6. Nuo paliaubų iki „didžiojo persilaužimo"

Konfliktai tarp režimo ir visuomenės aprimo beveik penkeriems metams, nuo 1923 m. pradžios iki 1927 m. pabaigos. Kova dėl aukščiausio valdžios posto po Lenino mirties (jis mirė 1924 m. sausio 24 d., bet jau nuo 1923 m. kovo, po trečio apopleksijos priepuolio, buvo visiškai nušalintas nuo bet kokios politinės veiklos) prikaustė bolševikų vadovų dėmesį ir pareikalavo iš jų didelio politinio aktyvumo. O visuomenė bandė per tuos kelerius metus užgydyti savo žaizdas.

Šiuo atokvėpiu valstietija, sudaranti 85% visų Rusijos gyventojų, pamėgino atkurti mainų ryšius, prekiauti savo darbo vaisiais ir gyventi, anot didžiojo rusų valstietijos istoriko Michaelio Confino, taip, „lyg valstietiškoji utopija realiai egzistuotų". Ta „valstietiškoji utopija", kurią bolševikai labai dažnai vadino eserovščina (tiksliausias šio termino vertimas, ko gero, būtų „socialistų revoliucionierių mentalitetas"), rėmėsi keturiais principais, kurie dešimtmečiais sudarė visų valstietiškų programų pagrindą: galas stambiajai žemvaldystei, žemės dalybos priklausomai nuo šeimos narių skaičiaus; laisvė nevaržomai disponuoti savo darbo vaisiais ir prekybos laisvė; valstiečių savivalda, atstovaujama tradicinės kaimo bendruomenės; išorinės bolševikų valstybės valdžios apribojimas paprasčiausia jos forma: vienas kaimo sovietas keliems kaimams ir viena pirminė komunistų partijos organizacija - viename kaime iš šimto!

Valdžios tik iš dalies pripažintas, laikinai toleruojamas kaip „atsilikimo" ženklas valstietiškos daugumos šalyje, rinkos mechanizmas vėl ėmė veikti, nors 1914-1922 m. buvo visiškai sulaužytas.

Tučtuojau atsinaujino sezoninė migracija į miestus, kuri buvo toks dažnas reiškinys carizmo laikais; kadangi valstybinė pramonė neskyrė pakankamo dėmesio plataus vartojimo prekių sektoriui, atsigavo kaimo amatai; nederlius ir badas dabar pasitaikydavo rečiau, ir valstiečiai vėl ėmė valgyti iki soties.

Tačiau tariamoji šių kelerių metų ramybė neturėtų mums užglostyti įtampos, tebetvyrojusios tarp režimo ir visuomenės; visuomenė nepamiršo prievartos ir smurto, kurių auka ji buvo. Kaip ir anksčiau, netrūko priežasčių valstiečių nepasitenkinimui1. Žemės ūkio produktų kainos buvo per mažos, pramonės gaminiai - per brangūs, be to, jų nepakako, o mokesčiai pernelyg spaudė. Valstiečiai jautėsi esą antrarūšiai piliečiai palyginti su miestiečiais ir ypač su darbininkais, kurie dažnai buvo laikomi privilegijuota klase. Ypač valstiečiai skundėsi begaliniais sovietinės santvarkos atstovų, išėjusių „karinio komunizmo" mokyklą, piktnaudžiavimais. Valstiečiai buvo palikti nežabotai vietinės valdžios, paveldėjusios senas rusiškas tradicijas ir kartu teroristinę ankstesnių metų praktiką, savivalei. „Teismų, administracijos ir policijos aparatai visiškai sugadinti visuotinio girtuokliavimo, kasdieninio kyšininkavimo, [...] biurokratizmo ir šiurkštaus elgesio su valstiečių masėmis", - pripažino 1925 m. pabaigoje ilgas politinės policijos raportas apie „Socialistinės teisėtvarkos būklę kaime"2.

Smerkdami smarkiausius sovietų valdžios atstovų piktnaudžiavimus, dauguma bolševikų vadovų tebežiūrėjo į kaimą kaip į pavojingą tena incognita, kaip į „aplinką, kurioje knibžda buožės, eserai, popai, buvę dvarininkai, dar nelikviduoti", anot vaizdingo Tulos srities politinės policijos viršininko posakio, pavartoto jo pranešime3.

Kaip liudija CPU informacijos skyriaus dokumentai, darbininkija taip pat tebebuvo valdžios priežiūroje. Tai buvo visuomenės dalis, išgyvenanti esminį pertvarkymą po karo, revoliucijos ir pilietinio karo metų. Bolševikai visada įtarė, kad darbininkai palaiko ryšį su priešiškai nusiteikusiu kaimo pasauliu. Informatoriai, kurių kiekvienoje įmonėje netrūko, perduodavo žinias apie netinkamas kalbas ir poelgius, apie „valstietiškas nuotaikas", kuriomis būdavo persiėmę darbininkai, grįžę į miestą po atostogų, praleistų besidarbuojant laukuose. Policijos raportuose darbininkija skirstoma į „priešiškus elementus", paveiktus kontrrevoliucinių grupuočių įtakos, į „politiškai atsilikusius elementus", dažniausiai atvykusius iš kaimo, ir į „politiškai sąmoningus". Darbo nutraukimai ir streikai, tais didelio nedarbo ir šiek tiek pagerėjusio gyvenimo (tiems, kas turėjo darbą) metais gana negausūs, buvo rūpestingai analizuojami, o kurstytojai suimami.

Kaip rodo politinės policijos vidaus dokumentai, šiandien iš dalies prieinami, po kelerių neregėto plėtimosi metų šią instituciją ištiko sunkumai, o jų priežastis ta, kad bolševikai, voliuntaristiškai pertvarkydami visuomenę, padarė pertrauką. 1924-1926 m. Dzeržinskiui teko netgi smarkiai susiremti su kai kuriais vadovais, maniusiais, kad reikia gerokai sumažinti politinės policijos personalą, nes jai sumažėję darbo! Pirmą ir vienintelį kartą per visus metus, praėjusius nuo jos įkūrimo ligi 1953 m., politinės policijos skaičius sumažėjo, ir net gerokai. 1921 m. ČK turėjo apie 105 000 civilių darbuotojų ir beveik 180 000 kariškių, priklausančių įvairiems specialiems daliniams, įskaitant pasieniečius, geležinkeliams priskirtas ČK pajėgas ir apsaugos kariuomenę. 1925 m. jos kadrus tesudarė maždaug 26 000 civilių ir 63 000 kariškių. Prie jų dar reikia pridėti apie 30 000 informatorių. Kiek jų buvo 1921 m., dėl dabartinės dokumentų būklės nežinoma4. 1924 m. gruodį Nikolajus Bucharinas rašė Feliksui Dzeržinskiui: „Aš manau, kad mums reikia greičiau pereiti prie „liberalesnės" sovietų valdžios formos: mažiau represijų, daugiau teisėtumo, daugiau diskusijų, daugiau vietinės valdžios (žinoma, vadovaujant partijai) ir t.t."5

Po kelių mėnesių, 1925 m. gegužės 1 d., Revoliucinio tribunolo pirmininkas Nikolajus Krylenka, vadovavęs teisminiam maskaradui eserų procese, nusiuntė Politbiurui ilgą notą, kurioje kritikavo GPU piktnaudžiavimus. Anot Krylenkos, jie pranoko teises, kurias tai institucijai suteikė įstatymas. Iš tikrųjų, daugelis 1922-1923 m. priimtų dekretų apribojo GPU kompetenciją šnipinėjimo, banditizmo, pinigų padirbinėjimo ir „kontrrevoliucijos" bylomis. GPU buvo vienintelis teisėjas šių nusikaltimų atvejais, ir speciali Kolegija galėjo skelbti įvairius nuosprendžius: ištremti, išsiųsti gyventi valdžios priežiūroje (įvairiam laikui, bet ne ilgiau kaip trejiems metams), įkalinti konclageryje ar net nubausti mirtimi. 1924 m. GPU buvo pradėjusi 62 000 bylų, iš kurių truputį daugiau kaip 52 000 buvo perduota paprastiems teismams. Specialiai GPU jurisdikcijai liko daugiau kaip 9000 bylų - nemaža, turint galvoje stabilią politinę konjunktūrą. Priminęs visa tai, Nikolajus Krylenka pabaigoje rašė:

„Ištremti ir išsiųsti gyventi Sibiro glūdumoje be jokių santaupų žmonės gyvena pasibaisėtinose sąlygose. Ten siunčiami tiek aštuoniolikos devyniolikos metų jaunuoliai, tiek septyniasdešimtmečiai seniai, ypač dvasininkai ir senos moterys, „priklausančios socialiai pavojingoms klasėms".

Taigi Krylenka siūlė laikyti „kontrrevoliucionieriais" tik asmenis, pripažintus „politinių partijų, atstovaujančių buržuazijos interesams", nariais. Šitaip galima būtų išvengti „klaidingos ir neteisėtos šio termino interpretacijos, įprastos GPU tarnyboms"6

Atsižvelgdami į šią kritiką, Dzeržinskis ir jo pavaduotojai nepraleisdavo progos pateikti aukščiausiems partijos vadovams, o ypač Stalinui, panikieriškus raportus apie rimtas vidaus problemas, apie gresiančias diversijas, kurias organizuojančios Lenkija, Baltijos valstybės, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Japonija. Pagal raportą apie GPU veiklą 1924 metais, politinė policija:

- suėmė 11 453 „banditus", iš kurių 1858 buvo tučtuojau sušaudyti;

- sulaikė 926 užsieniečius (iš jų 357 buvo ištremti) ir 1542 „šnipus";

- užbėgo už akių „baltagvardiečių sukilimui" Kryme (šių įvykių metu 132 žmonės nubausti mirtimi);

- įvykdė 81 „operaciją" prieš anarchistų grupes; „operacijų" rezultatas - 266 areštai;

- „likvidavo" 14 menševikų organizacijų (540 areštų), 6 dešiniųjų eserų organizacijas (152 areštai), 7 kairiųjų eserų organizacijas (52 areštai), 117 „įvairių inteligentijos" organizacijų (1360 areštų), 24 „monarchistų" organizacijas (1245 areštai), 85 „klerikalines" ir „sektantiškas" organizacijas (1765 areštai), 675 „buožių grupuotes" (1148 areštai);

- per dvi stambias operacijas, 1924 m. vasarį ir 1924 m. liepą, ištrėmė iš Maskvos ir Leningrado apie 4500 „vagių", „recidyvistų" ir „nepmanų" (komersantų ir smulkių privatininkų);

- įvedė „individualią priežiūrą" 18 200 „socialiai pavojingų" asmenų;

- stebėjo 15 501 įmonę ir įstaigą;

- perskaitė 5 078 174 laiškus ir kitokią korespondenciją 7.

Kiek galima pasitikėti šiais duomenimis, kurių skrupulingas tikslumas atrodytų biurokratiškai juokingas, jeigu jie reikštų ne tokius kraupius dalykus? Jie buvo įtraukti į GPU biudžeto projektą 1925 metams ir turėjo įrodyti, kad. politinė policija nesnaudžia, turėdama omeny įvairiapusišką išorinę grėsmę, ir todėl yra verta jai skiriamų fondų. Tačiau dėl to tie duomenys nė kiek nepraranda savo vertės istoriko akyse, nes atskleidžia laikinai nebe tokio aktyvaus, bet vis dar operatyvinio tinklo nuolatinius metodus ir potencialius priešus.

Nepaisant biudžeto apkarpymų ir šiokios tokios kritikos, pareikštos nenuoseklių bolševizmo vadovų, griežtėjanti baudžiamųjų įstatymų leidyba galėjo tik skatinti CPU aktyvumą. Iš tiesų, „Pagrindiniai SSRS baudžiamųjų įstatymų leidybos principai", priimti 1924 m. spalio 31 d., kaip ir naujas Baudžiamasis kodeksas, žymiai praplėtė kontrrevoliucinio nusikaltimo apibrėžimą ir kodifikavo „socialiai pavojingo asmens" sąvoką. Kontrrevoliuciniams nusikaltimams įstatymas priskyrė bet kokią veiklą, kuri, tiesiogiai nesiekdama nuversti ar susilpninti sovietų valdžią, savaime „kėsinasi į politinius ar ekonominius proletarinės revoliucijos iškovojimus", o „teisės pažeidėjas tai supranta". Šitaip įstatymas sankcionavo ne tik tiesioginius, bet ir galimus ar netiesioginius ketinimus.

Be to, „socialiai pavojingu" buvo pripažintas „bet koks asmuo, įvykdęs visuomenei pavojingą veiksmą, arba asmuo, kurio santykiai su nusikalstamais sluoksniais sudaro pavojų visuomenei, arba asmuo, kurio ankstesnė veikla sudaro pavojų visuomenei". Asmenys, kuriems tiko šitie labai platūs kriterijai, galėjo būti nuteisti net be jokios kaltės. Buvo aiškiai nurodyta, kad „Teismas gali taikyti visuomenės apsaugos priemones prieš asmenis, kurie pripažinti socialiai pavojingais, arba už tai, kad jie įvykdė tam tikrą įstatymo pažeidimą, arba tuo atveju, jeigu asmenys, patraukti atsakomybėn apkaltinus juos įvykdytu tam tikru įstatymo pažeidimu, Teismo bus pripažinti nekaltais, tačiau socialiai pavojingais". Visos tos dispozicijos, kodifikuotos 1926 m., tarp kurių buvo ir garsusis Baudžiamojo kodekso 58-asis straipsnis su keturiolika pastraipų, apibūdinąs kontrrevoliucinius nusikaltimus, stiprino įstatyminį teroro pagrindimą8. 1926 m. gegužės 4 d. Dzeržinskis nusiuntė savo pavaduotojui Jagodai laišką, kuriame dėstė plačią „kovos su spekuliacija" programą, akivaizdžiai nurodančią nepo ribas ir „pilietinio karo suformuoto mąstymo" liekanas, būdingas aukščiausiems bolševikų vadovams:

„Kova su „spekuliacija" šiandien įgauna ypatingą reikšmę... Būtina išvalyti iš Maskvos parazitinius elementus ir spekuliantus. Aš paprašiau Pauker surinkti man visą turimą dokumentaciją apie Maskvos gyventojų suregistravimą šiuo požiūriu. Kol kas aš dar nieko iš jos negavau. Ar jūs nemanote, kad CPU reikėtų įsteigti specialų kolonizacijos skyrių, kuris būtų finansuojamas iš specialaus fondo, gaunančio lėšų iš konfiskacijų...?! Reikia apgyvendinti tuos parazitinius mūsų miestų elementus (šalinamus iš miestų kartu su šeimomis) atšiauriose mūsų šalies zonose, ir atlikti tai pagal iš anksto sudarytą ir vyriausybės patvirtintą planą. Mes privalome bet kuria kaina išvalyti iš mūsų miestų šimtus tūkstančių juose klestinčių spekuliantų ir parazitų... Tie parazitai mus ryte ryja. Per juos nėra prekių valstiečiams, per juos kainos kyla, o mūsų rublio vertė krinta.

GPU privalo imtis šios problemos kuo energingiausiai"9.

Buvo ir kitų specifinių sovietinės baudžiamosios sistemos bruožų. Pavyzdžiui, dvi skirtingos patraukimo atsakomybėn už įvykdytą nusikaltimą sistemos: viena - teisminė, kita - administracinė; ir dvi kalinimo vietų sistemos: vieną tvarkė Vidaus reikalų komisariatas, kitą - GPU. Šalia tradicinių kalėjimų, kur buvo uždaromi po „eilinės" teismo procedūros nuteisti asmenys, veikė GPU pavaldi lagerių sistema, kur buvo įkalinami asmenys, nuteisti specialių politinės policijos teisminių organų už kurį nors šios institucijos žinioje esantį nusikaltimą: kontrrevoliuciją (bet kokia forma), stambų banditizmą, pinigų padirbinėjimą ir/ar platinimą, nusižengimus, įvykdytus politinės policijos narių.

1922 m. vyriausybė pasiūlė GPU įrengti didžiulį lagerį Solovkų salyne, kurį sudarė penkios salos Baltojoje jūroje, netoli Archangelsko. Pagrindinėje saloje buvo vienas didžiausių rusų Stačiatikių Bažnyčios vienuolynų. Išvijusi iš ten vienuolius, CPU organizavo salyne lagerių sistemą, sutrumpintai vadinamą SLON (Soloveckij lager osobogo naznačenija - Solovkų specialios paskirties lageris). Pirmasis kalinių kontingentas atvyko į Solovkus iš Cholmogorų ir Pertaminsko lagerių 1923 m. liepos pradžioje. Tų pačių metų pabaigoje ten jau buvo 4000 kalinių, 1927 m. - 15 000, o 1928 m. pabaigoje - apie 38 000.

Viena specifinių Solovkų lagerių sistemos ypatybių buvo jos savivalda. Išskyrus viršininką ir kelis atsakingus darbuotojus, visus kitus lagerio postus užėmė kaliniai. Daugumą jų sudarė buvusieji politinės policijos bendradarbiai, nuteisti už itin rimtus piktnaudžiavimus ar teisės pažeidimus. Tokio tipo asmenų rankose savivalda buvo ne kas kita, o absoliuti savivalė, labai greit pabloginusi tą kone privilegijuotą padėtį, kuri buvo daugiausia paveldėta iš carizmo ir kuria naudojosi politinio kalinio statusą gavę kaliniai. Nepo laikais GPU administracija skirstė kalinius į tris kategorijas.

Pirmąją kategoriją sudarė politiniai kaliniai, t. y. tik buvusių menševikų, eserų ir anarchistų partijų nariai; 1921 m. šie kaliniai privertė Dzeržinskį, kuris pats ilgai carizmo laikais buvo politinis kalinys ir beveik dešimt metų praleido kalėjime ar ištremtyje, suteikti jiems gana švelnų politinių kalinių režimą: jie gaudavo geresnį maistą, vadinamąjį „politinį davinį", galėdavo turėti po keletą asmeninių reikmenų, parsisiųsdinti laikraščių ir žurnalų. Jie gyveno bendruomenėje ir atiduodavo bendram naudojimui viską, ką turėjo. Svarbiausia - jie buvo laisvi nuo bet kokių priverčiamųjų darbų. Šis privilegijuotas statusas buvo panaikintas trečiojo dešimtmečio pabaigoje (1928-1929 m.).

Antrajai kategorijai, kuri buvo gausiausia, priklausė „kontrrevoliucionieriai": kitų politinių partijų nariai, ne socialistai ir ne anarchistai; dvasininkai, buvę caro armijos karininkai, buvę valdininkai, kazokai, Kronštato ir Tambovo sukilimų dalyviai, taip pat visi kiti asmenys, nuteisti pagal Baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį.

Trečiąją kategoriją sudarė CPU nuteisti kriminaliniai nusikaltėliai (banditai, pinigų padirbinėtojai) ir buvę čekistai, savosios institucijos nuteisti už įvairius nusikaltimus ir nusižengimus. Kontrrevoliucionieriai, priversti gyventi kartu su lageryje šeimininkaujančiais kriminaliniais nusikaltėliais, turėjo kęsti visišką savivalę, badą, žiemą baisų šaltį. Vasarą juos neapsakomai kankino uodai. Beje, vienas labiausiai paplitusių kankinimo būdų buvo pririšti nuogai išrengtus kalinius miške, kur juos bemat apnikdavo pikti uodai, spiečiais zujantys šiose šiaurės salose tarp ežerų. Rašytojas Varlamas Šalamovas, vienas garsiausių Solovkų kalinių, prisimena, kad jeigu reikėdavo pereiti iš vieno lagerio sektoriaus į kitą, kaliniai reikalaudavo surišti jiems rankas už nugaros ir būtinai pažymėti tai lagerio žurnale: „Tai buvo vienintelis būdas kaliniams apsisaugoti nuo lakoniškos formuluotės: „nudėtas bandant pabėgti"10.

Solovkų lageriuose buvo iš tikrųjų įgyvendinta priverčiamųjų darbų sistema, kuri pilietinio karo metais buvo tik improvizacijos stadijoje, o 1929 m. neregėtai žaibiškai išplito. Iki 1925 m. kaliniai dirbdavo įvairius darbus pačiuose lageriuose. Tai buvo gana neproduktyvu. Pradedant 1926 m., administracija nutarė sudaryti gamybos sutartis su tam tikru skaičiumi valstybinių organizacijų ir „racionaliau" panaudoti priverčiamuosius darbus. Jie tapo pelno šaltiniu, o ne „perauklėjimo priemone", kaip teigė pirmųjų „pataisos darbų" stovyklų, įsteigtų 1919-1920 m., ideologija. Reorganizuoti ir pakeitę santrumpą SLON į USLON (Upravlenije severnych lagerei osobogo naznačenija - Specialios paskirties šiaurės lagerių valdyba), Solovkų lageriai pasklido po žemyną. Pirmiausia jie įsikūrė Baltosios jūros pakrantėje. 1926-1927 m. buvo įsteigti nauji lageriai prie Pečioros žiočių, Kemėje ir kitose atšiauraus pajūrio vietose, kur plytėjo neįžengiami miškai, šimtus kilometrų besidriekią į šalies gilumą. Kaliniai privalėjo įvykdyti konkrečią gamybos programą. Daugiausia jie dirbo miško kirtimo darbus. Sparčiai augančios gamybos programos greit pareikalavo vis didesnio kalinių skaičiaus. Todėl 1929 m. birželį teko įgyvendinti esminę kalinimo sistemos reformą: perkelti visus ilgiau kaip trejiems metams nuteistus kalinius iš kalėjimų į „darbo stovyklas". Ši priemonė sudarė „darbo stovyklų" sistemai sąlygas milžiniškai išsiplėsti. Būdamos eksperimentinė priverčiamųjų darbų laboratorija, „specialiosios" Solovkų archipelago „stovyklos" iš tiesų buvo kito archipelago prototipas - milžiniško archipelago, kuris atitiko ištisą žemyną užimančios valstybės mastą ir žinomas kaip Gulago archipelagas.

Įprasta GPU veikla, kurios rezultatas būdavo keli tūkstančiai nuosprendžių per metus, pasmerkdavo nuteistuosius arba atlikti bausmę lageriuose, arba išgyventi skirtą laikotarpį skirtoje vietoje valdžios priežiūroje. Bet tai nereiškė, kad GPU nevykdė specifinių plataus masto represinių operacijų. 1923-1927, ramiais nepo metais, masiškiausios ir žiauriausios represijos vyko periferinėse Rusijos respublikose, Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje. Dauguma tų kraštų įnirtingai priešinosi, kai Rusija stengėsi XIX amžiuje juos nukariauti; pasinaudoję Spalio revoliucija, jie atkūrė savo nepriklausomybę, ir bolševikai vėl užėmė juos gana vėlai: Azerbaidžaną -1920 m. balandį, Armėniją - 1920 m. gruodį, Gruziją - 1921 m. vasarį, Dagestaną - 1921 m. pabaigoje, o Turkestaną su Buchara -1920 m. rudenį. Tačiau visur buvo ir toliau smarkiai priešinamasi sovietizacijai. „Mes kontroliuojame tik pagrindinius miestus arba veikiau pagrindinių miestų centrą", - rašė 1923 m. sausį Petersas, ČK įgaliotinis Turkestane. Nuo 1918 m. iki trečiojo dešimtmečio pabaigos didžioji Vidurinės Azijos dalis, išskyrus miestus, buvo basmačių rankose, o kai kurie rajonai net iki 1935-1936 m. Basmačiais (uzbekiškai basmač reiškia „plėšikas") rusai vadino įvairius partizanus - ir sėsliuosius, ir klajoklius uzbekus, kirgizus, turkmėnus, kurie veikė nepriklausomai vieni nuo kitų daugelyje rajonų.

Pagrindinis priešinimosi židinys buvo Ferganos slėnyje. Kai 1920 m. rugsėjį Raudonoji armija užkariavo Bucharą, maištas išsiplėtė ir apėmė rytinį bei pietinį buvusio Bucharos emyrato rajonus, taip pat šiaurinės Turkmėnijos stepes. 1921 m. pradžioje, Raudonosios armijos generalinio štabo duomenimis, buvo 30 000 ginkluotų basmačių. Jų vadovybė buvo mišri. Ją sudarė vietiniai vadai iš kaimų arba genčių seniūnų, tradiciniai religiniai vadovai, taip pat svetimšaliai musulmonai nacionalistai, tokie kaip Enver Paša, buvęs Turkijos gynybos ministras, nukautas 1922 m. per susidūrimą su ČK būriais.

Basmačių judėjimas buvo spontaniškas, instinktyvus sukilimas prieš „netikėlius", „engėjus rusus", prieš seną priešą, pasirodžiusį nauju pavidalu ir užsimojusį ne tik pasisavinti jų žemes ir galvijus, bet ir išniekinti dvasines musulmonų pasaulio vertybes. Kolonijinio pobūdžio „pacifikacijos" karas, kova su basmačiais daugiau kaip dešimt metų buvo prikausčiusi nemažą dalį ginkluotųjų pajėgų ir specialios politinės policijos kariuomenės. Beje, vienas svarbiausių tos policijos skyrių buvo kaip tik Rytų skyrius. Dabar sunku nustatyti net apytikrį šio karo aukų skaičių11.

Kitas didelis CPU Rytų skyriaus sektorius buvo Užkaukazė. Pirmoje trečiojo dešimtmečio pusėje represijas ypač kentėjo Dagestanas, Gruzija ir Čečėnija. Dagestanas priešinosi sovietinei invazijai iki 1921 m. pabaigos. Vadovaujama šeicho Uzuno Chadži, musulmoniškoji Nachbandžių brolija stojo didelio kalniečių sukilimo priešakyje, ir kova įgavo šventojo karo su užpuolikais rusais pobūdį. Ji truko daugiau kaip metus, bet kai kurie rajonai buvo „pacifikuoti" tik 1923-1924 m. masiniais bombardavimais ir civilių gyventojų žudynėmis12.

Gruzija trejus metus buvo nepriklausoma ir valdoma menševikų vyriausybės. 1921 m. vasarį ją okupavo Raudonoji armija, tačiau, kaip pripažino pats Aleksandras Miasnikovas, Užkaukazės bolševikų partijos sekretorius, Gruzija vis dar kėlė „keblių problemų". Menkutė vietinė bolševikų partija, kuri trejus metus būdama valdžioje sugebėjo pritraukti į savo eiles vos 10 000 žmonių, susidūrė su beveik 100 000 labai antibolševikiškai nusiteikusių inteligentų ir aristokratų ir dar gana tvirtą padėtį turinčiais menševikais, nes 1920 m. Gruzijoje menševikų partijoje buvo daugiau kaip 60 000 narių. Nors ir siautėjo visagalė Gruzijos ČK, labai nepriklausoma nuo Maskvos ir vadovaujama jauno dvidešimt penkerių metų viršininko Lavrentijaus Berijos, kuriam buvo lemta ateityje išgarsėti, ištremtieji menševikų vadovai 1922 m. pabaigoje sugebėjo kartu su kitomis antibolševikinėmis partijomis organizuoti slaptą komitetą kovai dėl Gruzijos nepriklausomybės, ir komitetas ėmėsi rengti sukilimą. Šis sukilimas prasidėjo 1924 m. rugpjūčio 24 d. mažame Čiaturos miestelyje. Dauguma sukilimo dalyvių buvo Gurijos rajono valstiečiai. Per keletą dienų sukilimas apėmė penkis Gruzijos rajonus (iš dvidešimt penkių). Jis buvo numalšintas per savaitę sukilėlių skaičių kur kas viršijančių pajėgų, panaudojus artileriją ir aviaciją. Sergo Ordžonikidzė, pirmasis Užkaukazės bolševikų partijos sekretorius, ir Lavrentijus Berija pasinaudojo tuo sukilimu kaip pretekstu „kartą visiems laikams padaryti galą Gruzijos menševikams ir aristokratijai". Neseniai paskelbti duomenys liudija, kad nuo 1924 m. rugpjūčio 29 iki rugsėjo 5 d. buvo sušaudyti 12 578 žmonės. Represijų mastas sujaudino net Politbiurą. Partijos vadovybė sudraudė Ordžonikidzę, reikalaudama laikytis tvarkos ir nesiimti nei masinių, nei politinių egzekucijų negavus iš Centro komiteto specialaus leidimo. Tačiau mirties bausmės sušaudant be teismo nesiliovė ištisus mėnesius. 1924 m. spalį Maskvoje Centro komiteto plenume Sergo Ordžonikidzė pripažino: „Galbūt mes bent kiek perlenkėme lazdą, bet dabar jau nieko nebepadarysi!"13

Praėjus metams po 1924 m. rugpjūčio sukilimo Gruzijoje, režimas pradėjo plačią Čečėnijos „pacifikacijos" operaciją. Sovietų valdžios Čečėnijoje tuomet nebuvo. 1925 m. rugpjūčio 27 - rugsėjo 15 d. daugiau kaip dešimttūkstantinė reguliarioji Raudonosios armijos kariuomenė, vadovaujama generolo Uborevičiaus, pabandė nuginkluoti čečėnų partizanus, laikiusius savo rankose visą šalies gilumą. Buvo atimta dešimtys tūkstančių ginklų, suimta beveik tūkstantis „banditų". Susidūręs su gyventojų pasipriešinimu, GPU vadovas Unšlichtas pripažino, kad „kariuomenei teko panaudoti sunkiąją artileriją ir bombarduoti labiausiai užkietėjusių banditų lizdus". Pasibaigus tai naujai „pacifikacijos" operacijai, kuri vyko pačiame „nepo apogėjuje", Unšlichtas savo raportą baigė tokiais žodžiais; „Kaip parodė kovų su basmačiais Turkestane, su banditizmu Ukrainoje, kovų Tambovo srityje ir kitur patirtis, karinės represijos yra veiksmingos tik tada, kai po jų eina esminė krašto sovietizacija"14.

Nuo 1926 m. pabaigos (mirus Dzeržinskiui) GPU vadovavo dešinioji ČK įkūrėjo ranka - Viačeslavas Menžinskis, lenkų kilmės, kaip ir Dzeržinskis. Tuomet GPU vėl naudojosi Stalino malonėmis, nes jis rengė politinį puolimą ir prieš Trockį, ir prieš Buchariną. 1927 m. sausį GPU buvo įsakyta skubiai suregistruoti „antisovietinius ir socialiai pavojingus elementus" kaimo vietovėse. Per metus įtrauktų kartotekon asmenų skaičius padidėjo daugiau nei dukart: vietoj buvusių 30 000 „antisovietinių elementų" buvo priskaičiuojama jau apie 72 000. 1927 m. rugsėjį GPU pradėjo daugelyje sričių suiminėti buožes ir kitus „socialiai pavojingus elementus". Turint omeny vėlesnę patirtį, tuometinė GPU veikla atrodo kaip pratybos rengiantis didiesiems masiniams buožių areštams 1929-1930 m. žiemą, per išbuožinimo kampaniją.

1926-1927 m. GPU taip pat uoliai medžiojo komunistus opozicionierius, vadinamuosius „zinovjevininkus" ir „trockininkus". Įprotis registruoti ir sekti opozicijoje esančius komunistus susiformavo labai anksti, dar 1921-1922 m.

Norėdamas „sustiprinti ideologinę Partijos vienybę", Dzeržinskis 1923 m. rugsėjį pasiūlė, kad komunistai įsipareigotų perduoti politinei policijai bet kokią turimą informaciją apie partijos viduje esančias frakcijas ar nukrypimus. Šis pasiūlymas sukėlė dalies atsakingų darbuotojų pasipiktinimą. Tarp jų buvo ir Trockis. Tačiau įprotis sekti opozicionierius prigijo, o vėliau ir iškerojo. Zinovjevo vadovaujamos Leningrado komunistų organizacijos valymas 1926 m. sausį-vasarį plačiai naudojosi GPU paslaugomis. Opozicionieriai buvo ne tik pašalinti iš partijos: šimtai jų buvo ištremti į tolimus šalies miestus, kur jų laukė labai abejotinas likimas, nes niekas nedrįso priimti jų į darbą. 1927 m. kelių tūkstančių trockininkų medžioklė truko ištisus mėnesius ir mobilizavo dalį GPU tarnybų. Visi trockininkai buvo suregistruoti, šimtai aktyvių trockininkų suimta, o paskui ištremta. Tai buvo laikoma grynai administracine priemone. 1927 m. lapkritį pašalinti iš partijos ir suimti visi pagrindiniai opozicijos vadovai: Trockis, Zinovjevas, Kamenevas, Radekas, Rakovskis. Visi tie, kurie atsisakė viešai atgailauti už savo „klaidas", buvo ištremti. 1928 m. sausio 19 d. Pravda pranešė, kad iš Maskvos tremtin į Alma Atą išvyksta Trockis ir trisdešimties opozicionierių grupė. Po metų Trockis buvo ištremtas iš SSRS. Vienam pagrindinių bolševikinio teroro kūrėjų pavirtus „kontrrevoliucionieriumi", buvo įžengta į naują etapą partijos gyvenime ir politikoje, o atsakingas už tai buvo naujas partijos lyderis - Stalinas.

1928 m. pradžioje, vos tik sudorojus trockininkų opoziciją, stalininė Politbiuro dauguma nutarė nutraukti paliaubas su visuomene, nes ji atrodė vis labiau tolstanti nuo to kelio, kuriuo bolševikai norėjo ją vesti. Pagrindiniu priešu, kaip ir prieš dešimt metų, tebebuvo laikoma gausi valstietija, į ją buvo žiūrima kaip į priešišką masę, nekontroliuojamą ir nepasiduodančią kontrolei. Šitaip prasidėjo antrasis karo su valstietija veiksmas, kuris, kaip teisingai pažymėjo istorikas Andrea Graziosi, „gerokai skyrėsi nuo pirmojo. Visa iniciatyva dabar buvo valstybės rankose, o visuomenės narys teįstengė kaskart menkiau priešintis jį užgriūvantiems puolimams"15.

Nors apskritai žemės ūkis atsigavo po 1918-1922 m. katastrofos, trečiojo dešimtmečio pabaigoje „priešas valstietis" buvo silpnesnis, o valstybė stipresnė nei dešimtmečio pradžioje. Tą liudija kad ir faktas, jog valdžia dabar buvo geriau informuota, kas dėjosi kaime, arba „socialiai svetimų elementų" suregistravimas, leidęs GPU sėkmingai įvykdyti pirmuosius areštus per išbuožinimą, arba laipsniškas, bet tvirtas susidorojimas su „banditizmu". Valstybės naudai buvo ir valstiečių nuginklavimas, ir nuolat augantis karinėse pratybose dalyvaujančio rezervo procentas, ir gausėjantis mokyklų tinklas. Kaip rodo bolševikų vadovų susirašinėjimas ir diskusijų aukščiausiu partijos lygiu stenogramos, stalininė vadovybė (beje, lygiai kaip ir jos oponentai Bucharinas, Rykovas ir Kamenevas) puikiai suvokė, ką galima laimėti surengus 1928 m. naują puolimą prieš valstietiją. „Susilauksite valstiečių karo, kaip 1918-1919 metais", -perspėjo Bucharinas. Stalinas buvo tam pasiryžęs, nesvarbu kokia būtų to karo kaina. Jis žinojo, kad šį kartą režimas nugalės16.

Pretekstą 1927 m. pabaigoje Stalinui pakišo „rinkliavos krizė". 1927 m. lapkritį smarkiai sumažėjo žemės ūkio produktų tiekimas valstybinės rinkliavos organizacijoms, o gruodį tas sumažėjimas pasidarė tiesiog katastrofiškas. 1928 m. sausį teko pažvelgti faktams į akis: nepaisant gero derliaus, valstiečiai atidavė valstybei tik 4,8 milijono tonų, užuot pristatę 6,8 milijono tonų, kaip praėjusiais metais. Šios krizės, kurią Stalinas tuojau pat pavadino „buožių streiku", priežastys buvo nesunkiai suprantamos: valstybės siūlomų kainų smukimas, pramonės gaminių stoka ir brangumas, rinkliavos agentūrų dezorganizacija, sklandantys gandai apie karą - trumpai tariant, rinkliavos krizę sukėlė visuotinis valstiečių nepasitenkinimas režimu.

Pasinaudodama tuo pretekstu, stalininė grupė vėl griebėsi rekvizicijų ir daugelio represinių priemonių, jau išbandytų karinio komunizmo laikais. Stalinas pats nuvyko į Sibirą. Kiti vadovai (Andrejevas, Mikojanas, Postyševas, Kosioras) iškeliavo į didžiuosius javų auginimo rajonus, į juodžemio zoną, Ukrainą ir Šiaurės Kaukazą. 1928 m. sausio 14 d. Politbiuras išsiuntinėjo vietinei valdžiai aplinkraštį, prašydamas „suiminėti spekuliantus, buožes ir kitus rinkos bei kainų politikos dezorganizatorius". Į kaimus buvo siunčiami „įgaliotiniai" (pats terminas priminė 1918-1921 metų rekvizicijų laikus) ir koviniai komunistų būriai. Jie turėjo „išvalyti" vietinę valdžią, jeigu ji nuolaidžiauja buožėms, ir surasti slepiamų grūdų ir kitokių produktų perteklių. Būtinu atveju „įgaliotiniai" galėjo pasitelkti į pagalbą varginguosius valstiečius, kuriems buvo pažadėta ketvirtadalis rastų pas „turtuolius" grūdų.

Valstiečiai, atsisakantys pristatyti produktus nurodytu laiku ir už nurodytas kainas, kurios buvo juokingai menkos (tris keturis kartus mažesnės už rinkos kainas), buvo baudžiami įvairiais būdais. Vienas tokių būdų - jiems nustatyto žemės ūkio produktų kiekio padidinimas du, tris ar penkis kartus. Taip pat buvo plačiai taikomas Baudžiamojo kodekso 107 straipsnis, numatantis bausti už bet kokį veiksmą, prisidedantį prie kainų augimo, trejais metais kalėjimo. Pagaliau buožėms uždėti mokesčiai per dvejus metus buvo padidinti dešimt kartų. Kartu buvo uždaromos turgavietės - žinoma, ši bausmė palietė ne vien tik pasiturinčius valstiečius. Per kelias savaites visos tos priemonės nutraukė paliaubas, vargais negalais nuo 1922-1923 m. nusistovėjusias tarp režimo ir valstietijos. Rekvizicijos ir represijos tik pagilino krizę; 1928 m. valdžia jėga išgavo iš valstiečių rinkliavą, vos truputį mažesnę nei 1927 m., tačiau kitais metais, kaip karinio komunizmo laikais, valstiečiai sumažino pasėlių plotus17.

„Rinkliavų krizė" 1927-1928 m. žiemą turėjo lemiamą reikšmę tolesnei įvykių eigai; iš tiesų, ja remdamasis Stalinas padarė keletą išvadų dėl būtinumo įkurti kaimuose „socializmo tvirtoves" - milžiniškus kolchozus ir sovchozus, kolektyvizuoti žemės ūkį, kad būtų galima tiesiogiai kontroliuoti jo produkciją ir jos gamintojus nepaisant rinkos dėsnių ir kartą galutinai atsikratyti buožių, „likviduojant juos kaip klasę".

1928 m. režimas nutraukė dar vienas paliaubas, ne taip seniai sudarytas su kita socialine kategorija - specais, t. y. „buržuaziniais specialistais", kilusiais iš caro laikų inteligentijos. Tai jie trečiojo dešimtmečio pabaigoje dar sudarė daugumą vadovaujančių darbuotojų tiek įmonėse, tiek administracijoje. 1928 m. balandį įvykusiame Centro komiteto plenume buvo pranešta apie „pramoninį sabotažą" Šachtų rajone, Donbaso anglies baseine. Įmonė, kur vyko tas sabotažas, priklausė trestui „Donugol", samdžiusiam „buržuazinius specialistus" ir palaikiusiam ryšius su Vakarų finansiniais sluoksniais. Po kelių savaičių penkiasdešimt trys kaltinamieji, daugiausia inžinieriai ir vadovaujantys darbuotojai, stojo prieš teismą. Tai buvo pirmas viešas politinis procesas nuo 1922 m., kai buvo teisiami eserai. Vienuolika kaltinamųjų nuteisti mirti. Penkiems mirties nuosprendis įvykdytas. Šis pavyzdinis procesas, apie kurį ilgai buvo rašoma spaudoje, iliustravo vieną pagrindinių režimo mitų: mitą apie „užsienio apmokamą sabotuotoją". Kaip tik šis mitas ir ateityje mobilizavo GPU darbuotojus ir informatorius. Juo buvo „aiškinama" visos ekonominės nesėkmės ir trūkumai. Juo remiantis buvo galima „rekvizuoti" kadrus, reikalingus naujiems „specialiems GPU konstruktorių biurams", kurie išgarsėjo šaraškų vardu. Tūkstančiai už sabotažą nuteistų inžinierių ir technikų atliko bausmę svarbiausiose statybose ir įmonėse. Po Šachtų proceso ekonominis GPU skyrius sufabrikavo Ukrainoje dešimtis panašių bylų. Vien tik Dnepropetrovsko metalurgijos komplekse „Jugostal" 1928 m. gegužę buvo suimta šimtas dvidešimt darbuotojų18 .

Plati operacija prieš specialistus, pradėta 1928 m., apėmė ne tik pramonės darbuotojus. Iš aukštųjų mokyklų buvo pašalinta daug „socialiai svetimos" kilmės dėstytojų ir studentų, atliekant gausybę universitetų valymų ir ugdant naują „raudonąją ir proletarinę inteligentiją".

Paaštrėjus represijoms ir padidėjus ekonominiams paskutinių nepo metų sunkumams, kada augo nedarbas ir nusikalstamumas, nepaprastai padaugėjo baudžiamųjų nuosprendžių: 

1926 m. - 578 000,

1927 m. - 709 000, 

1928 m. - 909 000, 

o 1929 m. - jau 1 178 00019. 

Mėgindama sustabdyti šį srautą, perpildžiusį kalėjimus, kuriuose 1928 m. buvo tik 150 000 vietų, vyriausybė priėmė du svarbius nutarimus. Pirmasis, paskelbtas 1928 m. kovo 26 d. dekretu, siūlė pakeisti trumpalaikį įkalinimą už nedidelius nusižengimus pataisos darbais, kurie būtų atliekami be atlyginimo „įmonėse, statybose, miškų ūkyje". Antrasis, priimtas 1929 m. birželio 27 d. dekretu, turėjo milžiniškas pasekmes. Juo numatyta perkelti visus kalinius, nuteistus kalėti daugiau nei trejus metus, iš kalėjimų į darbo stovyklas, kurių tikslas - „įsisavinti rytinių ir šiaurinių šalies rajonų gamtos turtus". Ši idėja gyvavo jau daug metų. CPU dalyvavo didelėje miško medžiagų gamybos eksportui programoje; jau kiek kartų ji kreipėsi į Vidaus reikalų komisariato Vyriausiąją įkalinimo vietų valdybą, kurios valdžioje buvo paprasti kalėjimai, prašydama papildyti darbo jėgos išteklius, nes „savi" Solovkų specialių stovyklų kaliniai, kurių 1928 m. buvo 38 000, iš tiesų nepajėgė pagaminti numatyto produkcijos kiekio20 .

Sudarant pirmąjį penkmečio planą, iškilo darbo jėgos paskirstymo ir atšiaurių, bet gausius gamtos išteklius turinčių rajonų įsisavinimo klausimai. Šiuo atžvilgiu dar nepanaudota kalinių darbo jėga galėjo tapti tikru turtu, kurio kontrolė ir valdymas suteiktų pajamas, įtaką ir valdžią - žinoma, su sąlyga, kad toji darbo jėga būtų deramai panaudojama (ir išnaudojama). GPU vadovai, ypač Menžinskis ir jo pavaduotojas Jagoda, palaikomi Stalino, gerai suprato kalinių darbo vertę. 1929 m. vasarą jie parengė ambicingą Narymo srities „kolonizavimo" planą ir nesiliovė reikalavę pradėti tučtuojau taikyti 1929 m. birželio 27 d. dekretą. Reikia turėti galvoje, kad Narymo sritis apėmė 350 000 km2 Vakarų Sibiro taigos. Taip ir kilo idėja apie „išbuožinimą", t. y. masinį ištrėmimą visų valstiečių, laikomų pasiturinčiais, kitaip sakant, buožių, kurie, kaip buvo manoma oficialiuose sluoksniuose, galėjo tik įnirtingai priešintis kolektyvizacijai"21.

Tačiau Stalinui ir jo šalininkams prireikė visų metų, kol jie palaužė pasipriešinimą, kurio būta net partijos vadovybėje, priverstinės kolektyvizacijos, išbuožinimo ir paspartintos industrializacijos politikai - trims neatskiriamoms žiauraus ekonomikos ir visuomenės pertvarkymo programos kryptims. Ši programa rėmėsi vienu metu vykdomais procesais: rinkos mechanizmų sustabdymu, valstiečių žemių ekspropriacija ir atšiaurių šalies rajonų gamtos išteklių įsisavinimu, panaudojant prievartinį milijonų tremtinių, išbuožintų ir kitų šios „antrosios revoliucijos" aukų darbą.

Vadinamoji „dešinioji" opozicija, kuriai vadovavo Rykovas ir Bucharinas, manė, kad kolektyvizacija gali atvesti tik į „karinį-feodalinį" valstietijos išnaudojimą, pilietinį karą, teroro siautėjimą, chaosą ir badą. 1929 m. balandį ši opozicija buvo sutriuškinta. 1929 m. vasarą „dešiniuosius" kasdien puolė spauda, pradėjusi prieš juos reto žiaurumo kampaniją, jie buvo kaltinami „bendradarbiavimu su kapitalistiniais elementais" ir „susimokymu su trockininkais". Visiškai diskredituoti, opozicionieriai viešai atgailavo už savo klaidas 1929 m. lapkritį vykusiame Centro komiteto plenume, paprašę žodžio vadinamajai „savikritikai".

Kol viršūnėse vyko atsisakymo nuo nepo šalininkų ir priešininkų kova, šalis ritosi į vis gilėjančią ekonominę krizę. Žemės ūkio rezultatai 1928-1929 m. buvo katastrofiški. Nepaisant visos sistemingai taikomos prieš valstietiją prievartos (didelės baudos ir net įkalinimas už atsisakymą parduoti savo produkciją valstybės įstaigoms), per 1928-1929 m. žiemą vykusią rinkliavos kampaniją buvo surinkta kur kas mažiau grūdų nei pernai. Kaimo vietovėse susidarė nepaprastai įtempta padėtis. Nuo 1928 m. sausio iki 1929 m. gruodžio, t. y. dar iki priverstinės kolektyvizacijos, GPU priskaičiavo kaimuose daugiau kaip 1300 maištų ir „masinių bruzdėjimų". Buvo suimta dešimtys tūkstančių valstiečių. Kitas skaičius byloja apie tuomet viešpatavusią šalyje atmosferą: 1929 m. daugiau kaip 3200 sovietinių pareigūnų tapo „teroristinių aktų" aukomis. 1929 m. vasarį miestuose vėl pasirodė normuoto maisto produktų paskirstymo kortelės, kurios buvo dingusios nuo pat nepo pradžios: valdžios įsakymu uždarius daugumą smulkių prekybininkų krautuvėlių ir amatininkų dirbtuvių, laikomų „kapitalistinėmis" įmonėmis, miestuose vėl prasidėjo visuotiniai nepritekliai.

Stalino nuomone, kritinė situacija žemės ūkyje susidarė dėl buožių ir kitų priešiškų jėgų, kurios kėsinosi „sunaikinti sovietinę santvarką", veiklos. Alternatyva buvo aiški: arba „kaimo kapitalistai", arba kolchozai. 1929 m. birželį vyriausybė pranešė, kad prasidėjo nauja fazė: „masinė kolektyvizacija". Pirmojo penkmečio plano tikslai, kuriuos balandį buvo patvirtinusi XVI-oji partijos konferencija, buvo peržiūrėti ir padidinti. Pradžioje pagal planą buvo numatyta iki penkmečio pabaigos kolektyvizuoti 5 milijonus valstiečių ūkių, t. y. apie 20 % visų ūkių. Birželio mėnesį pranešta, kad vien tik per 1930 m. numatoma kolektyvizuoti 8 milijonus valstiečių ūkių; rugsėjį paskelbtas naujas skaičius: 13 milijonų! 1929 m. vasarą valdžia mobilizavo dešimtis tūkstančių komunistų, profesinių sąjungų narių, komjaunuolių, darbininkų, studentų ir išsiuntė juos į kaimus, kur jų darbui turėjo vadovauti vietos partiniai darbuotojai ir GPU agentai. Spaudimas valstiečiams vis stiprėjo, o vietos partinės organizacijos lenktyniavo, kuri pasieks kolektyvizacijos rekordą. 1929 m. spalio 31 d. Pravda paragino įgyvendinti neribotą, „totalinę kolektyvizaciją". Po savaitės, dvyliktųjų revoliucijos metinių proga, Stalinas paskelbė savo garsųjį straipsnį „Didysis Persilaužimas", grindžiamą iš esmės klaidinga nuomone, jog „valstietis vidutiniokas atsigręžė į kolchozą". Nepas savo atgyveno.

 

1 A. Livchine, „Lettres de l'intėrieur“ a l'ápoque de ta NEP. Les campagnes russes et l'autoritė locale, Communisme, Nr. 42-43-44 (1995), p. 45-56; V. Izmozik, Voices from the Twenties: privalė correspondence interceoted by the OGPU, The Russian Review, vol. 55/2 (1996 m. balandis), p. 287-308.

2 N. Werth, G. Moullec, Rapports secrets soviétiques, 1921-1991. La société russe dans les documents confidentiels, Paris, Gallimard, 1995, p. 36.

3 Ibid., p. 105.

4 CRCEDHC, 76/3/307/4-15.

5 Voprosy istorii KPSS, 1988, Nr. 11, p. 42-43. 

6 CRCEDHC, 76/3/362/1-6.

7 CRCEDHC, 76/3/306. Mechlisui rašytame laiške F. Dzeržinskis pripažįsta, kad 1924 m. vien tik Rusijos respublikoje jo tarnyba įvykdė mirties bausmę 650 žmonių (CRCEDHC, 76/3/362/7-11).

8 Istorija sovetskogo gosudarstva i prava, M., 1968, t. 2, p. 580-590.

9 CRCEDHC, 76/3/390/3-4.

10 A. Soljenitsyne, L'Archipel du Goulag, Paris, Le Seuil, 1975; V. Šalamov, Grani Nr. 77, 1972, p. 42—44; A. Melnik, A. Sočina ir kt., Materialy k istoriko-geografičeskomu atlasu Solovkov, Zvenia, t. 1, M., 1991, p. 301-330.

11 A. Bennigsen, C. Lemercier-Quelquejay, Les Musulmans oubliės. L'lslam en Union Soviátique, Paris, Maspero, 1981, p. 55-59.

12 Ibid., p. 53-54.

13 M. Wehner, Le Soulèvement géorgien de 1924 et la réaction dės bolcheviks, Comnumisme, Nr. 42-43-44, p. 155-170.

14 Dokumenty o sobytijach v Čečne, 1925, Istočnik, 1995/5, p. 140-151.

15 A. Graziosi, The Creat Soviet Peasant War, Ukrainian research Institute, Harvard University, 1996, p. 44.

16 A. Craziosi, op. cit., p. 44-45.

17 M. Lewin, La Paysannerie et te pouvoir soviétique, 1928-1930, Paris, Mouton, 1968; E. H. Carr, R. W. Davies, Foundations of a Planned Economy, t. 1, London, Pelican, 1974, p. 71-112.

18 E. H. Carr, R. W. Davies, op. cit., p. 610-642.

19 Sovetskaja Justicija, 1930, Nr. 24-25, p. 2.

20 N. Werth, C. Moullec, op. cit., p. 355.

21 O. Khlevniouk, Le Cercle du Kremlin. Staline et le Bureau politique dans les années 1930: les jeux du pouvoir, Paris, Le Seuil, 1996, p. 38-40.