, arba lageriuose.

Tarp kitų neseniai į SSRS sudėtį jėga inkorporuotų tautybių buvo moldavai, taip pat priešinęsi sovietizacijai ir kolektyvizacijai. 1949 m. pabaigoje valdžia nutarė surengti didžiules gaudynes ir ištremti suimtus „priešiškus ir socialiai svetimus elementus". Operaciją kontroliavo Moldavijos komunistų partijos pirmasis sekretorius Leonidas lljičius Brežnevas, būsimasis SSRS komunistų partijos generalinis sekretorius. 1950 m. vasario 17 d. Stalinui išsiųstame Kruglovo raporte nurodoma, kad „visiems laikams" ištremti 94 792 moldavai, kurie bus apgyvendinti paskirties vietose kaip „speckolonistai". Jeigu tarsime, kad šių žmonių mirtingumo procentas pervežimo metu buvo toks pat kaip kitų tremiamųjų, gausime išvežtų  moldavų skaičių: maždaug 12 000, arba beveik 7% visų Moldavijos gyventojų. Iš kitų analogiškų 1949 m. operacijų galime paminėti 57 680 graikų, armėnų ir turkų ištrėmimą 1949 m. birželį nuo Juodosios juros pakrančių į Kazachstaną ir Altajų12.

Per visą penktojo dešimtmečio antrąją pusę specialių kolonistų kontingentą smarkiai papildė Ukrainoje paimti į nelaisvę UNO ir UPA partizanai. Nuo 1944 m. liepos iki 1949 m. gruodžio sovietų valdžia septynis kartus ragino sukilėlius sudėti ginklus, žadėdama jiems amnestiją, bet apčiuopiamų rezultatų nesulaukė. 1945-1947 m. Vakarų Ukrainos kaimus, „šalies gilumą", daugiausia kontroliavo sukilėliai, kuriuos palaikė valstiečiai, jokiu būdu nesusitaikantys su kolektyvizacija. Sukilėliai veikė Lenkijos ir Čekoslovakijos pasienyje, pereidami iš vienos valstybės į kitą, kad išvengtų persekiojimų. Apie to judėjimo svarbą ir mastą galima spręsti jau vien iš to fakto, jog 1947 m. gegužę sovietinė vyriausybė turėjo pasirašyti su Lenkija ir Čekoslovakija sutartį, kad būtų galima koordinuoti kovą su ukrainiečių „gaujomis". Pasirašius šią sutartį, Lenkijos vyriausybė perkėlė ukrainiečių kilmės gyventojus į Lenkijos šiaurės vakarus, šitaip iš sukilėlių atimdama jų natūralias bazes ir resursus13.

1946-1947 m. badas, privertęs dešimtis tūkstančių Rytų Ukrainos valstiečių bėgti į Vakarų Ukrainą, kur maisto stygius buvo ne toks opus, dar kurį laiką papildė sukilimą naujokais. Sprendžiant iš paskutinio amnestijos siūlymo, kurį 1949 m. gruodžio 30 d. pasirašė Ukrainos vidaus reikalų ministras, į „sukilėlių gaujas" ėjo ne tik valstiečiai. Šiame tekste prie banditų kategorijos priskiriami „jaunuoliai, pabėgę iš gamyklų, Doneco kasyklų ir pramoninių mokyklų". Vakarų Ukraina buvo galutinai „pacifikuota" tik 1950 m. pabaigoje, įgyvendinus priverstinę kolektyvizaciją, perkėlus ištisus kaimus, ištrėmus ar suėmus apie 300 000 žmonių. Pagal Vidaus reikalų ministerijos statistinius duomenis, 1944-1952 m. į Kazachstaną ir Sibirą buvo ištremta apie 172 000 „UNO ir UPA narių", dažnai kartu su šeimomis. Visi jie papildė speckolonistų gretas14.

„Įvairaus kontingento" trėmimai tęsėsi iki Stalino mirties. 1951-1952 m. per smulkias operacijas buvo išvežti 11 685 mingrelai ir 4707 Gruzijoje gyvenę iraniečiai, 4365 jehovos liudytojai, 4431 Vakarų Baltarusijos buožės, 1445 Vakarų Ukrainos buožės, 1415 Pskovo rajono buožių, 995 žmonės, priklausą „Tikrų krikščionių stačiatikių" sektai, 2795 Tadžikistano basmačiai ir 591 „valkata". Šie „įvairūs kontingentai" (pagal Vidaus reikalų ministerijos klasifikaciją) nuo įvairių tremtimi „nubaustų" tautų skyrėsi tik tuo, kad būdavo išvežami ne „visiems laikams", o dešimčiai ar dvidešimčiai metų.

Kaip liudija neseniai aikštėn iškelti Gulago archyvai, šeštojo dešimtmečio pradžią ženklina konclagerinės sistemos apogėjus (dar niekada darbo lageriuose nebuvo tiek kalinių, o „kolonizacijos kaimuose" - tiek speckolonistų) ir kartu beprecedentinė šios sistemos krizė.

1953 m. pradžioje Gulage buvo apie 2 750 000 kalinių, išskirstytų į trejopas institucijas:

- Maždaug 500 „darbo kolonijų", kurių buvo kiekviename rajone. Kiekvienoje vidutiniškai būdavo po tūkstantį-tris tūkstančius kalinių. Dažniausiai tai buvo kriminaliniai nusikaltėliai; pusė jų buvo gavę mažiau nei po penkerius metus.

- Šešiasdešimt didelių kalinimo kompleksų, „darbo stovyklos", išsidėsčiusios daugiausia šiauriniuose ir rytiniuose šalies rajonuose. Kiekvienoje būdavo dešimtys tūkstančių kalinių: kriminalinių nusikaltėlių ir politinių; dauguma jų buvo nuteisti kalėti daugiau nei po dešimt metų.

- Penkiolika „specialaus režimo lagerių", įsteigtų pagal slaptą Vidaus reikalų ministerijos instrukciją, pažymėtą 1948 m. vasario 7 d. data. Tuose lageriuose buvo kalinami tik politiniai, laikomi „itin pavojingais", t. y. apie 200 000 žmonių15.

Milžinišką konclagerinį pasaulį sudarė 2 750 000 kalinių, prie kurių reikia pridėti dar 2 750 000 speckolonistų, pavaldžių kitai Gulago valdybai. Ši sistema kėlė rimtų organizacinių ir priežiūros, taip pat ir ekonominio rentabilumo problemų. 1951 m. vidaus reikalų ministras generolas Kruglovas, nerimaudamas dėl to, kad lagerinės darbo jėgos našumas nuolat mažėja, pradėjo plačią Gulago inspekcijos kampaniją. Išsiuntinėtos į vietas komisijos rado ten labai įtemptą padėtį.

Tokia padėtis, žinoma, pirmiausia susidarė „specialaus režimo lageriuose", kur pradedant 1945 m. atvykę „politiniai" - Ukrainos ir Pabaltijo „nacionalistai", turintys partizaninio karo patirtį, „svetimi elementai" iš naujai inkorporuotų kraštų, tikri ar tariami „kolaborantai" ir kiti „tėvynės išdavikai" - buvo kur kas ryžtingesni nei ketvirtajame dešimtmetyje įkalinti „liaudies priešai", buvę partijos kadrai, įsitikinę, kad jie suimti ir internuoti per kažkokią baisią klaidą. Nuteisti 20-25 metams, neturėdami vilties anksčiau išeiti į laisvę, tie kaliniai neturėjo ką prarasti. Be to, izoliavimas specialaus režimo lageriuose išgelbėjo juos nuo kasdienių susidūrimų su kriminaliniais kaliniais, o kaip pabrėžė Aleksandras Solženicynas, pagrindinė kliūtis kalinių solidarumui buvo kasdieniai politinių kalinių ir kriminalinių nusikaltėlių kontaktai. Panaikinus šią kliūtį, specialūs lageriai tuojau pat tapo pasipriešinimo ir sukilimo prieš režimą židiniais. Ypač aktyvūs buvo ukrainiečių ir pabaltijiečių tinklai, susiformavę dar partizaniniame pogrindyje. Padaugėjo atsisakymų dirbti, bado streikų, grupinių pabėgimų, riaušių. Dar neišsamūs tyrinėjimai liudija, kad vien 1950-1952 m. būta šešiolikos didelių sukilimų ir riaušių, kur kaskart dalyvavo šimtai kalinių16.

1951 m. „Kruglovo inspekcijos" atskleidė padėties pablogėjimą ir „paprastuose" lageriuose. Tai pasireiškė „bendru drausmės smukimu". Kaliniams „atsisakant dirbti", 1951 m. buvo prarastas vienas milijonas darbadienių. Kartu augo nusikalstamumas lagerių viduje, daugėjo incidentų tarp kalinių ir prižiūrėtojų, smuko kalinių darbo našumas. Administracijos teigimu, tokia situacija susidarė daugiausia dėl besirungiančių tarpusavyje kalinių gaujų susidūrimo: „tikri vagys" („vory v zakone") atsisakinėjo dirbti, gerbdami „savą tvarką", o „kalės" („suki") paklusdavo lagerio reglamentui. Besidauginančios grupuotės ir jų kivirčai žlugdė drausmę ir kėlė „netvarką". Dabar lageriuose būdavo dažniau mirštama nuo peilio smūgio, o ne nuo ligos ar bado. 1952 m. sausį Maskvoje vykusi atsakingų Gulago pareigūnų konferencija pripažino, kad „administracija, ligi šiol mokėjusi sumaniai pasinaudoti prieštaravimais tarp įvairių kalinių grupių, dabar praranda vidinių procesų kontrolę. [...] Kai kuriuose lageriuose grupuotės perima vidaus tvarką į savo rankas". Norėdama išsklaidyti grupes ir grupuotes, administracija buvo priversta nuolat perkėlinėti kalinius, pertvarkinėti įvairius didžiulių kalinimo kompleksų sektorius, dažnai pergrupuodama nuo 40 iki 60 tūkstančių kalinių17.

Tačiau daugybė inspekcijos raportų, surašytų 1951-1952 m., be grupuočių problemos, kurios mastas vertas dėmesio, pabrėžia būtinumą visiškai pertvarkyti kalinimo ir gamybines struktūras, o ypač - būtinumą smarkiai sumažinti kontingentą.

Pvz., pulkininkas Zverevas, atsakingas už didelę Norilsko konclagerių sistemą, kurioje buvo 69 000 kalinių, savo raporte, rašytame 1952 m. sausį Gulago viršininkui generolui Dolgichui, siūlė imtis tokių priemonių:

1. Izoliuoti grupuočių narius. „Tačiau, - patikslino Zverevas, -kadangi vienoje ar kitoje (iš dviejų grupuočių) aktyviai dalyvauja daugybė kalinių, [...] mes pajėgiame izoliuoti tik vadeivas, ir tai ne visuomet".

2. Likviduoti didžiules gamybos zonas, kur be konvojaus dirba dešimtys tūkstančių kalinių, priklausančių besirungiančioms grupuotėms.

3. Sudaryti mažesnius gamybos vienetus, kad būtų galima pagerinti kalinių priežiūrą.

4. Padidinti prižiūrėtojų skaičių. „Tačiau, - pridūrė Zverevas, -neįmanoma organizuoti reikiamo lygio priežiūrą, nes trūksta 50% personalo".

5. Atskirti kalinius nuo laisvų darbininkų gamybos vietose. „Tačiau technologijos ryšiai tarp įvairių Norilsko kombinato įmonių, būtinumas užtikrinti nuolatinę gamybą, aštrios gyvenamojo ploto problemos neleidžia patenkinamai atskirti kalinių nuo laisvų darbininkų. [...] Darbo našumo ir gamybos proceso darnos problema galėtų būti išspręsta tik pirma laiko paleidus į laisvę 15 000 kalinių, kurie būtų priversti likti vietoje"18.

Tuometinėmis aplinkybėmis paskutinis Zverevo pasiūlymas buvo ne toks jau netinkamas. 1951 m. sausį vidaus reikalų ministras Kruglovas paprašė Beriją pirma laiko paleisti į laisvę 6000 kalinių. Jie turėjo būti nusiųsti kaip laisvi darbininkai į didžiulę Stalingrado hidroelektrinės statybą, kur vargo daugiau kaip 25 000 kalinių -regis, be naudos. Šeštojo dešimtmečio pradžioje priešlaikinis paleidimas į laisvę, ypač kvalifikuotų darbininkų, buvo gana dažnas dalykas. Čia pagrindinis klausimas - hipertrofuotos konclagerinės sistemos ekonominis rentabilumas.

Susidūrus su nepaprastai išaugusiu ir ne taip lengvai kaip seniau valdomu kontingentu, su darbo organizavimo ir priežiūros problemomis, - Gulago personalą sudarė beveik 208 000 žmonių, -milžiniškai administracinei mašinai buvo vis sunkiau demaskuoti tuftą - falsifikuotą apskaitą, apskritai gamybos ir darbo broką - ir užtikrinti vis labiau abejotiną rentabilumą. Norėdama išspręsti šią amžiną problemą, administracija galėjo rinktis tik kurią nors iš dviejų išeičių: arba maksimaliai eksploatuoti kalinių darbo jėgą, nepaisydama žmonių netekimo, arba naudoti tą darbo jėgą racionaliau, prailginant jos egzistavimą. Iki 1948 m. vyravo pirmasis sprendimas. Baigiantis penktajam dešimtmečiui, režimas suvokė, kaip karo nualintoje šalyje trūksta darbo jėgos, ir lagerių vyresnybė ėmė eksploatuoti kalinius „ekonomiškiau". Mėginant stimuliuoti darbo našumą, buvo įvestos premijos ir „atlyginimai"; tiems, kurie sugebėdavo įvykdyti normas, buvo didinamas maisto davinys. Metinis mirtingumas nukrito iki 2-3%. Tačiau ši „reforma" greit atsimušė į konclagerinio pasaulio realijas ir įstrigo.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje gamybinėms infrastruktūroms buvo jau apie dvidešimt metų. Jos nebuvo gavusios jokių naujų investicijų. Didžiuliai kalinimo vienetai, kuriuose telkėsi dešimtys tūkstančių kalinių, įsteigti ankstesniais metais tam, kad ateityje ekstensyviai naudotų darbo jėgą, buvo sunkiasvorės struktūros, kurias sunku reformuoti, nors 1949-1952 m. daug kartų bandyta suskaidyti jas į smulkesnius gamybos vienetus. Kaliniams dalijami menkučiai atlyginimai, vos keli šimtai rublių per metus, t. y. penkiolika-dvidešimt kartų mažiau už vidutinį laisvo darbininko atlyginimą, nelabai stimuliavo darbo našumą, kai vis daugiau kalinių atsisakinėjo dirbti, jungėsi į gaujas ir reikalavo vis stipresnės priežiūros. Trumpai tariant, ar geriau apmokamas, ar geriau prižiūrimas, kalinys, tiek tas, kuris pakluso administracijos diktuojamoms taisyklėms, tiek užsispyrėlis, verčiau paklūstąs „klano įstatymui", kainavo vis brangiau.

Visi daliniai duomenys iš 1951-1952 m. inspekcijos raportų teigia tą patį: Gulagas darėsi kaskart sunkiau valdoma mašina. Beje, paskutinės didžiosios stalininės statybos, kur buvo plačiai naudojama kalinių darbo jėga (Kuibyševo ir Stalingrado hidroelektrinės, Turkmėnistano ir Volgos-Dono kanalai), smarkiai vėlavo. Kad paspartintų darbus, valdžia turėjo perkelti ten daug laisvai samdomų darbininkų ar pirma laiko paleisti į laisvę pavyzdingiausius kalinius19.

Gulago krizė naujai nušviečia amnestiją, pritaikytą 1 200 000 kalinių. Berija paskelbė ją 1953 m. kovo 27 d., praėjus vos trims savaitėms po Stalino mirties. Kandidatai į Stalino paveldą buvo priversti paskelbti šią dalinę amnestiją ne tik dėl politinių, bet ir dėl ekonominių priežasčių: jie žinojo, kokius milžiniškus sunkumus kelia perpildyto ir vis mažiau „rentabilaus" Gulago valdymas. Bet kai lagerių administracija prašė „sumažinti" kalinių kontingentą, sentąs ir stiprėjančios paranojos apimtas Stalinas planavo naują didelį valymą, antrą Didįjį terorą. Slogioje stalinizmo pabaigos atmosferoje „prieštaravimų" daugėjo...

1  E. Zubkova, Obščestvo i reformy, 1945-1946, M., 1993, p. 16-44.

2  V. F. Zima, Poslevojennoje obščestvo. Prestupnost i golod, 1946-1947, Otečestvennaja Istorija, 1995, Nr. 5, p. 45-58.

3  V. P. Popov, Golod i gosudarstvennaja politika, 1946-1947, Otečestvennyje Archi-vy, 1992, Nr. 6, p. 36-60; N. Werth, G. Moullec, op. cit., p. 162-165.

4  V. P. Popov, Gosudarstvennyj terror..., art. cit., p. 27.

5  V. Zemskov, Gulag, art. cit., p. 10-11.

6  V. P. Popov, Gosudarstvennyj terror..., art. cit., p. 27.

7  V. Zemskov, Gulag, art. cit., p. 11.

8  V. F. Zima, art. cit., p. 45-58; E. Zubkova, op. cit., p. 63-69.

9  J.-J. Marie, op. cit., p. 124.

10 Ibid., p. 122-126.

11 N. F. Bugaj, L. Berija - j. Stalinu..., op. cit., p. 232.

12 VI. Caranov, O likvidacii kulačestva v Moldavii lėtom 1949, Otečestvennaja Istorija, 1996, Nr. 2, p. 71-79; Marie, op. cit., p. 127-128.

13 Y. Bilinsky, The Second Soviet Republic: the Ukraine after World War II, New Brunsvvick, 1960, p. 132-135.

14 Deportaciji narodov SSSR, op. cit., p. 160.

15 CARF, 9414/1 s/1391-1392.

16 M. Craveri, N. Formozov, La rèsistance au Coulag. Grèves, rėvoltes, évasions dans les camps de travail sovétiques de 1920 ė 1956, Communisme, Nr. 42-43-44 (1995), p. 197-209.

17 GARF, 9414/1 s/51 3/185.

18 GARF, 9414/1s/642/60-91; N. Werth, L'Ensemble concentrationnaire de Norilsk en 1951, XX siècle, Nr. 47, juillet-septembre 1994, p. 88-100.

19 M. Craveri, O. Khlevniouk, Krizis ekonomiki MVD, Caliiers du Monde russe, vol. XXXVI (1-2), 1995, p. 179-190,